Tavo žvilgsnis 2020

ĖRIUKAS,
KURIS
SVEČIAVOSI
FĖJŲ
KARALYSTĖJE
Kartą gyveno fėja, kuri buvo įsižiūrėjusi
mažą baltą ėriuką. Jis buvo toks nuostabus
mažytis sutvėrimas, kad nieko
nuostabaus, jog fėja buvo jį įsimylėjusi.
Ji dažnai užsukdavo jo aplankyti į pievą,
kurioje ėriukas ganėsi su savo mama.
Fėja degė nekantrumu pakviesti ėriuką
apsilankyti fėjų puotoje.
Ėriukui buvo nejauku, todėl jis
drovėjosi:
- O ką tose puotose jūs veikiate?-
pasiteiravo jis.
- Ach, mes visą laiką šokame, -
atsakė fėja.
Ėriukas puolė teisintis, kad šokti jis
nemokąs.
- Aš greitai tave išmokysiu!- nuramino
jį fėja.
Taigi, ji kas vakarą užsukdavo į
pievelę ir mokė ėriuką šokti, kol pagaliau
jam pavyko straksėti labai elegantiškai.
Išaušo ilgai laukta puotos diena.
Mama liepė ėriukui būtinai sugrįžti anksti
ryte. Ji žinojo, kokios gali būti fėjos.
Ėriukas nepaprastai džiūgavo.
Visos fėjos susižavėjo vos jį pamačiusios.
Joms labai patiko minkštutė ir
baltutė jo vilna, maža juoda nosytė ir
keistos lyg medinės kojytės. Ėriukas
mielai leido visoms fėjoms pajodinėti
ant savo nugaros, netgi fėjų karalienė, ir
ta kartelį neatsilaikė šiai pagundai. Kai
prasidėjo šokiai, fėjos buvo sužavėtos
ėriuko dailiais ir lengvais žingsneliais.
Prieš išvykstant namo, fėjų karalienė
apdovanojo ėriuką ramunėlių vainiku.
- Tai nevystančios fėjų gėlės,-
pasakė ji.- Kol dėvėsi šį vainiką, tu liksi
amžinai jaunas.
Grįžęs namo, ėriukas nesiliovė
pasakoti apie nuostabią puotą ir savo
nuotykius. Pievoje jis tapo tikra įžymybe,
todėl taip užrietė nosį ir išpuiko,
kad vargiai bepanoro bendrauti su senais
draugais.
Be abejo, tai erzino visus, o ypač
– senąją žiurkę, kuri gyveno malūno
tvenkinyje ir buvo pasiruošusi padaryti
bet ką, kad tik pamokytų išpuikėlį.
- Kai tik jis užmigs, aš pragraušiu tą
vainiką ir jis jį galų gale pames, – nusprendė
žiurkė.
Kaip tarė, taip padarė. Netrukus ėriukas
pametė savo jaunystės vainiką.
Per savo kvailumą iš jauno ėriuko jis
tapo senu avinu.
Jo draugė fėja kurį laiką neaplankė
savo mylimojo. Ji buvo užsiėmusi
pavasario darbais ir neturėjo laiko
aplankyti savo ėriuko. Kai tik jiedu susitiko,
fėja neslėpė savo nusivylimo, kad
jos mylimas ėriukas tapo gerai įmitusiu
avinu. Jo vilna nebebuvo nei minkštutė,
nei baltutė, ir jis visiškai nebemokėjo
šokti.
- Kur tavo stebuklingas vainikas? –
paklausė fėja.
Ir ėriukui teko prisipažinti, kad jis
vainiką tiesiog pametė.
Fėja grįžo pas savo drauges. Ji nebemanė,
kad toks įmitęs avinas dar tinkamas
dalyvauti jų susiėjimuose.
Kasmet, kai pievoje gimsta maži
ėriukai, jų mamos pasakoja jiems šią
stebuklingą istoriją, ir jie bando surasti
dingusį gėlių vainiką bei paslapčiomis
mokosi šokio žingsnelių.
Jie tiki, kad ras tą amžinos jaunystės
vainiką ir niekada neužaugs, nepasens
bei galės apsilankyti fėjų puotoje. Juk
jis tikrai kažkur guli. Ir jei tu jį rastum,
juk žinotum, kam jį atiduoti? Tik būtinai
perduok jį juodanosiui ėriukui, nes tokie
- patys gražiausi.
AUSTĖ RAMOŠKAITĖ 12m,
Joniškio Mato Slančiausko progimnazija
Mokytoja Laimutė Kurauskienė
JEKATERINA BERDINA 17m, Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija
12 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS