Disolija

DISOLIJA
Ija

DISOLIJA
Copyright © 2020 Enrieta Cicėnaitė
Visos teisės saugomos
ISBN:….

DISOLIJA
.padėka
Dėkoju visiems, kurie kasryt pasirenka kovoti ir nenulenkia galvos nevilčiai.
Dėkoju Ugnei Puskunigytei, kuri palaikė ir suteikė stiprybės.
Dėkoju savo mamai, kuri visados turi atvirą širdį ir nepasiduoda gyvenimo sunkumams.

DISOLIJA

DISOLIJA
Kiekvienas iš mūsų yra rašytojas.
Galbūt mes to dar nesame pastebėję.
Galbūt niekada to ir nepastebėsime.
Gal mums ir nereikia suprasti, kas mes esame.
Svarbiausia suprasti, kad mes esame.
Kad mūsų gyvybė turi reikšmę.
Kad mes esame reikšmingi.
Mes esame rašytojai.
Ir mes kuriame savo rytojų.
5

.pirma
Tamsa.
Mano kūnas lengvas it plunksna. Aš skrendu.
Kažkur toli matau dūžtantį stiklą, girdžiu apkurtinančius riksmus. Prieš mano akis šoka spalvos, neaiškūs siluetai juda
prieš akinančią šviesą. Chaosas.
Staiga tylu, šalta, viskas taip toli, lyg būčiau po vandeniu. Kažkas tempia mane žemyn į tamsią prarają. Man trūksta
oro.
Laisvė. Vėjas. Aš bėgu, kiek kojos neša, bet staiga griūnu, pakylu tarsi paukštis sūkury ir skrendu plačiai išskleidęs
sparnus.
Ar tai sapnas? Ar tai pamiršti atsiminimai praėjusių laikų?
Kur aš?
Mane paguodžiančiai apkabina tamsa. Aš sustingstu. Tarsi būčiau keliavęs laiku ir sustojęs.
Staiga jaučiu, kaip kažkas švelniai kutena mano veidą - saulės spinduliai. Gaivus miško oras glosto mano plaukus.
Kažkodėl viskas taip ramu, bet tuo pačiu metu ir taip siurrealu. Ar aš nebuvau...?
Bet mintis nuplaukia, nespėjus jos sugauti. Pasigirsta balsai.
Nerijus
Jis gyvas?
Zenonas
Lažinuosi, kad ne.
Eugenija
Tai mūsų kaltė! Viskas mūsų kaltė!
6

Egidijus
Jis - nepažįstamas. Ir be to, vienas iš jų. Geriausia būtų, jei...
Eugenija
Ne, nė negalvok apie tai! Mes privalome jam padėti!
Nerijus
Tam gal jau per vėlu...
Zenonas
Baigiam šitą kvailystę, kol dar galim!
Eugenija
Tu jo nepažįsti. Tu nežinai, koks jis yra.
Zenonas
Man užteko to, ką mačiau.
Ar jie kalba apie mane?
Irina
Man rodos, jis kvėpuoja.
Nerijus
Ar tau rodosi ar jis iš tikrųjų kvėpuoja?
Irina
Nežinau dar...
Taip.
Jis.... gyvas.
Taip.
Aš gyvas.
Noriu klykti, rėkti.
Bet negaliu.
7

Egidijus
Ar jis sužeistas?
Eugenija
Ko jam trūksta? Ar jis miega?
Irina
Koja šiek tiek... bet išgyvens.
Nerijus
Tai ką darom?
Eugenija
Jei mes jį paliksime, jis žus.
Zenonas
Tai būtų turbūt geriausias pasirinkimas.
Egidijus
Bet jei išgyvens, tada...
Tyla.
Šalta ranka suspaudžia mano širdį.
Eugenija
Ar jis dar vis miega?
Irina
Taip...
Zenonas
Tai tegu dar šiek tiek pailsi...
Eugenija
Zenonai!
8

Nerijus
Atstok!
Irina
Tylėkit! Niekas nieko nedarys, kol aš nepasakysiu!
Staiga mane užvaldo panika.
Kas vyksta? Kodėl aš čia? Kas tai per balsai?
Jaučiu, kaip į mano kūną sugrįžta jėgos. Tarsi būčiau išsilaisvinęs iš kvapą gniaužiančio glėbio ir pirmąkart į plaučius
įtraukęs gryną orą.
Lėtai pramerkiu akis, tačiau iškart mane apakina šviesa.
Tiek daug klausimų, tiek daug minčių. Galvoje - audra.
Nežinau, nuo ko pradėti. Sakau, kas pirmą šauna į galvą.
Veik
Kur... Kur aš?
Mano balsas šiurkštus, sausas, lyg kalbėčiau ne aš, o kažkas kitas už mane.
Neatpažįstu savęs.
Zenonas
Galbūt dabar tai atrodo kvaila, bet aš mus visus išgelbėsiu.
Nerijus
Zenonai, palauk. Duok jam...
Zenonas
Ar jūs visi pakvaišę? Nevaidinkit pasaulio gelbėtojų, nekaltų avelių! Tai ne pirmas kartas ir tikrai ne
paskutinis.
Irina
Traukis!
Manęs neišgirdo.
Viskas vyksta taip greitai. Laikas teka it vanduo, neįmanoma jo sugauti.
Atsimerkiu dar kartą.
Tikrai. Esu miške. Aukšti, tamsūs medžių kamienai lyg rankos stiebiasi viršun, laiko dangaus mėlynę, užklotą žalia
laja. Saulės spinduliai atrodo tarsi šviesos plyšiai ant lapais apklotos žemės. Pakreipiu žvilgsnį.
9

Šiek tiek atokiau stovi penki žmonės - paaugliai - į mane atsukę nugaras.
Kas jie? Ar man bėgti? Ne. Staiga mane persmelkia geliantis skausmas, kietai sukandu dantis. Lyg kažkas būtų
suvaręs peilio geležtę į mano koką. Ranka suimu ją. Neįprastai šilta. Karšta.
Girdžiu tolimus paauglių balsus, tačiau vėjas nusineša jų žodžių prasmę. Nieko nesugaudau.
Kur aš? Kaip aš čia atsidūriau?
Ar aš neturėčiau būti... Namie?
Užsimerkiu ir bandau pagalvoti apie namus. Apie savo namus. Apie šiltą židinį, besijuokiančius vaikus ir tingiai
gulinčius senolius. Apie raudonstogį namą, apjuostą spalvotomis gėlėmis.
Bet savo atminty nerandu nė vieno tokio vaizdo. Viskas svetima, matyta, bet nepažįstama.
Kur yra namai? Ar aš juos išvis turiu?
Mano širdis plaka taip stipriai, jog bijau, kad tuoj iššoks iš krūtinės, jaučiu, kaip vėl kyla panika.
Kas įvyko?
Veik
Kur.... Aš?
Nė nepajuntu, kaip ištariu žodžius.
Kelias akimirkas tvyro kapų tyla. Vėjas nurimsta, netgi paukščiai nutyla, saulė staiga pasitraukia už medžių ir
paskandina mišką šešėliuose.
Visi žvilgsniai nukrypsta į mane.
Egidijus
Jis... Kalba...
Nerijus
Aha...
Prie manęs lėtais žingsniais prieina mergina. Jos tamsūs plaukai slepia blyškų veidą, akys švyti mėlynai it vanduo. Ji
netvirtai nusišypso ir atsiklaupia šalia manęs, padeda savo šiltą ranką man ant peties. Iš išgąsčio pasitraukiu.
Eugenija
Nebijok... Aš tavęs nenu... Tavęs nesužeisiu...
Aš bandau atsakyti, bet nevaldau savo balso.
Prieina kita mergina - tamsiaodė, garbanoti plaukai, laisvai surišti, krenta jai ant pečių. Jos tamsus, gilus žvilgsnis mane
sukausto.
Irina
Sveikas... Gyvas.
10

Aš žinau, daug įvyko per labai trumpą laiką, bet mes dabar turime dirbti kartu.
Aš linkteliu netvirtai.
Bandau apsiraminti, tačiau baimė vis tiek slegia mano širdį.
Irina
Aš esu Irina.
Koks tavo vardas?
Mano vardas. Geras klausimas.
Bet kodėl ji nori žinoti mano vardą? Ar aš ją pažįstu? Ne.
Bet kažkaip mane apima neramus jausmus, jog ne pirmą kartą susitinkam...
Mano vardas...
Ir tada suprantu, tarsi smūgis į veidą.
Aš nežinau. Nežinau savo vardo.
Bet... Kaip tai įmanoma?
Kaip žmogus gali nežinoti savo vardo?
Čia sapnas. Čia turi būti sapnas. Tačiau miškas nepradingsta.
Ne... Aš tikrai čia.
Eugenija
Nebijok. Sakyk.
Tik dabar pastebiu, kaip visų aplinkinių žvilgsniai į mane įbesti, trokštantys išgirsti atsakymą.
Veik
Aš... Nežinau.
Zenonas
Kaip tu nežinai? Juokus mėgsti, ar ne?
Irina
Zenonai. Atstok.
Nerijus
Tu tikrai nežinai savo vardo?
11

Veik
Tikrai.
Irina
Tada pasakyk man – kur gyveni?
Veik
Ne - Nežinau.
Irina
Kiek tau metų?
Veik
Nežinau.
Irina
Kur tu buvai? Ar žinai, kas ką tik įvyko? Ar atsimeni?
Veik
Ne... Nežinau... Neatsimenu...
Egidijus
Jam amnezija.
Amnezija.
Staiga viskas aiškiau...
Viskas dėl to. Mano galva tuščia, visi mano prirašyti gyvenimo puslapiai vienu rankos mostu staiga tušti. Tačiau taip pat
jaučiu neapsakomą ramybę, tylą, tarsi kažkas būtų užtildęs nuolat galvoje skambančius balsus.
Ir tuo pačiu metu jaučiuosi bejėgis. Keistai... Bejausmis.
Irina
Amnezija...
Zenonas
Mes tam tikrai neturime laiko, Irina.
Tikrai. Neturime. Laiko.
Bet kuriuo momentu galėtų pasirodyti sargybiniai.
12

Egidijus
Į kurią pusę mums eiti?
Nerijus
Tai dabar nėra svarbu. Svarbiausia judėti iš čia.
Irina
Mes jo nepaliksime.
Zenonas
Ar tu nori mūsų visų gyvybės paaukoti kažkokiam... užmirštuoliui?
Eugenija
Jis nėra užmirštuolis!
Visa tai mūsų kaltė - ne jo.
Mes visa tai pradėjome.
Nerijus
Bet mes negalime čia likti.
Jei stovėsim vienoje vietoje...
Žinai, kas bus.
Zenonas
Visa tai yra toks laiko švaistymas!
Irina staiga atsisuka mano pusėn, ir vėl persmelkia mane savo aštrių žvilgsniu.
Irina
Gerai. Stokis. Aš tau padėsiu.
Zenonas
Tu mus visus pražudysi...
Net nespėjus man prasižioti esu pastatomas ant kojų. Žaizda peršti, karšta, tačiau nebejaučiu to aštraus, nepakenčiamo
skausmo.
Veik
Kur mes einame?
13

Irina
Jokių klausimų dabar.
Veik
Bet...
Zenonas
Daryk, ką ji sako. Eik arba lik vienas.
Irina
Visi pasiruošę? Gerai, eime.
Zenonas
Ir jei pajudėsi nors truputėlį ne į tą pusę, liksi vienas.
Pradedame eiti.
Irina savo ranka laiko tvirtai apkabinusi mano riešą, lyg bijotų, kad bet kurią akimirką galėčiau ištirpti. Man nejauku.
Jaučiu, kad jų nepasitikėjimas manimi užgniaužia man kvapą.
Veik
Tu mane gali paleisti. Aš neketinu bėgti.
Irina
Ką? Aaa, atsiprašau...
Įgaunu šiek tiek drąsos.
Veik
Gal... Gal galėtum papasakoti šiek tiek apie – apie jus?
Irina
Nežinau, ką turi omeny.
Veik
Na, gal pradedam nuo vardų?
Tyla. Tada pamatau, kaip supratimas šviečia jos akyse.
14

Irina
Taip, žinoma...
Atsiprašau, aš tiesiog pamiršau, kad...
Gerai. Mane jau, kaip ir, pažįsti. Prieky eina Zenonas. Šviesiaplaukis yra Nerijus. Už mūsų eina Eugenija
ir Egidijus.
Linkteliu ir stengiuosi įsiminti vardus. Sunku mąstyti, rūkas temdo protą, o mintys sukasi galvoje kaip debesys audroje.
Amnezijos požymis, staiga man šauna į galvą.
Laukiu, kol Irina vėl prabils, bet ji tyli. Mano žvilgsnis nukrypsta į priekį ir sustoja prie Zenono. Raudoni lyg ugnis
plaukai, aukštas. Atrodo pavojingas, nuolat žvilgčioja į mane su neapykanta. Mintyse išvystu jo žaliai degančias akis,
strazdanotą, pykčio kupiną veidą.
Šalia jo nenoriai eina šviesiaplaukis - Nerijus. Mėlynos lyg dangus akys, medaus spalvos plaukai, nerimta šypsena ant
veido. Eina be jėgų, tarsi ant pečių neštų viso pasaulio svorį.
Už manęs - Egidijus. Akiniuotas, protingų, pilkų akių, varno plunksnos juodumo plaukų. Ramaus balso. Atrodo lyg
erelis, skriejantis ore - net didžiausias vėjo gūsis neišmuša jo iš vėžių.
Eugenija - mergina mėlynų akių. Blyškų veidą slepia ilgi, tamsūs plaukai, lūpas puošia drovi šypsena. Juda kaip tekantis
vanduo. Gležna.
Ir galų gale Irina. Neatrodo kaip iš šio krašto. Tamsiaodė, garbanoti plaukai laisvai surišti į kasą. Bet labiausiai ją
išskiria žvilgsnis - žiūri į mane, lyg kiaurai permato sielą. Tarsi žino visus mano ketinimus, kiekvieną mano žingsnį.
Bet kažkas netinka, lyg trūktų visko paaiškinančios dėlionės dalies.
Koks mano vaidmuo? Ką jie daro vieni vidury miške?
Veik
Bet... Kodėl?
Nė nepajuntu, kaip prabilstu.
Irina
Ką?
Veik
Kodėl jūs... čia? Ką jus darot?
Irina
Labai ilga istorija...
Veik
Mes turime laiko.
15

Irina
Ne dabar.
Veik
Kodėl?
Irina
Ne. Dabar.
Veik
Tu kažką slepi!
Sugniaužiu kumštį ir sukandu dantis, bandau numalšinti pyktį, staiga užsiliepsnojusį manyje.
Veik
Aš noriu atsakymų.
Irina
Tu juos gausi.
Veik
Tu manimi nepasitiki.
Irina staiga sutrinka.
Irina
Ne, nepasitikiu.
Veik
Tada kaip tu nori, kad aš pasitikėčiau tavimi?
Sustojame. Visi žvilgsniai atsisuka į mane.
Zenonas
Leisk man tau pasakyti vieną dalyką. Tu neturi pasirinkimo, supratai? Neturi. Pasirinkimo. Eini ir tyli ir
linkteli, kai tau kažką pasako, aišku?
16

Eugenija
Palik jį, Zenonai.
Pagalvok, kaip mes elgiamės. Jis nežino, kur yra, nežino, kas mes tokie, net nežino, kas jis toks. Turėk
bent šiek tiek užuojautos.
Irina
Kai bus laikas, sužinos viską.
Eugenija
Mes jam to esame skolingi, Irina.
Irina nuleidžia akis ir be žodžių linkteli. Kelias akimirkas įsivyrauja tyla. Lėtais žingsniais tęsiame ėjimą.
Veik
Dėl ko jūs bėgate? Kas jus persekioja?
Irina
Sargybiniai.
Veik
Sargybiniai? Dėl ko?
Irina
Mes esame maištininkai.
Veik
Maištininkai?
Prieš ką jūs maištaujat?
Irina
Prieš valdžią.
Veik
Kodėl?
Irina
Argi tai neaišku?
Mes nesame patenkinti tuo, kas vyksta.
17

Veik
O kas tokio atsitiko, kad...
Irina
Daug. Daug atsitiko.
Vėl tylu. Irina atrodo sukrėsta.
Trokštu atsakymų tarsi išalkęs žvėris, bet nedrįstu sudrumsti ramybės. Sunku kalbėti apie praeitį su žmogumi, kuris yra,
buvo, jos dalis. Per anksti.
Mes einame toliau. Prarandu laiko jausmą, kelias mišku it nepasibaigiantis. Pamažu sulėtiname žingsnį ir ieškome
poilsio dviejų ąžuolų šešėlyje. Egidijus atsiremia į sunkia medieną ir išsitraukia juodą knygelę odiniu viršeliu, šalia jo ant
žemės nusileidžia Eugenija, užsimerkia. Nerijus atsisėda ant medžio šaknies, kalbasi su Zenonu, kuris peiliuku
drožinėja medį.
Irina
Pailsėk.
Turime nutarti, kas vyks toliau.
Egidijus
Siūlyčiau apsvarstyti mūsų pasirinkimų galimybes.
Nerijus
Netoli nuo čia turėtų būti kaimelis. Galėtume ten apsilankyti.
Egidijus
Nepamiršk mūsų tikslo.
Nerijus
Bet dabar ar taip ar taip bėgame nuo sargybinių. Kaime galėtumėm nusipirkti maisto, galbūt netgi
pamiegoti.
Eugenija
Mes galėtume pabendrauti su vietiniais gyventojais. Gal jie kažko naujo žino...
Zenonas
Nemanau. Tai grynas laiko švaistymas. Mes pamiršime savo tikrą tikslą – ... Žinot, ką turiu omeny...
Raudonplaukis mesteli neapykantos kupiną žvilgsnį mano pusėn.
18

Egidijus
Nežinau, ar tai apsimoka.
Jei aš būčiau sargybinis, kai tik maištininkų ieškočiau kaime. Tai pirma vieta, į kurią bėgantis žmogus
pakryptu.
Nerijus
Aš kai tik ne.
Jei sargybiniai tikrai taip giliai mąsto, kaip tu manai, Egidijau – ko aš negalvoju - jie eitų į mišką.
Eugenija
Aš taip pat manau.
Juk sargybiniai žino, kad mes žinome, kad jie eis į kaimą, todėl manys, kad mes eisime į mišką. Dėl to
mums reikia eiti į kaimą.
Zenonas
Ką?
Nė žodžio nesupratau.
Egidijus
Tavo mąstymas gana įdomus, Eugenija...
Jie kai tik manys, kad mes būsime kaime – nes tai mūsų atžvilgiu būtų protingiau. Todėl eisime į mišką...
Nerijus
Ir ką mes miške? Jei įsivelsim į konfliktą, niekas mūsų neliudys. Mes mirsime ir niekas nesužinos, kur
mes!
Zenonas
O kas kaime? Ar tu tikrai manai, kad kaimiečiai herojiškai šoks į mūšį už maištininkus? Jie mus išduos
akimirksniu ir džiaugsis dėmesiu, kurį sekundei gaus iš sargybinių!
Irina
Neįsijauskit per daug.
Rasime išeitį, pasirinkimas juk nėra toks didelis.
Egidijus
Ką darome?
19

Zenonas
Einam giliau į mišką.
Nerijus
Į kaimą.
Zenonas
Ne!
Nerijus
Taip! Kaime bent jau nenuklysim taip toli nuo tikslo kaip vidury miške!
Zenonas
Į mišką!
Nerijus
Į kaimą!
Zenonas
Į mišką!
Irina
Baikit!
Nepraraskit sveiko proto – tai mums nepadės.
Staiga Irina atsisuka į mane.
Irina
Gerai. Gerai...
Ką tu manai?
Aš sutrinku.
Ji klausia manęs? Kodėl?
Zenonas
Ar tu visiškai netekai proto?!
20

Nerijus
Paklausyk!
Irina
Aš žinau, ką darau. Ir tai yra teisingas pasirinkimas.
Egidijus
Labai netaktiška.
Eugenija
Bet jis priklauso prie mūsų. Jis mūsų dalis.
Nerijus
Nuo ka...
Irina
Ką manai? Kur einame?
Bandau įžvelgti nors kažką Irinos akyse, bet matau tik smalsumą, nekantrumą.
Ji tikrai nori žinoti...
Ar mano nuomonė kažką pakeis? Bet juk visada buvau jų dalis...
Veik
Einam į.....
Į MIŠKĄ
Į KAIMĄ
21

DISOLIJA
22

. antra
Veik
Einam į mišką.
Irina rimtai į mane pažiūri ir linkteli.
Jaučiuosi priimtas. Svarbus.
Tikrai esu jų dalis. Kitaip negali būti.
Egidijus
Protingas pasirinkimas.
Zenonas sukryžiuoja rankas.
Zenonas
Bent jau tiek gerai.
Nerijus klausiamai atsisuka į raudonplaukį.
Nerijus
Gerai, tai kuria kryptimi einame?
Zenonas
Čia tu mums pasakysi.
Nerijus
Argi tai nebuvo tavo idėja?
Irina
Baikit. Nerijau, rodyk, kur eiti.
Nerijus
Tai priklauso, kur norit eiti. Miškas - begalinis.
23

Zenonas
Ką žinau? Aš čia dar niekad nesu buvęs.
Nerijus
Kaip tu gali norėti eiti kur nors, jei nežinai, kur?
Irina
Manau, jog mums reikėtų atsitraukti nuo miestų ir kaimų.
Nerijus
Gerai.
Šviesiaplaukis išsižioja, tarsi dar kažką norėtų pasakyti, tačiau išleidžia tik gilų atodūsį.
Nerijus
Gerai, eime.
Kartu skinamės kelią pro tankų miško pogrindį. Nerijus vis sustoja, iškelia galvą, lyg tikrindamas, ar nenukrypome
nuo tikslo. Nežinau, kaip įmanoma rasti kelią girioje, ypač tokioje ypatingoje, kaip šitoje; medžiai taip tankiai augantys,
jog vos matyti tai, kas slypi prieš mus. Su kiekvienu žingsniu žemė po manimi nemaloniai sutreška, o krūmai tarsi
erzindami drasko kojas.
Zenonas
Jei tu toliau taip tyliai eisi, mūsų tikrai niekas nepastebės.
Nerijus
Tikrai. Aš viską girdžiu čia, priekyje.
Eugenija
Nustokit. Kada pagaliau suprasit, kaip jam sunku? Prieš kelias valandas jis gulėjo ant mirties
slenksčio...
Zenonas
Jei jis toliau taip elgsis, mes greit visi gulėsim ant mirties slenksčio.
Irina
Nutilkit. Pasistenk tyliau, gerai?
Aš be žodžių linkteliu.
Kelias akimirkas vaikštome ramybėje, tačiau tyla gniaužia širdį.
Veik
Tai... Kur mes esame?
Zenonas
Miške, jei dar nepastebėjai.
Įgriso Zenono ciniškumas.
Veik
Paprastai daiktai turi pavadinimus.
Egidijus
Šiuo momentu esame Gregorijaus girioje.
24

Veik
Grigorijaus?
Nerijus
Gregorijaus.
Veik
O kas jis toks?
Tyla. Irina persmelkia mane su klausiamu žvilgsniu.
Irina
Valdovas... mūsų...
Zenonas
Prezidentas.
Nerijus
Ant popieriaus.
Zenonas
Na, pats save taip vadina.
Eugenija atsisuka į mane ir lengvai nusišypso.
Eugenija
Jis yra diktatorius.
Veik
Kodėl pas jus diktatorius?
Zenonas
Nes taip yra. Taip jau labai ilgai yra.
Staiga Nerijus sustoja - vos neatsitrenkiam į jį.
Zenonas
Ei, kas tau dedasi? Tu užmigai ar ką?
Nerijus
Ša!
Zenonas
Kas tau negerai?
Nerijus
Patylėk! Negi nematai?
Visi pritupiame. Irina mane sugriebia už rankovės ir patraukia į medžio šešėlį, kur esu apsaugotas nuo gresiančio
pavojaus. Primerkiu akis ir bandau įžiūrėti, kas dedasi priekyje - ir pagaliau pamatau.
Žmonių siluetai, apsirengę blizgančiais juodais šarvais, laikantys ilgus šautuvus su geležine smaile priekyje. Iš tolo
girdėti sunkių šalmų slopinami balsai, po jų batų žingsniais tarsi sudreba visas miškas.
25

Staiga vienas iš jų atsisuka tiesiai į mane. Jaučiu, kaip mano širdis smunka žemyn. Juoda, saulėje blizganti beveidė
kaukė. Tamsuma lyg spinduliuoja iš jo kūno ir surakina mano raumenis. Nors žinau, jog manęs jis nemato, jaučiuosi, it
jo žvilgsnis persmelkia mane ir žiūri tiesiai į mano širdį, vertindamas kiekvieną mano būties esybę. Pirma mintis, kuri
šauna per galvą - už kaukės slypi mirtis.
Veik
Kas... kas tai?
Irina
Sargybiniai.
Veik
Bet... ar mes nenorėjome jų... išvengti?
Zenonas
Na, regis, planas pasikeitė...
Egidijus
Labai didelis tikėtinumas, jog mes apsirikome dėl miško ir kaimo pasirinkimo...
Nerijus išsitraukia peilį iš Zenono diržo.
Nerijus
Aš šitą pasiskolinsiu trumpam.
Zenonas
Ką tu dirbi?
Šviesiaplaukis nusišypso ir pašoka ant kojų, tačiau Eugenija jį sugriebia už rankos ir nutempia atgal į mūsų
slėptuvę.
Eugenija
Nerijau, ką tu darai?! Ar visiškai praradai protą?
Nerijus
Mes galime-
Irina persmelkia Nerijų žudančiu žvilgsniu.
Irina
Ne, negalime, Nerijau.
Nerijus
Paklausykit! Jei mes iš galo ateisim ir juos užpulsime, tada...
Zenonas
Tada mirsime. Paprastai ir lengvai.
Nerijus
Ne-
Eugenija
Ar tu tikrai manai, kad gali nugalėti juos su peiliu?
26

Nerijus
Visada verta pabandyti.
Irina
Neverta, kai žinai, kad mirsi.
Nerijus
Bet mes negalime žinoti ar mirsime, jei niekada nepabandysim.
Zenonas
Tu kartais gali būti toks beprotis, Nerijau, žinojai?
Nerijus
Taip, žinau. Leisk man tau įrodyti savo beprotiškumą.
Eugenija
Tu juos nori išskersti? Su peiliu? Vienas? Kai jų yra... mažiausiai... du?
Kelias akimirkas Nerijus patyli.
Nerijus
Žinai, kai taip pasakai, tada tai tikrai skamba durnai, bet...
Zenonas
Todėl, nes tai yra durna. Be to, tai mano peilis, tad jei galėtum būti toks malonus ir man jį grąžint...
Nerijus
Man atsibodo bėgti. Kada nors ar taip ar taip turėsime su jais susidurti...
Eugenija
Bet ne taip! Tai yra neapgalvota, spontaniška, impulsyvu, tai... m-man trūksta žodžių!
Nerijus
Mes kovojame už laisvę, už naują rytojų, ar ne? Tai mūsų galimybė.
Zenonas atsidusta ir gremėzdiškai išsiviepia.
Zenonas
Aš su tavimi.
Eugenija
Tu irgi?
Nerijus
Tikrai?
Zenonas
Mes esam išgyvenę daugiau už tokius dalykus.
Nerijus nusišypso ir linksmai Zenonui patapšnoja petį.
Eugenija
Aš... Mes to nedarysime, Irina, taip? Nedarysime, ar ne?
27

Zenonas
Jūs ir nieko neturėsit daryti - viską padarysime aš su Nerijumi.
Aišku, jei pritariama, Irina.
Irina
Darysime kaip visada - demokratiškai.
Nerijus
Na, aš ir Zenonas, akivaizdžiai, už.
Eugenija
Aš, akivaizdžiai, prieš.
Irina
Egidijau?
Egidijus
Aš nepritariu. Manau, kad tai pernelyg... netaktiška.
Irina atsisuka į mane.
Irina
Ir ką tu manai?
TAIP
NE
28

29

. trečia
Veik
Ne... nemanau, kad tai geras sumanymas...
Irina
Kaip visi žinome, demokratija visada laimi. Na, visi jį girdėjot.
Zenonas
Gaila.
Egidijus
Gal... Grįžtame prie normalumo.
Nerijus
Gerai... norėjot eiti į mišką? Kur dabar link?
Irina
Paliekame juos vienus - dabar bent jau žinome, kas mūsų laukia...
Ar yra kažkokia vieta, kurioje galėtume pasilikti? Slaptai?
Nerijus
Leisk man pagalvoti....
Taip, yra. Ola tokia. Netgi visiškoje kitoje pusėje, net nereikės pasisveikinti su draugais.
Lėtai atsikeliame ir sėlindami lyg gyvūnai paliekame savo slaptą vietą.
Egidijus
Tu tikrai manai, kad sargybiniai neras olos?
Nerijus
Tai ne visai ola... Tai daugiau kaip... Lizdas, sakyčiau...
Bet ji maža, ir jei mes ten įsisprausime, galėsime bent jau pamiegoti šiek tiek.
30

Be žodžių sekame paskui Nerijų. Kas akimirką mesteliu žvilgsnį atgal, pasitikrindamas, ar sargybiniai tikrai mūsų
neseka, tačiau už savęs kaskart išvystu raminančią miško ramybę.
Zenonas
Ei, žiūrėkit, ką radau.
Visi sustojame.
Egidijus
Nemanau, kad mes tokiems dalykams turime laiko.
Zenonas
Tai yra svarbu!
Raudonplaukis iškelia sulankstytą ir purviną popieriaus lapą į orą, o tada demonstratyviai ima skaityti.
Zenonas
Na, paklausykit: Puota jau šį... gerai, palaukite, kantrybės... eh...
Egidijus
Kažkodėl manęs nestebina tavo nesugebėjimas skaityti.
Akiniuotasis žengia priekin ir ištraukia popierių iš Zenono rankų.
Zenonas
Na, pats pabandyk įskaityti šitą...
Įsitvirtina tyla. Egidijaus pilkos akys žaibo greičiu laksto iš vienos pusės į kitą, su kiekvienu perskaitytu žodžiu
stipriau suraukia antakius.
Egidijus
Gerai, trumpai pasakius: Puota vyksta jau dabar.
Irina
Ką?
Eugenija
Ką turi omeny?
Nerijus
Palauk... kaip?
Mano žvilgsnis laksto nuo vieno šokiruoto veido iki kito. Puota? Apie ką jie kalba? Tačiau garsi jų balsai skamba
chaotiškai tarpusavy, jog nedrįstu įsiterpti.
Egidijus
Čia yra skelbimų lapelis... tarsi reklama... skelbianti, jog Puota vyksta jau dabar pat.
Daugiau informacijos nėra – tai tiesiog kvietimas.
Irina
Bet... kodėl?
31

Egidijus
Nežinau, tikrai nežinau.
Irina
Štai kaip...
Zenonas
Regis, Gregorijus norėjo pasmaginti kitiems žmonėms laiką.
Irina
Manęs nepaleidžia jausmas, kad visa tai susiję su maištais...
Eugenija
Bet jis sugadino amžiną tradiciją! Juk Puota visada vyksta vasarą, o ne pavasarį...
Eugenija prieina prie Egidijaus šono ir pati greitai perskaito informaciją, jos mėlynos akys pilnos sutrikimo.
Nerijus
Aš nenoriu trukdyti, bet geriau judame dabar. Jau darosi naktis.
Pažvelgiu aukštyn, ir tikrai – saulė lėtai leidžiasi už horizonto ir pradingsta kartu su šviesa už tamsių medžių
viršūnių.
Zenonas dar kartą pažvelgia į mažą lapelį, tada jį numeta ten, kur aptiko.
Einame toliau, Kas žingsnį darosi tamsiau, vis sunkiau įžiūriu aplinkos kontūrus. Šaltis gelia kaulus, šešėliuose
kiekviena šaka atrodo it grėsmingai išsišiepiantis veidas. Baimė apjuosia mane ir kaskart, kai sutreška mediena po mano
kojomis, trukteliu. Mano žvilgsnis neramiai laksto aplinkui.
Nerijus
Viskas... Jau tuoj būsim...
Staiga sustojame. Naktyje ola yra tik juodas plyšis žemėje. Nerijus pirmas žengia į tamsą. Kai mano eilė, jaučiu,
kaip panika užsiliepsnoja mano širdyje. Nežinau, ko daugiau bijau – sargybinių, sekančių mums įkandin ar tamsos,
lėtai mane praryjančios.
Oloje - nieko nematyti. Juoduma.
Irina
Reikia pailsėti.
Kai atsigulu, plikas akmuo šaldo mano kūną. Jaučiu, kaip mane staiga užgula visas nuovargis, kaip sugrįžta kūną
sukaustantis skausmas. Užsimerkiu ir lėtai imu grimzti į miego gilumas.
Viskas vyksta taip greitai. Tarsi laikas bėga nuo manęs, bet man jo nepavyksta sugauti.
Eugenija
Man nejauku.
Egidijus
Kitos išeities nėra.
32

Eugenija
Žinau... Bet...
Manęs nepalieka jausmas, kad tai, su sargybiniais, dar ne pabaiga...
Kur nors toli dar girdžiu prislopintus balsus.
Ir tada - tyla.
33

34

. trečia
Veik
Taip.
Nerijus plačiai nusišypso.
Nerijus
Puikiai.
Zenonas pašoka ant kojų.
Zenonas
Tuoj grįšime.
Kartu jie išslenka iš mūsų slėptuvės ir pradingsta krūmų šešėliuose.
Eugenija
Tai yra kvaila.
Egidijus
Pilnai pritariu.
Irina
Dabar reikia laukti ir tikėtis, kad tie kvailiai nežus...
Tačiau Eugenijos nepasiekia Irinos tylūs žodžiai.
Eugenija
Kaip visada tie abu turi tokias nuostabias idėjas. Jei ne mes, jie jau seniai būtų prasižudę...
Nors Eugenijos balsas irzlus, jame girdisi ir baimės pėdsakas.
Kelias akimirkas įbedęs žvilgsnį į žemę tyliu. Staiga sutreška šakos ir tarp lapu pasirodo Nerijus. Šoko apimtas
pašoku atgal, o Eugenija garsiai suklykia.
35

Nerijus
Gaila.
Eugenija
Ar tu išprotėjęs?!
Šviesiaplaukis nusišypso ir nusileidžia ant žemės.
Nerijus
Atsiprašau. Aš nežinojau...
Prie jo prisijungia Zenonas.
Zenonas
Nepasisekė. Kol čia vyko demokratinis balsavimas, sargybiniai jau išėjo.
Eugenija giliai atsidusta.
Eugenija
Kaip gerai...
Irina
Gerai. Tada einame toliau.
Manau, mums reikėtų susirasti vietą, kurioje galėtume ramiai išbūti... kažin, kur dabar slypi
sargybiniai...
Egidijus
Kaip sakoma: bijoti reikia voro ne tada, kai jį matai, o kai jis pradingsta...
Zenonas
Žinai, ką reikia padaryti su voru? Užmušti. Aš ir Nerijus būtumėm taip ir padarę, jei ne...
Eugenija
Jūs butumėt numirę, turi omeny.
Tai buvo kvaila ir neapgalvota.
Irina
Prašau, baikite. Daugiau tai nebėra svarbu.
Ar yra kažkokia vieta, kurioje galėtume išbūti?
Nerijus nusišypso.
Nerijus
Yra, yra... tokia... ola, sakyčiau...
Galėsim pamiegoti ir taip toliau...
Egidijus
Tu tikrai manai, kad sargybiniai neras olos?
Nerijus
Tai ne visai ola... Tai daugiau kaip... Lizdas, sakyčiau...
Bet ji maža, ir jei mes ten įsisprausime, galėsime bent jau pamiegoti šiek tiek.
Be žodžių sekame paskui Nerijų. Kas akimirką mesteliu žvilgsnį atgal, pasitikrindamas, ar sargybiniai staiga
36

neatsirado už mūsų, tačiau už savęs kaskart išvystu raminančią miško ramybę.
Zenonas
Ei, žiūrėkit, ką radau.
Visi sustojame.
Egidijus
Nemanau, kad mes tokiems dalykams turime laiko.
Zenonas
Tai yra svarbu!
Raudonplaukis iškelia sulankstytą ir purviną popieriaus lapą į orą, o tada demonstratyviai ima skaityti.
Zenonas
Na, paklausykit: Puota jau šį... gerai, palaukite, kantrybės... eh...
Egidijus
Kažkodėl manęs nestebina tavo nesugebėjimas skaityti.
Akiniuotasis žengia priekin ir ištraukia popierių iš Zenono rankų.
Zenonas
Na, pats pabandyk įskaityti šitą...
Įsitvirtina tyla. Egidijaus pilkos akys žaibo greičiu laksto iš vienos pusės į kitą, su kiekvienu perskaitytu žodžiu
stipriau suraukia antakius.
Egidijus
Gerai, trumpai pasakius: Puota vyksta jau dabar.
Irina
Ką?
Eugenija
Ką turi omeny?
Egidijus
Čia yra skelbimų lapelis... tarsi reklama... skelbianti, jog Puota vyksta jau dabar pat.
Irina
Bet... kodėl?
Egidijus
Nežinau, tikrai nežinau.
Irina
Štai kaip...
Nerijus
Aš nenoriu trukdyti, bet geriau judame dabar. Jau darosi naktis.
Zenonas dar kartą pažvelgia į mažą lapelį, tada jį numeta ten, kur aptiko.
37

Einame toliau, Kas žingsnį darosi tamsiau, vis sunkiau įžiūriu aplinkos kontūrus. Šaltis gelia kaulus, šešėliuose
kiekviena šaka atrodo it grėsmingai išsišiepiantis veidas. Baimė apjuosia mane ir kaskart, kai sutreška mediena po mano
kojomis, trukteliu. Mano žvilgsnis neramiai laksto aplinkui.
Nerijus
Viskas... Jau tuoj būsim...
Staiga sustojame. Naktyje ola yra tik juodas plyšis žemėje. Nerijus pirmas žengia į tamsą. Kai mano eilė, jaučiu,
kaip panika užsiliepsnoja mano širdyje. Nežinau, ko daugiau bijau – sargybinių, sekančių mums įkandin ar tamsos,
lėtai mane praryjančios.
Oloje - nieko nematyti. Juoduma.
Irina
Reikia pailsėti.
Kai atsigulu, plikas akmuo šaldo mano kūną. Jaučiu, kaip mane staiga užgula visas nuovargis, kaip sugrįžta kūną
sukaustantis skausmas. Užsimerkiu ir lėtai imu grimzti į miego gilumas.
Viskas vyksta taip greitai. Tarsi laikas bėga nuo manęs, bet man jo nepavyksta sugauti.
Eugenija
Man nejauku.
Egidijus
Kitos išeities nėra.
Eugenija
Žinau... Bet...
Manęs nepalieka jausmas, kad sargybiniai arti arti...
Kur nors toli dar girdžiu prislopintus balsus.
Ir tada - tyla.
38

39

. antra
Veik
….einam į kaimą.
Nerijus
Va čia tai protingas žmogus!
Irina
Gerai. Bus taip, kaip pasakei.
Šiluma apgaubia mano širdį.
Jie manimi pasitiki. Ar aš juos pažįstu?
Taip. Taip, aš visada buvau jų dalis. Kitaip negali būti.
Turbūt todėl juos taip gerai pažįstu.
Zenonas
Tu mus pražudysi.
Irina
Aš žinau, ką darau, Zenonai.
Kelias akimirkas dar pasėdim ramiai ant žemės, tada pamažu pradedame judėti. Su kiekvienu žingsniu jaučiu, kaip rega
prašviesėja, kaip tamsios minčių debesys mano galvoje išsisklaido.
Tarsi būčiau susigrąžinęs dalį savo širdies.
40

Egidijus
Ilgai mes dar eisime…
Nerijus
Nesijaudink. Jau nebe taip ir toli.
Egidijus
Tu ir visą gyvenimą nieko neveiki, tik lakstai iš vienos vietos į kitą. Nenuostabu, kad tau tai vien smagus
pasivaikščiojimas...
Nerijus
Tikrai jau nebetoli.
Apsižvalgau aplinkui – nežinia, kaip čia orientuotis. Visur, kur tik pažiūri - medžiai. Aukšti, dideli, maži, ploni, kai
kurie taip iškrypę, lyg miško kūrėjas juos savo ranka iš molio būtų nulipdęs.
Bet nė vienas iš tų aukštų medžių nesukelia nors ir kibirkštėlės prisiminimų. Esu įkalintas pats savyje, labirinte,
kuriame nėra išeities.
Veik
Kur mes esam?
Nerijus
Gregorijaus girioje.
Veik
Gregorijaus?
Irina
Gregorijaus.
Veik
Kas jis toks?
Irina
Negi nežinai.?!
Tiksliai... Atsiprašau.
Gregorijus yra mūsų...
41

Egidijus
Valdovas.
Zenonas
Prezidentas. Ant popieriaus.
Veik
Ant popieriaus?
Nerijus
Jis save taip vadina, bet tai nereiškia, kad jis toks ir yra.
Eugenija
Jis yra diktatorius.
Egidijus
Galima pasiginčyti, ar diktatorius, ar monarchas.
Veik
Tai pas jus nėra demokratijos?
Zenonas
Demokratija?
Tu mėgsti juokus? Aišku, ne.
Yra tik Gregorijus. Jis yra valdžia. Valdžia yra jis. Daro, ką tik nori.
Ir yra įsimylėjęs į savo atvaizdą veidrodyje... Aš nežinau, kaip jis pakenčia savo savimeilę.
Egidijus
Jei jo nesaugotų pulkas sargybinių, jis jau seniai būtų paskendęs kaip Narcizas.
Nerijus
Gregorijaus giria, Gregorijaus aikštė, Gregorijaus skersgatvis, Gregorijaus parduotuvė... Jei jis galėtų, jis
kiekvieną daiktą pavadintų savo vardu.
Zenonas
Girdėjau, jis ir sostinę norėjo pavadinti pagal save.
42

Nerijus
Bet to, mūsų laimei, nepadarė...
Zenonas
Kol kas.
Žinai, nenustebčiau, jei vieną dieną ir šakutės būtų vadinamos Gregorijumi...
Nerijus garsiai nusijuokė.
Aš girdžiu pašaipą, neapykantą jų drebančiuose balsuose, mačiau degantį įkarštį jų akyse, sugniaužtus kumščius.
Kas ir kas būtų tas Gregorijus, bet akivaizdu, kad jo vardas nebuvo maloniai girdimas.
Nerijus
Va! Matote tą apdegusį medį?
Jau tuoj pasieksime Imatą!
Prisimerkiu ir bandau tolumoje įžvelgti – ir tikrai, pastebiu pelenų apsiauste padengtą, pliką beržo kamieną. Miškas
išretėja, lapais paklotoje žemėje išryškėja pėdsakai. Pirmieji mediniai namų stogeliai greta medžių stiebiasi aukštyn
dangun.
Sulėtiname žingsnį iki kol sustojame.
Irina
Sveiki atvykę į Imatą.
Ant Irinos lūpų pasirodo šypsena, linksma šviesa užsidegė jos akyse. Pastebiu ir aš nuo stulpo nukritusį, medinį ženklą,
atremtą į kelmą, ant kurio peiliu išraižytas puikuojasi pasveikinimas.
Eugenija
Anksčiau čia apsipirkdavau maisto...
Dabar irgi būtinai reikia papildyti atsargas.
Egidijus
Tai būtų protinga.
Zenonas
Reikėtų ir pasiklausinėti šiek tiek, kaip sakėt... Nemanau, bet gal išgirsime kokių naujienų...
Irina
Gerai.
43

Eugenija, Egidijau ir Nerijau – eikit ir nupirkit maisto, visko, kad atrodytų naudinga. Mes tuo metu
eisime pasiklausinėti. Aš, Zenonas ir...
Jis. Ar gerai?
TAIP
NE
44

45

. trečia
Veik
Aišku.
Nerijus
Esu buvęs čia kažkada.
Ten kur nors turėtų būti parduotuvėlė...
Zenonas
Eikit tiktais. Tik negrįžkit tuščiomis rankomis.
Nerijus
Gerai jau.
Sėkmės, seni!
Zenonas
Nemirk!
Trijulė mus palieka. Irina atsisuka į mane.
Irina
Eime.
Žemi mediniai namai praslenka pro mus.
Kaimiečiai greitais žingsniais šuoliuoja tarp pastatų, nuleidę galvas, žvilgsnius įbedę į tamsų žvyrkelį. Kaime tvyro širdį
slegianti tyla, nė vienas žmogus nedrįsta prabilti.
46

Mūsų trijulė yra it spalvotas taškas baltame fone. Einame ramiai, galvas aukštai iškėlę, drabužiai nei purvini, nei
suplėšyti. Jaučiu smalsius aplinkinių žvilgsnius savo nugaroje, darosi nejauku.
Kaimietis
Atvykėliai, hm?
Jūsų niekas neprašė atvykti!
Gyventojų šaltumas mane nustebina. Viena moteris purvinu veidu arčiau prie savęs pritraukia savo vaiką ir
priekaištingai į mus pažiūri. Tarsi visa tai būtų... mūsų kaltė. Mano kaltė.
Irina
Nesijaudink. Laikai sunkūs, jie nepripratę prie keliautojų.
Linkteliu, nors nė žodžio nepatikiu.
Prieš mus atsiveria proskyna. Kur auga medžiai žemę drasko ilgi šešėlių nagai. Nameliai tarsi ratas apjuosia viduryje
stovintį seną apkerpėjusį šulinį.
Irina
Štai čia – turgus.
Žmonių - daug. Kiekviename kampe ant kilimėlio išsidėlioję prekes sėdi žmonės, siūlydami viską nuo džiovintų žolelių iki
dailiai išraižytų dėžučių. Iš visų pusių girdisi balsai, skelbiantys naujų prekių kainas.
Irina
Labas! Gal norėtum pasikalbėti šiek tiek?
Irina kreipiasi į mažą berniuką, laikantį kibirą abiejose drebančiose rankose. Šis nuleidžia žvilgsnį ir nedrąsiai
pasitraukia.
Berniukas
Man negalima kalbėti su nepažįstamais.
Berniukas greitai nudrožia savo keliu.
Irina atsidusta.
Irina
Nieko tokio. Čia pilna žmonių. Vienas iš jų tikrai norės pakalbėti.
47

Zenonas
Nemanau. Jei jau mažiems vaikams skiepijama, kad su keliautojais negalima šnekėti, vargu ar atsiras
atvirų žmonių.
Bet mes nepasiduodame. Prieiname prie ant trijų stulpelių pritvirtintos palapinės, kurios viduje sėdi barzdotas vyras. Ant
plikos žemės prieš jį puikuojasi įvairiausi įrankiai, peiliukai, visi kruopščiai nukalti iš blizgančio metalo. Pamatęs mus
jis džiugiai pakelia žvilgsnį, sveikinančiai ištiesia rankas. Pastebiu nuoširdų draugiškumą jo maloniai spindinčiose akyse.
Kai ant jo lūpų pasirodo šypsena, raukšlės ant veido pagilėja.
Kalvis
Sveiki gyvi! Nematyti žmonės! Kaip džiugu matyti labą naują kartą!
Irina
Laba diena...
Kalvis
Sveiki, sveiki!
Imkite ir žiūrėkite, ką tik norite. Va, prašau!
Ką gi veikiat tokioje nuošalioje vietoje kaip Imatas?
Zenonas
Keliaujam...
Kalvis
Aa, užsukote trumpam atsikvėpti nuo miško, ar ne? O taip, medžiai ir medžiai, atsibosta po kiek laiko!
Einate į centrą, ar ne taip?
Irina
Ne, mes, kaip ir, į priešingą pusę…
Kalvis
Į priešingą?
Patikėk, nieko ten nerasi. Už centrą pasauly visam nieko geresnio nerasi. Vieta, kurioje nuolat žydi gėlės,
kur dangus mėlynas ir kur žmonės nuolat besišypsantys... Oi, ne, tokios puikios vietos pasaulyje nerasi! O
dar tokiu metu!
Irina
Ką turit omeny?
48

Kalvis
Negi nesate girdėję? Taigi po kelių dienų prasidės Puota! Iš visų Disolijos kraštų keliauja į centrą, o jūs
vaikeliai - visiškai į priešingą pusę. Juk žinot, ji vyksta kiekvienais metais. Tokios progos tikrai negalima
praleisti. Jeigu norite iškeliauti, tai geriau jau po Puotos!
Irina
Puota... Puota vyksta jau dabar? Kodėl?
Senukas nekantriai dirsteli į savo išklotus įrankius, tarsi laukia nesulaukia akimirkos jų pagaliau atsikratyti.
Kalvis
Taip, jau dabar. Gi laikai keičiasi – kas prieš tai buvo vasara, dabar jau pavasaris.
Irina
Ar tai kažkaip susiję su... Maištais?
Matau, kaip kalvio akys patamsėja, šypsena ant jo siaurų lūpų sustingsta. Staiga visas džiaugsmas pradingsta iš jo balso.
Kažkas jo žvilgsnyje pasikeičia. Tarsi jis būtų... kažką supratęs.
Irina
Ar... Viskas gerai?
Kalvis
Taip. Nieko, nieko.
Tai ką ketina pirkti? Gal jau išsirinkote?
Irina
Na, mes... Neatėjome pirkti, o...
Kalvis
Tai ko čia dar stovite?!
Aš tokiems plepalams neturiu laiko!
Aš krūpteliu nuo jo staigaus pykčio protrūkio.
Irina
Mes norime tik...
49

Kalvis
Sakiau gi – pirkite arba eikite!
Kalvis sugniaužia savo kumščius ir pašoka ant kojų.
Kalvis
Eikit savo keliais ir palikit mane ramybėj!
Zenono ranka žaibiškai griebia savo peiliuką.
Kalvis
Nedrįsk kelti sumaišties. Dar mane įtars sargybiniai. Viskas buvo gerai, kol jų nebuvo!
Irina
Sargybiniai?!
Jaučiuosi, it sunkus akmuo būtų nukritęs ant mano širdies, užgniaužiantis man kvapą. Sargybiniai kaime. Argi mūsų
tikslas nebuvo jų išvengti? Tačiau kodėl jie čia?
Zenonas
Paklausyk, seni – mes norime tik pasikalbėti, suvoki? Jokių įtarimų čia nebus. Ir dabar pasakyk – nuo
kada sargybiniai čia?
Kalvis
Ne, tu nesupranti! Nieko nesuvoki! Viskas buvo gerai, kol jų nebuvo! Maištininkų! Gyvenome ramybėje,
galėjome daryti ką tik norime. Bet žmonėms tai neužteko, ne. Įleisi kiaulę į namus – lips ant lovos.
Neužteko jiems laisvės, kuriems suteikė Gregorijus, troško vis daugiau ir daugiau. Ir dėl to turime kentėti
mes. Nekalti žmonės. Ištisas savaites mus stebi sargybiniai kaip peles narve, stumdo mus lyg
nusikaltėlius, įrėmę ginklus į nugaras! Prakeikiu juos visus ligi vieno, tuos maištininkus!
Zenonas dreba iš pykčio, peilio geležtė spindi akinančiai saulės šviesoje. Man net nespėjus pajudėti Zenonas lyg ištroškęs
žvėris verčiasi ant seno kalvio, sugriebia jį už pakaklės.
Zenonas
Tu - nesupratingas! Ką gi tau Gregorijus padovanojo, ko pats negalėjai gauti?
Senukas tyliai springdamas kažką pasako. Zenonas išplečia pykčiu žibančias akis ir kietai sukanda dantis. Staiga
kalvis išsilaisvina iš savo priešo rankų.
50

Kalvis
Pagalbos! Sargybiniai, čia!
Prasideda chaosas. Žmonės paleidžia viską iš rankų, griebia savo vaikus ir išsilaksto į artimiausius namus. Keli murzini
kaimiečiai stveria tiek prekių, kiek telpa į kišenes ir taip pat pasileidžia bėgti. Pasirodo sargybiniai. Nepaisydami kaimo
gyventojų žengia tiesiai mūsų kryptimi, nustumia visus, kurie trukdo jiems pajudėti. Kai kurie kaimiečiai griūva, greitai
pašoka ant kojų ir traukiasi. Visiškai juodai apsirengia, tamsūs beformiai šalmai slepiąs jų tapatybę. Rankose laiko
ginklus, nutaisytus tiesiai į mus.
Irina sugriebia Zenoną už peties ir traukia jį šalin nuo senuko kalvio.
Irina
Mums reikia eiti. Dabar pat.
Jaučiuosi lyg surakintas grandinėmis prie žemės. Nuo kaktos bėga šaltas prakaitas, širdis stipriai daužosi į krūtinę.
Negaliu pajudėti, atplėšti akių nuo sargybinių.
Jie yra tamsa. Šešėliai, puolantys iš nugaros. Pabaiga.
Tarsi esu juos matęs. Bet tai ne atsiminimas - tai daugiau šūkelė to, kas kadaise buvo. Jausmas, kurį esu patyręs.
Sargybinis
Sustokite ir nejudėkite. Vardan Gregorijaus esate suimti už...
Aš mirkteliu, o kai atsimerkiu, sargybinio daugiau nebėra. Aš bėgu, greitai, vėjas čaižo mano veidą. Kojos silpnos,
žaizdos skausmas sugrįžęs, tačiau Irina, nagais įsikabinusi man į ranką, mane priverčia bėgti toliau. Ausyse girdžiu
kraujo tekėjimą, kur nors toli toli - skardžius sargybinių šauksmus.
Zenonas
Kas su kitais?!
Irina
Ne... nežinau.
Kur jie sakė, kad eis? Neatsimenu!
Veik
Į... į parduotuvėlę!
Zenonas
Ten!
51

Raudonplaukis plačiu mostu parodo į samanomis apklotą trobelę trikampišku stogu. Akimirksniu atsiveria jos siauros
medinės durys į lauką išlekia Nerijus, už jo Eugenija su Egidijumi. Šviesiaplaukis paniškai apžvelgia namus, bet kai
pamato mūsų trijulę, giliai atsikvepia.
Nerijus
Kaip nuostabu pamatyti pažįstamus veidus!
Zenonas
Tylėk ir bėk, beproti tu!
Kartu pasileidžiame bėgte. Leidžiuosi būti tempiamas Irinos, jaučiu, kaip mane lėtai palieka jėgos. Darosi vis sunkiau ir
sunkiau kvėpuoti, plaučiai dega, visas kūnas tempia mane žemyn. Bet baimė suteikia man paskutinių galių. Namai
pamažu pradingsta lapų tankmėje, paskutiniai žvyro akmenukai išblėsta žemėje. Kai pagaliau sustojame iš nuovargio
griūvu ant kelių. Visi mes sunkiai alsuojame.
Egidijus
Sakiau... sakiau, kad neitume į kaimą...
Eugenija
Na... bent jau... nusipirkom maisto...
Irina
Kas... kas buvo, tas buvo. Nebepakeisim.
Nerijus
Tai kas įvyko? Staiga kilo kažkoks chaosas!
Zenonas
Sargybiniai įvyko.
Nerijus
Kaip jie jus rado?
Irina
Atkreipėme dėmesį į save...
Nerijus
Tikiuosi, jie neras mūsų...
52

Egidijus
Ne. Manau, kad mes susimaišėme su minia ir pradingome.
Nerijus
Bet dabar jie tikrai žino, kaip atrodo mūsų veidai.
Egidijus
Nepanašu, kad sargybiniai savo medžioklę taip greitai apleis. Turime kuo greičiau iš čia dingti! Reikia
vietos, kur galėtume pasislėpti...
Irina
Iki Disolijos šiandien nebespėsime.
Irina pakelia savo žvilgsnį dangun ir primerkia akis. Besileidžianti saulė skęsta debesyje ir palieka kraujo spalvos dėmes
už savęs. Naktis lėtai lyg paklodė uždengia medžių viršūnes.
Nerijus
Žinau!
Netoli, kur nors čia, yra apleista ola...
Egidijus
Tu tikrai manai, kad sargybiniai neras olos?
Nerijus
Tai ne visai ola... Tai daugiau kaip... Lizdas, sakyčiau...
Bet ji maža, ir jei mes ten įsisprausime, galėsime bent jau pamiegoti šiek tiek.
Be žodžių sekame paskui Nerijų. Kas žingsnį darosi tamsiau, vis sunkiau įžiūriu aplinkos kontūrus. Šaltis gelia kaulus,
šešėliuose kiekviena šaka atrodo it grėsmingai išsišiepiantis veidas. Baimė apjuosia mane ir kaskart, kai sutreška mediena
po mano kojomis, trukteliu. Mano žvilgsnis neramiai laksto aplinkui.
Nerijus
Viskas... Jau tuoj būsim...
Staiga sustojame. Naktyje ola yra tik juodas plyšis žemėje. Nerijus pirmas žengia į tamsą. Kai mano eilė, jaučiu, kaip
panika užsiliepsnoja mano širdyje. Nežinau, ko daugiau bijau – sargybinių, sekančių mums įkandin ar tamsos, lėtai
mane praryjančios.
Oloje - nieko nematyti. Juoduma.
53

