Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

rašė: „Žmonės nuo jo nusisukdavo neilgam. Jis buvo asmenybė,
kuri traukė kitus prie savęs. Ir ypač jaunimą.
Tai labai pajutome per jo laidotuves. Tiesa, jo žūtis buvo
tragiška. Ir vis dėlto, nepaisant netekties, laidotuvės buvo
džiugios, šviesios, tarsi kokia pergalė. Aplink karstą apstojo
jaunimas, suvažiavęs iš visos Lietuvos. Kunigai liko tarsi antrame
plane. Važiavome namo, ir nesijautė, kad kunigo Juozo
jau nebėra: priešingai, jo tarsi daugiau atsirado, kunigas
Juozas dabar tarsi visiems Lietuvoje.
Jis mėgdavo sakyti, kad mirusieji yra geriausi mūsų draugai,
tik mes į juos per retai kreipiamės. Turėjo įprotį: važiuodamas
per kapines, sukalbėti maldą už mirusiuosius. Kartą pasakė:
„Neaišku, ką po metų iš mūsų Viešpats pasišauks, ko iš mūsų
jau nebebus. Bet atsiminkite, kad bendravimas nenutrūksta“.
Ir štai po metų jis pirmasis buvo pasišauktas. Po laidotuvių
išgyvenome tada pasakytų žodžių tikrumą: iš tikrųjų bendravimas
nenutrūko. Manau, kad ir dabar nėra nutrūkęs“ (Mylėti
artimą, Vilnius, 1998 m.).
S. Belickienė, kurios Dvasios Tėvu buvo kun. J. Zdebskis,
vėliau rašė: „Taip sunku patikėti, kad apie kun. Juozą Zdebskį
jau reikia kalbėti būtuoju laiku, kad liko tik atsiminimai.
Paskutinės valandos prie karsto, iš lėto nusileidžiantis karsto
dangtis, kaip aidas atplaukiantys kunigo Juozo žodžiai: „Atmink,
gyvenime nėra ir neturi būti ramybės, negalima sakyti,
kad jau viskas baigta. Ramybė ir pabaiga bus tada, kai užvoš
karsto dangtį“. Ir žodžiai ant antkapio: „MEILĖ NIEKADA
NESIBAIGIA“. Niekada, net ir tada, kai žemiško gyvenimo
pabaigą pažymi kapo kauburėlis…“ (Pažinsite iš vaisių, Vilnius,
1997 m.).
130