VLB „INFORMACIJOS“, 2019 M. KOVAS, NR. 3/579

VOKIETIJOS LIETUVIU BENDRUOMENES 

Agnės Thomas nuotr.| Ligyta Maziliauskienė ir DLB pirmininkas Augustas Šernius 

Nr.3/579 

2019 

03 

22-23 IEŠKANTYS SAVĘS PASAULYJE IR PASAULIO – SAVYJE 

4-5 ARTĖJANT „BREXIT“ LIETUVA ATIDARO 

GARBĖS KONSULATĄ FRANKFURTE 

8-9 ATVĖRĖ DURIS Į LIETUVIŠKĄ 

PASAULĮ IR IŠĖJO 

14-18 „IDĖJŲ DIRBTUVĖS“: 

PRABĖGUSIŲ METŲ ĮDOMYBĖS 

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 1

LIETUVOS 101-OJO GIMTADIENIO 

ŠVENTĖ HIUTENFELDE 

Redakcijos, „Reporteriai Vokietijoje“ informacija 

Koncerto ir šventinio pasibūvimo Hiutenfeldo kultūros namuose akimirka 

Š. m. vasario 23 d. įvyko Lietuvos valstybės 

atkūrimo dienos – vasario 16-osios – minėjimas 

Hiutenfelde. 

Šventėje oficialiu vizitu lankėsi ir lietuvius sveikino 

LR užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. 

Taip pat dalyvavo EU parlamento narys Michael 

Gahler, LR Seimo narys Žygimantas Pavilionis, LR 

ambasadorius Vokietijoje Darius Jonas Semaška, 

LR užsienio lietuvių departamento direktorius 

Marijus Gudynas, Heseno žemės Garbės konsulė 

Gabrielė Gylytė-Hein, Bergstrassės apskrities tarybos 

narys Chistian Engelhart, Lampertheimo 

miesto meras Gottfried Störmer, Baronas prof. dr. 

Wolfgang von Stetten, diplomatė, skyriaus dvišaliams 

santykiams su EU šalimis Jolanta Balčiūnienė, 

Kauno miesto J. Jablonskio Gimnazijos direktorė 

Danguolė Miškinienė ir kiti garbingi svečiai. 

Dalinamės su skaitytojais trumpu fotoreportažu. 

Minėjime dalyvavo ir LR užsienio reikalų ministras L. Linkevičius (antras iš dešinės) 

M. Šmitienės nuotr. 

Šveicarijos LB įsteigta stipendija įteikta gimnazistams Justinui Gečui ir Marijai Fiodorovai 

Vasario 16-osios gimnazijos mokinių ansamblio pasirodymas 

2 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS

REDAKTORIAUS ŽODIS 

Vasario mėnesio įvykiai mane privertė 

dar kartą pergalvoti patyrimus, ne tik 

teigiamus. Suvokti jų naudą ir indėlį man 

pačiai, mums visiems, pergalvoti garbės 

ir pasididžiavimo reikšmę. 

Man yra didelė garbė kaskart pristatyti 

savo kolegas, bendražygius, lietuvius, 

kurie stengiasi pasaulį paversti gražesniu, 

prasmingesniu, padaryti gera 

kitam ar padėti. Padėti nenustoti tikėti. 

Neslėpsiu, itin žaviuosi žmonėmis, 

kurie kažką po savęs palieka, sukuria ir 

perduoda kitiems. Tobulėjimui. Ne tik 

pavardę, bet turinį. Šiandien man yra 

garbė ir džiaugsmas pristatyti Frankfurte 

atidarytą Lietuvos konsulatą ir naująją 

konsulę Gabrielę Gylytę-Hein. Linkiu šiai 

kūrybiškai asmenybei visokeriopos sėkmės. 

Manau, kad mūsų keliai dar daugelį 

kartų susieis. 

Man yra didelė garbė ir pasididžiavimas 

lankytis knygų mugėje ir matyti skaitančią 

ir žinių trokštančią visuomenę. Ir 

stenduose su žmonėmis taip šiltai bendraujančius 

rašytojus, Vokietijos lietuvius. 

Kurie dalinasi savo kūrybos procesu, 

išgyvenimais. Savo istorijomis ir savimi. 

Man yra didelė garbė stebėti, kaip meniškai 

ir laipsniškai kinta ir auga Lietuvos 

valstybinių švenčių minėjimo renginiai 

Vokietijoje. Mane aplanko didžiulis 

džiaugsmas žinant, kad mums yra suteiktos 

galimybės vykdyti viską, ką mes 

Arūno Sartanavičiaus nuotr. 

Garbė kaip vertybė 

norime vykdyti – kurti bendruomenes, plėsti jų veiklas – užsiimti kūryba, sielovada 

ir turėti tam resursų, būti rentabiliomis ir nežlungančiomis. 

Ir vėl pristatau Jums netektis ir atradimus. Raginu toliau tęsti svarbius mums darbus, 

dalyvauti, susimąstyti. Jei nors vienas žurnale publikuojamas tekstas, mintis 

pasilieka Jūsų atmintyje, vadinasi, kad einame teisinga kryptimi. 

Su Kovo 11-ąja, mielieji. Tądien man tebuvo 5 dienos ir akivaizdu, kad neturėjau 

jokio suvokimo apie pasaulį. Tačiau pamenu pasakojimus ir suprantu, kad ši diena 

buvo išaušusi ir, kad praėjus tiek laiko, mes sugebėjome išlikti. Ne tik tai. Sugebėjome 

sutvirtėti, akivaizdžiai pažengti į priekį ir padėti artimam. Sugebėjome sukurti 

tiek daug gražaus. Kai vokietis po koncerto su mumis kalbėjo apie Lietuvą, jos 

sienos buvo pilkesnės nei šiandien. O kiek dar sienų griuvo? 

Malonaus skaitymo. 

Evelina 

VOKIETIJOS LB VALDYBOS 

„INFORMACIJOS“ 

Redaktorė: Evelina Kislych-Šochienė 

evelina.kislych@vlbe.org 

redakcija@vlbe.org 

Dizaineris: Elinas Venckus 

www.elinas-design.de 

D-68623 Lampertheim 

Tel.: 0162 5200 517 

KVIEČIAME AUKOTI 

„INFORMACIJOMS“! 

Banko sąsk.: Deutsche Bank Weinheim 

IBAN: DE94 6707 0024 0581 7978 00 

BIC: DEUTDEDBMAN 

Verwendungszweck: auka Informacijoms 

Išrašome aukų pažymą. 

Der Bezug dieser Zeitschrift 

ist im Mitgliedsbeitrag enthalten 

VLB Valdybos „Informacijas“ 

galite skaityti internete 

adresu: 

https://vlbe.org/informacijos/, 

https://issuu.com/vlbe 

Dėl reklamos „Informacijose“ 

ir VLB interneto svetainėje 

kreipkitės adresu: 

redakcija@vlbe.org 

VIRŠELYJE: 

Viršelyje: Ligyta Maziliauskienė 

ir DLB pirmininkas 

Augustas Šernius 

Nuotr. 

Agnės Thomas 

PLM2018 logotipas priklauso 

© Tapatybe LT Ltd 

Projektas „Vokietijos lietuvių periodika: istorijos išsaugojimas“: 6-7, 10-13, 14-18, 22-23, 25-26 


AKTUALIJOS 

Artėjant „Brexit“ Lietuva atidaro garbės 

konsulatą Frankfurte 

Gabrielė GYLYTĖ-HEIN 

Šių metų vasario 22 d. Frankfurte Lietuvos užsienio reikalų ministras 

Linas Linkevičius po ilgo, daugiau nei metus trukusio, paruošiamojo 

darbo oficialiai atidarė Lietuvos garbės konsulatą Frankfurte, paskirdamas 

mane Lietuvos garbės konsule Vokietijos Heseno žemėje. 

Esu dėkinga tiek Lietuvos, tiek Vokietijos vyriausybėms, Užsienio 

reikalų ministerijoms už suteiktą pasitikėjimą, taip pat visiems kitiems, 

ypač mano vadovaujamo Lietuvos – Vokietijos forumo (www. 

ltdeforumas.lt) nariams bei Lietuvos ambasadai Berlyne, kurie parėmė 

mano iniciatyvą iškelti Lietuvos vėliavą mieste, kur bus kuriama 

ir visos Europos Sąjungos ateitis. 

Po „Brexit“ Vokietija dar labiau įsitvirtins kaip svarbiausia Lietuvai šalis 

Europos Sąjungoje. Atitinkamai išaugs ir Frankfurto kaip pasaulinės 

lyderystės siekiančios kontinentinės Europos finansų sostinės vaidmuo. 

Čia veikia ne tik Europos centrinis bankas, bet ir keturi šimtai vietos bankų, 

prie kurių šiuo metu prisijungia dar 50 naujų bankų 

iš Londono, o finansinių paslaugų srityje dirba 

80000 žmonių. Kartu su praeitais metais į Frankfurtą 

atvykusiais ūkio ir energetikos, krašto apsaugos 

ministrais, o taip pat netrukus atvyksiančiu finansų 

ministru Lietuva atranda Vokietijos ir visos Europos 

Sąjungos ekonomikos ir finansų ateitį, finansines 

technologijas ir inovacijas, kuriomis privalome ir 

galime praturtinti Lietuvą. Vilnius ir Frankfurtas 

turi visas galimybes sustiprinti bendradarbiavimą 

finansinių technologijų srityje, kaip ir sujungti 

Lietuvos ir Vokietijos akademikų pastangas bendromis 

jėgomis parengti Lietuvai profesionalus, 

kurių jau pradeda trūkti Vokietijos investicijoms į 

Lietuvą. Kibernetinis saugumas – dar viena galima 

bendradarbiavimo sritis, žinant, kad Frankfurto 

bankai kaip ir Lietuva dažnai patiria kiberneti- 

Lietuva atidaro garbės konsulatą Frankfurte 


nes atakas. Informacinės technologijos, gyvybės 

mokslai, e. vyriausybė – ateities sritys, kuriuose su 

Lietuva norėtų bendradarbiauti Heseno vyriausybė. 

Ne tik finansai ir inovacijos, bet ir kultūra plačiąja prasme 

per Frankfurtą atvers naujus kelius Lietuvai į Vokietiją. 

Tai gerai suprato Hesene gyvenęs ir Frankfurte 

apdovanojimą už visą savo gyvenimo veiklą praėjusiais 

metais gavęs amžinąjį atilsį Jonas Mekas, kuris 

paskutiniame mūsų susitikime pasakė, kad durys į Vokietijos 

sielą yra būtent čia, Frankfurte, neformalioje 

Vokietijos kultūros sostinėje, kur ir šiandien per capita 

kultūrai išleidžiama daugiausia lėšų Vokietijoje. Daugelis 

Europos Sąjungos ir kitų pasaulio šalių Frankfurte 

turi savo konsulatus ir labai aktyviai veikia kultūros 

srityje. Praėjusiais metais kartu su Europos centriniu 

banku, Lietuvos banko pirmininku Vitu Vasiliausku, 

daugybe menininkų ir muzikantų pristatėme Lietuva 

aukščiausiu lygiu Europos centrinio banko Frankfurte 

organizuotose Lietuvių kultūros dienose, kurios 

subūrė net dvylika tūkstančių žiūrovų. Stebėdama šį 

grandiozinį renginį, kuriam plojo visas Frankfurtas, 

visa širdimi didžiavausi Lietuvą. Privalome šią pradėtą 

kultūrinę misiją Frankfurte pratęsti. 

Gabrielė Gylytė-Hein drauge su minsitru L. Linkevičiumi atidarymo metu 

Negalime ir neturime manyti, kad Lietuvos ir Vokietijos 

santykiai yra duotybė. Norėdami, kad Vokietija dar 

geriau girdėtų Lietuvos balsą, turime būti kūrybingi, 

ieškoti naujų kelių į Vokietiją, ir nebūtinai tik Berlyną. 

Užmegzdami ir gilindami kontaktus su Vokietijos žemėmis 

galėtume nutiesti naujus tiltus į daug glaudesnį 

ryšį su Vokietija. Žmogiškieji, asmeniniai santykiai 

su įvairių Vokietijos regionų bendruomenių, miestų, 

kultūros, verslo, politikos lyderiais, akademinėmis 

bendruomenėmis kartais gali sukurti didesnių rezultatų 

nei vystomi formalūs santykiai su visa Vokietija. 

Būtent šiems tikslams įgyvendinti prieš trylika metų 

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Europos Sąjungos 

departamento iniciatyva ir buvo sukurtas Lietuvos 

– Vokietijos forumas, kuriam iki šiol vadovauju. 

Todėl atskiri Forumo nariai, tokie kaip Seimo narys Ž. 

Pavilionis, diplomatai J. Balčiūnienė, A. Grikienis, verslininkai 

V. Janulevičius, A. Žabolis, A. Blažys, R. Valiūnas, 

mano vyras prof. dr. O. Hein ir kiti labai rėmė šią mano iniciatyvą. Taip pat 

esu labai dėkinga ir lietuvių bendruomenei, susitelkusiai aplink Vasario 16-osios 

lietuvių gimnaziją, ypač Vokietijos Lietuvių Bendruomenės pirmininkui Alfredui 

Hermanui. Po karo į Heseną bei kitas Vokietijos pietines žemės atvykę lietuviai 

išsaugojo mūsų laisvę, sukūrė Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, bet dabar 

mano pareiga – pasiremiant į nuostabius mūsų protėvių Hesene darbus nutiesti 

tiltus į ateitį, kur mūsų laisvė būtų išsaugota. Nėra geresnės vietos nei Frankfurtas 

šiai misijai įgyvendinti, tad ir pasistengsiu iš visos širdies tai padaryti. 

Laslo Dani nuotr. 

Konsulato atidaryme dalyvavo VLB pirmininkas A. Hermanas (dešinėje) 


BIBLIOTEKA 

HIUTENFELDE. 

KREIPIMASIS 

Kas dar gyvas būdamas nepasirūpina savo darbų išsaugojimu, 

tas po mirties greitai pamirštamas! 

Todėl tam išleisti pinigai, išleisti ne veltui ... 

Maksimilijonas I 

Ona BARTUSEVIČIENĖ 

Labai dažnai išeivijoje matome, jog išmėtomas vertingas ir nesugrąžinamas 

palikimas, išdraskomos bibliotekos, sistemingai nesirūpinama 

nei bendruomenės apylinkių, nei organizacijų archyvais. Ką 

bekalbėti jau apie privačių žmonių palikimus. O kiekvienas palieka 

bent šį tą, kas verta būtų išsaugoti ateičiai! 

Kultūros darbams Vokietijoje suteikti tam tikrus rėmus, jiems skatinti bei 

juos derinti bei dėti pastangas, kad būtų išlaikytas ir išsaugotas nuo pražūties 

lietuvių kultūros palikimas Vokietijoje, kad nepranyktų be žinios 

pėdsakai, jog gyventa lietuvių Vokietijoje, 1981 m. 

kovo 7 d. buvo įkurtas Lietuvių kultūros institutas 

(LKI) adresu: Litauisches Kulturinstitut, Lorscher 

Str. 1, 68623 Lampertheim-Hüttenfeld. 

Institutas priima saugoti lietuviškų įstaigų, organizacijų, 

bendruomenės apylinkių ir privačių asmenų 

archyvinį palikimą. 

Lietuvių kultūros institutas su archyvu ir lituanistine 

biblioteka Vokietijoje yra lietuvių pabėgėlių 


kūrinys (apie biblioteką, rengtus suvažiavimus 

su moksline programa ir LKI leidinius skaitykite 

www.litauischeskulturinstitut.de). Archyvo tikslas 

– kaupti ir išsaugoti šios žmonių grupės Vokietijoje 

svarbią istorinę-archyvinę medžiagą apie pavienių 

lietuvių, organizacijų ir įstaigų pasiekimus, veiklą 

ir istoriją, skiriant dėmesį ir kitai medžiagai, turinčiai 

ką nors bendro su lietuviams svarbiais įvykiais, 

laikotarpiais, epizodais ir asmenimis. 

Lietuvių kultūros instituto archyvo jau turimą medžiagą 

galima suskirstyti į tokias dalis: 

1. Antrojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių, 

gyvenusių Vokietijoje, archyvinis palikimas. 

1945–1950 m. Europos DP stovyklose leistų leidinių 

ir renginių plakatų bei programų rinkinys: dieninių 

žinių biuletenių, sienos laikraščių, stovyklos 

leidinių, literatūros, pedagogikos žurnalų, Tremtinių 

Bendruomenės komiteto informacijų ir kt. 

2. Vokietijos Lietuvių Bendruomenės bylos (VLB 

nuo 1950 metų.....), 

Vokietijos LB valdybos dokumentai apie jos veiklą, 

dokumentai apie kitų centrinių Bendruomenės organų 

sudėtį ir veiklą; Vasario 16-osios gimnazijos 

išlaikymą; dokumentai apie apylinkes, jų veiklą, 

narių skaičių, valdybų sudėtį; dokumentai apie veikusias 

lietuvių organizacijas Vokietijoje ir jų veiklą. 

Vokietijos LB valdybos nuo 1951 m. leidžiamų Informacijų 

komplektas. Iki šiol per 550 numerių su 

per 10 000 DINA4 puslapių yra ypatingas šaltinis, 

kuris atspindi visą organizuotų Vokietijos lietuvių 

veiklą per beveik 70 metų. 

LKI archyve saugojami ir Vokietijoje gyvenusių 

privačių asmenų didesni bei mažesni vertingi 

palikimai. 

3. Vokietijos lietuvių katalikų sielovados archyvas, 

Jo medžiagą sudaro Lietuvių katalikų sielovados 

direktorių, Europos lietuvių katalikų vyskupų ir pavienių 

dvasiškių archyvai. 

Lietuvių kultūros institutas iš savo fondų yra perdavęs tokią medžiagą: 

Lietuvos nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai Vilniuje, Lietuvai tapus nepriklausomai, 

buvo perduota apie 1000 knygų dubletų, daugiausia išleistų 

pokario metais tremtyje. 1994 metų pabaigoje perduota saugoti ir prof. 

Antano Maceinos asmeninė 2274 tomų biblioteka. 

Lietuvos diplomato dr. Alberto Geručio privataus ir iš jo perimtą Juozo Gabrio-Paršaičio 

archyvų dalys 2010 metais perduotos Vilniaus universiteto 

Rankraščių skyriui (kad ši palikimo dalis būtų sujungta su Vilniaus universiteto 

saugoma Lietuvos diplomatijos archyvine medžiaga). 

2016 m. gruodžio 12 d. Lietuvių kultūros instituto lituanistinė biblioteka 

buvo perduota Valstybinei Berlyno bibliotekai (Staatsbibliothek zu Berlin, 

Preußischer Kulturbesitz) saugoti. Ten arba kiekvienoje viešoje bibliotekoje 

(per Fernleihe) knygas galima pasiskolinti. 

Dabar biblioteka Hiutenfelde vėl atgyja – lentynos pildosi naujomis knygomis, 

laukiama net kelių nemažų vertingų privačių bibliotekų dovanos. 

Steigiant archyvą, pirmiausiai buvo svarbu įvairiose vietose išskaidytą 

medžiagą sukaupti ir išsaugoti nuo pražūties. Lietuvių kultūros institutas 

niekad neturėjo ir neturi nuolatinio apmokamo darbuotojo. Laimei, atsirado 

pensininkas archyvaras Liudas Kairys, kuris išėmė bylas iš dėžių, jas 

kruopščiai sutvarkė, įdėjo į archyvines dėžutes, sužymėjo jų turinį viršeliuose 

ir sustatė į lentynas. Liudui Kairiui 1999 05 25 (gim.1924) mirus, 

archyvas prižiūrimas Vinco ir Onos Bartusevičių, kurie tvarko ir gaunamą 

naują medžiagą. 

Kas turite ateičiai saugotinos medžiagos, kreipkitės į Lietuvių kultūros institutą: 

info@litauischeskulturinstitut.de 

Autorės nuotr. 

Prisaikdinta vertėja 

lietuvių|rusų|vokiečių klb. 

Maybachstraße 1 

48 145 Münster 

Mobil: +49179.5877720 

Fax: +49251.395 56074 

mail:ingrida.k@gmail.com 

www.dolmetscher-venckus.de 


ATVĖRĖ DURIS 

Į LIETUVIŠKĄ 

PASAULĮ IR IŠĖJO 

Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ 

Daugybę metų lietuviškoje Vasario 16-osios 

gimnazijoje Vokietijoje mokytojavusi Bronislava 

Lipšienė ir šiandien mokykloje laukiama 

viešnia. Taip 2014-aisiais metais rašė 

žurnalistas, Vasario 16-osios gimnazijos gimnazistas 

Niko Šošičius dienraščiui „Sekundė“. 

Dar 2012 metais į pensiją išėjusi visų mylima 

pedagogė B. Lipšienė š. m. vasario 10 d. paliko 

ją mylintį pasaulį ir vasario 15 d. buvo 

palydėta į amžinąją kelionę. 

Šviesaus atminimo B. Lipšienė buvo ypatinga asmenybė, 

kurią pažinojo visi Vokietijos lietuviai, 

Vasario 16-osios gimnazijos kolektyvas, gimnazistai, 

Hiutenfeldo gyventojai. Dar geriau ją pažinojo 

dėka atžalų – dukros Laimutės ir sūnaus Martyno, 

kurie Vokietijoje išaugo tikrais Lietuvos patriotais. 

Jie – ne tik aktyvūs Vokietijos Lietuvių Bendruomenės 

nariai, bet ir – svarbiausia – vaikai, be galo 

mylėję savo mamą. Dėkoję jai už tai, kad ji išmokiusi 

lietuvių kalbos. Dėkingi už tai, kad namuose 

ir savo aplinkoje ji buvo sukūrusi savo, jų Lietuvą, 

kurioje jie visi gyveno ir augo. Su tradiciniais papročiais, 

kultūra, kalba, literatūra. 

Bronislava Lipšienė gimė 1948 m. sausio 25 d. prie 

Minijos, Kačaičių kaime, Kretingos rajono savivaldybėje. 

Jaunystę praleido Lietuvoje, prie gražiosios 

Minijos krantų. Pasak jos geriausios draugės, Vokietijos 

lietuvės Marijos Dambriūnaitės-Šmitienės, 

dar šiais, 2019-aisiais, metais B. Lipšienė drauge 

šeima ir artimiausiais draugais sutiko Naujuosius 

metus ir spėjo atšvęsti savo 71-ąjį gimtadienį. Tačiau 

dėl rimtų sveikatos problemų B. Lipšienė jau 

ilgą laiką niekur neidavusi ir artimuosius bei draugus 

burdavusi pas save namuose, Hiutenfelde. 

B. Lipšienė – viena iš aktyviausių Vokietijos Lietuvių 

Bendruomenės narių, lietuvybės puoselėtojų. 

Iki paskutinės dienos ji ėjo Vasario 16-osios gimnazijos 

rėmimo fondo pirmininkės pareigas. 

In memoriam Bronislava Lipšienė 

B. Lipšienė Vasario 16-osios gimnazijoje lietuvių 

kalbos ir literatūros mokytoja išdirbo beveik 36 

metus ir 2012 metų vasario 29 d. pasitiko paskutinį 

savo pamokos skambutį. Ši nuostabi mokytoja 

už ilgametį lietuvių kalbos puoselėjimą ir meilės 

diegimą pasaulio lietuvių širdyse buvo pagerb- 


pagerbta tuometinio LR švietimo ir mokslo ministro 

G. Steponavičiaus padėka. B. Lipšienė 19 

metų vadovavo mokinių dainų ir giesmių būreliui, 

atgaivino lietuviškų juostų audimo tradiciją, 

organizavo Gimnazijoje tradicines Kalėdų 

šventes, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir birželio 

trėmimų minėjimus. Simboliška, tačiau B. 

Lipšienė nebesulaukė 101-ojo Lietuvos gimtadienio, 

nors jis jai buvęs labai svarbus ir, nepaisydama 

suprastėjusios sveikatos, ji jo laukusi. 

B. Lipšienė buvo pažįstama ir vokiečių visuomenei. 

Jiems ji skaičiusi paskaitas apie Lietuvos istoriją, 

lietuvių liaudies dainas. Itin svarbą vietą 

jos gyvenime užėmė žiniasklaida – B. Lipšienė 

kelerius metus buvo nuo 1951 metų iki dabar 

leidžiamo Vokietijos Lietuvių Bendruomenės leidinio 

„Informacijos“ redaktorė, rašė straipsnius 

Lietuvos žiniasklaidai apie Vasario 16-osios gimnaziją, 

pati buvo kalbinama Lietuvos žurnalistų. 

B. Lipšienė skirdavo didelį dėmesį vaikų išvykoms 

į Lietuvą ir pati jas organizavo. Ji ruošdavo mokinius 

abitūrai ir mokydavo lietuvius, atvykusius 

iš Pietų Amerikos ir kitų žemynų, lietuvių kalbos. 

Jos ispanų kalbos žinios labai praversdavo, ypač 

dirbant su pietų amerikiečiais. Kadangi B. Lipšienė 

savo vaikams nuolat primindavo, kaip svarbu 

gerai mokėti lietuvių kalbą, tai jiems atvėrė duris 

į lietuvišką pasaulį. 

Vyras Arminas Lipšys (1937 m. gegužės 14 d. Laumalės, 

Kretingos valsčius – 2006 m. sausio 23 d. 

Hiutenfeldas, Vokietija) – taip pat buvo aktyvus 

ir žinomas Vokietijos Lietuvių Bendruomenės 

veikėjas. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 

gyveno Špakenbergo karo pabėgėlių stovykloje. 

1955–1997 m. dirbo Darmštato metalo 

apdirbimo įmonėje. Anksti įsitraukė į Darmštato 

lietuvių visuomeninę veiklą, nuo 1977 m. aktyvus 

Vokietijos Lietuvių Bendruomenės veikėjas, 

1990–1998 m. VLB pirmininkas. 1982–2006 m. 

Vasario 16-osios gimnazijos rėmimo fondo narys. 

A. Lipšys padėjo organizuoti Vokietijoje vykusius 

svarbiausius Europos lietuvių renginius – IV pasaulio 

lietuvių jaunimo kongresą 1979 m., Europos 

lietuvių dienas 1989 m., Europos lietuviškųjų 

studijų savaites (nuo 1993 m.), kurį laiką vadovavo 

labdaros draugijai, rėmusiai Lenkijos lietuvius. 

Delfi.lt B. Lipšienė pasakojo, kad ją į Vokietiją atvedusi meilė, ir tuoj 

pat pridūrė, kad įsimylėjo ne vokietį, o lietuvį. Lipšiai susipažino Vilniuje 

ir jau po vestuvių išsiaiškino, kad jų gimtines skyrė tik Minija. 

Lipšių šeimos atžalos – Martynas ir Laimutė – seka tėvų pėdomis. Aktyvus 

ir meilę tėvų gimtinei puoselėjantis Vokietijos lietuvis M. Lipšys 

nuo 2019-ųjų sausio mėnesio eina Romuvos Lietuvių Bendruomenės 

valdybos pirmininko pareigas. Dar 2018 m. spalio mėnesio Vokietijos 

lietuvių žurnalui „Informacijos“ M. Lipšys atvirai pasakojo savo gyvenimo 

istoriją ir tai, kad dabartiniam lietuvybės puoselėjimui jis buvo 

įkvėptas savo tėvų – Armino ir Bronislavos. „Tėvų pavyzdys įkvėpė“, – 

tokiais žodžiais prasidėjo interviu. M. Lipšys pasakojo, kad nuo pat mažens 

tėvai su juo kalbėdavę lietuviškai, niekuomet vokiškai: „Turėjau 

priprasti prie to, jog vokiečiai su manimi bendrauja vokiškai, o tėvai 

lietuviškai. Ir tai man atrodė normalu. Namuose visuomet kalbėdavome 

lietuviškai. Kai su sesute pradėdavome kalbėti vokiškai, motina 

iškart primindavo, kad mes lietuviai, kad lietuvių kalba ir kultūra yra 

labai susijusios su mūsų šeima. O tėvai mano sesutei ir man yra tikri 

pavyzdžiai.“, – pasakojo M. Lipšys. 

M. Lipšys prisimena, kad jo tėvai nuolat dalyvaudavo įvairiuose susitikimuose 

su lietuviais ir turėjo galimybę pažinti daug įdomių ir kilnių 

išeivijos lietuvių, tarp jų – Svilą, Sabus, Buivius, Bernatonį, Šreifeldus, 

Tenzigolskius ir, aišku, Šmitus, su kuriais visuomet buvo ir yra malonu, 

įdomu susitikti ir kurių šeimos istorijos labai įdomios. „Pamenu, gimnazijoje 

buvo vieta, kurioje visi susitikdavo, ypač Lietuvos nepriklausomybės 

perversmo laikais. Mama gimnazijoje pradėjo dirbti lietuvių 

kalbos mokytoja, o kol ji dirbo, mes su sesute žaisdavome gimnazijos 

teritorijoje, kur mus nuolat kalbindavo gimnazijos mokiniai“, – prisiminimais 

dalinosi Bronislavos sūnus. 

Dėl B. Lipšienės netekties liūdi ir artimiesiems nuoširdžią užuojautą reiškia 

Pasaulio, Vokietijos lietuvių bendruomenės. 

Asm. archyvo nuotr. 

Gedime Bronislavos Lipšienės 

Asta D‘Elia 

Vasario 15 d. gimnazijos bendruomenė į paskutinę kelionę palydėjo ilgametę 

lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją bei dainų būrelio vadovę 

Bronislavą Lipšienę. Už į amžinybę iškeliavusią pedagogę Hiutenfeldo 

Jėzaus Širdies bažnyčioje buvo atnašaujamos šv. Mišios. Prie velionės 

karsto, užkloto trispalve, garbės sargyboje budėjo gimnazijos mokiniai. 

Po mišių prie Vasario 16-osios gimnazijos kryžiaus gedintieji padėjo 

gėlių. Vėliau visi prie bendro stalo dalijosi prisiminimais apie amžino 

poilsio Lietuvoje (Palangoje) šalia savo vyro atgulsiančią Bronislavą 

Lipšienę. 

Nuoširdžiai užjaučiame velionės artimuosius ir liūdime kartu su jais. 


DIUSELDORFO 

LIETUVIAI PAMINĖ- 

JO IR ŠVENTĖ 

VASARIO 16-ĄJĄ 

Augustas Šernius 

Šiais poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščio žodžiais Diuseldorfo 

lietuvių bendruomenės Valdyba kreipėsi į gausų būrį tautiečių, 

saulėtą sekmadienio (2019-02-17) popietę susirinkusių Diuseldorfo 

Gereshaimo Kultūros centre („Kulturbahnhof Gerresheim“) paminėti 

70-ųjų LLKS Tarybos Deklaracijos paskelbimo metinių, atšvęsti 

101-ųjų šiuolaikinės Lietuvos Valstybės Atkūrimo metinių, o taip 

pat paklausyti jaunųjų Lietuvos talentų koncerto. 

