Tavo žvilgsnis 2020

IŠ
AVALYNĖS
ISTORIJOS
Šiuolaikiniai žmonės, gyvenantys
išsivysčiusiose šalyse, negali įsivaizduoti
gyvenimo be batų. Avalynė reikalinga
visiems: ji saugo mūsų kojas nuo
sužalojimų, šalčio ir yra neatsiejama
išvaizdos dalis. Avalynės istorija labai
įdomi, kupina nuostabių faktų ir tokia
pat sena, kaip ir civilizacijos istorija.
Avalynės išradimo priežastys
savaime suprantamos: karštas smėlis,
aštrūs akmenys, uolų gabalai bei
šaltis privertė senąjį žmogų saugotis.
Ispanijos olose esantys daugiau nei 15-
os tūkstančių metų senumo piešiniai
vaizduoja žmones, kurių kojos apvyniotos
kailiais. Pačią seniausią avalynę
surado archeologai, kasinėdami akmens
amžiaus žmonių stovyklavietę
JAV: avalynės sandėlyje suskaičiavo
apie 300 porų iš žolės supintų sandalų.
Tai ekologiškas, bet labai nepatvarus
apavas. O pati seniausia iki šiol
rasta odinė avalynė yra čerokiai (siauri
bateliai smailomis nosimis). Juos rado
Armėnijoje 2008-aisiais kasinėdami
Areni urvą. Archeologai tvirtina, kad
šiems batams jau yra 5500 metų.
Sandalai yra seniausias batų modelis.
Senovės Egipte batų padai buvo
gaminami iš palmių lapų ar papiruso,
prie kojų pririšami odiniais dirželiais.
Turtingi egiptiečiai sandalų dirželius
tapė, puošė brangakmeniais ir juvelyriniais
akmenimis. Faraono rūmuose
ir šventyklose buvo vaikščiojama basomis,
net faraono žmona negalėjo avėti
basučių.
Senovės Graikija garsėjo sandalais
su iki kelių rišamais raišteliais, dievo
Hermio – prekybos globėjo – dėka ir
jo sparnuotų sandalų. Senovės graikai
pirmieji pastebėjo, kad žmogaus kairioji
ir dešinioji kojos skiriasi. Tai buvo tikra
batų revoliucija: nuo tada atskirai siūdavo
apavą dešinei ir kairei kojai, kurie
sudarydavo porą.
Senovės Romoje avalynė ypač
pabrėždavo jos savininko statusą. Ir
patricijai, ir plebėjai dėvėjo odinius
sandalus, dengiančius tik padą ir pritvirtintus
prie pėdos dirželiais. Tačiau
kilmingųjų avalynė buvo pritvirtinta
prie kojų keturiais dirželiais, o plebėjų
– vienu.
Kasdieninė moteriška avalynė buvo
baltos spalvos, o vyriška – juodos.
Ypač iškilmingomis progomis turtingi
Romos gyventojai apsiaudavo purpuriniais
ir raudonais batais, papuoštais
perlais ir siuvinėjimais.
Rytų slavų protėvių – skitų –
pagrindinė avalynės rūšis buvo minkšti
auliniai batai, kurie buvo tvirtinami prie
kojos dirželiais, apimančiais pėdą ir
kulkšnį. Batų aulai buvo siuvami iš kailio,
odos ir spalvoto veltinio kvadratėlių
mozaikos principu.
Seniausiais batais Rusijos teritorijoje
laikomos naginės – avalynė
iš minkštos odos. Turtingi ir kilmingi
avėjo minkštus odinius batus, gausiai
išpuoštus smulkiomis detalėmis, o
vargšai – pintas vyžas. Iš amžių gelmių
į Rusiją (ypač Sibirą) atėjo veltiniai. Tai
besiūliai batai, velti iš gyvūnų vilnos.
Manoma, kad juos išrado stepių klajokliai.
Avalynę su kulnais dabar avi daugiausia
moterys. Bet ją sumanė vyrai.
Batai su kulnu buvo ypač patogūs
raiteliams – padėdavo išlaikyti pėdą
balnakilpėje. Bet kulno istorija yra labai
ilga. Pirmieji sandalus, panašius į batus
su platforma (koturnus), naudojo
senovės graikų aktoriai: pagrindinis
veikėjas visada buvo aukštesnis už kitus.
Prancūzijos karalius Liudvikas XIV
(kurio ūgis tebuvo 165 centimetrai)
ne tik įvedė į madą vyriškus batus su
kulnais, bet ir įsakė juos avėti visiems
dvariškiams. XVI amžiaus aristokratės
taip pat nešiojo aukštakulnę avalynę:
dažnai kulnas būdavo toks aukštas,
kad moterys negalėjo vaikščioti be
tarnų pagalbos. Šiuolaikiniai dizaineriai
kartais sukuria aukštakulnius batelius,
72 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS