Tavo žvilgsnis 2020

TAVO ŽVILGSNIS

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

Vertimų ir iliustracijų projektas

XI-oji knyga

TAVO ŽVILGSNIS - per 20 metų Vaikų kūrybinės

iniciatyvos fondo organizuojamas iliustracijų

ir vertimų projektas, kviečiantis moksleivius

versti pasirinktus tekstus iš anglų, prancūzų, rusų

ir vokiečių kalbų arba šiuos vertimus iliustruoti.

Čia, viename leidinyje, susitinka visos Lietuvos

mokinių kūryba kaip skirtingos tekstų vaizdinės ir

žodinės interpretacijos.

Projekto autoriai

4

SĄVARTYNŲ DINO-

ZAURAI

12

ĖRIUKAS, KURIS SVEČ-

IAVOSI FĖJŲ KARA-

LYSTĖJE

26

KAIP KUPRANUGARIS

UŽSIAUGINO KUPRĄ

28

ISTORIJA APIE KAPI-

TONĄ NEMO

36

SKAUTO VERTYBĖS

38

ŠIAUDAS,ŽARIJA IR

PUPA

40

UGNIS IR DŪMAS

54

UŽDRAUSTAS

BALIONAS

56

KAIP JŪROS VANDUO

TAPO SŪRUS

57

DIEVIŠKOJO SOS-

TO VIENUOLYNO

BAŽNYČIA

TEMŲ SĄRAŠAS

ANGLŲ PRANCŪZŲ RUSŲ VOKIEČIŲ

58

RAŠALO GERBĖJAS

60

DVYLIKA HERAKLIO

DARBŲ

62

PONO SEGUIN OŽKA

64

AR LENGVA VARDELĮ

GAUTI?

68

DIDŽIAUSIA MANO

GYVENIMO LAIMĖ

72

IŠ AVALYNĖS ISTORI-

JOS

74

KAIP AŠ PASIKLYDAU

(IŠ FOKSTERJERO

MIKIO DIENORAŠČIO)

78

SENA NUOTRAUKA

81

KAS SVARBIAU

84

MUMS NUSIŠVILPT

ANT KROKODILO

86

MUZIEJŲ SALA

87

„BŪKITE SVEIKI!“ BET

KARTAIS LIGA IR NE-

TIKĖTAI GALI PAKIRSTI...

88

KAI BLOGIS TAMPA

GĖRIU

90

ŠUO AR KATĖ

92

PAPROČIAI

3

SĄVARTYNŲ

DINOZAURAI

Kai ateina laikas Džimui Gariui vykti

dinozaurų medžioklėn, šis kirtiklį ir

kastuvą palieka namuose. Bet vietoj jo

įkrauna savo litavimo lempą ir griebiasi

įrankių rinkinio. Jei jau spėjai pagalvoti,

jog Džimas – mokslininkas, ieškantis

fosilijų, tai visai ne. Jis – unikalų bruožą

puoselėjantis skulptorius. Džimas Garis

konstruoja dinozaurus, tokius kaip

Tyrannosaurus, iš tikrų tikriausių šiukšlių!

Dar paauglystėje jo jauną sielą

užvaldė aistra automobiliams. Šio entuziazmo

vedamas, jis ieškodavo detalių

ir rekonstruodavo savo jau nebe

pirmos jaunystės automobilius, tad automobilių

sąvartynai buvo nuodugniai

Džimo išieškoti. Neprireikė daug laiko,

kad Džimas pastebėtų, jog kai kurios

automobilių dalys aiškiai primena

gyvūnus. Netrukus pasirodė ir vaizduotės

vaisiai – šis įsivaizduodavo kaukoles

ir stuburus tarp karterių ir karbiuratorių.

Dabartis daug nepasikeitė

nuo praeities, tik Džimas, siekdamas

karjeros aukštybių, savo didžiąsias

aistras sujungė į vieną: meilę automobiliams,

polinkį domėtis dinozaurais ir

savo, kaip skulptoriaus, gabumą.

Tikriausiai ne vienam iškyla klausimas:

„Kaip Džimas sukonstruoja savo

„XX amžiaus dinozaurus”?” Tad visų

pirma, jis mėgina visas detales, kol

atranda jo širdžiai mieliausią. Toliau

seka dalių pašalinimas ar atjungimas

nuo senojo automobilio. Vėliau, dalis

yra išvaloma ir supjaustoma tuo dydžiu

ir forma, kokia Džimui būtina. Na, o galiausiai,

detalė suvirinama su kitomis

dalimis ir nudažoma.

Toli gražu, šis kūrybinis procesas

nėra toks spartus kaip gali pasirodyti

– kartais vienai žvėries konstrukcijai

prireikia mėnesių ar net metų. Iki šiolei

didis „Apatosaurus“ yra masyviausias

Džimo darbas. Šiam kūriniui sukurti prireikė

daugiau nei 500 automobilių dalių,

kiekviena jų buvo „iškasta“ Naujojo

Džersio sąvartynuose. Svarbu paminėti,

jog didžioji dauguma Džimo naudojamų

detalių yra iš automobilių, kurie

gyvuoja daugiau nei dešimtį metų. Jis

teigia, kad ilgametės dalys pasižymi

ryškesniu unikalumu nei būtent tos,

kurios yra iš moderniųjų automobilių

markių. Praėjusiais metais Džimo

kūryba sužibėjo Pitsburge esančio

Carnegie meno muziejaus ekspozicijoje.

Na, o šiuo metu ji yra Naujajame

Džersyje, Raudonajame banke, kur

esti Džimo studija. Džimo ekspozicija

nuolatos sulaukia didelio susidomėjimo

ir populiarumo, tačiau jo kūrybos

esmė nėra vien sužavėti žiūrovą vaizdu,

bet ir perteikti svarbią žinutę. Džimas

stengiasi parodyti daiktų perdirbimo

ir pakartotinio panaudojimo svarbą.

Pasitelkdamas tuos daiktus, kuriais

žmonės atsikrato, jis sukuria įspūdingo

grožio skulptūras.

4 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

MARTYNA ŽILINSKAITĖ 17m, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija

Taip Džimas perteikia idėją, jog

mes, žmonės, turėtume būti kur kas

atsakingesni vartotojai. O jei ne, galbūt

vieną dieną tai mes būsime tie, kurie,

palikę savo pėdsakus, išnyks kaip dinozaurai.

O ar Jūs kada nors susimąstėte,

kokia dalia tenka šiukšlėms, patekusios

į sunkvežimį? Džimo Gario hobis buvo

pasenusių automobilių rekonstravimas.

O kokiu savo ar draugų pomėgiu

nustebinsite Jūs?

RŪTA MARIJA REMEIKAITĖ 17m,

Kauno „Saulės“ gimnazija

Mokytoja Kristina Kanclerytė

GABIJA KAZLAUSKAITĖ 14m,

Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazija

5

KAMILĖ RINGAITYTĖ 13m, Kauno dailės gimnazija

EMILIJUS LINKEVIČIUS 17m,

Tauragės profesinio rengimo centras

6 TEMŲ SĄRAŠAS

AUŠRINĖ KATKEVIČIŪTĖ 15m,

Radviliškio r. Baisiogalos gimnazija

GABIJA STRIELKAUSKAITĖ 10m,

Panevėžio r. Smilgių gimnazija

7

8 TEMŲ SĄRAŠAS

SKIRMANTĖ DANIELIŪTĖ 14m,

Mažeikių Kalnėnų progimnazija

UGNĖ BALTRUŠAITYTĖ 15m, Vilniaus Žirmūnų gimnazija

GUSTAS RAIŽYS 12m,

Kauno Juozo Grušo menų gimnazija

9

SALVIJA URBONAITĖ 15m,

KTU inžinerijos licėjus

RUTAUTĖ BALTRUKĖNAITĖ 14m,

Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla


GUSTĖ BUCEVIČIŪTĖ 13m, Mažeikių Kalnėnų progimnazija

11

ĖRIUKAS,

KURIS

SVEČIAVOSI

FĖJŲ

KARALYSTĖJE

Kartą gyveno fėja, kuri buvo įsižiūrėjusi

mažą baltą ėriuką. Jis buvo toks nuostabus

mažytis sutvėrimas, kad nieko

nuostabaus, jog fėja buvo jį įsimylėjusi.

Ji dažnai užsukdavo jo aplankyti į pievą,

kurioje ėriukas ganėsi su savo mama.

Fėja degė nekantrumu pakviesti ėriuką

apsilankyti fėjų puotoje.

Ėriukui buvo nejauku, todėl jis

drovėjosi:

- O ką tose puotose jūs veikiate?-

pasiteiravo jis.

- Ach, mes visą laiką šokame, -

atsakė fėja.

Ėriukas puolė teisintis, kad šokti jis

nemokąs.

- Aš greitai tave išmokysiu!- nuramino

jį fėja.

Taigi, ji kas vakarą užsukdavo į

pievelę ir mokė ėriuką šokti, kol pagaliau

jam pavyko straksėti labai elegantiškai.

Išaušo ilgai laukta puotos diena.

Mama liepė ėriukui būtinai sugrįžti anksti

ryte. Ji žinojo, kokios gali būti fėjos.

Ėriukas nepaprastai džiūgavo.

Visos fėjos susižavėjo vos jį pamačiusios.

Joms labai patiko minkštutė ir

baltutė jo vilna, maža juoda nosytė ir

keistos lyg medinės kojytės. Ėriukas

mielai leido visoms fėjoms pajodinėti

ant savo nugaros, netgi fėjų karalienė, ir

ta kartelį neatsilaikė šiai pagundai. Kai

prasidėjo šokiai, fėjos buvo sužavėtos

ėriuko dailiais ir lengvais žingsneliais.

Prieš išvykstant namo, fėjų karalienė

apdovanojo ėriuką ramunėlių vainiku.

- Tai nevystančios fėjų gėlės,-

pasakė ji.- Kol dėvėsi šį vainiką, tu liksi

amžinai jaunas.

Grįžęs namo, ėriukas nesiliovė

pasakoti apie nuostabią puotą ir savo

nuotykius. Pievoje jis tapo tikra įžymybe,

todėl taip užrietė nosį ir išpuiko,

kad vargiai bepanoro bendrauti su senais

draugais.

Be abejo, tai erzino visus, o ypač

– senąją žiurkę, kuri gyveno malūno

tvenkinyje ir buvo pasiruošusi padaryti

bet ką, kad tik pamokytų išpuikėlį.

- Kai tik jis užmigs, aš pragraušiu tą

vainiką ir jis jį galų gale pames, – nusprendė

žiurkė.

Kaip tarė, taip padarė. Netrukus ėriukas

pametė savo jaunystės vainiką.

Per savo kvailumą iš jauno ėriuko jis

tapo senu avinu.

Jo draugė fėja kurį laiką neaplankė

savo mylimojo. Ji buvo užsiėmusi

pavasario darbais ir neturėjo laiko

aplankyti savo ėriuko. Kai tik jiedu susitiko,

fėja neslėpė savo nusivylimo, kad

jos mylimas ėriukas tapo gerai įmitusiu

avinu. Jo vilna nebebuvo nei minkštutė,

nei baltutė, ir jis visiškai nebemokėjo

šokti.

- Kur tavo stebuklingas vainikas? –

paklausė fėja.

Ir ėriukui teko prisipažinti, kad jis

vainiką tiesiog pametė.

Fėja grįžo pas savo drauges. Ji nebemanė,

kad toks įmitęs avinas dar tinkamas

dalyvauti jų susiėjimuose.

Kasmet, kai pievoje gimsta maži

ėriukai, jų mamos pasakoja jiems šią

stebuklingą istoriją, ir jie bando surasti

dingusį gėlių vainiką bei paslapčiomis

mokosi šokio žingsnelių.

Jie tiki, kad ras tą amžinos jaunystės

vainiką ir niekada neužaugs, nepasens

bei galės apsilankyti fėjų puotoje. Juk

jis tikrai kažkur guli. Ir jei tu jį rastum,

juk žinotum, kam jį atiduoti? Tik būtinai

perduok jį juodanosiui ėriukui, nes tokie

- patys gražiausi.

AUSTĖ RAMOŠKAITĖ 12m,

Joniškio Mato Slančiausko progimnazija

Mokytoja Laimutė Kurauskienė

JEKATERINA BERDINA 17m, Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija


13

IEVA VISOCKYTĖ 15m, VGTU inžinerijos licėjus

MANTAS TAUJANSKAS 16m,

Panevėžio M. Rimkevičaitės profesinio rengimo

centras

GABRIELA VILKAITĖ 12m,


MINTARĖ URNIKYTĖ 14m,



15

TĖJA ŽILINSKAITĖ 12m,

Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

GABRIELĖ MAČERNYTĖ 13m,

Klaipėdos Prano Mašioto progimnazija


GRETA ŠPOKAUSKAITĖ 16m, Mažeikių Gabijos gimnazija

17

18 TEMŲ SĄRAŠAS

DOROTĖJA LESKAUSKAITĖ 13m,

Kauno dailės gimnazija

TOMA BAUBONYTĖ 14m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

KAMILĖ VAITKEVIČIŪTĖ 13m,

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija

VICTORIA MICHELLE JOHNSON 13m,

Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija

BRIGITA BIVAINYTĖ 13m,

Kauno Milikonių progimnazija

AUSTĖJA TAPARAUSKAITĖ 13m, AURELIJA ŽEIMO 16m,

Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė mokykla Vilniaus r. Kalvelių Stanislavo

Moniuškos gimnazija

19

KAMILĖ DZVINELYTĖ 17m,

Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija

EVELINA MARCINKEVIČ 16m,

Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija


RUGILĖ PALIUKĖNAITĖ 14m, Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

21


SONATA VILKEVIČIŪTĖ 14m,


23

DOVILĖ JONAUSKYTĖ 15m,

Mažeikių Gabijos gimnazija

KAROLINA TARBONAITĖ 19m,

Panevėžio M. Rimkevičaitės profesinio

rengimo centras

ANASTASIJA KIVILŠAITĖ 17m,



EMA TUMĖNAITĖ 13m, Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazija

AUGUSTĖ RADZEVIČIŪTĖ 13m,

Kauno LSMU gimnazija

25

KAIP

KUPRANUGARIS

UŽSIAUGINO

KUPRĄ

Seniai seniai, Kaukiančio Vėjo dykumos

vidury gyveno Kupranugaris, nenorėjęs

dirbti. Kai kas nors bandydavo

su gyvuliu pasikalbėti, jis atšaudavo

„Kup!”. Tik “Kup!” ir nieko daugiau.

Vieną pirmadienio rytą pas jį atėjo

pabalnotas Žirgas ir pasakė:

- Ei, Kupranugari! Ar nenorėtum

parisnoti kartu su mumis?

„Kup!” atšovė Kupranugaris; tuomet

Žirgas grįžo ir papasakojo tai Žmogui.

Vėliau atbidzeno lazdelę įsikandęs

Šuo. Jis tarė:

- Ei, Kupranugari! Eikš panešioti

lazdelę kaip mes darom!

„Kup!“ atsakė užsispyrėlis; tuomet

Šuo nubėgo ir apsakė tai Žmogui.

Po kiek laiko pas atsiskyrėlį atpūškavo

pakinkytas Jautis ir pakvietė:

- Ei, Kupranugari! Ateik arti kartu su

mumis!

„Kup!” atšovė gyvūnas; tada Jautis

parpėdino atgal ir pasakė tai Žmogui.

Vakare Žmogus pasikvietė Žirgą, Šunį

bei Jautį ir tarė jiems:

- Et, jūs trys, man labai gaila, bet

matau, kad tas „Kup“ gyvūnas negali

dirbti, kitaip jis jau būtų čia. Aš nusprendžiau

štai ką – paliksiu jį ramybėje,


tačiau jūs turėsite dirbti dvigubai daugiau.

Trijulė labai supyko. Kupranugaris

atėjęs tik pasijuokė iš jų ir vėl grįžo į dykumą.

Netikėtai pakilo dulkių debesis, o

kartu su juo atūžė Džinas.

- O visų dykumų Džine, - kreipėsi Žirgas.

– Ar teisinga, kad vieni turi dirbi, o

kiti gali nieko neveikti?

- Tikrai ne, - atsakė Džinas.

- Na, - tarė Žirgas, - ten, Kaukiančio

vėjo dykumos vidury yra gyvūnas ilgomis

kojomis ir kaklu, ir jis nepadarė

nė lašelio darbo nuo pat pirmadienio

ryto.

- O, - atsiduso Džinas, - prisiekiu visu

Arabijos auksu, tai juk mano Kupranugaris.

Ir ką jis sako?

- Jis sako „Kup!“ ir nieko daugiau, -

atsakė Šuo.

- Labai gerai, - tarė Džinas. – Palaukite

minutėlę, aš tuoj su juo pasikalbėsiu.

Džinas rado Kupranugarį, bežiūrintį į

savo atspindį balos vandenyje.

- Mano ilgas burbuliuojantis drauge,

- kreipėsi Džinas. – Girdėjau, kad visai

nedirbi. Tai kaip čia taip?

„Kup!” atšovė Kupranugaris.

Džinas atsisėdo, pasiėmė grandinę ir

ėmėsi burti.

- Dėl tavęs Trijulė gavo papildomo

darbo, - tarė jis gyvuliui.

„Kup!” vėl suburbėjo Kupranugaris.

- Tavo vietoje to nebesakyčiau, - įspėjo

Džinas, - gali kaip reikiant prisikalbėti.

Burbekli, noriu, kad pradėtum dirbti.

Ir Kupranugaris vėl pasakė „Kup!”.

Bet vos tai ištaręs jis pamatė savo nugarą,

kurios lygumu taip didžiavosi, vis

pučiantis ir pučiantis į didelę, linguojančią

kuprą.

