Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

meilė žmogui neduoda nurimti (Vincelis jo dekanas), o dabar
aš matau pasėtą tavo sėklą“. Jis tikrai verkė ir visi verkė...“
(iš garbės kan. V. J. Vaičiūno asmeninio archyvo).
Kun. J. Zdebskio laidotuvės buvo aprašytos LKBK. Ten
buvo publikuotos ir kalbos, skirtos Velionio atminimui.
Prie kapo duobės keletą žodžių tarė Lazdijų dekanas kun.
V. Jalinskas: „Mano mieli, labai dėkoju ekscelencijoms, broliams
kunigams, tikintiesiems. Noriu pasakyti keletą žodžių
specialiai jums, broliai kunigai... Kaip kun. Juozo testamento
vykdytojas ir dekanas peržiūrėjau jo stalčius ir radau... pilnus
Lietuvos laukų akmenėlių. Nustebau ir atsiklaupiau prie
rašomojo stalo. Atvirai jums pasakysiu, tuo metu ir dabar
galvoju, jog reikėtų čia atvesti kiekvieną jauną kunigą, kad
pamatytų ir apsidžiaugtų, kiek „aukso ir turtų“ turi tikras
kunigas. Supratau, ką reiškia tikros kunigystės svoris – jam
nereikėjo žemiškų turtų! Budėjome prie tavo, kun. Juozai,
karsto. Dieną ir naktį dalijome šv. Komuniją. Gyva adoracija
– ne gėlės – puošė altorių. Prie tavo karsto, kunige, nuolat
budėjo jaunimas. Vieną sušalusį, neapkūrenamoje bažnyčioje
besimeldžiantį jaunuolį paklausiau: „Ką tau davė velionis?
Gal automobilį nupirko?“ O jis atsidusęs, su ašara akyse
pasakė: „Jis man Dievą davė!“ Dieve mano, jis tau Dievą
davė!... Ir todėl noriu kiekvienam iš kunigų pasakyti: broliai,
ką pasėsim, tą ir pjausim“.
Į susirinkusius laidotuvių dalyvius kreipėsi jaunimo atstovas
(tikėtina, R. Grigas – aut. past.): „Noriu tarti keletą
žodžių jaunimo vardu. Nereikia dėkoti, kad susirinkom.
Mums čia savaime suprantamas dalykas. Į kunigo Juozo laidotuves
negalėjome nesusirinkti. Jis mus, čia susirinkusius,
nuo mokinukų užaugino. Jis išmokė mus tyrai, krikščioniškai
džiaugtis, dainuot lietuviškas dainas. Jis buvo mūsų šventėse,
121