archivum lithuanicum 7 (10 mb, pdf) - Lietuvių kalbos institutas

1 

I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X 

I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 4 4 0 - 0 

Archivum Lithuanicum 7

2 Archivum Lithuanicum 7

KLAIPËDOS UNIVERSITETAS 

LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS 

ÐIAULIØ UNIVERSITETAS 

VILNIAUS UNIVERSITETAS 

VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS 

ARCHIVUM Lithuanicum 7 

HARRASSOWITZ VERLAG 

WIESBADEN 2005 

3

Redaktoriø kolegija / Editorial Board: 

HABIL. DR. Giedrius Subaèius (filologija / philology), 

(vyriausiasis redaktorius / editor), 

UNIVERSITY OF ILLINOIS AT CHICAGO, 

LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS 

DR. Ona Aleknavièienë (filologija / philology), 


HABIL. DR. Saulius Ambrazas (filologija / philology), 


DOC. DR. Roma Bonèkutë (filologija / philology), 

KLAIPËDOS UNIVERSITETAS 

PROF. DR. Pietro U. Dini (kalbotyra / linguistics), 

UNIVERSITÀ DI PISA 

DR. Jolanta Gelumbeckaitë (filologija / philology), 

HERZOG AUGUST BIBLIOTHEK, WOLFENBÜTTEL, 


DR. Birutë Kabaðinskaitë (filologija / philology), 


PROF. HABIL. DR. Rûta Marcinkevièienë (filologija / philology), 

VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS, KAUNAS 

DOC. DR. Bronius Maskuliûnas (filologija / philology), 


DR. Jurgis Pakerys (filologija / philology), 


DR. Christiane Schiller (kalbotyra / linguistics), 

MARTIN-LUTHER-UNIVERSITÄT HALLE-WITTENBERG, 

FRIEDRICH-ALEXANDER-UNIVERSITÄT ERLANGEN-NÜRNBERG 

PROF. DR. William R. Schmalstieg (kalbotyra / linguistics), 

PENNSYLVANIA STATE UNIVERSITY 

MGR. Mindaugas Ðinkûnas (kalbotyra / linguistics), 


DOC. DR. Janina Ðvambarytë-Valuþienë (filologija / philology), 


MGR. Jurgita Venckienë (filologija / philology), 

LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS, 

VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS, KAUNAS 

© Lietuviø kalbos institutas 


Turinys (Contents) 

Archivum Lithuanicum 7 ¡ 7, 11 

Straipsniai (Articles) 

Aleksas Girdenis 

Rankraðtinës Purpuros chronologiniai santykiai su 1759 metø Þyvatu ¡ 17 

Birutë Kabaðinskaitë 

Diakritiniai þenklai Baltramiejaus Vilento Enchiridione 

ir Evangelijose bei Epistolose (1579): , , , ¡ 45 

Vincentas Drotvinas, Auðra Rimkutë 

Rankraðtiniai Kristijono Gotlybo Milkaus prieraðai jo þodyne 

Littauiµch=deutµches und Deutµch=littauiµches Wærter=Buch (1800) ¡ 67 

Robertas Gedrimas 

Priesaginiai þiediniø augalø pavadinimai Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos 

veikale Tayslós augumyynis (1843) ¡ 81 

Jurgita Venckienë 

Trisdeðimt ðeði Aukso altoriaus maldaknygës leidimai (1885–1907): 

santykis su bendrinës kalbos raida ¡ 93 

Daiva Litvinskaitë 

Kirilikos Evangelijø (Åâàíãåëiåñú, 1865) raðyba: Laurynas Ivinskis 

ir Jonas Kreèinskis ¡ 123 

Anna Verschik 

The First Textbook of Lithuanian for Yiddish-speakers ¡ 139 

Giedrius Subaèius 

Stanislovo Moravskio lietuviø kalba: 1850–1852 ¡ 155 

Publikacijos (Publications) 

Mikas Vaicekauskas 

Motiejaus Valanèiaus draudimas perspausdinti Bromà (1864) ¡ 177 

5 Turinys (Contents) 0 0 0

Recenzijos (Reviews) 

Jonas Palionis, XVI–XVII a. lietuviðkø raðtø atrankinis þodynas, 2004 

(JOLANTA GELUMBECKAITË) ¡ 209 

Guido Michelini (par.), Lozorius Zengðtokas, Giesmes Chriksczionischkos 

ir Duchaunischkos ir jø ðaltiniai, 2004 (MINDAUGAS ÐINKÛNAS) ¡ 215 

Pietro U. Dini, Bonifacas Stundþia (par.), Giacomo Devoto, 

Baltistikos raðtai. Scritti baltistici, 2004 (SAULIUS AMBRAZAS) ¡ 223 

Liucija Citavièiûtë, Karaliauèiaus universiteto lietuviø kalbos seminaras. 

Istorija ir reikðmë lietuviø kultûrai, Senosios literatûros studijos, 2004 

(WILLIAM R. SCHMALSTIEG) ¡ 229 

Vacys Vaivada, Katalikø Baþnyèia ir Reformacija Þemaitijoje XVI a.: esminiai 

raidos bruoþai, 2004 (DEIMANTAS KARVELIS) ¡ 235 

Jurgis Pakerys, XVI a. Maþosios Lietuvos spaudiniø miðriøjø ir priesaginiø 

veiksmaþodþiø daryba, 2005 (SAULIUS AMBRAZAS) ¡ 243 

Diskusijos, apþvalgos, pastabos (Discussions, Surveys, Notes) 

Ona Aleknavièienë 

Rotunda, ðvabachas, fraktûra, antikva ir kursyvas lietuviðkuose XVI amþiaus 

spaudiniuose ¡ 249 

Daiva Kriðtopaitienë 

Kristijono Donelaièio raðtø rengimo ir redagavimo principai: ankstesnieji 

ir 1977 bei 1994 metø leidimai ¡ 287 

Ona Aleknavièienë, Laima Grumadienë 

Kompiuterinis ðriftas Palemonas filologams ¡ 303 

Saulius Ambrazas 

Tarptautinë konferencija „Kalbos istorija ir dialektologija: praeitis 

ir perspektyvos“ ¡ 327 

Roma Bonèkutë 

Mokslinë konferencija Þemaitijoje, skirta Dionizo Poðkos 240-osioms 

gimimo metinëms paminëti ¡ 333 


Iðorinës kalbos istorijos lubos ¡ 339 


Archivum Lithuanicum 7 

This year the seventh volume of Archivum Lithuanicum is not appearing just by 

itself – it is being accompanied by an irregular Indices volume in which we have 

given a list of abbreviations and advice for authors. Aurelija TAMOÐIÛNAITË has 

prepared indexes of persons and places occurring in previous volumes. 

In the seventh volume of Archivum Lithuanicum an analysis of the nineteenth 

century writings of Lithuania Major predominates. A series of five articles is devoted 

to this topic. In two of these articles Lowland Lithuanian texts are analyzed. 

Aleksas GIRDENIS, having compared in depth the Purpura manuscript with the 

Þyvatas book printed in the middle of the eighteenth century (1759), has established 

that the Purpura manuscript was not written in 1707, as the inscription on the title 

page shows, but considerably later, after the middle of the nineteenth century. He 

also demonstrates that the linguistic basis of the manuscript is the dialect of the 

Kretinga parish. 

Robertas GEDRIMAS, the winner of the Archivum Lithuanicum Robin Neumann 

scholarship (2003), investigates the suffixed names of flowering plants in the work 

Tayslós augumyynis (1843) by the Lowland Lithuanian Jurgis Ambraziejus Pabrëþa. 

In order to create these names Pabrëþa seems to have used 25 suffixes, but only four 

were among the most productive: -ûnas (-ë), -utis (-ë), -ytë, -elis (-ë). 

