VLB „INFORMACIJOS“, 2018 M. GRUODIS, NR. 10/576

VOKIETIJOS LIETUVIU BENDRUOMENES 

Nuotr. Daivos Bethke | Miuncheno lietuvė Guoda Baltrušaitytė. 

Nr.10/576 

2018 

12 

20-21 PSL. PORTRETAI: MIUNCHENO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ 

7 PSL. VISUOTINĖ GYNYBA TEBĖRA AKTUALI 

IR GYNYBOS SAMPRATA PLEČIASI 

8 PSL. DARBĄ PRADĖJO DIUSELDORFO 

LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ 

27-28 PSL. ŠIEMET PER ŠVENTĄSIAS 

KALĖDAS Į LIETUVĄ NEVAŽIUOSIU 

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 1

Brangūs Vokietijos lietuviai, 

artėjant gražiausioms ir susikaupimą simbolizuojančioms metų šventėms, 

Šv. Kalėdoms, linkime Jums santarvę ir pozityvumą skleidžiančių minčių, 

ta r p u sav io s u p rat i m o i r , ž i n o m a , v is ų J ū s ų t iks l ų , sie kių i š si pi ldym o . 

Tegu Jūsų neapleidžia tikėjimas. 

Ramybės Jūsų namams. 

VLB Valdyba 

2 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS Nuotr. M. Dambriūnaitės-Šmitienės

REDAKTORIAUS ŽODIS 

Iš metų – į metus 

Gruodis išties stebuklingas metas vien dėl to, jog mums taip sistemingai pavyksta 

apgalvoti ir sudėlioti apytiksliai 358 dienų įvykius per vieną šventinę savaitę. 

Artimųjų ar draugų rate, prisimenant metus kaip filmą, kurį mes vienaip ar kitaip 

užfiksuojame savo išmaniuosiuose telefonuose, socialiniuose tinkluose. Tuomet, 

žiūrėdami jį, atsisukam tam tikras vietas, pagalvojame, ką padarėme gero ir ką 

galime padaryti geriau. Tuomet prasideda kontaktų knygos peržiūra bei nuostaba, 

matant ją gerokai papilnėjusią. Džiaugsmas rašant šį redaktoriaus žodį mane 

apima jau dabar, vien supratus, jog per šiuos metus pavyko tiek daug pažinti. 

Kokie jie, 2018-ieji, buvo Vokietijos Lietuvių Bendruomenei? Sunkūs, jei žiūrėsime 

per negatyviąją prizmę, lengvi it pūkas, jeigu esame linkę pirma įžvelgti pozityvius 

dalykus. VLB Valdybai teko nemenkai paplušėti ir praleisti viršvalandžius, 

taisant kitų padarytas klaidas. Nes juk norisi, kad tas mūsų mėgstamas linksniuoti 

naujai verčiamas popieriaus lapas tikrai būtų švarus ir baltas. Naujiems metams 

beldžiantis į duris, linkiu mums visiems gilesnio požiūrio ir didesnės pagarbos vienas 

kito darbams. Tik palaikydami vienas kitą mes pasieksime užsibrėžtų tikslų. 

Riedėkime nuo kalno ir važiuokime į jį surėmę pečius ir sukaupę bendras jėgas. 

Mūsų gretose – daug naujų lietuvių, pastebimos naujai įsikūrusios bendruomenės. 

Sveikiname Diuseldorfo lietuvius su tikrai prasmingu žingsniu! Mūsu gretose 

taip pat daug atrastų lietuvių, kurie iki šiol nenorėję arba neišdrįsę tapti bendruomenės 

dalimi po truputį į ją įsitraukia. Ir aš tikrai žinau, kad ateityje, bendruomenių 

gretas papildžius įdomiais žmonėmis, jų laukia įdomūs projektai ir pasiekimai. 

O aš tikrai džiaugiausi, galėdama drauge su Jumis kurti „Informacijas“. Atrasti 

įvykius, juose dalyvauti, pažinti naujus žmones, rasti lietuvius, kurie daro 

tuos pačius, lietuvybę puoselėjančius darbus, tik atskirai nuo kitų. „Informacijų“ 

pagalba pakviečiau juos užeiti ir niekad neišeiti. O kažkas šį leidinį atrado 

kaip įdomų ir vertą dėmesio žurnalą. Tikiuosi „Informacijos“ atras arba 

jau atrado kelią ir į Jūsų širdis. Nors ir elektroninės, galbūt vieną dieną jos 

pasibels į Jūsų duris kvepiančios popieriumi. 

O dabar, laukiant Kristaus gimimo arba tiesiog stebuklo, giliai širdyje žinau, 

kad 2019-ieji, mums itin svarbūs metai, taps pergalingi. Mes dar kartą kiekvienas 

atskirai arba bendruomenėse apgalvosime ir atliksime savo pilietinę 

pareigą – balsuosime visuose artėjančiuose rinkimuose, kurie mūsų laukia. 

Nuotr. Algirdo Šocho 

Ištvermės ir susikaupimo bei santarvės Jūsų namuose! 

Gražių švenčių ir iki kitų metų! 

Evelina 

VOKIETIJOS LB VALDYBOS 

„INFORMACIJOS“ 

Redaktorė: Evelina Kislych-Šochienė 

evelina.kislych@vlbe.org 

redakcija@vlbe.org 

Dizaineris: Elinas Venckus 

www.elinas-design.de 

D-68623 Lampertheim 

Tel.: 0162 5200 517 

KVIEČIAME AUKOTI 

„INFORMACIJOMS“! 

Banko sąsk.: Deutsche Bank Weinheim 

IBAN: DE94 6707 0024 0581 7978 00 

BIC: DEUTDEDBMAN 

Verwendungszweck: auka Informacijoms 

Išrašome aukų pažymą. 

Der Bezug dieser Zeitschrift 

ist im Mitgliedsbeitrag enthalten 

VLB Valdybos „Informacijas“ 

galite skaityti internete adresu 

www.bendruomene.de 

Dėl reklamos „Informacijose“ 

ir VLB interneto svetainėje 

kreipkitės adresu 

reklama@bendruomene.de 

VIRŠELYJE: 

Viršelyje: Miuncheno lietuvė 

Guoda Baltrušaitytė. 

Nuotr. 

Daivos Bethke 


AKTUALIJOS 

Produktyvusis Vokietijos Lietuvių Bendruomenių 

suvažiavimas Miunchene 

Redakcijos informacija 

Lapkričio 2-4 d. Vokietijos Lietuvių Bendruomenė (VLB) sukvietė apylinkių atstovus 

į kasmetinį darbuotojų suvažiavimą. Šiemet organizuotas Vokietijos 

lietuvių susitikimas įvyko Miunchene. 

Nuotr. VLB pirmininkas ????| ??? Alfredas Hermann 

VLB Valdybos narė, dr. Sandra Petraškaitė-Pabst, pabrėžė, kad 

VLB darbuotojų suvažiavimas yra svarbiausias ir iškiliausias 

metų įvykis bendruomenės gyvenime, kuris yra ir visų ją sudarančių 

apylinkių veiklos atspindys. Tokie susibūrimai kaip šis 

stiprina apylinkių bendruomenės lyderių sąmoningumą, patvirtina, 

kad bendruomenė yra vieninga ir veikia skirtingose Vokietijos 

vietovėse. Visa tai tik įrodo, jog esame stipresni veikdami 

išvien. VLB Valdybos užduotis ir pagrindinis tikslas yra ne tik skatinti 

bendradarbiavimą tarp apylinkių, dalintis patirtimi, siekti 

naujų bendrų planų, kurti perspektyvias ateities vizijas, bet ir 

rūpintis istoriniu paveldu – Rennhofo pilimi bei parko išlaikymu. 

VLB Valdyba visomis jėgomis remia lietuvių kalbos išlaikymą 

ir lietuvybės puoselėjimą, konstruktyviai bendradarbiaudama 

su Kuratorija bei Vasario 16-osios gimnazijos vadovybe. 

Suvažiavimo dalyviai 

Suvažiavime dalyvavo daugiau nei 25 VLB nariai, skirtingų 

apylinkių ir organizacijų atstovai. Į tris dienas trukusį susitikimą 

atvyko ir jame dalyvavo Pasaulio lietuvių bendruomenės 

pirmininkė Dalia Henke, VLB pirmininkas Alfredas Hermann, 

VLB Valdybos nariai – dr. Sandra Petraškaitė-Pabst, 

Sergėj Šišulin. Hamburgo, Miuncheno, Romuvos lietuvių 

bendruomenių pirmininkės Asta Korinth, Irma Petraitytė- 

Lukšienė, Jurgita Pickel, valdybos nariai – Regina Balčiūnaitė, 

Artas Bartas, Kristina Kandratavičiūtė, Viktorija Ramanauskienė, 

Šarūnas Ramanauskas, Daiva Zavistauskaitė, 

Darius Šulcas, advokatė Cristina Rudolf, Vokietijos Lietuvių 

Bendruomenės mėnesinio leidinio „Informacijos“ vyr. redaktorė 

Evelina Kislych-Šochienė, Vasario 16-osios gimnazijos 

Hiutenfelde mokytoja Marytė Dambriūnaitė-Šmitienė, Štutgarto 

Lietuvių Bendruomenės narė Rasa Modic. Susirinkusieji 

džiaugėsi ir Lietuvos ambasados Vokietijoje pirmosios 

sekretorės Editos Razmėnaitės dalyvavimu. Suvažiavimą 

moderavo VLB Valdybos atstovas viešiesiems ryšiams Sergėj 

Šišulin. Penktadienio muzikinę dalį ir dainas dalyviams 

dovanojo Štutgarto lietuvis, ansamblio „RIDIGDO“ įkūrėjas 

ir vadovas, muzikantas Juozas Vasiliauskis. Sekmadienio šv. 

Mišiose, laikomose kunigo prof. Gerd Birk, skambėjo prancūzų 

kompozitoriaus Žulio Masnė kūrinys „Susimąstymas“, 

kurį atliko Vokietijos lietuvis, smuikininkas Algirdas Šochas. 

Jungiančios temos 

Jau penktadienį suvažiavimo dalyvius sveikino VLB pirmininkas 

Alfredas Hermann, kuris pabrėžė, kad šio suvažiavimo pagrindinė 

idėja buvo suteikti apylinkėms daugiau prasmingo laiko, skirto 

diskusijoms: „Praėjusiais 2016-aisiais metais vykusiame suvažiavime 

buvo kviečiami dalyvauti dėstytojai, pranešėjai, todėl 

mažiau dėmesio buvo skirta diskusijoms,“ - kalbėjo A. Hermann. 

4 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS

Pasak dr. S. Petraškaitės-Pabst, metiniame suvažiavime didžiausias 

dėmesys yra skiriamas apylinkių pirmininkų pranešimams, 

kuriuose pateikiama metų veiklos apžvalga, pristatatomi įsimintiniausi 

renginiai, naujovės, bendradarbiavimo su vietinėmis 

Vokietijos institucijomis iniciatyvos. Naujomis idėjomis 

ir veiklos plėtra bei įvairove pasidžiaugė Hamburgo, Berlyno, 

Kaselio, Romuvos, Miuncheno ir Štutgarto apylinkės. Miuncheno 

bendruomenės pirmininkė I. Petraitytė-Lukšienė pasakojo 

apie naujų kontaktų su Miuncheno miesto savivaldos 

institucijomis užmezgimą, Štutgarto valdybos narė Regina 

Balčiūnaitė džiaugėsi Štutgarto apylinkės įsitraukimu į Štutgarto 

miesto kultūrų forumo renginius. Apylinkių atstovai 

dalinosi ir problemomis, su kuriomis jiems tenka susidurti. 

Pasak R. Balčiūnaitės, tai – narių neaktyvumas, nario įnašo 

surinkimo problema, patalpų bei žmogiškų resursų stoka. 

Taip pat visi pritarė, jog trūksta komunikacijos tiek pačiose 

apylinkėse, tiek tarp apylinkių atstovų ir VLB valdybos. Suvažiavime 

prisistatė ir Vokietijos lietuvių jaunimo sąjunga 

(VLJS), kuriai atstovavo Valdybos narys Lukas Medišauskas, 

pasakojęs apie Vokietijos jaunimo veiklas ir pasiekimus. 

Ateityje bus siekiama aktyvesnio VLB ir VLJS bendradarbiavimo. 

Pasak R. Balčiūnaitės, dažnai yra sakoma, kad vaikai 

– mūsų ateitis, tad norisi suaktyvinti VLJS veiklą, kad Vokietijoje 

gyvenantis lietuvių jaunimas įsitrauktų į bendruomenių 

veiklas, įnešdami naujų idėjų bei darbo jėgos: „Norėčiau 

paskatinti VLJS užmegzti kontaktą su VLB apylinkėmis 

ir tokiu būdu padėti būsimo bendradarbiavimo pamatus“. 

Suvažiavimo metu taip pat buvo aptartos visos VLB nariams 

ir lietuvybės labui dirbantiems nariams aktualios temos. VLB 

Valdyba pristatė dabartinę Vokietijos Lietuvių Bendruomenės 

teisinę situaciją, vystomus ryšius ir bendradarbiavimą su Kuratorija, 

atskiromis organizacijomis, ateities planus. Pasak dr. 

S. Petraškaitės-Pabst, VLB Valdybos pirmininkas Alfredas Hermann 

organigramos pagalba apibūdino mūsų bendruomenės 

struktūrinių dalių Tarybos, Valdybos, apylinkių pareigas bei teises, 

supažindino su bendruomenės problemomis, kurias šiuo 

metu intensyviai bandoma spręsti. Suvažiavimo ašimi galima 

laikyti ir I. Petraitytės-Lukšienės bei R. Modic vestas kūrybines 

dirbtuves, kurių metu visi dalyviai galėjo išreikšti savo idėjas, 

siekiant gerinti ir plėsti bendruomenės vykdomą veiklą. Buvo 

aptartos ir išvystytos VLB apylinkių pasiūlytos temos. Praktinio 

užsiėmimo metu viena grupė pateikė idėją suorganizuoti 

„Dainų šventę“ Hiutenfelde: „VLB Valdyba drauge su gimnazijos 

muzikos mokytoju Gintaru Ručiu jau prieš pusę metų buvo 

svarsčiusi šį pasiūlymą. Mes nusprendėme susitikti su suinteresuotais 

žmonėmis ir pabandyti šį planą realizuoti. Galbūt 

pasitelksim ir LR ambasadą Vokietijoje“, - kalbėjo A. Hermann. 

Suvažiavimas – vis kitoje aplylinkėje 

„Aš mielai dalyvauju vieną kartą metuose vyksiančiuose VLB 

darbuotojų suvažiavimuose. Ko pasigedau šiemet? Daugiau 

apylinkių pirmininkų ar jų atstovų. Jeigu šiemet dalyvavo 

atstovai iš šešių bendruomenių, tai prieš dvejus metus Berlyne 

vykusiame suvažiavime dalyvavo atstovai iš aštuonių 

apylinkių. Taip pat šiame suvažiavime pasigedau atstovų iš 

Vokietijos Lietuvių Bendruomenės tarybos ir Vasario 16-osios 

gimnazijos kuratorijos. Dažnai pasitaiko, kad mus visus slegia 

panašios bėdos, rūpesčiai, tad būtų puiku, jei galetumėme 

susitikti dažniau, nes tuomet greičiau ir operatyviau priimtumėme 

bendrus sprendimus. Labai apsidžiaugiau suvažiavime 

pamačiusi ir naujų, jaunų veidų, jaunimo atstovų. Džiaugiuosi, 

Nuotr. Praktinius ????| užsiėmimus ??? vedė MLB pirmininkė I. Petraitytė-Lukšienė 

Nuotr. Suvažiavimo ????| ??? akimirka 


kad yra VLB veikla besidominčių žmonių. Su jais diskutuojant atsiranda naujų minčių 

bei idėjų“, - savo įspūdžiais dalinosi VLB narė, suvažiavimo nuolatinė dalyvė, Vasario 

16-osios gimnazijos Hiutenfelde mokytoja Marytė Dambriūnaitė-Šmitienė. Didžioji 

dauguma suvažiavimo dalyvių džiaugėsi, jog šie susitikimai vyksta vis kituose Vokietijos 

miestuose, jog jį organizuoja vis kita bendruomenė. Tokiu būdu susipažįstama ne 

tik su tame mieste reziduojančia bendruomene, bet ir su nauju miestu. „Labai pritariu 

idėjai ruošti VLB darbuotojų suvažiavimus vis kitoje apylinkėje. Tai yra puiki proga 

skirtingų apylinkių nariams aktyviai prisidėti prie ruošos darbų ir dalyvavauti patiems, 

ko galbūt jie negalėtų padaryti suvažiavimui vykstant Hiutenfelde. Miuncheno 

Nuotr. Suvažiavime ????| ??? dalyvavo Štutgarto LB ansamblio „RIDIGDO“ vadovas J. Vasiliauskis 

apylinkės valdyba šauniai atliko savo šeimininko pareigas“, 

- kalbėjo VLB narė, suvažiavimo nuolatinė dalyvė, 

Vasario 16-osios gimnazijos Hiutenfelde mokytoja Marytė 

Dambriūnaitė-Šmitienė. 

Jautrusis sekmadienis 

Sekmadienį suvažiavimo dalyviai pradėjo trumpa malda su 

kunigu prof. Gerd Birk. Šis žmogus Miuncheno Lietuvių Bendruomenei 

ir visai VLB yra labai svarbus. Prof. G. Birk į lietuvišką 

veiklą, tikėjimą, kalbą pradėjęs gilintis beveik prieš 30 

metų yra vadinamas tikruoju lietuvių draugu. Jau daugiau 

kaip prieš devynerius metus į lietuvišką veiklą, tikėjimą, kalbą 

pradėjęs gilintis dvasininkas vadinamas tikruoju lietuvių 

draugu. Suvažiavimo dalyvius jis nustebino lietuviškai perskaitytomis 

Justino Marcinkevičiaus eilėmis. Pats būdamas 

religijos pedagogu, prof. G. Birk juokavo, kad nepaisant to, 

jog moka skaityti, lietuviškai kalbėti jam dar nepavyksta. 

Savo kūrybos eiles skaitė jau dvidešimt metų juos rašanti 

Vokietijos lietuvė dr. S. Petraškaitė-Pabst. Jos teigimu, 

lyrinis kalbėjimas yra vienas iš lietuvių tautos kultūros 

bruožų. Suvažiavimo dalyviai teigė tikintys, jog dr. S. Petraškaitė-Pabst 

ateityje išleis savo eilėraščių bei poezijos 

rinkinį ir taip papildys rašančių ir kuriančių lietuvių pasaulyje 

gretas bei jų knygų lentynas. 

Pabaigoje dalyviai pasisėmė žinių iš „Informacijų“ vyr. 

redaktorės Evelinos Kislych-Šochienės paskaitos apie žurnalistinio 

darbo veiksmingumą, buriant bendruomenę. Ji 

ragino apylinkių atstovus aktyviai įsitraukti kuriant leidinį, 

akcentuojantį mūsų bendrumą ir pakeliantį dvasią. Ji su 

suvažiavimo dalyviais pasidalino žiniasklaidos, kaip vienos 

iš verslo atšakų, funkcionavimu, įvardino jos funkcijas visuomenėje, 

žurnalisto etikos principus. E. Kislych-Šochienė 

pabrėžė, kad šiame technologijų ir socialinių tinklų, tinklaraščių 

pakilime mes visi esame linkę laisvai ir nevaržomai 

dalintis informacija, kritikuoti, viešai komentuoti įvykius, 

retai pagalvodami, jog tampame ar jau esame tapę žurnalistais, 

turinčiais laikytis objektyvumo, tikslumo, teisingumo, 

humaniškumo principų. Kiek didesnes diskusijas sukėlė 

„Informacijų“ redaktorės bandymas drauge su suvažiavimo 

dalyviais aptarti, kokias VIP turi VLB ir kaip jomis naudojasi. 

Pradedant nuo oficialaus tinklapio, feisbuko paskyros, 

baigiant atskirų, tačiau VLB apylinkių, Vokietijos lietuvių 

veiklą atspindinčių žinią skleidžiančių priemonių veikla – 

„Pasaulio lietuvių žinias“, „Reporterius Vokietijoje“ ir pan. 

VLB turi gausybę žiniasklaidos priemonių, tačiau itin svarbu 

jas apjungti ir transliuoti vieną, tvirtą poziciją, taip kuriant 

VLB įvaizdį ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos visuomenėse. 

Suvažiavimas buvo vainikuotas PLB pirmininkės D. Henke padėkos 

įteikimu VLB pirmininkui A. Hermann, pirmosios sekretorės 

E. Razmėnaitės apžvalga. Ji ragino VLB apylinkių narius 

teikti paraiškas Ambasadai skirtingiems projektams ir idėjoms 

įgyvendinti. VLB Valdyba reiškia ypatingą padėką ambasados 

pirmajai sekretorei E. Razmėnaitei ir Pasaulio lietuvių 

bendruomenės pirmininkei D. Henke už sveikinimus ir kvietimus 

toliau dirbti puoselėjant lietuvišką kultūrą ir tampant labiau 

matomiems įsijungiant į Vokietijos institucijų gyvenimą. 

Nuotr. Rolando Purtulio ir Marijos Dambriūnaitės-Šmitienės 


Visuotinė gynyba tebėra aktuali ir gynybos 

samprata plečiasi 

Mindaugas Lukšys 

LŠS remiančiosios sąjungos Vokietijoje Pirmininkas 

LŠS Išeivijoje – Centro valdybos narys, Čikaga 

Lapkričio 16 d. Vokietijoje įsikūrusi Lietuvos Šaulių Sąjungą 

remiančioji sąjunga (Förderverein der Litauischen 

Schützenunion in Deutschland) dalyvavo Vilniuje vykusioje 

Lietuvos Šaulių Sąjungos organizuotoje tarptautinėje 

konferencijoje „Visuotinė gynyba – ar vis dar aktualu?“. 

Konferencijos tikslas buvo iškelti klausimą, ar grėsmės 

Rytų Eurpoje išnyko ir, ar mes šiandien gyvename saugesnėje 

aplinkoje nei po konflikto rytų Ukrainoje. 

Apie gynybą diskutavo ir patirtimis dalinosi Lietuvos ir užsienio 

gynybos ekspertai tokie kaip vokiečių kariuomenės 

atsargos generolas, buvęs NATO Jungtinių pajėgų vadavietės 

vadas Egonas Rammsas, Suomijos Respublikos ambasadorius 

Lietuvoje Christeris Michelsonas, Ukrainos medijų centro hibridinio 

karo analitinės grupės direktoriaus pavaduotoja Liubova 

Tsybulska. Taip pat Lietuvos Respublikos krašto apsaugos 

viceministras Giedrimas Jeglinskas, Generolo Jono Žemaičio 

Lietuvos karo akademijos politikos mokslų doktorantas Remigijus 

Žilinskas, Vilniaus universiteto TSPMI lektorius dr. 

Deividas Šlekys, Konstitucinio teismo pirmininkas prof. dr. 

Dainius Žalimas, saugumo ir gynybos analitikas Aurimas Navys 

bei pats Šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Gintaras Koryzna. 

Konferencijos pranešėjai aptarė šių dienų problematiką – 

įtampų zonas, užšaldytus karus regionuose, terorizmo išpuolių 

grėsmę, kibernetinius nusikaltimus ir nykstančią ribą tarp 

melo ir tiesos. Dėl didėjančio kelių valstybių dominavimo ir 

interesų persipynimo pranešėjai pastebėjo kylantį nesaugumą 

ir nestabilumą. „Jeigu šiandieninę geopolitinę situaciją 

lyginsime su Šaltojo karo laiku, tai šiandien pasaulis daug 

nestabilesnis ir pavojingesnis nei buvo.“ – kalbėjo Vokietijos 

atsargos generolas E. Rammsas. 

Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Gintaras Koryzna konferencijoje 

pabrėžė: „Šauliai šiandien – aktyvi visuomenės dalis, 

prisidedanti prie saugumo stiprinimo. Valstybei saugumo 

neužtikrina vien tik karinė technika, o gynybinio pajėgumo 

– ginkluotosios pajėgos. Visuomenės vaidmuo yra neabejotinas, 

o šauliai tampa ta jungiančiąja grandimi, kuri didina jos 

įsitraukimą šalies gynybos stiprinime“. Po konferencijos vadas 

pridūrė, kad mes vis dar bandome tapatinti gynybą su ginklu, 

tačiau šios dienos realijos rodo, jog gynyba reikalinga, pavyzdžiui, 

ir informacinėse bei kibernetinėse erdvėse. Kitas vado 

pastebėjimas yra aktualus mums, ne Lietuvoje gyvenantiems 

lietuviams: „Emigravę Lietuvos piliečiai visuotinėje gynyboje 

vaidina svarbų vaidmenį“! 

Lietuvoje ieškoma būdų, suaktyvinti ir motyvuoti Lietuvos piliečius, 

jungtis prie šalies gynybos. Lietuvos Respublikos Krašto 

apsaugos viceministras G. Jeglinskas kalbėjo apie „atgrasymo“ 

idėją. Viceministras pastebėjo, jog aktyviai bendradarbiaujanti 

su kariuomene, visuomenė veikia priešą demotyvuojančiai 

ir, kartais, geriau saugo šalį nei galios demonstravimas. Juk 

matydamas susitelkusią pilietinę visuomenę, priešas gali ir 

atsisakyti savo agresinių ambicijų. Lietuvoje tarp visuomenės 

ir kariuomenės tilto vaidmenį atlieka Lietuvos Šaulių Sąjunga. 

Lietuvos Šaulių Sąjungą remiančioji sąjunga Vokietijoje greta Lietuvos Šaulių Sąjungos 

rėmimo siekia stiprinti tiltus tarp Lietuvos ir Vokietijos gynybos, saugumo politikos ir 

atminties kultūros srityse, kartu suteikiant išeivijoje gyvenantiems lietuviams platformą 

burtis ir veikti dėl Lietuvos krašto gynybos stiprinimo. 

Nuotr. Vaidoto Okulič-Kazarino 

Nuotr. Vokietijoje ????| įsikūrusios ??? Lietuvos Šaulių Sąjungą remiančiosios sąjungos atstovai 

Nuotr. Konferecijos ????| ??? „Visuotinė gynyba – ar vis dar aktualu?“ akimirka 


Darbą pradeda Diuseldorfo Lietuvių Bendruomenė 

Diuseldorfo lietuviai įkūrė bendruomenę 

Martynas Lipšys 

Man visuomet buvo įdomu, ką reikia padaryti, kad lietuviai užsienyje burtųsi? Kai 

lietuvis gyvena viename iš Vokietijos miestų, gal vienas, gal su šeima, jis tikriausiai 

jaučia, kad tame pačiame mieste turi būti dar kitų lietuvių, kurie, kaip ir jis pats, turėtų 

būti suinteresuoti susitikti. Visai nesvarbu, kad lietuvis yra integravęsis į Vokietijos 

visuomenę, turi draugų vokiečių ir gerai kalba šios šalies kalba, tačiau, tikriausiai, tas 

pats lietuvis niekur kitur nesijaus tokiu savu, kaip – lietuvių tarpe. 

Juk lietuvius vienija bendros, su Lietuva – jos miestais, ekonomika, problemomis – susijusios 

temos. Galų gale juos vienija bendra lietuvių kalba, lietuviškas humoras ir mentalitetas. 

Diuseldorfe gyvena nemažai lietuvių, fesibuko grupėje „Diuseldorfo Lietuviai“ jų yra prisiregistravę 

ir grupės nariais tapę maždaug 300 lietuvių. Kai kurie yra šioje grupėje, nes būtinai 

nori reklamuoti savo šakočius ir turus su mikroautobusiuku per Europa. Kiti – gyvena Diuseldorfe 

arba apylinkėse, bet yra smalsūs – kokie lietuviai gyvena aplinkui. Tačiau yra dar 

tokie lietuviai, kurie nori bendrauti ir ieško kitų savų, kurie pasiilgo kalbėtis lietuviškai, kurie 

(bent jau aš pats) atsipalaiduoja, galėdamas su lietuviu pasikalbėti, galėdamas jaustis savu. 

Kai aš atsikrausčiau į Diuseldorfą, galvojau, kad yra labai lengva suburti lietuvius bendrai 

veiklai. Galvojau, kad yra lengva parašyti pranešimą faseibuke su pasiūlymu išgerti 

kavos ar pažaisti krepšinį. Tačiau rezultate į šiuos susitikimus ateidavo du, trys lietuviai, 

bet ne tas įsivaizduojamas didelis būrys, kurio taip tikėdavausi ir laukiau. 

Kęstučiui Ulevičiui pavyko įgyvendinti tai, ką aš bandžiau padaryti metus. Vieną dieną 

gavau pakvietimą atvykti prie Diuseldorfo Rotušės aikštės įsikūrusioje „Europos“ kavinėje 

įvyksiantį lietuvių susirinkimą ir mielai ten nuvykau. Atvykęs radau pilną lietuvių konferencijos 

salę. Susitikime dalyvavo 17 lietuvių ir šio susirinkimo tikslas ir buvo – išdiskutuoti 

ir nuspręsti, kokia forma ateityje galėtų vykti šie lietuvių susirinkimai. Pasirodo, čia jau jau 

ne pirmas toks susirinkimas. Praėjusiuose susirinkimuose sueidavo ir daugiau lietuvių. 

K. Ulevičius manęs, kaip Vokietijos Lietuvių Bendruomenės (VLB) vicepirmininko, paprašė 

plačiau papasakoti apie apie Vasario 16-osios gimnaziją, apie esamas struktūras. Kokie yra 

reikalavimai norint įstoti į bendruomenę ir kokių privalumų ji turinti apylinkėms. 

Lietuviams ypatingai įdomu buvo sužinoti apie lietuviškas mokyklėles ir galimybės jas 

įkurti Diuseldorfe ar jo apylinkėse. 

