Tavo žvilgsnis 2020

KAS
SVARBIAU
Susiginčijo kartą du draugai: kas
lemia laimę.
- Ir nėra čia apie ką galvoti! - tarė
vienas. - Laimę atneša pinigai. Tu žinai,
kaip tapau garsiu poetu. Niekas nenorėjo
spausdinti mano eilėraščių. O
kai mano teta mirė, paliko man palikimą,
ir aš pats išspausdinau savo eilėraščius.
Nuo tada leidėjai mane tiesiog
persekioja. Taigi, jei ne tetos pinigai,
niekas dabar nežinotų, kad esu poetas.
- Nesąmonė, - sušuko antrasis. -
Viskas priklauso nuo likimo. Dabar esu
pripažintas geriausiu dainininku Italijoje.
O anksčiau niekas nenorėjo manęs
nė klausyti. Ir dainavau tik jūrai bei
žuvims. Tačiau likimas lėmė, kad tuo
metu grafas Luidžis plaukiojo valtele,
išgirdęs mano dainavimą, jis pakvietė
mane dainuoti puotoje, surengtoje
savo nuotakos garbei. Taip viskas ir
prasidėjo. Ką bendro su tuo turi pinigai?
Likimas, brolau, likimas!
Poetas su dainininku vis ginčijosi,
o paskui nutarė eiti pasivaikščioti. Jie
ilgai klajojo po miestą, kol pačiame jo
pakraštyje pamatė seną trobelę, ant
kurios slenksčio sėdėjo jaunas apskuręs
vyras ir brazdino gitarą.
- Klausyk, bičiuli, tu, kaip matau,
gyveni linksmai, groji gitara, - šūktelėjo
poetas jaunuoliui.
- Kokios čia linksmybės, jei jau antrą
dieną nieko nevalgiau? O gitara - visas
mano turtas!
Draugai susižvalgė vienas su kitu ir
nusprendė, kad būtent toks žmogus
padės jiems išsiaiškinti, kas gyvenime
svarbiau. Jie iš kišenių išsitraukė po
penkiasdešimtinę monetą ir padavė
jas jaunuoliui, sakydami, kad po metų
atvyks jo aplankyti ir sužinos, ar pinigai
jam padėjo.
Alčido (toks buvo jauno vyro vardas)
paslėpė šimtą aukso monetų už senosios
beretės pamušalo ir nuėjo į artimiausią
krautuvėlę, norėdamas, pirmiausia,
prisipirkti tiek dešrelių, kiek tilps jo
skrandyje. Bet nespėjo jis nė dešimt
žingsnių žengti, kai nuo artimiausio alyvmedžio
pakilo didelė pasišiaušusi varna,
pagriebė Alčido beretę ir paspruko.
Praėjus lygiai metams, poetas ir
dainininkas rado jaunuolį ant trobelės
slenksčio tais pačiais suplėšytais
drabužiais ir su gitara rankose. Jų
ginčas nebuvo išspręstas, todėl jie
vėl padovanojo jam šimtą monetų ir
pažadėjo aplankyti jį kitais metais.
Šį kartą Alčido nusprendė būti protingesnis:
pasiėmė vieną monetą, kad
krautuvėlėje nusipirktų dešrelių, o likusią
dalį paslėpė sename auliniame
bate, kuris mėtėsi trobelės kampe. Kol
jaunuolis ėjo apsipirkti, į trobelę įsmuko
kaimynų katė, kuri čia dažnai užsukdavo.
O tuo metu iš urvelio išlindo pelė
ir pasislėpė sename bate. Katė puolė
grobį, tačiau pelė vikriai įslydo į urvelį,
o monetos pabiro iš seno aulinio bato:
vienos iš jų įsirito į pelės urvelį, kitos
pradingo grindų plyšiuose. Grįžęs iš
krautuvės Alčido suprato, kad netapo
turtingesnis...
Nenuostabu, kad mūsų seni draugai
rado jaunuolį tokios pat būklės, kokios
jį paliko prieš metus. Ir nors nė vienas iš
jų negalėjo įrodyti, kas svarbiau - pinigai
ar likimas - abu nusprendė, kad ginčas
jiems per brangus. Jie atsisveikino su
Alčido ir kiekvienas patraukė savais
keliais. Tiesa, atsisveikindamas dainininkas
padovanojo jam švino žiedą,
kuris nežinia kodėl voliojosi jo kišenėje.
Žiedas ilgą laiką gulėjo Alčido
kišenėje. Jaunuolis tik tada jį prisiminė,
kai nuo bado jo skrandis visiškai susitraukė.
„Parduoti? Taigi už jį negausi
nė vienos monetos“, - pagalvojo alkanas
vaikinas. „Bet kodėl gi jis buvo
išlietas?“ Ir staiga jam toptelėjo galvon:
„Tai puikus grimzdas!“
Jaunuolis rado tinkamą vynmedžio
šaką, pasigamino kabliuką iš seno
plaukų segtuko, pririšo grimzdą ir su
nauja meškere nuėjo į pajūrį. Ilgą laiką
jis sėdėjo ant didelio akmens, bet tik
saulei besileidžiant pradėjo kibti žuvys.
Ach, ir skani išėjo žuvienė! Žuvų buvo
tiek daug, kad likusias Alčido ryte pardavė
turguje. Tada ir vėl nuėjo pajūrin.
Po mėnesio jis nusipirko nedidelį tinklą,
po šešių mėnesių – valtį, ir tapo
tikru žveju.
81