Daiva LITVINSKAITË analyzes the 1865 Evangelijos, prepared in Cyrillic according 

to Juozapas Arnulfas Giedraitis’ New Testament (1816). Traditionally the one 

preparing the Evangelijos was thought to be Laurynas Ivinskis, but philological 

analysis leads one to think that in addition to Ivinskis Jonas Kreèinskis did a lot 

of work on it also. This is shown by individual characteristics of the writing of 

Russian letters. The writing of is very similar to that of Kreèinskis, but there 

also occur several examples with , which is characteristic only of Ivinskis. 

Jurgita VENCKIENË investigates the dialect and orthography of the thirty-six 

remaining editions of the prayer book Aukso altorius from the end of the nineteenth 

and the beginning of the twentieth centuries. It turns out that for a long time, until 

the very beginning of the twentieth century in the editions of the prayer book the 

hierarchy of the Catholic Church held to the letters and sequences thereof , 

, , , , traditionally used in religious texts. The letters , , 

and the digraphs , which had appeared in secular texts considerably 


earlier (in the last decades of the nineteenth century) appeared in the prayer book 

only at the beginning of the twentieth century, i.e., they lagged behind by several 

years or more. 

Giedrius SUBAÈIUS tries to evaluate how well Stanislovas Moravskis (1802– 

1853) knew Lithuanian. Moravskis was a noble, a physician, a writer and the 

author of the famous remembrances of Vilnius (Keleri mano jaunystës metai Vilniuje; 

1818–1825). From the names of some Lithuanian songs encountered in his manuscript 

Piesni (1852) and some notes (there have been established 151 Lithuanian 

words and a total of 269 cases of their use) one comes to the conclusion that 

Moravskis knew Lithuanian, but only superficially. Probably he could distinguish 

a number of words in a stream of speech, but he could hardly follow a connected 

discourse. 

Birutë KABAÐINSKAITË, Vincentas DROTVINAS and Auðra RIMKUTË, Daiva 

KRIÐTOPAITIENË are publishing here articles connected with the problems of East 

Prussian Lithuanistic texts. Kabaðinskaitë investigates the use of the diacritic signs 

( and , , ) in Baltramiejus Vilentas’ Enchiridionas and Evangelijos bei 

Epistolos (1579). The sign is mostly used in place of the stressed or unstressed 

nasal [ø] and in place of stressed (occasionally unstressed) long [û]. The three 

diacritics above apparently had the same function but for the most part the 

form was used. The most common case of the use of with any diacritic was 

to denote the gen. sg. ending of certain monosyllabic pronouns. 

Drotvinas and Rimkutë review the notes of Kristijonas Milkus in two copies of 

the dictionary Littauiµch=deutµches und Deutµch=littauiµches Wærter=Buch (1800) which 

he himself had published and which are kept in the LMAB. 246 notes and 29 

underlined words have been counted – these were Milkus’ notes for himself. These 

show what Milkus thought appropriate to use in order to improve his dictionary: 

new lemmas are added, old lemmas are supplemented with new facts from the 

spoken language, homographs are separated. 

Kriðtopaitienë, comparing a number of editions of Kristijonas Donelaitis’ works 

comes to the conclusion that only in 1977 was an attempt made to prepare his 

Raðtai in as authentic a manner as possible, but even that does not provide a 

standard canonical text. The 1994 edition was prepared for a broader audience and 

it does not retain the kind of punctuation and lexicon characteristic of Donelaitis 

and some of the inaccuracies and inconsistencies from the 1977 edition have crept 

into it. 

Ona ALEKNAVIÈIENË describes the Gothic printing scripts of all the books of 

the sixteenth century – both of Lithuania Minor and the Grand Duchy of Lithuania. 

She points out that the round script (Rotunda) encountered in Lithuanian, Polish 

and Prussian books of the first half of the sixteenth century began to disappear as 

a variety of the Gothic script from the middle of the sixteenth century. The 

Schwabacher became the basic book script. The first Lithuanian printed publication 


in which the Gothic Fraktur script is encountered is Martynas Maþvydas’ Forma 

Chrikštymo (1559), although in the Lithuanian books published in Karaliauèius the 

shift was made from the Schwabacher to the Fraktur only in 1570. In sixteenth 

century books which came out in the Grand Duchy of Lithuania the Schwabacher 

predominates. 

Anna VERSCHIK investigates the history of the teaching of the Lithuanian 

language in the nineteenth century. She describes Avrom Shulman’s Lietuviø kalbos 

vadovëlis intended for Yiddish speakers and published in 1923 in Kaunas. Shulman 

explained the grammar systematically, but the text-book contains practically no 

elements of contrastive grammar. The author uses the usual Yiddish grammatical 

terminology, but, it seems, he did not succeed in creating Yiddish terms to describe 

the special Lithuanian prosodic features. He wrote practically nothing about stress 

and does not mention the verb at all. 

Ona ALEKNAVIÈIENË and Laima GRUMADIENË present the new original 

Lithuanian computer font Palemonas, intended first of all for philologists’ needs. It 

has approximately 3500 different signs, which are necessary for publishing or 

quoting Old Lithuanian writings and transcribing dialect texts. The font was created 

following the Unicode standard, coded in the 16 bit (2 bite) system, which give 

the possibility to shift to more modern program applications. 

In the section of publications Mikas VAICEKAUSKAS surveys the attempts in the 

second half of the nineteenth century to publish Mykolas Olševskis’ book Broma 

atverta ing vieènastá ‘The gate opened to eternity’ and examines the reasons why 

Motiejus Valanèius’ evaluation on the 28 th of February 1864 was negative and how 

that was connected with Valanèius’ own edition of the Broma prepared later (but 

never published as such). 

There are six reviews: Jolanta GELUMBECKAITË’S review of Jonas Palionis’ 

Selective Dictionary of Lithuanian Writings (Sixteenth to Seventeenth century) (2004); 

Mindaugas ÐINKÛNAS’ review of Guido Michelini’s edition of Lozorius 

Zengštokas’ hymnal Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos along with sources 

(2004); Saulius AMBRAZAS’ review of Giacomo Devoto’s Writings on Baltic Subjects, 

prepared for publication by Pietro U. Dini and Bonifacas Stundþia (2004); William 

R. SCHMALSTIEG’S review of Liucija Citavièiûtë’s book The Lithuanian Seminar of 

the University of Koenigsberg (2004). Deimantas KARVELIS reviews Vacys Vaivada’s 

book (based on his doctoral dissertation) The Catholic Church and the Reformation in 

Lowland Lithuania in the Sixteenth Century (2004); Saulius AMBRAZAS reviews Jurgis 

Pakerys’ doctoral dissertation The Formation of Mixed and Suffixal Verbs in Publications 

of Sixteenth Century Lithuania Minor (2005). 

There are reports on two conferences. Saulius AMBRAZAS reports on the international 

conference arranged by the Lithuanian language institute “The History of 

Language and Dialectology: Past and Perspectives” which took place on the 20– 

22 nd of September, 2004. Roma BONÈKUTË reports on the October 11–12 th , 2004 


scientific conference to commemorate the 240 th birthday of Dionizas Poška (in 

Poška’s birth-place Lëlaièiai estate, in Þemalë parish). 

At the end of the volume Giedrius SUBAÈIUS invites discussion of the external 

history of a language. 

Archivum Lithuanicum sincerely thanks Egidijus Motieka for the donation of 

100 Lt. Thanks are due also to the friends of the journal: Rima Cicënienë, Virginija 

Galvanauskaitë, Jolita Steponaitienë. A single thank you to Aldona Kaluinienë is 

really not sufficient for her careful editing of this volume. We say to her (or better 

write) a double thank you. 

10 Archivum Lithuanicum 7 

Vilnius, Uþupis, July 30, 2005

Archivum Lithuanicum 7 

Ðiais metais septintasis Archivum Lithuanicum tomas iðeina ne vienas – já lydi 

neeilinis Indices sàsiuvinis, kuriame skelbiamas santrumpø sàraðas, patarimai autoriams, 

ankstesniuose tomuose minëtø asmenø ir vietø rodyklës, sudarytos Aurelijos 

TAMOÐIÛNAITËS. 

Septintajame Archivum Lithuanicum tome vyrauja XIX amþiaus Didþiosios Lietuvos 

kûriniø analizë – tam skirti penki straipsniai. Dviejuose ið jø analizuojami 

þemaitiðki tekstai. Aleksas GIRDENIS, nuodugniai palyginæs Purpuros rankraðtá su 

XVIII amþiaus viduryje spausdinta Þyvato knyga (1759), nustatë, kad Purpura yra 

ne 1707 metø tekstas, kaip áraðyta antraðtiniame puslapyje, bet gerokai vëlesnis – 

raðytas po XIX amþiaus vidurio. Jis taip pat árodë, kad rankraðèio kalbinis pamatas 

– Kretingos parapijos ðnekta. 

Robertas GEDRIMAS, Robino Neumanno ásteigtos Archivum Lithuanicum stipendijos 

laimëtojas (2003), tiria þemaièio Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos veikalo Tayslós 

augumyynis (1843) priesaginius þiediniø augalø pavadinimus. Jiems sudaryti Pabrëþa 

vartojæs 25 priesagas, bet produktyvesnës buvusios tik keturios: -ûnas (-ë), -utis 

(-ë), -ytë, -elis (-ë). 

Daiva LITVINSKAITË analizuoja 1865 metø Evangelijas, parengtas kirilika pagal 

Juozapo Arnulfo Giedraièio Naujà Ástatymà (1816). Evangelijø rengëju tradiciðkai 

laikytas Laurynas Ivinskis, taèiau atlikta filologinë analizë verèia manyti, kad be 

Ivinskio daug dirbæs ir Jonas Kreèinskis, – tai rodo kai kurie individualûs rusø 

abëcëlës taikymo bruoþai. Grafemos þymëjimas labai panaðus á Kreèinskio, bet 

pasitaiko keletas pavyzdþiø su , bûdingø tik Ivinskiui. 

Jurgita VENCKIENË tiria trisdeðimt ðeðiø iðlikusiø XIX amþiaus pabaigos ir 

XX amþiaus pradþios maldaknygës Aukso altorius leidimø tarmæ ir raðybà. Paaiðkëjo, 

kad ilgai, iki pat XX amþiaus pradþios Katalikø Baþnyèios vyresnybë palaikë 

maldaknygës leidimuose vartotus tradicinius religiniø raðtø raðmenis , , 

, , , . Pasaulieèiø gerokai anksèiau (XIX amþiaus paskutiniaisiais 

deðimtmeèiais) pradëtos vartoti raidës , , bei digrafai , jose 

ádiegtos tik XX pradþioje, – taigi nuo pasaulieèiø atsilikta kelerius ar net keliolika 

metø. 


Giedrius SUBAÈIUS bando ávertinti, kiek lietuviðkai mokëjo Stanislovas Moravskis 

(1802–1853), bajoras, gydytojas, raðytojas, garsiø Vilniaus atsiminimø (Keleri 

mano jaunystës metai Vilniuje; 1818–1825) autorius. Ið jo rankraðtyje Piesni (1852) 

uþsiraðytø lietuviðkø dainø pavadinimø ir kai kuriø pastabø (fiksuotas 151 lietuviðkas 

þodis, 267 pavartojimo atvejai) prieinama prie iðvados Moravská lietuviðkai 

mokëjus, bet pavirðutiniðkai. Jis turbût galëjo ið garsø srauto iðskirti daug lietuviðkø 

þodþiø, taèiau sekti iðtisiná pasakojimà – vargu. 

Birutë KABAÐINSKAITË, Vincentas DROTVINAS ir Auðra RIMKUTË, Daiva 

KRIÐTOPAITIENË skelbia straipsnius, susijusius su Rytø Prûsijos lituanistiniø 

tekstø problematika. 