Galų gale buvo pasiūlyta balsuoti už ar prieš Diuseldorfo Lietuvių 

Bendruomenės, VLB Apylinkės steigimą. Visi dalyvę 

lietuviai balsavo – už. Tuomet pasiūliau įforminti susirinkimą 

ir išsirinkti apylinkės valdybą. Išties susirinkusiuosius reikėjo 

padrąsinti, nes kandidatams buvo sunku įsivaizduoti, ką reiškia 

šios pareigos ir kaip reikia dirbti VLB apylinkės valdyboje, 

tačiau rezultate buvo išrinkta naujoji Diuseldorfo Lietuvių Bendruomenės 

valdyba, kuria sudaro: Ligita Mažiliauskienė, Kęstas 

Ulevičius, Augustas Šernius, Žydrė Farhadi ir Vita Myniotaitė. 

Po formalios dalies lietuviai dar ilgai bendravo ir smagiai kalbėjosi. 

Diuseldorfo Lietuvių Bendruomenės susirinkimai vyks kartą 

per mėnesį, „Europos“ kavinėje Diuseldorfe. 

Nuotr. Česlovo Markevičiaus 

Diuseldorfo lietuvės pašnekesyje 


LITUANISTINIS ŠVIETIMAS 

Įsibėgėjęs „Traukinukas“: interaktyvus mokymas 

– sėkmės pagrindas 

Regina Balčiūnaitė 

Mokslo metams po truputėlį įsibėgėjant, Štutgarto Lietuvių 

Bendruomenės lituanistinė mokyklėlė „Traukinukas“ 

įgauna pagreitį. 

Mokyklėlėje susirenka iki 20, nuo dviejų iki devynerių metų, 

vaikų. Šiuo metu veikia dvi grupės – mažylių iki 5 metukų 

bei vyresnėlių – nuo 5 iki 10 metų. 

„Traukinuko“ užduotis yra vaikams suprantama kalba bei 

žaidimo forma tobulinti lietuvių kalbos žinias ar netgi pradėti 

jos mokytis nuo nulio. Mūsų pamokėlėse ne tik vaikai, 

bet ir tėveliai randa savo vietą, užsiima kartu su atžalomis ir 

gali draugiškai, vieni su kitais bendrauti lietuviškai. 

Džiaugiamės, kad mokyklėlę lanko skirtingo amžiaus žmonės, 

o labiausiai džiaugiamės tėvelių iniciatyvumu pamokų 

metu. Kaip, kad ir praėjusią pamoką, šokolado gamykloje 

dirbantis tėtis atsinešė tikrą kakavos pupelę ir papasakojo 

vaikams apie šokolado atsiradimą. Vaikai turėjo galimybę 

apžiūrėti kakavos pupelę iš visų pusių ir netgi žvilgtėlti į 

jos vidų. Visi pamokos dalyviai galėjo paragauti kakavos 

vaisiaus ir kakavos sėklytes, kurių skonis tikrai priminė šokoladą. 

Kai kurie mažieji labiausiai laukė momento, kuomet 

galės paragauti to tikrojo, supakuoto šokolado! 

Interaktyvus mokymas ir artimas bendravimas vieniems su 

Nuotr. Tėtis pasakojo ????| ??? vaikams apie šokolado atsiradimą 

kitais yra mūsų sėkmes pagrindas. Yra be galo sunku išlaikyti kalbą mišriose šeimose. 

Mokyklėlės tikslas yra padėti tėvams sudominti jų vaikus jų prigimtimi, šaknimis, kad vaikai 

stengtųsi kalbėti lietuviškai. Iki kito karto! 

Nuotr. autorės 

Prisaikdinta vertėja 

lietuvių|rusų|vokiečių klb. 

Maybachstraße 1 

48 145 Münster 

Mobil: +49179.5877720 

Fax: +49251.395 56074 

mail:ingrida.k@gmail.com 

Interaktyvus mokymas – sėkmės garantas 

www.dolmetscher-venckus.de 


Lituanistinio ugdymo seminaras, skirtas Lietuvos 

valstybingumo šimtmečiui 

Seminaro dalyviai 

Asta D‘Elia 

Spalio 19–20 dienomis Renhofo pilyje vyko lituanistinio 

ugdymo seminaras „Lituanistinio ugdymo iššūkiai 

daugiakalbystės sąlygomis“. Jį organizavo VLB valdybos 

narė lituanistinio švietimo reikalams dr. Sandra Petraškaitė-Pabst. 

Renginyje dalyvavo Vasario 16-osios gimnazijos darbuotojai, 

VLB nariai, Vokietijos ir Liuksemburgo lituanistinių 

mokyklų mokytojos bei vadovės. Džiugu, kad seminaru susidomėjo 

ir Hiutenfeldo apylinkėse gyvenančios lietuvės. Dvi 

iš jų pranešė Heidelberge ketinančios steigti naują šeštadieninę 

mokyklėlę. 

Renginio dalyvius Renhofo pilies salėje pasveikino Vasario 

16-osios gimnazijos direktorė Janina Vaitkienė. Vadovė pristatė 

mokyklos istorinius faktus, įteikė simbolines dovanėles, o po 

trumpo prisistatymo ir vakarienės seminaro dalyviams aprodė 

gimnazijos erdves. Vėliau visi turėjo progą apžiūrėti Renhofo 

pilį, apsilankyti joje esančiuose archyvuose. Baigiantis pirmajai 

seminaro dienai, Vasario 16-osios gimnazijos anglų kalbos 

mokytoja Marytė Dambriūnaitė-Šmitienė, gimusi Amerikos 

lietuvių šeimoje, kalbėjo apie lietuvybės puoselėjimą už 

Atlanto. Jau beveik keturiasdešimt trejus metus gimnazijoje 

dirbanti mokytoja pasakojo, kaip lietuvybė buvo ugdoma tarp 

mokinių, atvykusių mokytis iš įvairių pasaulio kampelių. 

Antrąją seminaro dieną svečius pasveikino VLB pirmininkas 

Alfredas Hermanas. Dr. Sandra Petraškaitė-Pabst dalyvius 

supažindino su lituanistinio švietimo aktualijomis ir rekomendacine 

integruoto lituanistinio švietimo programa, kalbėjo 

apie daugiakalbystę „kaip investiciją visam gyvenimui“. VLB 

narė seminaro dalyviams pristatė keletą knygų apie daugia- 

kalbystę ir identiteto paieškas. Vasario 16-osios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros 

mokytoja Asta D`Elia skaitė pranešimą apie gimnazijos lituanistinę veiklą bei sėkmingai 

įgyvendintus kūrybinius edukacinius projektus. 

Vasario 16-osios gimnazijos muzikos mokytojas Gintaras Ručys kanklėmis grojo ir su „Romuvos“ 

apylinkės atstove Jurgita Noreikaite-Pickel dainavo dvi dainas. Vėliau mokytojas 

iškėlė lėšų, skirtų lituanistinei veiklai, paskirstymo klausimą. Frankfurto lituanistinės mokyklos 

mokytoja Nijolė Balčiūnienė pasakojo apie etnokultūros ir lietuvių kalbos kursus, 

vykusius Lietuvoje ir trukusius net keturias savaites. Jurgita Orlovaitė iš Liuksemburgo Europos 

mokyklos seminaro dalyvius pakvietė į žaismingus praktinius ankstyvojo kalbinio ir 

muzikinio lavinimo užsiėmimus. 

Po pietų VDU istorikas, Lietuvių išeivijos instituto vadovas prof. dr. Egidijus Aleksandravičius, 

skaitė paskaitą „Gyvosios lietuvybės idėja pokario pabėgėlių kartoje ir dabar“. Profesorius 

žmonių pasitraukimą iš Lietuvos pokario metais vadino „karių ir poetų emigracija“. 

Išeivius, pasak jo, tuomet lydėjo gėdos ir kaltės jausmas, nes šie pabėgo iš Tėvynės, likusios 

„po sovietų padu“. Ta karta besąlygiškai tikėjo Dievu, mylėjo Lietuvą, rašė tekstus, ginčijosi. 

Tarp išeivių, palikusių gimtinę po 90-ųjų metų, toks entuziazmas išblėso. Istorikas sakė, 

jog svarbu nepamiršti savo lietuviškumo ir mokytis kalbų, nes, anot jo, „kiek kalbų moki, 

tiek kartų esi žmogus“. Tačiau E. Aleksandravičius pabrėžė, jog „netolerancija kaip sovietinis 

palikimas“ visuomenėje vis dar giliai įsišaknijusi, nes ne visi pasiruošę į savo tarpą priimti 

lietuviu save laikantį žmogų, nemokantį kalbos. Pietų Amerikoje, anot jo, gyvena daug 

lietuviškas šaknis turinčių žmonių, kalbančių ir nekalbančių lietuviškai, save vadinančių lietuviais 

bei mylinčių Lietuvą. Lektorius siūlė „neužsidaryti gete“, „būti lietuviu nekompleksuojant, 

pajuntant savo individualybę“, lietuvybės puoselėjimui negailėti laiko ir lėšų. Prof. 

dr. E. Aleksandravičius teigė, jog labai svarbu „daugiakultūriškumą suprasti kaip vertybę“, 

„nebijoti žvelgti į savo gelmę“, būti savimi, pasidomėti savo šeimos genealogija, užrašinėti 

senelių atminimus, o svarbiausia – būti nuoširdiems. 

Nesuvaržytoje aplinkoje seminaro dalyviai įgijo ne tik teorinių bei praktinių žinių, pasidalijo 

patirtimi, bet ir užmezgė įdomių pažinčių, praplėtė savo akiratį, pasisėmė energijos naujiems 

darbams. 

Nuotr. Marytės Dambriūnaitės-Šmitienės 

10 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS

Iš ko aš padarytas? – įdomi ir interaktyvi pamoka 

Miuncheno vaikams 

Viktorija Ramanauskienė ir Reda Kaiser 

Š. m. lapkričio 10 d. įvyko Miuncheno lituanistinės mokyklėlės mokyklinukų 

grupės šeštadieninė pamokėlė „Iš ko aš padarytas?“. 

Ji prasidėjo lengva mankštele (raginame tėvelius kas rytą ją atlikti su vaikais): 

Viens, du, trys ir keturi, žaisti su mumis gali 

Rankas ant liemens uždėk, o kojytėm patrepsėk. 

Viens, du, trys ir keturi, žaisti su mumis gali 

Rankutes aukštai iškelk ir saulutę paridenk. 

Viens, du, trys ir keturi, žaisti su mumis gali. 

kamuoliuką, „medis“ atsistoja ir išskiečia kojas. „Medį“ 

laisvi žaidėjai išlaisviną pralindę jam tarp kojų, „akmenį“ 

– apkabinant. 

Pamokėlės pabaigoje mokytoja Reda sekė pasaką „Ropė“. 

Vaikai norėjo šią pasaką suvaidinti, tad savarankiškai pasidalino 

vaidmenimis. Taigi, kitą pamokėlę laukia spektakliukas! 

Nuotr. autorių 

Debesėlį pasūpuok ir vėjeliui atiduok. 

Viens, du, trys, keturi, žaisti su mumis gali 

Dar galvelę pakraipyk ir aplink apsidairyk! 

Didžiąją pamokos buvo skirta kūno dalių, vidaus organų pažinimui, bei jų funkcijų aptarimui. 

Žinias įtvirtinome įvairias darbeliais – vaikams neišdildomą įspūdį paliko pačių pagamintas 

plaučių maketas – vaikams buvo tikrai įdomu pažiūrėti, kas vyksta žmogaus organizme, kai jis 

kvėpuoja. Taip pat, nors Helovinas jau praėjo, pasigaminome mažus skeletukus. 

Tuo tarpu, kai su vaikais gaminome įvairiausius darbelius, klasėje skambėjo lietuviškos dainelės, 

kurias vaikai ir mokytojos pritariamai kartu dainavo. 

Pertraukėlių metu pasakojome, kokius žaidimus labiausiai mėgstame, su kuo žaidžiame, 

tad išbandėme vieną mokytojos pasiūlytą žaidimą „Akmuo-medis“. Visi žaidėjai bėgioja 

duotame plote. Du gaudantieji (jei vaikų daugiau nei dešimt, jei mažiau – užtenka vieno) 

gaudo kitus vaikus ir palietę pasako arba „akmuo“ arba „medis“. „Akmuo“ susigūžia į 

Akimirka iš įvykusios pamokos 

Nuotr. Pamokėlės ????| dalyviai ??? – vaikai drauge su mokytoja Viktorija 

Iš ko aš padarytas? 


Žiemos šventė Štutgarte 

Regina Balčiūnaitė 

Lapkričio 24 d. praūžė metinė Štutgarto Lietuvių Bendruomenės 

žiemos šventė, šiemet rengta kitokiu formatu – su 

šūkiu – „Pasitikime žiemą kartu!“ 

Šiltoje šeimų popietėje netrūko vaikų juoko, draugiškų žodžių, 

naujų pažinčių ir netgi Kalėdų senelio! Nežiūrint į tai, kad jis – 

žaislinis, visiems buvo be galo smagu su juo įsiamžinti. 

Šeimos pramankštino užsnūdusius lietuviškus protus viktorinoje 

ir netgi sužinojo naujų dalykų, tokių, kaip – apie kokį augalą dainavo 

grupė „Mango“ (raskila), ar kas yra lanka. Nors kitos tautybės 

antrosios pusės kartais buvo netgi taiklesnės už mūsiškius lietuvius, 

vaikų komandos buvo nenugalimos – jie sugebėjo be klaidų 

atsakyti į visus klausimus ir taip nušluostė suaugusiems nosis. 

Šventės metu vaikams tikrai netrūko pramogų: buvo įrengtas 

mažylių žaidimų kampelis, dirbtuvėlės, skraidė milžiniški balionai, 

o galiausiai vyko beždžioniukų šokiai bei tėveliams tvarkantis 

ir ruošiantis namo – lietuviškų animacinių filmų peržiūra. 

Gerumo akcijos organizatorė Jolanta Rimkuvienė, šventės metu 

pagamintus Kalėdinius papuošalus išsiųs į Akmenės rajono socialinių 

paslaugų namus. 

Dėkojame organizacinei komandai: Agnei Dargienei, Reginai 

Balčiūnaitei, Sauliui Martinkėnui, Jolantai Rimkuvienei, Živilei 

Šeškaitei, Robertui ir Kristinai Greičiams už šaunų pasiruošimą 

bei komandinį darbą! Dėkojame susirinkusiems svečiams už dalyvavimą, 

vaišes bei šventės metu ir pabaigoje ištiestą pagalbos 

ranką. Tokia yra tikra bendruomenė – kai kiekvienas žino, kad 

gali prisidėti savo dalimi. 

Nuotr. Nuotrauka ????| su ??? Kalėdų seneliu 

AČIŪ JUMS! 


Šventės metu – ir užduotys tėvams 


Paauglystė – pokyčių metas ne tik vaikui, 

bet ir tėvams 

Ieva Krivickaitė, Miuncheno lituanistinės mokyklėlės psichologė 

Paauglystė dažnai lyginama su laiveliu, audrų blaškomu 

vandenyne be šturvalo ir vairininko. Tai vienas 

sunkiausių periodų žmogaus gyvenime – žaibiškos fizinės 

raidos ir staigiai besikeičiančių požiūrių, vertybių, 

suvokinių metas. Nenuostabu, jog paaugliai jaučiasi 

pasimetę, nesuprasti, nerandantys sau vietos nei tarp 

vaikų, nei tarp suaugusiųjų. Paauglystėje atsiranda suaugusio 

žmogaus savimonė, ima formuotis nauji santykiai 

su aplinka, noras, kad suaugusieji laikytų paauglį 

ne vaiku, elgtųsi su juo kaip su suaugusiu. Pagrindinis 

šio laikotarpio sudėtingumas, kad jaunas žmogus turi 

didelį norą tapti kuo savarankiškesniu. Tačiau nei jo socialiniai 

gebėjimai nei aplinka dar nėra tam pasiruošę. 

