Stanisław Ignacy Witkiewicz – Witkacy | Batsiuviai

Scenoje nuo pat pradžių guli avies vilnos maišas – galbūt tai ne tik aliuzija
į „Vavelio drakono“ legendą, bet ir alegorija avinėlio aukos, Izraelio žmonių
paaukotos per Pesachą po pabėgimo iš Egipto? Tarp zodiako ženklų būtent
Avinui yra priskirtas Nisano mėnuo.
Analizuojant Witkiewicziaus pjeses, buvo priimta a priori atmesti jų religingumą.
Iš dalies tai palikimas ankstesnės sistemos, kuri pabrėžė klases,
revoliucionizmą, materializmą, ateizmą, paniškai bijančios būti apkaltinta
polinkiu į transcendenciją, metafiziką ir tuo labiau religiją.
Martinas Esslinas Witkacy pripažino absurdo teatro pirmtaku, ką daugelis
publicistų kartoja iki šiol. Janas Kłossowiczius tiksliai apibendrino Grynos
formos teorijos rekomendacijas teatrui:
44
Witkiewiczius postuluoja visišką veiksmo nepagrįstumą
ir veikėjų psichologijos „fantastiškumą“. Bet jis kalba ne apie
pojūčių chaotiškumą, tai pat jis netrokšta tyrinėti pasąmonės
ir eksploatuoti Froido sapnininko simboliką. Jis nenori beprasmybės
dėl beprasmybės, kas jam yra dažnai priskiriama, beje
jam žinomas Jarris, ar tuo metu veikę dadaistai. Jis nori kurti
ne siurrealistinį ar pasakų teatrą, o racionalų teatrą, kuris
vadovautųsi ne iš gyvenimo paimtomis normomis, bet vidinės
kompozicijos dėsniais, pagristais formos reikalavimais.
Jis kalba apie „visišką formalaus komponavimo laisvę“.
Todėl Batsiuviuose neieškokime cirko pasirodymo, abstrakcijos, gryno
absurdo ar postfroidinės psichoanalizės. Pamąstykime, ar Witkacy, besivadovaujantį
vidinės kompozicijos dėsniais, galėjo įkvėpti atskirta nuo gyvenimo,
net ne beprasmė… liturgija.
Misterijų pasaulis be vergiško pamėgdžiojamo, nesiekdamas kasdienybės
iliuzijos, kaip tai darė natūralistinis teatras, atspindėjo realaus pasaulio pilnatvę,
įskaitant jo stebuklingumą, apie ką kalbėjo Adomas Mickevičius 1843 m.
balandžio 4 d. garsiojoje XVI paskaitoje, kai jis irgi numatė prancūzų klasikinės
komedijos pabaigą ir reikalavo slaviškos dramos su poetu scenoje ir