Tavo žvilgsnis 2020

PONO
SEGUIN
OŽKA
Ponui Seguin niekada nesisekė su
ožkomis.
Jis jas visas prarasdavo vienu ir
tuo pačiu būdu: vieną gražų rytą jos
nutraukdavo savo virves, iškeliaudavo
į kalnus, o viršuje, jas suėsdavo
vilkas. Nei šeimininko glostymai,
nei vilko baimė jų nesulaikydavo. Tai,
matyt, buvo nepriklausomos ožkos,
trokštančios laisvės bet kokia kaina.
Dorasis ponas Seguin, kuris nesuprato
šių gyvulių charakterio, buvo
nusiminęs.
- Ožkos pas mane nuobodžiauja,
niekaip nesulaikysiu jų,- sakydavo jis.
Tuo tarpu jis nenuleido rankų, praradęs
šešias ožkas, jis nusipirko
septintą; tačiau šį kartą jis pasirūpino
įsigyti visai jauną ožkytę, kad ši apsiprastų
ir galutinai liktų pas jį.
O, kokia graži buvo pono Seguin
ožkytė! Kokia ji buvo graži: švelnus
žvilgsnis, barzdelė, juodos blizgančios
kanopėlės, maži ragiukai ir ilgas baltas
kailis. Be to, ji buvo klusni, ji leisdavosi
melžiama net nekrustelėdama.
Ponas Seguin įkurdino savo naująją
ožką už namo, gudobelių aptvare. Jis
ją pririšo prie kuolo pačiame gražiausiame
pievos kampelyje, rūpestingai palikęs
kuo ilgesnę virvę ir kartas nuo karto
ateidavo pažiūrėti, ar jai viskas gerai.
Ožka buvo labai laiminga ir su didžiuliu
malonumu rupšnodavo žolę, kad net
ponas Seguin buvo sužavėtas.
- Pagaliau, - pagalvojo vargšas žmogelis,-
bent jau viena nenuobodžiaus
pas mane!
Tačiau ponas Seguin apsiriko, jo
ožka pradėjo nuobodžiauti.
Vieną dieną žiūrėdama į kalnus
ožkelė sau pasakė:
- Kaip turėtų būti gera ten viršuje!
Koks malonumas bėgioti per šilojus be
šitos prakeiktos virvės, kuri veržia kaklą!
Asilui ir jaučiui tinka rupšnoti aptvare,
bet ožkoms... joms reikia erdvės!
Nuo to laiko pono Seguin ožkytei
aptvaro žolė tapo beskonė. Tad ji
pradėjo nuobodžiauti. Sulyso ir vis
mažiau beduodavo pieno. Visą dieną
ji tampydavo virvę, atgręžusi galvą į
kalnų pusę, ir liūdnai mekeno.
Ponas Seguin pastebėjo, kad jo
ožkai kažkas atsitiko, tačiau nesuprato,
kas tai galėtų būti...
Vieną rytą ožka jam pasakė:
- Klausykite, Pone Seguin, aš pas jus
nuobodžiauju, išleiskite mane į kalnus.
- Ah, Dieve mano! Ji irgi! – apstulbęs
sušuko ponas Seguin.
- Ir tu, Blanquette, tu nori mane palikti?-
paklausė jis.
O Blanquette atsakė:
- Taip, pone Seguin.
- Ar čia tau trūksta žolės?
- O, ne, pone Seguin.
62 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS
- Tavo virvė galbūt per trumpa, gal
nori, jog prailginčiau ją?
- Nesivarginkit, pone Seguin.
- Tad, ko tau reikia! Ko nori?
- Aš noriu eiti į kalnus, pone Seguin.
- O, nelaimingoji, tu nežinai, jog yra
vilkas kalnuose... ką darysi, kai jis prisėlins?
- Aš jam vošiu su savo ragais, pone
Seguin.
- Vilkas tik pasijuoks iš tavo ragų. Jis
jau suėdė tiek ožkų su žymiai didesniais
ragais negu tavieji. Tu prisimeni nelaimingąją,
senąją Renaude, kuri čia buvo
praeitais metais? Stipri ir užsispyrusi
kaip ožys. Ji kovėsi su vilku visą naktį...
o ryte vilkas ją suėdė.
- Vargšelė Renaude... Nieko nepadarysi,
pone Seguin, išleiskite mane į
kalnus.
- Po šimts pypkių!- sušuko ponas
Seguin - kas darosi su mano ožkomis?
Dar vieną man vilkas suės... Na, tikrai
ne! Aš tave išgelbėsiu, nors tu to ir nenori.
Uždarysiu tave tvarte ir ten liksi
amžinai!
Tad nieko nelaukdamas ponas
Seguin nuvedė ožką į tamsų tvartą ir
išeidamas dukart užrakino duris. Deja,
jis pamiršo uždaryti langą ir vos tik jis
nusisuko, ožka iššoko laukan.
Ožkytė buvo laiminga. Nebebuvo
nei virvės, nei kuolo, nieko, kas jai trukdytų
lakstyti, rupšnoti žolę tiek, kiek ji
pati norėjo. O žolės buvo jai virš ragų...
ir kokia žolė!... kvapni, gardi, sultinga,