Paauglystės amžius apima 10-18 žmogaus gyvenimo metus. 

Skiriama ankstyvoji (12-14m.), vidurinioji (15-16m.) ir vėlyvoji 

paauglystė (17-19m.). Žinoma, toks amžiaus skirstymas 

yra sąlyginis, nes kiekvieno žmogaus raida yra labai individuali, 

tačiau apytikrių šių amžiaus ribų žinojimas padeda geriau 

orientuotis ir stebėti augančius vaikus. 

Ankstyvajai paauglystei būdinga identiteto krizės pradžia – 

tuo, kuo buvau, jau neesu, bet dar nežinau, koks esu ir kuo 

noriu tapti. Būdingos staigios nuotaikų kaitos, sąlygotos 

neurohormonų veiklos pakitimų bei smegenų veiklos perstruktūravimo. 

Šiuo amžiaus tarpsniu paaugliai vis geriau geba 

išreikšti save, elgesys tampa labiau verbalinis. Tuo pačiu jie 

pradeda suvokti tėvų netobulumą ir vis dažniau pastebi jų 

klaidas. Jų dėmesio fokusas pasisuka į bendraamžius, atsiranda 

bendri interesai, aprangos stilius. Dėl to sumažėja dėmesys 

tėvams. Pradeda formuotis artimos draugystės bei pirmieji romantiniai 

jausmai, kitaip tariant, paaugliai pradeda ieškoti, ką 

dar be šeimos galėtų mylėti. Stiprėja privatumo poreikis, noras 

eksperimentuoti su psichoaktyviomis medžiagomis, polinkis 

testuoti ribas bei taisykles, ieškoti rizikingos veiklos (kas irgi 

susiję su smegenų veiklos persitvarkymu). Tačiau reikia pažymėti, 

kad šiame amžiuje dar labai būdingas vaikiškas elgesys. 

Sulaukus vidurinės paauglystės amžiaus, paaugliai tampa vis 

labiau koncentruoti į save. Jų savivaizdis svyruoja tarp nerealistiškai 

aukštų lūkesčių sau ir neadekvačiai žemos savivertės. 

Būdingas susirūpinimas tuo, kaip juos vertina svarbūs 

aplinkiniai. Draugų įtaka tampa itin stipri. Paaugliai paprastai 

skiria daug dėmesio savo išvaizdai, nes tai ne tik parodo 

socialinę priklausomybę tam tikram paauglių judėjimui, 

bet ir yra kol kas svarbiausia saviraiškos priemonė. Priimti 

kūno pokyčius tampa tikru iššūkiu. Atskirtis nuo tėvų didėja 

– paaugliai dažnai jaučiasi suvaržyti tėvų taisyklių ir reikalavimų, 

nuo kurių trokšta išsivaduoti. Pradeda domėtis moraliniais 

dalykais, idėjomis, pasirenka rolių modelį (mėgstamą 

atlikėją, visuomenės veikėją), pradeda kelti sau tikslus. 

17–19-aisiais metais įžengiama į vėlyvąją paauglystę. Šiuo 

laikotarpiu galima stebėti, kaip stiprėja impulsų kontrolė ir 

gebėjimas sulaukti atpildo/apdovanojimo. Atsiranda kitų 

aukštesniųjų gebėjimų – priimami sprendimai, einama į 

kompromisus, formuluojamos ir išreiškiamos idėjos, planuo- 

jama ir rūpinamasi ateitimi. Baigiantis paauglystei randamas identitetas, susiformuoja 

seksualinė orientacija, pasitikėjimas savimi, nustatomos vertybės ir interesų spektras. Galima 

pastebėti, kad vėl sugrįžta rūpinimasis kitais, gebėjimas išreikšti meilę ir švelnumą. 

Kartais tėvams atrodo, kad paauglystė ateina netikėtai, tarsi per naktį iš mielo vaiko pavirstama 

dygliuotu piktu paaugliu. Iš tiesų pokyčiai yra laipsniški, bet įsisukus į kasdienybę 

būna sunku tuos subtilius ženklus pastebėti. „Ištikus“ paauglystei, daugelis tėvų bando pokyčius 

kažkaip suvaldyti, kad išlaikytų status quo šeimos kasdienybėje. Paauglystė, kaip ir 

bet koks naujas etapas gyvenime, reikalauja tam tikrų žinių ir visos šeimos dalyvių įsitraukimo. 

Gana dažnai tėvams sunku pripažinti, kad norėdami išlaikyti ryšį su paaugliu sūnumi 

ar paaugle dukra, jie patys turi keistis. Nėra lengva bendrauti su piktu ir vis tolstančiu vaiku. 

Dar sunkiau pripažinti savo klaidas. Šis pokytis dažnai nelengvas tėvams, kurie įpratę savo 

vaiką prižiūrėti, globoti ir saugoti. Atėjus paauglystei, tenka pasitikėti, paleisti, suteikti 

galimybę klysti. Pagrindinis tėvų uždavinys - skatinti savarankiškumą, mokant prisiimti atsakomybę 

už savo veiksmus. Tėvų emocijų proveržiai, nuolatinis nepasitenkinimo reiškimas 

menkina paauglio savęs vertinimą, skatina norą gintis, skaudinti juos. Lygiateisių santykių 

su suaugusiais nebuvimas verčia paauglį dažnai net ir neleistinomis priemonėmis demonstruoti 

suaugusio žmogaus statusą, niekinti suaugusiuosius, vengti jų draugystės bei artumo. 

Negąsdinkite savęs vaikų paauglyste. Tai tiesiog naujas etapas vaiko ir tėvų santykiuose, 

kai tiek vieni, tiek kiti gali kažką naujo išmokti. Norint pasiruošti laukiantiems pokyčiams, 

svarbu nevengti nemalonių klausimų, temų ar situacijų. Paaugliai – nebe vaikai, bet jiems 

Nuotr. Psichologė ????| Ieva ??? Krivickaitė 


vis dar reikia tėvų paramos. Jie dažnai prieštarauja ir atrodo, kad negirdi, ką sakote, bet 

jiems svarbi jūsų nuomonė. Svarbu vengti šių kraštutinumų: per griežtos kontrolės – paauglys 

protestuos arba taps visiškai pasyviu, ir per didelės laisvės – bus vienišas ir labai 

pažeidžiamas. Nustatyta tvarka ir nuoseklus drausmės reikalavimas (pvz. nustatyta grįžimo 

vakarais valanda) suteikia aiškumo ir užtikrina saugumo jausmą. Taisyklės turėtų būti 

aiškios ir pritaikytos paauglio amžiui. Pavyzdžiui, vietoje: „Eik anksčiau atsigulti“, sakykite: 

„Atsigulk ne vėliau 10 val.“ 

Tad kas yra svarbu, kad gyvenimas su paaugliui ir jam su jumis netaptų kasdieniniu kovos 

lauku? Akcentas į tai, kas veikia, kas jungia, kas sekasi, o ne į trūkumus. Esmė yra resursai. 

Tik stiprinant juos galima įveikti sunkumus. 

Vienas svarbiausių resursų – stiprus ryšys tarp vaikų ir jų šeimos. Paaugliams reikalingi tėvų 

meilės „įrodymai“ – fiziniai prisilietimai. Labai svarbu, kad jiems rodytumėte meilę tinkamais 

būdais, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Jaunuoliai stengiasi išsiugdyti nepriklausomą 

įvaizdį – tėvų apkabinimai draugų akivaizdoje trikdo. Tačiau vakare, namų aplinkoje, 

mamos apkabinimas bus meilės ženklas. Paaugliai priima subtilesnius prisilietimo būdus: 

pečių masažą, nugaros pakasymą. Ypač jiems reikia meilę atspindinčių prisilietimo formų 

tada, kai išgyvena sunkų laiką arba ką nors sudėtingo ruošiasi mokyklai. 

Paaugliams taip yra svarbus tėvų dalyvavimas jų gyvenime, parama tenkinant finansinius, 

emocinius, pažinimo ir socialinius poreikius. Galbūt paauglys nebenorės, kad ateitumėte į 

jo futbolo treniruotes, bet jam bus svarbu, kad jūs domitės jo mėgstama veikla. Net jeigu 

tėvams ji atrodo nieko verta ir laiko švaistymas. Jaunam žmogui svarbu atrasti save. Jis 

tikisi supratimo ir palaikymo, kai ieško savo tapatumo ir vietos pasaulyje. Todėl jam svarbu 

išbandyti daug naujų dalykų, daryti klaidas, kovoti dėl teisybės, atrasti savo tiesas. Palaiky- 

Nuotr. Dualumas ????|- ??? suaugusio žmogaus privalumas 

kite jį tuose ieškojimuose. Kiekvienas asmuo nori būti vertinamas 

ir gerbiamas. Labiausiai paauglys bijo ne nuomonių 

skirtumo, o pykčio, pajuokos, nuvertinimo, sarkazmo. 

Pažinkite vaiko draugus. Stenkitės pamatyti juos savo vaiko 

akimis. Draugai paaugliui ypatingai svarbūs ir jis daug ką 

gali padaryti dėl draugystės. Jaunas žmogus dažniau renkasi 

tai, kas patinka jo draugams, o ne tėvams. Nemoralizuokite 

ir neišjuokite jo bendraamžių akivaizdoje, tai ypač skaudina. 

Jeigu sureagavote per stipriai, grubiai, būtinai atsiprašykite. 

Jaunuoliui tai padės lengviau išmokti atsiprašyti suklydus. 

Kalbant apie paauglystę tarpkultūriniame kontekste, pagrindinės 

paauglystės amžiaus tarpsnio keliamos užduotys tampa 

dar aktualesnės. Viena vertus, labai svarbu sugyventi su kitais 

asmenimis ir jų grupėmis, užmegzti bei plėtoti tarpasmeninius 

ryšius, rasti kompromisus, konstruktyviai spręsti konfliktus, 

mokytis, dirbti ir kurti kartu su kitais asmenimis, padėti 

jiems, įtikinti ir patraukti, siekiant įgyvendinti bendrus tikslus. 

Kita vertus, taip pat svarbu dalyvauti tautos ir bendruomenės 

kultūriniame, pilietiniame ir politiniame gyvenime. Tačiau 

kurios bendruomenės? Vietinės, kurioje verda kasdieninis gyvenimas, 

ar gimtosios, kuri tuo pačiu ir labai artima, ir kartu 

tolima. Daugeliui tėvų šita dilema kelia nemažą susirūpinimą. 

Žvelgiant iš jauno žmogaus perspektyvos – jam kur kas svarbiau 

yra integracija ir bendrumas su jo aplinka. Todėl tėvų neturėtų 

stebinti nenoras dalyvauti vietinės kultūrinės bendruomenės 

veikloje, aktyviai mokytis lietuvių kalbą ar net atviras 

priešiškumas viskam, kas susiję su lietuvybe. Nes šiuo laikotarpiu 

pirmaeiliai dalykai yra tie, kurie padeda rasti save toje 

kultūrinėje aplinkoje, kurioje gyvenama. Paauglys greičiausiai 

rinksis futbolą vietoj krepšinio, curry wurst vietoj cepelinų ir 

pan. Daugelį tėvų tokie pasirinkimai gali skaudinti, skatinti 

norą versti kalbėti lietuviškai, eiti į vietos bendruomenės šventes 

ir panašiai. Nenuostabu, kad tai gali kelti ypač priešiškas 

paauglio reakcijas ar netgi gimdyti panieką lietuviškos kultūros 

ir kalbos atžvilgiu. Tokios situacijos neverta dramatizuoti. 

Tai tėra savęs ieškojimo etapas. Svarbu atsiminti, kad tai, ką 

vaikas išmoko, įsisavino iki paauglystės, nedingo negrįžtamai, 

tik užleido vietą naujoms, labai reikalingoms patirtims. 

Kalbant apie dvikalbystę, svarbu, kad vaikai pakankamai 

anksti turėtų kontaktą su (tėvų) gimtąja kalba ir kultūra. 

Amerikiečių mokslininkai jau seniai įrodė, kad žmonės, turintys 

tvirtą kultūrinį identitetą, gyvenime lengviau įveikia 

stresines situacijas, lengviau priima sprendimus, mažiau linkę 

į asocialų elgesį, turi aukštesnes aspiracijas ir platesnį sprendimų 

spektrą. Kitaip tariant, stiprios šaknys daugiakultūrinėje 

aplinkoje suteikia tvirtesnį pagrindą po kojomis kurti ateitį. 

Vaikystėje svarbu suvokti kultūrą ir gimtosios kalbos reikšmę 

tėvų pagalba. Paauglystėje, savo ruožtu, svarbu integruotis ir 

susipažinti su supančia aplinka bei kultūra. Šis dualumas yra 

suaugusio žmogaus privalumas. 

Leiskite savo paaugliams išplaukti į audringą jūrą, būkite savo 

vaikams uostais, į kuriuos jie visada galėtų grįžti. Šeima paaugliui 

yra svarbus emocinis rezervuaras, kuris reikalingas tam, 

kad galėtų tęsti savo nepriklausomybės paieškas. Emociniam 

rezervuarui pasibaigus, paauglys sugrįžta jo pasipildyti. Privalote 

palikti atvirus kelius, kuriais Jūsų vaikas sugrįš pas Jus. 

Jeigu kartais situacija taps sudėtinga, prisiminkite, kad tam, 

jog tai pasikeistų, turime keistis patys, nes paaugliai yra kaip 

veidrodis atspindintis meilę, kurią gauna. 

Nuotr. asmeninio albumo 


KULTURA IR MENAS 

Akvilė Kalinaitė 

SUSITIKIMAS SU RAŠYTOJA HAMBURGE 

Spalio 20 d. Hamburgo lietuvių katalikų sielovados 

patalpose vyko susitikimas su rašytoja, vertėja, dvylikos 

romanų autore Irena Buivydaite-Kupčinskiene. 

Susitikimas buvo išties jaukus ir įsimintinas: jį žaismingai 

moderavo Hamburge gyvenanti rašytoja Jolita Herlyn, muzikaliai 

papuošė Akvilė Kalinaitė. Vakaro svečias – rašytoja I. 

Buivydaitė-Kupčinskienė atvirai dalinosi tuo, kas ją įkvepia 

ir kas motyvuoja rašyti, taip pat – iš kur gimsta knygų herojai ir kada jai mieliausia 

sėsti prie rašomojo stalo. 

Po susitikimo svečiai dar ilgai bendravo su rašytoja neformalioje aplinkoje. Hamburgo 

Lietuvių Bendruomenė dėkoja rašytojai I. Buivydaitei-Kupčinskienei, J. Herlyn, visiems 

prisidėjusiems prie renginio ogranizavimo ir renginio svečiams. 