Irina
Reikia pailsėti.
Kai atsigulu, plikas akmuo šaldo mano kūną. Jaučiu, kaip mane staiga užgula visas nuovargis, kaip sugrįžta kūną
sukaustantis skausmas. Užsimerkiu ir lėtai imu grimzti į miego gilumas.
Viskas vyksta taip greitai. Tarsi laikas bėga nuo manęs, bet man jo nepavyksta sugauti.
Eugenija
Man nejauku.
Egidijus
Kitos išeities nėra.
Eugenija
Žinau... Bet...
Manęs nepalieka jausmas, kad tai dar ne pabaiga...
Kur nors toli dar girdžiu prislopintus balsus.
Ir tada - tyla.
54

55

DISOLIJA
. trečia
Veik
Ne...
Aš geriau eisiu su jais.
Irina
Gerai, tuomet Egidijus eis su mumis.
Egidijus
Gerai.
Nerijus
Esu buvęs čia kažkada.
Ten kur nors turėtų būti parduotuvėlė...
Zenonas
Eikit tiktais. Tik negrįškit tuščiom rankom.
Nerijus
Gerai jau.
Sėkmės, seni!
Zenonas
Nemirk!
Trijulė mus palieka. Eugenija atsisuka į mane ir pasisveikina šypsena.
Eugenija
Eime.
Kuo giliau skverbiamės į kaimą, tuo labiau man trūksta oro. Žemi mediniai nameliai spaudžia iš visų pusių, žmonių
pulkai lyg užkerėti traukia į kitą pusę. Nemaloniai tamsūs žvilgsniai į mus įsistebeilija, kai aplinkiniai pastebi, jog
plaukiame prieš srovę.
56

Nerijus
Nesijaudinkit, aš Imatą gerai pažįstu.
Man daug kartų čia teko būti...
Eugenija
Kodėl jie visi traukia į vieną pusę?
Nerijus
Jie eina į turgų.
Eugenija
Keista...
Vienas vyras su apiplyšusiais drabužiais dideliais žingsniais taip greitai šuoliuoja, jog nė nespėju atsitraukti. Vyras
praeina per mane, lyg kiaurai per mane permatytų, vos nepargriūnu atgal. Nekreipdamas dėmesio į mane jis toliau
žingsniuoja pirmyn, skausmas surakina mano petį.
Eugenija atsilieka nuo Nerijaus ir susirūpinimo kupinu veidu prisijungia prie manęs.
Eugenija
Ar viskas gerai?
Veik
Taip...
Eugenija
Skauda?
Veik
Viskas gerai.
Eugenija
Gerai tada...
Tik negalvok, kad visi žmonės tokie. Tiesiog dabar sunkūs laikai.
Linkteliu nežymiai.
Nerijus
Žmonės, jau nedaug liko! Pasikalbėsim vėliau!
Paėję sustojame prie namo. Langai užkalti lentomis, virš durų kabo pakrypęs ženklas, ant kurio neįskaitomomis
raidėmis kažkas nutapyta. Eugenija primerkia akis.
Eugenija
Ar tu esi tuo tikra, kad mes atėjome ten, kur reikia?
Nerijus
Daugiau negu tikras.
Nerijus paeina vieną mažą žingsnį į priekį ir plačiu rankos mostu parodo į raudonmedžio spalvos duris.
Nerijus
Na, kas pirmas?
57

Eugenija
Manyčiau, tu.
Nerijus trukteli pečiais.
Nerijus
Gerai. Kaip nori.
Įžengus mane iškart apgaubia šviežios medienos kvapas. Visas namas yra medinis – nuo girgždančio parketo iki
geltonai nudažytų lango rėmų. Prieš mus atsiveria mažas kambarys; priekyje yra kasa, lentynos, išlinkusios nuo
įvairiausių rūšių prekių, šiek tiek tolėliau sena, apiplyšusi sofa, laiptai, kurie veda į antrą namo aukštą ir rudas kilimas.
Negaliu apsispręsti, ar jis turi būti tokios spalvos, ar audinys po daug metų kančios įgavo tokį atspalvį.
Kambarys tuščias. Nerijus neramiai prieina prie kasos.
Nerijus
Na, jei čia nieko nėra, gal pačiam reikia apsitarnauti...
Jis atsisuka į mus ir linksmai nusišypso.
Eugenija
Nerijau, ne.
Tie laikai baigėsi.
Šviesiaplaukis linkteli.
Nerijus
Aš žinojau, kad tą pasakysi.
Tai ką mes dabar...
Ei, alio? Ar čia kažkas yra?
Eugenija pirštu parodo į aprūdijusį metalinį skambutį, prie kurio ant mažo popieriuko kreivomis raidėmis užrašyta
„skambinti”.
Nerijus atsikrenkščia ir nusijuokia.
Nerijus
Aišku, galima ir taip.
Skambutis toks surūdijęs, jog Nerijui tenka jį spausti kelis kartus, kol pagaliau pasigirsta aukštas varpelio garsas.
Viršuje kažkas sugirgžda, girdėti žingsniai. Staiga ima virpėti visas namas.
Ant laiptų pasirodo vyras – apkūnus, barzdotas, raudonu veidu, apsirengęs šviesiai mėlynu chalatu. Jo žydros akys
vandeningos, apjuostos giliais, juodais ratilais.
Vyras
Svečiai? Ką tu, ką tu!
Vyro veide pasirodo nuostaba. Jis vos paeina, žingsniai netvirti, linkčioja iš vienos pusės į kitą.
Vyras
Oi, oi, atsiprašau už betvarkę. Žinot, šiais laikais nedaug kas užeina... Ką čia melavus, niekas
neužeina!
Greitais judesiais vyras patraukia daiktus nuo kasos ir juos, nekreipdamas dėmesio, švysteli už savęs. Kažkur
sudūžta stiklas ir vyras gėdingai nusišypso. Kai kurie jo dantys iškritę.
58

Vyras
Bet jūs nesate iš čia, ar ne? Nesat tokie iš tų tipų, kurie smirsta šitoj pasaulio skylėj, ar ne?
Eugenija
Ne, ne iš čia.
Vyras
Taip ir galvojau! Per daug jau gerai atrodot.
Matot, senas gal ir esu, bet nuojautą dar vis turiu!
Eugenija nusišypso.
Eugenija
E-e, ačiū...
Mano lūpas taip pat papuošia šypsena.
Iškart nuotaika šviesesnė.
Vyras
A, koks aš nemalonus. Leiskite man prisistatyti – esu Peteris. Pe-te-ris. Rašosi taip, kaip tariasi. Matot,
rašyti irgi moku.
Nerijus
Taigi aš žinau tave, Peteri. Pernelyg gerai žinau, kad pamirščiau tavo vardą...
Kažkas vyro akyse pasikeičia, tada jisai pradeda garsiai juoktis ir atslenka prie Nerijaus. Besišypsantis
šviesiaplaukis jį apkabina.
Peteris
Nerijau! Niekada nemaniau, kad kažkada gyvenimas mus ir vėl suves! O, kaip malonu, kaip malonu!
O jie – tavo draugai, ar ne? Man garbė, viena garbė!
Eugenija
Jūs esat... Pažįstami?
Peteris
Oi, aišku, vaikeli!
Aš žinojau Nerijaus tėvą, ir motiną. Geri žmonės, tiesą, savų problemų turėjo... Bet žinai, palikau aš
miestą ir atsitraukiau į kaimą. Miestas nėra vieta senam žmogui, žinot? Ir pasakiau Nerijui, kur mane galės
surasti... Bet Dieve mano, kiek čia metu praėjo?!
Kelias akimirkas Nerijus ir Peteris kalbasi tarpusavy. Mano mintys klaidžioja kur nors kitur, nebesiklausau senų
pažįstamų kalbos. Tada staiga Peteris ir vėl pradingsta už kasos stalo.
Peteris
Gerai jau, dabar eime prie bizneso.
Ko jums reikėtų?
Nerijus
Maisto. Geriausia tokio, kuris ir sotus, ir gerai laiko...
59

Eugenija
Ir paprastų dalykų... Binto reikėtų.
Peteris
Ruošiatės kelionei, ar ne? Į Disoliją?
Nerijus linkteli.
Peteris
Gerai, negaištam laiko. Geriau paskubame.
Eugenija
Kodėl?
Peteris apsižvalgo, tarsi įsitikindamas, kad niekas nesiklauso mūsų, rankomis įsiremia į prekystalį ir pasilenkia į
mus.
Peteris
Kaime yra žmonių. Jie ieško kažko... Sako, kad paaugliai, jauni, energingi. Jus pamatę iškart įtars,
suprantat? Aš palaikysiu jums nugarą, bet turit greičiau iš čia dingti, nei mirktelsiu, gerai?
Nerijus linkteli tyliai. Jo akyse įžvelgiu pėdsaką liūdesio.
Peteris išsitraukia maišą ir į jį ima mėtyti šviežią žuvį, sūrį, duoną, bintus, viską, kas pakliūva po ranka. Tada jį
suriša ir padeda ant prekystalio.
Peteris
Šen, o dabar eikit.
Nerijus
Ne, taip nebus.
Sumokėsim, kaip turi būti.
Peteris
Nerijau...
Nerijus
Ne. Nesiginčyk. Tu jau užtektinai padarei.
Nerijus įkiša ranką į kišenę ir ištraukia pilną ranką auksinių monetų, juos pažeria ant prekystalio. Peteris kelias
akimirkas žvelgia į blizgantį auksą, tada atsidūstamas susirenka pinigus ir paslepia juos piniginėje.
Peteris
Užsispyręs kaip ir tavo mama, Nerijau.
Pardavėjas nusišypso ir paskutinįkart didžiulėmis rankomis apglėbia Nerijų.
Peteris
O dabar eikit. Saugiai.
Nerijus
Tu irgi...
Tyla.
60

Nerijus
Tesusitinkame kada nors ir vėl.
Peteris nusišypso.
Peteris
Susitiksim. Prižadu.
O dabar eikit.
Vyras užlipa laiptais į viršų, užtrenkia duris. Namas vėl sugirgžda, o tada tvyro kapų tyla. Tarsi niekada nieko
nebūtų įvykę. Nerijus atsigręžia į mus ir išsiviepia, tačiau šypsena nepasiekia jo akių.
Nerijus
Einam.
Šviesiaplaukis prieina prie durų, kai staiga pasigirsta garsūs riksmai.
Kur nors toli girdėti šūvis, klykiantis žmogus. Nerijaus veidas išbąla.
Nerijus
Mums reikia iš čia dingti. Dabar.
Nerijus paniškai atplėšia duris ir išlekia į lauką, palaukia, kol ir mes išeinam. Jo mėlynas žvilgsnis neramiai
klaidžioja aplink visus namus.
Lauke giliai į plaučius įtraukiu miško orą. Tik dabar pastebiu, kaip dulkėta buvo name.
Tačiau tik trumpai tęsiasi ramybė. Aplinkui - chaosas. Žmonės bėga, iš visos gerklės klykia ir užsidaro
artimiausiuose namuose.
Toli įžvelgiu juodus siluetus; juodai apsišarvavę, su blizgančiais šalmais, didžiuliais šaunamaisiais ginklais savo
rankose. Pirmieji šūviai skrieja per orą ir įstringa į medieną už mūsų.
Staiga tolumoje įžvelgiu pažįstamą veidą - Irina, už jos Zenonas ir Egidijus. Jie bėgo nuo jų besivejančių siluetų,
tačiau su kiekviena akimirka priedai artėjo.
Veik
Kas...
Nerijus
Sargybiniai.
Kiti maištininkai pagaliau priartėja prie mūsų.
Nerijus
Kaip nuostabu pamatyti pažįstamus veidus, mano draugai brangieji!
Zenonas
Tylėk ir bėk, beproti tu!
Kartu pasileidžiame bėgte. Leidžiuosi būti tempiamas Irinos, jaučiu, kaip mane lėtai palieka jėgos. Darosi vis
sunkiau ir sunkiau kvėpuoti, plaučiai dega, visas kūnas tempia mane žemyn. Bet baimė suteikia man paskutinių galių.
Namai pamažu pradingsta lapų tankmėje, paskutiniai žvyro akmenukai išblėsta žemėje. Kai pagaliau sustojame iš
nuovargio griūvu ant kelių. Visi mes sunkiai alsuojame.
Egidijus
Sakiau... sakiau, kad neitume į kaimą...
61

Eugenija
Na... bent jau... nusipirkom maisto...
Irina
Kas... kas buvo, tas buvo. Nebepakeisim.
Nerijus
Tai kas įvyko? Staiga kilo kažkoks chaosas!
Zenonas
Sargybiniai įvyko.
Nerijus
Kaip jie jus rado?
Irina
Atkreipėme dėmesį į save...
Nerijus
Tikiuosi, jie neras mūsų...
Egidijus
Ne. Manau, kad mes susimaišėme su minia ir pradingome.
Nerijus
Bet dabar jie tikrai žino, kaip atrodo mūsų veidai.
Egidijus
Nepanašu, kad sargybiniai savo medžioklę taip greitai apleis. Turime kuo greičiau iš čia dingti! Reikia
vietos, kur galėtume pasislėpti...
Irina
Iki Disolijos šiandien nebespėsime.
Irina pakelia savo žvilgsnį dangun ir primerkia akis. Besileidžianti saulė skęsta debesyje ir palieka kraujo spalvos
dėmes už savęs. Naktis lėtai lyg paklodė uždengia medžių viršūnes.
Nerijus
Žinau!
Netoli, kur nors čia, yra apleista ola...
Egidijus
Tu tikrai manai, kad sargybiniai neras olos?
Nerijus
Tai ne visai ola... Tai daugiau kaip... Lizdas, sakyčiau...
Bet ji maža, ir jei mes ten įsisprausime, galėsime bent jau pamiegoti šiek tiek.
Be žodžių sekame paskui Nerijų. Kas žingsnį darosi tamsiau, vis sunkiau įžiūriu aplinkos kontūrus. Šaltis gelia
kaulus, šešėliuose kiekviena šaka atrodo it grėsmingai išsišiepiantis veidas. Baimė apjuosia mane ir kaskart, kai sutreška
mediena po mano kojomis, trukteliu. Mano žvilgsnis neramiai laksto aplinkui.
62

Nerijus
Viskas... Jau tuoj būsim...
Staiga sustojame. Naktyje ola yra tik juodas plyšis žemėje. Nerijus pirmas žengia į tamsą. Kai mano eilė, jaučiu,
kaip panika užsiliepsnoja mano širdyje. Nežinau, ko daugiau bijau – sargybinių, sekančių mums įkandin ar tamsos,
lėtai mane praryjančios .
Oloje - nieko nematyti. Juoduma.
Irina
Reikia pailsėti.
Kai atsigulu, plikas akmuo šaldo mano kūną. Jaučiu, kaip mane staiga užgula visas nuovargis, kaip sugrįžta kūną
sukaustantis skausmas. Užsimerkiu ir lėtai imu grimzti į miego gilumas.
Viskas vyksta taip greitai. Tarsi laikas bėga nuo manęs, bet man jo nepavyksta sugauti.
Eugenija
Man nejauku.
Egidijus
Kitos išeities nėra.
Eugenija
Žinau... Bet...
Manęs nepalieka jausmas, kad tai dar ne pabaiga...
Kur nors toli dar girdžiu prislopintus balsus.
Ir tada - tyla.
63

. ketvirta
Prieš mano akis bėga vaizdai, nuotrupos kadaise buvusių laikų. Bandau juos sugauti, tačiau mano ranka per toli.
Kambarys. Aplinkui - balta. Šiluma mane apgaubia, per aukštus langus į vidų krenta šviesa. Prieš mane sėdi vyras,
nepažįstamas, nematytas, besišypsantis. Bet jo jausmas - netikras. Balsas šaltas.
Vyras
Mes žinome, kas geriausia. Aš žinau.
Dabar tai atrodo neteisinga, bet vėliau tu suprasi, suvoksi, kad aš visada buvau ir būsiu teisus.
Jo veidas blėsta. Bandau įsiminti kiekvieną bruožą, tačiau vaizdas neria į tamsumą.
Staiga išgirstu paukščių čiulbėjimą savo ausyse.
Egidijus
Nemanau, kad tai gera idėja. Bet alternatyvos neturime...
Prasimerkiu. Visi pusračiu susėdę aplink laužą, maisto kvapas tvyro ore. Visi žvilgsniai įsminga į mane.
Nerijus
Žiūrėkit, kas prisikėlė!
64

Zenonas
Hm, pagaliau jis teigėsi...
Nerijus
Sveikas!
Irina atslenka prie manęs ir nusišypso, tada man į ranką įspaudžia sukinį. Kepta žuvis, dar šilta. Išalkęs imu valgyti.
Irina
Labas rytas!
Kaip laikaisi?
Bandau nusišypsoti, tačiau nepavyksta. Su kiekviena akimirka keistas sapnas blėsta iš mano atminties, palieka keistą
tuštumą mano sieloje.
Nerijus
Kepta žuvis. Visai nieko, gaila, kad neturime prieskonių.
Linkteliu ir tylėdamas žiūriu į urvo sienas. Saulės spinduliai piešia baltas žymes ant juodos dervos.
Irina
Ar... Ar viskas gerai?
Atrodai sukrėstas...
Veik
Taip. Viskas gerai.
Irina mane persmelkia savo tamsiu žvilgsniu.
Irina
Ar tu kažką atsiminei?
65

Veik
Nežinau... Keistas sapnas...
Irina
Apie ką? Ką sapnavai?
Veik
Nežinau... Neatsimenu!
Nesinori apie tai kalbėti.
Sapnas yra vienintelis turtas, kuris man belikęs. Vienintelis atsiminimas, kuris išliko gyvas blankioje amnezijos
baltumoje.
Irina
Ar tikrai?
Nieko neatsimeni?
Jaučiuosi engiamas, tarsi Irina skaitytų iš mano akių lyg atverstos knygos puslapį.
Veik
Taip. Tikrai.
Pagaliau ji pasiduoda, nors trumpam blyksteli nepasitikėjimas jos veide.
Irina
Gerai... Atsibusk iki galo. Tuoj judėsime.
Veik
Kur?
Irina
Apie tai dabar ir kalbame.
66

Egidijus
Gerai. Kur mes buvome? Puota. Taip, Puota...
Eugenija
Kaip jau sakiau - mums būtinai reikia nueiti!
Zenonas
Dėl ko? Dėl tradicijos?
Eugenija
Ne, aišku, ne tik dėl to...
Egidijus
Manyčiau, kad tai būtų geras žingsnis. Centre, Disolijoje, yra mūsų tikslas, priežastis, dėl kurio mes viską
padarėme. Tai yra galbūt vienintelė galimybė įvykdyti tai, ko mes taip ilgai troškome.
Zenonas klausiamai suraukia antakius.
Zenonas
Bet ar mes tai tikrai turime padaryti šiandien?
Egidijus
Kuo anksčiau, tuo geriau.
Zenonas
Kyla klausimas, ar mes esame tam pasiruošę.
Egidijus
Būtų durna to nedaryti! Mes jau vieną kartą dvejojome, ir mes visi žinome, kaip tai baigėsi!
Eugenija
Bet juk Puota vyksta dvi savaites. Nejaugi šiandien yra paskutinė diena?
67

Egidijus
Kaip ilgai mes tai dar tempsime?
Eugenija
Ar verta viską rizikuoti?
Nerijus
Taip. Manau, taip.
Eugenija neramiai sudeda savo rankas.
Eugenija
Bet pirmoji diena yra visada neramiausia. Vertėtų palaukti nors...
Egidijus
Tai mums tik į naudą. Neramumas nukreips dėmesį nuo mūsų.
Eugenija
O kas, jei mus kai tik pastebės? Gal...
Egidijus
Ir kas tada? Iš jūsų kalbų suprantu, kad jūs nenorite pasiekti mūsų tikslo!
Egidijaus balsas - šaltas. Šiurkštus. Nustembu nuo jo įniršio.
Eugenija
Egidijau! Tu žinai, kad tai netiesa!
Nerijus
Bet tai geras argumentas. Mes galime bent jau pabandyti.
Eugenija
O kas, jei mes pralaimėsime?
68

Nerijus
O ką darysime, jei neisime?
Eugenija
Tai labai blogas sumanymas...
Zenonas
Na, pritariu... Geriau sėdėti ir nieko nedaryti...
Irina iškelia ranką besiprašydama tylos.
Irina
Kaip ilgai mums užtruktų patekti į Disoliją?
Nerijus
Jei eisime vidutinišku greičiu apie dvi, tris valandas.
Sutrinku.
Disolija? Centras? Tačiau ką mes ten praradome?
Veik
Palaukit... Ką mes darome?
Zenonas
Puota. Gi pats girdėjai.
Veik
Kas yra ta Puota?
Zenonas
Ar tu-
Nerijus
Puota yra šventė, kuri kiekvienais metais vyksta Disolijoje, tai yra, centre.
69

Eugenija
Ji vyksta ištisai dvi savaites. Per tą laikotarpį iš viso krašto gyventojai keliauja į Disoliją, atšvęsdami
vasaros pradžią. Tuo metu prekiaujama viskuo, ką turi, gatvės yra nuolat pilnos prekių... Vyksta šventės,
šokiai, viskas, ką tik gali įsivaizduoti...
Egidijus
Tuo laikotarpiu įvyksta daugiausia protestų prieš valdžią, ir mes tą sumaišties laikotarpį išnaudosime savo
labui.
Veik
O kodėl mes ten einame?
Egidijus
Kad įvykdyti planą.
Veik
Planą? Kokį planą?
Irina
Nesvarbu. Kai bus laikas, viską sužinosi.
Jaučiuosi išduotas.
Juk manimi jau pasitikėjo.
Manyje užkunkuliuoja pyktis.
Veik
Tu tą visą laiką sakai! Aš noriu paaiškinimų!
Zenonas
Mes tokioms nesąmonėms neturime laiko, suvoki?
Pirmąkart atremiu pašaipų Zenono žvilgsnį.
70

Veik
Man atsibodo. Aš nieko nedarysiu, iki kol nesužinosiu, kokia prasmė!
Irina
Kad suprastum, turi pamatyti savo akimis.
Irinos balsas ramus, pernelyg bejausmis. Jos šaltumas tik sustiprina pykčio liepsną.
Veik
Ką? Ką man pamatyti?
Irina
Mes esame maištininkai. Tu manęs klausei, dėl ko – šiandien gausi atsakymą.
Mane apima neviltis.
Veik
Kodėl negali man tiesiog paaiškinti?
Irina
Tai yra neįmanoma. Neapsakoma žodžiais, kas vyksta mieste...
Eugenija
Paklausyk. Aš suprantu, kad tau nėra lengva - nė vienam iš mūsų nebūtų tavo vietoje. Tačiau tu turi
mumis pasitikėti, taip pat, kaip ir mes tavimi.
Gerai?
Zenonas
Ar taip ar taip neturi kito pasirinkimo.
Noriu prieštarauti, bet susilaikau.
Zenonas, nors ir nenoriu pripažinti, teisus - neturiu pasirinkimo. Neliksiu vienas miške, vienas pasaulyje, su kuriuo
susipažinau tik vakar.
Pasitikėjimą reikia nusipelnyti...
71

Veik
Gerai...
Nerijus
Gerai. Kada eisime?
Irina
Tuojau pat. Pirmą reikia viską sutvarkyti.
Zenonas
Einu pažiūrėti, ar kelias laisvas. Kažin, gal sargybiniai netoli.
Nerijus
Aš einu su tavimi, jei ką.
Zenonas
Aš galiu vienas...
Nerijus
Bet aš noriu.
Irina
Palaukime jų.
Pavargęs atsisėdu atgal ant šaltos urvo žemės. Ūmai mano kūną apima sunkumas, prieš akis šoka juodi taškai.
Eugenija
Ar viskas gerai?
Tu esi sužeistas... Leisk man pažiūrėti, gerai?
Linkteliu be jėgų. Eugenija iš kišenės išsitraukia švarų tvarstį ir greitais judesiais apvynioja jį aplink žaizdą.
72

Eugenija
Viskas čia gerai... Kol kas nieko tokio...
Urvo plyšyje pasirodo du siluetai. Sugrįžta Nerijus su Zenonu.
Zenonas
Nieko. Kelias laisvas. Galbūt jie pasidavė mūsų ieškodami.
Nerijus
Taip, nė vieno pėdsako. Regis, mes jų atsikratėm.
Egidijus
Kol kas. Nesidžiauk per anksti.
Zenonas
Kaip visada į viską žiūri neigiamai. Džiaukis! Saulė juk dar šviečia.
Egidijus
Aš tik-
Zenonas
Gerai jau, gerai. Gal jau einam? Nematau reikalo čia daugiau būti.
Irina linkteli ir pašoka ant kojų, ištiesia man ranką ir padeda atsistoti.
Irina
Neatsilik nuo mūsų, ir jei kažką pamatysi, sakyk, gerai?
Egidijus
Tiksliau, kai pamatysi kai ką įtaraus.
Zenonas
Jei pasiklysi, nieks tavęs neieškos. Pasistenk.
73

Oras šįryt itin gaivus, šiltas. Vėsus vėjelis bėga per žalias medžių karūnas, paukščių dainos skamba tarp lapų.
Užsimerkiu ir pasimėgauju laisvės jausmu.
Nerijus
Niekada negalvojau, kad teks man pasakyti tai, bet aš tikrai pasiilgau Disolijos. Savo namų... Gimtinės...
Regis, mes visada pradedame vertinti tai, kas brangu, kai jau per vėlu...
Zenonas
Aš nė kiek. Nėra jau taip saldu, kaip iš tavo kalbų galima suprasti.
Nerijus
Bet...
Zenonas
Disolija yra tiktais šešėlis to, kas kadaise buvo...
Nerijus
Bet tu nežinai, kas kadaise buvo. Visi tie gražūs laikai, apie kuriuos mes nuolat girdime, atsitiko prieš
mus.
Zenonas
Prieš Gregorijų.
Egidijus
Būtų įdomu sužinoti, kaip Gregorijui pavyko tapti valdovu...
Irina
Apie tai nieks nešneka. Nežinia, kas įvyko... Aš ieškojau visur. Bet niekur apie tai nekalbama.
Nerijus
Visi atsiminimai ištrinti iš žmonių galvų.
Eugenija
Aš nesuprantu... Nesuprantu, kaip galima taip lengvai pasiduoti...
74

Egidijus
Mes juk matome, kaip viskas vyksta. Gregorijus suvokė vieną labai svarbų dalyką, dalyką, kuris pakeitė
viską.
Eugenija
Kas tai yra?
Egidijus
Žinojimas yra stiprybė. Jis visus valdo kaip lėles, nes jie nė nenuvokia, ką jis daro.
Įdomu, kaip jam pavyksta... Žaisti su žmonėmis...
Eugenija
Jis su mumis žaidžia šachmatais... Baisu.
Egidijus
Taip. Jis yra toks galingas... Viskas sutelkta jo rankose... Kartais aš manau...
Eugenija
Bet tai, ką jis daro, yra neteisinga! Tik dėl to, kad jis yra galingas, tai nereiškia, kad jis tai gali naudoti
savanaudiškai!
Egidijus
Pasaulis taip neveikia. Visi imasi to, ko nori.
Eugenija
Žmonės gali keistis, Egidijau.
Zenonas
Tu tikrai manai, kad Gregorijų galima pakeisti? Tai yra... Absurdiška mintis! Patetiška!
Eugenija
Ne, aš tiesiog... Nesvarbu...
Nerijus
Aš nežinau, ar žmones galima pakeisti, bet pasaulį tai tikrai.
75

Eugenija
Pasaulis - tai yra žmonės.
Nerijus
Pirmiausia reikia keisti taisykles. Taisykles, pagal kurias veikia mūsų pasaulis.
Zenonas
Ha! Pabandyk tai pasakyti Gregorijui.
Egidijus
Niekas nenori keisti taisyklių, Nerijau. Turtingiesiems ir Gregorijaus palydovams tai juk tik į naudą.
Irina
Jie nenori atiduoti dalį savo turto. Ir kodėl jie turėtų? Kol jiems viskas sekasi, jie nė piršto nepajudins.
Nerijus
Nuversti valdžią...
Eugenija
Man baisu darosi... Atrodo, kad su kiekviena išaušusia diena vis blogiau ir blogiau...
Zenonas
Tai būdinga Gregorijaus valdžiai.
Prieš mano akis nusipiešė Gregorijaus vaizdas. Žmogus, valdantis visą pasaulį, pakeičiantis pasaulį vienu rankos mostu.
Galingas, galingiausias valdovas, saugomas lyg baltas auksas skrynioje. Niekas nė nedrįsta jam pažiūrėti į viską žinantis
akis.
Veik
Kas jai būdinga?
76

Irina
Ką?
Veik
Jūs maištininkai. Maištaujat prieš... Gregorijų, kiek supratau. Dėl ko?
Irina
Aš...
Eugenija
Dabar pats laikas tau duoti visus tuos atsakymus, kurių mes esame tau skolingi. Ar nemanai, Irina?
Irina
Taip, aišku...
Nuo ko man pradėti...
Nusišypsau linksmai.
Veik
Nuo pradžių.
Irina
Ne, tai nėra įmanoma. Nėra vienos pradžios – nė vienoje istorijoje nėra vienos pradžios. Kai kurių
kelionę prasideda anksčiau, nei kitų... Viskas taip painu...
Veik
Gerai. Tada atsakyk į mano klausimą... Kas tas Gregorijus?
Irina
Juk jau žinai.
Veik
Ne, neturiu tai omeny... Aš težinau jo vardą.
77

Zenonas
Vardas daug pasako apie žmogų.
Irina
Jis yra mūsų diktatorius.
Visa valdžia yra jo. Ir jam tai patinka.
Egidijus
Jis žino, ką jis daro. Viskas vyksta sistematiškai pagal jį - niekas nėra atsitiktinumas.
Veik
Nuo kada taip yra?
Irina
Niekas nežino tiksliai. Jis sunaikino visus praeities pėdsakus, nieko neliko, kas buvo prieš jį.
Veik
Ir kaip jis valdo?
Eugenija
Žmonės neturi teisių. Visi kovoja už save, nėra vienybės, tik chaosas.
Nerijus
Laisvė yra tiktais svajonė...
Egidijus
Svarbiausi reikalai nuslepiami nuo paprastų žmonių kaip mūsų.
Linkteliu.
Kaip ilgai žmonės turėjo gyventi nelaisvėje? Kaip ilgai galima niekinti, menkinti žmogaus širdį, kol jis pasiduoda ir priima
savo likimą? Tačiau nejaugi visi Disolijos gyventojai jau pasidavė?
Veik
Tada kodėl niekas prieš jį nekovoja?
78

Zenonas
O ką mes darom? Dėl to mes ir esame maištininkai!
Irina
Viskas, ką mes darome, yra kova prieš valdžią.
Veik
Kodėl jūsų tiek mažai? Kodėl tik tiek?
Nerijus
Kadaise mūsų buvo daugiau... Daug daugiau. Mes gyvenome lyg šešėliai patamsyje, besislėpdami nuo
visų, su vienu vieninteliu noru - laisve. Mes norim laisvės, supranti? Nieko daugiau.
Nerijaus balsas skamba pavargęs.
Veik
Bet planas... nepavyko?
Nerijus
Ne... Mus susekė. Dauguma mūsų. Mes esam maištininkų liekanos.
Linkteliu.
Noriu pateikti kitą klausimą, tačiau staiga už savęs išgirstu lapų čežėjimą, sunkių batų dunksėjimą. Visi, tarsi būtume
išgirdę tylų įsakymą, sustojame.
Egidijus
Jūs.. jūs tai girdėjote?
Eugenija
Ką? Ką? Sakyk!
Egidijus
Aš... aš kažką girdėjau...
79

Zenonas
Tu įsitikinęs, kad tai ne tavo paranoja?
Egidijus
Taip, aš esu tuo tikras! Aš kažką girdėjau!
Zenonas išsitraukia peilį, lėtai prisėlina prie žemo krūmo.
Zenonas
Štai...
Staigiu judesiu Zenonas nukerta krūmo šakas, aštrią ginklo geležtę nukreipia priekin. Neramiai prisijungiame prie jo.
Zenonas
Dar vienas iš šitų-
Kelias akimirkas įsivyrauja tyla.
Netikiu savo akimis, tačiau tikrai - sargybinis.
Juodu šarvu padengtas kūnas nejudantis, keistai nukritęs tarp lapų. Blizgantis šalmas nuslydęs nuo galvos ir apnuogina
kruviną jo veidą. Akys užmerktos, o krauju aptaškyta krūtinė kilojasi ramiai.
Kažkaip nustebau, pamatęs paprasto žmogaus veidą po nuolat dėvimos kaukės. Nežinau, ko tikėjausi – sunku patikėti,
kad jie, sargybiniai, tėra tik žmonės kaip mes...
Nerijus
Jis yra vienas...
Irina
Taip, jis tikrai yra...
Egidijus kelis žingsnius prieina į priekį, tačiau Zenonas suima jį už peties ir atitraukia atgal.
Egidijus
Jis beginklis. Jis mums nekelia jokio pavojaus.
80

Eugenija
Jis sužeistas... Ir turbūt praradęs sąmonę...
Egidijus
Regis, jis mus sekė, tačiau nugriuvo...
Eugenija
Turbūt iš nuovargio.
Zenonas nustumia Egidijų į galą ir pasveria peilio rankeną savo rankoje.
Zenonas
Darom tai, ką jau seniai turėjom padaryti...
Eugenija
Palauk!
Zenonas
Ne, dar kartą jūs manęs neapkvailinsit! Jis yra pavojus. Jis yra priešas.
Eugenija šoka prieš Zenoną, saugančiai išskėčia rankas.
Eugenija
Tu jo nepažįsti! Jis yra beginklis, visiškai vienas. Kokį pavojų jis tau sukelia? Ko jis blogo padarė?
Zenonas
Vien tas faktas, kad jis dėvi šitą uniformą man pasako, kad jis blogas.
Eugenija
Pasaulis nėra juodas ir baltas!
Zenonas
Bet jis nėra rožinis! Nebūk kvaila!
81

Eugenija
Zenonai, baik! Egidijau, padėk!
Tačiau Egidijus ramiai stovi šalia raudonplaukio.
Egidijus
Jis yra... teisus. Jei mes jį paliksime čia, visi sužinos apie mus. Visi žinos, kur mes esam ir kur einame.
Eugenija
Jis yra nekaltas! Jis nieko blogo nepadarė!
Egidijus
Eugenija, aš žinau, kad nelengva, bet paklausyk. Kartais reikia paaukoti gyvybę, kad kiti galėtų gyventi. Jo
žūtis išgelbės tūkstantį gyvybių, supranti? Jei kažkas sužinos apie tai, jog mes čia, mūsų maištas baigsis
tuoj pat.
Eugenija
Paaukoti? Visi nusipelnė gyventi, Egidijau! Tu apie jį nekalbi kaip apie žmogų, o kaip apie... apie
šachmatų figūrėlę! Kliūtį, kurią reikia pašalinti! Kur tavo sveikas protas?
Zenonas
Kas tau yra svarbiau - vienas vienintelis žmogus ar Disolija? Rinkis. Aš jau seniai pasirinkau.
Pagalvok apie tai, kiek gyvybių jis atėmė. Kiek skausmo ir liūdesio jis sukėlė žudydamas, kiek žmonių
kentėjo dėl jo. Ar tu nori, kad toks žmogus laisvai vaikščiotų?
Eugenija
Žmonės keičia-
Egidijus
Bet ne per akimirką.
Zenonas
Pagalvok apie jį. Kaip sunku yra gyventi su tokia tamsuma širdyje, nešiotis žuvusių žmonių gyvybes ant
savo pečių. Ar nebūtų geriau baigti jo kančias? Jis yra kaltas, nusipelnė bausmės, o aš jį be skausmo
atleisiu...
82

Eugenija
Ne, tai nėra geriau. Žmonės neturėtų spręsti apie kitų gyvybes... Nerijau!
Nerijus užsidengia veidą ir nusisuka, pasitraukia.
Nerijus
Aš... aš negaliu žiūrėti į tai...
Irina švelniai suima Eugeniją ir Zenoną už pečių.
Irina
Palaukit... turi būti kita išeitis...
Zenonas
Kokia? Pasakyk nors vieną. Mielai darysiu tai!
Eugenija
Mes negalim to padaryti...
Zenonas
Mes negalim, o turim.
Irina
Palauk...
Raudonplaukis pašaipiai nusišypso ir sukryžiuoja drebančias savo rankas.
Zenonas
Lauksiu. Be tavo įsakymo nieko nedarysiu - juk tu esi mūsų vadovė. Pasirinkimas tavo rankose...
Irina
Ne, ne mano...
83

Irinos žvilgsnis klaidžioja aplink mus visus ir sustoja. Prie manęs.
Veik
Aš? Aš? Kodėl aš?
Mane išmuša šaltas prakaitas, kūną apima drebulys. Juoda migla užsitraukia prieš mano akis, staiga pasidaro keistai
lengva galvoje. Jaučiuosi, tarsi tuoj pargriūsiu į gilią besąmonės gelmę.
Irina
Nes tu žinai, kas yra geriausia...
Vos prakalbu.
Veik
Ne! Ne! Tai... aš... aš negaliu!
Zenonas
Tiesiog sakyk! Jei jis mirs, tai nebus tavo kaltė. Aš tai padarysiu.
Irina
Aš taip pat negaliu.
Bet tu žinai, kas yra teisinga. Aš... aš tai žinau...
Jos balsas tvirtas. Tarsi ji išties žinotų...
Tačiau tai neįmanoma. Ji pakvaišo.
Staiga nesusilaikau ir pradedu isteriškai juoktis.
Veik
Kodėl? Tu išprotėjai! Tu net nenori man pasakyti apie jūsų planus, bet staiga... staiga man reikia spręsti
apie gyvybę ar mirtį?!
Irina
Aš tavimi pasitikiu. Sprendimą nulemsiu aš. Bet pasakyk man, ką tu manai...
Aš pakratau galvą.
84

Veik
Aš...
Zenonai
Sakyk arba aš tai tiesiog pabaigsiu.
Širdis daužosi į krūtinę. Mane apgaubia ledinis panikos apsiaustas, suspaudžia gerklę ir neleidžia kvėpuoti.
Mano akys bėga nuo Zenono, kietai sukandžiusio dantis, iki Eugenijos, neramiai minkančios megztinio rankovę.
Pasirinkimas mano. Noriu tylėti, prasmigti į žemės gelmes, išgaruoti lyg vienišas vandens lašas. Bet neturiu pasirinkimo.
NE.
TAI NE MANO PASIRINKIMAS.
85

. penkta
Veik
....ne.
Irina
Tu jį girdėjai, Zenonai.
Vaikinas nenoriai nuleidžia ginklą. Girdžiu, kaip Eugenija giliai iškvepia sulaikytą orą.
Eugenija
Pagaliau... ačiū...
Zenonas
Tik žiūrėkit, kad vėliau nepasigailėtumėt.
Egidijus
Nemanau, kad tai buvo itin... strategiška.
Eugenija
Ką tu žinai apie strategija? Tau, ne, jums nerūpi kiti žmonės! Viską, ką jūs matot, yra tik tikslas! Jūs esat
akli!
86

Zenonas
Jei tu žinotum...
Irina
Apsiraminkit. Viskas yra gerai. Niekas nemirė. Visi esame sveiki.
Viskas gerai, Nerijau?
Nerijus, visą laiką vaikščiojęs pirmyn ir atgal, sustoja ir linkteli nežymiai. Ant jo lūpų pasirodo lengva šypsena, tačiau ji
nepasiekia jo iš išgąsčio išplėstų akių.
Nerijus
Taip. Taip. Niekada nesijaučiau puikiau.
Zenonas
Siūlyčiau dingti iš čia, kol šitas kvailys nepramerkė akių. Tada aš jam tikrai-
Eugenija
Patylėk nors kartą!
Zenonas
Negaliu patikėti, kad... tiek to...
Be žodžių judame toliau, lyg niekada nebūtume aptikę mūsų slapto sekėjo. Kelis kartus manau, jog girdžiu žingsnius už
savęs ir atsigręžiu atgal, tačiau nematau jokių apsiginklavusių ir tamsiais šarvais pasipuošusių sargybinių. Baimės
jausmas pamažu išblėsta ir palieka malonią jausmų tuštumą manyje.
Irina
Reikėtų padaryti pertrauką.
Nerijus
Sutinku...
Įsikuriame tarp krūmų. Šakos drasko nuogas rankas ir kojas, tačiau mėgaujuosi kiekviena akimirka, kurią praleidžiu
sėdėdamas šešėlyje, apsaugotas nuo kaitriųjų saulės nagų.
87

Eugenija
Mes dar turime šiek tiek maisto... Nedaug, bet užteks.
Irina
Ar Disolija dar toli?
Nerijus
Pagal viską, sakyčiau, įveikėme daugiau už pusę kelio...
Zenonas
Ir iššvaistėm pusę to laiko prie sargybinio.
Eugenija
Taip. Dėl tavęs.
Zenonas
Kaltink mane, kiek tik nori. Jei pradėsi jaustis geriau - sveikinu.
Nerijus
Apsiraminkit... pats gi sakei, Zenonai - saulė dar šviečia.
Irina
Einam. Jei ir toliau seksis taip gerai, būsim greičiau Disolijoje, nei apie tai pagalvosim.
Tęsiame savo nesibaigiančią kelionę. Mintyse bandau įsivaizduoti Disoliją, Gregorijų. Laukiu nesulaukiu momento, kai
pagaliau suprasiu maištininkų gyvastį, jų amžinąją kovą prieš blogį. Paskendu taip giliai savyje, jog nejaučiu pasaulio
aplink savęs. Kur nors toli, labai tyliai girdžiu duslius savo palydovų balsus, jaučiu deginančią šviesą savo akyse.
Pirmąkart, atrodo, turiu laiko keliauti ir atrasti ne išorinį pasaulį, o vidinį. Save. Atrasti tai, ką taip staigiai praradau
– galbūt netgi amžinai...
Nerijus
Ar jūs matot ką aš matau?
88

Zenonas
Hm?
Nerijus
Vartai! Disolijos atviri vartai! Tuoj būsim mieste!
Eugenija
Tikrai... pažiūrėkit, kiek daug žmonių! Aš neatsimenu, kad Puotoje būtų dalyvavę tiek daug žmonių!
Negaliu patikėti!
Stovime ant kalvos.
Disolija. Gražiau, nei maniau.
Aukšta, iš raudonų mūro plytų siena juosia milžiniškus pastatus, laikančius skaidrų dangų savo plokščiomis viršūnėmis.
Namai taip pat iš raudonų plytų pastatyti, kai kurie pilki it lietų nešantis debesis. Vienintelis įėjimas į miestą –
didžiuliai, iš juodo metalo nukalti vartai, iš abiejų pusių saugomi dvejomis eilėmis sargybinių. Žmonių virtinė veržte
veržiasi pro vartus, už savęs tįsdami maišus, pilnus visokiausių spalvotų gėrybių. Vaikai nekantriai tempia savo tėvus ir
su laiminga šypsena pirštais rodo į kitus keliautojus. Iš tolo spalvota minia atrodo lyg išsiliejusių dažų taškai.
Keista, kad miestas toks puikus, o gyvenimas jame – visiška priešprieša.
Egidijus
Puiku. Mes be problemų susimaišysim su minia ir mūsų nepastebės.
Zenonas
Kažin. Nuo to laiko, kai buvom Imate, sargybiniai žino, kaip mes atrodome.
Irina
Reikia tikėtis, kad jie bus per daug užsiėmę Puota...
Nė nepajuntu, kaip paspartinu žingsnį. Kartu risčia pasileidžiame nuo kalvos. Džiaugsmas užsiliepsnoja manyje,
smalsumas priverčia įbesti akis į viską, kas juda prieš mane. Į ausis maloniai veržiasi aplinkinių šurmulys.
Sargybinis
Eikit, eikit. Vienas po kito. Lėčiau.
Sargybiniai, visi identiški, lyg iš kartono iškirpti, savo ilgus ginklų snapus atkišę mūsų pusėn mosikuojasi rankomis.
Šviesa akinančiai atsispindi nuo blizgių aprangų.
89

Kaimietis
Kaip pasiilgau aš Disolijos!
Atsisuku į tą pusę, iš kurios išgirstu garsų sušaukimą ir nesusilaikau nenusišypsojęs. Vyras, apsirengęs išteptais
skarmalais ir už rankos vesdamasis mažametį sūnų, savo rudomis akimis meiliai apžvelgia Disoliją. Savo namus.
Zenonas
Žiūrėk, Nerijau. Bendramintis. Gal nori pabendrauti?
Nerijus
Nespėčiau su kiekvienu pašnekėti. Visi, nors valandai atsukę Disolijai savo nugarą, jos pasiilgsta. Tu irgi.
Tiesiog negali to pripažinti...
Užsimerkiu ir įkvėpiu laisvą miesto orą. Apžvelgiu akmenimis grįstą gatvę, iš kurios plyšių stiebiasi žemi augalai. Mano
akys pasimeta tarp staliukų, nukrautų vaisiais, daržovėmis, žmonių, kurie smagiai besišnekučiuodami eina pro miestą ir
įvairiausių dydžių ženklų, siūlančių prekių ir nurodančių ėjimo kryptį.
Apsižvalgau, tačiau aplink nėra nė vieno pažįstamo veido. Visur tiek daug žmonių, kad darosi sunku kvėpuoti, nėra
kur pasisukti. Jaučiu, kaip baimė kyla. Kur kiti?
Irina
Ei! Nepasimesk. Lik su manimi.
Šilta ranka sugriebia mane už riešo ir tempia link savęs. Irina. Kiti maištininkai, atsitraukę nuo šurmulio, stovi ratu ir
nepatogiai mesteli žvilgsnius vienas kitam. Egidijus pasitraukia nuo vyro, vos praeinančio ir apverčiančio liežuvį.
Egidijus
Nekenčiu žmonių...
Eugenija
Einam į Pagrindinę aikštę!
Egidijus
Siūlyčiau greičiau...
Egidijus pyktai dirsteli į aną vyrą, pradingusį tarp dviejų namų.
90

Zenonas
Į mane labai keistai žvilgtelėjo sargybinis...
Nerijus
Na, ne kasdien mieste pamatysi tokią asmenybę kaip tave...
Zenonas
Jis į mane žiūrėjo įtariai. Tarsi kažką žinoti, Nerijau.
Egidijus kreivai nusišypso.
Egidijus
Ar čia nėra tavo paranoja?
Zenonas
Aš žinau, ką mačiau.
Irina nekreipia dėmesio į Zenono pasakymą ir, ramiu kaip visada balsu, kreipiasi į Nerijų.
Irina
Greičiausias kelias, kiek žinau, per Pagrindinę gatvę...
Nerijus
Taip, bet ten bus itin daug žmonių. Geriau būtų eiti per mažą, nežinomą gatvelę...
Irina
Nuvesk mus.
Nerijus
Pabandysiu. Bet nepaskęskit minioje!
91

Irina ir vėl švelniai suima mano riešą ir veda mane tarp žmonių. Bet kokiu kitu atveju būčiau prieštaravęs, tačiau dabar
tikrai nenorėjau paskęsti minioje ir likti vienut vienas svetimų krašte. Su kiekvienu žingsniu gatvės triukšmas tampa
duslesnis, kol girdisi tik džiaugsmingų pardavėjų juokų aidai.
Maloniai vėsinantis šešėlis kloja mums kelią tarp dviejų namų, mažoje gatvėje. Kai kurie butų langai užkalti medinėmis
lentomis, ant vienos sienos puikuojasi neįskaitomų ženklų raizginiai. Staiga pasigirsta skardūs balsai.
Gyventojas
Aš nieko nepadariau! Tai yra mano butas! Mano daiktai! Jūs neturit teisės taip su manimi pasielgti!
Skurdus, su apiplyšusiais drabužiais jaunas vaikinas stovi pirštu baksnodamas sau į krūtinę. Nuo purvino jo žando laša
tamsus kraujas.
Prieš jį tvirtai stovi sargybinis. Gremėzdiškas ginklas iškeltas aukštai į orą, lyg nė nedvejotu juo pasinaudoti. Beveidė
kaukė – juoda. Tamsi, kaip ir jo širdis.
Sargybinis
Aš esu teisė. Aš darau, ką noriu. Daugiau čia kojos neįkelsi! Jei drįsi čia parodyti savo purviną veidą,
pasigailėsi!
Gyventojas
Bet... jūs to negalit padaryti!
Sargybinis sugriebia vaikiną už peties ir pastumia jį į apgriuvusią pastato sieną, įremia ginklą jam į krūtinę.
Sargybinis
Kas tai pasakė? Dink iš čia, kol dar neapsigalvojau!
Vaikinas sugniaužia kumščius, sukanda dantis. Akimirką rodos, jog šoks į kovą su piktadariu – tačiau tada karštai
deganti vilties liepsna jo akyse užgęsta. Pečiai nukrinta, liūdesys įžvelgiamas veido bruožuose. Jis vienas. Bejėgis. Vaikinas
greitai atsitraukia ir nepažvelgdamas atgal deda į kojas.
Sargybinis triumfuodamas atremia šautuvą į betoninį pamatą. Jei nebūtų jo kaukės, esu įsitikinęs, matyčiau jo šypseną.
Patenkintą. Šypseną, kupiną neapykantos ir savimeilės, pasididžiavimo savo jėga.
Tačiau sargybinis pastebi mus ir nepatenkintas vėl grėsmingai ima mosikuotis savo ginklu.
Sargybinis
Ko čia žiūrit? Norit problemų? Galiu padėti!
Irina nusuka mane nuo sargybinio.
92

Irina
Nežiūrėk.
Tylėdami ir nuleidę galvas einame toliau.
Veik
Kodėl jis tai daro?
Nerijus
Nes jis gali.
Veik
Bet...
Nerijus
Kai žmogus turi jėgos, ji užvaldo žmogų. Jis nesugeba atsispirti jai, ji jį suėda iš vidaus. Jam nerūpi, ar tai
teisinga, ar ne, jis nori vien tik išleisti susikaupusį pyktį.
Veik
Pyktį ant ko?
Nerijus
Pyktį ant savęs. Kad leido sau pulti į tokią gilią duobę.
Egidijus
Sargybiniai gali daryti, ką nori. Net atimti gyvybę.
Zenonas
Be bausmių.
Bet šitam pasisekė gana gerai. Atėmė tik nuosavybę. Galėjo būti žiauriau.
Linkteliu, nors nelabai klausausi.
Kodėl vaikinas nekovojo?
93

Nors klausimas degte dega man ant liežuvio galo, pats žinau atsakymą.
Nes bijo. Bijo to, kas įvyks, jei pasipriešins.
Baimė priverčia žmogų bėgti. Baimė privertė jį bėgti.
Gyventojas
Padėkit!
Garsus klyksmas persmelkia man širdį.
Irina
Bandyk neklausyt.
Aš sutrinku. Nuo išsigandimo paspartėjo širdies plakimas, plaukai stojosi piestu.
Veik
Kaip?
Irina
Nežinau. Mes tai turėjom daryti visą savo gyvenimą. Pripranti po kiek laiko.
Veik
Tai neteisinga.
Irina
Aišku, ne. Bet teisingumui šitame pasaulyje vietos nėra. Kiekvienas kovoja už save.
Nerijus
Kai gyveni čia, supranti vieną esminį dalyką - tu nori girdėti klyksmus ir šauksmus. Nes tada žinai, kad ne
tavo eilė. Tyla reiškia mirti.
Eugenija
Dabar tu imi suprasti, taip? Dėl ko mes darome visa tai...
94

Nežinau, ką sakyti. Galva tuščia, visos mintys išplaukusios.
Nerijus
Štai. Pagrindinė aikštė.
Egidijus
Pataikėm būtent tuo metu, kai mažiausiai norisi čia būti...
Žmonės su didžiuliais plakatais, aprašytais ženklais ir apipieštais drabužiais, stovi ant medinių dėžių, mosikuoja
spalvotus pagaliukus aukštai ore. Lyg mantrą jie kartoja tuos pačius sakinius.
Veik
Kas čia vyksta?
Irina
Protestai. Puotos metu jie vyksta beveik kasdien.
Aplink žmonės ploja, daužo pagaliais į būgnus, rėkia šūksnius ir plėšo plakatus, ant kurių krauju užtepliota vardas
Gregorijus. Kur nors toli įžvelgiu žmonių ratelį, kurie mėto degančius fakelus link sargybinių, žmonės, kurie apsiginklavę
lentomis daužo langus ir sienas. Girdžiu dūžtantį stiklą, ore matau skraidančius akmenis.
Veik
Tu nori pasakyti, tai yra kasdienybė?
Zenonas
Taip.
Minia
Laisvė Disolijai! Laisvė žmonėms!
Gyventojas
Išlaisvinam Disoliją iš vergystės pančių!
Minia
Laisvė Disolijai! Laisvė žmonėms!
95

Šalia manęs garsiai atsikosėja senis.
Senis
Silpnapročiai paaugliai! Tiesiai mirčiai į rankas!
Gyventoja
Į šviesią ateitį! Į tiesą! Žvelgiame į tikrovę ir kovojame ne tik už save, bet ir už kitus!
Gyventojas
Mūsų laisvės troškulys uždegs visą Disoliją, visą pasaulį, kiekvienas kausis laisvės kalaviju už ateitį! Kartu
mes išgydysime praeities žaizdas, kursime naują pasaulį!
Gyventoja
Vieni mes esame neišgirsti - bet susivieniję visi išgirs mūsų narsių širdžių plakimą!
Klausausi minios šaukimų. Kai kurie žmonės su ašaromis akimis, kiti užsimerkę rėkia protestuojančiųjų šūkį.
Pirmąkart būdamas Disolijoje jaučiu vienybe. Susivienijimą tarp žmonių, kurie norėjo laisvės, kurie tetroško tik vieno –
ateities.
Viskas slenka lėtai prieš mano akis, šokantys spalvos taškeliai maišosi tarpusavy. Man darosi tamsu, darosi sunku, tarsi
visas nuovargis staiga būtų sugrįžęs ant mano silpnų pečių. Savo ausyse tegirdžiu tolimą cypimą, o kur nors toli toli –
sargybinio balsą.
Sargybinių vadovas
Užtaisyti!
Veik
Kas...
Minia
Laisvė Disolijai! Laisvė žmonėms!
Paskutinis šūkis. Paskutinis šokis į laisvę. Į tamsų griovį. Į mirtį.
Kulkos skrido it juodos varnos, kraujas liejosi lyg lietus iš dangaus. Chaosas. Visi bėgo, klyksmai raižė šaltą orą.
Kažkas suvarė aštrius nagus į mano ranką, jaučiau, kaip kažkas šilto liejosi ant mano drabužių.
Norėjau eiti. Palikti vis tai ir sugrįžti į baltumą. Kaip norėčiau sugrįžti į paguodžiančią tamsą, į nežinojimą, į laisvę...
96

Bet aš čia. Aš negaliu.
Tai yra realybė. Jei aš užsimerksiu, tai nepasikeis. Jie visi krito... Iš dangaus, lyg krentantys lapai, jie visi krito...
97

. penkta
Veik
Mes neturėtume spręsti apie gyvybę ir...
Tačiau mano žodžiai nugarmi aukštame Eugenijos klyksme. Akimirksniu sustingstu. Zenonas iškelia peilį į viršų,
ryškiai raudonas kraujas blizga saulės šviesoje. Raudonplaukis vikriai nusivalo geležtę į kelnes ir įsikiša ginklą, kaip
visada, už diržo.
Eugenija
Ar tu visiškai išprotėjai?!
Zenonas
Aš padariau tai, ką reikėjo padaryti.
Eugenija
Tu esi žudikas, Zenonai, žudikas!
98

Egidijus
Eugenija, mes neturėjome kito pasi-
Eugenija
Taip, mes turėjome!
Juodaplaukė susiima galvą rankomis ir neramiai vaikšto pirmyn ir atgal.
Jaučiuosi keistai kaltas.
Veik
Eugenija, aš...
Eugenija
Patylėk! Tu galėjai bent jau išsižioti ir-
Irina
Eugenija. Užtenka.
Eugenija atsisuka į mane ir pažvelgia liūdnomis akimis.
Eugenija
Gerai...
Atleisk, aš... nenorėjau...
Irina
Ar viskas gerai, Neriju?
Nerijus linktėli nežymiai. Ant jo lūpų pasirodo lengva šypsena, tačiau ji nepasiekia jo iš išgąsčio išplėstų akių.
Nerijus
Taip. Taip. Niekada nesijaučiau puikiau.
99

Zenonas
Siūlyčiau eiti iš-
Eugenija
Patylėk nors kartą!
Zenonas
Negaliu patikėti, kad... tiek to...
Be žodžių judame toliau, lyg niekada nebūtume aptikę mūsų slapto sekėjo. Kelis kartus manau, jog girdžiu žingsnius už
savęs ir atsigręžiu atgal, tačiau nematau jokių apsiginklavusių ir tamsiais šarvais pasipuošusių sargybinių. Baimės
jausmas pamažu išblėsta ir palieka malonią jausmų tuštumą manyje.
Irina
Reikėtų padaryti pertrauką.
Nerijus
Sutinku...
Įsikuriame tarp krūmų. Šakos drasko nuogas rankas ir kojas, tačiau mėgaujuosi kiekviena akimirka, kurią praleidžiu
sėdėdamas šešėlyje, apsaugotas nuo kaitriųjų saulės nagų.
Eugenija
Mes dar turime šiek tiek maisto... Nedaug, bet užteks.
Eugenija atrodo geriau. Pykčio - net pėdsako nėra. Tačiau giliai žinau, jog ji dar vis negali nustoti apie tai mąstyti.
Irina
Ar Disolija dar toli?
Nerijus
Pagal viską, sakyčiau, įveikėme daugiau už pusę kelio...
Zenonas
Ir iššvaistėm pusę to laiko prie sargybinio.
100

Eugenija
Taip. Dėl tavęs.
Zenonas
Kaltink mane, kiek tik nori. Jei pradėsi jaustis geriau - sveikinu.
Nerijus
Apsiraminkit... pats gi sakei, Zenonai - saulė dar šviečia.
Irina
Einam. Jei ir toliau seksis taip gerai, būsim greičiau Disolijoje, nei apie tai pagalvosim.
Tęsiame savo nesibaigiančią kelionę. Mintyse bandau įsivaizduoti Disoliją, Gregorijų. Laukiu nesulaukiu momento, kai
pagaliau suprasiu maištininkų gyvastį, jų amžinąją kovą prieš blogį. Paskęstu taip giliai savyje, jog nejaučiu pasaulio
aplink savęs. Kur nors toli, labai tyliai girdžiu duslius savo palydovų balsus, jaučiu deginančią šviesą savo akyse.
Pirmąkart, atrodo, turiu laiko keliauti ir atrasti ne išorinį pasaulį, o vidinį. Save. Atrasti tai, ką taip staigiai praradau
– galbūt netgi amžinai...
Nerijus
Ar jūs matot ką aš matau?
Zenonas
Hm?
Nerijus
Vartai! Disolijos atviri vartai! Tuoj būsim mieste!
Eugenijos veidas pražydi.
Eugenija
Tikrai... pažiūrėkit, kiek daug žmonių! Aš neatsimenu, kad Puotoje būtų dalyvavę tiek daug žmonių!
Negaliu patikėti!
101

Stovime ant kalvos.
Disolija. Gražiau, nei maniau.
Aukšta, iš raudonų mūro plytų siena juosia milžiniškus pastatus, laikančius skaidrų dangų savo plokščiomis viršūnėmis.
Namai taip pat iš raudonų plytų pastatyti, kai kurie pilki it lietų nešantis debesis. Vienintelis įėjimas į miestą –
didžiuliai, iš juodo metalo nukalti vartai, iš abiejų pusių saugomi dvejomis eilėmis sargybinių. Žmonių virtinė veržte
veržiasi pro vartus, už savęs tįsdami maišus, pilnus visokiausių spalvotų gėrybių. Vaikai nekantriai tempia savo tėvus ir
su laiminga šypsena pirštais rodo į kitus keliautojus. Iš tolo spalvota minia atrodo lyg išsiliejusių dažų taškai.
Keista, kad miestas toks puikus, o gyvenimas jame – visiška priešprieša.
Egidijus
Puiku. Mes be problemų susimaišysim su minia ir mūsų nepastebės.
Zenonas
Kažin. Nuo to laiko, kai buvom Imate, sargybiniai žino, kaip mes atrodome.
Irina
Reikia tikėtis, kad jie bus per daug užsiėmę Puota...
Nė nepajuntu, kaip paspartinu žingsnį. Kartu risčia pasileidžiame nuo kalvos. Džiaugsmas užsiliepsnoja manyje,
smalsumas priverčia įbesti akis į viską, kas juda prieš mane. Į ausis maloniai veržiasi aplinkinių šurmulys.
Sargybinis
Eikit, eikit. Vienas po kito. Lėčiau.
Sargybiniai, visi identiški, lyg iš kartono iškirpti, savo ilgus ginklų snapus atkišę mūsų pusėn mosikuojasi rankomis.
Šviesa akinančiai atsispindi nuo blizgių aprangų.
Kaimietis
Kaip pasiilgau aš Disolijos!
Atsisuku į tą pusę, iš kurios išgirstu garsų sušaukimą ir nesusilaikau nenusišypsojęs. Vyras, apsirengęs išteptais
skarmalais ir už rankos vesdamasis mažametį sūnų, savo rudomis akimis meiliai apžvelgia Disoliją. Savo namus.
Zenonas
Žiūrėk, Nerijau. Bendramintis. Gal nori pabendrauti?
102

Nerijus
Nespėčiau su kiekvienu pašnekėti. Visi, nors valandai atsukę Disolijai savo nugarą, jos pasiilgsta. Tu irgi.
Tiesiog negali to pripažinti...
Užsimerkiu ir įkvėpiu laisvą miesto orą. Apžvelgiu akmenimis grįstą gatvę, iš kurios plyšių stiebiasi žemi augalai. Mano
akys pasimeta tarp staliukų, nukrautų vaisiais, daržovėmis, žmonių, kurie smagiai besišnekučiuodami eina pro miestą ir
įvairiausių dydžių ženklų, siūlančių prekių ir nurodančių ėjimo kryptį.
Apsižvalgau, tačiau aplink nėra nė vieno pažįstamo veido. Visur tiek daug žmonių, kad darosi sunku kvėpuoti, nėra
kur pasisukti. Jaučiu, kaip baimė kyla. Kur kiti?
Irina
Ei! Nepasimesk. Lik su manimi.
Šilta ranka sugriebia mane už riešo ir tempia link savęs. Irina. Kiti maištininkai, atsitraukę nuo šurmulio, stovi ratu ir
nepatogiai mesteli žvilgsnius vienas kitam. Egidijus pasitraukia nuo vyro, vos praeinančio ir apverčiančio liežuvį.
Egidijus
Nekenčiu žmonių...
Eugenija
Einam į Pagrindinę aikštę!
Egidijus
Siūlyčiau greičiau...
Egidijus pyktai dirsteli į aną vyrą, pradingusį tarp dviejų namų.
Zenonas
Į mane labai keistai žvilgtelėjo sargybinis...
Nerijus
Na, ne kasdien mieste pamatysi tokią asmenybę kaip tave...
Zenonas
Jis į mane žiūrėjo įtariai. Tarsi kažką žinoti, Nerijau.
103

Egidijus kreivai nusišypso.
Egidijus
Ar čia nėra tavo paranoja?
Zenonas
Aš žinau, ką mačiau.
Irina nekreipia dėmesio į Zenono pasakymą ir, ramiu kaip visada balsu, kreipiasi į Nerijų.
Irina
Greičiausias kelias, kiek žinau, per Pagrindinę gatvę...
Nerijus
Taip, bet ten bus itin daug žmonių. Geriau būtų eiti per mažą, nežinomą gatvelę...
Irina
Nuvesk mus.
Nerijus
Pabandysiu. Bet nepaskęskit minioje!
Irina ir vėl švelniai suima mano riešą ir veda mane tarp žmonių. Bet kokiu kitu atveju būčiau prieštaravęs, tačiau dabar
tikrai nenorėjau paskęsti minioje ir likti vienut vienas svetimų krašte. Su kiekvienu žingsniu gatvės triukšmas tampa
duslesnis, kol girdisi tik džiaugsmingų pardavėjų juokų aidai.
Maloniai vėsinantis šešėlis kloja mums kelią tarp dviejų namų, mažoje gatvėje. Kai kurie butų langai užkalti medinėmis
lentomis, ant vienos sienos puikuojasi neįskaitomų ženklų meno kūriniai. Staiga pasigirsta skardūs balsai.
Gyventojas
Aš nieko nepadariau! Tai yra mano butas! Mano daiktai! Jūs neturit teisės taip su manimi pasielgti!
Skurdus, su apiplyšusiais drabužiais jaunas vaikinas stovi pirštu baksnodamas sau į krūtinę. Nuo purvino jo žando laša
tamsus kraujas.
Prieš jį tvirtai stovi sargybinis. Gremėzdiškas ginklas iškeltas aukštai į orą, lyg nė nedvejotu juo pasinaudoti. Beveidė
kaukė – juoda. Tamsi, kaip ir jo širdis.
104

Sargybinis
Aš esu teisė. Aš darau, ką noriu. Daugiau čia kojos neįkelsi! Jei drįsi čia parodyti savo purviną veidą,
pasigailėsi!
Gyventojas
Bet... jūs to negalit padaryti!
Sargybinis sugriebia vaikiną už peties ir pastumia jį į apgriuvusią pastato sieną, įremia ginklą jam į krūtinę.
Sargybinis
Kas tai pasakė? Dink iš čia, kol dar neapsigalvojau!
Vaikinas sugniaužia kumščius, sukanda dantis. Akimirką rodos, jog šoks į kovą su piktadariu – tačiau tada karštai
deganti vilties liepsna jo akyse užgęsta. Pečiai nukrinta, liūdesys įžvelgiamas veido bruožuose. Jis vienas. Bejėgis. Vaikinas
greitai atsitraukia ir nepažvelgdamas atgal deda į kojas.
Sargybinis triumfuodamas atremia šautuvą į betoninį pamatą. Jei nebūtų jo kaukės, esu įsitikinęs, matyčiau jo šypseną.
Patenkintą. Šypseną, kupiną neapykantos ir savimeilės, pasididžiavimo savo jėga.
Tačiau sargybinis pastebi mus ir nepatenkintas vėl grėsmingai ima mosikuotis savo ginklu.
Sargybinis
Ko čia žiūrit? Norit problemų? Galiu padėti!
Irina nusuka mane nuo sargybinio.
Irina
Nežiūrėk.
Tylėdami ir nuleidę galvas einame toliau.
Veik
Kodėl jis tai daro?
Nerijus
Nes jis gali.
105

Veik
Bet...
Nerijus
Kai žmogus turi jėgos, ji užvaldo žmogų. Jis nesugeba atsispirti jai, ji jį suėda iš vidaus. Jam nerūpi, ar tai
teisinga, ar ne, jis nori vien tik išleisti susikaupusį pyktį.
Veik
Pyktį ant ko?
Nerijus
Pyktį ant savęs. Kad leido sau pulti į tokią gilią duobę.
Egidijus
Sargybiniai gali daryti, ką nori. Net atimti gyvybę.
Zenonas
Be bausmių.
Bet šitam pasisekė gana gerai. Atėmė tik nuosavybę. Galėjo būti žiauriau.
Linkteliu, nors nelabai klausausi.
Kodėl vaikinas nekovojo?
Nors klausimas degte dega man ant liežuvio galo, pats žinau atsakymą.
Nes bijo. Bijo to, kas įvyks, jei pasipriešins.
Baimė priverčia žmogų bėgti. Baimė privertė jį bėgti.
Gyventojas
Padėkit!
Garsus klyksmas persmelkia man širdį.
Irina
Bandyk neklausyt.
106

Aš sutrinku. Nuo išsigandimo paspartėjo širdies plakimas, plaukai stojosi piestu.
Veik
Kaip?
Irina
Nežinau. Mes tai turėjom daryti visą savo gyvenimą. Pripranti po kiek laiko.
Veik
Tai neteisinga.
Irina
Aišku, ne. Bet teisingumui šitame pasaulyje vietos nėra. Kiekvienas kovoja už save.
Nerijus
Kai gyveni čia, supranti vieną esminį dalyką - tu nori girdėti klyksmus ir šauksmus. Nes tada žinai, kad ne
tavo eilė. Tyla reiškia mirti.
Eugenija
Dabar tu imi suprasti, taip? Dėl ko mes darome visa tai...
Nežinau, ką sakyti. Galva tuščia, visos mintys išplaukusios.
Nerijus
Štai. Pagrindinė aikštė.
Egidijus
Pataikėm būtent tuo metu, kai mažiausiai norisi čia būti...
Žmonės su didžiuliais plakatais, aprašytais ženklais ir apipieštais drabužiais, stovi ant medinių dėžių, mosikuoja
spalvotus pagaliukus aukštai ore. Lyg mantrą jie kartoja tuos pačius sakinius.
Veik
Kas čia vyksta?
107

Irina
Protestai. Puotos metu jie vyksta beveik kasdien.
Aplink žmonės ploja, daužo pagaliais į būgnus, rėkia šūksnius ir plėšo plakatus, ant kurių krauju užtepliota vardas
Gregorijus. Kur nors toli įžvelgiu žmonių ratelį, kurie mėto degančius fakelus link sargybinių, žmonės, kurie apsiginklavę
lentomis daužo langus ir sienas. Girdžiu dūžtantį stiklą, ore matau skraidančius akmenis.
Veik
Tu nori pasakyti, tai yra kasdienybė?
Zenonas
Taip.
Minia
Laisvė Disolijai! Laisvė žmonėms!
Gyventojas
Išlaisvinam Disoliją iš vergystės pančių!
Minia
Laisvė Disolijai! Laisvė žmonėms!
Šalia manęs garsiai atsikosėja senis.
Senis
Silpnapročiai paaugliai! Tiesiai mirčiai į rankas!
Gyventoja
Į šviesią ateitį! Į tiesą! Žvelgiame į tikrovę ir kovojame ne tik už save, bet ir už kitus!
Gyventojas
Mūsų laisvės troškulys uždegs visą Disoliją, visą pasaulį, kiekvienas kausis laisvės kalaviju už ateitį! Kartu
mes išgydysime praeities žaizdas, kursime naują pasaulį!
108

Gyventoja
Vieni mes esame neišgirsti - bet susivieniję visi išgirs mūsų narsių širdžių plakimą!
Klausausi minios šaukimų. Kai kurie žmonės su ašaromis akimis, kiti užsimerkę rėkia protestuojančiųjų šūkį.
Pirmąkart būdamas Disolijoje jaučiu vienybe. Susivienijimą tarp žmonių, kurie norėjo laisvės, kurie tetroško tik vieno –
ateities.
Viskas slenka lėtai prieš mano akis, šokantys spalvos taškeliai maišosi tarpusavy. Man darosi tamsu, darosi sunku, tarsi
visas nuovargis staiga būtų sugrįžęs ant mano silpnų pečių. Savo ausyse tegirdžiu tolimą cypimą, o kur nors toli toli –
sargybinio balsą.
Sargybinių vadovas
Užtaisyti!
Veik
Kas...
Minia
Laisvė Disolijai! Laisvė žmonėms!
Paskutinis šūkis. Paskutinis šokis į laisvę. Į tamsų griovį. Į mirtį.
Kulkos skrido it juodos varnos, kraujas liejosi lyg lietus iš dangaus. Chaosas. Visi bėgo, klyksmai raižė šaltą orą.
Kažkas suvarė aštrius nagus į mano ranką, jaučiau, kaip kažkas šilto liejosi ant mano drabužių.
Norėjau eiti. Palikti vis tai ir sugrįžti į baltumą. Kaip norėčiau sugrįžti į paguodžiančią tamsą, į nežinojimą, į laisvę...
Bet aš čia. Aš negaliu.
Tai yra realybė. Jei aš užsimerksiu, tai nepasikeis.
Jie visi krito... Iš dangaus, lyg krentantys lapai, jie visi krito...
109

. šešta
Minia
Laisvė Disolijai! Laisvė žmonėms!
Jie visi krito.
Vienas po kito, vienas kitas į šiltą mirties glėbį.
Krito...
Irina
Viskas gerai? Tu... tu klykei...
Atsimerkiu – naktis. Klyksmų aidas lyg dar skamba tyloje... Tačiau aš čia. Vakarykštis įvykis tarsi išdegintas mano
atmintyje.
Irina
Ar viskas gerai? Ar girdi?
110

Bandau apraminti savo kvėpavimą, pakeliu žvilgsnį ir atremiu Irinos.
Veik
Ne...
Irina
Sapnavai?
Veik
Aha...
Irina
Apie... apie vakar dieną, taip? Ar ne taip?
Veik
Aš... taip...
Irina
Aš suprantu...
Kelias akimirkas tarp mūsų – tyla. Šiek tiek atokiau girdėti kitų maištininkų ramus alsavimas, nakties vėjas, glostantis
paplyšusią užuolaidą.
Irina
Aš nenorėjau, kad tu tai matytum... jei aš būčiau žinojus, prisiekiu, nebūtų taip buvę...
Linkteliu.
Tačiau niekaip nepavyksta nukreipti minčių. Vidinėje akyje tematau krentančius žmonės, visa, kas po to, tarsi ištrinta iš
mano galvos.
Veik
Jie visi... jie visi...
Irina
Taip. Aš žinau.
111

Bet mes esam čia, supranti? Mes iškovosim laisvę. Mes išgelbėsim jų visų gyvybes. Sukursim naują rytojų,
kuriame kiekvienas jausis saugiai.
Aš linkteliu, netikiu.
Jie nieko negali pakeisti – niekas negali.
Irina
Ir dėl to mums reikia tavęs.
Nesusilaikau nenusišypsojęs.
Veik
Ką aš galiu padaryti? Jie visi žuvo. Jie buvo pilni drąsos, pasiryžę šokti į kovą, giliai širdyje žinodami, kad
mirs. Aš esu niekas. Aš net neatsimenu, kas aš toks.
Irina
Mes visi esame niekai, gyvename pasaulyje pilname niekų. Bet tai nereiškia, kad mes turime nulenkti
galvą priešui. Mes turime kovoti.
Jos šiluma mane apgaubia.
Irina
Laisvė prasideda čia, supranti? Čia.
Irina užsideda ranką savo širdies.
Veik
Bet mes nesame laisvi.
Irina
Ne, kol kas ne. Pasaulyje, ne. Bet mes laisvi čia.
Irina pirštu parodo į mano širdį.
112

Irina
Niekas tavęs negali priversti pasiduoti. Jie tave gali nukankinti, iki kol ištarsi jų norimus žodžius, bet tavo
vidaus jie niekad nepalauš. Viduje kiekvienas iš mūsų yra laisvas. Stiprus. Nepriklausomas. Bet mes
turime išmokti išlaisvinti visa tai ir mūsų norus, svajones paversti tikrove.
Veik
Kaip?
Irina
Būtų per lengva, jei kelių žodžių pakaktų tam paaiškinti, nemanai?
Veik
Aš... nežinau... juk visi maištininkai žuvo...
Irina
Ar tu nori gyventi ten? Nori bijoti, slapstytis ir kasdien užsidengti ausis ir akis? Nori užčiaupti burną ir
sekti paskui korumpuotus žmonės? Tai nėra gyvenimas. Tai tėra buvimas.
Veik
Bet juk pati sakei, kad galim gyventi savo svajonėse...
Irina
Svajonėse mes negyvenam, mes išgyvenam. Jos yra lyg vandens telkinys tuščioje dykumoje. Bet kartais
vandens nepakanka. Dažniausiai vandens nepakanka. Tik trumpam laikui.
Veik
Jei svajonės yra vanduo, jei jų per daug... ar įmanoma jose paskęsti?
Irina
Taip. Kai svajonių per daug, tikrasis gyvenimas nukeliauja į užmarštį. Gyveni svajonėse. Atsikeli ryte, bet
nenori. Tenori gulėti užsimerkęs ir gyventi savo galvoje. Amžinai.
Veik
Bet tu sakei-
113

Irina
Aš nesakiau, kad reikia gyventi savo svajonėse. Reikia gyventi savo svajones, jas paversti realybe.
Veik
Jei tai būtų taip lengva...
Irina
Gyvenimas nėra lengvas. Niekas niekada nesakė, kad jis lengvas.
Aš nuleidžiu pečius, liūdnai nusišypsau.
Veik
Tada kokia prasmė gyventi?
Irina
Gyvenimas nėra lengvas, bet tai nereiškia, kad jis nėra gražus.
Veik
Taip... suprantu...
Irina linkteli, iškelia ranką ir plačiu mostu parodo į dangų.
Irina
Dabar ir žvaigždės naktyje atrodo šviesesnės, ar ne? Ir staiga mėnulio veidas šypsosi...
Tyla.
Irina
Atmink, ką aš tau pasakiau. Mums tavęs reikia. Man tavęs reikia. Tau savęs reikia.
Akimirkos, kurias leidžiame sėdėdami tyliai ir žvelgdami per langą į nakties dangų, atrodo it amžinybė. Žvaigždės
atrodo lyg balti brangakmeniai,, išbarstyti ant tamsiai mėlyno aksomo. Lyg mažos akutės, besišypsančios mums į veidą.
Neatsimenu, kada paskutinįkart esu matęs žvaigždes danguje, o tada man šauna į galvą, kad niekada nesu jų išvydęs.
Tai pirmas kartas. Pirmas kartas po pamiršimo. Pirmas kartas naujame gyvenime, kai matau žvaigždes.
Irina atsistoja.
114

Veik
Irina... pasakyk... prieš visa tai... ar aš visada buvau maištininkas?
Lėtai mane užkloja sunki miego paklodė. Užsimerkiu, ir kai jau stoviu ant sapnų slenksčio, išgirstu tylų Irinos balsą.
Irina
Taip... širdyje, taip.
115

116

. septinta
Nerijus
Ei, kelkis! Labas rytas!
Atsimerkiu.
Veik
Ką?
Nerijus
Jau rytas. Štai - pusryčiai. Jau šalta, bet manau, kad pakanka.
Nerijus su plačia šypsena ant lūpų man įspraudžia sumuštinį į rankas ir sugrįžta prie kitų maištininkų.
Veik
Taip... Ačiū.
Sumuštinis lėtai be skonio tirpsta ant liežuvio.
Blanki šviesa krenta ant geltonai rudų tapetų, šviesiai mėlyna užuolaida lyg paukščio sparnai plasnoja vėjyje. Aplink ant
tamsaus parketo guli išmėtytos pagalvės, paklodės. Kiti maištininkai susėdę ratu ir įbedę akis į didelį popieriaus lapą.
Trumpam sutrinku, tačiau tada atsimenu, kur esu. Mažame, paliktame kambarėlyje viduryje Disolijos, kur po Puotos
spėjome pasislėpti.
Tačiau beveik visi atsiminimai tos dienos yra pradingę, paskendę toj pačioj blankumoj kaip ir praeitas mano gyvenimas.
Staiga prasidaro sunkios medinės durys, slenkstyje pasirodo Zenono ugniniai plaukai. Visos galvos nukrypsta į jo pusę.
117

Zenonas
Gerai, grįžau. Gatvės taip pat pilnos, kaip ir vakar. Protestų – kol kas nėra. Nemanau, kad kažkas dar
nori pradėti sumaištį...
Nerijus
Jeigu mus norėjai nužudyti širdies infarktu, beveik pavyko.
Zenonas kreivai išsiviepia.
Zenonas
Ką jūs?
Egidijus
Vykdome planą.
Zenonas
Skamba smagiai.
Egidijus
Nuobodžiau nei įsivaizduoji.
Nerijus
Aš tuoj užmigsiu. Bet ką padarysi – reikia. Būtų durna be plano imtis veiksmo.
Egidijus
Keista. Nemaniau, kad tai išgirsiu būtent iš tavęs, Nerijau.
Zenonas
Tas pats ir tau, Egidijau. Nuo kada braižymas ir kiekvienos smulkmenos planavimas tau nuobodu?
Irina
Gal grįžtame prie plano? Mes neturime amžinai laiko.
118

Zenonas
Gerai jau, gerai.
Irina nekantriai dirsteli į mano pusę.
Irina
Ateik. Prisijunk ir tu.
Linktėliu ir nuriju paskutinį sumuštinio kąsnį, tada energingai šokteliu ant kojų.
Egidijus
Kur mes buvome? Štai. Turime du pasirinkimus...
Nusileidžiu šalia Eugenijos.
Ant didžiulio popieriaus lapo milimetro tikslumo nubraižytas kambario planas, kiekviena linija aprašyta smulkiomis
raidėmis. Egidijus neramiai tarp pirštų suka pieštuką, o Nerijus su juodu tušinuku dailina piešinį.
Zenonas
Pala pala... Aš nė nenutuokiu, ką tu turi omeny...
Nerijus pakelia žvilgsnį į Egidijų ir tarsi atsiprašydamas nusišypso.
Nerijus
Gal galėtum dar kartą paaiškinti?
Akiniuotasis mechaniškai linkteli galva.
Egidijus
Aišku, galėčiau...
Štai čia - nubraižytas pastatas. Tiksliau, Nerijaus nubraižytas pastatas. Tai yra Senato rūmai. Vieta, kur yra
susitelkę visos valstybės valdymui svarbios asmenybės. Kas yra, jei galima pridurti, labai netaktiška, nes
okupacijos atveju visi...
Nerijus
Nenukrypk nuo temos.
119

Egidijus
Gerai...
Senato rūmuose yra du įėjimai...
Egidijus taip greitai kalba, jog vos sugaudau jo žodžius.
Veik
Palauk... Kur yra šitie rūmai?
Nerijus
Pagrindinėje aikštėje, bet jau einant Pagrindine gatve matosi.
Zenonas sukryžiuoja rankas.
Zenonas
Kas susigalvojo tokius kvailus pavadinimus... Viskas vadinasi arba Gregorijus, arba pagrindinis...
Kūrybingumo - nulis.
Nerijus
Tai vadinasi paprastumas, Zenonai.
Irina tyliai atsidusta.
Irina
Atsimeni tą baltą pastatą, prieš kurį vyko protestai?
Veik
Taip.
Irina
Tai yra Senato rūmai.
Egidijus pasitaiso juodus rėmelius.
120

Egidijus
Gal galima tęsti?
Senato rūmai turi du įėjimus - vienas yra pagrindinis, kitas - gale. Apie jį mes nedaug žinome.
Abu keliai turi privalumų, kaip ir trūkumų – apie pagrindinį įėjimą daug žinome, tačiau atkreipsime daug
dėmesio į save. Apie galinį nieko nežinome, galbūt jo jau ir nebėra, tačiau mūsų niekas nepastebėtų.
Nerijus liaujasi taisęs planą ir suraukia kaktą.
Nerijus
Palauk... Tu siūlai įėjimą, apie kurio buvimą mes net nesame įsitikinę, kaip variantą?
Egidijus
Trumpai pasakius... Taip.
Nerijus
Man tai nepatinka. Ne. Eisime per pagrindinį, čia net klausimo nėra.
Zenonas
Pritariu. Netgi jeigu eisime patikrinti, ar yra tas galinis - prarasime daug vertingo laiko.
Egidijus
Bet...
Irina
Ne, jokių bet. Man atrodo mes visi sutinkame, kad tai yra kvaila idėja.
Egidijus trukteli pečiais.
Egidijus
Kaip norit.
Pagrindinis įėjimas. Po jo mums atsivers salė. Tada mes turėsime pasirinkimą - arba tiesiai laiptais į viršų,
arba į šonus pastato, kur yra liftai.
121

Eugenija
Kuriame aukšte yra Gregorijus?
Egidijus
Septintame. Iš viso yra septyni.
Eugenija
Gana daug reikėtų lipti laiptais...
Zenonas
Liftai skamba kaip geresnis variantas.
Nerijus
Taip. Bet liftai lengvai valdomi. Mus galėtų juose uždaryti, kai tik ten įžengsime.
Zenonas
Apie tai nepagalvojau...
Irina
Čia yra sunkus pasirinkimas... Sakom, imam liftus. Kas tada?
Egidijus
Patektume į koridorių, turėtume paeiti maždaug trisdešimties metrų ir atsidurtume tiesiai prieš
Gregorijaus biurą.
Irina
O laiptai?
Egidijus
Truputį sunkiau. Reikėtų pereiti du koridorius, tik tada patektumėm ten, kur reikia.
Eugenija
Kas... Kas, jei mes atsiskirsim? Trys eis ten, trys ten. Kaip Imate.
122

