Tavo žvilgsnis 2020

KAIP
KUPRANUGARIS
UŽSIAUGINO
KUPRĄ
Seniai seniai, Kaukiančio Vėjo dykumos
vidury gyveno Kupranugaris, nenorėjęs
dirbti. Kai kas nors bandydavo
su gyvuliu pasikalbėti, jis atšaudavo
„Kup!”. Tik “Kup!” ir nieko daugiau.
Vieną pirmadienio rytą pas jį atėjo
pabalnotas Žirgas ir pasakė:
- Ei, Kupranugari! Ar nenorėtum
parisnoti kartu su mumis?
„Kup!” atšovė Kupranugaris; tuomet
Žirgas grįžo ir papasakojo tai Žmogui.
Vėliau atbidzeno lazdelę įsikandęs
Šuo. Jis tarė:
- Ei, Kupranugari! Eikš panešioti
lazdelę kaip mes darom!
„Kup!“ atsakė užsispyrėlis; tuomet
Šuo nubėgo ir apsakė tai Žmogui.
Po kiek laiko pas atsiskyrėlį atpūškavo
pakinkytas Jautis ir pakvietė:
- Ei, Kupranugari! Ateik arti kartu su
mumis!
„Kup!” atšovė gyvūnas; tada Jautis
parpėdino atgal ir pasakė tai Žmogui.
Vakare Žmogus pasikvietė Žirgą, Šunį
bei Jautį ir tarė jiems:
- Et, jūs trys, man labai gaila, bet
matau, kad tas „Kup“ gyvūnas negali
dirbti, kitaip jis jau būtų čia. Aš nusprendžiau
štai ką – paliksiu jį ramybėje,
26 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
tačiau jūs turėsite dirbti dvigubai daugiau.
Trijulė labai supyko. Kupranugaris
atėjęs tik pasijuokė iš jų ir vėl grįžo į dykumą.
Netikėtai pakilo dulkių debesis, o
kartu su juo atūžė Džinas.
- O visų dykumų Džine, - kreipėsi Žirgas.
– Ar teisinga, kad vieni turi dirbi, o
kiti gali nieko neveikti?
- Tikrai ne, - atsakė Džinas.
- Na, - tarė Žirgas, - ten, Kaukiančio
vėjo dykumos vidury yra gyvūnas ilgomis
kojomis ir kaklu, ir jis nepadarė
nė lašelio darbo nuo pat pirmadienio
ryto.
- O, - atsiduso Džinas, - prisiekiu visu
Arabijos auksu, tai juk mano Kupranugaris.
Ir ką jis sako?
- Jis sako „Kup!“ ir nieko daugiau, -
atsakė Šuo.
- Labai gerai, - tarė Džinas. – Palaukite
minutėlę, aš tuoj su juo pasikalbėsiu.
Džinas rado Kupranugarį, bežiūrintį į
savo atspindį balos vandenyje.
- Mano ilgas burbuliuojantis drauge,
- kreipėsi Džinas. – Girdėjau, kad visai
nedirbi. Tai kaip čia taip?
„Kup!” atšovė Kupranugaris.
Džinas atsisėdo, pasiėmė grandinę ir
ėmėsi burti.
- Dėl tavęs Trijulė gavo papildomo
darbo, - tarė jis gyvuliui.
„Kup!” vėl suburbėjo Kupranugaris.
- Tavo vietoje to nebesakyčiau, - įspėjo
Džinas, - gali kaip reikiant prisikalbėti.
Burbekli, noriu, kad pradėtum dirbti.
Ir Kupranugaris vėl pasakė „Kup!”.
Bet vos tai ištaręs jis pamatė savo nugarą,
kurios lygumu taip didžiavosi, vis
pučiantis ir pučiantis į didelę, linguojančią
kuprą.
- Matai? – paklausė Džinas. – Šią
kuprą sukaupei pats per savo tingumą.
Šiandien ketvirtadienis, o tu nieko
nepadarei nuo pirmadienio ryto, kai
darbas prasidėjo. Dabar jau turėsi eiti
dirbti.
- Kaip aš galiu dirbti su šia kupra nugaroje?
– sudejavo Kupranugaris.
- Nuo šiol galėsi plušti tris dienas nevalgęs,
nes atsargų prisikaupei kuproje.
Ir nesakyk, kad aš tau nepadėjau.
Išeik iš dykumos ir prisijunk prie Trijulės,
- paliepė Džinas.
Kupranugaris pakluso ir nuėjo prisidėti
prie kitų. Nuo tos dienos visi
kupranugariai turi kupras.
Kupranugario kupra – tarsi maža,
bjauri kalva.
Ją pamatyt gali zoologijos sode.
Bet dar viena kupra pasipuoši, jei dirbti
tingėsi ir nuobodžiausi.
PAULINA BARTAŠEVIČIŪTĖ 12m,
Jonavos Justino Vareikio progimnazija
Mokytoja Nijolė Kasperiūnienė