Kabaðinskaitë tiria Baltramiejaus Vilento Enchiridiono ir Evangelijø bei Epistolø 

(1579) diakritiniø þenklø ( ir , , ) vartosenà. Raðmuo daþniausiai 

þymëtas kirèiuoto arba nekirèiuoto nosinio [ø] bei kirèiuoto (retkarèiais nekirèiuoto) 

ilgojo [û] pozicijoje. Trys diakritikai virð atlikæ vienodà funkcijà, taèiau 

daþniausiai vartotas . Daþniausiai su bet kokiu diakritiku þymëta keliø 

vienskiemeniø ávardþiø gen. sg. galûnë. 

Drotvinas ir Rimkutë apþvelgia Kristijono Milkaus pastabas dviejuose jo paties 

leisto þodyno Littauiµch=deutµches und Deutµch=littauiµches Wærter=Buch (1800) egzemplioriuose, 

saugomuose LMAB. Suskaièiuoti 246 prieraðai ir 29 pabraukti þodþiai 

– tai buvæ Milkaus prieraðai sau. Jie rodo, kà Milkus manë esant tinkama 

panaudoti savo þodynui tobulinti: priraðyta naujø lemø, papildytos senosios naujais 

ðnekamosios kalbos faktais, atskirti homografai. 

Kriðtopaitienë, palyginusi daugelá Kristijono Donelaièio kûriniø leidimø, prieina 

prie iðvadø, kad nors 1977 metø jo Raðtus stengtasi parengti kuo autentiðkiau, 

stabilus kanoninis tekstas nëra pateiktas ir juose. 1994 metø leidimas buvæs skirtas 

platesniam skaitytojø sluoksniui, jame neiðlaikomos Donelaièiui bûdingos skyrybos, 

leksikos ypatybës, á já ið 1977 metø leidimo yra praslydæ kai kuriø netikslumø 

ir nenuoseklumø. 

Ona ALEKNAVIÈIENË apraðo visø XVI amþiaus lietuviðkø knygø gotikinius 

spaustuvinius ðriftus – ir Maþosios Lietuvos, ir LDK. Ji atkreipia dëmesá, kad 

rotundos ðriftas, dar randamas lietuviðkuose, lenkiðkuose ir prûsiðkuose paleotipuose, 

nuo XVI amþiaus vidurio Karaliauèiuje – jau nykstanti gotikinio ðrifto rûðis. 

Pagrindiniu knygø ðriftu tampa ðvabachas. Pirmasis lietuviðkas spaudinys, kuriame 

atsiranda gotikinio fraktûros ðrifto, – Martyno Maþvydo Forma Chrikðtymo 

(1559), taèiau Karaliauèiuje leistose lietuviðkose knygose nuo ðvabacho prie fraktûros 

pereinama tik 1570-aisiais. LDK XVI amþiuje iðëjusiose lietuviðkose knygose 

vyrauja ðvabachas. 


XIX amþiaus lietuviø kalbos dëstymo istorijà tiria Anna VERSCHIK. Ji apraðo 

Avromo Ðulmano jidið vartotojams skirtà Lietuviø kalbos vadovëlá, leistà 1923 metais 

Kaune. Ðulmanas sistemiðkai aiðkino gramatikà, bet vadovëlyje beveik nëra kontrastinës 

(gretinamosios) gramatikos elementø. Autorius naudojosi áprasta jidið gramatikos 

terminologija, bet, atrodo, jam nepavyko sukurti jidið kalba terminø lietuviø 

kalbos prozodijos iðskirtiniams bruoþams apraðyti. Jis beveik nieko neraðë apie 

kirèiavimà, në neuþsiminë apie veiksmaþodá. 

Ona ALEKNAVIÈIENË ir Laima GRUMADIENË pristato naujàjá originalø lietuviðkà 

kompiuteriø ðriftà Palemonas, skirtà visø pirma filologø poreikiams. Jis turi net 

apie tris su puse tûkstanèio ávairiø þenklø, kuriø reikia leidþiant ir cituojant senuosius 

lietuviðkus raðtus, transkribuojant tarminius tekstus. Ðriftas kurtas pagal Unikodo 

standartà, koduotas 16 bitø (2 baitø) sistema, sudaranèia sàlygas pereiti prie 

modernesniø taikomøjø programø. 