Darniai ir vieningai sugiedoję Lietuvos Respublikos Himną, renginio 

svečiai išklausė Diuseldorfo lietuvių bendruomenės Valdybos pirmininko 

Augusto Šerniaus pranešimą apie Vasario 16-osios ir Vokietijos istorines 

sąsajas su Lietuvos valstybingumu ir jo raida. Pranešėjas atskleidė 

priešišką Vokietijos okupacinės valdžios reakciją į 1918 m. vasario 

16-osios Aktą, paminėjo diplomatinius Lietuvos Tarybos manevrus su 

Viurtembergo grafo Vilhelmo fon Uracho (Wilhelm von Urach) išrinkimu 

Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Buvo prisiminta, kaip ciniškas ir 

klastingas dviejų nusikaltėliškų valstybių atstovų suokalbis 1939 m. 

„Pašauk ją, pašauk atsitiest 

ir laisvę išskleist – kaip esmę. 

Štai mes – ir mūsų tik tiek, 

kiek buvom ir kiek esame. 

Kiek būsim šioje dienoje 

sudygę augimui ir brandai, 

ant žemės gyvi ir po ja, 

paženklinti lietuvybės randais.“ 

sudarė prielaidas užgniaužti kiek ilgiau nei 20 

metų trukusią trapią ir vidaus rietenomis dėl 

valdžios paženklintą Lietuvos Nepriklausomybę. 

Paminėta, kaip po sovietų įvykdytos Lietuvos 

aneksijos sekė nacių okupacija, kurios pradžioje 

greitai užgimė ir taip pat greitai sunyko Lietuvos 

valstybingumo viltys. Kalbėta apie tai, kaip antrą 

kartą kraštą okupuojantys sovietai susidūrė su 

galinga Lietuvos gyventojų rezistencija ir kaip pačiame 

pasipriešinimo kovų įkarštyje 1949 m. vasario 

16-ąją pogrindžio partizanų įkurta Lietuvos 

Laisvės Kovų Sąjūdžio Taryba priėmė Deklaraciją, 

nustačiusią teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo 

pasipriešinimo pagrindą. 

Prisiminta, kad pokario metais Vakarų Vokietijoje 

apsistojo daug prieglobsčio ieškančių Lietuvos 

gyventojų, kurie 1951 m. Žemutinės Saksonijos 

žemėje, Dypholco (Diepholz) mieste įsteigė iki šių 

dienų veikiančią Vasario 16-osios vardo lietuvių 

gimnaziją – vienintelę tokio pobūdžio lietuvišką 

Lietuviai gieda Lietuvos Respublikos himną 


mokyklą Vakarų pasaulyje. Atkreiptas dėmesys, į 

daugiau negu simbolišką faktą, kad NATO valstybių 

vadovu sprendimu, atsakant į Rusijos agresiją 

Ukrainoje ir pasikeitusią saugumo aplinką regione, 

nuo 2017 m. vasario mėn. mėnesio būtent 

Vokietija vadovauja Lietuvoje dislokuotai NATO 

priešakinių pajėgų bataliono kovinei grupei. Nebuvo 

pamirštas ir vėliausias akcentas jungiantis 

Lietuvą, Vasario 16-ąją, ir Vokietiją: VDU profesorius 

istorikas Liudas Mažylis 2017 m. Vokietijos 

užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve 

surado Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą, 

kuris buvo laikomas dingusiu beveik 100 

metų. Praėjusių metų pradžioje Vokietijos atstovai 

iškilmingai perdavė Lietuvai Vasario 16-osios 

aktą dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo. 

„Švęsdami 101-ąsias Nepriklausomybės akto ir 

minėdami 70-ąsias LLKS Deklaracijos metines, 

prisiminkime dar kartą, kaip I-ojo pasaulinio karo 

metais vokiečių okupacinė valdžia išsireikalavo iš 

Lietuvos Tarybos priimti dokumentą dėl amžinos 

ir tvirtos Lietuvos valstybės sąjungos su tuometine 

Vokietijos imperija, kuri turėjo būti įgyvendinama 

per karinę, susisiekimo, muitų ir pinigų sąjungą. 

Faktas tas, kad šiuo metu mūsų Tėvynę su 

Vokietija sieja bendra užsienio, saugumo ir gynybos 

politika, bendra valiuta ir bendra rinka. Nepriklausomos 

Lietuvos piliečiams Vokietijoje nebereikalingos 

vizos ir darbo leidimai. Keliaujant 

iš Lietuvos į Vokietiją ir atvirkščiai nebevykdoma 

pasų kontrolė. Ir visa tai yra įmanoma Lietuvai 

nesant Vokietijos sudėtine dalimi. Visa tai yra 

įmanoma tiktai Vasario 16-osios Nepriklausomybės 

akto ir jo pagrindu sekusių veiksmų ir priimtų 

vėlesnių dokumentų dėka”, - pabrėžė Diuseldorfo lietuvių bendruomenės 

Valdybos pirmininkas. 

“Šių aplinkybių visuma leido mums susirinkti čia, Diuseldorfe, ir visiems 

kartu atšvęsti mūsų gimtosios Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo 

metines. Čia, Vokietijoje, mes prisimename ir pagerbiame iškilius 

Lietuvos Valstybės vyrus ir moteris, kurie nepaisydami okupacijos, 

neišsigandę galimų represijų, nebijodami šalia alsuojančios mirties 

skelbė Laisvę, skelbė Tautos pasirinkimo teisę, skelbė mūsų Valstybę. 

Čia, Vokietijoje, mes švenčiame Vasario 16-ąją. Šalyje, kurią daugelis iš 

mūsų – Lietuvos vaikų – šiuo metu laikome savo namais“, - baigdamas 

pranešimą kalbėjo A. Šernius. 

Po to į susirinkusius kreipėsi Lietuvos Garbės Konsulas Šiaurės Reino- 

Vestfalijos, Žemutinės Saksonijos ir Brėmeno žemėse prof. dr. Jurgenas 

Gramke (Prof. Dr. Jürgen Gramke). Pasidžiaugęs galimybe kartu su Vokietijos 

lietuviais atšvęsti Lietuvai reikšmingas sukaktis, dr. Gramke išreiškė 

tvirtą viltį, kad praeitą šimtmetį Lietuvai tekusi pasikartojančios 

okupacijos našta, kaip ir jos sąlygota būtinybė skelbti apie Nepriklausomybės 

atkūrimą, liks istorijos puslapiuose, o mūsų Valstybei daugiau 

niekada nebeteks patirti svetimos šalies agresijos ir iš naujo rūpintis 

valstybingumo atkūrimu. Garbės Konsulas noriai pasidalino prisiminimais 

apie pirmuosius atsikūrusios Lietuvos diplomatijos žingsnius 

Vokietijoje 1991-1992 metais, Vokietijos verslo ir politikos sluoksnių 

paramą Lietuvos siekiams tapti NATO ir ES nare ir apie savo pažintį su 

Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi. 

„Per neįtikėtinai trumpą laiką Lietuva tapo itin gerbiama Europos valstybe, 

puoselėjančia demokratijos vertybes, turinčia rimtą ir patikimą 

teisingumo sistemą ir solidų šalies biudžetą. Lietuva atitinka visus 

kiekvienai valstybei privalomus reikalavimus, įvardinamus trimis vokiškais 

žodžiais, prasidedančiais raide „I“: Identität, Infrastruktur, Internationalität 

(liet. Identitetas, Infrastruktūra, Tarptautiškumas). Tai 

leidžia tikėtis sėkmingos Lietuvos raidos Europos Sąjungoje ir pozityvios 

įtakos pačios ES raidai”, - kalbėjo dr. Gramke. 

Lietuvos Garbės Konsulas pasidžiaugė salėje susirinkusių lietuvių gau- 

Prof. Dr. Jürgen Gramke su žmona 

Lietuvos Garbės Konsulas prof. dr. Jurgenas Gramke (Prof. Dr. Jürgen Gramke) 


sa, patriotiškumu ir entuziazmu. Jo širdingas sveikinimas naujai susikūrusiai 

vietos lietuvių bendruomenei buvo palydėtas šiltais plojimais. 

Vėliau sveikinimo žodžius tarė Duisburgo miesto Oberburmistro Tarnybos 

atstovė Heike Maus, atsakinga už tarptautinius santykius ir Duisburgo 

miesto partnerystę su Vilniaus ir Portsmuto miestais. Renginio garbės 

viešnia pasidalino savo patirtimi kuriant ir stiprinant Duisburgo miesto 

bendradarbiavimą su Vilniumi, už ką 2000-aisiais metais jai buvo skirtas 

Vilniaus miesto Šv. Kristoforo apdovanojimas. “Šiais metais planuojamas 

Duisburgo miesto Oberburmistro apsilankymas Vilniuje turėtų dar labiau 

sustiprinti abiejų miestų tarpusavio r yšius“, - patikino p. Maus ir baigdama 

kalbą palinkėjo kuo geriausios kloties Diuseldorfo lietuvių bendruomenei. 

Po oficialios dalies šventinę nuotaiką kūrė jaunųjų Lietuvos menininkų 

pasirodymas. Vokietijos lietuviams koncertavo Paulius Andersson (fortepijonas), 

Emilija Šukytė (fortepijonas) ir Gabija Laurinaitytė (fleita). Paulius 

ir Emilija šiuo metu studijuoja Roberto Šumano aukštojoje muzikos 

mokykloje Diuseldorfe. Gabija mokosi fleitos paslapčių Kelno aukštojoje 

muzikos ir šokio mokykloje. Trečios kartos pianistas P. Andersson, sekantis 

savo močiutės Veronikos Vitaitės ir mamos Aleksandros Žvirblytės – 

abi LMTA profesorės ir žymios Lietuvos pianistės – pėdomis, yra nuskynęs 

laurus keturiolikoje tarptautinių konkursų visoje Europoje. Net 10-je iš jų 

yra pelnęs Pirmąjį arba Didįjį prizus (Grand Prix). Būdamas vos 11-os metų, 

Paulius debiutavo su maestro D. Katkaus diriguojamu Šv. Kristoforo kameriniu 

orkestru ir nuo to laiko surengė daugybę nepamirštamų pasirodymų 

žymiausiose Lietuvos, Japonijos, JAV ir daugelio Europos šalių scenose. 

Jaunasis virtuozas atliko M. K. Čiulionio kūrinį fortepijonui „Miražas“, 

F.Šopeno (F.Chopin) „Baladę Nr.4“, latvių kompozitoriaus Jāzeps Vītols 

„Lopšinę”, S. Rachmaninovo „Preliudus“ opus 32 Nr. 5 ir opus 23 Nr. 2. 

Pauliaus charizma, savita kūrinių atlikimo technika ir šiltas bendravimas 

su publika pavergė klausytojus ir leido, pamiršus talentingo atlikėjo lygio 

neatitinkančią gan vidutinišką salės akustiką ir senutėlio pianino būklę, 

mėgautis tai veržliais, energingais pasažais, tai lyriškais, subtiliais 

ir giliais muzikos akordais. Neįmanoma buvo nesistebėti 

kaip lengvai ir sklandžiai Paulius atliko 

techniškai sudėtingus kūrinius. Nepamirštamas 

Pauliaus pasirodymas buvo palydėtas ovacijomis. 

Koncertą pratęsė daugkartinė Lietuvos ir tarptautinių 

jaunųjų pianistų ir ansamblių konkursų 

lauretė devyniolikmetė pianistė Emilija Šukytė. 

Kaip ir Paulius, atlikėjos karjerą Emilija pradėjo 

būdama vos 11-os metų, kai surengė savo debiutinį 

pasirodymą su Klaipėdos kameriniu orkestru, 

diriguojamu maestro M. Piečaičio. Nuo tos dienos 

ji sudalyvavo ir laimėjo prizines vietas virš 30 

įvairių konkursų Lietuvoje, Latvijoje, Prancūzijoje, 

Ispanijoje, Rusijoje ir Čekijoje. 

Žaviai šypsodamasis Emilija sėdo prie pianino 

ir nuo pat pat pirmųjų jos atliekamo J. Bramso 

„Intermezzo“ opus 117 Nr. 1 akordų kokybišku 

ir užtikrintu garsu nuostabiai perteikė dainingą 

ir romantišką vokiečių kompozitoriaus kūrinio 

nuotaiką. Žaismingas F. Šopeno „Etiudo“ opus 25 

Nr. 5 ir nepaprastai techniškas Klodo Debiusi (C. 

Debussy) kūrinio „Fejerverkas“ atlikimas leido suprasti, 

kodėl Emilija triumfuoja tarptautiniuose 

pianistų konkursuose. 

Koncerto šerdimi tapo būtent šia proga susibūrusio 

Pauliaus Andersson ir Gabijos Laurinaitytės 

dueto pasirodymas. Jaunieji menininkai atliko 

garsaus šiuolaikinio žydų kilmės Lietuvos kompozitoriaus 

Anatolijaus Šenderovo tris muzikines 

pjeses „Prisiminimai”, „Pastoralė“ ir „Žaidimas“, 

taip pat lenkų kilmės amerikiečių kompozitoriaus 

VLB vicepirmininkas ir Romuvos apylinkės pirmininkas Martynas Lipšys 


Robert Muczynski sonatos fleitai ir fortepijonui 

1-ąją dalį. Talentingai atliekami kūriniai nukėlė 

klausytojus į paslaptingą muzikinę erdvę, kurioje 

du instrumentai – klavišinis ir pučiamasis – 

kalbėjo vienu balsu, diskutavo, ginčijosi, pykosi 

ir vėl taikėsi. Nedidelėje salėje menininkus ir 

klausytojus skyrė labai nedidelis atstumas, tad 

fortepijoninės muzikos klausymąsį labai praturtino 

galimybė iš arti stebėti, kaip plastiškai ir 

techniškai dirba pianistų pirštai, kaip nuosekliai 

jie perteikia atliekamų kūrinių nuotaiką ir menkiausias 

detales. 

Pasibaigus koncertui, Vokietijos lietuvių bendruomenės 

vicepirmininkas M. Lipšys glaustai 

ir įtaigiai pristatė lietuvių bendruomenės Vokietijoje 

tikslus ir kertinius veiklos principus. 

M. Lipšys paragino lietuvius jungtis prie šios 

organizacijos ir šitaip ne tiktai stiprinti mūsų 

bendruomenės įtaką Vokietijoje, puoselėti lietuvių 

kalbą, kultūrą, papročius ir tradicijas, bet 

ir išnaudoti tarpusavio kasdieninio bendravimo 

galimybes. Pratęsdama M. Lipšio išsakytus žodžius, 

renginį vedusi Diuseldorfo lietuvių bendruomenės 

valdybos narė Ligyta Maziliauskienė 

pakvietė visus atvykusius į renginį prie gausiai 

vaišėmis nukrautų stalų pabūti kartu, susipažinti, 

pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais ir, žinoma, 

pasivaišinti skaniais užkandžiais, kuriuos su 

meile ir išmone paruošė Diuseldorfo lietuviai. 

Agnės Thomas nuotr. 

Renginio vedėja Ligyta Maziliauskienė ir DLB pirmininkas Augustas Šernius 

Emilija Šukytė, Paulius Andersson ir Gabija Laurinaitytė 


JAUNIMO (IM)PULSAS 

„Idėjų dirbtuvės“: prabėgusių metų įdomiausi pranešėjai, 

šilčiausi prisiminimai, organizaciniai kuriozai 

Monika VERBALYTĖ 

„Idėjų dirbtuvės“ – tai kasmetinis Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos 

(VLJS) organizuojamas renginys. Šiais metais „Idėjų dirbtuvės“ 

vyks kovo 29 – 31 d. Maince, kaip visada, su puikiais pranešėjais ir 

nuostabiais dalyviais. 