Nerijus
Tačiau mes visi matėm, kaip pasibaigė Imatas...
Irina
Nežinau, ar Imatas buvo teigiamas, ar neigiamas dalykas...
Zenonas
Kailį visi sveiki išnešėm.
Irina atsisuka į mane. Jos akyse įžvelgiu tą patį, kaip ir kiekvienąkart, kai ji kreipiasi į mane.
Irina
Ką manai?
Trukteliu pečiais.
Veik
Kitos išeities nelabai matau...
Irina
Bandome taip. Jei vienai grupei nepasiseks, bent jau kitai.
Eugenija
O kas, kai pasieksime Gregorijų?
Nerijus
Kai tik Gregorijus atsidurs mūsų rankose, valdžia bus mūsų. Tada galėsime pradėti reformas.
Eugenija
Bet mes jo juk nesužeisim, ar ne?
Zenonas
Ne, aš jį nužu-
123

Nerijus
Apie tai dabar geriau negalvoti. Svarbiausia patekti pas Gregorijų, tada nuspręsim, kas atsitiks su juo.
Eugenija
Kas, jei mus pagaus?
Egidijus
Mirtis.
Nerijus
Ne, mirtis būtų lengviausia mūsų bausmė. Gregorijus viską išspaus iš mūsų, iki kol liks tik vaškas.
Zenonas
Tuo atveju siūlyčiau praryti liežuvį. Apie maištininkus nesakysime jiems nė žodžio.
Eugenija
Skamba žiauru... Bet... tai tiesa.
Irina
Planas gana aiškus. Reikia tik tikėtis, kad viskas suveiks.
Eugenija
Tikėtis visada reikia... Juk viltis mus išsaugo nuo beprotystės...
Egidijus
Viskas suplanuota iki mažiausios smulkmenėlės. Nematau, kas galėtų neįvykti.
Nerijus
Tikras gyvenimas nėra popieriaus lapas. Ant jo nenusibraižysi tilto ar sienos.
Visi tylėdami atsilošia atgal.
Per langą į vidų veržiasi dainingas paukščių čiulbėjimas. Kelioms akimirkoms užsimerkiu ir giliai įkvėpiu šviežią lauko
orą.
124

Staiga man šauna mintis į galvą.
Veik
Ar tai yra tas planas, apie kurį nuolat kalbėjote?
Irina
Taip.
Veik
Kodėl negalėjot pasakyti anksčiau? Nematau, kas tam sutrukdė.
Zenonas
Tu būtum nesupratęs.
Nusišypsau.
Veik
Apie duris ir laiptus?
Zenonas
Būtum nesupratęs, kodėl visa tai.
Irina
Bet svarbiausia, kad dabar žinai. Tu esi mūsų dalis.
Eugenija
Tu visada buvai.
Nerijus
Su tokiu draugu kaip tavimi mirčiai į akis žiūrėti nebe taip ir baisu.
Šiluma apkabina mano pečius.
Staiga Zenonas atsikrenkščia.
125

Zenonas
Tai va... Kada eisime?
Irina
Po pietų.
Veik
Kodėl ne naktį?
Egidijus
Naktį miestas būna iššluotas. Niekas nedrįsta išeiti į gatves. Sargybiniai visą dėmesį atkreiptų į mus.
Irina
Dabar paskutinės valandos iki tos akimirkos, dėl kurios mes dirbome metų metus... Aš... Negaliu
patikėti...
Nerijus
Aš irgi ne. Pagaliau...
Kelias minutes ir vėl tvyro tyla.
Zenonas
Noriu valgyti.
Nerijus uždeda draugui delną ant peties.
Nerijus
Paskutinė vakarienė?
Zenonas
Ne taip neigiamai.
Nerijus
Paskutinė vakarienė prieš laimėjimą?
126

Zenonas
Dabar truputį geriau.
Visi pamažu atsistojame.
Egidijus lieka prie popieriaus lapo su Eugenija ir tyliai su ja kalbasi, Zenonas ir Nerijus traukia visus maisto produktus
ir juos tvarkingai sueiliuoja ant sudraskytos paklodės, Irina neramiai vaikšto pirmyn ir atgal. Aš nuslenku prie praviro
lango; matyti medžiai, kurių viršūnės papuoštos pavasariniais žiedais, saulės spindulių ir šešėlių žaismas ant raudonos
plytų sienos kitoje gatvės pusėje. Užmerkiau pavargusias akis. Kažkur toli toli, manau, jog užuodžiu ateinančios laisvės
kvapą. Tačiau galbūt tai ir tik mane galvoje...
Eugenija
Jaučiuosi, tarsi niekada gyvenime nebūčiau taip bijojusi...
Nerijus
Jei ne dabar, tai niekada. Mums pavyks.
Egidijus
Turime planą. Svarbiausia laikytis plano.
Irina
Daugiau nieko nėra, kas mus sulaikytų.
Tyla.
Nusigręžiu nuo lango. Staiga man ima stigti oro.
Egidijus
Na, tai visai priklauso nuo perspektyvos...
Eugenija atsikelia nuo grindų ir greitais judesiais nusivalo dulkes nuo drabužių.
Eugenija
Ką tu turi omeny?
Tačiau Egidijus neatsako. Jo bespalvis žvilgsnis klaidžioja kur nors toli, o tada, lyg iš niekur nieko ant jo lūpų pasirodo
šypsena.
127

Bet ji nėra linksma. Ji yra pernelyg... pavojinga.
Zenonas
Egidijau... Man nepatinka tavo šypsena... Ką tu iškrėtei?
Tyla gniaužia neramią širdį.
Sargybinis
Atidarykite duris arba mes jas atidarysime!
Sargybiniai
Mes žinome, kad jūs čia!
Jaučiu, kaip kažkas mano viduje sprogsta.
Sargybiniai. Jie mus rado.
Ar visa tai buvo dėl nieko?
Ne. Mes rasime išeitį.
Eugenija
Sargybiniai!
Pasigirsta duslūs trenksmai, durų mediena su kiekvienu smūgiu vis daugiau lankstosi į vidų. Zenonas su drebėdama
ranka stveria savo peilį, Nerijus suima Eugeniją už pečių ir prisitraukia ją prie savęs. Staiga Irina atsiranda prie manęs,
suleidžia savo nagus į mano riešą. Jos akys kupinos panikos.
Irina
Bet... Kaip jie...
Mes juk niekam nesakėm... Niekas nežinojo...
Nerijus pakrato galvą.
Nerijus
Tai neįmanoma! Tai... Neįmanoma!
128

Sargybinių šauksmai paskęsta tarp trenksmų ir šūvių. Visi atsitraukiame šiek tiek nuo įėjimo. Už savo nugaros jaučiu
šaltą sieną, nusilupę tapetai braižo mano nugarą.
Visi imamės arčiausią daiktą, kurį galėtume panaudoti kaip ginklą. Visi, išskyrus Egidijus.
Zenonas
Tu.
Zenono degančios akys perveria Egidijų.
Niekada nemačiau tokio pykčio. Niekada negirdėjau tiek daug skausmo, liūdesio ir neapykantos viename žodyje.
Irinos pirštai atsipalaiduoja, ji drąsiai žengia žingsnį pirmyn.
Irina
Egidijau... Pasakyk man, kad čia ne tavo darbas.
Eugenija pradeda taip greitai iš baimės kvėpuoti, lyg tuoj uždus.
Eugenija
Egidijau, pasakyk. Sakyk.
Bet jis nesako.
Ore vėl tvyro tyla, sargybinių triukšmas staiga taip toli.
Ir vis tiek ta šypsena. Ta viską žinanti, viską matanti šypsena.
Eugenija
Juk... Juk čia ne tu padarei, taip? Tu taip niekad nepasielgtum... Niekad...
Zenonas iš pykčio sprogsta. Jis pakelia peilį į orą ir nukreipia geležtę tiesiai į Egidijaus krūtinę, jo ranką trūkčioja, lyg
tuoj mes savo ginklą. Šįkart niekas jo nesulaiko.
Zenonas
Kaip tu... Kaip tu galėjai! Kaip tu drįsti!
Egidijus pašoka atgal, jo akyse pasirodo baimė.
129

Egidijus
Jūs nesuprantat. Jūs niekada nesupratot... Aš mus išgelbėjau.
Iš tolo į mano ausis lenda sargybinių rėkimas.
Sargybinis
Duris! Atidaryti! Dabar pat!
Nerijus švelniai nuima rankas nuo Eugenijos pečių ir prieina prie Zenono pusės, jo mėlynos akys... Tuščios.
Nerijus
Egidijau... Po visų tų metų... Kaip tu galėjai? Mes tavo šeima. Mes tavo kraujas.
Egidijus
Ne, ne, ne...
Akiniuotasis tyliai nusijuokia.
Egidijus
Jūs vis tiek nepagaunat. Aš mus išvadavau. Nuvedžiau į laisvę. Jūs nesuprantat Gregorijaus, jūs matote
tik paviršių...
Zenonas
Tu mūsų neišgelbėjai! Tu mus išdavei ir išgelbėjai save, prakeiktas šunie!
Eugenija susiima už širdies tarsi Egidijaus žodžiai jai sukeltų skausmą.
Eugenija
Ką jie tau prižadėjo, Egidijau? Ką?
Egidijus savo pilkomis akimis apžvelgia mus visus. Jose nebematyti ramybė ir tyla, kuri visada jį gaubia, o tik kliedesys.
Egidijus
Laisvę.
130

Ji yra ten pat. Už durų. Vienas žingsnis.
Leido man. Leis ir jums.
Zenonas grasindamas iškelia savo ginklą, Nerijus iš pykčio suraukia veidą.
Zenonas
Tu niekur neisi, mirsi su mumis, šunie!
Egidijaus balsas bejausmis.
Egidijus
Atidarykite duris. Nėra kuris išeities.
Žaidimas pasibaigė.
Nerijus
Ne. Ne!
Turi būti kita išeitis! Aš nepasiduosiu. Aš geriau mirsiu laisvas nei liksiu vergu!
Eugenija
Tai neteisinga!
Egidijus nusijuokia. Jo žvilgsnis klaidžioja ir staiga sustoja prie manęs.
Egidijus
Ar tu manai, kad tai buvo teisinga?
Eugenija
Egi-
Egidijus
Ne. Tai nebuvo.
Bet dabar mes viską atitaisysime. Ištrinsime kiekvieną padarytą klaidą. Sugrįšime ten, kur priklausome.
Nerijus neramiai vaikšto pirmyn ir atgal.
131

Nerijus
Langas! Mes galim lipti per langą!
Zenonas
Ar tu visiškai išprotėjai? Tai būtų savižudybė!
Zenonas suima šviesiaplaukį už alkūnės.
Sargybinis
Jūs turite penkias sekundes.
Sargybinis
Penki!
Egidijus
Padarykit tai, kas turi būti padaryta.
Eugenija
Egidijau, nėra per vėlu pasirinkti teisingą pusę!
Visko per daug.
Sargybinis
Keturi!
Egidijus
Teisingą pusę? Turi omeny, likti su jumis? Tai būtų savižudybė.
Nerijus
Bent jau mirsi kaip herojus. Su draugais. Su mumis.
Prieš mano akis šoka juodi taškai.
132

Sargybinis
Trys!
Eugenija
Kokia prasmė klaidžioti vienam po pasaulį? Nejaugi nori gyventi kaip anksčiau?
Egidijus
Taip.
Aš turiu antrą galimybę. Antrą gyvenimą.
Viskas taip toli, taip tylu...
Lyg būčiau po vandeniu...
Sargybinis
Du!
Zenonas
Aš tau daviau antrą galimybę. Nepalik jos.
Egidijus
Jau per vėlu.
Sargybinis
Vienas!
Eugenija
Egidijau!
Aš užsimerkiu, kai sargybiniai įsiveržia į mūsų slėptuvę, kai jie mus vieną po kito paguldo ant grindų ir rakina mūsų
riešus antrankiais. Iš baimės ir šoko negaliu judėti.
Kai mane pastato ant kojų ir lėtai išveda iš kambario, paskutinįkart pamatau Egidijų. Jo pilkas erelio akis.
Jis tiesiai į mane žvelgia. Labai tyliai, vos girdimai išgirstu paskutinius jo žodžius. Taip tyliai, jog nė nežinau, ar man
vaidenasi, ar ne.
133

Egidijus
Atsiprašau...
Bet gal tai ir tik buvo mano galvoje.
134

135

. aštunta
Gyventojas
Išdavikus į kalėjimą!
Gyventojas
Pagaliau mūsų miestas laisvas nuo šitų nusikaltėlių!
Gyventojas
Jūs gaunate tai, ko nusipelnėte!
Mus sargybiniai veda per miestą. Gatve. Gyventojai klykia, rėkia, kai kurie su šakėmis rodo į mūsų pusę ir aukštai
iškėlę akmenis grasina.
Zenonas
Jie nieko nesupranta... Nieko.
Aš nuleidžiu galvą.
Mes jiems esame tik šou. Tik kita grupė nusikaltėlių, žmonių, kurie teisingai nusipelnė mirti. Jie niekada neįžvelgs viso
skausmo, viso išlieto kraujo už laisvę. Jie niekada nedrįs pažiūrėti sargybiniui į akis ir pamatyti tiesą. Niekada.
Staiga išgirstu pažįstamą balsą.
136

Senis
Kvailiai! Kokie kvailiai! Kad būtų pasimokę iš kitų klaidų...
Tas senis...
Tas pats, kuris per protestus juokėsi iš laisvės kovotojų. Savo surakintą ranką sugniaužiu į kumštį.
Zenonas
Jūs esat visi kvailiai!
Zenono balsas pasimeta tarp miesto gyventojų juokų. Juodašalmis sargybinis savo ilgą šautuvą įremia jam į nugarą.
Sargybinis
Tylėti!
Eugenija
Kur mes einam?
Eugenijos balsas tylus, drebantis, vos girdimas.
Nerijus
Į Senato rūmus.
Eugenija
Ką mes ten? Ko jie iš mūsų nori?
Nerijus
Jie nenori mūsų...
Irina pertraukia Nerijų ir meiliai pažvelgia į Eugeniją.
Irina
Nebijok. Viskas bus gerai.
137

Veik
Tu nemoki meluoti.
Irina
Dėl to ir nemeluoju.
Sargybinis
Aš sakiau tylėti!
Kelias atrodo be galo ilgas.
Su kiekvienu žingsniu baltieji Senato rūmai auga. Su kiekvienu žingsniu jaučiu, kaip mano širdis smunka žemyn, kaip
jėga mano kūną pamažu palieka. Bandau nesiklausyti pašaipaus aplinkinių žvengimo, tačiau laikas nuo laiko vienas
kitas žodis pasiekia mano ausis.
Pagaliau įžengiame į pastatą. Malonus šešėlis šaldo įkaitusi veidą, tolimas chaosas sulaikomas storų rūmų sienų. Aplink
tylu, tik sunkiabačių sargybinių žingsnių aidas užpildo tuštumą.
Viduje gražiau, nei įsivaizdavau; lubos, laikomos iš keramikos išdrožtų dirbinių papuoštų kolonų, aukštos, sienos baltos
lyg gryniausias pienas. Apskritai viskas - balta, tik nuo lubų kabantys didingi šviestuvai yra aukso spalvos, papuošti
smulkiais, baltais kristalais.
Mano širdyje kažkas suskausta.
Ten, išorėje, žmonės miršta nuo bado, neturi nei namų, nei nieko, o jie maloninasi antikvariniais meno dirbiniais?
Tačiau čia būdamas net nepagalvotum, kas dedasi lauke. Viskas pernelyg tobula, tarsi būtum įžengęs į visiškai kitą
pasaulį.
Sargybiniai mus vedasi į laiptinę, leidžiasi žemyn. Kiekvieną laiptelį nulipus mano viduje širdis šokteli. Taip lygu ir
blizgu, jog bijau paslysti. Matau, kaip nuo mano purvinų batų lieka juodi antspaudai.
Kitų veiduose įžvelgiu tą patį, ką ir pats jaučiu.
Nerijus
Į požemius. Ten yra kalėjimai...
Aš tai mačiau mūsų plane...
Šviesa blėsta, mus pasveikina gili tamsa. Aplinkui - juoda. Vos būčiau nepargriuvęs, jei antrankiais manęs nelaikytų
sargybiniai.
Prieš mus atsiveria akmenimis tašytos sienos. Žemas kambarys, tik viena vienintelė aliejinė lempa pramuša šešėlius.
Gale kambario matyti kalėjimo kamera – geležinėmis kolonomis aptvertas plotas, grindys apmėtytos šienu. Vienas
sargybinis praveria celės duris ir mus šiurkščiai įstumia. Kitas mažu rakteliu atsega mūsų grandines.
Pasitrinu kruvinus riešus.
138

Sargybinis
Sėdėti ir tylėti.
Be jokių kitų žodžių beveidžiai sargybiniai užtrenkia duris ir mums atsuka nugaras.
Eugenija
Palaukit! Kas dabar įvyks? Ką mes dabar darysime? Kas atsitiks su mumis? Palaukit! Aš noriu atsakymų!
Tačiau sargybiniai jau pradingę tamsumoje.
Nerijus atsidusta ir nusileidžia ant purvino šieno.
Nerijus
Viskas. Aš niekada negalvojau, kad viskas baigsis... Taip.
Eugenija atsisėda šalia draugo ir lengvai nusišypso.
Eugenija
Tai dar ne viskas... Mes dar galime laimėti... Juk nesame vieni, ar ne? Esame kartu.
Nerijus su pavargusiomis akimis atsisuka į juodaplaukę.
Nerijus
Eugenija...
Viskas. Baigta. Mes pralošėm...
Zenonas
Viskas dėl to prakeikto!..
Zenonas kumščiais ima trankyti akmeninę sieną, spiria į metalines grotas ir garsiai pykčio kupinas suklykia. Tačiau po
kelių akimirkų jis liaujasi ir bejėgis susmunka žemyn, susiima galvą rankomis.
Baisu jį matyti tokį...
Noriu, kad toliau daužytų, rėktų ant mūsų ir prakeiktų kiekvieną Gregorijaus sargybinį ligi vieno. Tačiau žinau, kad
taip nebebus – jis pasidavė. Mes visi pasidavę.
Nežinodamas, ką daryti, prisėdu prie Zenono, lėtai uždedu savo delną ant jo peties. Maniau, jog numuš ją, išsuks kaulą,
bet ne. Jis nejuda, tik pakelia žalias akis ir tiesiai į mane pažiūri.
139

Zenonas
Žinai...
Be manęs Egidijus niekad nebūtų tapęs maištininkų dalimi. Jis turbūt net nebūtų gyvas. Būtų žuvęs kaip
ir visi kiti...
Kai aš jį pamačiau... Aš žinojau, kad jis kitoks. Ir aš neklydau. Jis tikrai buvo kitoks – gerąja prasme.
Žiauriai užknisdavo su savo moksliukiškais dalykais, bet šiaip... Tokio kaip jo nebeatrasi. Aš negaliu
patikėti kad jis - jis - taip pasielgė. Egidijus... Aš... Nežinau, ką pasakyti. Tiesiog... Žodžių trūksta...
Aš linkteliu.
Veik
Kaip jūs susipažinot?
Zenonas
Protestai. Jis ten irgi buvo...
Jis ten netiko, supranti? Visi buvo kovotojai. Bet jis - ne. Jis tebuvo paprastas, palaužtas žmogus. Tačiau
kai aš pamačiau jo akis, aš... Niekada nesu matęs tokio pykčio. Tokio... Ledinio pykčio...
Eugenija
Žmonės nuolat keičiasi...
Zenonai... Tai ne tavo kaltė. Ir ne mūsų.
Nerijus
Lūžęs žmogus ieškos laisvės ten, kur pamatys jos pėdsakus...
Pameni, ką jis sakė apie Gregorijų? Žaidžia šachmatais... Egidijus tapo jo figūrėle.
Irina
Ar mes irgi tapome jo figūrėlėmis? Ar jis mus panaudos ir atsikratys?
Nerijus
Jis atims viską iš mūsų...
Kaip atėmė iš Rimvydo...
Sutrinku.
140

Veik
Kas yra tas Rimvydas?
Nerijus suraukia kaktą ir keistai į mane pažvelgia.
Nerijus
Jis...
Tiesiog Rimvydas...
Zenonas
Aš negaliu patikėti, kad mes mirsime štai kaip.
Nerijus
Lėtai. Skausme... Gregorijus gers mūsų kraują lyg saldžiausią medų, mėgausis mūsų kančiomis...
Nerijaus balsas šiurkštus.
Eugenija
Aš niekada negalėjau atsisveikinti su savo šeima. Niekada negalėsiu.
Galvojau, jog išgirsiu ilgesį, liūdesį jos žodžiuose, tačiau Eugenija kalba visiškai be jausmų. It būtų seniai priėmusi savo
likimą.
Irina
Mes...
Mes net nežinome tavo vardo.
Irina staiga atsisuka į mane ir liūdnai nusišypso.
Veik
Vardas tėra žodis.
141

Zenonas
Ne...
Eugenija atsistoja.
Eugenija
Taip. Mes nežinome tavo vardo, bet mes išvydome tavo širdį. Tavo šviesą. Tavęs niekad nepamiršime...
Nerijus laikydamasis už sienos taip pat atsikelia.
Nerijus
Mūsų brolis...
Zenonas neryškiai nusišypso.
Zenonas
Žinai, niekad nenorėjau pripažinti, bet dabar pasakysiu. Aš tave blogai vertinau. Esi visai nieko.
Aš išsiviepiu.
Skambėjo taip paprastai, tačiau tai daugiausia, ką galima buvo tikėtis iš Zenono.
Aš apžvelgiu juos visus - mano draugus. Pirmąkart būdamas šiame pasaulyje jaučiasi, lyg kur nors priklausyčiau. Tarsi
pagaliau būčiau radęs vietą, kurią galiu vadinti namai.
Neatsimenu, kad kada nors teko taip jaustis.
Buvo visiškai tylu, savo ausyse girdėjau širdies plakimą, maištininkų alsavimą. Tačiau tai nebuvo slegianti tyla – ji buvo
pilna stiprybės. Drąsos. Pasiryžimo. Kol maištininkai dar alsuoja, tol laisvės kova nesibaigė.
Už manęs staiga sugirgždi metalas. Atsisukęs išvystu šarvuotą sargybinį.
Sargybinis
Tu. Eini su manimi.
Aš sugniaužia kumščius ir provokuojančiai iškeliu galvą.
Veik
Kodėl aš turėčiau?
142

Sargybinis savo ginklą nustato tiesiai į mano krūtinę, jaučiu mažą kibirkštėlę baimės.
Sargybinis
Nes aš taip pasakiau.
Staiga prie manęs pribėga Irina ir mane apkabina. Sutrikęs apglėbiu ją savo rankomis.
Jos šiltas balsas šnabžda man į ausį.
Irina
Atmink, ką aš tau sakiau... Laisvas širdyje...
Sargybinis atplėšia mane nuo jos.
Paskutinįkart pažvelgiu į jos tamsias, praveriančias akis. Matau tą pačią išraišką, kaip visada. Ir tik dabar suprantu,
kas tai yra - pasitikėjimas.
Šalti antrankiai sušvelnina žaizdų skausmą. Sargybinis mane vedasi per tamsą, su kiekvienu žingsniu šviesa
stiprėja.
Už savo nugaros išgirstu tylų šauksmą.
Nerijus
Susitiksim!
Sustoju ir nesusilaikau nenusišypsojęs.
Sargybinis
Einam!
Sargybinis neramiai pastumia mane į priekį.
Aš einu. Mirčiai tiesiai į rankas.
143

. devinta
Neturiu jėgų. Smaugia gerklę, lyg ant jos būtų užmauta deganti kilpa. Vienintelis dalykas, kuris priverčia judėti pirmyn,
yra riešus draskantys antrankiai.
Sargybinis
Einam, einam, greičiau.
Neturim amžinai laiko.
Manyje užsiliepsnoja pyktis, tačiau aš jį nuryju ir žengiu toliau. Nuo baimės nebejaučiu kojų, neinu, o lyg skrendu baltu
linoleumu padengtomis grindimis.
Visur, kur mano akys nukrypsta, yra baltuma; sienos lygios, bedurės, nė viena dėmė nepuošia jos akinančio blizgesio.
Kiekvienas įveiktas metras, atrodo, mus nuneša toliau nuo tikslo.
Prieš mus atsiveria fojė; asketiškomis miniatiūromis išpuoštas stogas palaikomas aukštų fasadų, raudonas kilimas
išraižytas smulkiais auksiniais raštais. Atrodo panašiai, kaip fojė prie įėjimo, tačiau ši yra kur kas iškilmingesnė.
Į viršų veda sidabrinės spalvos laiptai.
Sargybinis
Čia. Viršun.
144

Beveidis sargybinis tempiasi mane laiptais. Su kiekvienu žingsniu širdis ima plakti stipriau, pilka baimės migla
užsitraukia lyg užuolaida prieš akis. Galvoj kažkaip keistai lengva, o tuo pačiu metu taip sunku eiti toliau. Aš
užsimerkiu, o kai praveriu akis, išvystu kuklias medines duris.
Sargybinis
Štai.
Be garso atsiveria kelias toliau. Sargybinis šiurkščiai nuima geležį nuo mano silpnų rankų. Su dideliu trenksmu durys už
manęs užsiveria.
Nežinau, kaip ilgai stoviu visiškai nejudėdamas, lyg prikaltas vyniais vietoje, kol pagaliau ir vėl įgaunu stiprybės. Rankos
nesuvaldomai dreba, bet negaliu apsispręsti, ar dėl šalto vėjo, kuris guodžiančiai glosto nuleistus mano pečius, ar nuo
aštriai graužiančios baimės. Pagaliau žengiu žingsnį į priekį, o tada dar vieną.
Šviesa atsispindi nuo lygių popieriaus baltumo sienų, pernelyg skausmingai saulės spinduliai veržiasi į mano akis, tačiau
įžvelgiu tai, kas prieš mane; priešais ne sieną, kaip maniau, o didžiuliai langai, besitęsiantys nuo pačio kambario viršaus
iki apačios. Už skaidraus stiklo matyti sultingai žalių medžių viršūnių jūra, lapai banguoja vėjo gūsyje. Pakeliu galvą ir
priblokštas sulaikau kvapą; iš poliruoto metalo išpuošta tūkstančiais mažyčių prizmių kabo liustra. Lūžusi šviesa tapo
spalvotus meno kūrinius ant balto sienų ir grindų fono, o kaskart, kai laukas kvėpuoja į rūmų vidų, trikampės prizmės
susidauždamos viena su kita užtraukia liūdną melodiją. Užburtas stebiu šviesos ir spalvos žaismą, įtempęs ausis
klausausi nuostabios stiklo dainos. Visa baimė, suspaudžianti mane lyg slėgis po vandeniu, staiga išnyksta, o kūną
apima maloni ramybė.
Vyras
Malonu ir vėl tave pamatyti.
Gilus balsas rėžia mano ausį. Išsigandęs, taip ūmai ištrauktas iš ekstazės, pašoku atgal.
Priešais stovi vyras - jo stambus kūnas aprengtas juodu šilkiniu kostiumu, raudonas kaklaraištis taip stipriai surištas, jog
atrodo, kad smaugia jo kaklą. Jo veido oda atrodo kažkaip netikra, tarsi nėra iš odos ir kaulų, o sudarytas iš vaško ir
pateptas plonu dažų sluoksniu. Vyro tamsios akys nieko neišduoda apie jo jausmus, o mimika - taip pat.
Jis neatrodo... tikras. Nežinau, kaip paaiškinti - tačiau tuo pačiu metu jis taip tinka į šią siurrealią vietą. Jo minimalūs
veido bruožai atrodo pažįstami, ir aš sutrinku, supratęs, jog pirmąkart būdamas šiame pasaulyje kažkas atrodo taip
artima ir žinoma, bet ir taip tolima.
Veik
Ar aš Jus... Pažįstu?
Vyro žvali šypsena mane nustebina.
Vyras
Dar ir kaip.
145

Kelias akimirkas tylime. Aš saugojančiai sukryžiuoju savo rankas, jaučiu, kaip širdies plakimas vis greitėja ir greitėja.
Vyras
Aš esu žinomas kaip Gregorijus. Tai yra mano vardas.
Manyje kažkas sukruta. Akimirksniu nesusivaldau ir nevykusiai nusišypsau.
Veik
Gregorijus?
Tačiau vyro - Gregorijaus - veidas neturi nei pėdsako linksmumo ar nerimtumo. Mano lengva šypsena išblėsta ir išnyksta
galiausiai, kai jis suraukia savo juodus antakius.
Vyras
Taip. Įsivaizdavai kitaip, ar ne? Daug gandų sklinda apie mane, bet tik trečdalis Disolijos gyventojų savo
visam gyvenime turės garbę mano šviesybę išvysti.
Oi, atsiprašau, aš šiandien itin kuklus.
Ir vėl ant jo siaurų lupų pasirodo ta pati gremėzdiška šypsena. Mane apima šleikštulys, atsitraukiu dar kelis žingsnius
nuo jo.
Veik
Ko Jūs norit iš mūsų?
Gregorijus
Iš jūsų - nieko. Iš tavęs.
Ramiai Gregorijus ima vaikščioti iš vienos vietos į kitą, viena jo ranka įkišta į kišenę, kita lėtai glostanti pliką barzdą.
Su kiekvienu žingsniu ritmiškai tylą sutrukdo lakinių batų taksėjimas.
Veik
Tai?
Nė nepažiūrėjęs į mane Gregorijus ima, pernelyg išdidingai, kalbėti.
146

Gregorijus
Mat, mes jau labai ilgai neturėjome galimybės paprastai pakalbėti. Apie viską, kaip senais gerais laikais. Tavęs gal jau
kokius metus nėra. Prisipažinsiu, pasiilgau tavęs, nors mūsų atsisveikinimas buvo gana šiurkštus.
Veik
Aš nežinau, apie ką Jūs kalbat.
Staiga Gregorijus liaujasi vaikščiojęs ir, pakėlęs vieną antakį, staigiai sustoja.
Gregorijus
Mesk tą jūs. Mėgsti apsimetinėti kvailiu? Galvojau, kad jau išaugai iš to amžiaus - pasirodo, ne.
Aš kietai sukandu dantis ir nežymiai pakratau galvą.
Veik
Aš... Aš neturiu suvokimo, apie ką J... Tu... Kalbi.
Kažkas jo akyse pasikeičia.
Gregorijus
Tu neprisimeni, ar ne? Reiškiasi, gandai buvo teisūs. Turbūt pirmąkart gyvenime išgirstu gandą, kuris
pasitvirtino. Tikiuosi, nepyksti ant manęs, kad turiu tokį neigiamą požiūrį į gandus.
Savimi labai patenkintas, Gregorijus susikiša abi rankas į laisvai kabančias kišenes ir toliau tęsia savo nuolat
pasikartojantį maršrutą. Pamažu mano pradinę baimę keičia irzlumas.
Veik
Ko J... Tu... Nori?
Tyla. Gregorijus pakelia galvą ir mane perveria savo bejausmiu žvilgsniu.
Gregorijus
Ką jie tau papasakojo?
Sutrinku.
147

Veik
Jie?
Gregorijus
Maištininkai.
Veik
Turi omeny, mano draugai.
Gregorijus
Menki tavo tie draugai, nemanai? Vienas iš jų išdavė jus, kitas, vos tik susipažinęs su tavimi, norėjo tave
nudurti.
Sugniaužiu kumščius ir įsikandu į lūpą. Nuo pykčio pradeda drebėti kūnas.
Veik
Šitas pokalbis turi prasmę ar ne?
Pastebėjęs mano jausmų protrūkį, Gregorijus erzinančiai nusišypso.
Gregorijus
Oi, matau, mėgsti iškart prieiti prie svarbiausio dalyko. Bent jau tai nepasikeitė. Regis, amnezija nesukuria
balto fono, kaip maniau... Visgi lieka dėmės šen ir ten...
Be žodžių atremiu jo žvilgsnį - jis pirmas nusisuka.
Gregorijus
Gerai, gerai jau.
Ką jie tau prikišo į galvą? Kokius melus tau skiepijo?
Veik
Jie nemelavo. Jie man pasakė, parodė tiesą.
Tiesą apie tave.
148

Gregorijus
Matai, viskas priklauso nuo požiūrio. Gal mano būdai valstiečio akyse atrodo šiek tiek nesuprantami, bet
ne visi žmonės, ypač ne Žemesnieji, yra apdovanoti aukštu intelektu...
Veik
Nereikia būti genijumi, kad suprasti, kad tai, ką tu darai, yra neteisinga!
Gregorijus pakrato galvą.
Gregorijus
Reikia būti genijumi kad suprasti, kodėl tai yra teisinga.
Veik
Reikia būti psichopatu - štai kas tu esi!
Gregorijus
Aš tavęs nekaltinu.
Tu ilgą laiką buvai tarp netinkamų žmonių. Na... tyrimai rodo, jog penki artimiausi žmonės turi didžiausią
įtaką mūsų asmenybės pasikeitimams... Ypač, kai turėjai išgyventi amneziją.
Jo tušti žodžiai manęs nepasiekia.
Veik
Tu nori pakeisti mano nuomonę apie tave?
Niekas, niekas negali manęs atversti į tavo pusę! Aš niekada nesuprasiu iškrypusio psicho minčių!
Gregorijus
Žiūrėk, kaip su manimi kalbi. Po to gal pasigailėsi.
Veik
Kodėl? Nes tu esi didysis Gregorijus?
Tu esi niekas. Tu sugadinai visų žmonių gyvenimą!
Gregorijus sustoja ir primerkęs akis į mane pažvelgia, tada jis lėtai, tarsi kviesdamasis mane, ištiesia savo ranką.
Demonstratyviai sugniaužiu kumščius.
149

Gregorijus
Ateik... Apsiramink... Leisk man tau paaiškinti.
Aš suprantu, kad tie maišt... draugai - tau yra labai svarbūs. Tačiau jie tau nepapasakojo kas tu toks, ar
ne? Jie nutylėjo.
Veik
Aš... Aš visada buvau maištininkas...
Gregorijus
Jie nori, kad tu tuo tikėtum...
Tu buvai visada šalia. Tu buvai mano dešinė ranka, supranti?
Tu esi mano sūnus.
Kažkas manyje apsiverčia. Ant viso kūno tarsi besilydantis ledas užsitraukia šaltis. Širdis suskausta, lyg į ją kažkas
būtų suvaręs peilį.
Bet aš neturiu priežasties juo tikėti, juk jis - Gregorijus.
Tačiau kažkas manyje sukrunta; jis yra vyras iš sapno, kurį išgyvenau prieš ateinant į Disoliją. Aš jį žinau. Taip turi
būti.
Gregorijaus tamsus žvilgsnis stebi kiekvieną menkiausią mano judesėlį, tarsi laukdamas atsakymo.
Ir vis tiek nenoriu to priimti. Jis - jis negali būti mano tėvas.
Veik
Ne...
Atsitraukiu dar keliais žingsniais nuo to aukšto vyro. Aplink žaismingai ima suktis pasaulis.
Gregorijus
Tiesa gali būti skausminga.
Bet tai yra tiesa.
Tu esi mano sūnus. Tu visada buvai šalia. Po mano mirties sostas bus tavo.
Kiekvienas ištartas žodis paskęsta giliame savo paties aide. Su kiekvienu pasakymu Gregorijus lėtai artėja prie manęs.
150

Veik
Bet...
Gregorijus
Visuomenėje yra trys sluoksniai. Visi tavo draugai yra iš Žemesniųjų sluoksnio. Geriausi, protingiausi ir
gabiausi žmonės yra Aukštesnieji. Mes. Mes esame geresni už juos, supranti? Mes išsikovojome į viršų -
teisingai, su darbu.
Aš silpnai pakratau galvą.
Veik
Tai yra... neteisinga... fašizmas...
Gregorijus greitai nusišypso, ir taip pat greitai jo šypsena ir vėl išnyksta.
Gregorijus
Ne, ne.
Tai yra meritokracija. Supranti? Kuo daugiau dirbi, tuo aukščiau užkopsi. Jie tiesiog yra teroristai, kurie
dengiasi laisvės kovotojų vardu. Jų neapykanta privertė juos veikti.
Veik
Tai yra... Absurdiška. Aš netikiu. Ne.
Gregorijus
Tada pasakyk man... Kodėl protestuojančių tik tiek?
Suraukiu antakius.
Veik
Nes tu juos visus išžudai?
Gregorijus
Ne...
Nes jie supranta - nėra priežasties maištauti.
151

Jie supranta, kad jei įdėtų darbo, patys užkoptų į viršūnę, supranti? Tačiau jie nenori. Dėl to ir nieko
nedaro.
Veik
Kodėl jie nenori? Aš šita nesąmone negaliu tikėti.
Gregorijus
Kodėl jie turėtų? Visados atsiras žmonių, kurie ieškos kito būdo.
Kodėl maištininkai tau melavo?
Nes jiems reikėjo tavęs. Jie tavimi naudojosi. Tu tebuvai jiems įkaitas. Jie tetroško pinigų.
Veik
Bet tai nelogiška...
Kodėl visas tas planavimas? Visas tas darbas, jei...
Gregorijus
Kaip laimėti prieš savo didžiausią priešą?
Atimti tai, kas jam brangiausia...
Veik
Aš...
Gregorijus
Disolija turi problemą su nusikaltėliais. Jų visur. Aš bandau sutvarkyti tą problemą, bet nepadeda, kai
pats mano sūnus dirba prieš mane.
Veik
Bet...
Gregorijus
Argi tu nesupranti?
Jie tavimi naudojosi. Jie yra nusikaltėliai.
Tu manai, aš žudyčiau nekaltus žmonės? Visi protestuojantieji užmušė šimtus nekaltus sargybinius,
užėmė jų namus, uždegė pastatus, į kuriuos buvo investuota daugybė valstybės pinigų.
152

Gregorijaus balsas garsėja. Visi pasakyti jo žodžiai veržiasi į mano ausį.
Gregorijus
Jie iš tavęs atėmė viską. Tu nenorėjai su jais eiti, bet jie tave manipuliavo, pasinaudojo tavo medicinine
padėtimi ir išplovė tau smegenis. Jie yra priešas.
Nelaukdamas atsakymo, jis tęsia, vis arčiau ir arčiau slinkdamas prie manęs.
Gregorijus
Jie nužudė mano šeimą. Vien dėl to, nes jie nesutinka su mano valdymu, valdymu, kuris visiems
žmonėms užtikrina saugumą ir džiaugsmą gyvenime. Jų tikslas yra pagrobti sostą ir pasisavinti visus
pinigus. Išleisti juos sau.
Jei aš nebūčiau jų sustabdęs, jie būtų nužudę tave.
Veik
Aš...
Gregorijus
Jie nėra maištininkai, supranti? Jie yra teroristai.
Kelias akimirkas tvyro tyla. Nuleidęs galvą įbedu akis į blankią baltumą.
Gregorijus
Ar jie tau kažkada davė aiškią priežastį, dėl ko jie maištauja?
Veik
Nes jie nesutinka su valdžia...
Jie nori laisvės...
Gregorijus
Jeigu jie nori laisvės, kodėl jie atėmė tavo laisvę?
Veik
Laisvei reikia aukų...
153

Gregorijus
Kodėl tu turi būti auka? Tu jiems juk padėjai.
Tačiau jie nieko tavyje daugiau nematė - tik priemonę, kurios anksčiau ar vėliau reikės atsikratyti.
Veik
Aš negaliu...
Bet... Aš visą laiką maniau...
Gregorijaus balsas tampa švelnesnis.
Gregorijus
Aš tavęs nekaltinu. Visa tai nėra tavo kaltė.
Tu juk nežinojai.
Bet dabar tu gali viską pakeisti. Prisijungti prie manęs, grįžti ten, kur tu priklausai ir atstatyti seną padėtį.
Aš jau senas; sostas greitai bus tavo.
Veik
Aš nežinau...
Kodėl aš turėčiau tavimi tikėti?
Gregorijus
Geras klausimas. Bet tu tikėjai savo draugais, ar ne? Pasitikėjai ne tais žmonėmis.
Veik
Bet...
Ieškau žodžių, tačiau mano galva keistai tuščia.
Ar gali būti, jog jis sako tiesą? Tačiau kaip man sužinoti?
Ir vis dėlto jis yra teisus - maištininkai niekada manęs nepriėmė kaip savojo, visados laikė nepasitikėjimo peilį prie mano
gerklės. Kitaip, nei čia. Ir žinau, jog jie griebtųsi bet kokios priemonės, reikalingos, kad pasiekti savo tikslą. Tikslą, apie
kurį pranešė man paskutinę akimirką.
Veik
O kas dėl sargybinių? Jie... terorizuoja žmones...
154

Gregorijus
Ne, sūnau, ne.
Jie palaiko tvarką mūsų mieste.
Aš juos tebuvau pasiuntęs - kad surastų mano sūnų. Ilgą laiką maniau, kad tu - miręs... Ir vis dėlto
pasirodė žmonių, kurie teigė, jog esąs tave matę. Ir... tada aš suvokiau - tu gyvas.
Mano širdį apima keista šiluma. Jausmas, kurį maniau, jog kadaise esu jautęs, tačiau šįkart jis yra kažkaip... tikresnis.
Viskas pažįstama, viskas žinoma. Aš tikrai esu namie.
Gregorijus
Viskas gerai. Aš tau duosiu šiek tiek laiko apsispręsti. Pagalvoti.
Trumpai patylėjęs Gregorijus šyptelėja.
Gregorijus
Gal vis dėlto tau vertėtų pasikalbėti su savo... draugais.
Veik
Jie...
Tačiau nerandu žodžių ir suglumęs nuleidžiu galvą.
Jis teisus.
Jie ne mano draugai. Niekada nebuvo.
155

. dešimta
Aš nejaučiu savo kojų. Nejaučiu savo paties kūno. Vienintelis dalykas, kuris man primena, jog esu gyvas, yra gilus
skausmas širdyje.
Kiekvienas žingsnis yra kova su savimi, kiekvienas įkvėpimas - sunkus išbandymas. Einu ir jaučiu, kaip visas pasaulio
svoris guli ant mano pečių, kaip likimas mane tempia už kruvinų riešų. Žingsniuoju tais pačiais koridoriais, bet šįkart į
kitą pusę.
Keista, eiti tuo taku, kuris turėjo vesti į mirtį. Keista būti gyvu, bet tuo pačiu metu jaustis tokiu nugalėtu. Keista būti
savimi, bet vis dėlto aš čia. Ir šįkart žinau tiesą.
Šalia manęs tylėdamas vaikšto sargybinis. Nežinau, ar tai tas pats, kuris prieš tai mane lydėjo pas Gregorijų, nes per visą
tą laiką nė karto nebuvo ištaręs žodžio. Esu vienas su savimi, įkalintas savų minčių kalėjime.
Noriu sustoti ir palikti viską. Nežinau, ką pasakysiu maištininkams, nežinau, ar noriu su jais kalbėti, bet žinau, kad
kitos išeities nėra.
Galiausiai lipu laiptais žemyn, atgal į kalėjimus. Mažais kąsniais mane praryja tamsa, šaltis purto silpną kūną. Ir tada
sustoju tiesiai priešais maištininkų celę.
Nerijus
Ė, žiūrėkit, kas parėjo!
Zenonas
Oi, sveikas gyvas!
156

Irina
Pagaliau parėjai.
Sargybinis kelias akimirkas pastovi nejudėdamas, tada atidaro celės duris ir pasišalina.
Irina
Na, tai ką jie sakė, tiksliau, darė? Ar viskas gerai?
Veik
Taip.
Mano balsas šaltas.
Eugenija
Ar... tikrai viskas gerai? Atrodai... sukrėstas...
Na... lyg būtum išvydęs vaiduoklį...
Aš atsisuku tiesiai į Irina ir ją persmelkiu degančiu žvilgsniu.
Veik
Aš tiesiog kai ką sužinojau.
Nerijus
Ką jie tau pasakė?
Kapų tyla.
Manyje užsiliepsnoja nesuvaldomas pyktis, visą kūną apima drebulys. Prarandu savivaldą.
Veik
Tiesą. Jie man pasakė tiesą, kitaip nei jūs, melagiai!
Aš nė neduodu jiems akimirkos atsikvėpti.
157

Veik
Jums niekada nerūpėjo teisingumas - aš jums niekada nerūpėjau! Visa tai... visa tai buvo jūsų naudai.
Viskas, ką sakėt, buvo melas, nuo pat pradžių.
Aš... aš...
Mano balsas paskęsta šaltoje tamsos tolumoje, paskutinės jėgos lašas ūmai palieka mano kūną. Sukniumbu ant kietos
žemės.
Tyla. Iškvėpiu nykstančio pykčio atodūsį.
Eugenija
Mes...
Eugenijos silpnas balsas nutilsta.
Įbedu savo pavargusias akis į tašytą akmenį.
Irina
Aš...
Atsiprašau.
Kelias akimirkas, nejudėdamas lyg sušalęs ledo luitas, tūnau ant nudrėkstų kelių, tik po kelerių atodūsių mane pasiekia
ištartų žodžiu prasmė. Pakeliu savo žvilgsnį ir nugrimztu į tamsias Irinos raineles.
Irina
Atsiprašau.
Tyla.
Irina
Aš... aš žinau, kad nėra paaiškinimo.
Nėra priežasties, kurios ištektų, kad paaiškinti - nes jos nėra. Ir aš žinau, kad kiekvienas mano - mūsų -
pasakytas žodis visa tai pablogins ir tave tik dar labiau įskaudins...
Aš tetrukteliu pečiais.
158

Veik
Kodėl?
Kodėl tai darėt, jeigu žinojot, kad tai neteisinga?
Irina
Ne, ne mes. Aš. Tai buvo mano sumanymas - nuo pat pradžių.
Veik
Tada kodėl - kodėl tu?
Tu išnaudojai mane. Pasinaudojai mano padėtimi... tu... aš tau tebuvau daiktas... priemonė...
Irina išsižioja, tačiau nebespėja atsakyti į mano klausimą. Į kalėjimo vidų įsiveržia gauja sargybinių, greitais žingsniais
vaikščiojančių ir begrasinančių savo pavojingais ginklais. Šiurkščiai jie surakina maištininkus antrankiais.
Veik
Palaukit... kas čia - kas čia vyksta?
Vienas iš sargybinių - ant jo lygaus šarvų paviršiaus matyti šviežias kraujo raudonumas - staigiai sustoja ir atsisuka į
mano pusę.
Sargybinis
Gregorijaus įsakymas. Esat jo pakviesti.
Veik
Ką...
Aplinkui sargybiniai suima maištininkus vieną po kito ir juos lėtais žingsniais tempiasi prie laiptų. Sutrikęs stoviu ir
žiūriu, kaip jų bejėgiai kūnai pamažu dingsta.
Paskutinis sargybinis, lakonišku judėsiu užtrenkęs celės duris, užgesina kabančią aliejinę lempą. Jis jau beeinąs, kai
staiga atsisuka į mane.
Sargybinis
Jūs irgi.
Linkteliu ir skubu paskui visus į viršų.
159

160

. vienuolikta
Seku paskui sargybinius. Aplinkui lyg pulkas skruzdžių knibžda sargybiniai, kur nors tarp jų yra maištininkai. Kojos
yra pagaliai, negaliu sulenkti, darosi sunku kvėpuoti. Ore dvelkia aštrus pavojaus kvapas.
Šviesos šiluma maloniai paglosto mano sustingusias rankas, sušalęs kūnas ima atitirpti. Priekyje įžvelgiu kostiumuotą
vyrą - Gregorijų. Prieinu prie jo.
Mane išvydęs Gregorijus linksmai nusišypso ir patapšnoja petį. Su šalta veido išraiška pažvelgiu į jį.
Gregorijus
Sveikas. Na, kaip sekėsi?
Veik
Kas čia vyksta?
Pastebėjęs, jog nesu nuotaikoje juokauti, Gregorijus nuryja savo siaurą šypseną.
Gregorijus
Nuteisimas.
Sutrikęs sustingstu.
161

Veik
Ką?
Gregorijus
Juk tikrai nemanei, kad paleisiu teroristus nenubaustus, ar ne? Teisingumo jau trūksta šiame pasaulyje, ir
aš neprisidėsiu prie jo korupcijos.
Sargybiniai traukia į vieną pusę, su koordinuotais žingsniais keliauja pro rūmus.
Veik
Bet...
Gregorijus
Nesijaudink. Tuoj gyvenimas sugrįš į vėžias, viskas bus gerai.
Galėsime ramiai gyventi kaip prieš tai.
Kelias akimirkas lyg užburtas žvelgiu į nuolat besitęsiančią sargybinių juodumo jūrą. Pastebiu pėdsaką paslaptingumo
Gregorijaus balse, o tada jo žodžių reikšmė galutinai pasiekia mane.
Veik
Palauk... kokia tai bausmė?
Gregorijus
Atlyginsiu jiems už tai, ką praradau...
Veik
Ką tu ketini padaryti?
Nė nemestelėjęs žvilgsnio į manęs jis kalba.
Gregorijus
Vienintelis būdas, kaip jie gali sumokėti už visa tai, yra mirtis.
Mano širdis keistai susitraukia.
162

Veik
Tu juos nori nužudyti?
Gregorijus
Tu gi matei, ką jie gali padaryti. Jei būtų kitas būdas, aš tai padaryčiau.
Pakratau galvą.
Veik
Tu...
Gregorijus
Manai, aš juos galėčiau paleisti? Jie yra parazitai - nesunaikinsi jų, sugrįš prisiveisę dar daugiau. Jei dabar
juos neutralizuosime, amžiams ramiai gyvensime.
Veik
Bet... tai nėra...
Gregorijus atsisuka į mane ir su irzliu balsu taria savo žodžius.
Gregorijus
Norėjai pasakyti, kad tai neteisinga? Akis už akį, dantis už dantį. Su jais niekaip kitaip nesusitvarkysi. O
dabar baik ir netrukdyk manęs. Po kelerių metų gal ir suprasi, kodėl visa tai, bet iki tol dar ilgas kelias,
sūnau.
Tyla.
Kiekvieną sunkių sargybinių batų žingsnį jaučiu savo širdyje. Galvoje neįprastai karšta, pulsuojantis skausmas trukdo
susikaupti.
Gregorijus žingsniuoja srove ir suglumęs judu paskui jį. Akis įbedu į baltas grindis, ant kurių, kaskart pajudėjęs, palieku
purvinus pėdsakus. Pėdsakus, vedinčius į žmonių mirtį, užsklendžiančius kovojančių žmonių likimą.
Laikas išsitempia iki begalybės. Esu vienas įkalintas savyje su savo mintimis, skrendančiais žodžiais, kurių prasmės
negaliu sugauti. Užsimerkiu ir bandau įsivaizduoti plačią miško šypseną, linksmą paukščių čiulbėjimą, tačiau kaskart
lapų žaluma susilieja į degančias Zenono akis, o kieta medžių medieną į geliantį Irinos žvilgsnį. Sugniaužęs kumštį
bandau nuryti jaučiamą baimę, tačiau ji tik stipriau suvaržo mano sielą. Mechaniškai, lyg tempiamas už tvirto siūlo,
vaikštau toliau.
163

Kai pagaliau praveriu akis, išvystu akinančio švarumo fojė. Sargybiniai vienas po kito, tarsi būtų išgirdę tylų įsakymą,
sustoja į vientisas eiles prie sienų. Maištininkų nematyti. Gregorijus pasitaiso raudoną kaklaraištį ir pavargęs atsiremia į
paauksuotą laiptų turėklą.
Veik
Kas dabar įvyks?
Su pavargusiu žvilgsniu jis pasižiūri į mane.
Gregorijus
Jie bus nuteisti. Jau sakiau.
Jau norėjau išsižioti ir atsakyti, tačiau būtent ta akimirka vienas sargybinis palieka juodų kūnų monolitą ir atslenka
greitais žingsniais prie Gregorijaus.
Sargybinis
Mes esame pasiruošę.
Valdovas linkteli greitai.
Gregorijus
Puiku.
Manyje užsiliepsnoja kvapą atimanti panika.
Veik
Palauk...
Ar... aš galėčiau... su jais atsisveikinti?
Gregorijus sunervintas suraukia antakius.
Gregorijus
Ką? Aš maniau, kad tu tai jau padarei...
Gerai, gerai jau, eik. Bet netempk veltui laiko.
Jie viršuj.
164

Greitai linktelėjęs kopiu laiptais į viršų, jaučiu savo nugaroje karštai degantį Gregorijaus žvilgsnį. Tačiau tas suvaržantis
stebėjimo jausmas tik trumpai tęsiasi.
Lėtais žingsniais einu tiesiai, akys lakstydamos ieško maištininkų. Kai mane jau buvo apėmusi baimė, jog jų neberasiu,
staiga išvystu Zenono ugnies raudonumo plaukus, o tada jo garsų balsą.
Zenonas
Kažkaip netikėta, kad viskas taip baigsis.
Stengdamasis kuo tyliau prislenku prie maištininkų.
Surakinti grandinėmis jie klaupia ant kietų grindų, galvas be jėgų nuleidę. Eugenijos veidas slepiasi už ilgų plaukų,
Nerijaus veidas iki juodumo purvinas, visų drabužiai paplėšyti. Vienas žingsnis, ir galėsiu su jais pakalbėti - tačiau
kažkas lyg tempdamas mane atgal neleidžia man prie jų prieiti.
Nerijus
Na, mes nuo pat pradžių žinojome, kad teks mirti...
Aš tiesiog niekada nemaniau, kad... kad reikės iškentėti tiek daug skausmo iki pabaigos...
Irina
Nieko daugiau nebepakeisime. Reikia tikėtis, kad kiti likusieji - jei jie dar gyvi - nepasilenks priešui...
Nepakėlusi galvos Eugenija giliai atsidusta.
Eugenija
Bet ar išvis yra būdas laimėti? Tiek daug maištininkų turėjo žūti, ir vis dėlto viskas baigiasi taip pat - su
mirtimi.
Aš maniau, kad mes būsime tie, kurie sunaikins šitą niekad nesibaigiantį ciklą, bet pasirodo, kad mes
esame tik jo dalis...
Nerijus silpnai pakrato galvą.
Nerijus
Ne.
Žmogus įgimtas su laisvės troškimu. Visada atsiras žmonių, kurie kovos už tai, ką bandėme pasiekti.
Pasigirsta tylus juokas.
165

Eugenija
Kad ir jie mirtų?
Nerijus
Kaip sakei, kada nors ratas privalo baigtis.
Irina
Apskritimas neturi nei pradžios, nei pabaigos, Nerijau.
Nerijus
Bet jis turi pradžią. Tik todėl, kad mes jos nematome, tai nereiškia, kad jos nėra.
Eugenija
Ar tu gali įrodyti, kad ji yra?
Nerijus
Ar gali įrodyti, kad jos nėra?
Zenonas garsiai atsidusta.
Zenonas
Žmonės, nurimkite. Koks skirtumas. Tiesiog... leiskit truputį pasimėgauti. Gyvenimu. Žinot,
nebeturėsime jo tuoj.
Eugenija
Gal tu teisus... gal kitąkart viskas bus kitaip...
Ant mano peties nusileidžia šilta ranka. It įgeltas pašoku ir atsisuku.
Gregorijus.
Gregorijus
Nebegaiškime laiko.
Atsisveikinai?
166

Sustingstu. Kūną apima drebulys.
Veik
Taip...
Gregorijaus balsas bejausmis. Šaltas.
Tarsi visa tai būtų... rutina.
Gregorijus
Gerai.
Sargybinių pulkas šiurkščiai pastato maištininkus ant kojų. Zenonas kietai sukanda dantis, kai vienas iš jų įremia
ginklą į kraujuojančią žaizdą, atsivėrusią jo rankoje. Nė vienas iš jų nepažvelgia į mane - bet žinau, kad jie mane mato.
Stovu tiesiai prieš juos.
Skardus sargybinio balsas aidi rūmų salėje.
Sargybinis
Eiti. Tiesiai.
Atsitraukęs žiūriu, kaip maištininkai nutempiami laiptais žemyn ir paklaupiami į vieną eilę. Gregorijus, pasitaisęs baltų
marškinių skverną, su savo ranka man ant peties ima leistis žemyn. Nenoriai einu su juo, nuleidžiu galvą, nors mano
viduje viskas rėkia prieš tai.
Sustojame tiesiai prieš maištininkus.
Veik
Gregorijau...
Irzliai jis atsikrenkščia.
Gregorijus
Kas?
Veik
Ne... nieko...
167