- Matai? – paklausė Džinas. – Šią

kuprą sukaupei pats per savo tingumą.

Šiandien ketvirtadienis, o tu nieko

nepadarei nuo pirmadienio ryto, kai

darbas prasidėjo. Dabar jau turėsi eiti

dirbti.

- Kaip aš galiu dirbti su šia kupra nugaroje?

– sudejavo Kupranugaris.

- Nuo šiol galėsi plušti tris dienas nevalgęs,

nes atsargų prisikaupei kuproje.

Ir nesakyk, kad aš tau nepadėjau.

Išeik iš dykumos ir prisijunk prie Trijulės,

- paliepė Džinas.

Kupranugaris pakluso ir nuėjo prisidėti

prie kitų. Nuo tos dienos visi

kupranugariai turi kupras.

Kupranugario kupra – tarsi maža,

bjauri kalva.

Ją pamatyt gali zoologijos sode.

Bet dar viena kupra pasipuoši, jei dirbti

tingėsi ir nuobodžiausi.

PAULINA BARTAŠEVIČIŪTĖ 12m,

Jonavos Justino Vareikio progimnazija

Mokytoja Nijolė Kasperiūnienė

EVELINA VORONENKO 14m,

Kauno r. Babtų gimnazija

UGNĖ SUGAUDYTĖ 15m,

Kauno taikomosios dailės mokykla

JUSTINAS STAGYS 11m,

Šiaulių r. Naisių mokykla

27

ISTORIJA

APIE

KAPITONĄ

NEMO

Mes plaukėme visą popietę ir vakare

pasiekėme vietovę, kur mažas žvejybinis

laivas sakė matęs būtybę. Naktis

buvo nepaprastai tamsi, be mėnulio ir

žvaigždžių. Ir, kaip įprastai, nebuvo nei

menkiausio pabaisos ženklo. Kol vieną

naktį žvalgas sušuko:

- Kapitone! Kažkas yra priekyje!

Visi subėgo į laivo priekį: kapitonas,

karininkai, meistrai, jūreiviai, jungos ir

netgi vyrai iš variklių patalpos. Visi susirinko

ir bandė įžiūrėti, ką pastebėjo

žvalgas. Kapitonas perdavė per radiją į

laivo valdymo kajutę:

- Ką rodo radiolokatorius?

- Visiškai nieko, - atsakė technikas.

Kad ir kas tai buvo, jis nesiteikė pasirodyti.

Visa įgula spoksojo į tamsią

jūrą tikėdamasi pamatyti bent menkiausią

krustelėjimą, o aplinkui buvo tik

aklina tamsa.

Tokioje tamsybėje pamatyti ką nors

buvo neįmanoma, kad ir kokio dydžio

tai bebūtų.

Bet tada pamačiau jį, skleidžiantį

šviesą. Pirmiausia pasirodė blausi

šviesa po vandeniu, kuri išaugo į ryškią

šviesą vandens paviršiuje. O tada medaus

spalvos šviesa apšvietė padarą:

mažiausiai dviejų šimtų pėdų dydžio

neaprėpiamą ovalią masę. Mus skyrė

penki šimtai pėdų ir atrodė, kad tas

padaras lyg raketa taikėsi į Abraomą

Linkolną.

- Ką darysime? - rūpinosi įgulos nariai

Ḟarengutas stovėjo lyg prarijęs liežuvį.

- Žinau, ką darysiu, - ryžtingai tarė

Nedas. – Atsinešiu prieštankinį šautuvą

ir nušluosiu tą daiktą nuo vandens

paviršiaus.

- Ne, - pasakė Farengutas – Palaukime

ir pažiūrėkime, kaip jis juda.

Ilgai laukti nereikėjo. Pabaisa pradėjo

greičiau judėti mūsų laivo link lyg

būtų išgirdusi, ką sakė kapitonas. Monstras

išvystė penkiolikos mylių per

valandą greitį. Pabaisos smūgis rodės

neišvengiamas. Ir jei ji smogtų – mes

paskęstume. Žvilgtelėjau per petį,

ieškodamas arčiausiai esančios gelbėjimo

valties. Milžinas ketino smogti, bet

taip nepadarė, kaip judriausia žuvelė

apsisuko ir praplaukė mūsų laivą - kaip

menkas šapelis sūkuryje besisukiodamas

apie sunkų akmenį.

Negalėjau tuo patikėti. Jis buvo

greičiausias kada nors mano matytas

gyvis vandenyne. Jį buvo galima lyginti

tik su kardžuve. Jis buvo greitesnis už

ryklį ar barakudą. Dabar jis nuo mūsų

buvo nutolęs maždaug vieną mylią, bet

vis tiek matomas, nes už savęs paliko

fosforinį pėdsaką jūroje. Tada jis sustojo

lyg laukdamas, kol pasivysim.

Mūsų laivas padidino greitį ir pradėjo

vytis. Taip plaukėme visas keturiolika

valandų, maždaug tris šimtus mylių.

Vijomės trisdešimties, dvidešimties

ir penkiolikos mazgų greičiu. Būtybė

pradėdavo lėkti daug didesniu greičiu

negu mes galėjome pasiekti, o paskui

sulėtindavo tarsi tikrindama mūsų galimybes,

kad galėtume pasivyti. Žiūrėjome,

kaip ji panirdavo, o po dešimt

minučių išnirusi pradėdavo purkšti

vandenį į šimto pėdų aukštį. Sekėme

pabaisą visą naktį, visą rytą ir popietę.

Galbūt diena ir būtų buvusi kupina

medžioklės jaudulio bei džiaugsmo

žiūrint į žaismingą gyvūną, bet žinojome,

kad bet kuriuo metu monstras

gali apsisukti ir pulti. Tik ko gi jis laukė?

Tą sužinojome pakankamai greitai.

Saulė jau buvo nusileidusi, o mes buvome

Atlanto vandenyno vidury. Būtybės

fosforescencija vėl apėmė vandens

paviršių. Jei būčiau nežinojęs, tai

pagalvočiau, kad monstras nenori, kad

kas nors pastebėtų jį dieną iš taip arti,

kaip ir prie Dakaro. Kuo labiau temo,

tuo monstras labiau leidosi, kad jį vytumėmės.

Jis plaukė maždaug penki-


KARINA TARUTYTĖ 14m,


olikos mazgų greičiu į pietus, o mes jį

nuolat sekėme. Kuo greičiau vijomės,

tuo labiau Nedas jaudinosi. Jis atsistojo

už didžiulio žeberklo – patrankos, kuri

galėjo iššauti harpūną kulkos greičiu ir

pridaryti daug žalos.

- Eikš! – suriko kanadietis. – Dar

arčiau!

Pagaliau tarp mūsų ir monstro atstumas

visiškai sumažėjo.

- Taip! – sušuko Nedas šaudamas

pirmąjį harpūną.

Ginklas iššovė su raketos jėga ir

harpūnas pataikė į taikinį, tiksliai į padaro

nugaros vidurį, tačiau per purslus

nieko negalėjau matyti, o tik išgirdau,

kaip kažkas garsiai tėškėsi. Žeberklas

tikrai smogė monstrui ir pradūrė jam

odą. Tai buvo siaubingas lyg susidaužus

automobiliams, lyg mirties garsas.

Kai išsisklaidė purslai - harpūno neliko

nė kvapo. Liko tik liūdnai bangose

vilnijanti linija.

- Kas nutiko? – paklausiau.

- Žeberklas atšoko,- pasakė Farengutas.

- Negali būti, - nustebęs tarė Nedas.

- Didinkite greitį, - įsakė kapitonas ir

vėl pradėjome vytis monstrą. Netrukus

pasiekėme pabaisą ir Nedas dar kartą

iššovė harpūną reaktyviniu greičiu tiesiai

į monstrą. Tačiau, išsisklaidžius

purslams vandens paviršiuje, paaiškėjo,

kad žeberklas nė kiek nepakenkė.

Visi buvo apstulbę. Žvalgėmės vieni į

kitus norėdami sužinoti, kas bus toliau.

Galbūt paleis torpedą, o gal raketą?

Nebuvo kada galvoti, nes kaip tik

tuomet monstras vikriai kaip delfinas

apsisuko. Mes net nespėjome sušukti

„Saugokitės!“ ir padaras trenkėsi į

mūsų laivą. Jaučiausi lyg pasaulio ašis

būtų apversta aukštyn. Aš slydau deniu

žemyn trankydamasis į virves, kėdes,

vamzdžius. Įgula skriejo į visas puses

bandydama atsitiesti. Ore maišėsi komandos

ir įvairūs pranešimai:

- Jis sugadino vairą! Pažeisti varikliai!

Į denį išsiveržė liepsnos. Laivas stipriai

siūbavo, svyravo ir akimirksniu pakrypęs

į šoną permetė mane per bortą.

(Ištrauka iš ilgojo teksto)

MILDA RAMANAUSKAITĖ 13m,

Marijampolės marijonų gimnazija

Mokytoja Raimonda Rudzinskienė

29

MARTYNA KATINAITĖ 16m,

Utenos Adolfo Šapokos gimnazija

IEVA GUSČIŪTĖ 14m,


30 TEMŲ SĄRAŠAS

LAURA ADUKAUSKAITĖ 15m,

Kėdainių kalbų mokykla

UGNĖ ZAKAREVIČIŪTĖ 13m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

KAMILĖ STUNŽĖNAITĖ 17m,


31

KAROLIS VIDUTA 16m,

Vilniaus Žirmūnų gimnazija

DANIELĖ ŠALAŠEVIČIŪTĖ 14m,


AUGUSTINA VAITILIONYTĖ 15m,

Panevėžio Vytauto Mikalausko gimnazija

EMILIJA VIDECKYTĖ 13m, Mažeikių „Ventos“ progimnazija


33

JUSTAS GRIGATIS 16m,

Plungės „Ryto“ pagrindinė mokykla

34 TEMŲ SĄRAŠAS

SILVIJA TŪBAITĖ 17m, Molėtų gimnazija

NEDA ŠLAPELYTĖ 16m,

Kauno r. Kulautuvos pagrindinė mokykla

ERNESTA URBONAITĖ 13m,

Mažeikių „Ventos“ progimnazija

35

SKAUTO

VERTYBĖS


Yra dalykų, kuriuos skautas turėtų

žinoti bei stengtųsi tobulinti tam tikras

savybes, vertas tikro Skauto vardo, atstovaujančio

visus Amerikos berniukus

skautus.

Viena iš tų vertybių yra paklusnumas.

Kad būtų geras skautas, berniukas turi

išmokti klausyti vyriausiojo skautų

vado ir skautų komisaro nurodymų.

Visų pirma, jam reikia išmokti paklusti.

Kai tai išmoks, po to galės vadovauti

kitiems. Taip pat berniukas turi laikytis

griežtos drausmės ir išmokti save kontroliuoti

taip, kad nekiltų jokių minčių

neklausyti vyresniųjų nurodymų. Jis

turi stipriai suimti save į rankas, kad

nepadarytų negarbingų, žalingų ar silpninančių

jo ištvermę poelgių.

Dar viena būtina skauto savybė - pagarba

kitiems. Jaunuolis turėtų kalbėti

mandagiai. Nors ir darydamas paprastus

dalykus, jis turi parodyti, kad yra

džentelmenas.

Ištikimybė taip pat yra viena iš vertybių.

Skautas turi būti ištikimas tam,

kam yra įsipareigojęs ir drąsiai kovoti už

tiesą, savo tėvus bei draugus.

Dar viena vertybė - savigarba. Jaunuolis

turi atsisakyti bet kokių dovanų ir

jas gali priimti tik išimties tvarka. Taip

pat jis turi pats užsidirbti pinigus.

Dėl tos pačios priežasties jis niekada

negali žiūrėti iš aukšto į tuos, kurie

yra neturtingi arba pavyduliauti tiems,

kurie yra turtingesni. Skauto savigarba

skatina žmogų vertinti patį save ir būti

empatiškam tiems, kuriems yra blogiau

arba kuriems yra geriau, nepaisant

turimo turto. Skautai nepripažįsta nei

žemesnių, nei aukštesnių klasių. Skautas

visiems bus draugas, kuris visada

viskuo pasidalins su kitais.

Bene svarbiausia skauto savybė yra

kilnumas. Iš tikrųjų, tai yra visų vertybių

pagrindas ir yra glaudžiai susijęs su

savigarba. Kai skautas pasižada daryti

garbingus dalykus, jis nebegali trauktis

atgal. Skauto berniuko kilnumas

yra būti aukščiausiam, geriausiam ir

vyriškiausiam. Tai yra šventas reikalas.

Jis negali būti lengvai patrauktas į šalį

ar sutryptas.

Atsidavimas pareigai taip pat vertybė.

Kai skautui kažkas yra patikėta, jis

nebegali išsisukinėti. Skautas yra ištikimas

savo paties bei kitų interesams,

savo šaliai ir Dievui.

Toliau - linksmumas. Kaip skautų

taisyklės skelbia, berniukas neturi būti

paniuręs ir gadinti visiems nuotaikos.

Jis visada turi būti linksmas ir šypsotis

ir, kaip humoristai sako, „turi matyti riestainį,

o ne skylę jame“. Spindintis veidas

ir linksmas žodis sklis kaip saulės

spindulys nuo vieno žmogaus prie kito.

Tai yra skauto pareiga - būti šviesos

nešėju pasaulyje.

Dar viena vertybė yra rūpestingumas,

ypač gyvūnams. Tai ne tas rūpinimasis,

kai nuimi nuo arklio spaudžiančius

pakinktus ar duodi gyvūnui atsigerti

ir paėsti. Tai yra toks garbingas poelgis,

kai sudrausmini išdykėlį, kad jis nemestų

akmens į kačiuką ar nepririštų

tuščios skardinės prie šuns uodegos.

Jeigu skautas nėra rūpestingas ir jam

nepatinka bendrauti su gyvūnais, galima

sakyti, kad jis niekada nepadės nei

draugui, nei suaugusiam žmogui, nei

vaikui bėdoje.

Ir, galiausiai, paskutinis ir sunkiausias

išbandymas skautui yra padaryti

kažką gero kasdien, tyliai, nesigiriant.

Tai parodo tikrą skauto dvasią. Tai

religijos praktikavimo esmė - vaikas

labiausiai garbina Dievą padėdamas

kitiems. Jis gali vilkėti visas skautų uniformas,

segėti visus įmanomus skauto

ženklelius, mokėti atlikti įvairiausius

darbus, bet jis niekada netaps tikru

skautu. Būti tikru skautu reiškia daryti

gerus darbus su teigiama intencija

kiekvieną dieną, ir jeigu tai pavyksta,

jis gali būti atrinktas atstovauti geriausiems

skautams, kurie kada nors yra

tarnavę savo šaliai. Kitaip tariant, skautas

turi laikytis griežtų taisyklių.

KAMILĖ ADULČIKAITĖ 16m,

Molėtų gimnazija

Mokytoja Danguolė Dirmienė

RAPOLAS SMULSKIS 18m, Kauno taikomosios dailės mokykla

MIGLĖ BARTASEVIČIŪTĖ 13m,

Elektrėnų sav. Semeliškių gimnazija

37

ŠIAUDAS,

ŽARIJA

IR

PUPA

Kaime gyvenanti neturtinga senolė

nusprendė prisirinkti ir išsivirti dubenį

pupų. Ji užkūrė krosnį ir į ugnį pažėrė

saują šiaudų, kad greičiau išsikūrentų.

Močiutė subėrė pupas į puodą, tačiau

nė nepastebėjo, kaip viena nuriedėjo

ant žemės šalia šiaudo, o netrukus šalimais

nukrito ir karšta žarija. Pirmasis

prakalbo šiaudas:

–Mieli bičiuliai, kaip čia atsidūrėte?

Žarija prasitarė:

– Man pavyko ištrūkti iš ugnies. Jei

nebūčiau iššokusi, būčiau mirusi – pelenais

pavirtusi.

Pupa paantrino:

– Aš taip pat padus pasipusčiau,

nes būčiau gyvenimą baigusi kartu su

draugais senolės virale.

– Ar manęs laukė geresnis likimas?

– guodėsi šiaudas. – Moteriškė šešiasdešimt

mano brolių pražudė ugnyje

ir dūmuose. Laimei, praslydau pro jos

pirštus.

– Ką dabar darysime? – smalsavo

anglis.

– Manau, – mąstė pupelė, – jei

mums pavyko išvengti mirties, turime

laikytis išvien ir, nespėjus užklupti naujai

negandai, išvykti laimės ieškoti svetur

İdėjai bičiuliai pritarė ir kartu leidosi

į kelionę. Netrukus jie priėjo nedidelį

upelį. Draugai nežinojo, kaip pasiekti

kitą krantą, nes nebuvo nei tiltelio,

nei lieptelio. Šiaudui į galvą šovė šauni

mintis:

– Aš atsigulsiu skersai upelio ir jūs

manimi pereisite lyg tiltu.

Šiaudas, kaip tarė, taip ir padarė

– išsitiesė nuo vieno kranto iki kito, o

veržlaus būdo žarija drąsiai žengė ant

naujojo tilto. Vos pasiekusi vidurį, žarija

išgirdo po kojomis čiurlenantį vandenį

ir sustingo iš išgąsčio. Tuo tarpu šiaudas

užsidegė, skilo perpus ir nugarmėjo

į sraunų upelį. Žarija pliūkštelėjo

paskui, sušnypštė vandenyje ir paskutinį

kartą įkvėpė. Krante stovėjusi ir

įvykį stebėjusi pupa taip leipo iš juoko,

kad net sprogo. Pupa būtų mirusi, jei

ne keliaujantis ir darbo ieškantis siuvėjas,

sustojęs pailsėti prie upelio. Geraširdis

išsitraukė adatą su siūlu ir susiuvo

pupą. Nelaimėlė jam nuoširdžiai

padėkojo. Nuo tada visos pupos turi

juodą siūlę, kadangi siuvėjas naudojo

juodus siūlus.

VYTAUTAS URBA 10m,

Kėdainių r. Krakių Mikalojaus Katkaus

gimnazija

Mokytoja Sandra Juodienė


SMILTĖ GERONAITYTĖ 13m,

Alytaus Dzūkijos pagrindinė mokykla

RADVILĖ LAURINAVIČIŪTĖ 11m,

Anykščių r. Debeikių pagrindinė mokykla

JUSTINA NAVICKAITĖ 15m,

Prienų r. Pakuonio pagrindinė mokykla

GABIJA STASIULEVIČIŪTĖ 16m,

Marijampolės Sūduvos gimnazija

39

UGNIS

IR

DŪMAS

Mažasis šunelis – benamis. Diena iš

dienos jis bindzinėja, šen ir ten ieškodamas

sau namų.

Vieną naktį šunelis atklydo į

nepažįstamą vietovę.

Čia esama didžiulių namų. Šunelis

staiga suvokė, kad reikalai prasti – čia

pernelyg daug dūmų. Jis išvydo namą,

apimtą liepsnų!

Šunelis smuko vidun. Jis strykčiojo

ant žmonių ir tampė įsikandęs jų

drabužius. Tada jau ir žmonės pastebėjo

ugnį. Jie iškvietė gaisrininkus į pagalbą.

Šie greitai atskubėjo ir netrukus

liepsnos buvo užgesintos.

Užgesinus gaisrą žmonės ėmė

šnekučiuotis su gaisrininkais. Jie

pranešė, kad tai šunelis pastebėjo

gaisrą. Vienas iš gaisrininkų paklausė:

- Ar šis šuo jūsų?

- Ne,- atsakė žmonės.

Gaisrininkas žvilgtelėjo į šunį ir tarė:

- Šauniai padirbėjai, drauguži. Tai

bent šuo! Jeigu neturi namų, gali apsigyventi

gaisrinėje.

Dabar gaisrinė yra šuns namai.

Dabar jis turi ir vardą – Dūmas. Gaisrininkai

maloniai elgiasi su Dūmu. Jie jį ir

šeria. Jei nereikia gesinti gaisro, jie bėgioja

ir žaidžia su šuneliu. Gaisrininkai ir

Dūmas kartu smagiai leidžia laiką.

Kai ugniagesiai vyksta į iškvietimus,

Dūmas keliauja kartu su jais. Dūmas

tikras pagalbininkas, nes jo nosis puikiai

užuodžia gaisro kvapą. Kartais tai jis

pirmasis aptinka, kur dega.

Ugniagesiai giria Dūmą:

- Šaunuolis! Tai tu užuodei gaisrą.

Dabar jau ir mes matome, kur dega.

Žmonės kartais sako:

- Ten, kur dūmai, ten ir ugnis.

O gaisrininkai turi savo priežodį:

- Ten, kur ugnis, ten ir Dūmas.

VAIVA MILIAUSKAITĖ 9m,

Joniškio Mato Slančiausko progimnazija

Vilma Simokaitienė


ABIGAILĖ JASTREMSKAITĖ 16m, Lazdijų r. Veisiejų Sigito Gedos gimnazija

SILVIJA VAŠKELYTĖ 17m, Elektrėnų „Versmės“ gimnazija

41

42 TEMŲ SĄRAŠAS

GERDA BALIONYTĖ 16m,

Alytaus Putinų gimnazija

ELIZA DAUNYTĖ 17m, Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazija

KAJUS ŠEVELIOVAS 10m,

Šiaulių centro pradinė mokykla

43

EMA LIKAUSTĖ 10m,


JOKŪBAS DEGUTIS 11m,

Kalvarijos gimnazija

GRETA KRYLOVAITĖ 14m, Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija


45

DEIMANTĖ ZABULYTĖ 11m,

Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla

UGNĖ LINKEVIČIŪTĖ 15m,

Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė mokykla

46 TEMŲ SĄRAŠAS

AKVILĖ ŽUKAUSKAITĖ 12m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

ANASTASIJA SUZDALEVA 13m,


47

MONIKA GABRIŪNAITĖ 16m,

Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija

UGNĖ ČIULKEVIČIŪTĖ 17m, Kauno taikomosios dailės mokykla


49

50 TEMŲ SĄRAŠAS

DEIMANTĖ KASPARAVIČIŪTĖ 12m,


PAULINA BANAITYTĖ 15m, Kauno Juozo Naujalio gimnazija

ROKAS RIMGAILA 11m,

Klaipėdos Sendvario progimnazija

DENIS KOLIASNIKOVAS 14m,

Šiaulių Jovaro progimnazija

51

URTĖ GIKNIŪTĖ 14m,

Panevėžio „Vilties“ progimnazija

FAUSTA JUSAITYTĖ 12m,


LUKAS MAZURA 11m, Šiaulių centro pradinė mokykla


53

UŽDRAUSTAS

BALIONAS

Tottenhamo rajonas yra vienas

skurdžiausių rajonų Europoje.

Būtent ten, Didžiosios Britanijos

sostinės šiaurėje, 2011 m. prasidėjo

rasinis smurtas. Ir taip pat ten

gatvės menininkai savo menu

nemokamai teikia truputį džiaugsmo

ir vilties gyventojams. Garsaus

anglų grafiti menininko Banksy „Ball

Ball Game“ („Uždraustas balionas“)

piešinio dingimas nuo sienos

supykdė rajono gyventojus.

Liepos pabaigoje „Sincura

Group“ įmonė pašalino 2009 m.

Banksy sukurtą grafitį, kuriame

pavaizduotas mažas berniukas ir

maža mergaitė, žaidžiantys kamuoliu.

2014 m. menininko, kuris

nori išlikti anonimu, kūrinys turi

būti nusiųstas pardavimui į Jungtines

Valstijas. Banksy gatvės sienų

piešiniai yra labai brangūs.

„Šis piešinys yra mūsų tapatybės

dalis“, sako Tottenhamo žmonės.

Anot jų, „Sincura Group“ pavogė

darbus, kuriuos jiems padovanojo

„gatvės meno“ čempionas. Tai

nėra pirmas kartas, kai „Sincura

Group“ pavogia Banksy kūrinį. 2012

m. vasario mėnesį įmonė pašalino

dar vieną juodai baltą Banksy

grafitį nuo sienos, esančios Wood

Lane mieste, Šiaurės Londone. Šis

grafitis, pavadintas „Slave Labor“,

buvo sukurtas 2012 m., kritikavo

vaikų darbą. Piešinys buvo parduotas

už 900 000 Amerikos dolerių

privačiam amerikiečių kolekcionieriui.

„Ši istorija parodo siaubingą

gobšumą. Tai priklauso visiems, o

ne vienam labai turtingam ir savanaudiškam

meno mėgėjui, kuris ją

namuose rodys kaip medžioklės

trofėjų“, - pasakė Richardas Howardas-Griffinas,

„Street Art London“

(gatvės meną reklamuojančios

organizacijos) įkūrėjas. Richardas

Howardas-Griffinas veda mus į ekskursiją

po Shoreditch rajoną rytiniame

Londone. Ši teritorija yra tikra

populiariojo meno laboratorija, suteikianti

Londonui naują tapatumą.

„Gatvės menas yra neteisėtas ir

neturi jokios teisinės apsaugos.

Tai nereglamentuojamas, įžūlus,

laisvas reiškinys“, - aiškina Howardas-Griffinas.

Anglijos įstatymai

pripažįsta menininko moralines

teises, tačiau ieškinys priverstų

Banksy, norintį likti anonimu, parodyti

savo tapatybę. Todėl tai būtų

pabaiga. John Dolanas piešia ant

dviejų apleistų Shoreditch High

gatvės pastatų. Anot jo: „Tottenhamo

reikalas yra priešingas Robino

Hudo atitikmuo, kai paimama iš

skurdžių ir duodama turtuoliams“.

Jis ranka parodo kaimyninį miestą,

kuriame kiekvieną dieną uždirbama

milijardai svarų.

JUSTINAS BALNYS, 15m,

Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija

Mokytoja Erika Kišūnienė

AUŠRINĖ GUMBINAITĖ 16m, Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

54 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

55

KAIP

JŪROS

VANDUO

TAPO

SŪRUS

Seniai seniai du broliai gyveno Kinijoje.

Vyresnysis Wangas buvo pats stipriausias

ir nuolat šaipydavosi iš savo

jaunesniojo brolio. Kai mirė jų tėvas,

niekas nepasikeitė ir jaunėlio Wango

gyvenimas tapo nebepakeliamas.

Wangas vyresnysis pasisavino visą

tėvo palikimą: gražų namą, buivolus

ir visa, kas gera. Wangas jaunesnysis

nieko neturėjo, ir netrukus jo namuose

apsigyveno vargas.

Vieną dieną jam neliko nė vieno ryžio

grūdo. Todėl jis buvo priverstas eiti į

savo brolio namus, kad nenumirtų iš

bado. Kai jis ten nuvyko, pasisveikino ir

paprašė: „Vyresnysis brolau, paskolink

man ryžių.“ Tačiau labai įžūlus brolis

atsisakė jam padėti ir jaunesnysis liko

tuščiomis rankomis.

Nežinodamas ką daryti, Wangas

jaunesnysis išėjo žvejoti prie geltonosios

jūros kranto. Laimė nebuvo jo

pusėje, nes jam nepavyko sugauti

nė mažiausios žuvies. Jis grįžo namo

tuščiomis rankomis, galvą nuleidęs,

prislėgta širdimi, kai staiga kelio viduryje

jis pamatė girnas. „Jos visada

gali būti naudojamos!“, - pagalvojo jis,

pasiėmė ratą ir parsinešė jį namo. Vos

išvydusi jį, jo žmona paklausė:

- Ar pagavai ką gero? Ar parnešei

daug žuvies?

- Ne, moterie! Nėra žuvies. Aš tau

parnešiau tik girnas.

- Wangai jaunesnysis, tu žinai, kad

mes nieko neturime valgyti: namuose

nėra likę nė vieno grūdo.

Wangas jaunesnysis padėjo girnas

ant žemės ir paspyrė jas į šalį. Girnos

pradėjo suktis, suktis ir malti. Ir iš jų

išėjo druska, daug druskos. Jos sukosi

vis greičiau ir greičiau, o druskos vis

daugiau išeidavo. Wangas jaunesnysis

ir jo žmona buvo labai patenkinti

šiuo netikėtumu, nes girnaratis sukosi,

sukosi ir druskos krūvos vis augo,

augo. Wangas jaunesnysis išsigando ir

svarstė, kaip galėtų sustabdyti ratą. Jis

galvojo, mąstė, skaičiavo, tačiau nieko

nesugalvojo. Staiga jam pagaliau kilo

mintis girnas apversti, ir jos sustojo.

Nuo tos dienos, kai namuose kažko

pritrūkdavo , Wangas jaunesnysis sukdavo

girnas ir gaudavo druskos, kurią

mainydavo su savo kaimynais į tai, ko

jam reikėjo. Taigi jie su žmona gyveno

be rūpesčių.

Vyresnysis brolis netrukus sužinojo,

kaip jaunesnysis brolis rado laimę, ir jį

užvaldė pavydas. Jis sutiko savo brolį ir

paklausė: „Jaunesnysis brolau, paskolink

man savo girnas.“ Jaunesnysis brolis

labai saugojo savo radinį, tačiau jis

labai gerbė savo vyresnįjį brolį ir nedrįso

jam pasakyti ne.


Wangas vyresnysis taip skubėjo

pasiimti girnas, kad Wangas jaunesnysis

neturėjo laiko jam paaiškinti, kaip

jas sustabdyti. Kai jis norėjo su juo

pasikalbėti, pastarasis jau buvo toli,

nusinešdamas jo laimės daiktą.

Labai laimingas vyresnis brolis

parnešė girnas namo ir pastūmė

jas koja. Ratas pradėjo suktis ir malti

druską. Jos malė be pertraukų, vis

greičiau ir greičiau. Druskos krūva augo

ir augo. Ji greitai pasiekė namo stogą.

Sienos suskilinėjo. Namas beveik griuvo.

Vyresnysis Wangas išsigando. Jis

nežinojo, kaip sustabdyti girnas. Tada

jam kilo mintis išmesti jas iš namo,

kuris buvo ant kalvos. Girnos riedėjo

žemyn šlaitu, riedėjo į jūrą ir dingo bangose.

Nuo to laiko girnos ir toliau sukasi

jūros dugne ir mala druską. Niekas jų iš

ten neištraukė.

Dėl šios priežasties jūros vanduo ir

yra sūrus.

GINTARĖ RAIBUŽYTĖ 16m,

Plungės „Saulės“ gimnazija

Mokytoja Neringa Sakalauskaitė

DIEVIŠKOJO

SOSTO

VIENUOLYNO

BAŽNYČIA

Šis pastatas yra vienas iš gražiausių

iki šiol išlikusių Prancūzijoje. Jo

pastatymo data byloja, kad tai vienas

iš gotikinės architektūros paminklų.

Skliauto briaunos ir dailios reljefo

linijos tai patvirtina. Bažnyčia atrodo

didingai. Jos nava yra 92 metrų ilgio ir

29 metrų pločio. Skliautai yra impozantiški,

tvirti, paremti dvidešimt dviem

kolonomis, kurių apskritimas siekia

aštuonis metrus. Bažnyčia niekada

nebuvo remontuojama, o jos vidaus interjero

spalva išliko nepakitusi. Ji skurdi

ir kukli, be jokių puošybos elementų.

Dieviškojo Sosto bažnyčia – paprasta ir

pamiršta, kilminga savo didybe, pasislėpusi

viduryje eglių, vainikuojama debesų,

pasipuošusi samanomis ir kerpėmis,

kur pastebimi trijų šimtmečių

irimo pėdsakai: apdaužyti grindinio

akmenys ir žiojėjantis skliautas mus

įkvepia labiau negu viso pasaulio lobiai,

sukaupti Švento Petro bazilikoje Romoje.

Buvo laikai, kai joje buvo galima pasigrožėti

meno kūriniais. Iš abiejų salių

šonų, kurios yra šimto pėdų ilgio, nuo

durų iki šventovės baliustrados, matome

penkiasdešimt šešis klauptus,

išdrožtus taip meniškai ir puošniai, kad

jie primena klauptus, esančius Amjeno

katedroje.

Viduryje stovi laidotuvėms skirtas

postamentas iš juodo marmuro, ant

kurio ilsisi iš balto marmuro iškalta statula,

papuošta liturginiais rūbais ir tiara

ant galvos; tai popiežiaus Klementino

VI-ojo, įsakiusio pastatyti bažnyčią,

kripta, nes jis norėjo būti palaidotas

šioje bažnyčioje. Popiežius mirė 1352

metų gruodžio 6 d., o jo kūnas, įsuptas

į elnio kailį, buvo pervežtas iš Avinjono,

kuriame jis turėjo savo rezidenciją, į Dieviškojo

Sosto bažnyčią

Bažnyčioje regime dar vieną renesanso

epochos gotikinio stiliaus kriptą

dešinėje klauptų pusėje, kurios forma

labai elegantiška, o skulptūros –

meniškos.

Paskutinis šios bažnyčios kunigas

Žakas Senekteras, norėdamas ją pilnai

ir prabangiai išpuošti, ant sienų pakabino

žvilgsnį traukiantį gobeleną, kurio

aksomo klostės sukuria ornamentą.

Ne mažiau smalsu, bet retokai dabar

įmanoma pamatyti bažnyčios vidų

puošiančius paveikslus, kurie vaizduoja

makabrišką šokį. Visi supranta,

kad makabriškas arba mirusiųjų šokis

yra judėjimas, kai, skambant rebekui

arba psaltėrjonui, mirtis ir demonai

juos veda į fantastišką šventę. Makabriškas

šokis yra rimta ir baisi žmogaus

niekšiškumo ir mirties lygybės alegorija.

Šis išradimas pirmiausia kilo iš

mistinės melancholijos Vokietijoje ir

tapo gąsdinančiu grotesku tamsioms

ir absurdiškoms Holbeino ir Albrechto

Diurerio idėjoms.

Nežinoma, kodėl šis šokis vadinamas

makabrišku. Akivaizdu, kad

nežinoma, kas galėjo anksčiau už Mindeną,

kuri 1383 metais pavaizdavo makabrišką

šokį Vestfalijoje, tai padaryti.

1424 metais Paryžiuje, neatpažintųjų

kapinėse, skulptūra vaizduoja mirusiųjų

šokį.

Prancūzijoje daugiau informacijos

šia tema galima rasti nebent senų

knygų mėgėjų bibliotekose. Visuose

paminkluose šie užrašai sunyko,

išskyrus Dieviškojo Sosto bažnyčios

paskutinius paveikslus šia tema, kurie,

tikėtina, greitai išnyks. Tik neryškūs

piešiniai primins šiuos įdomius praeities

griuvėsius.

Ši bažnyčia stebina didžiaisiais vartais,

kuriuos puošia bareljefai, įvairių

dydžių šventųjų figūros, kai kurios

gana gerai sukurtos; jos pagamintos iš

juodos lavos, kuri sukuria labai gražų

įspūdį. Deja, negailestingas laikas sunaikino

kelių skulptūrų galvas.

Tarp kuklių Dieviškojo Sosto

bažnyčios turtų jokiu būdu negalima

pamiršti vargonų, papuoštų medinėmis

Lepoltro stiliaus medinėmis

skulptūromis, kurių užmojis ir įvairovė

tegali prilygti šio architekto sukurtam

grožiui Versalio rūmuose.

SAULĖ KLIMAVIČIŪTĖ 17m,

Radviliškio r. Sidabravo gimnazija

Mokytoja Stasė Janušienė

57

RAŠALO

GERBĖJAS

SLĖPTUVĖ

Tėtis yra knygyno savininkas. Jis labai

mėgsta knygas, jas ryja kaip žmogėdra.

Jis jas skaito dienomis, kartais ir naktimis.

Ši jo liga yra neišgydoma, bet tai

nejaudina šeimos daktaro.

Kiekvieną vakarą netikėtai atsiranda

nauja knygų stirta namuose. Jų yra

visur, net ir tualete. Tai invazija. Bambėsi

ar nebambėsi, niekas nepasikeis,

nes šalia tėčio šios įsibrovėlės visada

teisios. Tėtis kalba su knygomis kaip

su žmonėmis. Jis sugalvoja vardus ir

vadina mažosiomis knygutėmis. Visos

knygutės yra jo draugės.

Aš neturiu draugo. Man nepatinka

knygos. Išore aš panašus į tėtį, bet

vidumi mes labai skiriamės.

Mama apsimeta, kad to nepastebi.

Ji mus myli vienodai. Aš esu mažiausias,

bet mama nesistengia manęs apginti,

kai tėtis man liepia skaityti, ar jūs

tai galite suvokti?

Atėjo vasaros atostogos. Aš nežinau,

ką veikti. Gal padėti tėčiui tvarkytis

knygyne? Ką man daryti? Nieko gero.

Tėtis man uždraudė tvarkyti knygas ir

liesti bet ką. Atrodo, kad popierius su

manim draugauja. Man patinka girdėti

kaip plyšta lapas. Šis garsas skamba

lyg muzika. Todėl aš tykau vagių.

Tai vienintelis dalykas, pralinksminantis

mane knygyne. Kai knyga atsiduria

pas kišenvagį, aš tyliu, nes mane

apima palaima. Vienos įsibrovėlės

nebėra! Deja, tai atsitinka retai. Paprastai

tėtis pastebi vagis, kai tik jie

įeina į knygyną.

Didžiausią laiko dalį praleidžiu

stebėdamas skaitytojus. Aš juos visus

gerai pažįstu. Kiekvienas turi įpročių.

Vieni iš jų uosto knygas tarytum rinktųsi

kamembero sūrį. Kiti pasiima knygas

kartais. Jie dievina staigmenas.

Knygynas lyg loterija. Yra pirkėjai, kurie

ilgai neapsisprendžia. Jie paima knygą,

ją padeda ir vėl pasiima. Galų gale jie

apsigalvoja ir padeda knygą į vietą.

Dažnai jie išeina tuščiomis rankomis.

Šie pirkėjai jaučiasi sutrikę, nes nieko

nenusipirko.

Pasidariau slėptuvę knygyno gale.

Knygų lentynoje prastumiu knygas,

kad atsirastų mažas langelis. Lankytojai

manęs nemato. Jaučiuosi lyg šnipas.

Sąsiuvinyje pasižymiu mažiausias detales,

kurias pastebiu. Gal vieną dieną

šias mintis sudėsiu į knygą, kas žino?

Bet aš nustebčiau, nes su gramatika

nelabai sutariu.

Palauk, matau naują klientą, aš

jo nepažįstu, nes niekada nemačiau

kvartale. Jis, turbūt, čia neseniai atsikraustė.

Jo išvaizda keista: veidas


pilkas, antakiai netvarkingi, priblokštas

knygų gausumu. Jis tarytum sklando

virš grindų kaip vaiduoklis ir elgiasi

keistai.

Vaje! Tai bent!

JUSTINA VAICIEKAUSKAITĖ 15m,

Radviliškio r. Sidabravo gimnazija

Mokytoja Stasė Janušienė

JONĖ MICHELEVIČIŪTĖ 16m,

Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

KOTRYNA VAISĖTAITĖ 16m, Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

59

DVYLIKA

HERAKLIO

DARBŲ

- Jupiteri, kelkitės, gražuolė Almenė

netrukus pagimdys jūsų sūnų. Tėbai

švenčia, visas miestas šurmuliuoja prie

rūmų vartų.

- Merkurijau, raminkis, išjuoki didįjį

Dievą. Nori, kad aš supykčiau? Tu esi

mano ištikimiausias draugas, kuris neleidžia

manęs kelti tokiu metu.

Merkurijus nuleido galvą ir pasitraukė.

Jupiteris, kuris valdė ant Olimpo

kalno, visų dievų karalystėje buvo

labai gerbiamas. Kiekvienas bijojo jo

pykčio, kartais tokio baisaus, kad gali

dangus griūti ir kalnai judėti.

- Prieik, pasiuntiny, nes jau bundu.

Almenė jau gimdo?

- Taip, aukščiausiasis dieve, - pridūrė

Merkurijus. – Jūs žinot, kad ji nėščia.

Nuo tos nakties, kai atėjote pas jos

vyrą Amfitroną, ji nešiojo jūsų vaiką. Ir

tas vaikas jau greitai gims!

- Patylėk, aš visa tai gerai atsimenu

ir mielai apsieinu be tavo komentarų, -

nutraukė Jupiteris. - Laikykite šį reikalą

paslaptyje ir pasirūpinkite, kad žinios

nepasiektų mano žmonos Junonos

ausų. Ji yra tokia pavydi, kad, deja,

sužinojusi apie mano neištikimybę,

galėtų išprotėti.

Vargšas Jupiteris negalvojo, ką sako:

už durų klausėsi įniršusi deivė Junona.

Jupiteris apibendrino:

- Merkurijau, paduok man mano

togą, aš grįšiu aplankyti gražiosios Almenės,

besilaukiančios šio išskirtinio

vaiko, kuris gims.

Jupiteris apsirengė, susišukavo

barzdą ir nusileido į žemę. Karaliaus

Amfitrono rūmuose vyko kasdieninis

gyvenimas, o Jupiterio atvykimas nieko

nepakeitė.

- Sveika, gražioji Almene, - pasakė

jis. - Ką tik sužinojau, kad vaikas, kurį

tau daviau, netrukus gims. Žinok, kad

jis turės nepaprastą likimą. Jo jėgos ir

gebėjimai taps legendiniai, jis išlaisvins

žmones iš jų negandų ir valdys Mikėnų

miestą. Kalbant apie jus, Amfitronai,

sutikite šį pusiau žmogų, pusiau Dievą

ir auginkite jį kaip savo sūnų.

Jupiteris švelniai pabučiavo Almenę

ir atsikėlęs paskutinį kartą pasakė jaunai

porai:

- Dar vienas dalykas, mano draugai,

duokite šiam gražiam vaikui Heraklio

vardą.

Kadangi niekas nepasprunka nuo dievų,

į sceną atlekia Junona. Pilna pavydo,

deivė nusprendė nedelsdama imtis

keršto.

- Šis vaikas nepažins šlovės, kuri jam

iš anksto paskirta, - sakė ji supykusi. –

Jupiteris labai norėjo duoti sūnų šiai

apgailėtinai Almenei ir dabar sako, kad

šis vaikas turės dieviškų galių! Mes dar

pažiūrėsime...

Pirmiausia Junona bandė neleisti

Herakliui gauti Mikėnų sosto. Ji suskubo

miesto valdovu padaryti labai jauną

Herkaus pusbrolį Euristėją. Jupiteris

negalėjo išvengti šio paskyrimo ir greitai

suprato blogus žmonos ketinimus.

Heraklis gimė po kelių dienų ir netrukus

pasirodė aukštas, ryškus ir

linksmas. Amfitronas davė jam puikų

skydelį jo lopšiui. Mažas vaikas buvo

žavus, tačiau Junona vis ieškojo naujų

būdų atsikratyti jo. Vieną naktį ji įėjo į

miegančio vaiko miegamąjį ir išleido dvi

mirtinai nuodingas gyvates. Ryte, kai

rado užnuodytą Heraklį, lopšio kojose

aptiko du roplius, gulinčius negyvus,

kuriuos naktį uždusino vaikas. Junona

rėkė iš pykčio ir prisiekė įveikti mažąjį

Heraklį.

Metai bėgo, ir Heraklis darėsi vis

didesnis, vis stipresnis. Didieji meistrai

jį išmokė valdyti lanką, vairuoti vežimą

ir net jodinėti arkliu. Heraklis netrukus

pranoko savo mokytojus ir demonstravo

puikius pasiekimus. Sveikindamas

jį už stiprybę, Tėbų karalius Kreontas

pasiūlė jam savo dukterį santuokai.

Princesė Megara buvo labai graži ir abu

jauni žmonės netrukus įsimylėjo vienas

kitą. Netrukus gimė trys gražūs vaikai,

kurie padarė juos laimingus. Šeima

gyveno laiminga ir rami.

Bet Olimpo kalne, dievų karalystėje,

Junona nepakentė šio saldaus ir


malonaus gyvenimo. Jai kilo tokia baisi

mintis - priversti Heraklį supykti taip,

kad jis, apimtas beprotystės, padarytų

siaubingą ir nepataisomą dalyką. Ir

vieną rytą Heraklis išprotėjo. Jis žiauriai

nužudė savo žmoną ir vaikus. Kai jo

sąmonė sugrįžo, Heraklis rado negyvus

savo vaikus ir žmoną ir suprato, kad

ką tik nužudė žmones, kurie buvo jam

brangiausi pasaulyje. Apimtas liūdesio,

jaunuolis kreipėsi į dievus ir ėjo ieškoti

patarimo iš Delfo šventyklos žynės Pitijos.

- Vargšas aš! – šaukė jis. – Pasakykite

man, kokia bausmė galėtų išpirkti

šiuos nusikaltimus!

Išgirdusi jo šūkavimus, dvasininkė

atsakė:

- Herakli, tu pasielgei labai žiauriai.

Norėdamas atleidimo, eik pas savo

pusbrolį Euristėją, Mikėnų karalių, ir

pradėk jam tarnauti. Dvylika metų tu

jam visiškai tarnausi ir atliksi dvylika

darbų, kuriuos jis tau skirs. Jei tau

pavyks įveikti šias dvylika neįveikiamų

užduočių, tau bus galutinai atleista už

padarytus nusikaltimus.

Tą patį vakarą Heraklis nuvyko pas

savo pusbrolį. Jis jam turėjo paklusti.

ALDO DEGOLLADO-VASALAUSKAS

15m,


Mokytoja Erika Kišūnienė

JULIJA NANEVIČIŪTĖ 17m,


61

PONO

SEGUIN

OŽKA

Ponui Seguin niekada nesisekė su

ožkomis.

Jis jas visas prarasdavo vienu ir

tuo pačiu būdu: vieną gražų rytą jos

nutraukdavo savo virves, iškeliaudavo

į kalnus, o viršuje, jas suėsdavo

vilkas. Nei šeimininko glostymai,

nei vilko baimė jų nesulaikydavo. Tai,

matyt, buvo nepriklausomos ožkos,

trokštančios laisvės bet kokia kaina.

Dorasis ponas Seguin, kuris nesuprato

šių gyvulių charakterio, buvo

nusiminęs.

- Ožkos pas mane nuobodžiauja,

niekaip nesulaikysiu jų,- sakydavo jis.

Tuo tarpu jis nenuleido rankų, praradęs

šešias ožkas, jis nusipirko

septintą; tačiau šį kartą jis pasirūpino

įsigyti visai jauną ožkytę, kad ši apsiprastų

ir galutinai liktų pas jį.

O, kokia graži buvo pono Seguin

ožkytė! Kokia ji buvo graži: švelnus

žvilgsnis, barzdelė, juodos blizgančios

kanopėlės, maži ragiukai ir ilgas baltas

kailis. Be to, ji buvo klusni, ji leisdavosi

melžiama net nekrustelėdama.

Ponas Seguin įkurdino savo naująją

ožką už namo, gudobelių aptvare. Jis

ją pririšo prie kuolo pačiame gražiausiame

pievos kampelyje, rūpestingai palikęs

kuo ilgesnę virvę ir kartas nuo karto

ateidavo pažiūrėti, ar jai viskas gerai.

Ožka buvo labai laiminga ir su didžiuliu

malonumu rupšnodavo žolę, kad net

ponas Seguin buvo sužavėtas.

- Pagaliau, - pagalvojo vargšas žmogelis,-

bent jau viena nenuobodžiaus

pas mane!

Tačiau ponas Seguin apsiriko, jo

ožka pradėjo nuobodžiauti.

Vieną dieną žiūrėdama į kalnus

ožkelė sau pasakė:

- Kaip turėtų būti gera ten viršuje!

Koks malonumas bėgioti per šilojus be

šitos prakeiktos virvės, kuri veržia kaklą!

Asilui ir jaučiui tinka rupšnoti aptvare,

bet ožkoms... joms reikia erdvės!

Nuo to laiko pono Seguin ožkytei

aptvaro žolė tapo beskonė. Tad ji

pradėjo nuobodžiauti. Sulyso ir vis

mažiau beduodavo pieno. Visą dieną

ji tampydavo virvę, atgręžusi galvą į

kalnų pusę, ir liūdnai mekeno.

Ponas Seguin pastebėjo, kad jo

ožkai kažkas atsitiko, tačiau nesuprato,

kas tai galėtų būti...

Vieną rytą ožka jam pasakė:

- Klausykite, Pone Seguin, aš pas jus

nuobodžiauju, išleiskite mane į kalnus.

- Ah, Dieve mano! Ji irgi! – apstulbęs

sušuko ponas Seguin.

- Ir tu, Blanquette, tu nori mane palikti?-

paklausė jis.

O Blanquette atsakė:

- Taip, pone Seguin.

- Ar čia tau trūksta žolės?

- O, ne, pone Seguin.


- Tavo virvė galbūt per trumpa, gal

nori, jog prailginčiau ją?

- Nesivarginkit, pone Seguin.

- Tad, ko tau reikia! Ko nori?

- Aš noriu eiti į kalnus, pone Seguin.

- O, nelaimingoji, tu nežinai, jog yra

vilkas kalnuose... ką darysi, kai jis prisėlins?

- Aš jam vošiu su savo ragais, pone

Seguin.

- Vilkas tik pasijuoks iš tavo ragų. Jis

jau suėdė tiek ožkų su žymiai didesniais

ragais negu tavieji. Tu prisimeni nelaimingąją,

senąją Renaude, kuri čia buvo

praeitais metais? Stipri ir užsispyrusi

kaip ožys. Ji kovėsi su vilku visą naktį...

o ryte vilkas ją suėdė.

- Vargšelė Renaude... Nieko nepadarysi,

pone Seguin, išleiskite mane į

kalnus.

- Po šimts pypkių!- sušuko ponas

Seguin - kas darosi su mano ožkomis?

Dar vieną man vilkas suės... Na, tikrai

ne! Aš tave išgelbėsiu, nors tu to ir nenori.

Uždarysiu tave tvarte ir ten liksi

amžinai!

Tad nieko nelaukdamas ponas

Seguin nuvedė ožką į tamsų tvartą ir

išeidamas dukart užrakino duris. Deja,

jis pamiršo uždaryti langą ir vos tik jis

nusisuko, ožka iššoko laukan.

Ožkytė buvo laiminga. Nebebuvo

nei virvės, nei kuolo, nieko, kas jai trukdytų

lakstyti, rupšnoti žolę tiek, kiek ji

pati norėjo. O žolės buvo jai virš ragų...

ir kokia žolė!... kvapni, gardi, sultinga,

pilna skirtingų augalų... tai tikrai visai

kas kita, negu aptvaro veja. O kokios

gėlės!... Mėlynos, raudonos, jų buvo

visur.

Mažoji ožkytė nieko nebijojo. Ji

vienu šuoliu įveikė didelius upokšnius,

kurie ją aptaškė. Tada, visa sušlapusi,

ji atsiguldavo ant plokščios uolos ir

išsidžiovindavo saulėje... Vieną kartą,

prisiartinusi prie plynaukštės, ji lygumos

apačioje pastebėjo pono Seguin

namą su aptvaru. Tai ją prajuokino iki

ašarų.

- Koks jis mažas!- pasakė ji, - kaip

galėjau ten ištverti?

Vargšė ožkytė! Save pamačiusi iš

taip aukštai, ji įsivaizdavo, jog yra tokia

pat didelė kaip pasaulis...

Trumpai tariant, pono Seguin

ožkytei tai buvo gera diena.

Staiga vėjas atvėso, o kalnai tapo violetiniai.

Atslinko vakaras...

- Jau! - sustojusi ir baisiai nustebusi,

sušuko ožkytė.

Apačioje laukai jau buvo migloje.

Pono Seguin aptvaras iš lėto skendo

rūke, matėsi tik namo stogas ir dūmelis.

Ji klausėsi grįžtančios bandos

skambančių varpelių ir pasijuto labai

nuliūdusi... Ji pašoko... Ir tada kalnuose

pasigirdo staugimas:

- Ūūū! Ūūū!

Ji pagalvoja apie vilką. Visą dieną

ji, kvailelė, nepagalvojo apie jį... Tuo

pačiu metu iš tolimo slėnio pasigirdo

medžioklės ragas. Tai buvo paskutinis

gerojo pono Seguin bandymas.

- Ūūū! Ūūū!- kaukė vilkas.

- Grįžk! Grįžk!- kvietė ragas.

Ožkytė užsinorėjo grįžti, bet, prisiminus

virvę, kuolą, aptvarą, ji pamanė,

jog nebegalės priprasti prie šio gyvenimo

ir nusprendė pasilikti.

Medžioklės rago nebesigirdėjo.

Už nugaros ožka išgirdo lapų

šlamesį. Ji atsisuko ir šešėlyje išvydo

dvi stačias, trumpas ausis ir dvi blizgančias

akis... Tai buvo vilkas.

Milžiniškas, nejudantis, atsitūpęs jis

rijo akimis mažą, baltą ožkytę, iš anksto

mėgaudamasis laimikiu. Kadangi

plėšrūnas buvo įsitikinęs, jog savo

auką suės, jis nesiskubino. Tačiau tada,

kai ji nusisuko, vilkas pradėjo piktai

juoktis.

- Cha cha cha! Mažoji pono Seguin

ožkytė! – dideliu raudonu liežuviu jis

apsilaižė savo nasrus.

Mažoji ožkytė sutriko... Staiga ji prisiminė

senosios Renaude istoriją, kuri

kovojo visą naktį, kad būtų suėsta

ryte. Ji pamanė, jog galbūt geriau būti

suėstai iš karto. Bet apsigalvojusi ji

nuleido galvą ragais į priekį, pasiruošusi

kovoti. Ne dėl to, jog ji norėjo nužudyti

vilką – ožkos nežudo vilkų – bet tik tam,

kad galėtų įsitikinti, ar galės ištverti taip

pat ilgai kaip vargšelė Renaude...

Tad žvėris artėjo...

Ak! Drąsi ožkytė, kaip ji nuoširdžiai

kovojo! Daugiau nei dešimt kartų ji

privertė vilką atsitraukti, kad galėtų

atsikvėpti. Per tuos atokvėpius, kurie

truko vos minutę, ji parupšnodavo

paskubomis savo brangios žolelės ir

vėl stodavo į kovą pilna burna... Tai

truko visą naktį. Kartas nuo karto

Pono Seguin ožkytė žvilgtelėdavo į

žvaigždes, šokančias vaiskiame danguje,

ir pamanydavo:

- Ak! Kad tik išsilaikyčiau iki ryto...

Viena po kitos užgeso žvaigždės.

Ožkytė dvigubino savo smūgius ragais,

o vilkas – dantimis... Blanki šviesa

apšvietė horizontą... Pasigirdo gaidžio

giedojimas.

- Pagaliau!- pasakė nusikankinusi

ožka, kuri tik ir laukė ryto, kad galėtų

numirti, ir atsigulė ant žemės gražiu,

baltu kailiuku, aptaškytu krauju...

Tada vilkas užšoko ant mažos

ožkytės ir ją suėdė.

MARANGOS LAURA PANAYOTA

16m,

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija

Mokytoja Alma Barkauskienė

63

AR

LENGVA

VARDELĮ

GAUTI?

Neatmenamais laikais žvėrys,

paukščiai, žuvys, drugeliai neturėjo

vardų. Štai ir ėmė dalinti vardus.

Iš pradžių žolėms ir žolynų gyventojams

– skruzdėms, kirmėlėms, vorams.

Paskui medžiams ir miško gyviams –

pelėms, burundukams, voverėms; didiesiems

žvėrims: lokiui, vilkui, lapei,

zuikiui. Pavadino jūras, upes, ežerus,

pelkes, davė vardus žuvims, metams,

ir atėjo, pagaliau, eilė paukščiams.

Galingas paukštis erelis tapo ereliu,

gražuolis povas – povu. Gavo vardus

gervė, garnys, zylė, varnėnas, žvirblis, o

paskui jį vardo atskrido pilkas mažylis.

- Fu, - sakė žmonės.- Nėr į ką žiūrėt.

Ir išvijo pilką paukštelį.

Skrido nelaimingasis šalin nuo

žmonių, pats nežinodamas kur. Skrido,

skrido, skrido... Ir atskrido prie Juodosios

jūros.

- Nebus daugiau pilko paukštelio

šitam plačiam pasauly! – sušuko

nelaimingasis tremtinys, jį gi žmonės

iš gimtųjų kraštų išvijo. Pasinėrė

paukštukas į juoduosius vandenis ir

tapo juodas kaip naktis. Atskrido pasirodyti

žmonėms, gyvenusiems prie

Juodosios jūros krantų. O žmonės tik

rankomis sumojavo, užrėkė:

- Šalin, šalin! Toks juodas paukštis

tik nelaimes neša!

- Geriau jau aš būčiau likęs pilkas,-

pravirko paukščiukas ir skrido, kur tik

sparnai nešė. Skrido, skrido ir atskrido

prie Raudonosios jūros. Apsidžiaugė:

- Štai mano išsigelbėjimas!

Murktelėjo į raudonuosius vandenis

ir tapo raudonas kaip ugnis. Toks jis

dabar puošnus, toks retas. Didžiavosi

paukštukas, nusprendė, kad jo vieta

sultono rūmuose. O šis liepė jį pagauti

ir auksiniame narvelyje uždaryti.

Nupurpsėjo jis tolyn nuo sultono

rūmų. Nutūpė šalia skurdžios trobelės,

o žmonės, pamatę jį, metėsi prie tinklų.

Sultonas už raudonąjį paukštį didžiulį

atlygį pažadėjo.

Ką daryti? Raudonasis paukštelis

pakilo aukštai į dangų ir pasileido kartu

su debesimis į nežinomas tolimas

šalis. Ir visur jam prisiėjo gelbėtis nuo

žmonių. Labai jau žmonės pamėgo laikyti

gražius paukščius narveliuose.

Skrido, skrido, skrido ir atskrido prie

Geltonosios jūros. Apsidžiaugė keliautojas:

Štai mano išsigelbėjimas! Ir ilgai

negalvojęs išsimaudė geltonuosiuose

vandenyse.

Geltonoji jūra skalauja Kinijos krantus.

Kinijoje valgo gyvates, vabalus, o

čia – paukštis. Metėsi žmonės gaudy-

64 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

MEDA MARČIULIONYTĖ 15m, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija

ti geltonąjį paukštuką, bet ir šįkart jį

išgelbėjo sparnai.

Skrido geltonasis paukštis, skrido

ir atlėkė iki Baltosios jūros, murktelėjo

ir, žinoma, tapo baltas kaip sniegas. O

aplink – balti ledynai, po juos vaikščioja

baltieji lokiai, iš dangaus krenta ne lietus,

o baltas sniegas, ir labai jau šalta

toj baltoj šaly. Suplasnojo paukštukas

sparneliais, kad nesušaltų, ir nuskrido.

Ir parlėkė į savo gimtinę. Ne į labai

šiltą, bet ir ne šaltą. Kol skrido, tėvynėn

atėjo pavasaris. Upės ištvino,

žemė ir miškai sužaliavo! Murktelėjo

paukščiukas į gimtąjį upelį, žiūri - vėl

tapo pilkas. Kiek džiaugsmo jam buvo.

Tiek nesėkmių išgyveno, tiek puolimo.

Nutūpė paukštukas ant krūmo ir užgiedojo.

Kaip gera namuose! Ir nieko, kad

tu pilkas...

Giedojo paukštelis visą naktį, nuo

saulėlydžio iki aušros giedojo... Ir visą

naktį žmonės klausėsi jo giesmės ir

sakė vienas kitam:

- Kaip gieda, kaip čiulba! Tai lakštingala!

Lakštingalėlė - stebuklas mūsų!

EDGAR NAVAGIN 18m,

Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazija

AUSTĖJA NORGIALAITĖ 13m,

Mažeikių r. Tirkšlių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio

pagrindinė mokykla

Mokytoja Irena Klemenienė

65

AURELIJA ŽELVYTĖ 15m,


AUKSĖ ŠERBERYTĖ 13m, KTU inžinerijos licėjus

INESA ŽUMBAKYTĖ 15m, Kauno „Saulės“ gimnazija


UGNĖ PAUPLYTĖ 15m,


67

DIDŽIAUSIA

MANO

GYVENIMO

LAIMĖ

1843 metais Ivanui Sergejevičiui

Turgenevui sukako 25 metai, kai jis

pirmą kartą išgirdo žinomą prancūzų

dainininkę Poliną Viardo, ir buvo pakerėtas

jos balso, talento.

Ispanų kilmės Polina Viardo-Garsio

buvo ryški, talentinga asmenybė, apdovanota

ne tik muzikiniais gabumais.

Ji ne tik nuostabiai dainavo, kūrė muziką,

bet buvo pedagogė, gerai piešė,

rašė pasakojimus. Aplink ją visada

buvo pilna meno žmonių, subtiliai jautusių

grožį: muzikantai, poetai, rašytojai,

dailininkai. Visus, pažinojusius

Viardo, traukė jos spindintis protas,

apsiskaitymas, imlumas, puikus artistinis

talentas.

Pagal bendraamžių prisiminimus,

Viardo neišsiskyrė išoriniu grožiu, tiksliau,

išvaizda. Štai ką apie ją rašo Turgenevo

draugas, dailininkas A. P. Bogoliubovas:

„Viardo nebuvo graži, bet

buvo tiesi ir netgi liekna. Iki senatvės ji

turėjo puikius juodus plaukus, protingas

juodas aksomines akis ir matinės

spalvos veidą... Jos burna buvo didelė

ir plati, bet vos ji pradėdavo dainuoti,

apie veido trūkumus niekas ir neužsimindavo.

Ji akimirksniu įsijausdavo,

tapdama tokia galinga gražuole, tokia

aktore, kad teatras drebėjo nuo plojimų

ir susižavėjimo šūksnių. Gėlės

biro ant scenos, ir šiame visuotiniame

susižavėjimo triukšme scenos carienė

slėpdavosi už besileidžiančios užuolaidos“.

Nenuostabu, kad dainininkė galėjo

įkvėpti susižavėjimo jausmą pradedančiam

rašytojui. Jis siekė galimybės

būti pristatytas jai. Susipažinimas virto

draugyste, kuri peraugo į meilę. Bet

Polina Viardo buvo ištekėjusi ir buvo

laiminga santuokoje. Santykiai tarp jos

ir rašytojo išliko visą gyvenimą, bet jie

teikė ne tik nesibaigiantį džiaugsmą ir

laimę, bet ir liūdesį bei nusivylimą. Iki

paskutiniųjų savo gyvenimo dienų Turgenevas

liko ištikimas šiam didingam

jausmui, neapsiėjusiam be aukų. Viename

iš laiškų Polinai Viardo jis rašė: „Aš

nemačiau nieko geriau už Jus pasaulyje,

sutikti Jus savo gyvenimo kelyje

man buvo didžiausia laimė, mano ištikimybė

ir dėkingumas Jums neturi ribų

ir mirs tik kartu su manimi“.

Daugelyje savo kūrinių („Dvarininkų

lizdas“, „Išvakarėse“, „Pirmoji meilė“,

„Pavasariniai vandenys“) poetiškai,

jausmingai ir ištikimai rašytojas piešia

meilės jausmą - gimstantį, drovų ir

neišskiriantį arba linksmą, laimingą,

viską nugalintį.

Kai 1846 metais Viardo grįžo į

Prancūziją, Turgenevas nuvažiavo

paskui ją. Gyveno Paryžiuje, paskui

Zalcbrune, išvažiuodavo į Londoną ir

vėl grįždavo į Paryžių. Vėliau jis visam


laikui apsigyveno kartu su Viardo šeima.

Polinos Viardo vyras, Luji Viardo,

taip pat buvo neeilinis žmogus. Jis

užsiėmė ne tik literatūrine kūryba, bet

ir dailės kritika, vertimais, istorija. Turgenevas

greitai susidraugavo su Luji

Viardo, turėjo bendrų pomėgių: meilė

literatūrai, dailei, teatrui, muzikai. Luji

Viardo ir Turgenevas kartu į prancūzų

kalbą išvertė Gogolio, Turgenevo apsakymų

rinkinius, Puškino draminių

kūrinių rinkinį.

Metams bėgant aukščiausias meilės

jausmas pavirto į visišką prisirišimą, į

abipusį poreikį bendrauti. Laiškuose

Polinai Viardo Turgenevas džiaugiasi

jos muzikiniais pasiekimais, duoda

patarimų, analizuoja jos įkūnytų herojų

išvaizdą, partijas, kurias ji atlieka. Kai

dainininkė Badene atidarė dainavimo

mokyklą, Turgenevas rašė libretus

trumpoms juokingoms operetėms ir

netgi vaidino jose mažus vaidmenis.

Per visą Turgenevo gyvenimą Polina

Viardo buvo jo ištikima draugė, ir, kai jis

merdėjo, ji, vienintelė iš artimų žmonių,

stovėjo prie jo galvūgalio. Ji įvykdė paskutinį

jo prašymą - palaidoti Rusijoje - ir

vėliau daug padarė jo atminimo įamžinimui.

Turgenevo meilė buvo jam ne tik

džiaugsmas, bet ir kančia. Nors Viardo

namuose visada džiaugėsi jį matydami,

jis kartais jautėsi „ant svetimo

lizdo krašto“. Jį slėgė ir ilgas buvimas

užsienyje. Bet ir atsiskirti nuo šios

šeimos jis negalėjo, toks stiprus buvo

jo prieraišumas, tokie stiprūs buvo jo

jausmai. Jo draugas A. P. Bogoliubovas,

apie 10 metų stebėjęs Viardo ir

Turgenevo santykius, tvirtina, kad „Turgenevas

buvo laimingas savaip, ir būtų

begėdis tas žmogus, kuris kėsintųsi

nepagrįstai teisti tokias dvi didingas

asmenybes, kokie buvo jis ir ji!“. Du

didieji menininkai su jų pasaulio grožio

suvokimu, jausmų grožiu, meilės didybe

buvo verti vienas kito. Geriau už

visus paaiškinimus šios nuostabios

meilės, besitęsusios 40 metų, yra eilėraštis

proza: „Kada manęs nebus...“,

parašytas Turgenevo keli metai iki jo

mirties, kur išreiškiamas vis tas pats

dėkingumas už susitikimą šioje žemėje,

už meilę.

KORNELIJA KVEDARAVIČIŪTĖ 15m,

Baltarusijos Pelesos vidurinė

mokykla lietuvių mokomąja kalba

Mokytoja Vilma Kvedaravičienė

FAUSTA BAUER 16m, Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

GABRIELĖ PILKYTĖ 14m,


69

70 TEMŲ SĄRAŠAS

AIDA ATKOČIŪNAITĖ 13m,


AUGUSTĖ JANKAUSKAITĖ

13m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado

progimnazija

ANA OLIVA 15m, Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazija

LUKAS VINICKAS 15m,

Kaišiadorių Vaclovo Giržado

progimnazija

MARIA ZVOLINSKAYA 15m,

Vilniaus tarptautinė mokykla

71

IŠ

AVALYNĖS

ISTORIJOS

Šiuolaikiniai žmonės, gyvenantys

išsivysčiusiose šalyse, negali įsivaizduoti

gyvenimo be batų. Avalynė reikalinga

visiems: ji saugo mūsų kojas nuo

sužalojimų, šalčio ir yra neatsiejama

išvaizdos dalis. Avalynės istorija labai

įdomi, kupina nuostabių faktų ir tokia

pat sena, kaip ir civilizacijos istorija.

Avalynės išradimo priežastys

savaime suprantamos: karštas smėlis,

aštrūs akmenys, uolų gabalai bei

šaltis privertė senąjį žmogų saugotis.

Ispanijos olose esantys daugiau nei 15-

os tūkstančių metų senumo piešiniai

vaizduoja žmones, kurių kojos apvyniotos

kailiais. Pačią seniausią avalynę

surado archeologai, kasinėdami akmens

amžiaus žmonių stovyklavietę

JAV: avalynės sandėlyje suskaičiavo

apie 300 porų iš žolės supintų sandalų.

Tai ekologiškas, bet labai nepatvarus

apavas. O pati seniausia iki šiol

rasta odinė avalynė yra čerokiai (siauri

bateliai smailomis nosimis). Juos rado

Armėnijoje 2008-aisiais kasinėdami

Areni urvą. Archeologai tvirtina, kad

šiems batams jau yra 5500 metų.

Sandalai yra seniausias batų modelis.

Senovės Egipte batų padai buvo

gaminami iš palmių lapų ar papiruso,

prie kojų pririšami odiniais dirželiais.

Turtingi egiptiečiai sandalų dirželius

tapė, puošė brangakmeniais ir juvelyriniais

akmenimis. Faraono rūmuose

ir šventyklose buvo vaikščiojama basomis,

net faraono žmona negalėjo avėti

basučių.

Senovės Graikija garsėjo sandalais

su iki kelių rišamais raišteliais, dievo

Hermio – prekybos globėjo – dėka ir

jo sparnuotų sandalų. Senovės graikai

pirmieji pastebėjo, kad žmogaus kairioji

ir dešinioji kojos skiriasi. Tai buvo tikra

batų revoliucija: nuo tada atskirai siūdavo

apavą dešinei ir kairei kojai, kurie

sudarydavo porą.

Senovės Romoje avalynė ypač

pabrėždavo jos savininko statusą. Ir

patricijai, ir plebėjai dėvėjo odinius

sandalus, dengiančius tik padą ir pritvirtintus

prie pėdos dirželiais. Tačiau

kilmingųjų avalynė buvo pritvirtinta

prie kojų keturiais dirželiais, o plebėjų

– vienu.

Kasdieninė moteriška avalynė buvo

baltos spalvos, o vyriška – juodos.

Ypač iškilmingomis progomis turtingi

Romos gyventojai apsiaudavo purpuriniais

ir raudonais batais, papuoštais

perlais ir siuvinėjimais.

Rytų slavų protėvių – skitų –

pagrindinė avalynės rūšis buvo minkšti

auliniai batai, kurie buvo tvirtinami prie

kojos dirželiais, apimančiais pėdą ir

kulkšnį. Batų aulai buvo siuvami iš kailio,

odos ir spalvoto veltinio kvadratėlių

mozaikos principu.

Seniausiais batais Rusijos teritorijoje

laikomos naginės – avalynė

iš minkštos odos. Turtingi ir kilmingi

avėjo minkštus odinius batus, gausiai

išpuoštus smulkiomis detalėmis, o

vargšai – pintas vyžas. Iš amžių gelmių

į Rusiją (ypač Sibirą) atėjo veltiniai. Tai

besiūliai batai, velti iš gyvūnų vilnos.

Manoma, kad juos išrado stepių klajokliai.

Avalynę su kulnais dabar avi daugiausia

moterys. Bet ją sumanė vyrai.

Batai su kulnu buvo ypač patogūs

raiteliams – padėdavo išlaikyti pėdą

balnakilpėje. Bet kulno istorija yra labai

ilga. Pirmieji sandalus, panašius į batus

su platforma (koturnus), naudojo

senovės graikų aktoriai: pagrindinis

veikėjas visada buvo aukštesnis už kitus.

Prancūzijos karalius Liudvikas XIV

(kurio ūgis tebuvo 165 centimetrai)

ne tik įvedė į madą vyriškus batus su

kulnais, bet ir įsakė juos avėti visiems

dvariškiams. XVI amžiaus aristokratės

taip pat nešiojo aukštakulnę avalynę:

dažnai kulnas būdavo toks aukštas,

kad moterys negalėjo vaikščioti be

tarnų pagalbos. Šiuolaikiniai dizaineriai

kartais sukuria aukštakulnius batelius,


siekiančius 23-25 centimetrus aukščio.

Tačiau jie net ne visada panaudojami

madų šou: modeliai atsisako juos apsiauti

dėl pavojaus sveikatai.

Batų istorija yra žmonijos raidos

dalis, ne veltui ja domisi rimti mokslininkai.

Kanadoje, Toronte yra avalynės

muziejus, kurio ekspozicijoje atsispindi

keturių su puse tūkstančio metų avalynės

istorija. O Rusijoje, Tverės apskrityje

esančio Kimros miesto muziejuje,

galima apžiūrėti XVIII – XX a. batų

pavyzdžius.

JOKŪBAS DARGIS 14m,

Birštono gimnazija

Mokytoja Veda Martinaitienė

VIKTORIJA ABRAMOVIČ 17m,

Visagino „Atgimimo“ gimnazija

SAULĖ BIVILAITĖ 14m,


73

KAIP

AŠ

PASIKLYDAU

(IŠ

FOKSTERJERO

MIKIO

DIENORAŠČIO)

Pieštukas dreba mano dantyse... Oi,

kas atsitiko! Kine tai vadinama tragedija,

o aš manau, kad tai dar blogiau.

Mes nuėjome į paplūdimį, ir aš ėmiau

kvailioti. Laksčiau aplink persirengimo

kabinas, šokinėjau per poilsiautojus,

uostinėjau pažįstamus vaikus ir

džiaugsmingai lojau. Tegyvuoja šuniška

laisvė!

Ir štai prisišokinėjau. Pasukau į

parką, nėriau į kažkokį žalią skersgatvį,

patekau į svetimą daržą, sudraskiau

seną batą, iš ten į lauką, tada į kelią

– viskas žlugo! Aš pasiklydau... Pauosčiau

kelią: svetimi pėdsakai, dulkės,

padangos, tepalas... Kur mano vasarnamis?

Aplink namai visi vienodi, vaikai

prie vartelių panašūs vieni į kitus.

Išlėkiau prie jūros: kitokia jūra! Ir dangus

kitas, ir krantas tuščias. O už viską

baisiau: aš nuogas! Antkaklis su mano

adresu liko namuose. Bet kuri mergaitė

(aš jau tuo pasirūpinčiau) perskaitytų

adresą ir parvestų mane namo.

Prisiglaudžiau prie telegrafo stulpo,

esančio prie geltonos tvoros, ir nuleidau

galvą. Taip atrodantį pasiklydusį

šunį buvau matęs paveikslėlyje, ir tokia

poza man labai patiko.

Ką gi, aš neklydau. Pro vartelius pasirodė

kažkas rožinio. Išėjo mergaitė

(jos visada geresnės už berniukus) ir

prisėdo priešais mane ant keliuko.

- Kas tau šuneli? Nori pas mane?

Galbūt tave dar suras... Mano mama

gera, o su tėčiu susitarsim.

Ką daryti? Nakvoti miške? Argi aš

laukinis? Pilve tuščia. Ir taip aišku. Aš

dėkingai lyžtelėjau mergaitei ranką ir

nusekiau paskui ją. Jeigu ji kada nors

pasiklys, aš būtinai ją parvesiu namo...

- Mama! - sušuko ji. – Mamyte! Aš

atvedžiau Fifi, ji pasiklydo. Ar galiu ją

pasilikti?

O! Kodėl „Fifi“?! Aš Mikis, Mikis! Juk

aš negaliu žmonių kalba išsakyti savo

nuostabių minčių... Tegul.

Mama paėmė pensnė (tarytum be

jos nebūtų aišku, kad aš pasiklydęs) ir

nusišypsojo:

- Kokia gražutė! Lili, duok jai pieno

su pyragu. Ji atrodo tvarkinga, o vėliau

matysim, kaip bus.

Ėdžiau neskubėdamas, tarytum

norėdamas jas pamaloninti. Jūs

vaišinate? Ačiū, aš suėsiu. Tik prašau

nepagalvoti, kad aš kažkoks išbadėjęs,

valkataujantis šuo.

Nakvojau savo naujosios draugės

kambaryje. Sapnavau Ziną ir net sulojau

iš džiaugsmo. O prabudau... Nieko

neradau. Aš kankinuosi, nesgi esu labai

ištikimas ir prieraišus šuo.

Antra diena be Zinos. Pas mano

draugę į svečius atėjo toks storas berniukas

– jos pusbrolis. Šunys, ačiū Dievui,

pusbrolių neturi. Jis bandė ant

manęs joti, vos nesutraiškė. Vėliau

mano letenomis mėgino groti pianinu.

Aš viską iškenčiau ir iš mandagumo

jam net negrybštelėjau. Ak, kada gi,

kada gi mane suras?

Pagaliau lyg našta nukrito nuo

pečių... Nežinau, kur ji nukrito, bet,

trumpiau tariant, mane surado.

Lilė nusivedė mane į pliažą. Ir staiga

tolumoje pamačiau šviesiai violetinę

suknytę, juostuotą kamuolį ir gelsvas

garbanėles – tai Zina, tikrai Zina! Kaip

mes šokinėjom, kaip spygavom!

Lilė patyliukais priėjo ir paklausė:

- Ar tai jūsų Fifi?

- Taip! Tik čia ne Fifi, o Mikis.


- Ak, Mikis! Atleiskite, nežinojau. Jis

pasiklydo, o aš priglaudžiau.

Lilės akyse telkėsi ašaros. Bet Zina

ją nuramino, labai nuoširdžiai padėkojo

ir pažadėjo su manimi kada nors užeiti

į svečius.

Aš pritūpiau ant užpakalinių kojyčių,

sukryžiavau priekines letenėles ir,

dėkingai lyžtelėjęs Lilei ranką, droviai

nusekiau paskui Ziną.

URTĖ MACKEVIČIŪTĖ 18m,


Mokytoja Rita Jakienė

AUGUSTINA STUKNYTĖ 14m,


KATSIARYNA RAK 15m,


75

AUGUSTĖ DAŠČIORAITĖ 12m, Mažeikių Kalnėnų progimnazija

DARIA KOSTRYKINA 13m,

Alytaus r. Butrimonių gimnazija

POLINA RAPOPORT 18m,

Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazija

FAUSTA JANAUSKYTĖ 11m,

Šiaulių V. Kudirkos progimnazija


77

SENA

NUOTRAUKA

Viskas kaip visada prasideda nuo

paprastos nuotraukos...

Gerai, ne visai paprastos, o vienos

pačių seniausių Vilniaus nuotraukų,

maždaug 70- tų XIX amžiaus metų. Pati

nuotrauka nelabai įdomi – na, praeiviai,

na, viešbutis „Roma“...

Bet jeigu pasižiūrėtume į šią

nuotrauką amžininko akimis?

Juk tikriausiai būtent šiame viešbutyje

už Aušros vartų 1862 metais buvo

apsistojęs А. N. Ostrovskis.

Štai kaip jis aprašė viešnagės Vilniuje

įspūdžius:

„1862 metų balandžio 3 (15) diena.

Lietuva. Pusę pirmos atvažiavome

į Vilnių. Oras nuostabus, sniego

nė žymės. Maskvoje tokios dienos

būna tik balandžio pabaigoje. Apsistojome

Žmurkevičiaus viešbutyje už

Aušros vartų. Miestas iš karto sužavi

savo originalumu. Pastatai akmeniniai,

siaurutės, nepaprastai švarios gatvės,

aukšti čerpėmis dengti namai ir didingos

bažnyčios.

Pietavome mes pas Juodką. Smuklė

maža, tik du kambariai. Patarnauja vaikinukas,

šeimininko dukra ir pats šeimininkas,

kuris kas minutę išsitraukia

iš spintelės maderos butelį ir išgeria po

taurelę. Virš miesto kyla kelių viršūnių

kalnas. Ant vienos kūgio formos keteros

pastatytas bokštas. Šie kalnai ir

miestas - nuostabaus ir reto grožio

paveikslas. Pasisamdėm vežiką, kad

užvežtų mus į kalną: pražiavome Jono

bažnyčią, gubernatoriaus namą, katedrą

(į ją užėjome), išvažiavome prie

kažkokių kareivinių ant patvinusios Vilijos

kranto, išlipom iš vežimo ir pradėjome

kopti į kalną. Mums labai norėjosi

į miestą pažvelgti iš viršaus. Keturis

kartus pailsėję šiaip taip užsiropštėme:

bet ten, pasirodo, įtvirtinimai ir mūsų

paprašė nešdintis žemyn. Leidžiantis

vienas labai mielas gimnazistukas

priskynė mums pirmų pavasarinių gėlių

(plukių). Gėlės jau pasirodė, o žolė dar

tik kalasi. Sėdome į vežimą ir nuvažiavome

prie Petro ir Povilo bažnyčios.

Bažnyčios kairėje Vilija, o dešinėje,

įkalnėse, pušų giraitė, puiki vieta vasarą

pasivaikščioti. Bažnyčios išorė paprasta,

bet viduje sienos ir kupolas gausiai

išpuošti prabangiais lipdiniais.“

„Balandžio 4 (16). Niūru ir šalta.

Paklaidžiojome po miestą, užėjome į

Bernardinų bažnyčią (nuostabiausias

architektūros paminklas). Užsukome į

žmonių pilną Jono bažnyčią - didžiulę

ir didingą. Prie durų gražuolė lenkė,

atliekanti bažnyčios seniūno pareigas,

norėdama atkreipti praeinančių

dėmesį, dailiais piršteliais barbena į

lėkštę. Vilniuje daug gražių lenkių, pasitaiko

ir gražučių žydžių, bet mažai.

Čia aš pirmą kartą pamačiau katalikų

pamaldumą. Vyrai ir moterys suklaupę


ant kelių, su maldaknygėm, visiškai

panirę į maldą, ir ne tik bažnyčioje, bet

ir gatvėje, priešais Aušros vartus. Tai vietinė

šventovė - virš vartų varpinė, kurioje

kaba graikų tapybos stebuklinga

Dievo Motinos ikona (pirmiau priklausė

stačiatikiams, o vėliau kažkaip atiteko

lenkams). Bernardinų bažnyčioje

matėme lenką, kryžium gulintį ant

šaltų akmeninių grindų. Bažnyčios atviros

visą dieną, ir visada rasite besimeldžiančių,

ypač moterų, kurios stropiai

atlieka Didžiosios savaitės apeigas.

Dėl kontrasto apie žydų Velykas: kaip

niekada išsipuošę ir švarūs žydai su

išsidabinusiomis žmonomis ir vaikais

pulkais vaikštinėja po miestą. Žydės

pirmiausia puošia galvą: sutikome labai

daug žydžių, vilkinčių paprastomis

perkelinėmis palaidinėmis, bet virš perukų

nėriniuoti (juodi) kykai su įvairiaspalvėmis

juostomis ir gėlėmis.

Pusryčiavome pas Juodką, kur valgėm

labai gerą vietinę žuvį – seliavą.

Reikia pripažinti, kad lenkų patarnautojai

mandagūs, geraširdžiai ir be

jokio pataikavimo, kaip ir vežikai.“

Štai kokį įspūdį klasikui padarė Vilnius.

AIVA KVEDARAITĖ 13m,

Šiaulių Zoknių progimnazija

Mokytoja Laimutė Čerškutė

KAROLINA RIEPŠAITĖ 17m, Šiaulių Simono Daukanto gimnazija

79

ALEKSANDRA ŠČERBINA 17m,


ERIKAS KAZLAUSKAS 13m,

Tauragės Martyno Mažvydo progimnazija


KAS

SVARBIAU

Susiginčijo kartą du draugai: kas

lemia laimę.

- Ir nėra čia apie ką galvoti! - tarė

vienas. - Laimę atneša pinigai. Tu žinai,

kaip tapau garsiu poetu. Niekas nenorėjo

spausdinti mano eilėraščių. O

kai mano teta mirė, paliko man palikimą,

ir aš pats išspausdinau savo eilėraščius.

Nuo tada leidėjai mane tiesiog

persekioja. Taigi, jei ne tetos pinigai,

niekas dabar nežinotų, kad esu poetas.

- Nesąmonė, - sušuko antrasis. -

Viskas priklauso nuo likimo. Dabar esu

pripažintas geriausiu dainininku Italijoje.

O anksčiau niekas nenorėjo manęs

nė klausyti. Ir dainavau tik jūrai bei

žuvims. Tačiau likimas lėmė, kad tuo

metu grafas Luidžis plaukiojo valtele,

išgirdęs mano dainavimą, jis pakvietė

mane dainuoti puotoje, surengtoje

savo nuotakos garbei. Taip viskas ir

prasidėjo. Ką bendro su tuo turi pinigai?

Likimas, brolau, likimas!

Poetas su dainininku vis ginčijosi,

o paskui nutarė eiti pasivaikščioti. Jie

ilgai klajojo po miestą, kol pačiame jo

pakraštyje pamatė seną trobelę, ant

kurios slenksčio sėdėjo jaunas apskuręs

vyras ir brazdino gitarą.

- Klausyk, bičiuli, tu, kaip matau,

gyveni linksmai, groji gitara, - šūktelėjo

poetas jaunuoliui.

- Kokios čia linksmybės, jei jau antrą

dieną nieko nevalgiau? O gitara - visas

mano turtas!

Draugai susižvalgė vienas su kitu ir

nusprendė, kad būtent toks žmogus

padės jiems išsiaiškinti, kas gyvenime

svarbiau. Jie iš kišenių išsitraukė po

penkiasdešimtinę monetą ir padavė

jas jaunuoliui, sakydami, kad po metų

atvyks jo aplankyti ir sužinos, ar pinigai

jam padėjo.

Alčido (toks buvo jauno vyro vardas)

paslėpė šimtą aukso monetų už senosios

beretės pamušalo ir nuėjo į artimiausią

krautuvėlę, norėdamas, pirmiausia,

prisipirkti tiek dešrelių, kiek tilps jo

skrandyje. Bet nespėjo jis nė dešimt

žingsnių žengti, kai nuo artimiausio alyvmedžio

pakilo didelė pasišiaušusi varna,

pagriebė Alčido beretę ir paspruko.

Praėjus lygiai metams, poetas ir

dainininkas rado jaunuolį ant trobelės

slenksčio tais pačiais suplėšytais

drabužiais ir su gitara rankose. Jų

ginčas nebuvo išspręstas, todėl jie

vėl padovanojo jam šimtą monetų ir

pažadėjo aplankyti jį kitais metais.

Šį kartą Alčido nusprendė būti protingesnis:

pasiėmė vieną monetą, kad

krautuvėlėje nusipirktų dešrelių, o likusią

dalį paslėpė sename auliniame

bate, kuris mėtėsi trobelės kampe. Kol

jaunuolis ėjo apsipirkti, į trobelę įsmuko

kaimynų katė, kuri čia dažnai užsukdavo.

O tuo metu iš urvelio išlindo pelė

ir pasislėpė sename bate. Katė puolė

grobį, tačiau pelė vikriai įslydo į urvelį,

o monetos pabiro iš seno aulinio bato:

vienos iš jų įsirito į pelės urvelį, kitos

pradingo grindų plyšiuose. Grįžęs iš

krautuvės Alčido suprato, kad netapo

turtingesnis...

Nenuostabu, kad mūsų seni draugai

rado jaunuolį tokios pat būklės, kokios

jį paliko prieš metus. Ir nors nė vienas iš

jų negalėjo įrodyti, kas svarbiau - pinigai

ar likimas - abu nusprendė, kad ginčas

jiems per brangus. Jie atsisveikino su

Alčido ir kiekvienas patraukė savais

keliais. Tiesa, atsisveikindamas dainininkas

padovanojo jam švino žiedą,

kuris nežinia kodėl voliojosi jo kišenėje.

Žiedas ilgą laiką gulėjo Alčido

kišenėje. Jaunuolis tik tada jį prisiminė,

kai nuo bado jo skrandis visiškai susitraukė.

„Parduoti? Taigi už jį negausi

nė vienos monetos“, - pagalvojo alkanas

vaikinas. „Bet kodėl gi jis buvo

išlietas?“ Ir staiga jam toptelėjo galvon:

„Tai puikus grimzdas!“

Jaunuolis rado tinkamą vynmedžio

šaką, pasigamino kabliuką iš seno

plaukų segtuko, pririšo grimzdą ir su

nauja meškere nuėjo į pajūrį. Ilgą laiką

jis sėdėjo ant didelio akmens, bet tik

saulei besileidžiant pradėjo kibti žuvys.

Ach, ir skani išėjo žuvienė! Žuvų buvo

tiek daug, kad likusias Alčido ryte pardavė

turguje. Tada ir vėl nuėjo pajūrin.

Po mėnesio jis nusipirko nedidelį tinklą,

po šešių mėnesių – valtį, ir tapo

tikru žveju.

81

O kaip mūsų seni draugai - poetas

ir dainininkas? Jie buvo taip užsiėmę

savais reikalais, kad prisiminė jaunuolį

iš trobelės tik po penkerių metų.

Jie prisiminė ir nusprendė jį aplankyti.

Tik vietoje trobelės jie pamatė naują

namą, kieme žaidė du vaikai, o jauna

namų šeimininkė šypsojosi stovėdama

ant slenksčio. Ji pakvietė savo vyrą

Alčido. Alčido garbiesiems senjorams

papasakojo, kaip jis tapo žveju, vedė

Džovaną, o, kai vietoj senos trobelės

nusprendė pastatyti naują namą,

kamine rado varnos lizdą, o lizde – seną

beretę su monetomis. Po grindimis jie

taip pat aptiko pelės urvelį, kur ramiausiai

dulkėse gulėjo auksas. Džiovana

atnešė tvarkingą mažą monetų maišelį

ir atidavė jį ponams.

- Tai likimas! - sušuko dainininkas.

- Ne, pinigai! - bandė perrėkti savo

draugą poetas.

- Leiskite man tarti žodį, - nutraukė

besiginčijančius Alčido. - Pinigai lieka

pinigais, likimas – likimu, bet patikėkite

manimi, svarbiausia – darbas ir atkaklumas.

MEDA RIBAKOVA 12m,

Kauno Viktoro Kuprevičiaus

progimnazija

Mokytoja Jūratė Garliauskienė

82 TEMŲ SĄRAŠAS

RŪTA KARVELYTĖ 16m, Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

SOFYA KLYNCHEREVA 16m,


83

MUMS

NUSIŠVILPT

ANT

KROKODILO

Gyveno kartą Afrikoj mergaitė vardu

Abena. Abenai patiko vėžlys. Vėžlys

kasdien ateidavo prie Abenos trobelės,

kur jam visada buvo paruoštas

skanėstas.

Kartą prasidėjo sausra. Danguje

kepino karšta saulė. Abena ėjo į kukurūzų

lauką pjauti vaisių, bet augalai

buvo nuvytę.

Tada Abena ėjo prie bananų medžio,

tačiau tarp jo lapų sėdėjo beždžionės

ir ėdė paskutinius bananus. Ji paėmė

ąsotį ir nukulniavo prie šulinio, bet

šulinys buvo išdžiūvęs. Tuščiomis

rankomis Abena grįžo pas vėžlį.

-Neturiu nieko valgomo,- tarė ji liūdnai.

-Tai lieka tik viena,- pasakė vėžlys.-

Reikia keliauti prie mango medžio,

kuris visada veda vaisius.

Tada vėžlys pasiėmė seną maišą ir

leidosi į kelią.

Po medžiu gulėjo daug sunokusių

vaisių. Tačiau, kai vėžlys norėjo vieną

įsikišti į maišą, iš už kamieno išpuolė

krokodilas ir pražiojo savo nasrus. Jis

įmetė vėžlį maišan ir nubėgo namo.

Krokodilas nuėjo prie būgno ir ėmė

garsiai jį mušti:

-Ateikit, draugai, ateikit! Aš suruošiu

šiandien nuostabią šventę.

Grasinamai bildėjo būgnai ir iš miško

išbėgo trys laukiniai vyriokai. Pirmasis

mojavo didele ietimi. Antrasis nešėsi

kreivą peilį. Trečiasis vilko sunkią

kuoką.

Krokodilas norėjo virti sriubą, bet

ąsotis buvo tuščias.

-Aš atnešiu,- tarė laukinis vyriokas

su kuoka, pasikabino ant kaklo du

ąsočius ir nurisnojo prie upės.

Jam nuėjus, krūmuose kilo baisus

triukšmas.

-Dingstu iš čia!- klykė iš išgąsčio

perbalęs laukinis ir movė atgal pas

savo bendrus.

-Bailys tu,- pasakė laukinis vaikinas

su peiliu, pasikabino abu ąsočius

ir nubėgo prie upės. Deja, vėl greitai

pasigirdo baisus riaumojimas iš krūmų.

Laukinio vos širdies smūgis neištiko iš

baimės ir jis davė į kojas.

-Niekas manęs nenugalės,- gyrėsi

laukinis vyriokas su ietimi. Bet ir jis

neatsilaikė prieš pragaro spektaklį. O

kas gi kėlė tą sumaištį? Tai buvo Abena,

kuri šoko ant būgno, purtė barškučius ir

tuo pačiu metu visa gerkle šaukė. Laukiniai

vyrukai surėmė galvas draugėn.

-Krūmuose turbūt pabaisa,-

šnabždėjosi jie išsigandę.

-Dabar eisim kartu,- suurzgė krokodilas

ir leidosi į kelią.

Priekyje drebėdamas ėjo laukinis

su kuoka. Paskui jį virpėdamas šliaužė

vyriokas su peiliu . Už jų susilenkęs

tirteno laukinis vaikinas su ietimi. Paskutinis

ėjo krokodilas. Jam tirtėjo dantys

ir visas kūnas vienu metu.

-Tai gerai,- pagalvojo Abena, kai

pamatė ateinančius laukinius ir krokodilą.

Viską paliko ir nubėgo į nedidelį

kiemą, kur buvo įkalintas vėžlys.

-Aš juos nuo čia nuviliojau,-

sušnabždėjo mergaitė ir praskleidė gyvatvorę.

Taip vėžlys buvo išlaisvintas.

ŪLA SABATAITYTĖ 12m,

Jurbarko Naujamiesčio progimnazija

Mokytoja Nijolė Giedraitytė

MĖTA HENDRIKSON 16m, Vilniaus lietuvių namai

84 TEMŲ SĄRAŠAS VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

ROBERTA RUDMINAITĖ 16m,


85

MUZIEJŲ

SALA

Berlyno viduryje, Šprė (Spree) upės

saloje, yra įsikūręs žymus Europos

muziejų kompleksas - muziejų sala,

nuo 1999 m. priklausanti UNESCO pasaulio

kultūros paveldui. Muziejų salos

ansamblį sudaro penki valstybiniai

muziejai.

Statinių ansamblis per 100 metų iki

1930 m. buvo suformuotas penkių architektų.

1825 - 1830 m. Karlo Frydricho Šinkelio

(Karl Frydrich Schinkel) suprojektuotas

Senojo muziejaus fasadas,

iškilęs Pramogų parke (Lustgarten)

prie Berlyno katedros, yra tikras klasicistinės

architektūros šedevras.

Tiesiai prie Pramogų parko, įeinant į

Senąjį muziejų, Jus pasveikina galingas

rotondos kupolas, o už kolonų pasiekiate

romėniškų ir graikiškų skulptūrų

kolekciją.

Naujajame muziejuje yra įsikūręs

Egipto muziejus su žymiuoju Nefertitės

biustu. Taip pat eksponuojamas originalus

egiptietiškas vidinis kiemelis,

mumijos bei vertingi papirusai. 1843

- 1846 m. Frydricho Augusto Štiulerio

(Friedrich August Stüler) sukurtas

pastatas po atstatymo yra tarsi seno ir

naujo samplaika.

Šalia Naujojo muziejaus stovi antrasis

Štiulerio kūrinys - Senoji Nacionalinė

galerija. O XIX a. tapybos ir

skulptūros pastatas primena antikinę

šventyklą ant aukšto pamato. Štiulerio

mintis 1867 - 1876 m. buvo užbaigta

Johano Hainricho Štrako (Johann Heinrich

Strack).

Raitelio statula prie išorinių laiptų

vaizduoja karalių Frydrichą Vilhelmą

IV (Friedrich Wilhelm IV), puoselėjusį

Muziejų salos idėją. Senojoje Nacionalinėje

galerijoje galima išvysti prancūzų

impresionistų Manė, Monė, Renuaro

(Manet, Monet, Renoir) darbus, taip

pat romantikų Kasparo Davido Frydricho

(Kaspar David Friedrich) ir Karlo

Frydricho Šinkelio (Karl Friedrich

Schinkel) paveikslus. Tačiau Senoji

Nacionalinė galerija turi ką pasiūlyti ir

vokiečių tapybos mėgėjams. Čia galite

gėrėtis ir žymiąja Branderburgo vartų

kvadrigos (Quadriga) kūrėjo Gotfrydo

Vilhelmo fon Šadovo (Gotfried Wilhelm

von Schadow) skulptūra „Princesės”.

Šiaurinėje Muziejų salos dalyje yra

įsikūręs Bodės muziejus su stulbinančiu

vario kupolu. Impozantiško

pastato viduje yra Numizmatikos

kabinetas bei Bizantijos meno muziejus,

kuriuose galima surengti žavingą

ekskursiją. Pastatai ir skulptūros

buvo 1898 - 1904 m. suprojektuoti ir

pastatyti Ernsto fon Ynės (Ernst von

Ihne). Nuo 2006 m. čia eksponuojamos

pilnai restauruotos statinių skulptūros

ir paveikslai, sukurti nuo Antikos iki pat

XIX amžiaus.

Tačiau visiškas „publikos numylėtinis”

- Alfredo Meselio (Alfred Messel)


Pergamono muziejus. Jame saugomi

Antikos ir Artimųjų rytų archeologiniai

radiniai, o tarp jų - rekonstruotas

Pergamono altorius. Norint suvaldyti

lankytojų antplūdį, prie muziejaus iškilo

architekto Deivido Čiperfildo (David

Chipperfield) suprojektuotas naujas

priimamasis.

Lankytojai stebisi: kodėl gi kitoje

Muziejų salos pusėje, prieš pasaulio

kultūros paveldui priklausantį Pergamono

muziejų iškilo dujų saugykla?

Taip, tai kas iš pažiūros atrodo kaip dujų

saugykla, iš tikrųjų tarnauja visiškai

kitam tikslui. Ten stovi tik laikinas parodų

pastatas - kol muziejus yra uždarytas,

lankytojai jame gali bent truputėlį

pajusti Pergamono dvasią.

TOLMINTAS MATONIS 14m,

VšĮ Kazlų Rūdos Valdorfo progimnazija

Mokytoja Neringa Surdokienė

„BŪKITE SVEIKI!”

BET KARTAIS LIGA

IR NETIKĖTAI GALI PA-

KIRSTI...

Penktą valandą ryto Manfredas staiga

atsibunda. Atsibunda karščiuojantis,

skaudančia galva. Jis kosėja, sloguoja,

negali kvėpuoti. Bus peršalęs.

Manfredui reikia pastangų atsikelti

ir nueiti į vonią. Joje yra vaistų spintelė.

Vaikinas ten ieško vaistų nuo gripo, bet

nepavyksta rasti. „Net aspirino nėra”, -

jam dingteli mintis, lydima trijų nusičiaudėjimų.

Manfredas nueina į virtuvę ir

užkaičia vandens arbatai. Jis vos pastovi:

taip skauda galvą. Rankos ir kojos

apsunkusios. Manfredas pažvelgia į laikrodį:

pusė šešių ryto. Septintą jis galės

paskambinti į darbą, kas nors ten tuomet

jau bus. Nes šiandien jis dirbti negalįs. „Iki

to laiko aš dar kiek pamiegosiu”, - galvoja

Manfredas. Po kelių minučių arbata jau

paruošta. Nešinas arbatos puodeliu, ligonis

grįžta į miegamąjį.

Pusę aštuonių Manfredas vėl nubunda.

Paskambina į darbą:

- Sergu, man gripas.

- Tuomet likite namuose ir sveikite,

- atsako jo viršininkas. - Geriausia būtų

Jums tuoj pat kreiptis į gydytoją. Manfredas

paskambina savo šeimos gydytojui –

gydytojui Mejeriui. Registratorė paskiria

vaikinui laiką:

- Ateikite devintą. Ir nepamirškite

draudimo kortelės.

Be dešimt devynios Manfredas įžengia

RUSLANA SOZLOVA 13m, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

į gydymo įstaigą. Registratorė, jauna moteris,

vardu Erika, pasitinka jį ir klausia:

- Kurioje ligonių kasoje esate draustas?

Manfredas pateikia draudimo kortelę.

Dabar jau jam skauda ir gerklę: jis vos

prašneka. Jam skauda nuryjant seiles.

Registratorė sutvarko visus formalumus

ir priduria:

- Dar turite primokėti dešimt eurų.

- Žinoma, - sumurma Manfredas. -

Klinikos mokestis.

Registratorė linkteli.

- Naujas ketvirtis - negaliu nieko pakeisti.

Pasėdėkite laukiamajame. Dar kelias

minutes užtruks.

Manfredas eina į laukiamąjį. Jame sėdi

tik viena sena ponia, skaitanti žurnalą.

- Labas rytas! - užkimusiu balsu pasisveikina

Manfredas ir sėdasi ant kėdės.

Ponia neatsako. Vaikinas nusikosėja.

- Tik manęs neužkrėskite! - prataria

dama ir niūriai dėbteli į jį. „Tiesiog palik

mane ramybėje”, - pagalvoja Manfredas,

bet nieko nesako - nenori būti nemandagus.

Po dvidešimties minučių jį pašaukia

registratorė:

- Ponas Dorstenas kviečiamas į antrą

kabinetą!

Manfredas atsistoja ir eina į apžiūros

kabinetą.

Daktaras Mejeris draugiškai pasisveikina

ir apžiūri pacientą.

- Na taip, - pagaliau prataria. - Sunkios

formos į gripą panaši infekcija. Išrašysiu

Jums kai ką nuo jos. Prašom visą šią

savaitę gulėti lovoje.

Manfredas linkteli.

- Tačiau tuomet turiu gauti pažymą

darbdaviui.

- Išrašysiu Jums nedarbingumo lapelį

iki pirmadienio, - atsako gydytojas ir

užpildo dvi formas. - Štai pažyma, - ištaria

jis ir paduoda Manfredui lapelį. - čia

receptas, - priduria paduodamas vaikinui

antrą lapelį. - Iškart eikite į vaistinę. O po

to į lovą.

Grįžimas į namus yra alinantis. Manfredui

reikia daryti nedidelį lanką: iki artimiausios

vaistinės yra penkiolika minučių

kelio pėsčiomis. Manfredas nueina į vaistinę

ir paduoda savo receptą. Jis gauna

tabletes nuo gripo. Pagaliau Manfredas

vėl namuose guli lovoje. Jis išima tabletes

iš pakelio ir perskaito informacinį lapelį.

- Po dvi tabletes tris kartus per dieną,

- sumurma.

Tuo metu suskamba telefonas. Skambina

jo mama.

- Mama, - ištaria šniurkščiodamas

Manfredas. - Perskambink man vėliau. -

Vaikinui norisi tik miego.

- Ar blogai jautiesi? - paklausė ji. - Gal

man užeiti?

Manfredas sukosėja.

- Gal šiandien po pietų, - pagaliau

atsako. - Prašau, atnešk šiek tiek vaisių,

- ir baigia pokalbį.

Jis nuryja dvi tabletes, tada užsitraukia

antklodę ant galvos ir užmiega.

GABIJA PILIPAVIČIŪTĖ 18m,

Vilniaus Pilaitės gimnazija

Mokytoja Genoefa Galeckienė

87

KAI

BLOGIS

TAMPA

GĖRIU

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad klasėje

viskas normalu. Vaikai buvo laimingi

ir džiaugėsi pamoka.

Galinėje eilėje vyko kai kas blogo,

ko niekas daugiau nepastebėjo. Maja

sėdėjo prieš Kristianą, o šis vis niuksėjo

koja jai į nugarą arba vertė jos kėdę

atgal.

Kaip dažnai ji sakė: ,,Baik, man skauda.”

Tai nieko nekeitė. Ant jos nugaros

atsirado mėlynių. Maja kentė didelius

skausmus. Ją labai slėgė tai, jog kažkas

norėjo jai blogo. Ji, ta, kuri nieko blogo

nepadarė, visiems padėjo, kur tik begalėjo,

ir visados buvo draugiška. Ne,

to ji tikrai negalėjo suprasti.

Ji nedrįso nieko niekam sakyti, nes

Kristianas ir už mokyklos ribų jos tykodavo,

vadindavo negražiais žodžiais

arba mėtydavo į ją daiktus. Jis visada

atsirasdavo ten, kur ir ji. Maja jo bijojo.

Jis buvo daug didesnis ir stipresnis nei

ji.

Kai ji ir vėl visą dieną buvo stumdoma,

po pietų ji nebegalėjo dalyvauti

gimnastikos pamokoje. Vargšė kentė

tokius skausmus, kad beveik nebegalėjo

stovėti, ji verkė mergaičių rūbinėje.

Kiti vaikai pasakė mokytojui, kad Maja

verkia, ji tikriausiai serga. Mokytojas iš

karto nuėjo pažiūrėti ir paklausė Majos,

kas jai. Kadangi nieko daugiau ten

nebuvo, Maja galiausiai papasakojo,

kas vyksta, ir parodė mokytojui savo

nugarą.

