Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

nei jokis kitas kūrinys negalės mus atskirti nuo Dievo meilės,
kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje“ (Rom. 8,35-38).
O tos primityvia technika per kalkę atspaustos įstatų
knygelės! Paprasti meilės ir maldos už vieni kitus reikalavimai
su bendromis kiekvieno mėnesio intencijomis pabaigoje!
Jos padarė perversmą mūsų gyvenime ir tebevykdo jį iki šiol!
Ar tebeturime, tebesaugome jas kaip gerosios kovos estafetę
tiems, kuriuos Jėzus per mus nori patraukti? Prisimename tą
vienybės galios pojūtį, tą rizikos džiaugsmą, kuris pripildydavo
mūsų susirinkimus ir padarydavo juos panašius į pirmųjų
krikščionių agapes. Prisimename tuos kuklius namelius, butus,
kuriuose jie vykdavo, kartais pasibaigdami saugumo vizitu ir
kelione į tardymo kabinetus. Tu, kunige Juozai, išmokei mus
pasitikėti ir remtis ne savo, o Dievo drąsa ir įveikti šėtono klastą,
verbavimo užmačias. Giliai išmąstęs Viešpaties žodžius, – „Ką
padarėte vienam iš šių mažiausiųjų – Man padarėte,“ – Tu su
kunigo rūpesčiu lankeisi prie niekinamos ir spardomos mūsų
Tėvynės Lietuvos. Tu išmokei mus gražiųjų lietuviškų dainų,
Tu buvai mums nesuklastotos Lietuvos istorijos vadovėlis, iš
Tavo lūpų daugelis sužinojome Geltonos - Žalios - Raudonos
vėliavos, Vasario Šešioliktosios, Vyties reikšmę... Ir tai nebuvo
pigus politikavimas. Niekuomet nematėme Tavęs pasidavusio
tam sunkiai išvengiamam apmaudui okupantų, smurtautojų
atžvilgiu. Gyvenimu ir žodžiu nuolat raginai matyti juose
nelaimingus brolius, kuriuos iš blogio nelaisvės privalo
išvaduoti mūsų dorybių heroizmas, ištikimybės pastovumas ir
Išganytojui aukojama kančia. Tu neatakavai išviršinių velnio
apraiškų ir nemokei mus šaukti: „Šalin tarybų valdžią! Rusai,
lauk iš Lietuvos!“ Tu taikei į pačią esmę, patį centrą ir raginai:
„Šalin nuodėmės vergiją“, „Laisvę Kristui Lietuvoje!“
Kaip Viešpats ant altoriaus duoda mums savo Kūną ir Kraują,
paversdamas tai mūsų maistu, taip Tu, sekdamas savo Moky-
126