Tai yra pabaiga. Maištininkų kova baigėsi.
Daugiau nieko negaliu padaryti, ir netgi jei - kodėl turėčiau? Jog jie man melavo, manimi pasinaudojo ir paliko, kai
daugiau nebereikėjo.
Ir vis dėlto manęs nepalieka jausmas, kad tai - neteisinga. Bet kaip žinoti, kas yra teisinga? Ar tai tėra jausmas, kurį
jauti, ar tai yra principas, kurio reikia laikytis?
Kietai užsimerkiu ir bandau sunaikinti abejonės mintis. Noriu pradingti, įsmigti žemėje ir palikti pasaulį, niekados
nebegrįžti.
Gal tikrai turėjau mirti, kai galėjau, o gal turėčiau mirti kartu su maištininkais.
Jaučiu, kaip į mano akis suplūsta ašaros. Noriu rėkti, klykti, bėgti - bet negaliu. Aš čia. Ir liksiu čia.
Girdžiu, kaip užtaisomas ginklas. Atsimerkiu, tačiau vaizdas susiliejęs, įžvelgiu tik neaiškius siluetus, akinančią šviesą.
Jaučiu, kaip vieniša ašara palieka mane ir nurieda mano žandu.
Ir tada pamatau Irinos žvilgsnį - tamsias, surakinančias akis. Tą žvilgsnį. Ką tu manai?
Sugniaužiu kumštį ir sukandu dantis. Pasirinkimas yra mano - jis visada buvo mano. Noriu, nenoriu, bet aš sprendžiu,
kas vyksta mano gyvenime.
Mano kūną užplūsta nepalaužiamos jėgos banga.
Ir tada suprantu.
Mano gyvenimas yra tik tai - mano.
Ir...
JIE MIRS.
JIE GYVENS.
168

169

. dvylikta
Jie turi mirti.
Viskas turi savo kainą - ir jie turi sumokėti savąją.
Lėtai nutraukiu žvilgsnį nuo Irinos ir iškeliu galvą.
Jokios abejonės nelieka. Aš apsisprendžiau.
Gregorijus ramiai atsižiovauja.
Gregorijus
Ar viskas gerai?
Aš linkteliu ir lengvai nusišypsau, su ranka nusibraukiu ašaros paliktą šlapią taką.
Veik
Labai gerai.
Žiūrėdamas kažkur į tolį, lyg nebūtų klausęsis mano atsakymo, jis linkteli kelis kartus, tada tvarkingai sulanksto
rankas.
170

Gregorijus
Šią akimirką Disolija, mūsų visųjų mylima Tėvynė, yra pavojuje. Grėsmėje, kuri jau per ilgai slėgė visų
mūsų, Disolijos ištikimųjų gyventojų, pasiryžimo ir stiprybės kupinas širdis. Šiandien atėjo ta akimirka,
kai mes pagaliau išsilaisvinsime iš nuolatos terorą skleidžiančių priešų gniaužtų.
Sargybiniai tylėdami nejudrūs stovi savo vietoje, tarsi kažkas juos būtų prikalęs. Įsmeigęs akis į grindis klausausi
Gregorijaus iškilmingos kalbos.
Gregorijus
Jau per ilgai mes vaikštome jausdamiesi, lyg kažkas laiko aštrią peilio geležtę prie gerklės, lyg šešėliuose
slypi šalta, nenuspėjama mirtis. Per ilgai mes turime kęsti, kad kiti žmonės galėtų griauti tai, už ką mes
kovojame visą savo trumpą gyvenimą. Dabar viskas baigsis - ir Disolija bus ir vėl laisva.
Kostiumuotasis vyras kelias akimirkas pasimėgauja tyla.
Gregorijus
Aukščiausiojo Disolijos prezidento Gregorijaus vardo įsakymu teroristai yra nuteisiami mirtimi.
Gregorijus ir vėl uždeda savo ranką ant mano peties.
Nuleidžiu galvą ir užmerkiu perštinčias sako akis. Įtampa tarsi jaučiama iš tylos, su kiekvienu įkvėpimu širdis stipriau
daužosi į krūtinę.
Pasileidžia šūviai. Tarsi sprogimai jie pasiekia mano ausis, žemė sudreba po kiekvienos kulkos. Skaičiuoju kiekvieną. Ir
tada taip staigiai, kaip viskas prasidėjo, baigėsi - tyla.
Kelias akimirkas užsimerkęs stoviu, ritmiškai įkvėpiu orą ir iškvėpiu, bandau apraminti širdies plakimą. Gregorijaus
ranka skaudžiai suspaudžia mano petį.
Gregorijus
Gali atsimerkti. Viskas.
Paklustu jo įsakymo. Matau tik baltumą, ant kurios lyg upelis išsiliejęs tamsus kraujas. Maištininkų kraujas. Ore tvyro
metalinis kvapas. Man pasidaro bloga, galva ima suktis. Ledinis šaltis įsiveržia į kaulus ir surakina raumenis.
Gregorijus
Viskas gerai.
Baigėsi. Ateik.
171

Bejėgis nuleidžiu pečius, nusuku akis nuo mirties vietos. Nuo jų kapavietės.
Bet tai buvo jų kaltė - juk jie žinojo, kad teks žūti. Nors galvojau ir aš, kad reikės mirti...
Nustumiu tamsias mintis nuošalin ir seku paskui Gregorijų. Bandau nusišypsoti, tačiau mano lūpas nė kiek nejuda,
sustingusios. Iš aukštų langų į vidų skverbiasi paukščių dainos, liūdnos, tarsi gedulingai apdainuotų šį pasaulį palikusias
sielas. Užsimerkiu, bandau negalvoti, tačiau visą laiką mintys lenda į mano galvą.
Net nejaučiu, kaip atsiduriu kitame kambaryje; tik staiga ir vėl išvystu vaivorykštinę liustrą ir meno piešinius, kuriuos ji
kuria ant tuščio erdvės fono.
Gregorijus ištraukia dvi grakščiai išlenktas taures ir į jas greitu judesiu įpila šviesiai žalią skystį. Lengvai šypsodamasis
man įspraudžia ją į ranką.
Gregorijus
Už Disoliją, mano sūnau.
Kelias akimirkas be išraiškos žiūriu į Gregorijų - į savo tėvą. Bandau pajusti artimumo, meilės jausmo, tačiau mano
vidus yra visiškai tuščias. Nieko nejaučiu, tarsi iš manęs kažkas būtų išplėšęs gebėjimą jausti. Mechaniškai linkteliu.
Veik
Už Disoliją.
Galbūt man reikia susitaikyti su ta mintimi, jog niekada neatsiminsiu savęs - galbūt visa tai, dėl kažkokių priežasčių,
privalėjo įvykti. Bet kažkaip nenoriu žinoti, kas aš esu - nenoriu žinoti žmogaus, kuris sugebėjo žaisti su kitų žmonių
gyvybėmis. Noriu pasvajoti, kad buvau geros širdies...
Gregorijus
Daug dabar reikės sutvarkyti, supranti?
Linksmos nuotaikos Gregorijus atsidusta ir nusiima juodą švarką, atpalaiduoja kaklaraištį - raudoną ant balto, kaip
kraujas ant grindų. Sukandu dantis ir įbedu akis į maloniai kvepiantį gėrimą, girdžiu, kaip Gregorijus ima vaikščioti
pirmyn ir atgal.
Gregorijus
Sargybinius kai kuriuos reikės atleisti, nes savo darbo atlikti nesugebėjo, susekti kai kurių žmonių šeimas,
mokesčius patvarkyti... ministrą išrinkti... daug, daug reikia padaryti, bet nebijok, išmokysiu tau viską. Bet
pirmą pasidžiaugiame, juk Puota vyksta, ar ne?
Kaip robotas linkteliu, nė nesiklausydamas Gregorijaus kalbų.
Gregorijus
172

Ir vis dėlto grįžom į kasdienybę... pasiilgau aš viso to. Tavęs, žinai. Buvo liūdna... Reikės man tau
priminti, kas tu toks ir taip toliau. Bus nelengva, ir gal praleisiu visus nesusipratimus, kuriuos esame
turėję... Nenoriu padaryti tau gėdos, pačiam, žinai?
Kiekvienas žodis irzliai pasiekia mano ausį. Pirštais suspaudžiu stiklinę taurę, tarsi bandyčiau ją pasmaugti.
Noriu, kad jis tylėtų. Kad jis mane tiesiog paliktų vieną su savimi.
Gregorijus
Na, ką padarysi. Turbūt niekada neatsiminsi, bet tai nieko tokio. Tau nereikia visko žinoti - svarbiausius
dalykus jau žinai.
Gregorijus pavojingai arti prieina prie lango, svajodamas pažvelgia tamsiomis akimis į tolį. Nejučia atslenku prie jo
keliais žingsniais. Jo kūnas meta neįprastai ilgą, tamsų šešėlį.
Staiga kišenė mano tokia sunki. Šaltis iš tos vietos smelkiasi į visą koją, maloniai šaldo gilias žaizdas. Smalsus pirštais
suimu daiktą ir nustembu.
Peilis. Ne, ne šiaip; Zenono peilis. Tačiau kaip jis pateko į mano kišenę? Kodėl jis čia? Ranka pradeda drebėti, pirštai
kietai sučiaupia odinę ginklo rankeną.
Kai Irina apkabino mane atsisveikindama, staiga man šauna į galvą. Ji man davė peilį. Ji norėjo, kad galėčiau
apsisaugoti. Atidavė vienintelį ginklą, kurį maištininkai turėjo, man.
Manyje kažkas lūžta ir sugriūna. Visas pasaulis lyg sukrenta savyje, suskyla ir sprogsta į nesugaudomas, tolimas stiklo
šūkes. Iš mano rankos išslysta taurė, su aukštu garsu trenkiasi į žemę ir subyra į mažus gabalus.
Gregorijus
Ar viskas gerai?
Peilis prisiglaudžia prie delno, staiga tampa toks lengvas.
Tik vienas žingsnis.
Gregorijus
Ei, ar girdi? Ar viskas gerai? Atrodai... negerai...
Kiekvienas nueitas žingsnis sustiprina jėgą manyje, su kiekvienu atodūsiu pasiryžimas stiprėja.
Tačiau ūmai sustoju. Žvelgiu į tamsias Gregorijaus akis.
Gal... bet...
TAIP.
NE.
173

174

. trylikta
Taip.
Aplink mane viskas išnyksta, pasineria į tamsų, nepermatomą debesį. Vienintelis dalykas, kurį matau, yra Gregorijus.
Ištraukiu peilį iš kišenės, lėtai suimu abejomis rankomis. Visas kūnas dreba, kvėpuoju taip greitai, lyg tuoj uždusiu.
Nuo baimės ir pykčio šaltas prakaitas srūva nuo veido.
Gregorijus
Sūnau...
Žiūriu į jo bejausmes, tamsias akis. Žiūriu tiesiai į jo sielą, matau, jog jis žino, jog jis supranta. Jo akyse jau seniai
užgesusi vilties šviesa.
Užmerkiu akis, jaučiu, kaip ant mano rankų pasipila karštas kraujas, šiltai apkabina visą mano kūną. Staigiai
praveriu akis ir paleidžiu peilį iš rankų, šoku atgal. Visur kraujas, visur raudona. Tyla.
Bandau nusivalyti delnus, tačiau raudonumas nedingsta. Pargriūnu ant kelių ir susiimu veidą rankomis. Sunku kvėpuoti,
jaučiu, kaip trūksta oro. Suklykiu iš skausmo, lyg man būtų suvaręs peilį į širdį, o ne aš jam.
Nežinau, kaip ilgai taip tūnau, tačiau pagaliau pakeliu galvą. Esu tuščias. Atsikeliu nuo grindų ir vos paeidamas
nukeliauju prie aukšto lango, uždedu rankas ant lygaus stiklo. Lieka tamsūs pirštų antspaudai.
O lauke tebevilnija bangos per medžių viršūnes, tebedainuoja paukščiai. Žmonės linksminasi Puotoje, sargybiniai vaikšto
saugodami rūmus. Saugodami mane.
175

Negirdžiu, kaip kažkas tyliai patuksena į duris. Tebežiūriu tarsi surakintas į ramybės kupiną lauką, į Disoliją, į savo
namus. Visa tai...
Ir staiga pradedu tyliai juoktis, vis garsiau ir garsiau, kai suprantu, kad visa tai - mano.
176

.pabaiga
177

178

. trylikta
Ne.
Pakratau galvą. Nusivylimas užpildo vietą, kuri prieš kelias akimirkas dar priklausė pykčiui. Ištraukiu peilį iš kišenės
ir paleidžiu jį prieš Gregorijaus kojas. Metalas garsiai atsitrenkia į kietas grindis.
Gregorijus
Čia... jų peilis... taip?
Bejėgis linkteliu.
Negaliu patikėti, kad aš norėjau... ne. Aš nesu žudikas. Niekada nebuvau, niekada nebūsiu.
Gregorijus švelniai apkabina mano pečius ir pritraukia mane prie savęs.
Gregorijus
Viskas bus gerai. Viskas yra gerai.
Dabar tu esi čia - sveikas sugrįžęs namo.
Užsimerkiu.
Dabar nieko nenoriu daryti - tenoriu egzistuoti. Pabūti. Kiekvieną akimirką savo gyvenimo, to, kurį pažįstu, turėjau
kovoti - dabar galiu tiesiog būti.
Tylėdamas stoviu šalia savo tėvo. Čia aš turiu būti. Čia mano vieta.
179

Visada turėjau čia būti.
Jaučiu, kaip visas pasaulis pasineria į šviesą, kai mane užplūsta visi prarasti atsiminimai.
180

.pabaiga
181

182

. dvylikta
Jie neturi mirti. Jie nusipelnė gyventi. Jie gyvens.
Stveriu artimiausiai stovinčio sargybinio ginklą ir metu jį į priekį. Mano galvoje mintys laksto, ausyse tegirdėti kraujo
srūvimas. Pasileidžiu bėgte.
Gregorijus
Ką tu darai?!
Tolumoje girdžiu pykčio kupiną klyksmą, tačiau jis paskęsta audroje, siaučiančioje galvoje. Kojos neša tiesiai, jaučiuosi
skrendantis, vėjas čaižo veidą. Nieko nematau aplinkui, tik iš išgąsčio išplėstas Irinos akis.
Po ilgų akimirkų, kurios besitęsė kaip begalybė, pagaliau pasiekiu maištininkus.
Irina
Kas...
Veik
183

Neturime laiko.
Uždusęs greitais judesiais plėšiu antrankius nuo jų surakintų rankų. Baimė neleidžia kvėpuoti, nugaroje tarsi jaučiu
besiartėjančių sargybinių kvėpavimą. Išlaisvinti maištininkai lėtai atsistoja ant kojų, nusivalo dulkes nuo drabužių.
Zenonas mane persmelkia žvilgsniu, kupinu nepasitikėjimu.
Zenonas
Dabar jau staiga esi mūsų pusėje?
Irina
Baik. Dabar nėra laiko tavo nesąmonėms.
Zenonas
Tikrai? Jis mus būtų nužudęs.
Veik
Vienintelės dvi pusės, tarp kurių gali rinktis, yra gyvybė ir mirtis.
Sugriebiu Iriną už riešo.
Veik
Mums reikia dingti iš čia.
Pasileidžiame bėgti. Tempiuosi Iriną su savimi, už savęs girdžiu kitų maištininkų alsavimą. Plaučiai dega, protą užtemdo
aštrus skausmas. Pasigirsta pirmieji šūviai, lyg maži sprogimai jie drasko ausis. Bėgu tokiu greičiu, jog nebejaučiu
sustingusių kojų, tejaučiu šaltą vėją savo akyse.
Priekyje sargybinių pulkas sustoja į eilę ir ilgus ginklus nukreipia tiesiai į mus. Nė nepagalvojęs pasuku į kairę ir nulekiu
ankštu koridoriumi. Nerijus užtrenkia sunkias medines praėjimo duris ir bejėgis atsiremia į jas. Zenonas atšuoliuoja prie
manęs, šalta ranka suima mane ir prispaudžia prie sienos. Galvoje ima suktis.
Zenonas
Duok man vieną priežastį, kodėl man tavęs nenužudyti čia pat.
Baimė priverčia širdį plakti taip stipriai, manau, kad ji tuoj iššoks iš krūtinės.
184

Veik
Aš išgelbėjau tavo, jūsų, gyvybę.
Zenonas
Tu esi išdavikas. Toks pat kaip jis buvo. Bet šįkart...
Eugenija
Ne, jis nėra! Jis pasirinko teisingą pusę, kai galėjo.
Zenonas
O prieš tai laižė Gregorijui kojas!
Eugenija
Ar tu jį kaltini? Tu žinai, koks Gregorijus gali būti. Mes juo tikėjome metų metus.
Kelias akimirkas tvyro pavojumi dvelkianti tyla, tada Zenono rankos atsipalaiduoja.
Zenonas
Tu teisi...
Nerijus nusišluosto prakaitą nuo kaktos ir prisijungia prie mūsų.
Nerijus
Gerai, tai ką darome?
Nemanau, kad sargybiniams daug laiko užims suprasti, kad mes - čia.
Po paskutinio Nerijaus žodžio į duris pasileidžia kulkų krūša.
Irina
Tiesiai. Jei bėgsime tiesiai, pasieksime išėjimą, taip, Nerijau?
Nerijus
Iš kur man žinoti?
185

Šviesiaplaukis susiima galvą rankomis.
Eugenija
Jei aš teisingai atsimenu...
Egidijaus planas... jis sakė, kad yra du įėjimai.
Zenonas
Ir kiek šansų duodi, kad tas antras įėjimas tikrai egzistuoja?
Nerijus
Bet mes neturime kito pasirinkimo. Turime bandyti.
Jei teisingai atsimenu planą, bėgsime tiesiai...
Eugenija
Turėsime pasukti į kairę...
Ir išeisime...
Zenonas
Tiesiai į mirtį, ar ne?
Nerijus
Gal. Tai ko dar laukiame? Eime!
Nors skausmas vos leidžia judėti, bėgu toliau. Manyje užsiliepsnoja nesunaikinama vilties ugnis, kuri suteikia visam
kūnui begalinės stiprybės. Su kiekvienu nueitu žingsniu tarsi jaučiu laisvės kvapą stiprėjantį, o sargybinių triukšmą
nykstantį.
Prieš mus atsiveria siauras praėjimas, iš kurio ant purvinų baltų sienų krenta švieži saulės spinduliai. Ant mano lūpų
pasirodo šypsena, paspartinu greitį. Šaltas oras maloniai veržiasi į išalkusius plaučius, ryto saulė paguodžiančiai šildo
perštinčias žaizdas.
Nerijus
Kaip gera...
Eugenija
Niekada taip nepasiilgau...
186

Kelioms akimirkoms viską pamirštu, užsimerkiu. Iškelių galvą į dangų ir plačiai išskėčiu rankas tarsi belaukdamas
liūties. Tačiau mane šiurkščiai į tikrovę sugrąžina šūvių garsas.
Net nepadvejoję maištininkai vėl ima bėgti.
Atsiduriame Pagrindinėje aikštėje. Aplink žmonės įbeda žvilgsnius į mus, kai kurie pirštais baksnoja į mūsų pusę.
Žmonės tarsi atstumti traukiasi nuo mūsų ir praveria mums laisvą kelią. Girdėti klyksmai, stiklo dūžimas, medienos
traškėjimas ir vis ritmiškai pasileidžiančios kulkų salvės, tačiau nedrįstu atsisukti atgal, o įbedęs žvilgsnį tiesiai judu
toliau.
Nerijus
Ten!
Šviesiaplaukio balsas vos girdėti per chaosą. Seku paskui jį.
Pagaliau matyti metaliniai vartai. Aukšti, tarsi į viršų besistiebiantys pirštai, jie drasko dangaus mėlynę, meta tamsų
šešėlį ant raudonų plytų miesto. Paskutiniai žingsniai, o tada - laisvė. Užsimerkiu ir sukaupiu visą dėmesį į bėgimą,
jaučiu, kaip vis stipriau ir stipriau mane traukia žemė. Sargybinių žingsniai jau taip toli, nebegirdėti jų batų sunkumas.
Kai atsimerkiu, mano akis apkabina žaluma, paukščių čiulbėjimas lenda į ausis. Mano kūną apima šiltas laimės
jausmas, lūpas sukausto plati šypsena. Bėgu tarp medžių, kurių aukštos viršūnės apsaugo nuo saulės kaitros.
Lėtinu žingsnį, kol pagaliau sustoju.
Nerijus
Mes gyvi...
Nerijaus balsas pilnas nuostabos. Jo išplėstos mėlynos akys žvelgią į tuštumą.
Eugenija
Taip... tikrai...
Zenonas
Ha! Ir jie tikrai manė, kad mums galas!
Raudonplaukis linksmai nusijuokia ir atsiremia į sunkų kamieną.
Irina
Tikrai...
Nusileidžiu ant trumpos žolės ir atremiu galvą į storą medžio šaknį. Ūmai mane apima mieguistumas.
187

Zenonas
Mes gyvi!
Nerijus
Taip, ir dar kaip!
Zenonas
Gyvi, gyvi, gyvi!
Širdyje sužydi džiaugsmo gėlė, tačiau vis tiek manęs nepalieka pavojaus jausmas.
Užsimerkiu ir leidžiu mintims paklajoti, leidžiu džiaugsmui užimti protą. Visas kūnas atsipalaiduoja.
Staiga už manęs sutreška šaka. Pašoku ant kojų ir suvarau nagus į medžio žievę. Prieš mane, tiesiai į mano krūtinę
nustatęs ginklą, stovi beveidis sargybinis. Adrenalinas užliepsnoja kraują ir priverčia judėti.
Veik
Bėkit!
Nuo Zenono veido ūmai pradingsta šypsena. Nerijus sugriebia Eugeniją ir leidžiasi bėgte nuo kalvos, už jo į krūmus
pradingsta Zenonas.
Stveriu Iriną už rankos ir tempiuosi ja su savimi. Sargybinių šauksmai aidi miške, šūviai susileidžia į medžius, ištaško
medieną. Dusdamas pastebiu, kaip staiga šilta ranka išslysta iš mano glėbio. Ūmai sustoju ir atsisuku atgal.
Irina sudrimba ant žemės. Iš jos burnos teka tamsus kraujas, akys ašarotos.
Irina
Viskas... man... viskas...
Sunkiai dusdama ji susigriebia širdį.
Veik
Irina... mes negalim dabar pasiduoti!
Suimu ją už rankos ir tempiu aukštyn. Baimė guli lyg akmuo gerklėje.
188

Veik
Einam! Nebedaug jau liko!
Irina
Ne... ne...
Mano kova baigėsi...
Manyje sukyla panika.
Su kiekvienu Irinos iškvėpimu ant žemės nukrenta maži kraujo lašeliai.
Veik
Irina... aš žinau, kad tu gali.
Irina
Ne... baik... eik be manęs...
Suteiksiu jums šiek tiek laiko...
Veik
Ne! Arba mes visi, arba nė vienas iš mūsų!
Irina pakelia galvą. Jos tamsiose akyse matyti gilus skausmas.
Irina
Prašau... eik iš čia.
Mintys laksto galvoje.
Ji negali pasiduoti. Tai yra neįmanoma.
Veik
Aš...
Tačiau mano žodžius praryja Irinos sausas kranksėjimas.
189

Irina
Tu jau užtektinai padarei...
Mums visiems ateina laikas mirti - dabar yra mano...
Veik
Nebūk kvaila!
Irina persmelkia mane savo akimis. Matau daug jose.
Skausmo. Kaltės. Nevilties. Bet labiausiai - noro. Begalinio pasitikėjimo manimi.
Irina
Palik mane ir bėk...
TAIP.
NE.
190

191

. trylikta
Veik
Ne.
Lėtai nusileidžiu prie Irinos ir apkabinu jos drebančius pečius, apstoju ją nuo šalto vėjo ir nubraukiu kraujo dėmes nuo
žandų. Irina nuleidžia galvą ir stipriai įsikanda į kraujuotą lūpą.
Irina
Tu mirsi...
Švelniai patraukiu susivėlusias garbanas iš jos veido.
Veik
Ne. Mes mirsim.
Irina
Tu galėjai būti laisvas... kodėl ne?
Kelias akimirkas patyliu. Sargybinių balsai artėja su kiekvienu atodūsiu.
192

Veik
Nes visa tai - mano kaltė.
Irina irzliai nusijuokia.
Irina
Nebūk kvailas. Jei čia yra tavo būdas atsilyginti, man jo nereikia. Tu jau užtektinai padarei... eik iš čia. Tu
nusipelnei gyventi... po viso to...
Veik
Tu irgi. Bet vis tiek tu esi čia...
Jaučiu, kaip Irinos rankos apjuosia mane, kaip ji lėtai nuleidžia galvą ant mano peties.
Manyje nebėra nė lašelio baimės. Sielą apima ramuma.
Irina
Ačiū...
Veik
Tau irgi...
Aplinkui nebėra nieko. Pradingsta miškas, pavojus, dangus, viskas neria į tamsumą. Esu tik aš ir Irina, su kiekvienu
mūsų alsavimu pasaulį apima vis tylesnė ramybė.
Mano ausis pasiekia aukštas šūksnis.
Sargybinis
Jie čia! Suradome juos!
Užsimerkiu ir stipriai suspaudžiu Irinos ranką. Mus apsupa maloni šiluma kol laukiame staigios, šaltos mirties.
Įtraukiu gaivų miško orą - užuodžiu pavojų, skausmą ir mirtį.
Ir jei labai gerai įsijauti, gali jausti kai ką kitą. Labai silpnai, vos jaučiamai, tačiau tai tikrai dvelkia ore.
Artėjančios laisvės pėdsakas.
193

.pabaiga
194

195

. trylikta
Ji buvo teisi.
Nenoriu, kad jos auka būti niekas - nenoriu, kad jos mirtis būtų bevertė. Rankomis suimu jos purviną veidą.
Veik
Aš tavęs niekada nepamiršiu...
Silpna šypsena pasirodo ant Irinos lūpų.
Irina
Aš tavęs irgi ne...
Kelias akimirkas įbedęs žvilgsnį į ją stoviu nejudėdamas. Noriu atsiminti kiekvieną jos bruožą - jos tamsią, skaisčią odą,
juodas garbanas, viską matantį ir žinantį, sukaustantį žvilgsnį. Žinau, kad jos akys amžinai liks mano atminty.
Sunkia širdimi atsitraukiu nuo Irinos. Ji užsimerkusi, nuleidusi galvą - neatrodo kaip žmogus, kuris laukia mirties.
Mano akis užplūsta ašaros. Ūmai nusisuku ir toliau bėgu.
Girdžiu sargybinių šūksnius, kelis šūvius ir aukštą, širdį perveriantį klyksmą. Baimė neleidžia sustoti, medžiai
pradingsta užmaršty. Nuo ašarų pasaulis susilieja, apakintas lekiu be perstovos.
Nežinau, kiek bėgu. Nežinau, kur esu. Sustoju ir staiga apgrobtas savo jėgų nukrentu ant kelių. Galva sukasi, burnoje
jaučiu sauso kraujo skonį.
Nežinia, kur kiti - nežinia, ar jie išvis dar gyvi. Bet aš esu. Likau vienas - bet su maištininko širdimi.
196

Kelias akimirkas išbūnu, tada atsikeliu ir ramiai vaikštau toliau. Skausmas toks stiprus, jog nebejaučiu nei liūdesio, nei
pykčio. Esu tuščias. Noriu verkti, rėkti ir išleisti viską - bet manyje nieko nėra.
Nežinau, kur eiti ar ką daryti. Nežinau, ar nereikėtų tiesiog nuleisti priešui galvą ir pačiam nueiti pas Gregorijų. Bet ne.
Jei maištininkai dar yra, surasti juos turiu aš. Irina to norėtų.
Priekyje kažkas sukruta. Mano raumenys įsitempia. Nusilaužiu artimiausią šaką ir lėtais žingsniais judu priekin.
Ant trumpos, nuo saulės nudegintos žolės guli sargybinis. Jo purvini juodi drabužiai aptaškyti krauju, rankoje atsivėrusi
gili žaizda, bešalmis veidas skausmo perkreiptas. Jo šviesios, pilkos akys žvelgia tiesiai į mane.
Sargybinis
Kur... kur aš?
Šaka išslysta iš rankos. Akyse sutvinksta ašaros.
Irinos balsas suskamba ausyse.
Laisvė prasideda širdyje...
197

.pabaiga
198

DISOLIJA
199