Tavo žvilgsnis 2020

DIEVIŠKOJO
SOSTO
VIENUOLYNO
BAŽNYČIA
Šis pastatas yra vienas iš gražiausių
iki šiol išlikusių Prancūzijoje. Jo
pastatymo data byloja, kad tai vienas
iš gotikinės architektūros paminklų.
Skliauto briaunos ir dailios reljefo
linijos tai patvirtina. Bažnyčia atrodo
didingai. Jos nava yra 92 metrų ilgio ir
29 metrų pločio. Skliautai yra impozantiški,
tvirti, paremti dvidešimt dviem
kolonomis, kurių apskritimas siekia
aštuonis metrus. Bažnyčia niekada
nebuvo remontuojama, o jos vidaus interjero
spalva išliko nepakitusi. Ji skurdi
ir kukli, be jokių puošybos elementų.
Dieviškojo Sosto bažnyčia – paprasta ir
pamiršta, kilminga savo didybe, pasislėpusi
viduryje eglių, vainikuojama debesų,
pasipuošusi samanomis ir kerpėmis,
kur pastebimi trijų šimtmečių
irimo pėdsakai: apdaužyti grindinio
akmenys ir žiojėjantis skliautas mus
įkvepia labiau negu viso pasaulio lobiai,
sukaupti Švento Petro bazilikoje Romoje.
Buvo laikai, kai joje buvo galima pasigrožėti
meno kūriniais. Iš abiejų salių
šonų, kurios yra šimto pėdų ilgio, nuo
durų iki šventovės baliustrados, matome
penkiasdešimt šešis klauptus,
išdrožtus taip meniškai ir puošniai, kad
jie primena klauptus, esančius Amjeno
katedroje.
Viduryje stovi laidotuvėms skirtas
postamentas iš juodo marmuro, ant
kurio ilsisi iš balto marmuro iškalta statula,
papuošta liturginiais rūbais ir tiara
ant galvos; tai popiežiaus Klementino
VI-ojo, įsakiusio pastatyti bažnyčią,
kripta, nes jis norėjo būti palaidotas
šioje bažnyčioje. Popiežius mirė 1352
metų gruodžio 6 d., o jo kūnas, įsuptas
į elnio kailį, buvo pervežtas iš Avinjono,
kuriame jis turėjo savo rezidenciją, į Dieviškojo
Sosto bažnyčią
Bažnyčioje regime dar vieną renesanso
epochos gotikinio stiliaus kriptą
dešinėje klauptų pusėje, kurios forma
labai elegantiška, o skulptūros –
meniškos.
Paskutinis šios bažnyčios kunigas
Žakas Senekteras, norėdamas ją pilnai
ir prabangiai išpuošti, ant sienų pakabino
žvilgsnį traukiantį gobeleną, kurio
aksomo klostės sukuria ornamentą.
Ne mažiau smalsu, bet retokai dabar
įmanoma pamatyti bažnyčios vidų
puošiančius paveikslus, kurie vaizduoja
makabrišką šokį. Visi supranta,
kad makabriškas arba mirusiųjų šokis
yra judėjimas, kai, skambant rebekui
arba psaltėrjonui, mirtis ir demonai
juos veda į fantastišką šventę. Makabriškas
šokis yra rimta ir baisi žmogaus
niekšiškumo ir mirties lygybės alegorija.
Šis išradimas pirmiausia kilo iš
mistinės melancholijos Vokietijoje ir
tapo gąsdinančiu grotesku tamsioms
ir absurdiškoms Holbeino ir Albrechto
Diurerio idėjoms.
Nežinoma, kodėl šis šokis vadinamas
makabrišku. Akivaizdu, kad
nežinoma, kas galėjo anksčiau už Mindeną,
kuri 1383 metais pavaizdavo makabrišką
šokį Vestfalijoje, tai padaryti.
1424 metais Paryžiuje, neatpažintųjų
kapinėse, skulptūra vaizduoja mirusiųjų
šokį.
Prancūzijoje daugiau informacijos
šia tema galima rasti nebent senų
knygų mėgėjų bibliotekose. Visuose
paminkluose šie užrašai sunyko,
išskyrus Dieviškojo Sosto bažnyčios
paskutinius paveikslus šia tema, kurie,
tikėtina, greitai išnyks. Tik neryškūs
piešiniai primins šiuos įdomius praeities
griuvėsius.
Ši bažnyčia stebina didžiaisiais vartais,
kuriuos puošia bareljefai, įvairių
dydžių šventųjų figūros, kai kurios
gana gerai sukurtos; jos pagamintos iš
juodos lavos, kuri sukuria labai gražų
įspūdį. Deja, negailestingas laikas sunaikino
kelių skulptūrų galvas.
Tarp kuklių Dieviškojo Sosto
bažnyčios turtų jokiu būdu negalima
pamiršti vargonų, papuoštų medinėmis
Lepoltro stiliaus medinėmis
skulptūromis, kurių užmojis ir įvairovė
tegali prilygti šio architekto sukurtam
grožiui Versalio rūmuose.
SAULĖ KLIMAVIČIŪTĖ 17m,
Radviliškio r. Sidabravo gimnazija
Mokytoja Stasė Janušienė
57