O nuo ko viskas prasidėjo? Kaip „Idėjų dirbtuvės“ atrodė anksčiau? Ir iš kur kilęs 

išplėstinis jų vardas „Vokietijos lietuvių studentų ir jaunimo suvažiavimas“? 

2012 m. Berlynas – pirmas šiek tiek prisvilęs blynas 

O viskas prasidėjo taip: tuometinis Valdybos narys Tadas Stumbrys, dau metų 

praleidęs Jungtinėje Karalystėje, pasiūlė ir Vokietijoje surengti išskirtinai 

studentams skirtą renginį, kurio tikslas būtų suteikti jiems praktinių žinių, 

naudingų profesinei karjerai, ir pakviesti Lietuvos įmonių, galinčių jauniems 

Vokietijos lietuviams pasiūlyti praktikos ar darbo vietų. Idėja pasirodė įdomi, 

projektas LR Užsienio reikalų ministerijai parašytas, pinigai laimėti, deja, ne 

tiek, kad užtektų tokiam renginiui, kurį įsivaizdavome, tad daug ką teko daryti 

vietinių resursų ir pažinčių pagalba. Taigi, vietiniai lietuviai pristatinėjo 

karjeros galimybes viešam ir privačiam sektoriui, pažįstami 

– LR Jaunimo reikalų departamento siųstas 

lektorius Vytautas Gaidamavičius, kitą dieną vedęs 

mokymus pačiai Valdybai, ir Vokietijoje gyvenanti 

žurnalistė Eglė Preine - davė patarimus, kaip rašyti 

projektus ir straipsnius, o buvęs VLJS pirmininkas 

Martynas Tschischauskas, tuo metu dirbęs XINX, vokiškame 

LinkedIn – profesinio tinklo – atitikmeny 

Vokietijoje, papasakojo apie tinklų reikšmę karjerai. 

Visi lektoriai neberlyniečiai apsistojo pas draugus ar 

pažįstamus, lektorius Vytautas – pas mane namie. 

Ekskursiją pravedėm patys, renginys vyko vieno 

vaikų ir jaunimo klubo patalpose, už nedidelę auką 

parūpintose Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) 

pirmininko Alfredo Hermanno dukters Tatjanos, 

Berlyne dirbančios socialinį darbą. Reprezentatyvios 

patalpos nebuvo, bet užtat beveik nemokamai. 

Vienintelė tikrai dėl renginio atvykusi lektorė iš 

Lietuvos tais metais buvo dėstytoja ir etnologė dr. 

Daiva Šeškauskaitė, sutikusi atvykti be honoraro ir 

autobusu (!) iš Kauno. Atvažiuoti pasisiūlė ji, beje, 

„Idėjų dirbtuvės“, 2015 m. 


pati, paiešką paskelbus per DAAD (Deutscher Akademischer 

Austauschdienst – Vokietijos akademinė 

mainų tarnyba) alumnų tinklą Lietuvoje.Tie, kas 

buvo renginy, tikrai nepamiršo moters juodais palaidais 

plaukais raudona suknele, iš savo lagamino 

pirmomis pranešimo minutėmis dar išsitraukusią ir 

apsiavusią raudonus aukštakulnius bei bandžiusią 

mums papasakoti apie savo tyrimą, nugulusį knygoje 

„Erotika tautosakoje“. Tema buvo intriguojanti, 

nors pranešimas sukeltų lūkesčių ir nepateisino. 

Koncertas vyko tik savaitę prieš renginį surastoje vietoje, 

vieninteliame bare, neėmusiame nuomos ir dar 

buvusiame laisvu tą šeštadienio vakarą. Grupė „Kamanių 

šilelis“ tada iš Lietuvos atvažiavo su vadybininku jo 

automobiliu, o kitą dieną po koncerto Mantas ir Kamilė 

ištranzavo link Pietų Europos ar Gruzijos, paleidę vadybininką 

vieną grįžti namo. Koncerto kokybė nuo viso to 

nenukentėjo – likom patenkinti tiek mes, tiek baras „Max 

Fisch“, tapęs mūsų draugu, ir dabar padedančiu įvairiose, 

kartais ir beviltiškomis atrodančiose, situacijose. 

Tokie netobuli renginiai turi ir gerų pusių. Visų pirma, 

daug išmoksti. Nuo pirmo renginio esame stipriai patobulėję, 

nesusipratimų įvyksta vis mažiau, planuojama 

labiau iš anskto, dėmesys atkreipiamas į vis daugiau 

detalių. Antra, per tokias negandas surengtas, net jei 

ir nevisai šimtu procetų nusisekęs renginys, įgalina: patiki 

savimi, patiki kitais, tuo, kad net ir pradėjus renginį 

su beveik nuliniu biudžetu, galima jį padaryti, nes kai 

labai labai nori ir turi idėją, staiga atsiranda ir rėmėjai, 

ir patalpos, ir be jokių honorarų pasiryžę atvykti 

lektoriai. Viskas kažkaip stebuklingai išsisprendžia. 

Kaip jau esu minėjus „Pasaulio lietuvyje“ (2014/08), 

turbūt suveikia ir tai, „jog esam jaunimo organizacija, 

ir jei kartais viską darom paskutinę minutę ar net jei 

klystam, ne taip ir baisu – juk jaunimui tai, kažkuria 

prasme, tarsi net priklauso! Stengiamės taisytis, bet 

vis dar [...] tenka priiminėti spontaniškus sprendimus, 

patekus į netikėtas situacijas. Ir tai teikia net kažin kokio 

žavesio!“. Svarbiausia, kad renginio dalyviai mumis 

kažkaip patikėjo, o kai kurie atvyko ir į sekantį renginį. 

2013 m. Hamburgas – du koncertai už vieno kainą 

Organizuoti renginį kitais metais buvo paprasčiau, 

nes ne tik paramos buvo daugiau, bet ir patys atsikratėm 

idėjos rengti karjeros mugę. Pamatėm, kad 

su po visą Vokietiją išsibarsčiusiais ir įvairiausias specialybes 

studijuojančiais studentais niekaip negalime 

surinkti tokios kritinės masės studentų kaip Londono 

metopolija, pasižyminti dideliu ekonomiką ir finansus 

studijuojančių jaunų žmonių tankiu. Taigi, jau antrąjį 

suvažiavimą „Idėjų dirbtuvės“ tapo ne renginio tema, 

kaip kas manėme Berlyne, bet renginio pavadinimu. 

Ir tai turbūt buvo pats geriausias sprendimas, kurį 

galėjome padaryti. Nors Hamburge dar dalyvavo VŠĮ 

„Versli Lietuva“ atstovybės Šiaurės Vokietijai direktorė, 

pristačiusi vokiškos ir lietuviškos darbo etikos skirtumus, 

bei „Lietuvos kvapo“ atstovai, pasakoję apie 

emocinį marketingą ir savo sėkmę, parduodant Lietuvos 

įvaizdį, kiti pranešimai neturėjo praktinės potekstės, 

nors kaip Vaida Ordė (tuo metu dar Kaziukonytė) 

rašė straipsnyje „Informacijoms“ (2013/06), „su kaupu gavome peno pamąstymams, 

skatinantiems kūrybiškumą, idėjų generavimą bei kritinį mąstymą 

– bene svarbiausius dalykus, reikalingus nūdienos jaunimui, nepriklausomai 

nuo to, kur, ką ir ar apskritai jie studijuoja“. 

Kiti pranešėjai sudarė, kaip tuometinė Valdybos narė Dovilė Šermokas nepamiršta 

kartoti, jos „svajonių komandą“: aktorius ir režisierius Vidas Bareikis 

kalbėjo apie savo spektaklius ir „No theater“ judėjimą, žurnalistas Rytis 

Zemkauskas – apie kultūrinių laidų ir kokybiškos televizijos ateitį, o aktorė 

Aldona Vilutytė pravedė smagias dirbtuves. Kartu su verslininku ir visuomenės 

veikėju Tadu Langaičiu jie buvo tikrai gera komanda. Dovilės vienas didžiausių 

įspūdžių iš dirbtuvių liko, „kad nepaisant lektorių sričių skirtingumo 

viskas kažkaip taip susisiedavo, lyg suplanuota būtų. Temos, patirtys nors ir 

skirtingos, viena kitą papildydavo.“ Jai antrina Vaida, jau cituotame straipsnyje 

teigianti, kad „beveik išnyko ribos tarp pranešimų – vienas lektorius tarsi 

pildė kitą savo įžvalgomis, viena pokalbio tema tarsi gimdė kitą, auditorijos 

klausimai iššaukė vis naujas pranešėjų įžvalgas bei pokalbių temas.“ 

Viską vainikavo puikus kviestos Ievos Narkutės ir spontaniškai prisijungusio 

Vido Bareikio koncertas. Pastarasis pasisiūlė prisidėti ir „apšildyti“ publiką, 

bet jo pasirodymas buvo toks energingas, kad po koncerto juokavom, kad ne 

Bareikis apšildė Narkutę, o Narkutė Bareikį. Po to kas vakarojo, kad naktinėjo, 

o kai kas sugebėjo sulaukti kitos dienos ir aplankyti ne tik žymųjį Hamburgo 

raudonųjų žibintų kvartalą, bet ir rytinį sekmadieninį žuvų turgų, dvi neoficialias 

uosto įžymybes. Patys ištvermingiausi nemiegoję atėjo ir į Hamburgo 

bendruomenės suorganizuotus pusryčius bei grilių. 

Aišku, ir šiame renginy neapseita be kontaktų, rėmėjų, padėjėjų ir organizacinių 

kuriozų. Valdyba nakvojo Hamburgo bendruomenės erdvėse, kuriose 

buvo organizuojami ir sekmadienio pusryčiai bei grilius, patalpas dienos renginiui 

nemokamai gavome iš studentų atstovybės vienoje miesto aukštųjų 

mokyklų. Pastarajai prižadėjus patalpas duoti, bet po to nebeatsakius į elektroninius 

laiškus, šio tekso autorei teko prieš pat renginio savaitgalį paskambinti 

atstovybei telefonu, tik kad sužinotų, jog ta mergina, kuri patalpas prižadėjo, 

atstovybėje nebedirba. Pieš puolant į paniką, kad neturim kitą dieną 

prasidedančiam renginiui patalpų, laido gale visgi pasigirdo raminantis: „Bet 

kadangi jau buvo prižadėta, tai patalpas gausit“. 

Kitas įvykis to suvažiavmo metu nebejotinai buvo mūsų nepavykęs bandymas 

sutaupyti pinigų kelionės išlaidoms. Kad išleistume mažiau, nusprendėme 

tą patį „Schönes Wochende“ bilietą, su kuriuo atkeliavome iš Berlyno į 

Hamburgą panaudoti ir lektoriams parvežti iš Brėmeno oro uosto į Hamburgą. 

Viena Valdybos narė, kurios vardo neminėsiu, pasisiūlė nuvažiuoti pasitikti 

savo svajonių komandos, tik iš to didžiulio susijaudinimo visus įlaipino ne 

į regioninį, o į greitąjį traukinį, kuriame įsigytas bilietas negalioja. Ji netruko 

suprasti, kad yra ne tame traukinyje, bet durys jau buvo užsivėrusios. Teko 

sumokėti už traukinio bilietus, užtat svajonių komanda galėjo parodyti savo 

solodarumą guosdama Valdybos narę, kad gal taip ir turėjo įvykti, nes gal jei 

jie būtų įlipę į teisingą traukinį, jame būtų kas nors nutikę. 

Nepaisant užkulisinių nesklandumų tame suvažiavime VLJS ne tik kad „nesusimovė“, 

bet daugelio dalyvių nepaliko abejingų. Kiek kitoks renginio formatas 

pasiteisino: vietoj tapimo „standartiniu produktu“ Vokietijos lietuvių 

studentų ir jaunimo suvažiavimas „ėmė gyventi atskirą, savarankišką gyvenimą. 

Paradoksalu, tačiau būtent ši „nesėkmė“ man dabar teikia begalinį 

džiaugsmą.“ (iš interviu „Pasaulio lietuvyje“, 2014/08) 

2014 m. Miunchenas – graikas, dėl kurio teko atidėti koncertą 

Po dviejų didelių šiaurinių Vokietijos miestų atėjo eilė Vokietijos pietums ir 

Bavarijos sostinei Miunchenui, kuriame dar nė vienas iš Valdybos narių nebuvo 

buvęs, bet kur turėjome galimybę atsiremti į ilgaamžę to miesto lietuvių 

bendruomenę. Bendruomenės pirmininkas Alfredas Hermannas pravedė ne 

tik penktadienio ekskursiją po miestą, bet ir suorganizavo gražias sekmadienio 

mišias. Aktyvūs bendruomenės nariai taip pat padėjo ieškant patalpų 

renginiui bei pas save apnakvindindami daugelį lektorių ir muzikantą. Pavyz- 


džiui, Eglė Feil turėjo nueiti prisistatyti vienai studentų organizacijai, iš kurios 

norėjome gauti patalpas, bet kuri savo ruožtu norėjo su mumis gyvai susipažinti, 

kas pakankamai sunku, kai visa Valdyba gyvena už 600 kilometrų. 

Lektoriai buvo tikrai verti dėmesio: nuotraukų redagavimo programos Pixelmator 

kūrėjas Aidas Dailidė, žurnalistė Gražina Sviderskytė, aktorius ir komikas 

Marius Čižauskas, ekspedicijos „Misija Sibiras 2013“ dalyviai bei rašytoja 

Kristina Sabaliauskaitė, tikriausiai didžiausio kalibro renginyje apsilankiusi 

persona, į jį, beje, sutikusi atvykti tik todėl, kad būtinai norėjusi aplankyti 

kaip tik Miunchene esančius ir seniai norėtus pamatyti Nimfenburgo rūmus, 

kurio kai kurių salių inerjerai yra svarbūs meno istorijos objektai. Kaip pamena 

Vaida, labai laukėme jos „knygų, kurias buvome užsisakę iš Lietuvos, 

tačiau, deja, siuntinys kažkur nuklydo, ir jį gavome [...] po renginio“. 

Valdyba tąkart į Miuncheną atvyko net savaitę anskčiau susipažinti su miestu 

ir įsijausti į šeimininkų vaidmenį bei surasti dar neturėtų vietų pietums ir 

vakarienei. Vaidai ir buvusiai VLJS pirmininkei Rūtai Ruočkutei pakankamai 

paprasta užduotis rasti vietą vakarienei tapo tikru iššūkiu ir vienu labiausiai 

įsiminusių įvykių visoje „Idėjų dirbtuvių“ istorijoje. Kaip pamena Rūta, „vietą 

nio mieste ir vietinių lietuvių paramą. Frankfurto lietuviai 

mus labai kvietė atvykti, suorganizavo puikią 

ekskursiją po miestą, o pianistė Guoda Gedvilaitė ne 

tik šeštadieniui bei sekmadieniui atvėrė savo studijos 

duris, bet ir pati su savo kolegomis užpildė dalį 

vakaro programą, kitą dalį palikdama talentingai 

Hamburgo lietuvei Akvilei Kalinaitei su jos džiazo 

duetu. Vėl pakvietėme puikius lektorius: Europos 

parlamento pirmininko patarėją Arnoldą Pranckevičių, 

literatūrologę ir „gavelologę“ - Antano Gavelio 

tyrinėtoją - Jūratę Čerškutę, fotografę Neringą 

Rekašiūtę ir žurnalistą bei rašytoją Andrių Tapiną. 

Kaip sakiau, manėme, jog tapome renginių organizavimo 

profesionalais, t.y. tik manėme. Pasirodo, sugebėjau 

Neringai Rekašiūtei nupirkti lėktuvo bilietus 

per Kijevą ir nepasakyti, kad tokiai kelionei neužten- 

2013 m. Vokietijos lietuvių jaunimo suvažiavimas „Idėjų dirbtuvės“, Hamburge 

vakarienei suradom pas tokį graiką, kuris mus užtikrino, jog visi žmonės restorane 

tilps ir juos visus aptarnauti spės. Atėjus laikui mes, kaip planavome, 

ėjome pas tą graiką vakarieniauti, o jis, pasirodo, savo pamainos pastiprinimui 

buvo atsivedęs tik vieną mergaitę, kuri plovė indus. Taigi gavosi taip, kad 

Vaida ir aš buvom įdarbintos padavėjomis: priėminėjom visų renginio dalyvių 

užsakymus, juos nešėme, po to rinkome pinigus. Negana to, maistas buvo gaminamas 

be galo lėtai, tada pasibaigė gyros, paskui ir žuvis, galų gale gavosi 

visiškas balaganas, galvojom, jog tai niekad nesibaigs. Vietoj vienos valandos 

valgymui užtrukome gal tris.“ Dėl to teko net pavėlinti iš Lietuvos atvykusio 

Marko Palubenkos koncertą, o merginos teigia, kad liko visiškai nusilaksčiusios. 

Aš tik išduosiu nedidelę istorijos datalę, kuri visą tai paverčia ne tokia 

didele drama: Rūta ir Vaida taip pat gavo visus mūsų arbatpinigius! 

2015 m. Frankfurtas – kur laisvai liejosi muzika 

Frankfurte manėme, kad mus jau galima vadinti renginių organizavimo profesionalais. 

Per kelis kartus buvome išmokę, kad svarbu turėti ką nors rengika 

asmens tapatybės kortelės, bet reikia paso. Fotografė 

penktadienio rytą liko Vilniaus oro uoste, kol jai 

parūpinome kitą bilietą tos dienos vakare. Už klaidą 

aš turėjau važiuoti jos pasitikti į oro uostą kaip tik tuo 

metu, kai kiti buvo vedžiojami po miestą. Bet ir dalyvavę 

ekskursijoje neapsiėjo be netikėtumų: keliantis 

į dangoraižį, viena dalis ekskursantų užstrigo lifte, 

po kiek laiko jie vėl pajudėjo, bet šiek tiek išgąsčio, 

kad gali taip aukštai pakabėti ir ilgiau, neišvengta. 

Visgi net ir „patyrę vieną kitą nuotykį, pavargę, bet 

vis dar nenorintys namo skirstytis dalyviai džiaugėsi 

galėdami prisėsti vienoje iš Frankfurto vyninių, paragauti 

įžymiojo obuolių vyno ir geriau vienas su kitu 

susipažinti“ – „Pasaulio lietuviui“ (2015/07) pasakojo 

tuometinė Valdybos narė Monika Černiauskaitė. 


Kita renginio nesėkmė buvo pirmas atvejis, kai lektorius 

taip ir neatvyko į renginį – Andrius Tapinas 

susirgo ir net skypu negalėjo su mumis pabendrauti. 

Jo užsakytos knygos atvyko, bet nebuvo paties autoriaus. 

Kaip Vaida tada sakė: „Miunchene Sabaliauskaitė 

be knygų, Frankfurte knygos be Tapino.“ Visgi 

nuotaikos tai niekam nesugadino, nes laiką užpildėm 

pokalbiu apie lietuvių literatūrą su Jūrate Čerškute, 

kuri yra ne tik Ričardo Gavelio kūrybos tyrinėtoja, bet 

ir geriausių lietuviškų metų knygų sąrašo sudarinėtoja, 

tad apie tai tikrai galėjo čiauskėti nesustodama. 

Aistė Vitkauskaitė prisimena: „važiavau į Frankfurto 

dirbtuves dėl Tapino, o šis neatvyko. Bet renginys taip 

patiko ir likusieji lektoriai buvo labai gerai parinkti, 

kad susižavėjusi VLJS prisijungiau prie Valdybos bei 

likau joje trejus metus.“ 

Tai buvo metai, kai smarkiai pasikeitė ir išsiplėtė Valdyba. 

Be mišių Miunchene tai buvo vienintelis kartas, 

kai renginyje skambėjo klasikinė muzika. Ir tai taip 

pat pirmas kartas, kai renginio dalyviai spontaniškai 

įsilieja į koncertą. Ilgametė VLJS renginių lankytoja 

Vėjūna Žalalytė pasakoja: „Frankfurto „Idėjų dirbtuvėse“ 

buvo labai kūrybiška aplinka. Atsimenu radau 

didžiulį fortepijoną, paruoštą vakaro koncertui, ir 

prisėdusi pradėjau groti, muzika man tiesiog liejosi 

ir sugalvojau spontaniškai padainuoti koncerto pradžioje. 

Keista, bet visai nesijaudinau, kol nepradėjau 

dainos, kuomet balsas juokingai suvirpėjo. Tada tiesiog 

pradėjau iš naujo ir visi išsišiepę klausėsi - buvo 

labai gera.“ 

2016 m. Leipcigas – moteris-ugnis ir pašėlusios 

improvizacijos 

Nors Leipcige nėra lietuvių bendruomenės, ten yra 

gyvenęs buvęs VLJS pirmininkas Simonas Černiauskas, 

tad kažkada nuvežti suvažiavimą į šį miestą 

buvo svarstoma jau seniai. Simonas buvo tas, kuris 

padėjo surasti vietas penktadienio vakarienei, sekmadienio 

pusryčiams, per studentų organizaciją, 

kurioje buvo aktyvus, parūpino patalpas dienos 

renginiui ir paprašė draugo pravesti ekskursiją po 

miestą. Dauguma lektorių gyveno per „AirBnB“ nuomotame 

bute kartu su kai kuriais Valdybos nariais. 

Apskritai Leipcigas, esantis Rytų Vokietijoje, sužavėjo 

savo paprastumu ir žmonių nuoširdumu. Ten dauguma, 

skirtingai nei Pietų ar Vakarų Vokietijoje, neturi 

gražių didelių butų, bet vis tiek priima išskėstomis 

rankomis, jei nori pernakvoti ant sofos. Smuikininkė, 

mus su Dovile Šermokas priėmusi vienai nakčiai, 

visą dieną repetavo ir negalėjo ateiti į patį renginį, 

bet vis tiek spėjo iškepti mums pyragą, ir nors turėjo 

ryte anskti keltis, neatsisakė išgerti su mumis vyno 

ir paplepėti. 

Ir renginio lektoriai žavėjo paprastumu ir aistra 

tam, ką daro. „Lamų slėnis“ žurnalo vadovas Elas Ramanauskas 

ir menininkas Tadas Černiauskas (Tadao 

Cern) kalbėjo apie savo kūrybą ir kliūtis, iškilusias siekant laisvės tame ir tam, 

ką daro. Humanitarė – vertėja, redaktorė, žurnalistė - Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė 

papasakojo, kaip atrodo gyvenimas, kai turi laisvę ir dirbi visiškai savarankiškai. 

Ji pati niekada nėra siuntusi dokumentų ir savo gvenimo aprašymo 

tam, kad gautų darbą, bet ir niekada nėra turėjusi finansinio saugumo bei 

žinojimo, kad mėnesio gale į sąskaitą subyrės atlyginimas. Visgi didžiausią 

įspūdį visiems paliko aistringoji aktorė Nijolė Oželytė, uždavusi inriguojantį 

klausimą, ar žmogui reikia tėvynės. Kaip straipsnyje delfi.lt (2016/5/4) dėsto 

buvusi VLJS valdybos narė Aistė Orinaitė, „dalindamasi patirtimi ir įžvalgomis 

kovo 11-osios signatarė aktyviai bendravo su publika, užduodama klausimus, 

kurie retai kvestionuojami viešojoje erdvėje – „Kas yra žmogus?“, „Ar išvis yra 

tokia sąvoka kaip Tėvynė“, „Kas yra vertybės?“.“ 

Dieną vainikavo grupės „Baltasis kiras“ vokalistas Tautvydas Augustinas. Vienas 

vaikinas su gitara „ne tik džiugino nuostabia muzika, bet ir neleido publikai 

sėdėti. Visi buvo įtraukti į pasirodymą – kas šoko, kas dainavo, kas grojo 

būgneliais.“ (delfi.lt, 2016/5/4) Nuostabu, kai vienas žmogus sugeba paveikti 

taip, lyg ant scenos grotų visas balkanų orkestras. VLJS pirmininkė Ilona Koženkovaitė 

prisimena: „kokia sužavėta buvau Nijolės Oželytės energijos, įdomių 

pokalbių su renginio dalyviais, nuostabiai energingo Baltojo Kiro koncerto ir 

kaip nepriekaištingai buvo viskas suorganizuota. [...] Nuostabi patirtis kurios 

nesinori paleisti.“ Ir tikrai, iš šio renginio negaliu papasakoti jokių kazusų, na, 

nebent kaip pamiršom Tado Černiausko viešbutyje pasakyti, kad jis veganas, 

tai liko be pusryčių, nes sumuštiniams buvo patiekti tik kumpiai ir dešros. 

2017 m. Berlynas – nuo gilios istorijos iki naujausių technologijų 

Po penkerių metų „Idėjų dirbtuvės“ grįžo į Berlyną turbūt tam, kad įrodytume, 

jog renginį jame galime suorganizuoti ir geriau. Ir renginys prasidėjo tikrai labai 

daug žadančiai – ekskursija „Berlynas kitaip“ su gide žurnaliste ir rašytoja Lina 

Ever, rodančia tikrąjį, o ne išblizgintą turistinį miesto veidą. „Renginio dalyviai 

įdėmiai klausėsi gidės pasakojimų ir juokavo, jog patys į tokias vieteles užsukę 

tikrai nebūtų.“ (iš Aistės Orinaitės straipsnio VLJS internetiniam puslapiui, 

http://vljs.vlbe.org/2017/06/26/ideju-dirbtuves-berlyne-2017/) Ir kaipgi kitaip 

gali reaguoti, kai malioniai miesto pilyje pradėtą vakarą baigi monstrų šou. 

Kitą dieną pranešimus skaitė ekonomistas Romas Lazutka, „LT Identity“ 

ir projekto „Migruojantys paukščiai“ idėjos autorė ir dizainere Jolanta 

Rimkutė bei lietuviško kino festivalio Berlyne „Litauisches Kino goes Berlin“ 

organizatorė Giedrė Simanauskaitė. Istorikas dr. Norbertas Černiauskas 

bandė išsiaiškinti, ką gi šventėm 2018 m.: šimtą metų valstybingumo 

– juk tik ką, 2009 m., minėjom tūkstantį -, šimtą metų tautai – bet ji 

gyvuoja jau amžių amžius – ar šimtą metų trispalvei? Nesiveldama į šią 

diskusiją, Rimkutė kūrybinese dirbtuvėse „„Pasipuošk šimtmečio istorija“ 

leido dalyviams išsirinkti anstspaudą su norimu lietvišku simboliu ir 

žaidžiant spalvomis papuošti juo marškinėlius, maišelius bei kitą tekstilę. 

Visgi labiausiai visi laukė techno muzikos Lietuvoje pradininko, informacinių 

technologijų specialisto, „SoundCloud“ kūrėjo ir startuolio „Vai 

Kai“ savininko Mato Petriko. Visa tai įvyko skritingais jo gyvenimo etapais, 

bet dabar jo pagridinis užsiėmimas - interaktyvių žaislų kūrimas. 

Idėja jam „kilo stebint savo dukras ir jų santykį su technologijomis. Šios 

yra visur, tačiau jos nepritaikytos vaikams, nusprendė kūrėjas, ir ėmėsi 

spręsti šią problemą, imdamas kurti vaikų santykį su technologijomis palengvinančius 

žaislus“ - iš Aistės straipsnio. Visi džiaugėsi lyg vaikai po pranešimo 

galėdami lankose palaikyti ir pašnekinti porą atsineštų Mato lėlių. 

Kas nepavyko šį kartą? Pietūs buvo gaminami ir nešami labai ilgai. Jau 

atrodė, kad pasikartos Miuncheno graiko istorija, tik šįkart tai buvo ne 

neapgalvotas restorano savininko pažadas, bet situacija, iškilusi todėl, 


kad kavinė, surasta anskčiau dieną prieš renginį 

atsisakė pateikti pietus, o surasta alternatyva 

buvo vienintelė priėmusi tokį kiekį žmonių. Visas 

negandas atpirko puikus Migloko koncertas 

šeštadienio vakarą. Kur jis vyko? Ogi tame pačiame 

„Max Fish“ bare, kuriame prieš penkerius 

metus vyko pirmasis „Idėjų dirbtuvių“ koncertas. 

„Nedidelėje salytėje vykęs koncertas buvo 

tiesiog OHOHO!“ – įspūdžiais dalinosi Vaida. 

2018 m. Diuseldorfas – karščiau nei karšta 

Kaip savo straipsnį delfi.lt (2018/5/2) pradeda 

renginio dalyvė Džordana Graicevičiūtė, „[b] 

alandžio 20-22 d. savaitgalis buvo ypatingas dėl 

dviejų priežasčių. Pirma – Vokietijos Vakaruose 

buvo fiksuojami rekordiniai balandžio mėnesio 

karščiai, kai termometro stulpelis įdienojus siekė 

net 30 laipsnių. Antra ir daug svarbesnė priežastis 

– tą patį savaitgalį Diuseldorfe į tradicines „Idėjų 

dirbtuves“ rinkosi Lietuvos Vokietijoje gyvenantys 

lietuviai. O kad būtų dar karščiau nei prognazavo 

orų tarnybos, į dirbtuves atvyko ir rašytoja Gabija 

Grušaitė, reklamos agentūros vadovas Rimantas 

Stanevičius, režisierius Balys Latėnas su aktoriumi 

Audriumi Bružu bei merginų duetas „Jazz by two“.“ 

Į Diuseldorfą važiavom, nes ten gyvena Valdybos 

narės Dominykos Sidabraitės brolis Jonas, kuris 

pravedė puikią ekskursiją po milijonierių miestą. 

Visi pranešimai dalyviams vienaip ar kitaip įsirėžė 

į atmintį. „Milk“ kūrybos direktorių Stanevičių 

Džordana minėtame straipsnyje aprašo taip: „Jei 

reikėtų atspėti, kokioje srityje vyras dirba, ilgai užtrukti 

nereikėtų. Dinamiškas, modernus ir šmaikštus 

pranešimas prikaustė nuo pirmos akimirkos, o 

atsibudo publika tik tada, kai į salę įsiveržusi jaunimo 

namų darbuotoja pranešė, kad visi vėluoja 

pietauti. Taigi jei R. Stanevičius būtų kažką pardavinėjęs, 

o ne tik skaitęs pranešimą, visi dalyviai 

Diuseldorfą būtų palikę su keletu naujų daiktų.“ 

Nors daug kam labiausiai patiko šmaikščios Latėno 

ir Bružo rodomos bei vedamos improvizacijos, man 

smagiausia buvo klausytis, bet čia šneka mano 

profesinė sociologės širdis, kaip Grušaitė, kalbėdama 

apie savo naujausią knygą „Stasys Šaltoka. 

Vieneri metai“, kurios veiksmas vyksta pietryčių 

Azijoje, net ir auditorijos dalyviams, neturintiems 

supratimo apie tokias sąvokas kaip „globalinė 

nelygybė“, sugebėjo paaiškinti, ką reiškia „white 

priviledge“ (iš anglų k. baltosios rasės privilegija). 

O štai Diuseldorfo lietuvei Agnei Jurevičiūtei per 

ekskursiją nutiko kita istorija: „Prie dirbtuvių Diuseldorfe 

prisijungiau daug negalvodama, nieko 

nesitikėdama ir neplanuodama. [...] Keliavom po 

miestą, klausėmės miesto istorijos, šnekučiavomės, 

aš vis lyg tarp kitko paklausiu, iš kokio miesto 

žmonės sulėkė, ir stebiuosi, kad iš visos Vokietijos, netgi iš Britanijos! [...] 

