Tavo žvilgsnis 2020

KAI
BLOGIS
TAMPA
GĖRIU
Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad klasėje
viskas normalu. Vaikai buvo laimingi
ir džiaugėsi pamoka.
Galinėje eilėje vyko kai kas blogo,
ko niekas daugiau nepastebėjo. Maja
sėdėjo prieš Kristianą, o šis vis niuksėjo
koja jai į nugarą arba vertė jos kėdę
atgal.
Kaip dažnai ji sakė: ,,Baik, man skauda.”
Tai nieko nekeitė. Ant jos nugaros
atsirado mėlynių. Maja kentė didelius
skausmus. Ją labai slėgė tai, jog kažkas
norėjo jai blogo. Ji, ta, kuri nieko blogo
nepadarė, visiems padėjo, kur tik begalėjo,
ir visados buvo draugiška. Ne,
to ji tikrai negalėjo suprasti.
Ji nedrįso nieko niekam sakyti, nes
Kristianas ir už mokyklos ribų jos tykodavo,
vadindavo negražiais žodžiais
arba mėtydavo į ją daiktus. Jis visada
atsirasdavo ten, kur ir ji. Maja jo bijojo.
Jis buvo daug didesnis ir stipresnis nei
ji.
Kai ji ir vėl visą dieną buvo stumdoma,
po pietų ji nebegalėjo dalyvauti
gimnastikos pamokoje. Vargšė kentė
tokius skausmus, kad beveik nebegalėjo
stovėti, ji verkė mergaičių rūbinėje.
Kiti vaikai pasakė mokytojui, kad Maja
verkia, ji tikriausiai serga. Mokytojas iš
karto nuėjo pažiūrėti ir paklausė Majos,
kas jai. Kadangi nieko daugiau ten
nebuvo, Maja galiausiai papasakojo,
kas vyksta, ir parodė mokytojui savo
nugarą.
Mokytojas buvo priblokštas. Jis iš
karto nutraukė gimnastikos pamoką ir
išsiuntė vaikus namo. Palydėjo Mają,
pasikalbėjo su jos tėvais , tada su Kristianu
ir jo tėvais.
Išaiškėjo, kad Kristianą futbolo komandoje
erzino kitas berniukas. Ir jis
taip pat niekam nepasipasakodavo. Jis
tiesiog nedrįso niekam nieko pasakoti.
Kristianas pyko ant to berniuko ir
šį pyktį turėjo kažkur išlieti. Kad dėl to
kentėjo Maja, jis nežinojo. Jam buvo
gaila, nes jis to visai nenorėjo.
Dabar, po visų pokalbių , Kristianas
ir Maja žino, kad apie tai reikia kalbėti.
Svarbu kalbėti apie tai, kas blogai, kas
tave skaudina, nesvarbu, ar fiziškai
ar dvasiškai. Visada reikia kažkam
pasipasakoti: tėvams, mokytojams,
draugams, tetai, treneriui...
Kristianas aplankė Mają jos namuose.
Atsiprašė jos ir jos tėvų su maža
dovana. Nuo tada jis nebestumdė Majos.
Visiškai priešingai – jie dažniau kartu
leido laiką ir apie daug ką kalbėdavo
si. Vaikams iškilo viena idėja.
Mokykloje jie įkūrė „liūdesio dėžutę”
– vietą, kur po pamokų gali ateiti vaikai
ir pasikalbėti apie problemas, kurių jie
nepatiki tėvams ar mokytojams.
KAMILĖ STATKUTĖ 17m,
Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija
Mokytoja Žaneta Petokaitienė
88 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS