Tavo žvilgsnis 2020

pilna skirtingų augalų... tai tikrai visai
kas kita, negu aptvaro veja. O kokios
gėlės!... Mėlynos, raudonos, jų buvo
visur.
Mažoji ožkytė nieko nebijojo. Ji
vienu šuoliu įveikė didelius upokšnius,
kurie ją aptaškė. Tada, visa sušlapusi,
ji atsiguldavo ant plokščios uolos ir
išsidžiovindavo saulėje... Vieną kartą,
prisiartinusi prie plynaukštės, ji lygumos
apačioje pastebėjo pono Seguin
namą su aptvaru. Tai ją prajuokino iki
ašarų.
- Koks jis mažas!- pasakė ji, - kaip
galėjau ten ištverti?
Vargšė ožkytė! Save pamačiusi iš
taip aukštai, ji įsivaizdavo, jog yra tokia
pat didelė kaip pasaulis...
Trumpai tariant, pono Seguin
ožkytei tai buvo gera diena.
Staiga vėjas atvėso, o kalnai tapo violetiniai.
Atslinko vakaras...
- Jau! - sustojusi ir baisiai nustebusi,
sušuko ožkytė.
Apačioje laukai jau buvo migloje.
Pono Seguin aptvaras iš lėto skendo
rūke, matėsi tik namo stogas ir dūmelis.
Ji klausėsi grįžtančios bandos
skambančių varpelių ir pasijuto labai
nuliūdusi... Ji pašoko... Ir tada kalnuose
pasigirdo staugimas:
- Ūūū! Ūūū!
Ji pagalvoja apie vilką. Visą dieną
ji, kvailelė, nepagalvojo apie jį... Tuo
pačiu metu iš tolimo slėnio pasigirdo
medžioklės ragas. Tai buvo paskutinis
gerojo pono Seguin bandymas.
- Ūūū! Ūūū!- kaukė vilkas.
- Grįžk! Grįžk!- kvietė ragas.
Ožkytė užsinorėjo grįžti, bet, prisiminus
virvę, kuolą, aptvarą, ji pamanė,
jog nebegalės priprasti prie šio gyvenimo
ir nusprendė pasilikti.
Medžioklės rago nebesigirdėjo.
Už nugaros ožka išgirdo lapų
šlamesį. Ji atsisuko ir šešėlyje išvydo
dvi stačias, trumpas ausis ir dvi blizgančias
akis... Tai buvo vilkas.
Milžiniškas, nejudantis, atsitūpęs jis
rijo akimis mažą, baltą ožkytę, iš anksto
mėgaudamasis laimikiu. Kadangi
plėšrūnas buvo įsitikinęs, jog savo
auką suės, jis nesiskubino. Tačiau tada,
kai ji nusisuko, vilkas pradėjo piktai
juoktis.
- Cha cha cha! Mažoji pono Seguin
ožkytė! – dideliu raudonu liežuviu jis
apsilaižė savo nasrus.
Mažoji ožkytė sutriko... Staiga ji prisiminė
senosios Renaude istoriją, kuri
kovojo visą naktį, kad būtų suėsta
ryte. Ji pamanė, jog galbūt geriau būti
suėstai iš karto. Bet apsigalvojusi ji
nuleido galvą ragais į priekį, pasiruošusi
kovoti. Ne dėl to, jog ji norėjo nužudyti
vilką – ožkos nežudo vilkų – bet tik tam,
kad galėtų įsitikinti, ar galės ištverti taip
pat ilgai kaip vargšelė Renaude...
Tad žvėris artėjo...
Ak! Drąsi ožkytė, kaip ji nuoširdžiai
kovojo! Daugiau nei dešimt kartų ji
privertė vilką atsitraukti, kad galėtų
atsikvėpti. Per tuos atokvėpius, kurie
truko vos minutę, ji parupšnodavo
paskubomis savo brangios žolelės ir
vėl stodavo į kovą pilna burna... Tai
truko visą naktį. Kartas nuo karto
Pono Seguin ožkytė žvilgtelėdavo į
žvaigždes, šokančias vaiskiame danguje,
ir pamanydavo:
- Ak! Kad tik išsilaikyčiau iki ryto...
Viena po kitos užgeso žvaigždės.
Ožkytė dvigubino savo smūgius ragais,
o vilkas – dantimis... Blanki šviesa
apšvietė horizontą... Pasigirdo gaidžio
giedojimas.
- Pagaliau!- pasakė nusikankinusi
ožka, kuri tik ir laukė ryto, kad galėtų
numirti, ir atsigulė ant žemės gražiu,
baltu kailiuku, aptaškytu krauju...
Tada vilkas užšoko ant mažos
ožkytės ir ją suėdė.
MARANGOS LAURA PANAYOTA
16m,
Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija
Mokytoja Alma Barkauskienė
63