Viena dalyvė […] prisistatė, kai ji iš Lietuvos. Aš klausiu, kaip tai? Ji sako: 

tai aš čia kaip pranešėja. Apie ką Tavo paskaita? Apie savo knygą kažkiek. 

Grįžau namo ir iš karto peržvelgiau rytdienos programą. Numatyta rašytojos 

Gabijos Grušaiytės paskaita. Ir galvoju, velnias, labai girdėta. Peržvelgiu 

visas savo knygas, greitai randu Grušaitės (pirmą knygą – aut. past.) 

„Neišsipildymas“. Šitą knygą nusipirkau vien todėl, kad buvo parduodama 

už pusę kainos. Ir kuri skaitant mane taip įtraukė į sukabintą įvykių sūkurį. 

Patikėjau kiekvienu žodžiu. [...] Ilgai galvojau, kokia žinutė slypi po neįtikėtinais 

siužetais, visomis susikurtomis herojų kančiomis ir pačia knyga. 

Šita knyga yra vienintelė, kurios autorę būčiau norėjusi susitikti ir paklausti, 

apie ką visa tai? Ir netikėtai sutikau.“ Mano žiniomis, kadangi renginy 

buvo parduodama tik antroji rašytojos knyga, tas Agnės turimas „Neišsipildymas“ 

dabar keliauja iš rankų į rankas tų, kurie norėjo ją perskaityti. 

Ar šįkart viskas vyko be užkulisinių dramų, nesusipratimų ir sunkumų? Žinoma, 

kad ne. Labai ilgai ieškojome ir neradome baro ar salės vakaro koncertui, 

todėl galų gale jį teko rengti tuose jaunimo namuose, kuriuose buvo 

ir dienos renginys. Erdvė netoli valgyklos neturėjo nei tinkamos scenos, nei 

reikiamos baro aplinkos, bet kažkaip pavyko. Muzikinę techniką, kadangi 

patalpos jokios neturi, vežėmės iš Vasario 16-osios gimnazijos (čia dar kartą 

dėkui muzikos mokytojui Gintarui Ryčiui ir aktyviam Vokietijos lietuviui 

Rimui Čuplinskui, kurie mums jau ne pirmą kartą techniką skolina ir dar 

kartais patys atveža). Muzikantės dėl renginoo vietos nekibo, bet atsisakė 

suprasti, kad mes neturime garsisto, kuris tą techniką profesionaliai sujungtų, 

kad visada su pačių muzikantų ir renginio dalyvių pagalba kažkaip 

sujungiam, kad tokiai prabangai neturim pinigų, nes savo vienintele funkcija 

nelaikom suorganizuoti gerą koncertą – juk turime pakankamai galvos 

skausmo, kad visas renginys praeitų sklandžiai. Ir nors puikiai suprantau 

muzikančių perfekcionizmą, kai pabodo klausytis priekaištų, pasakiau, kad 

Žygimantas Ražas, tuo metu dar ne Valdybos narys, o tik geranoriškas dalyvis, 

savo automobiliu vežantis mums techniką, tikrai žino, kaip ją sujungti, 

nors kalbant telefonu jis buvo tik pusiau tuo tikras. 

2019 m. Maincas – atvažiuok ir kurk istoriją kartu! 

Kodėl visa tai pasakoju? Tiek oficialią ir žavią pusę, tiek ne tokią gražią renginių 

rengimo virtuvę? Nes manau, jog svarbu parodyti, kad gerą renginį 

galima suorganizuoti ir neturint didelių išteklių, profesionalų pagalbos, 

kad ne visada viskas praeina sklandžiai, o dalyviai to net nepajunta. Nuo 

to, kad niekda nesamdome profesionalo sujungti muzikinei technikai, koncerto 

kokybė nesuprastėja. Tai, kad lektoriai kartais apsistoja ne prabangiausiam 

viešbuty, o pas ką nors namie, nereiškia, kad jiems lieka blogi 

prisiminimai apie nedėkingą ir nesuprantingą Vokietijos jaunimą – juk jie 

turi galimybę pabendrauti su tais, pas kuriuos atvyko. Ir patikėkite, tai, kad 

lektoriai negauna iš mūsų honoraro (tai nuo pat pirmo renginio likusi mūsų 

tradicija, kuria didžiuojamės) nesutrukdo nei prisikviesti Lietuvoje net labai 

žinomų asmenybių, nei išgirsti tokių pranešimų, kurių ir ne kiekienas 

TED rengunys sulaukia. Na, o kai koks Užkalnis papašo 600 eurų konoraro, 

tiesiog atsisakai, kad tiek, deja, jam skirti negalime. 

Visą informaciją sekite mūsų socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje: 

https://www.facebook.com/vokietijosjaunimas/. 

Asm. VLJS archyvo ir Dovilės Šermokas nuotr. 


- 

KULTURA IR MENAS 

Ievos MATULAITYTĖ ir Skaistės ALEKSANDRAVIČIŪTĖ 

Dominyka Sidabraitė – tekstilės ir plokštumų 

dizainerė, technologė-tyrėja bei Europos 

kultūrų muziejaus tekstilės dirbtuvių lektorė, 

gyvenanti ir kurianti Berlyne. Jos kūrybai būdingas 

eksperimentavimas su įvairiomis medžiagomis 

bei jų estetinėmis ir funkcinėmis 

savybėmis. Savo kolekcijose Dominyka kuria 

jaukų, natūralų ir saugų sąlytį tarp žmogaus 

ir materijos. 

Menininkės kelias į tekstilės pasaulį prasidėjo dar 

ankstyvoje vaikystėje. Daug laiko praleidusi tarp 

mezginių, ridendama ne tradicinius, o įvairiaspalvius 

siūlų kamuolius ir regzdama iš jų voratinklius. 

Vėliau ridenami siūlų kamuoliai pamažu virto 

mezginiais su savita kompozicija ir spalvine gama. 

Būdama vienuolikos menininkė pradėjo mokytis 

Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 

kurioje įgijo tapybos specialybę. Ją baigusi, tęsė 

menininkės kelią tekstilės ir plokštumų dizaino 

studijose Berlyne. 

Dominyka kuria žiūrovo akiai patrauklias estetines 

kombinacijas bei dizaino kontekste skatina atrasti 

konceptualų požiūrį į materialiąją kultūrą. Kūrėja 

dirba mikro ir makro lygmenyje, jos tekstilinės 

plokštumos iš suverptų gijų pavirsta erdvinėmis 

struktūromis-konstrukcijomis. Taip ji sujungia skirtingus 

tekstilės technologijos ir meninės estetikos 

pasaulius bei įvairias apdirbimo rankomis technikas. 

Praktinėje darbų realizacijoje persipina meno, 

tekstilės tyrimų, taikomosios tekstilės elementai, 

taip siekiant prikelti natūralias medžiagas naujam 

dar nematytam gyvenimui. Anot tekstilės dizainerės, 

technologės-tyrėjos dr. Zane Berzinos, Dominykos 

Sidabraitės kolekcijose matomas išskirtinis 

kruopštumas pritaikant tekstilės konstrukciją, rankų 

darbo, mašinines ir skaitmenines technologijas. 

Šiuo metu Dominyka tęsia darbus ties tekstilės 

kolekcija „Dieviškosios gijos – lino visata“ 

(Divine Fibers – the Universe of Flax). Projekte 

analizuojamas seniausias natūralus augalinis 

pluoštas – linas, prikeliamas naujam gyvenimui. 

Dieviškosios 

gijos – lino 

visata 

Dizainerė Dominyka Sidabraitė | Ievos Matulaitytės nuotr. 


Dieviškieji pluoštai 

Dieviškosios gijos – lino visata 

Kolekcijoje reprezentuojamas lino pakulų, estetinės 

vertės neturinčios medžiagos dalies, tyrimas. 

Dulkėtas lino pakulų pluoštas suvaldomas pasitelkiant 

įvairias technologijas, vystomas kartu su 

Saksonijos tekstilės tyrimų institutu Chemnice vadovaujantis 

circular economy bei zero waste filosofija. 

Sujungiamos rankų darbo bei mašininės technikos: 

verpimas, mašininis mezgimas, mašininis 

audimas bei dažymas su natūraliais pigmentais. 

Šios tekstilės kolekcijos gamybos metodai skatina 

atkreipti dėmesį į gamtos resursų puoselėjimą, 

kultūrinio paveldo išlaikymą, inovatyvių dizaino 

sprendimų pritaikymą tvarios tekstilės technologijos 

procese, aplinkos taršos mažinimą bei plėtoja 

bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Vokietijos. 

Dominyka Sidabraitė baigė tekstilės ir plokštumų 

dizaino bakalauro studijas bei apsigynė 

magistrą tekstilės medžiagiškumo tyrimuose 

Weissensee menų akademijoje Berlyne (Vokietija). 

Jos kūriniai pristatyti Europoje ir Jungtinėse 

Amerikos Valstijose. Parodos rengtos Berlyno 

mados savaitėje, Drezdeno mokslų naktyje, didžiausioje 

tarptautinėje tekstilės parodoje Heimtextile, 

mados ir dizaino festivalyje Designblok 

Prahoje, Europos kultūrų muziejuje Berlyne, 

Berlyno menų universitete, technologinės tekstilės 

parodos Mtex „Maker“ erdvėje Chemnice. 

Taip pat Dominyka buvo Vogue Knitting konkurso 

finalistė, kūrė ekskliuzyvinių rankų darbo 

tapetų pavyzdžius Dior parduotuvių tinklui 

Majamyje, eksponavo Berlyno prekybos centro 

Alexa „Max Media“ erdvėje bei Berlyno knygyne 

Dussmann – das Kulturhaus. Dominyka Sidabraitė 

buvo apdovanota baigiamąja DAAD Stibet 

bei Berlyno parlamento Elsos Neumann stipendija, 

kuri skiriama geriausiems absolventams. 

Dominykos darbai publikuoti tokiuose leidiniuose, 

kaip Stylepark, Textile Expres, Design Insider, 

Textiles Panamerikanos, Texpertise Network, 

Heimtextile 2015, Heimtextile 2017, 2017 Trevira 

CS, žurnaluose Žmonės ir Lamų slėnis, portale 

alfa.lt, Vokietijos lietuvių žurnale Informacijos. 

Artimiausios parodos. Dominykos darbai buvo 

eksponuojami kovo 1–3 d. galerijoje Conciergerie 

Berlyne (autorinė paroda), kovo 15 d. – birželio 

31 d. bus eksponuojami Klafenbacho pilyje 

ant vandens Chemnice (grupinė paroda) bei 

kovo 28–30 d. dizaino festivalyje Designmarch 

2019 Reikjavike (kartu su Bára Finnsdóttir). 

Dovilės Šermokas nuotr. 


LIETUVOS ESTRA- 

DOS LEGENDAI 

– 90 METŲ 

Redakcijos informacija 

Legendinei Lietuvos estrados atlikėjai Nelei Paltinienei šiemet sukako 

90 metų. Vasario 16 d. Lenkijoje gimusi legendinė atlikėja gyvena Vokietijoje 

ir savo ištikimų savo gerbėjų dainininkė nepamiršta. Kaip 2018-aisiais delfi . 

lt rašė žurnalistas Karolis Banevičius, ji dėkojo už 60 metų praleistų scenoje. 

2011 metais Nelė atšventė sceninės veiklos 60- 

ies metų jubiliejų. Su ilgamečiu scenos partneriu, 

amžiną atilsį E. Ivanausku N. Paltinienė yra įrašyta 

į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausiai dainuojantis 

duetas. Dainuoti N. Paltinienė pradėjo 1951 m. 

Klaipėdos miesto Ryšių darbuotojų profsąjungos 

meninės saviveiklos ansamblyje, vadovaujamame 

Aurelijos Daunorienės. Kūrybinės veiklos pradžioje 

dainavo dainas iš kino fi lmų, operečių arijas bei kitas 

tuo metu populiarias dainas. 1960 m. perėjo dainuoti 

į Klaipėdos miesto kultūros namų estradinį orkestrą. 

1961 m. Nelly atėjo į Arvydo Paltino vadovaujamą 

ansamblį, kuris vėliau pasivadino „Kopų balsais“. 

2012 metais N. Paltinienė Knygų mugės dalyviams 

pristatė savo biografijos knygą „Nelly. Kol 

plaks manoji širdis“. 

Estrados legenda Nelė Paltinienė. Delfi .lt montažas 

Neatskiriama jubiliejinės, tarptautinės knygų 

mugės dalis – Vokietijos lietuvių rašytojai 

Vokietijos lietuvė, rašytoja L. Ever (Neverbickienė) 

N. Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas. | asm. archyvo nuotr. 

Redakcijos informacija 

Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“, kuriame 

keturias dienas vyko tarptautinė, tradicinė, jubiliejinė 

„Knygų mugė“ skelbia, kad šiemt ją aplankė beveik 68,5 

tūkst. žmonių –1 400 lankytojų daugiau nei pernai. 

Per keturias dienas lankytojams pasiūlyta beveik 

550 įvairių žanrų, formų ir temų renginių. Kitąmet 

lankytojus į mugę ketinama kviesti Jono Meko išsakyta 

mintimi – „Gyventi reikia be formulių, reikia būti 

atviram“. Planuojama knygų mugę kitąmet surengti 

vasario 20–23 dienomis. 

„Informacijų“ duomenimis šiųmetėje knygų mugėje dalyvavo 

bei savo knygas pristatė ir Vokietijos lietuvių rašytojai 

– Jolita Herlyn, Lina Ever (Neverbickienė), Jolta Zykutė. 

E. Kislych-Šochienės nuotr. 


PORTRETAI 

IEŠKANTYS SAVĘS 

PASAULYJE 

IR PASAULIO 

– SAVYJE 

Dalytė KAZLAUSKAITĖ 

Iš Palangos kilęs Karolis Genutis prieš penkioliką metų leidosi į piligriminę 

kelionę į Alpes, kurios paskutinė stotelė buvo Vokietija, Štutgartas. 

Likimas sudėliojo įvykius taip, kad po beveik dešimt metų Karolis 

gavo darbo pasiūlymą ir persikėlė čia gyventi. Lietuvis aktyviai įsitraukė 

į Štutgarto lietuvių bendruomenės veiklą ir iki šiol yra atsakingas už 

Štutgarto lietuvių katalikų sielovadą, o š. m. vasario 24 d. išrinktas valdybos 

nariu 2018-2019 metų kadencijai ir naujuoju jos pirmininku. 

Ieškantys savęs pasaulyje ir pasaulio – savyje 

Mielai kviečiame aktyvius tautiečius prisijungti prie 

bendruomenės veiklos! Jeigu turite idėją, kuria norite 

pasidalinti su kitais (perfomansas, seminaras, 

workshop’as ar kitka), kreipkites į valdybą dėl bendradarbiavimo, 

imkitės iniciatyvos ir pradžiuginkite 

aplink Štutgartą susibūrusius lietuvius! 

Kaip „Pasaulio lietuviui“ rašo dr. Sandra Petraškaitė- 

Pabst, Vokietijos lietuvių bendruomenei priklausanti 

Štutgarto apylinkė yra vienintelė Badeno Viurtembergo 

žemėje. Kaip ir daugelis kitų lietuvių bendruomenių 

ji įsikūrė po Antrojo pasaulinio karo. Ypač jai 

nusipelnė kunigas Kazimieras Senkus, kuris ją būrė 

ir telkė nuo 1966 m. iki 1996 m. Būdamas kunigu jis 

su dideliu atsidavimu rūpinosi tiek bendruomenės 

sielovada, tiek kultūriniais ir socialiniais reikalais. 

2017 m. Karolio Genučio iniciatyva buvo įkurta Palaimintojo 

Jurgio Matulionio tikinčiųjų grupė. Kunigas 

dr. Virginijus Grigutis pradėjo reguliariai organizuoti 

šv. Mišias, o po jų – pokalbius tikėjimo ir liturgijos 

klausimais. Bendra malda ypač suartina bendruomenę, 

įkvepia bendroms veikloms. 

Lietuvio gyvenimas Vokietijoje. Koks jis? 

Trumpai tariant, pasaulis yra tik mūsų minčių atspindys, 

ir esi ten, kur esi. Emigracijoje negali būti pilkas, 

turi tą patį daryti geriau nei kiti daro, nes tuo mes 

turime išsiskirti iš kitų. Bet esu lietuvis ir būdamas 

užsienyje labiau pradedu suprasti, kas yra namai, 

tėvynė, Lietuva. Dažnai būna sunkių akimirkų, kai 

reikia moralinės atramos, o tas ramstis ir yra Lietuva, 

nes tik mintimis sugrįžus ten, kur augai, gyvenai, 

kur tavo artimieji, kur namai, pasijunti tvirtesniu. 

Atskirtas nuo šeimos, draugų, gimtosios žemės, manau, 

daugelis praranda tvirtą pagrindą. Tik atsigręžus 

į praeities prisiminimus, įmanoma iškęsti sunkią 

realybę. Tačiau, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių 

jau esame čia, emigracijoje, tai turime tobulėti ir 

kažkuo išsiskirti. Jei nori, kad tave pastebėtų, tai turi 

parodyti, ko esi vertas ir dėl ko tave turėtų vertinti. 

Kitu atveju tu būsi nepritapėliu. 

Kaip įsiliejote į Štutgarto lietuvių bendruomenės veiklą? 

Aš atėjau pasidomėti, kada vyksta lietuviškos mišios, 

ar yra kokia maldos grupelė bendruomenėje. Sužinojau, 

kad nieko nėra ir Šv. Mišios aukojamos tik per 

šventes. Netrukus Valdybos nariai pasiūlė tapti šios 

tikinčiųjų sielovados aktyvistu ir skelbti gerąją naujieną. 

O tautiečiai svetimoje šalyje, jie kaip šeima, todėl 

ir norisi burtis. O kad nesumaterialėtum, žmogui 


ūtina puoselėti ir dvasines vertybes, nes jos žmogui 

suteikia gyvenimo prasmę. Bažnyčia – tai bendruomenė, 

kuri vienija žmones, todėl labai svarbu, kad 

tikintys žmonės bendrautų vienas su kitu ir augtų bei 

tobulėtų dvasiškai. 

Š. m. vasario 24 d. tapote naujuoju Štutgarto lietuvių 

bendruomenės pirmininku. 

Metas veikti drąsiai ir ryžtingai su šia lyderių komanda, 

kuri išskirtinai pasižymi autentiškumu, veiklumu 

bei žingeidumu. Mes esame ieškantys. Ieškantys savęs 

pasaulyje ir pasaulio – savyje. Ieškantys eina ne 

tik į save, bet ir į kitą, esantį šalia. Mes siekiame būti 

atviri, matomi, laisvi, o laisvas yra tas, kuris suvokia 

ne tik savo, bet ir kito teisę būti išklausytas, įvertintas. 

Mano užduotis, kad komanda nenustotų tikėti. Gyvenimas 

reikalauja asmenybių – mąstančių, kuriančių, 

o mūsų komandos nariai yra savo srities žinovai ir tikiu, 

kad susitelkę kilniam ir bendram tikslui, drąsiai 

kartu žengsime į mūsų pergalės metus, kuriuose bus 

ir nuovargio, ir skausmo, ir laimės, ir vilties. Kartu 

mes padarysime kur kas daugiau, negu pavieniui. 

Tikėjimas leis drąsiai žengti į naują rytdieną, kurią 

vainikuos mūsų pergalingi dabai. 

Kaip žmonės ieško lietuviškų sielovadų, ką jose randa? 

Praeitais metais turėjome tradiciją – kartą per mėnesį 

buvo aukojamos šventos lietuviškos Mišios ir 

organizuodavome agape – suneštinį stalą. Visada turėdavome 

lietuviškos kaimiškos juodos duonos, pasidalindavome 

maždaug 20 kepalų. Mums, lietuviams, 

duona yra šventa. Po šv. Mišių mamos apsikeisdavo 

vaikų žaislais, rūbeliais, taip pat keisdavosi informacija, 

gerdavome arbatą. Žinoma, bendruomenėje yra 

skirtingų patyrimų turinčių žmonių – tai ir alkoholikas, 

ir išsiskyręs, tai gyvenimo kely pasiklydęs ir piktas, 

tai geras ir religingas, tai tikintis ir abejojantis. 

Tačiau, kai visi susirenka į šv. Mišias, klausosi Dievo 

žodžio, pamatai ir susigraudinusių žmonių, kadangi 

jie visa tai girdi lietuvių kalba. Manau, labai svarbu 

dvasiniame augime stimuliuoti save gimtąja kalba. 

Esu tvirtai įsitikinęs, jog atėjo laikas žengti toliau ir 

burtis į maldos grupeles. Būtina dalintis gerumu, padėti 

ir padrąsinti einančiuosius tikėjimo keliu, pasidalinti 

su bendruomenės draugais skirtinga patirtimi, 

liudijant Jėzaus meilę. Prašau parašykite, kas kokių 

minčių turite. Dalinkimės gerąja žinia ir susitikime 

maldoje. Taip pat kviečiu atvykti į Rožinio bendrą 

maldą su kroatais, lenkais, vokiečiais, kur kalbame ir 

mes Rožinio vieną dalį. Jeigu nori šlovinti Kristų, nori 

pasidalinti savo liudijimu, nori melstis kartu, ateik ir 

kurkime bažnyčią drauge. O jei esi dar nepakrikštytas 

ar nepriėmęs Sutvirtinimo sakramento – ateik ir iškilk 

iš vandens, kuris simbolizuoja Kristaus prisikėlimą. 

Būti pakrikštytu, reiškia susitapatinti su Jėzaus mirtimi, 

palaidojimu ir prisikėlimu (Romiečiams 6:3-4). 

Karolis Genutis 

Kur ir kada Jus galima rasti? 

Kitos lietuviškos šv. Mišios vyks Štutgarte kovo 10 d. 15 val. kartu minint Kovo 

11-osios įvykius. Vėliau – gegužės 5 d. 15 val. kartu minint Motinos dieną. 

Adresas – Kirchengemeinde St. Josef koplyčia, Finkenstraße 36, 70199 Stuttgart. 

Po pamaldų visi susirinkusieji gretimose patalpose galės kreiptis į kunigą dėl: 

 

 

 

 

 

Taip pat bus galima prašyti pašventinti turimus rožančius, kryželius ir, žinoma, 

pabendrauti kitais tikėjimo klausimais. Mūsų taip pat laukia agape (su mūsų 

visų vaišėmis prie arbatos). 

Lietuvos katalikai Štutgarte kviečia Maldai už lietuvių krikščionių vienybę Vokietijoje 

2019 m. Kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį 19 val. kviečiame 

jungtis į bendrą maldą per tiesioginę transliaciją iš Lietuvos Gailestingumo 

šventovės, kurioje bus aukojamos šv. Mišios už mūsų bendruomenių intencijas. 

Labai prašome visų katalikų, gyvenančių Vokietijoje, aukoti savo maldas 

šiomis intencijomis ir sukalbant bendrą maldą ,,Tėve mūsų‘‘ transliacijos metu. 

http://www.gailestingumas.lt/media/tiesiogine-transliacija/ 



VASARIO 16-OSIOS GIMNAZIJOS NAUJIENOS 

Muzikos tiltas iš Lietuvos į Vokietiją 

Asta D‘Elia 

Akimirka iš įvykusio koncerto 

Katalikiško jaunimo grupės 

,,naktinės pamokos“ 

Dalė KRIŠČIŪNIENĖ 

Vasario 8 dieną katalikiško jaunimo grupė Renhofo 

pilies bibliotekoje surengė „Filmų naktį“. Šiam renginiui 

vadovavo ir pasiruošti padėjo gimnazijos kapelionas 

Virginijus Grigutis bei mokytoja Dalė Kriščiūnienė. 

„Filmų naktyje“ dalyvavo 14 grupės narių. Dalyviai 

jaukiai įsikūrė bibliotekoje, draugiškai bendravo, tarėsi 

tarpusavyje ir išrinko filmus, kuriuos vėliau žiūrėjo. 

Šis vakaras visiems grupės nariams patiko ir dauguma dalyvių 

norėtų, kad „naktinės pamokos“ taptų tradicija, kuri tęstųsi 

kiekvienais metais. Jaunimas pastebėjo, jog kartu praleistas 

laikas vienija grupės narius ir skatina nuoširdžią bendrystę. 

Vasario 18 d. gimnazijos mokiniams koncertavo Klaipėdos kamerinio 

orkestro atlikėjai ir žinoma pianistė Guoda Gedvilaitė. 

Renginį vedusi G. Gedvilaitė klausytojus pakvietė į muzikinę 

kelionę. Muzika nudriekė kelią iš Lietuvos į Lenkiją, o iš ten 

– į Vokietiją. Kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės magiškas kūrinys 

„Kryžkelės apeigos“ privertė ne tik klausyti, bet ir fantazuoti, 

„girdėti vaizdus ir emocijas“. Akimirksniu visi atsidūrė ne Renhofo 

pilies salėje, o gamtos apsuptyje, pagonių apeigų rate. Su savo vadovaujamu 

orkestru violončele griežė solistas Mindaugas Bačkus. 

Klaipėdos kamerinis orkestras neturi dirigento, tačiau, anot G. Gedvilaitės, 

yra „vienas kūnas“, nes atlikėjai „žiūri, jaučia vienas kitą ir susiklauso“. 

Garsių aplodismentų sulaukė audringas lenkų kompozitoriaus 

kūrinys apie Oravos pilį, esančią Slovakijoje. Galiausiai pati moderatorė 

sėdo prie fortepijono ir kartu su uostamiesčio kameriniu orkestru 

atliko Roberto Šumano kompoziciją. Vasario 16-osios gimnazijos direktorė 

Janina Vaitkienė padėkojo atlikėjams už nuostabų koncertą ir 

linkėjo, kad ši muzika „visam laikui išliktų širdyse“. 

Autorės nuotr. 

Ką kalba mūsų kūnas? – 

Profesinis orientavimas 

Asta D‘Elia 

Vasario 12 d. dvyliktokai ruošėsi apsilankymui profesinio orientavimo 

mugėje „Vocatium Rhein-Neckar-Pfalz 2019“. Jos tikslas – vyresnių 

klasių mokiniams suteikti informaciją apie studijų ir praktikos 

galimybes įvairiose aukštosiose mokyklose bei įmonėse (kuratorė 

dr. Gabrielle Hoff mann). 

Antradienį gimnazistai susitiko su viena iš šios mugės organizatorių. 

Dvyliktokai klausėsi įdomios paskaitos apie kūno kalbą, jos svarbą 

bendraujant ir ruošiantis įvairiems pokalbiams. 

Gegužės mėnesio pabaigoje mokiniai turės galimybę iš anksto suderintu 

laiku pasirinktų aukštųjų mokyklų ir kompanijų atstovams 

pateikti rūpimus klausimus. Per individualias profesinio orientavimo 

konsultacijas gimnazistai turės progą praktiškai pritaikyti ir apie kūno 

kalbą įgytas žinias. 


- 

BENDRUOMENIU ALEJA 

IN MEMORIAM 

AMBASADORIUI 

PROF. VAIDOTUI 

ANTANAIČIUI 

Ona BARTUSEVIČIENĖ 

tikas, Miškų ūkio ministras, Sąjūdžio seimo narys, drąsiai 

skelbęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybės idėjas. 

Dar mokinys Panevėžio berniukų gimnazijoje 1944- 

1945 dalyvavo moksleivių rezistencinėje veikloje. Įtarus 

antitarybinių atsišaukimų platinimu, teko slapstytis. 

Netrukus buvo areštuoti tėvai ir nuteisti 10 metų 

kalėjimo. Giminaičių remiamas, Antanaitis toliau 

mokėsi Kaune, kur baigė gimnaziją. Studijavo Vilniaus 

universiteto Miškų ūko fakultete, Maskvos miškų technikos 

aspirantūroje. Grįžęs Lietuvon 1959-tais apgynė 

mokslinį darbą žemės ūko mokslų kandidato laipsniui 

1993.05.16 Frankfurto oro uoste, atsisveikinimas su ambasadoriumi prof. V. Antanaičiu ir jo žmona Rima 

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Vokietijos URM patvarkymu, 1940 

m. 14 d., 13:00 val. Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys 

Škirpa su visu personalu turėjo apleisti pasiuntinybės pastatą Berlyne. 

Nuo tada Vokietijoje gyvenantys lietuviai neteko savo juos ginančio ir 

užtariančio atstovo. Diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos 

iširo ir reikėjo ilgai laukti, kol jie galėjo būti atkurti. Tai įvyko tik 1991 

m. rugpjūčio 28 d. kada tarp Federalinės Vokietijos vyriausybės ir Baltijos 

valstybių buvo pasirašytos diplomatinių santykių atkūrimo sutartys. 

2018 m. liepos 14 d., eidamas 90-sius metus Vilniuje, mirė atkurtos Lietuvos 

Respublikos pirmasis nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vokietijoje 

(1991 10 23 - 1993 04 20) profesorius Vaidotas Antanaitis – mokslininkas, poligauti. 

Dirbo ir mokslinį darbą. 

Į Vokietijos tuometinę (laikinąją) sostinę Boną ambasadorius 

atvyko 1992 m. sausio 5 d. ir čia ėmėsi LR 

ambasados įkūrimo darbo ir pradėjo naujai megzti 

nutrūkusius diplomatinius santykius. 

Iš pat pradžių jo dėmesio centre buvo ir čia gyvenantys 

lietuviai. Pirmą kartą po karo galimybė švęsti 

Vasario 16-tąją Nepriklausomos Lietuvos valstybės 

atstovybėje buvo visiems dalyviams kaip stebuklas. 

Šventė, kurioje dalyvavo per 200 kviestų svečių 

visiems paliko neužmirštantį įspūdį. Dalyvavo be 

svečių iš Lietuvos AT pirmininko Vyt. Landsbergio, 

ministro D. Kuolio, AT deputatų ir Fed. Vokietijos 


parlamento prezidentė Rita Süssmuth, per 50 

parlamento deputatų, daug diplomatų, bei 

aukštų pareigūnų ir gausi Lietuvių bendruomenės 

delegacija. 

Daug lietuvių dalyvavo ir ambasados pastato 

šventinime. Ambasados durys jiems buvo visad 

atviros. Netrukus ambasadorius aplankė ir Vokietijos 

lietuvių centrą Hiutenfelde, kur artimiau 

susipažino su jų padėtimi. 

Mes (aš ir mano vyras Vincas) susipažinome su 

designuotu ambasadorium profesoriumi Antanaičiu 

jam esat dar Lietuvos miškų ūkio ministru, 

mums lankantis Vilniuje per 1991 metų 

Kalėdų atostogas tuometinio Lietuvos švietimo 

ministro Dariaus Kuolio kvietimu. Į Vokietiją su 

profesoriumi ir jo žmona Rima atskridom kartu, 

vienu iš pirmųjų jau Lietuvos avialinijų lėktuvu. 

Pradinė pažintis su Antanaičiais su laiku išsivystė 

į bičiulystę. Todėl kai ką teko kartu išgyventi. 