Nuotr. autorės, Ievos Gilytės-Robertson 

„Laiptų“ rajono gatvelės leidžiasi prie Elbės 

Susitikimo dalyviai 

Nuotr. Rašytoja ????| I. Buivydaitė-Kupčinskienė ??? 

(kairėje) Hamburgo Lietuvių Bendruomenėje 


Lietuvių menininkas K. Svirnelis: kiekviename 

darbe – dzūkiškas akcentas 

Evelina Kislych-Šochienė 

Štutgarto lietuvis Kęstutis Svirnelis kilęs iš etnografinio Zervynų kaimo Varėnos 

rajone. Į Lietuvą grįžta 3-5 kartus per metus, ne tik aplankyti čia gyvenančios 

mamos bei brolių, bet ir surengti kolektyvines, asmenines parodas, įgyvendinti 

naujus projektus, dalyvauti organizuojamose meno mugėse bei perduoti Lietuvos 

publikai savo sukauptas žinias ir kuriamą meną. Kaip tik dabar menininkas 

dėlioja planus surengti asmeninę savo darbų parodą Varėnoje. 

K. Svirnelis išsiskiria kitokiu požiūriu į aplinką bei kuriamu vaizduojamuoju, kinetiniu menu. 

Kasdienybėje jis įžvelgia daug absurdo ir tai gana ryškiai atsispindi jo darbuose, kuriuose aptariamos 

ir visuomenei bei individui aktualios socialinės, ekonominės, globalinės problemos. 

Kalbiname K. Svirnelį apie jo gyvenimo ir kūrybos kelią, kuriamą meną ir lietuvybę. 

Kęstuti, esate lietuvių menininkas, kuris po bakalauro studijų Lietuvoje išvyko 

mokslų tęsti į Štutgartą, o Valstybinėje meno ir dailės akademijoje įgijote magistro 

laipsnį. Kokia yra Jūsų istorija? 

Aš nesirinkau – viską sudėliojo likimas. Kuomet studijavau Vilniaus dailės akademijoje 

Lietuvių menininkas K. Svirnelis 

(VDA) vyko studentų meno dienos ir mano videofilmas pelnė 

prizą – kelionę į Štutgartą. Svarbu paminėti tai, kad tuo 

metu (2000 metais) dar nebuvo tiek galimybių, tiek skirtingų 

mainų programų. Tai buvo iššūkis, nes tuomet nemokėjau 

nei vokiečių, nei anglų kalbų, tad neretai tekdavo bendrauti 

neverbaline kalba: gestais ir mimika. Tuomet supratau skirtumą 

tarp kalbos ir komunikacijos. 

Besibaigiant stažuotėms Štutgarto valstybinės meno ir dailės 

akademijos dėstytojas, pamatęs mano 3 mėnesių rezultatus, 

paklausė, ar norėčiau studijuoti Štutgarte. Toks profesoriaus 

pasiūlymas man buvo netikėtas. Kadangi nemokėjau kalbos, 

niekas su manimi nebendravo, netgi profesorius. Aš net neįsivaizdavau, 

kad tai įmanoma. Po metų, truputį pasimokęs 

kalbos, išvažiavau svečio teisėmis (turėdamas mažiau studentiškų 

privilegijų) studijuoti Štutgarto valstybinėje dailės 

akademijoje. Praėjus dar metams išlaikiau stojamuosius 

egzaminus ir tapau „normaliu“ studentu. Svarbu paminėti ir 

tai, jog dėstytojas, kviesdamas studentą studijuoti, prisiima 

atsakomybę už tokį savo sprendimą, tad man tai buvo garbė. 

Kokie, Jūsų akimis, yra esminiai skirtumai tarp Lietuvos 

ir Vokietijos dailės ir meno studijų? 

Galėčiau kelis įvardinti, kurie buvo tada. VDA svarbu teorija ir 

technika – techniškai gerai piešti, lipinti, kitaip tariant, būtinas 

geras amato paruošimas bei didelis žinių srautas. Štutgarte 

yra kiek kitaip – tave priima į akademiją mokytis menų, 

o ne amato, jų amatas gana silpnas. Gavęs pažymėjimą tu iš 

karto tampi menininku, nuo pat pirmo kurso dalyvauji parodų 

organizavime ir jų dalyvavime. Tampi savarankišku menininku, 

kuris prisiima atsakomybę už savo darbus ir būsimą 

karjerą. Suteikiamos puikios galimybės mokytis ir tobulėti. 

Bet nėra institucijos, o profesorius nėra tas, kuris verstų tave 

dirbti ir atsiskaitinėti. Paliekama teisė pačiam apsispręsti: 

jei nenori, nieko nedarai ir dėl to niekas tau nepriekaištauja. 

Tačiau vėliau nereikia apgailestauti, jei tavęs niekas nepastebi, 

nekviečia dalyvauti parodose ar projektuose. VDA to 

nebuvo. Tekdavo piešti, lipinti, dirbti, atsižvelgiant į duotas 

temas, ir klausyti profesorių, jiems atsiskaitinėti. Lietuvos 

profesoriai –tai institucijos, o štai Štutgarte – tiesiog daugiau 

žinantys kolegos. Baigęs Vilniaus dailės akademiją gebi 

techniškai dirbti, bet nežinai, kaip toliau ką daryti. Pabaigęs 

Štutgarto akademiją, žinai, kaip sukasi meno pasaulis, 

bet nei piešti, nei lipinti nemoki. Džiaugiuosi, kad Štutgarte 

man teko pradėti savo studijas nuo nulio, bet turint žinių, 

gautų lietuviškoje akademijoje. Tai buvo didelis privalumas. 

Mano užduotis buvo surasti save kaip menininką. Jeigu 

Tu žinai, ką tu darai ir dėl ko tai darai, telieka pasirinkti kelią. 

Sunkiau yra tiems, kurie nežino, ko nori. Studijuodamas 

Vokietijoje, dalyvaudamas įvairiose parodose, projektuose, 

apkeliavau pusę pasaulio, Lietuvoje dalyvavau keliose parodose. 

Tai buvo iki 2002 metų, laikas bėga ir viskas keičiasi. 

Gaila, kad dabar Lietuvos akademijoje naikinamas amatas, 

žvalgomasi į Vakarus ir aklai kopijuojama nesuvokiant savos 

Vertės. Susidaro įspūdis, jog menas kuriamas, nors žmogus 

kurti meno nemoka. Mano supratimu, reikia žinoti, kas tu 


toks esi, ir saugoti savo išskirtinumą. Vakarai jau seniai nebemoka 

kurti amato, bet jų amatu žavisi visas pasaulis, kadangi 

jis atskleidžia tam tikrą idėją, o tai yra labai svarbu. 

Galima sakyti, Štutgartas Jums suteikė didesnę laisvę? 

Kas yra laisvė? Man - atsakomybė, o jos ten buvo daugiau. 

Esate surengęs gausybę grupinių ir asmeninių parodų 

ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. Ar galėtumėte nurodyti 

skirtumus? Kaip Jūsų kūrybą vertina vokiška ir 

lietuviška publikos? 

Kadangi stengiuosi kurti bendražmogišką meną, todėl lankytojų 

reakcijos vienodos, skiriasi tik pačios lankytojų grupės: kiekvienas 

iš lankytojų yra skirtingos prigimties, skirtingo išsilavinimo, 

skirtingo socialinio sluoksnio, skirtingo amžiaus ir patirties. Net 

jeigu žmogus nesidomi menu, tačiau mano kinetiniai objektai 

priverčia visad žvilgtelėti ar stabtelti. Kas juda, tas gyva, o kas 

gyva, tas traukia akį. 

Jūsų darbai – vizualiniai, įtraukiantys parodos lankytojus. 

Kokie jie? Kaip į Jūsų kinetinį meną reaguoja 

žmonės? 

Mano kuriamas menas nėra statiški objektai. Jie – vizualiniai. 

Pagrindinė informacija teikiama per vaizdą, judesį bei garsą. 

Kaip jau minėjau, žmogus, nori to ar ne, reaguoja. Į parodą 

užėjęs lankytojas nežino, ko laukti, ramiai stovintys objektai 

staiga atgyja, pradeda judėti, keisti formą, garsus, šviesas ar 

net kvapus. Būna atvejų, kai žmogus išsigąsta, nustemba ar 

tiesiog „apmiršta“ iš netikėtumo. Kiti darbai ramina ir „hipnotizuoja“, 

nes žiūrovai juos ilgai stebi. Man džiugu, kad žmogiškos 

reakcijos yra natūralios. Įdomu stebėti, kai moteris išsigąsta 

vienaip, vaikai kitaip, ir visai nesvarbu, kiek pinigų tu turi 

kišenėje, į meną reaguoji pagal savo prigimtį. Teko matyti, kad 

turtingi profesoriai ar įžymūs asmenys į tam tikrus dalykus reaguoja 

lygiai taip pat kaip ir valytoja ar paprastas darbininkas. 

Žinoma, jų interpretacijos skiriasi, bet reakcijos panašios. 

Interaktyvių parodų ar kinetinio meno nėra tiek daug. Aš pastebėjau, 

kad judesio pagalba skulptūrai galima suteikti ne tik 

gyvybės, charakterio bruožų, bet ir skirtingų emocijų, o tai jau 

psichologija. Ta pačia skulptūra tik skirtingais judesio intervalais 

galima žmonėms sukelti skirtingas emocijas. Nuo šypsenėlės 

veide iki pasibjaurėjimo. Tas mane ir sužavėjo kinetikoje. 

Svarbi ir parodos „choreografija“ – kitaip sakant, ekspozicija. 

Kur koks darbas stovės, kada jis pradės judėti, kur stovės ne 

kinetinis darbas (tokių irgi turiu), kaip suveiks, kas seks po to. 

Ar parodos lankytojas darbą patirs, pamatys iš tolo ar iš arti, 

o tai svarbus skirtumas. O gal jam reikės paspausti mygtuką, 

kad įsijungtų objektas. Tai lyg spektaklis, kurį reikia apgalvoti 

ir surežisuoti, o vienas iš „aktorių“ yra žiūrovas. 

Kokia žinią skleidžiate? 

Bendražmogišką – džiaugsmą, meilę, skausmą, baimę, šlykštumą.. 

Kadangi save vadinu vizualiu menininku, užkoduoju 

savo meno objektuose tam tikrą informaciją per vaizdą. Vienas 

iš mano darbų – ,,Lėlių krūva-vaikų vaikai“. Tai Lietuvos 

pedofilijos skandalo inspiruotas darbas. Nors man ir nėra iki 

galo žinoma, kas vyko iš tikrųjų, bet jaučiu gilų blogį. Juk tiek 

žmonių paslaptingai mirė, o dar ir žiniasklaidos negebėjimas 

likti neutralia... Įsijungia fantazija... Vaikas – šventas, nekaltas, 

bejėgis, niekam blogo nesugebanti padaryti būtybė. 

Meno kūrinys ,,Lėlių krūva – vaikų vaikai“ 

O vaikų vaikai – Lėlės. Tai lyg kitas lygmuo. Tiesiog ant tam tikro mechanizmo sudėjau 

krūvą nuogų Barbių ir į jas panašių skirtingų dydžių lėlių krūvą. Įmontavau judesio detektorių. 

Užėjus lankytojui tiesiog yra matoma nuogų lėlių krūva, bet kai jis prieina arčiau, 

suveikus judesio davikliams, jos iš lėto pradeda trintis viena į kitą, tokiu būdu visa krūva 

iš lėto ima judėti. Pamatai kažkokią šlykščią orgiją, kuri neaišku kur iš lėto keliauja. Gavosi 

šlykščiausias darbas kaip ir visas pedofilijos skandalas, neaišku kur šliaužiantis. Tai man 

buvo inspiracija – šlykštumas. 

Ar savo mene sprendžiate socialines problemas? 

Ne, nesprendžiu, tik stebiu, analizuoju, fantazuoju ir vizualizuoju. Kai kurie darbai neturi 

nei politinio, nei socialinio konteksto ar potekstės. Mano darbas ,,Pienės pūkas“ – jis tiesiog 

estetinis, be gilios potekstės kinetinis darbas. 

Savo puslapyje akcentuojate absurdą. Kodėl? 

Visi nori aplink save matyti tik teigiamus dalykus: meilę, laisvę, grožį, bet yra ir kita, nuo 

viso to gėrio neatsiejama medalio pusė. Jeigu mes į tai įsigilintumėme, tuomet pamatytumėme, 

kiek aplink yra absurdo, kvailumo ir blogio. Ir tai yra dalis mūsų gyvenimo. Kuo daugiau 

žinai, tuo geriau supranti sąsajas tarp reiškinių, be to, gali priimti teisingesnius sprendimus. 

Mes darome daug absurdiškų, pačių sau prieštaraujančių dalykų. Lietuva laisva, mes 

laisvi! Aš šitą laisvę vadinu moderniąja vergvaldyste. Mūsų valstybė ir dauguma jos piliečių 

paskendę skolose. Daugelis dabar lenkia nugaras svetimiems vien dėl to, jog patikėjo ,,Santa 

Barbaros“ pasaka, o ką bekalbėti apie industriją. Masinis žmonių bėgimas iš Lietuvos. 

Apmaudu, kad nesugebėjome apsisaugoti nuo globalių finansinių machinacijų. Kainos 

dirbtinai sukeltos, nebeturime nei lietuviškų bankų, nei pinigų. Argi ne absurdas, kuomet 

žmogus, dirbęs 40 metų Lietuvai, gauna 300 eurų per mėnesį, o kainos Lietuvoje tokios 

pat kaip Vokietijoje. Politikai su verslininkais daro ką nori, nes teisininkai dirba saviems. 


Ir visgi likote gyventi ir kurti Štutgarte. Kodėl? Ar Štutgartas – Jūsų meninei saviraiškai 

tinkantis miestas? 

Meninei saviraiškai yra tinkama kiekviena vieta pasaulyje. Štutgartas – pramoninis miestas 

(industrinis). Jeigu turi rankas ir kojas, gali užsidirbti pinigų duonai, o likusį laiką skirti menams. 

Studijuodamas susipažinau su daugeliu žmonių, sukūriau savo aplinką, kurioje yra 

įvairių profesijų atstovų – nuo šaltkalvio iki profesoriaus, taip pat radau nemažai draugų. 

Šiuo metu aš manau, kad didžiausias turtas yra socialinis tinklas. O važiuoti į Berlyną ir 

vaidinti menininką nėra prasmės. Paradoksalu, bet aš nekenčiu „menininkų“, kurie nuolat 

lankosi baruose ar stengiasi sukurti mitą apie save, kitaip sakant, bando apgauti žmones. 

Taip ir prasideda tiesos iškraipymas. Man menininkas yra ne tas, kuris yra keistai apsirengęs 

ar keistai elgiasi, o tas, kuris kuria meną. 

Lietuvybė, tautinė prigimtis. Esate pasaulio lietuvis. Ar pabrėžiate tai ir savo kūryboje? 

Galbūt pastebimai,o gal ir ne, dėliojate lietuviškos sielos akcentus savo 

mene? 

Kiekviename mano darbe yra matomas dzūkiškas akcentas. Nes aplinka, kurioje augi, daro 

įtaką net tavo veiklai – ar tai būtų karvių ganymas, grybavimas, mama ir tėtis, miesto 

gatvė ar kaimynai. Iš kūdikystės išgyvenimų formuojasi vaikystė, ant vaikystės pamatų statoma 

jaunystė ir taip toliau. Teko važiuoti iš kaimo į rajono centrą, iš rajono centro į sostinę 

ir toliau neverta planuoti, o svarbu siekti savo tikslo. Jeigu Lietuvoje 

galėsiu kurti, ten ir grįšiu. Ši trauka neišblėso. Lietuvoje 

dalyvauju parodose, projektuose, ypač smagu dalintis patirtimi 

su aktyviu kūrybingu jaunimėliu. 

Lietuviška veikla Štutgarte. Kaip manote, kaip galėtumėte 

prisidėti (o gal jau prisidedate) prie lietuviškos veiklos? 

Ką darai, daryk gerai, ir nepamiršk savo šaknų – toks mano 

lietuviškumo puoselėjimas. Juk smagu, kai dėl gerų darbų 

žmonės pradeda domėtis ir gerbti Lietuvą. Buvau keletą kartų 

susitikęs su bendruomenės nariais, pamenu, dalyvavo ir 

Tarpukarį išgyvenę lietuviai, vyko šv. Mišios. Prisimenu, kaip 

vaikai su mamytėmis suvalgę pyragėlį skirstydavosi (2004). 

Atvažiavęs stengiausi ne itin daug bendrauti su kitataučiais, 

o ieškoti draugų ir pažįstamų tarp vokiečių. Kaip sakoma, su 

kuo sutapsi, tuo ir pats patapsi. Stengiausi integruotis. Kai lieki 

tarp savų, naujos šalies nesupranti. Šiuo metu po truputėlį 

įsijungiu į bendruomenės veiklą. Niekuomet nebuvau nusistatęs 

prieš veiklą bendruomenėje, bet man svarbu, jog viskas 

neapsiribotų vien tik pokalbiais apie vaikus. Manau, kad 

Menininkas kūrybiniame procese 

Vilnių, paskui Europa, o vėliau pasaulis. Taip ir dėliojasi, vienas ant kito. Visuomet esu ir 

liksiu, visų pirma, zervyniškis, o tik po to pasaulio pilietis. Jeigu medis atsisako savo šaknų, 

kas su juo nutinka? 

Florian Härle, aptardama Jūsų biografiją, akcentuoja Jūsų gyvenimą „tarp“. Gal 

galite papasakoti apie tai plačiau. Koks yra gyvenimas „tarp“ Lietuvos ir Vokietijos? 

Taip ir gyveni, tarp – tarp skirtingų kultūrų, skirtingų požiūrių. Esmė yra vienoda, tačiau 

skiriasi forma. Labai įdomu tai, kad matai abiejų valstybių pliusus ir minusus. Skirtingi vertybių 

suvokimai. Kas mums yra valstybė? Priešas ar tavo draugas, kurį reikia puoselėti? Lietuvoje 

– labiau priešas, Vokietijoje – draugas. Darbo etika, duoto žodžio laikymasis ir t. t. 

Kaip manote, ar kažkada tas tarpas susiaurės ir Jūs galėsite sakyti, jog savo gyvenimą 

statote Vokietijoje, o gal Lietuvoje? Ar galvojate apie sugrįžimą, savęs ir 

kūrybos įprasminimą Tėvynėje? 

Jei turite galvoje tarpą tarp Vokietijos ir Lietuvos, tai jis tik auga link kitų valstybių ir kontinentų. 

Vokietija nėra tikslas, tai tik galimybė išlikti menininku, gal tai startinė vieta pasaulio 

link. Visąlaik noriu grįžti, o kaip bus – nežinau. Niekad neplanavau važiuoti į Vokietiją, 

būtina kažkaip save įprasminti. Reikia imti ir duoti. Štutgarto 

lituanistinės mokyklėlės vadovė ir Bendruomenės valdybos 

narė R. Balčiūnaitė po truputėlį mane įtraukia. Jeigu kažkas 

gausis bendro, tai darysim. 

Ar Jums yra svarbus lietuviškų tradicijų, papročių puoselėjimas 

gyvenant Vokietijoje? 

Visas šventes stengiuosi sutikti Lietuvoje, nes Štutgarte nepažįstu 

daug lietuvių. Neturiu trispalvės. Ji man – sąžinė, 

atsakomybė, žmogiškumas. Ji man tokia ir aš ją nešiojuosi 

kasdien. Tai yra mano trispalvė. Yra tokių žmonių, kurie 

vaikšto apsikarstę lietuviškais atributais, dainuoja tautines 

giesmes, o savo darbais naikina Lietuvą. Juk save gerbiame 

ir Tėvynę mylime ne žodžiais, o darbais. 

Dėkoju už pokalbį. 

Nuotr. Asm. archyvo 


Kūrybiškumas, emocionalumas ir vidinė laisvė 

– džiazo festivalis „Rennhof Jazz 2018“ 

Asta D‘Elia 

Lapkričio 16-osios vakarą ketvirtą kartą vyko tradiciniu 

tapęs jaunųjų muzikų festivalis „Rennhof Jazz 2018“. Gimnazijos 

direktorė Janina Vaitkienė pasveikino gausiai susirinkusius 

žiūrovus ir garbius vakaro svečius: Bergštasės 

apskrities viršininko pavaduotoją Heinz Klee, Lampertheimo 

miesto magistrato narį Gottlieb Ohl, LR Garbės konsulę 

Eva Dude ir buvusį LR Garbės konsulą Achim Naumann. 

Mokyklos vadovė džiaugėsi, kad šiame džiazo renginyje 

kartu muzikuoja skirtingų kartų atstovai. Savo sveikinimo 

kalbose visi festivalio svečiai pabrėžė, kad džiazas įkūnija 

kūrybiškumą, emocionalumą ir vidinę laisvę. Klausytojai gyrė aukštą atlikėjų meninį lygį. 

Renginį puikiai pradėjo Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos atlikėjos (vadovė Erlanda 

Tverijonienė). Pilies salę drebino džiazo grupė „Die Original Bluetenweg Jazzer “ iš 

Bensheimo. Muzikantai prisipažino, jog yra groję ne tik koncertų salėse, bet ir traukinyje 

bei lėktuve. 11.000 metrų aukštyje jie grojo 2009 metais skrisdami koncertuoti į Lietuvą. 

Po pertraukos džiazo muzikos garsais Renhofo pilį užliejo Vasario 16-osios vokalinis ir 

instrumentinis ansamblis (vadovas Gintaras Ručys). Penktokė Monika Lėja Poviliūnaitė 

dainavo dainą „Vilniaus stogai“ ir savo drąsa bei nuostabiu balsu užkariavo žiūrovų širdis. 

Renginį vainikavo vokalinės grupės „Color Jazz“ pasirodymas. Jaunieji atlikėjai su 

savo vadovu Artūru Noviku, jau ne pirmą kartą viešinčiu ir koncertuojančiu mūsų 

gimnazijoje,taip pat pakerėjo publiką ir sulaukė gausių plojimų. 

Nuotr. „Reporteriai Vokietijoje“ – Dariaus Šulco, Jurgitos Pickel 

Festivalio akimirka 

Rennhof Jazz 2018 

Lietuviškų filmų festivalis Berlyne 

Berlyno Lietuvių Bendruomenės informacija 

Lapkričio 1-5 d. Berlyne vyko kasmetinis lietuviškų filmų festivalis „Litauisches Kino 

Goes Berlin“ pritraukęs vietos lietuvių ir smalsių kitataučių minias. 

Šiais metais festivalio programą sudarė trys pilnametražiai filmai „Stebuklas“ (rež. Eglė 

Vertelytė), „Kvėpavimas į marmurą“ (rež. Giedrė Beinoriutė), „Nuostabieji Lūzeriai. Kita 

planeta“ (rež. Arūnas Matelis). 

Įdomi trumpametražių filmų programą, kurioje auditorijos simpatijas pelnė Pauliaus 

Stankevičiaus pastatytas filmas „Tai... Iki“ ir naujai kartai pristatytas legendinis filmas 

„Vaikai iš Amerikos viešbučio.“ 


PORTRETAI 

Bendruomenė kaip Lietuva: mes atėjome – ji 

jau buvo, mes išeisime, ji – pasiliks 

Kitąmet Miuncheno Lietuvių Bendruomenė švęs 75-erių metų jubiliejų 

Kristina Kandratavičiūtė, MLB valdybos narė 

Pamažu tilstant ir rimstant Lietuvos 100-ojo gimtadienio atgarsiams ir nuotaikoms, 

pradedama galvoti bei planuoti kitų metų darbus bei šventes. Lietuvos 

Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad kitais metais sukanka 70 metų, 

kai buvo paskelbta Lietuvių Charta, kuria įsteigta Pasaulio lietuvių bendruomenė, 

2019-uosius paskelbė Pasaulio lietuvių metais. Miuncheno Lietuvių bendruomenė 

yra viena iš seniausių Vokietijoje ir visame Pasaulyje, 2019 metais 

švęsianti savo 75-ąjį gimtadienį. 

Miuncheno bendruomenės steigimąsi bei jos vystymąsi labai puikiai apibūdina mokslininkas 

dr. Vincas Bartusevčius savo kalboje „Miuncheno LB apylinkė 1944 – 2014“, 

kurią sakė minint Miuncheno Lietuvių Bendruomenės 70-ies metų jubiliejų. 

Pasak autoriaus, 1944 m. spalio 29 d. Spatenhauso svetainėje 

buvo sušauktas visoje Bavarijoje gyvenančių lietuvių susirinkimas. 

Susirinko apie 130 asmenų iš 21 vietovės, daugiausia 

iš paties Miuncheno. Tuoj pat įsteigta Lietuvių sąjunga Bavarijoje, 

kuri turėjo būti LS Berlyne skyrius ir kurios valdyba 

reziduotų Miunchene. Pirmininku išrinktas dr. Vytautas Bieliauskas 

(gimęs 1920.11.01, 1943 m. Tiūbingeno universiteto 

psichologijos daktaras, 1944-1949 dėstė psichologiją Miuncheno 

universitete, įsteigė kultūros žurnalą Aidus, išemigravo 

į Ameriką, 1988-1992 Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas). 

Kaip žinia, iš Lietuvių sąjungos 1946 m. išsivystė 

Lietuvių tremtinių bendruomenė, o 1950 m. Pasaulio Lietuvių 

Bendruomenė. 

Aš pati asmeniškai manau, jog kuriantis bendruomenei, labai 

ryškus buvo inteligentijos vaidmuo. Inteligentija buvo visiems 

sektinu pavyzdžiu. Pabrėžtina, kad to laiko žmonės, kūrę valstybę, 

buvo visuomeniški. Tai atsispindi ir profesoriaus kalboje, 

jis akcentuoja, jog pirmame Miuncheno apylinkės veiklos 

tarpsnyje, nuo 1944 iki 1951 metų vyko gana aktyvus kultūrinis 

gyvenimas, nes mieste gyveno nemažai mokslininkų, 

menininkų, rašytojų, dailininkų, kunigų, studentų, veikė vaikų 

darželis, pradžios mokyklos, dvi gimnazijos, būrėsi chorai, 

tautinių šokių grupės, buvo leidžiami penki žurnalai, išleistos 

48 knygos, minėjimai buvo rengiami prestižinėse miesto salėse, 

menines programas ruošė žymūs lietuvių menininkai, 

Kauno ir Vilniaus operos solistai, Čiurlionio ansamblis ir kt. 

Manau, jog didžiausi praradimai bendruomenėje įvyko, didelei 

inteligentijos daliai emigravus į JAV ir kitus kraštus, ko pasekoje 

apmažėjo švietėjiškos bei kultūrinės veiklos Miuncheno 

bendruomenėje. 

Kaip kalboje teigia dr. V. Bartusevičius, tuo metu vyko mažesni 

minėjimai, 1952 m. pradėjo veikti vargo mokykla, kadangi 

užsidarė lietuvių pradžios mokykla ir vaikai pradėjo lankyti 

vokiečių mokyklas. Tačiau buvo suorganizuota turtinga biblioteka, 

veikė tautinių šokių grupė, veikė Amerikos balso lietuvių 

skyrius, visą laiką buvo reguliariai rengiami minėjimai: Nepriklausomybės, 

Motinos dienos, Kalėdų eglutė, Kūčių vakarienės, 

Birželiniai minėjimai, rašytojų sukakčių paminėjimai, 

meno darbų parodos, filmų vakarai, teatro grupės spektakliai, 

dalyvaujama tarptautiniuose bei miesto renginiuose. 

Miuncheno lietuvaitės deklamuoja „Amerikos balsui“, 1953 m. rugpjūčio 14 d., Holzhausenas 

Džiugu, kad prieš daugiau nei 70 metų įkurta Miuncheno lietuvių 

bendruomenė, nenutrūkstamai veikia iki šių dienų, vis 


Miuncheno Lietuvių Bendruomenė šiandien 

yra kam perduoti estafetę. Žinoma, skirtingais laikotarpiais 

bendruomenė siekdavo skirtingų tikslų – pokario dešimtmečiai 

buvo nepalyginamai sunkesni ir skausmingesni. Mes 

šiandien galime pasidžiaugti, jog bendruomenės narių tarpe 

turime žmonių, kurie dar prisimena visą laikmetį nuo 1944 

metų. Galime pasidžiaugti, jog po truputį į bendruomenę 

sugrįžta inteligentija – bendruomenės autoritetai. Lietuvos 

mokslo istorikas, akademikas Paulius Slavėnas yra pasakęs: 

„Tu gali būti geras chirurgas, geras inžinierius, statybininkas, 

mokytojas ar menininkas, gali būti išsilavinęs žmogus, bet jeigu 

tu atsiriboji nuo kaimyno, nuo savo gatvės, bendruomenės, 

miesto, valstybės reikalų – jei tu niekur nenori kištis, tai toks 

tu ir inteligentas.“ Aišku, bėgant metams, daug kas keitėsi – 

požiūriai, vertybės, norai, daug dalykų išsaugoti nepavyko 

– praradome, daug kas numojo ranka įsijungdami į sumaterialėjusio 

pasaulio tempus, daug ką teko sukurti iš naujo, 

atgaivinti. Tačiau tokie kertiniai akmenys, kaip – švietimas, 

kultūra, tradicijos – išlaikytos iki šių dienų. 

Miuncheno lietuvių bendruomenėje sėkmingai veikia lituanistinė 

mokyklėlė, kiekvieną mėnesį vyksta mišios lietuvių 

kalba, švenčiamos tradicinės šventės, vyksta valstybinių 

švenčių minėjimai, labai gaila, kad nebeliko šokių kolektyvo, 

tačiau yra maža muzikos grupė. Miuncheno Lietuvių Bendruomenė 

įsijungia į miesto organizuojamus visuomeninius 

bei religinius renginius, steigiasi naujos iniciatyvos jaunimui, 

norima atgaivinti kino vakarus. Miunchene įsisteigė Šaulių 

sąjungos padalinys. 