Mokytojas buvo priblokštas. Jis iš

karto nutraukė gimnastikos pamoką ir

išsiuntė vaikus namo. Palydėjo Mają,

pasikalbėjo su jos tėvais , tada su Kristianu

ir jo tėvais.

Išaiškėjo, kad Kristianą futbolo komandoje

erzino kitas berniukas. Ir jis

taip pat niekam nepasipasakodavo. Jis

tiesiog nedrįso niekam nieko pasakoti.

Kristianas pyko ant to berniuko ir

šį pyktį turėjo kažkur išlieti. Kad dėl to

kentėjo Maja, jis nežinojo. Jam buvo

gaila, nes jis to visai nenorėjo.

Dabar, po visų pokalbių , Kristianas

ir Maja žino, kad apie tai reikia kalbėti.

Svarbu kalbėti apie tai, kas blogai, kas

tave skaudina, nesvarbu, ar fiziškai

ar dvasiškai. Visada reikia kažkam

pasipasakoti: tėvams, mokytojams,

draugams, tetai, treneriui...

Kristianas aplankė Mają jos namuose.

Atsiprašė jos ir jos tėvų su maža

dovana. Nuo tada jis nebestumdė Majos.

Visiškai priešingai – jie dažniau kartu

leido laiką ir apie daug ką kalbėdavo

si. Vaikams iškilo viena idėja.

Mokykloje jie įkūrė „liūdesio dėžutę”

– vietą, kur po pamokų gali ateiti vaikai

ir pasikalbėti apie problemas, kurių jie

nepatiki tėvams ar mokytojams.

KAMILĖ STATKUTĖ 17m,

Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

Mokytoja Žaneta Petokaitienė


GABIJA MARTINKUTĖ 15 m, Vilniaus Pilaitės gimnazija

89

ŠUO

AR

KATĖ

Mes, žmonės, labiausiai mėgstame

šunis ir kates. Jeigu galima tikėti pastarųjų

metų apklausos rezultatais,

Vokietijoje mėgstamiausias naminis

gyvūnas yra katė. Kokia iš tikrųjų yra

padėtis, lyginant šiuos du gyvūnus?

Kuris gyvūnas yra brangesnis, kieno

priežiūrai reikia skirti daugiau laiko, o

kurio išlaikymas kainuoja brangiau?

Mes palyginome vieną naminį šunį

(lot. canus lupus familiaris) ir naminę

katę (lot. Felis silvestris catus), sudarę

objektyvų testą pagal keletą kriterijų.

Pirmas kriterijus: kuris gyvūnas

brangesnis?

Įvertinus pirkimo, priežiūros ir

maitinimo kaštus, brangesnis gyvenimo

kelio palydovas yra šuo. Net jeigu

grynaveislė katė kainuoja nepigiai, jos

išlaikymo išlaidos yra nedaug, tačiau

mažesnės, lyginant su šuns išlaikymo

kaštais. Tačiau katė gyvena ilgiau nei

šuo - to irgi nereikėtų pamiršti ir derėtų

įtraukti į sąskaitą.

Antras kriterijus: laikymas.

Šuniui nereikia didelės patalpos, jis

gerai jaučiasi ir vieno kambario bute.

Tačiau reikia suprasti, kad šuniui reikia

išlieti energiją, jam kasdien reikia pabėgioti.

Gyvenant kaime, tai savaime

susiklosto palankiai. Pasivaikščioti galima

išeiti tiesiog į laukus. Mieste reikia

arba turėti automobilį, kad galėtum su

šunimi išvažiuoti toliau, arba važiuoti

viešuoju transportu, kuriame privaloma

šuniui uždėti antsnukį. Jeigu mieste

eini su šunimi pasivaikščioti į parką,

nereikėtų pamiršti, kad ten dažniausiai

reikalaujama jį vedžioti už pasaito.

Dauguma kačių taip pat mėgsta išeiti

į lauką, ir tai ne problema gyvenant

kaime. Kadangi ji visą dieną kažkur bėgioja,

namuose jai nereikia daug žaislų

ir kitų dalykų užsiėmimams.

Dauguma kačių apsidžiaugia, jeigu

grįžusios iš savo iškylų randa padėto

ėdalo, turi vietelę atsigulti ir prie ko

pasiglaustyti. Kai gyveni mieste, o jeigu

dar prie judrios gatvės, reikia gerai pagalvoti,

ar verta išleisti katę už durų.

Tad bute reikėtų turėti katei tinkamų

daiktų, pavyzdžiui tokių, kuriuos katė

galėtų padraskyti nagais, pasiūlyti jai

žaislų.

Trečias kriterijus: laikas.

Šunį reikia vesti pasivaikščioti kasdien,

ne tik esant gražiam orui. Jam reikia

tiek fizinės, tiek emocinės iškrovos.

Tam gali prireikti ne vienos valandos

per dieną. O gal jį reikia vedžioti į specialias

šunų rengimo treniruotes? Tada

esi dar labiau įpareigotas. Šuo mielai

būna mūsų draugijoje ir yra nuo mūsų

KAROLINA JAKUBOVSKAJA 15m,



priklausomas. Tad šuniui reikia skirti ir

numatyti daug laiko. O kad jį reikia kasdien

šerti, juk savaime suprantama.

Su kate yra truputį kitaip, jos priežiūra

priklauso nuo to, ar ji yra bute gyvenanti

katė, ar ta, kuriai galima išbėgti

į lauką. Pastarajai nereikia skirti daug

laiko. Dažniausiai net nereikia valyti

katės tualeto. Pašerti ir paglostyti, kartais

su ja pažaisti – to visiškai pakanka.

Su bute gyvenančia kate reikia užsiimti

kasdien. Jeigu ji neturi savo gentainio,

žmogus turi sudaryti jai draugiją. Kasdieniniai

žaidimai ir emocinė iškrova

yra privalomi. Būtina kasdien išvalyti

katės tualetą, nes katės yra švarūs

(švarą mėgstantys) gyvūnai.

Dvikovos – katė prieš šunį – nugalėtojas:

vienareikšmiškai abu!

Nesvarbu, šuo ar katė, abu turi tiek

privalumų, tiek trūkumų, ir abu visada

turės savo gerbėjų tarp žmonių. O jeigu

neįmanoma nuspręsti, ką laikyti, paprasčiausiai

reikia laikyti abu ir mėgautis

jų draugija.

AISTĖ SABECKYTĖ 16m,

Kauno Valdorfo mokykla

RAPOLAS DIRŽINAUSKAS 14m,


Mokytoja Violeta Ši mkevičiūtė

91

PAPROČIAI

Viskas, ką žmogus daro, ar ko nedaro,

yra papročiai, manieros ar seni

įpročiai. Papročiai ir manieros turi kažką

bendro su žmonių santykiais. Daugelis

papročių ir įpročių lengvai suprantami,

tai tarytum pagarbos išreiškimas.

Jei kas nors atrodo išskirtinai,

natūralu, jog jam nepatinka, kai į jį žiūrima

įkyriai ar net juokiamasi iš jo. Tie,

kas taip daro, yra netaktiški, tai reiškia,

jog neturi gėdos jausmo. Jiems nesvarbu,

kad dėl jų elgesio kitas žmogus gali

būti pastatytas į nemalonią situaciją ar

net įskaudintas. Jei du žmonės šnibžda

vienas kitam, tačiau aplinkui yra kitų

žmonių, tai taip pat yra nemandagu.

Tada kiti gali jaustis tarytum nebūtų

vieni iš jų arba lyg jie būtų apkalbami.

Niekam nepatinka būti pertrauktam

bekalbant. Kiekvienas, kuris įsiterpia

ir nutraukia pokalbį, yra nemandagus.

Juk neatsižvelgiama į tai, kad šiuo

metu kalbasi kiti.

Taip pat yra daug papročių, kurių

kilmė nėra lengvai suprantama, tačiau

mes jais vadovaujamės kiekvieną dieną.

Jie tarytum tvirta reguliuojanti

bendravimo forma. Dauguma tų papročių

atsirado seniai, bet per šimtmečius

jie pasikeitė tiek, kad dažnai

nebegalime suprasti, ką žmonės turėjo

galvoje. Laikui bėgant jie darėsi vis paprastesni,

liko tik jų pamatai.


Sveikindamiesi vienas su kitu mes

spaudžiame rankas. Mums tai įprasta.

Bet kodėl būtent rankas? Mes juk

galėtume trinti nosį, kaip daro eskimai,

arba nosies galiuką suliesti su kito

žmogaus nosies galiuku, kaip įprasta

Naujosios Zelandijos žmonėms, apsikabinti

ar pabučiuoti abu skruostus,

kaip įprasta daugelyje šalių.

Rankų paspaudimas yra labai senas

pasisveikinimas. Jis datuojamas dar

prieš mūsų erą, kuomet visi vyrai visada

su savimi nešiojosi ginklus. Susitikę

jie nežinodavo, ar jie bendrininkai ar

priešai. Tie, kurie atvyko kaip sąjungininkai,

padėdavo savo ginklus ant

žemės, arba išskėsdavo rankas. Galiausiai

jie papurtydavo rankas taip, kad

kitas aiškiai suprasdavo, jog nori su juo

kalbėti taikiai.

Vyrams skrybėlių pakėlimas,

išreiškiant pagarbą, tikriausiai prasidėjo

dar riterių laikais. Riteriai kovos

metu nešiodavo veido apsaugas, kurios

turėjo antveidinį plyšį, vadinamą

„skydeliu“. Jį buvo galima stumti

aukštyn arba atidaryti. Kas atidarydavo

savo „skydelį“, parodydavo kitam

veidą, išreikšdavo pagarbą ir pasitikėjimą.

Vėliau skrybėlė buvo prilyginta

„skydeliui“, ir jos nusiėmimas ar pakėlimas

reikšdavo tą patį, ką pakeltas ar

atidarytas antveidis. Šiais laikais vyrai

dažniausiai liečia tik skrybėlės kampą.

Daugelis papročių ar įpročių neturi

nieko bendra su žmonių santykiais.

Jie kyla iš senų įsitikinimų ar prietarų.

Vienas iš jų – burnos uždengimas žiovaujant.

Žiovaudami dažnai laikome

ranką virš burnos, atrodo, dėl mandagumo,

nes juk gerklė natūraliai atrodo

gražiau pridengta nei plačiai atvira.

Tačiau tam yra kita priežastis. Žmonės

tikėjo, kad kvėpavime yra žmogaus siela,

o žiovaujant ji gali per klaidą išskristi

iš kūno. Jie taip pat bijojo, kad piktos

sielos neįskristų į jų kūnus pro pravertą

burną. Štai kodėl apglėbiame burną,

kuomet žiovaujame.

Į ką nors rodyti pirštu taip pat buvo

labai pavojinga . Žmonės tikėjo, kad

nukreipdamas pirštą gali smogti kitam

blogio magija. Buvo sakoma, jog rodymas

pirštu gali net nužudyti. Taigi,

žinoma, rodymas pirštu buvo griežtai

uždraustas. Juk ir šiomis dienomis dar

išgirstame pastabų dėl rodymo pirštu.

Ir šiandien vis dar sakoma, kad nesiseka,

jei juoda katė perbėga per kelią.

Bet ar jūs tikrai tebetikite, kad juodos

katės – tai raganos, pasivertusios

jomis? Taip tikrai nėra, ir visa tai ne kas

kita kaip prietarai.

KAROLINA KINDERYTĖ 18m,

Vilkaviškio r. Pilviškių „Santakos”

gimnazija

Mokytoja Neringa Surdokienė

PADĖKA

MOKYTOJAMS

Jau daugiau nei dvidešimt metų džiaugiamės

neišsenkančiais dalyvių vaizduotės lobiais ir nuoširdžiu

mokytojų darbu, padedančiu mokiniams perteikti

savitą matyseną. Šio puikiai suderinto komandinio

darbo rezultatas - iškirtiniai kūriniai, puošiantys „Tavo

Žvilgsnio” almanachus.

Projekto rengėjai

ILIUSTRUOTOJŲ

DARBO

VADOVAI:

DALIA STRUCKIENĖ

Alytaus Dzūkijos pagrindinė mokykla

VIDA BRINDZIENĖ

Alytaus Putinų gimnazija

LYDA KARLONIENĖ

Alytaus r. Butrimonių gimnazija

NERINGA LABECKIENĖ

Anykščių r. Debeikių pagrindinė mokykla

ROMA VAŽGELIENĖ

Elektrėnų „Versmės“ gimnazija

DOVILĖ BUTĖNIENĖ

Elektrėnų sav. Semeliškių gimnazija

LINA ČĖSNIENĖ

Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė

mokykla

JURATĖ KAPCEVIČIŪTĖ


ROMANA ŽVIRGŽDAITĖ


INGRIDA KALEINIKIENĖ

Kalvarijos gimnazija

ASTA MATUKYNAITĖ-VARNAUSK-

IENĖ

Kauno „Saulės“ gimnazija

LINA ŠEŠKAUSKAITĖ


LINA ŽUTAUTIENĖ

Kauno Juozo Grušo menų gimnazija

AURELIJA INOKAITIENĖ

Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija

JOLITA GRABLIAUSKAITĖ


JURGITA BARTAINIENĖ

Kauno Milikonių progimnazija

JOLANTA VENČKAUSKIENĖ

Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla

AUŠRA ZDANAVIČIENĖ


VIKTORIJA BERNOTIENĖ

Kauno r. Kulautuvos pagrindinė mokykla

RENATA LAURINAVIČIŪTĖ


JŪRATĖ URBONIENĖ

Kauno Valdorfo mokykla

BRIGITA JOKUBAUSKIENĖ

Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazija

AGNĖ MILAŠIENĖ


NIJOLĖ ČERNIAUSKIENĖ


ŽAKLINA PESECKAITĖ


IRENA GRAUSLIENĖ


JELENA RIMKUVIENĖ


JOLANTA KALINIENĖ


RITA LAVRINENKOVIENĖ


EGLĖ KANIAUSKAITĖ-GRIGIENĖ

Klaipėdos Sendvario progimnazija

VILDA KIAUNYTĖ


VIOLETA SAUKAITYTĖ


VILMA VENSLAVĖ

Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus

gimnazija

AUŠRA KUDREVIČIENĖ

Lazdijų r. Veisiejų Sigito Gedos gimnazija

RAIMONDA RUDZINSKIENĖ


GINTARĖ MATULEVIČIENĖ


NIJOLĖ GRINYTĖ


LINA GUMULIAUSKIENĖ

Mažeikių „Ventos“ progimnazija

DAIVA PETRIKIENĖ


RAIMONDA PUDŽAITYTĖ


RAMINTA LUPEIKIENĖ


VITA MAŽELIENĖ

Molėtų gimnazija

TAMARA CHLYSTOVA

Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

JOLANTA ŠVEGŽDIENĖ

Panevėžio „Vilties“ progimnazija

LAURA KALKIENĖ

Panevėžio M. Rimkevičaitės profesinio

rengimo centras

JANINA BURBULIENĖ

Panevėžio r. Smilgių gimnazija

STASĖ ZAKRIENĖ

Panevėžio Vytauto Mikalausko gimnazija

ELIDA CIBULSKIENĖ


LIUDMILA GERTIENĖ


VIRGINIJA STAPULIONYTĖ


GRAŽINA BUMBLYTĖ

Plungės „Ryto“ pagrindinė mokykla

GIEDRĖ GUDAUSKIENĖ

Prienų r. Pakuonio pagrindinė mokykla

AUDRONĖ KUDŽMAITĖ

Radviliškio r. Baisiogalos gimnazija

MARIJA PALKEVIČIENĖ

Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio

gimnazija

AUŠRA PLIUSKUVIENĖ


NIJOLĖ GURSKIENĖ


INGA ŽIUKIENĖ

Šiaulių Jovaro progimnazija

RIMA ŠIMKUVIENĖ

Šiaulių r. Naisių mokykla

ZITA GRAMAILIENĖ

Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija

SVETLANA JANUŠEVIČIENĖ

Šiaulių Simono Daukanto gimnazija

ANETA KORYZNĖ

Šiaulių V. Kudirkos progimnazija

ILONA VENCKIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija

BIRUTĖ VALINČIENĖ

Tauragės Martyno Mažvydo progimnazija

VILMA KYBARTIENĖ

Tauragės profesinio rengimo centras

IRENA BUDREIKIENĖ

Utenos Adolfo Šapokos gimnazija

AURELIJA ČEBELIENĖ

VGTU inžinerijos licėjus

LAURA ZABULYTĖ-ŠAPRANAUSK-

IENĖ

Vilniaus lietuvių namai

GALINA IKIMAVIČIENĖ


GIEDRĖ SLAVINSKIENĖ


GRAŽINA ČEREŠNIOVAJA

Vilniaus r. Kalvelių Stanislavo Moniuškos

gimnazija

DANUTĖ STANKAITIENĖ


NIJOLĖ BIEKŠAITĖ


GALINA BOGDANOVA


LAIMA RING


DANUTĖ ŠIURKUTĖ


LAURA MARTINAITYTĖ


ZITA SAKALAUSKAITĖ

Visagino „Atgimimo“ gimnazija

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

TAVO ŽVILGSNIS

Vertimų ir iliustracijų projektas

XI-oji knyga

2020

Projekto vadovė: Zita Martinėlienė

Kalbos redaktorius: Rimantas Martinėlis

Meno ir technikos redakcija:

Milda Venslavičiūtė ir Artūras Bačinskas

Viršelyje panaudota Rugilės Paliukėnaitės iliustracija

Leido: Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

Filaretų g. 36A. LT-01210, Vilnius

Tavo žvilgsnis 2020

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?