Bonoje, tuometinėje Vakarų Vokietijos sostinėje, 

savo darbą jam teko pradėti pastato ambasadai 

paieška ir suformuoti savo bendradarbių ratą. 

Pirmoji ambasada trumpai buvo mažame name 

Simrock gatvėje, kol buvo rastas ambasadai tinkamas 

pastatas Argelander gatvėje, kuris tarnavo 

jai iki persikeliant į Berlyną. 

Noriu pasidalinti vienu epizodu iš ambasadoriaus 

Antanaičio darbo. Kartą mums esant Bonoje, 

ambasadoriui paskambino Tomo Šerno, 

kuris tuo metu buvo gydomas Vokietijos rytuose, 

gydytojas ir pareikalavo nedelsiant pasiimti 

Šerną iš ligoninės. Tomas Šernas, kaip vienintelis 

gyvas likęs Medininkų žudynių liudininkas, buvo 

1993.2.16 LR Ambasados pastato Argelander gatvėje šventinimas. Kunigas Antanas Bunga ir 

kunigė Tamara Schmid, pirmas dešinėje ambasadorius V. Antanaitis 

saugomas kartu su juo iš Lietuvos atvykusių policininkų. Daktaras, radęs juos Tomo kambaryje 

ir pamatęs jų ginklus ant stalo, nesutiko leisti nė vienos nakties Tomui ten likti. 

Mat pabijojo galimo ginkluoto incidento ligoninėje. Ambasadorius išsiuntė dvi mašinas jų 

parsivežti, o pats su Vincu važiavo į parduotuvę nupirkti patalynės Tomo lovai ambasadoje 

pakloti. Dėl Tomo saugumo buvo nuspręsta į viešbutį jo neguldyti. Ambasadoriaus dėka 

Tomas buvo toliau gydomas Koblenco Bundeswehro (kariuomenės) ligoninėje. 

Ambasadorius Vaidotas Antanaitis buvo Vokietijos lietuvių labai gerbiamas. Jam baigus 

čia tarnybą, Vokietijos lietuvių bendruomenės delegacija atsisveikino su juo ir žmona 

Rima Frankfurto oro uoste. 

Ilsėkis ramybėje Ambasadoriau! 


Išrinkta Štutgarto lietuvių bendruomenės valdyba 

Štutgarto LB informacija 

Š. m. vasario 24 d. 2019-2020 metų kadencijai 

išrinkta naujoji Štutgarto lietuvių bendruomenės 

valdyba – Karolis Genutis (pirmininkas), 

Regina Balčiūnaitė, Justina Levanaitė, 

Solveiga Liaugminaitė, Agnė Dargienė, Daiva 

Schriel ir Giedrė Rowohlt. Bei kontrolės 

komisija: Asta Totilaitė ir Rūta Schwende. 

Sveikiname vadybą ir linkime produktyvaus 

bendradarbiavimo šioje kadencijoje! 

Mielai kviečiame aktyvius tautiečius prisijungti 

prie bendruomenės veiklos! Jeigu turite 

idėją, kuria norite pasidalinti su kitais (perfomansas, 

seminaras, workshop’as ar kitka), 

kreipkites į valdybą dėl bendradarbiavimo, 

imkitės iniciatyvos ir pradžiuginkite aplink 

Štutgartą susibūrusius lietuvius. 

Naujoji Štutgarto lietuvių bendruomenės valdyba | Bendruomenės archyvo nuotr. 


Kristina KANDRATAVIČIŪTĖ 

Kasmet Vasario 16-oji mus atitraukia nuo darbų 

ir primena apie laisvę – apie tai, ko tauta 

siekė ilgus metus ir ką šiandien turime branginti. 

Ši diena – ypatinga data kiekvienam Lietuvos 

piliečiui ir visai valstybei. Tai mūsų stiprybės 

diena, jungianti dabartį su praeitimi, 

primenanti apie pagarbą savo tautos istorijai. 

Šiandien daug kas nebesupranta šios ypatingos datos 

vertės ir kainos. Karti tiesa, kad nemažai daliai piliečių 

Valstybės atkūrimo dienos minėjimas nusikelia į 

antraeilių švenčių sąrašą. Daugelis lietuvaičių nebesupranta, 

kad jei ne Vasario 16-oji, neaišku, kokia kalba 

kalbėtume, kokias vertybes puoselėtume, kokia 

tauta vadintumėmės, kitaip tariant – nebesupranta, 

kad tokios valstybės kaip Lietuva, galėtų net nebūti 

pasaulio žemėlapyje. Nepriklausomybė nėra, nebuvo 

ir nebus kaip savaime suprantamas dalykas. Todėl 

mes privalome pažinti savo šalies istoriją, drąsiai iš 

jos mokytis ir į ją atsiremti, puoselėti tautos didvyrių 

atminimą ir būti pasirengusiems mums brangias vertybes 

ginti, tai puoselėti bei perduoti mūsų vaikams. 

Taip jau sutapo, jog Vasario 16-ąją, mums, lietuviams, 

brangią dieną, Miuncheno lituanistinės mokyklėlės vaikučiai 

dalyvavo „Kūrybinio rašymo dirbtuvėse“, kurias 

organizavo Miuncheno universiteto daugiakalbystės 

tyrimų institutas. Vaikučiai rašė tekstus gimtąja lietuvių 

kalba, piešė piešinukus apie Lietuvą, kokią jie ją mato. 

VASARIO 

16-OJI 

MIUNCHENE 

Tos pačios dienos popietę Miuncheno lietuvių bendruomenė kvietė savo 

narius ir svečius į Miuncheno jaunimo informacijos centrą, kuriame buvo 

organizuojama Valstybinės lietuvių kalbos komisijos parengta viktorina 

apie Lietuvos kraštą, kalbą, kultūrą, istoriją bei asmenybes. Renginio metu 

buvo skaitomos Kazio Bradūno, Jono Meko ir Vytauto Landsbergio eilės, 

gitara grojo ir dainavo Austė Kuprevičiūtė, Dominykas Marcinonis ir Dominykas 

Deksnys. 

Yra sakoma, jog isorijos tiltai jungia praeitį su šiandiena, išvykusius svetur 

žmones su tėvyne. Tiltai, kitaip tariant, ryšiai, kurie tvyro lietuvių tarpe, 

būna ir tokie stiprūs, kad net pro šalį važiuojantys, po ilgos kelionės, lietuvaičiai 

susiranda lietuvių tautos židinio kūrenimo vietą. Būtent taip mus 

aplankė šaunios šeimos iš Vilniaus, kurios važiavo atostogauti į Austriją. 

Visi kartu sugiedojome Lietuvos himną. 

Nors renginyje ir nebuvo gausiai dalyvaujančių žmonių, tačiau ryškiausias 

dienos atsiminimas – tai besišypsančios žmonių akys, kurias išvydus 

dingsta abejonės ir vidų užlieja šiluma, pajuntamas lietuvių brolystės, bendrumo 

ir bičiulystės jausmas. 

Tad pasveikinkime vieni kitus Lietuvos valstybės atkūrimo prieš 101 metus 

proga! Tegul ši diena visada išlieka mūsų vienybės ir meilės Tėvynei švente. 

Rolando Purtulio nuotr. 

Vasario 16-osios minėjimo Miunchene dalyviai 


SIELOVADA 

PASIDALIJĘ DVASI- 

NIO TIKĖJIMO 

VAISIAIS LENGVIAU 

ATPAŽĮSTAME 

JO ORGINALUMĄ 

IR VERTĘ 

Lina JAHN 

Trečiojo advento sekmadienį Hamburgo lietuviai sulaukė ilgai planuoto 

susitikimo su arkivyskupu Stefan Hesse. Prieš beveik keturis 

metus, jaunas ir stipriu tikėjimu pasižymintis arkivyskupas perėmė 

pareigas Hamburge. Jo atėjimu buvo pradėti įgyvendinti atsinaujinimo 

procesai vyskupijoje. 

Susitikimo tikslas su mumis – tai susipažinimas su 

lietuvių sielovados veikla, lietuvių bendruomene ir 

jos tikinčiais nariais. Jo aukojamos Šv. Mišios gruodžio 

16 d. įvyko Šv. Ansgaro gymnazijos koplyčioje 

– į kurias atvyko ir advento rekolekcijas vede pastaraisiais 

metais mus ištikimai lydintis ir uz išeivijos 

lietuvių sielovada atsakingas pranciškonas br. Paulius 

Vaineikis. Po Šv. Mišių buvo suruoštas suneštinis 

stalas, vietinių vadinamas agape. Vėliau visi kartu 

sugrįžome į lietuvių katalikų sielovados patalpas, 

Liubeker Str. 101, kuriose vyskupas mus aplankė primą 

kartą. Dalinosi patarimu, kokiu įvairių būdu yra 

Dievo žodžio dalinimuisi. Vyskupas Stefanas Hesse 

sausio 26 d. sukvietė tiek užsienio kalbu sielovados, 

tiek vietinės parapijos ateities bendradarbiavimui 

aptariant jų galimybes. Br. Paulius širdingai padėkojo 

Stefanui Hesse už rūpestį ir suteikiamą pastogę 

lietuviams Hamburge. 

Hamburgo lietuviai. Susitikimo su arkivyskupu Stefan Hesse dalyviai 


Hamburgo arkivyskupas Stefan Hesse laimina lietuvius 

Laukiame gavėnios laikotarpio kovo 15-17 d. d. br. 

Pauliaus vizito Hamburge. Jo metu bus pristatyta Vasario 

mėnėsį įvykusi ilgai planuota ir laukta kelionė 

į šventąją žemę. Vykę piligrimai iš Vokietijos džiaugėsi 

susibūrimu – galėję jungtis prie šios pažintinės 

kelionės iš Vokietijos tesioginiu skrydžiu iš Hamburgo. 

Nors ši kelionė jungė iššibarsčiusius lietuvius 

užsienyje, pasak brolio Pauliaus tikrai ne paskutinė. 

Vykusio naujo pareigų pasiskirstymo mažuju broliu 

ordine sužinojome, kad br. Paulius trims metams 

tarnaus Kanados Prisikelimo parapijoje, tačiau ir 

tai neturės būti kliūtis sekančiai bendrai kelionei 

jungtis. Nuoširdžiai linkime kuo geriausios kloties 

br. Pauliui nuo pavasario patarnaujant Kanados Prisikėlimo 

parapijos lietuviams. Liekame laukdami br. 

Pauliu pavaduojančių brolių pranciškonų. 

Vasario 9 d. lietuviai dalyvavo ir Lietuvą atstovavo su 

tradiciniu maistu ir nuostabiais „Gintaro“ tautiniais 

šokiais Hamburgo vyskupijos organizuojame „Fest der Kultur“ šventėje 

jungianti korejieciu, lotynų Amerikos, portugalu, Togolieciu, Nigerijos, Vietnamo, 

italu, prancūzų ir t.t. šalių kultūras. Šventė šiais metais vyks miesto 

centre šalia didžiosios Michel baznyčios – mažajame Michel. Jame vyksta 

idomus prancūzų sielovados Zachėjaus kursai su vertimu į vokiečių kalbą, 

kuriuos siūlysime susidomėjusiems lietuviams išbandyti. 

Dėkojame visiems padėjusiems pasiruošti susitikimui su miesto arkivyskupu 

– mokyklėlės vadovams už vaikų giesmeles, už muziką ir giesmes šv. mišių 

metu, už suruoštą maistą, pasidalintais kvietimais, naujai valdybai už subūrimą 

ir dėmesį vienas kitam. Buvo šiek tiek ir rūpesčio prieš susitikimą, 

ar pajėgsime atitinkamai pasiruošti. Tačiau jau tą dieną pajutome, kad mus 

aplankant Stefanui Hessei bendravimas visų buvo šiltas ir nuoširdus ir mažiau 

įpareigojantis nei tikėtasi, todėl buvo gera sustikti ir gera prisiminti. Drįsčiau 

netgi sulyginti su Pranciškaus vizitu Lietuvoje – asmeniškai prislietę ir pasidaliję 

dvasinio – kriksčioniško tikėjimo vaisiais lengviau atpažįstame jo orginalumą 

ir vertybę. 




Mieli Vokietijos lietuvių bendruomenės nariai, 

mieli Baltijos šalių kino mylėtojai, 

liebe Freunde der baltischen Kultur, 

pirmą kartą Miunchene bendras projektas tarp 

visų trijų Baltijos šalių organizacijų – kviečiame 

Jus į BALTIJOS ŠALIŲ KINO DIENAS MIUNCHENE, 15.- 

17.3.2019 – Baltijos kelio 30 metų proga! 

Bus rodomi geriausiai dokumentiniai ir vaidybiniai 

filmai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos kino salėje Carl- 

Amery-Saal, Gasteig. 

Renginio atidarymas 15.3.2019, 18:30 val. su Audriaus 

Stonio ir Arūno Matelio trumpametražiu dokumentiniu 

filmu „Baltijos kelias“ 1990 bei Audriaus 

Stonio ir Kristine Briede naujausiu dokumentiniu 

filmu „Laiko tiltai“ 2018. Iš kart po filmų peržiūros 

vyks diskusija apie kūrybą tarp laisvės ir cenzūros, 

kartu su Merit Kopli (Estijos kultūros atašė Vokietijoje), 

Aigards Grauba (latvių kino režisierius), Detlef 

Henning (Lüneburger Nord-Ost Institut), kurią 

moderuos Peter Hilkes (LMU München, Houses of 

Resources). Po diskusijos – užkandžiai ir gėrimai. 

17.3., 12:00 val. bus rodomas naujausias Giedrės 

Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“ 2018 

apie modernios šeimos iššūkius. 

17.3., 17:00 val. žiūrėsime Giedrės Zickytės filmą 

„Kaip mes žaidėme revoliuciją“ 2011, po kurio 

vyks pokalbis su legendinės Roko grupės ANTIS lyderiu 

Algirdu Kaušpėdu! 

Visa festivalio programa: https://www.gasteig. 

de/veranstaltungen/veranstaltungsreihen/baltische-filmtage-2019.html,vr1244 

Sekite visas naujienas apie Baltijos šalių kino dienas 

per Facebook: www.facebook.com/BaltischeFilmtageMuenchen 

Bilietai bus parduodami nuo 1.3., galbūt net šitomis 

dienomis, paskubėkite įsigyti bilietus į norimus fi lmus. 

Šiuo kvietimu galite mielai dalintis su savo artimaisias 

ir Baltijos šalių kino ir kultūros mylėtojais. 

Laukiame Jūsų, 

Baltijos šalių kino dienų organizatorės ir kuratorės: 

Irma Petraitytė-Lukšienė 

– Miuncheno lietuvių bendruomenė 

Laila Dambekalna 

– „Namejs“ Lettischer Kulturverein e.V. 

Karin Ladva-Zoller und Karin Kitzinger 

– Estnischer Gemeinschaft in Deutschland e. V. 

– Regionalgruppe München 

Sabine Hahn – Münchner Stadtbibliothek am Gasteig 


Litauische Gemeinschaft in Deutschland e.V. Lorscher Str. 1 68623 Lamper theimZKZ 14659 PVst Deutsche Post 

„Vokietijos LB Valdybos Informacijos“ pasilieka sau teisę gautus spaudos pranešimus redaguoti savo nuožiūra. Spausdinama medžiaga nebūtinai atstovauja VLB Valdybos 

nuomonei. „Vokietijos LB Valdybos Informacijų“ turinį naudojant kituose leidiniuose, maloniai prašome nurodyti šaltinį ir redakcijai atsiųsti vieną leidinio egzempliorių.

VLB „INFORMACIJOS“, 2019 M. KOVAS, NR. 3/579

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?