Pabaigai, pateikiu keletą Miuncheno lietuvių minčių apie tai, kas jiems yra bendruomenė: 

 

 

 

 

 

 

tu susitinkame, bendraujame, kartu tęsiame lietuviškas tradicijas, švenčiame lietuviškas 

 

 

 

 

 

Bendruomenė man asmeniškai – tai maža Lietuvos dalelė, kurioje kvepia namais, kurioje 

susirenka trys kartos, taip kaip namuose: seneliai, vaikai ir anūkai. Kur visi laukiami ir 

priimami tokie, kokie yra, su savo idėjomis, trūkumais, norais, viltimis, mažais ar dideliais 

nusivylimais. Ir nebūtinai viskas turi būti gražu, juk šeimose ir būna visokių dienų. 

Ir dabar galiu jau drąsiai ir didžiuodamasi pasakyti, kad visas mūsų kartas Miuncheno 

Lietuvių Bendruomenėje vienija meilė tėvynei ir noras turėti nuolatinį ryšį su tautiečiais. 

Manau, bendruomenė išlaikė sunkius išbandymus ir gyvuos dar daug metų, o mes pasistengsime 

nenutraukti jos veiklos, kurią vėliau, tikiuosi, tęs mūsų vaikai. Bendruomenė 

kaip Lietuva: mes atėjome – ji jau buvo, mes išeisime, ji – pasiliks. 

Nuotr. Julijos Baronės, Rolando Purtulio 


BENDRUOMENIU ALEJA 

Vokietijos LB atstovai – lyderių mokymuose Vilniuje 

Redakcijos informacija 

Lapkričio 15-17d. Vilniuje vykusiuose viešojo kalbėjimo mokymuose, 

skirtuose užsienio lietuvių bendruomenių lyderiams, kuriuose dalyvavo 

64 lietuviai iš 26 šalių, dalyvavo Štutgarto bei Kaselio Lietuvių Bendruomenės 

atstovai – Regina Balčiūnaitė, Asta Totilaitė ir Karolis Dailidonis. 

Mokymai vyko pagal „Lyderių laikas 3“ programą. Užsienio lietuvių bendruomenių 

lyderių mokymus organizavo Švietimo aprūpinimo centras 

kartu su Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamentu. 

Projektas finansuotas Europos socialinio fondo lėšomis. 

Nuotr. PLJS archyvo 

Užsienių lietuvių bendruomenių lyderiai 


Miuncheno lietuviai aptarė svarbius darbus ir datas 

MLB informacija 

Š. m. lapkričio 10 dieną įvyko trečiasis Miuncheno Lietuvių 

Bendruomenės (MLB) valdybos posėdis. 

Posėdyje aptartas aktyvus diasporos balsavimas 2019 

metais kovo mėnesį įvyksiančiuose Lietuvos Respublikos 

Prezidento rinkimuose. Posėdžio metu įvyko aktyvios 

diskusijos ir debatai. 

Taip pat aptartas tolimesnis bendruomenės 75 metų 

jubiliejaus 2019 metais planavimas – kurio metu aktyviai 

įtraukiantis Miuncheno visuomenę ir įamžinsiantis 

Miuncheno lietuvių bendruomenę Bavarijoje. 

Susirinkimo metu taip pat aptartas detalus Kalėdinės 

šventės, įvykdtas detalus jos planavimas 

Nuotr. autorius | Iš asmeninio MLB archyvo 

Itin svarbi posėdžio tema – dvigubai padidėjęs Miuncheno 

lituanistinės mokyklos „Nykštukų“ grupės vaikų skaičius. 

Buvo diskutuojama ir kalbama, kaip, net padidėjus 

grupei, galima ir toliau optimaliai organizuoti pamokėles. 

Metus vainikavo – protmūšių kovos 

Šarūnas Ramanauskas 

Lapkričio 6 d. įvyko jau trečiasis Miuncheno Lietuvių Bendruomenės organizuotas 

protmūšis. 

Jame dalyvavo dvi komandos: „Varnai“ ir „Optimistiški maumai“. Komandose vyko aktyvios 

diskusijos ir vyravo emocijos, kurios liejosi per kraštus. Vyko inirtinga kova, 

tačiau galiausiai protmūšį nugalėjo „Optimistiški maumai“. 

Nugalėtojams buvo įteiktos geriausiai skaitytojų įvertintos, 

klasikinės knygos. 

Nuotr. autoriaus 

Protmūšio dalyviai ir organizatoriai 


Lietuva už sienų. Tikrovė prieš stereotipus 

Zigmas Pakštaitis 

Šiuo metu daugėja iniciatyvų, atsigręžiančių į Lietuvą, kuri yra ne čia. Tai ir „Misija 

Sibiras“, ir „Nacionalinė ekspedicija“, ir daugelis kitų. Manyčiau, kad tai yra tam tikras 

pilietinio sąmoningumo ženklas. Nes istorijoje apstu momentų, kada dalis Lietuvos 

persikeldavo į visiškai kitą vietą. Tai ir tremtis, ir egzodas, ir diplomatinės pagalbos 

paieškos ar protestas prieš pažeidžiamą žodžio laisvę, kuomet vienintelis būdas puoselėti 

lietuvišką kūrybą – išvykti ten, kur nėra cenzūros. Tai faktai, kurių negalima 

ignoruoti. Ir esame linkę palankiai vertinti tremtinius ar karo pabėgėlius, bet kartais 

nestokojame cinizmo kalbėdami apie žmones, kurie iškeliauja šiuo metu. 

„Misija Pasaulio Lietuva. Sujunkime Lietuvą“ yra projektas, siekiantis suartinti lietuvius, 

gyvenančius teritorinėje Lietuvoje, su tautiečiais, išvykusiais svetur. Tai dokumentinių filmų 

ciklas apie lietuvių bendruomenes visame pasaulyje ir kelionė, skatinanti bendrauti, dalintis 

žiniomis ir patirtimi, palaikyti bičiulišką ryšį. Taip pat tai ir lietuviškos tapatybės branduolio 

paieškos, bandymas suvokti, kas lieka viduje, kai konkreti teritorija nebėra bendras vardiklis. 

Kol kas įvyko jau du kelionės etapai: lankėme centrinės Europos šalyse įsikūrusias lietuvių 

bendruomenes ir Šiaurės kaimynių gyventojus. Pasaulio lietuvių bendruomenes leidžiasi 

lankyti komanda, susidedanti iš kūrybiškų ir iniciatyvių žmonių. Tai operatoriai, žurnalistai, 

fotografai ir prodiuseriai – idėjų kūrėjai. Daugelyje misijos etapų dalyvauja Andrius Mamontovas, 

tiek koncertuodamas ir taip savo dainose jungdamas aplankytus žmones, tiek 

ir sėsdamas už misijos automobilio vairo ir pats kalbindamas pašnekovus bei plėtodamas 

šiuolaikinės lietuviškos tapatybės supratimą. 

Mes dažnai suvokiame lietuvius, kurie keliasi gyventi į svečias šalis, kaip netektį. Kaip 

žmones, kurie mus palieka, kurie nutraukia ryšius. Šis požiūris veda prie svetimumo, 

susiskaldymo, abejingumo. Lyg kas bėgtų iš skęstančio laivo, taip liudydami, kad teritorinėje 

Lietuvoje gyventi iš tiesų ne pyragai. Tačiau patirtis, įgyta bendraujant su lietuvių 

bendruomenėmis, išsibarsčiusiomis po visą pasaulį, liudija visai ką kitą. Nebėra geležinių 

uždangų, sovietmečiu propagandos padiktuoto supratimo „savas – svetimas“, o 

atstumai mažėja greičiau, nei galėtų atrodyti: kelionė į Berlyną dažnai yra trumpesnė ir 

pigesnė nei į Nidą. Mažėja skirtumas, ar iš Panevėžio keliesi į Klaipėdą, ar į Liuksemburgą. 

Todėl nebeteisinga sakyti, kad kažkas, keldamasis gyventi toliau, mus iš tiesų palieka. 

Dažnai nutinka, kad žmonės, gyvendami užsienyje, ima daug aiškiau ir įžvalgiau suvokti, kas 

yra tautinė tapatybė, labiau branginti lietuvišką kultūrą, papročius ar gaminius, puoselėti 

kalbą bei tradicijas. Tai, kas gyvenant Lietuvoje, atrodo savaime suprantama, išvykus svetur 

tampa svarbiau, magiškiau, įgauna didesnį emocinį krūvį, kelia daugiau entuziazmo. Ar tai 

būtų sutartinių dainavimas, ar Joninės, Kūčios, Vasario šešioliktoji – visa tai priimama šiek 

tiek jautriau. Net Lietuvos gamta, kuri kas antram kaimynui Vilniuje nieko nereiškia, tampa 

žavinti ir traukianti, kai žvelgi į ją iš vėjų čaižomos ir uolomis pasidabinusios Suomijos. 

Pasaulio lietuvių bendruomenės taip pat neigia visus stereotipus 

apie lietuvių pavydą, abejingumą ar uždarumą. Visur, kur 

keliavome, pakakdavo paprasčiausio bendro vardiklio – Lietuvos 

– ir atsiverdavo visos durys, ant stalo atsirasdavo maisto ir 

būdavo suteikiama daugiau pagalbos, nei jos iš tiesų reikėdavo. 

Pavykdavo užčiuopti idėjų mainus ir iniciatyvas, kurios, kilusios 

iš užsienyje įgytos patirties, atvyksta į Lietuvą ir tampa 

festivaliais, knygomis, verslais bei įvairia kita kūryba. Kartais 

tas žvilgsnis iš šalies padeda suvokti savo pačių klaidas ir šiek 

tiek paprasčiau bei aiškiau priimti sprendimus. 

Keliaudami ir filmuodami savo kailiu pajuntame, kad lietuviška 

tapatybė susideda ne iš ežerų bei miškų ar gimtųjų miestelių 

žavesio. Tai irgi svarbu. Tačiau kuomet daiktų turi tik tiek, kiek 

telpa į kelioninę kuprinę, o išlipęs iš kemperio, kuriame ir gyveni 

ir keliauji, kaskart palieti kojomis vis kitos šalies teritoriją, 

imi suprasti, jog tautinės tapatybės yra tik tiek, kiek telpa tavo 

galvoje. Ji įgyjama sąmonėje ir pasąmonėje, kalboje, kultūroje 

ir ryšiuose tarp žmonių, o ne teritorijoje ar sklype prie ežero. 

Kai pirmąkart keliavau su „Misija Pasaulio Lietuva. Sujunkime 

Lietuvą“, sakiau sau, kad iš kelionių negalima sugrįžti. Tai reiškia, 

kad privalu patirti, pačiupinėti ir suvokti tiek daug, kad 

kažkuria dalimi visuomet liktumei gyventi aplankytoje vietoje 

ar su sutiktais žmonėmis. Dabar, praėjus jau antrajam etapui 

– kelionei po šiaurines kaimynes, galiu tai tik patvirtinti. Kalbėdamiesi 

su projekto sumanytoju Vladu Linausku, priėjome 

prie minties, kad ši misija turi prasmę tik tuomet, kai nesibaigia. 

Gali skambėti paradoksaliai, tačiau tai vienintelė išeitis. 

Nes vis daugiau Lietuvos yra už jos sienų, o žiniasklaida bei 

medijos yra linkusios tai ignoruoti arba net atriboti dalį žmonių 

vien dėl teritorinių niuansų. 

Galiausiai, ko gero, nėra geresnio būdo ką nors suvokti ir suprasti, 

nei nuvažiuoti ir pažiūrėti. Pereiti takais, kur eina žmonės, 

kuriuos nori suprasti. Įsiklausyti į jų mintis, pasižiūrėti į 

pasaulį jų akimis. Ir jeigu daugumai problemų bei nesusipratimų 

išspręsti mums pakanka pokalbio, jaučiu, kad čia yra puiki 

jo pradžia. Esu labai laimingas, galėdamas tai daryti. 

Nuotr. Asm. archyvo 

Nuotr. Akimirka ????| iš ??? „Misija Pasaulio Lietuva. Sujunkime Lietuvą“ 

Zigmas Pakštaitis 


VASARIO 16-OSIOS GIMNAZIJOS NAUJIENOS 

Minime Vilhelmo Storostos-Vydūno 150-ąsias gimimo 

Asta D‘Elia 

metines 

Lapkričio 13 d. gimnazijoje buvo dar kartą paminėtos 

Vilhelmo Storostos-Vydūno 150-osios gimimo metinės. 

Rugsėjo mėnesį grupelė mokyklos atstovų lankėsi Detmolde, 

kur paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido 

Mažosios Lietuvos šviesuolis. 

Renhofo pilyje įsikūrusioje bibliotekoje suskambo „Lietuvių 

giesmė“, kurią arfa grojo septintos klasės mokinys Sam 

Pilz. Septintoką paruošė muzikos mokytojas Gintaras Ručys. 

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Asta D`Elia susirinkusiuosius 

supažindino su Vydūno biografija ir kūryba. Ištraukas 

iš jo veikalų apie Tėvynę, gimtąją kalbą, žmoniškumą, 

pirmuosius bandymus rašyti lietuviškai, sveikatą ir „grožę“ 

skaitė tryliktokai: Edvinas Melstradas, Domas Paulauskas, 

Lukas Šošič, Agnietė Zabulionytė bei Kamilė Maciulevičiūtė. 

Minėjimo dalyviai aptarė, kokios Vydūno mintys, skelbtos 

prieš daugiau nei šimtą metų, vis dar aktualios jaunimui. 

Knygų parodėlę paruošė bibliotekos vedėja Raimunda Jankūnienė. 

Renginio akimirkas fotoaparatu įamžino anglų kalbos 

mokytoja Marytė Dambriūnaitė-Šmitienė. 

Dėkojame Vydūno draugijos pirmininkui Tomui Stanikui už 

nuoširdų bendravimą, patarimus ir leidinių siuntas! 

Nuotr. autorės | Vydūno 150-ąsias gimimo metinių minėjimo akimirka 

Svečiuose vaikų folkloro ansamblis „Serbentėlė“ 

Asta D‘Elia 

Lapkričio 8–11 dienomis mūsų gimnazijoje viešėjo 

Kauno rajono Domeikavos vaikų folklorinis ansamblis 

„Serbentėlė“. Gimnazijos bendrabučio salėje penktadienį 

skambėjo nuotaikinga muzika ir dainos. Tiek 

maži, tiek dideli šoko, trypė, dainavo. Šokių sūkuryje 

greitai prabėgo dar viena diena mokykloje. Paraudusiais 

skruostais (kaip tikri serbentėliai) gimnazistai 

linksmai pasitiko savaitgalį. 

Šeštadienį folklorinio ansamblio nariai pakvietė Lituanistinę 

akademiją lankančius vaikus po pamokėlių užsukti 

į kūrybines dirbtuves. Mažieji taip pat puikiai praleido 

laiką su „Serbentėle“. 


Gimnazistai ir „Serbentėlės“ vaikai šokyje 


Gimnazijos tautinių šokių ansamblis Frankfurte 

Audronė Ručienė 

Lapkričio 17 d. mūsų gimnazijos tautinių šokių ansamblis dalyvavo Frankfurto 

šeštadieninės mokyklėlės „Ąžuoliukas“ edukacinėje programoje „Lietuvių tautinis 

kostiumas“. Ją organizavo lituanistinės mokyklėlės vadovė Nijolė Balčiūnienė. 

Renginio metu penkių etnografinių Lietuvos regionų tautinius kostiumus pristatė tautodailininkė 

iš Lietuvos Asta Vandytė. Tautinio kostiumo kūrėja pasakojo, kokie yra regioniniai 

kostiumų ypatumai, esminiai skirtumai, spalviniai deriniai. Menininkė supažindino 

su galvos apdangalais, prijuosčių raštais, juostų 

įvairove bei jų gamybos būdais. Gimnazijos šokėjai buvo 

pasipuošę Aukštaitijos ir Mažosios Lietuvos tautiniais 

kostiumais, kuriuos pristatė šokdami populiarius lietuvių 

liaudies šokius. Gimnazistai renginio dalyvius mokė 

šokių žingsnelių ir kvietė visus suktis bendrame rate. 

Kūrybiškos biologijos pamokos 

Asta D‘Elia 

Lapkričio 14 d. 8 klasės mokiniai per biologijos pamokas pasigamino „išmaniuosius 

mikroskopus“. Gimnazistai matavo, pjaustė lenteles, gręžė skyles, suko varžtus ir 

savo išmaniuosius telefonus pavertė mikroskopais. 

11 klasės mokiniai, pasiskirstę grupelėmis, rinko ir sistemino informaciją apie ląsteles, 

ruošė plakatus. Sukaupę pakankamai žinių, pagamino ląstelių modelius, kurie 

dabar puošia gamtos mokslų kabinetą. 

Tiek aštuntokus, tiek vienuoliktokus konsultavo biologijos 

mokytoja Anna-Katharina Wild. 

Nuotr. Anna-Katharina Wild 

Kūrybiškos biologijos pamokos Gimnazijoje 


SIELOVADA 

Šiemet per šventąsias Kalėdas į Lietuvą 

nevažiuosiu 

Neringa Ulevičienė 

Taškas. Liksiu viena ištuštėjusiame Augsburge ir, greičiausiai, 

prie Kūčių stalo sėdėsiu viena. Tiesa sakant, 

viena aš niekada neesu. Be apie tai vėliau. 

Mano draugai, bičiuliai ir namiškiai išplėtę akis klausia, o 

kodėl, juk šventos Kalėdos, o ne šiaip kokia smulkmė?! Tikrai 

tiesa ir visgi.. 

Nemėgstu šio laiko. Ne todėl, kad kaip kažkur esu nugirdusi būčiau 

statistiškai iš tų, kurie neturi su kuo švęsti. Sakyčiau priešingai, 

Dievas man apsčiai dovanojo tų, kuriems esu iš tiesų esu 

brangi, nesvarbu kiek klaidų, ar nesėkmių patirčiau, kiek kartų 

būčiau juos nuvylus, ar pati jais nusivylus. Su jais kasmet mielai 

laužau paplotėlius, su jais mielai jau daugelį metų pasitinku 

brėkštantį šventų Kalėdų rytą, po Piemenėlių šventųjų Mišių. 

Kuomet dar ilgai, ilgai kažkur viduje, lyg fonas skamba mano 

širdies plokštelė ataidėdama ką tik pasibaigusios Eucharistijos 

patirtį: „Linksminkimės ir džiaukimės, Dievui garbę duodami 

giedokime.“. Vis tik šiemet, tikiu, bus kiek kitaip. 

O nemėgstu su šiuo laiku susijusio blizgesio, šurmulio, skubėjimo. 

Nekenčiu tų nesibaigiančių eilių parduotuvėse, to nuolat 

susirūpinusio veido, kuriame įrašyti to laiko rūpesčiai: dar į kirpyklą, 

po to dovanų popieriaus, po to reik patalynę pakeisti, po 

to dar gerai būtų tą virtuvinę spintelę iškuopti, nes jau baisu 

ten... ai, dar išpažintis, reik būtinai suspėt iki Kūčių, ai, dar reiktų 

to pyrago receptą susirasti Kalėdų rytui...dar...ir dar, ir dar...nes 

juk gi šventos Kalėdos! Ar viso to nereikia, sakyčiau priešingai, 

reikia. Bet po svarbiausio, o ne prieš. 

O svarbiausias šiemet man būtų stabtelėjimas. Tas atviras vidinis 

širdies žvilgsnis. Tas vaiko žvilgsnis, kuris išplėstomis iš 

nuostabos akimis kažką „tokio“ pamatęs, nejučia lieka pravira 

iš nuostabos burna. Nes, juk jei mes neatsiversime ir nepasidarysime 

kaip vaikai, neįeisime į dangaus karalystę. (Mt 18, 3) 

Būti vaiku, man šiemet yra tomis išplėstomis akimis su didžiule 

nuostaba sau pripažinti, jog vau, juk mes švenčiam ne šiaip kažką, 

mes švenčiam Jėzaus gimimą! Dievas tapo žmogumi! DIEVAS 

tapo žmogumi... Jis atėjo į pasaulį, dėl manęs. Tik tiek. Net tiek. 

Ne tas dievas, kurį aš galiu įsidėti į kišenę ir reikalui esant, pavyzdžiui 

sekmadieniais, išsitraukti, tam, kad jam savo veiksmais 

pasakyčiau: „Matai, Dieve, aš ne tokia kaip tie, kurie dabar po 

klubų neatsikelia ir greičiausiai pagirioti nežinia su kuo, nežinia 

kur pasliki guli, o gal jau įraudusiais veidais aptarinėja nakties 

nuotykius. Aš juk ne tokia, aš čia esu tavo bažnyčioje, dėl tavęs 

Dieve, matai?“. Kažkur girdėta, ar ne? Ta „teisiojo“ ir muitininko 

malda šventykloje iš Jėzaus palyginimo. (Lk 18, 9-14) Ir nesvarbu, 

kad tose pačiose šventose Mišiose, galiu sau tūkstantį kartų 

murmėti: „Pala, jie neskaito antro skaitinio?! Nu geras! O kur psalmė?! 

O Dieve, vietoj palmės, kažkokia pigi giesmelė... Tai ką, jie 

nežino, jog psalmės tai – Dievo Žodis, juolab antras skaitinys! Ne, 

na jau tie vokiečiai... Jau tikrai pas mus geriau.“ Arba: „Kiek gali dar tas klebonas pliurpti? Jau 

27 minutės praėjo. Tas patarnautojas tikrai netikintis, garantuotai, nes jei būtų tikintis, tai 

jau tikrai labiau prie altoriaus susikauptų. Na jau ta giesmė. Vargonininkė ryškiai be muzikos 

mokslų, nes niekaip į taktą nepataiko. O dar sako, giedojimas turi padėti melstis, man tai jau 

tikrai toks giedojimas, nei kiek nepadeda... Kur žiūri klebonas, priimdamas į darbą be klausos?... 

Va taip ir būna, kai žmogui giedojimas yra darbas... Turėtų gi tarnavimas būti. Dieve, 

kaip gali žmonės šitaip elgtis?!“ Tai jau tikrai ne tas dievas, kuris pritariamai linkčiotų kaip koks 

„dundukas“ į kiekvieną iš mano širdies ar burnos išeinantį pirstelėtimą (Mt 15, 18-19). Ir tai 

jau tikrai ne tas, kurio istoriją su žmogumi, tiksliau sakant žmogaus istoriją su Juo skaitome 

Šventajame Rašte. Ir ačiū Dievui, kad Jis, Dievas, yra VISAI kitoks! 

Neįmanoma TO, tikrojo Dievo, nei apibrėžti, nei įrėminti, nei pasisavinti, ką mes „tobuli“ krikščionys 

deja dažnai darom. Neįmanoma, kaip sako apaštalas Paulius, nes mūsų pažinimas dabar yra 

dalinis (1 Kor 13, 9). Ir Dievo paveikslas, mano nuomone, mūsų galvose turėtų karts nuo karto 

subyrėti į šipulius, taip kaip subyra grūdintas stiklas į šipulius, kurio neįmanoma sudėti atgal. 

Teoriškai tą stiklą turbūt galima būtų sudėti, suklijuoti atgal, bet ar verta?! Jis vis tiek bus niekam 

Neįmanoma To, tikrojo Dievo, nei apibrėžti, nei įrėminti, nei pasisavinti. 


tinkamas, kaip ta druska be sūrumo. „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų 

pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti (Mt 5, 13). Ir mūsų kaip 

krikščionių sūrumas, anaiptol nėra visų kitų vertinimas, kritikavimas, skirstymas, rūšiavimas, 

etikečių klijavimas. Ir netgi, drįsčiau sakyti, net ne gerų darbų darymas, kaip antai: labdara, 

kalinių lankymas, senų žmonių priežiūra, tarnavimas bažnyčioje ir t.t. Kad ir kokie vertingi ir 

reikalingi tie darbai būtų, ne tai yra pirminis krikščionio pašaukimas. Jono Evangelijoje Jėzus 

atsako žydams, kai šie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“, Jėzus atsakė: 

„Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“ (Jn 6, 28-29). Tik tiek. Net tiek. 

Tikėti, tai anaiptol ne žinoti. Tikėti, tai nuolat norėti pažinti Jėzų, koks Jis iš tiesų yra. Tai gyvenimo 

kelionė, kuri neįmanoma neskaitant Dievo žodžio. Dar ne tik tai. Reiktų tuo Žodžiu KAS- 

DIEN tikėti. Tikėti, ne tik kai viskas gerai klostosi, kai kitus mylėti lengva ir paprasta. Tikėti, net 

kai faktai rodo visai ką kitą. Tikėti, tai net tuomet žvelgti į Dievo Žodį apsispręsti sakyti, aš tikiu 

Tavo Viešpatie Tiesa. „VIEŠPATS yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta.“ (Ps 23, 1). Nors 

mano sąskaita būtų tuščia, man trūktų draugų, bendruomenės, sveikatos. Tikėti, tai imti Dievo 

Žodį į širdį, kaip gyvybės gurkšnį ir net pro visas tamsybes kartoti, kartoti, kartoti, kol tai taps 

tarsi kvėpavimas. Ir vėl iš naujo. Nes mūsų pažinimas dalinis. Tai, mano supratimu yra tikėjimas. 

Kartais byrėdamas mano susikurtasis Dievo paveikslas labai skaudžiai sužeidžia. Iškelia daug 

neatsakytinų klausimų su prierašu „kodėl“. Kartais tos byrančios šukės ilgam lieka mano širdy ir 

kiekvieno žmogaus prisiartinimas, vis dar duria. 

Tačiau, mano atrodo, kad tas paveikslas privalo subyrėti. Nes tik tada Šventoji Dvasia vėl ir vėl 

iš naujo leidžia Dievą patirti. Jo nesisavinant, neįkišant į savo susikurtą stalčiuką, neaprašant 

Jo baigtais, negyvais teologiniais traktatas ir į visas gyvenimo situacijas turinčiais tinkamą 

tobulą, teorišką atsakymą. Patirtis, tai kai žinai, kad žinai tiesiog be žodžių. Ir net visa tai, 

visada bus tik dalinis pažinimas. 

Šiemet aš vėl ir vėl savęs klausiu. Kas yra Tas, kuris Visatą sukūrė? Tas, kuris visus mano plaukus 

suskaičiavo? (Mt 10, 30). Tas, kuris mano vardą sau į ranką įsirėžė ir nuolat mano vardą turi 

prieš savo akis?(Iz 49, 16). Kas yra Tas, kurio darbus, diena skelbia nakčiai, be jokio kalbesio ir 

be jokių žodžių „negirdėti jų balso, – betgi jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki 

pat pasaulio pakraščių.(Ps 19, 3-5). Kas yra Tas, kuris su manimi yra per visas mano dienas iki 

pasaulio pabaigos ir tuomet aš niekada nesu viena.(Mt 28, 20). Kas yra Tas, kuris mane taip 

myli jog mane ne tik savo drauge vadina (žinoma, ne ta iš tarybinio konteksto... anaiptol) 

ir ryžosi gyvybę už mane atiduoti.(Jn 15, 13). Tų klausimų mano širdyje šiemet tiek, kad te 

galiu tik aikčioti iš nuostabos. Ir būtent, Tas galingas Viešpats, kurio akivaizdoje angelai ir šventieji 

tegali pulti po kojom šaukdami dieną naktį: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis 

Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“(Apr 4, 8). Vau! Šio Dievo įsikūnijimą švenčiame. 

Ir tai nieko bendro neturi nei su dovanomis, nei su Kūčių „pasninku“, 

kad ir kaip skaudžiai tai skambėtų. Ar dabar jau visi, mano 

asmenine nuomone, turėtų atsisakyti Kūčių bendrystės ir dovanų 

jaukumo?! Jokiu būdu. Gal labiau priešingai. Tik man atrodo, 

būtų daug prasmingiau visa tai daryti Dievo įsikūnijimo prasmės 

perspektyvoje, o ne atvirkščiai. Po svarbiausio, o ne prieš. 

Kai man Dievas Šventosios Dvasios veikimu, leidžia save šiek 

tiek pažinti, koks Jis iš tiesų yra, man rodos, tą akimirką aš galiu 

viską parduoti dėl to lobio ar to perlo. „Su dangaus karalyste 

yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam 

 

tą dirvą. Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu 

gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, 

ką turi, ir nusiperka jį“ (Mt 13, 44-46). Visa, savo gimtąją kalbą 

(vokiečiai ją įvardina, mamos kalba, kalba, kurią žinau nuo įsčių. 

Kaip gražu...), savo finansinį saugumą, savo namų, draugų, 

šeimos ilgesį, savo anūkų laiką ir dar daug gerų, įprastų dalykų, 

galiu ramiai padėti ant Jo altoriaus. Nes nieko nėra, ko Jis man 

nedovanotų šimteriopai. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra 

nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar 

brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris 

jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, 

motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame 

pasaulyje – amžinojo gyvenimo (Mk 10, 29-30). 

Ir tada jokios ideologijos, ir jokie siaubo scenarijai nebeturi 

mano gyvenime realios grėsmės. Nes Tas, kuris atėjo į žemę ir 

patikėjo savo gležną kūną nuodėmingų žmonių globai, kuris 

myli mus ta anglišku žodžiu apibūdinama meile: ta reckless 

love. Ta, neapgalvota, nelogiška, beprotiška meile. Ta meile, kuri 

reiškia, kad net jei kiti devyniasdešimt devyni išsilakstys, jis eis 

manęs ieškoti...Taigi, Jis man šiemet vertas daug daugiau nei tik 

dvylikos patiekalų Kūčių stalas ar dovanėlės po eglute. Jis vertas 

mano širdies. Tik tiek. Net tiek. Noriu šiemet Jam savo širdies 

patikėti daugiau nei paprastai. 

Nuotr. Tomo Razmaus ir asmeninio archyvo 

Neringa Ulevičienė 



Litauische Gemeinschaft in Deutschland e.V. Lorscher Str. 1 68623 Lamper theimZKZ 14659 PVst Deutsche Post 

„Vokietijos LB Valdybos Informacijos“ pasilieka sau teisę gautus spaudos pranešimus redaguoti savo nuožiūra. Spausdinama medžiaga nebūtinai atstovauja VLB Valdybos 

nuomonei. „Vokietijos LB Valdybos Informacijų“ turinį naudojant kituose leidiniuose, maloniai prašome nurodyti šaltinį ir redakcijai atsiųsti vieną leidinio egzempliorių.

VLB „INFORMACIJOS“, 2018 M. GRUODIS, NR. 10/576

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?