Publikacijø skyriuje Mikas VAICEKAUSKAS apþvelgia pastangas XIX amþiaus 

antrojoje pusëje leisti dar vienà Mykolo Olðevskio knygos Broma atverta ing vieènastá 

leidimà ir svarsto prieþastis, kodël Motiejaus Valanèiaus aprobata 1864 metø vasario 

28 dienà buvusi neigiama, kaip tai susijæ su paties Valanèiaus vëliau parengtu 

nauju Bromos leidimu (taip niekada ir neiðleistu). Skelbiami su neigiama Valanèiaus 

aprobata susijæ dokumentai. 

Spausdinamos ðeðios recenzijos: Jolantos GELUMBECKAITËS – apie Jono Palionio 

XVI–XVII a. lietuviðkø raðtø atrankiná þodynà (2004); Mindaugo ÐINKÛNO – apie 

Guido Michelini’o parengtà Lozoriaus Zengðtoko giesmyno Giesmes Chriksczionischkos 

ir Duchaunischkos perleidimà su ðaltiniais (2004); Sauliaus AMBRAZO – apie 

Giacomo Devoto Baltistikos raðtus, parengtus Pietro U. Dini’o ir Bonifaco Stundþios 

(2004); Williamo R. SCHMALSTIEGO – apie Liucijos Citavièiûtës knygà Karaliauèiaus 

universiteto lietuviø kalbos seminaras (2004). Deimantas KARVELIS recenzuoja 

Vacio Vaivados daktaro disertacijos pagrindu iðleistà knygà Katalikø Baþnyèia ir 

Reformacija Þemaitijoje XVI a. (2004); Saulius AMBRAZAS – dar ir Jurgio Pakerio 

daktaro disertacijà XVI a. Maþosios Lietuvos spaudiniø miðriøjø ir priesaginiø veiksmaþodþiø 

daryba (2005). 

Apþvelgiamos dvi konferencijos. Saulius AMBRAZAS pasakoja apie Lietuviø 

kalbos institute 2004 metø rugsëjo 20–22 dienà vykusià tarptautinæ konferencijà 

„Kalbos istorija ir dialektologija: praeitis ir perspektyvos“. Roma BONÈKUTË pristato 

2004 metø spalio 11–12 dienà vykusià mokslinæ konferencijà, skirtà Dionizo 

Poðkos 240-osioms gimimo metinëms paminëti (Poðkos gimtinëje Lëlaièiø dvare, 

Þemalës parapijoje). 

Tomo pabaigoje Giedrius SUBAÈIUS kvieèia pasikalbëti apie iðorinæ kalbos istorijà. 


Archivum Lithuanicum nuoðirdþiai dëkoja Egidijui Motiekai uþ 100 Lt aukà. Taip 

pat aèiû þurnalo bièiuliams: Rimai Cicënienei, Virginijai Galvanauskaitei, Jolitai 

Steponaitienei. Stilistei Aldonai Kaluinienei uþ kruopðtø ðio tomo redagavimà vienos 

padëkos nepakanka – jai tariame (tiksliau, raðome) dvigubà aèiû. 

Vilnius, Uþupis, 2005 m. liepos 30 d. 


15 

Straipsniai 

(Articles)



Vilniaus universitetas 

Rankraðtinës Purpuros chronologiniai 

santykiai su 1759 metø Þyvatu 

Archivum Lithuanicum 7, 2005 

ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

§ 1. Stambokas (maþdaug keturiolikos lankø) rankraðtinis tekstas Purpura iszganima 

mukos Jezusa 1 (toliau – Purpura), kurá 1979 m. ásigijo Lietuviø kalbos ir literatûros 

instituto biblioteka ir po keleriø metø spaudoje glaustai apibûdino Dalia 

Gargasaitë 2 , tik gana neseniai susilaukë ðiokio tokio kalbininkø dëmesio. 

§ 2. Pirmieji apie já prabilo Juozas Aleksandravièius su Jonu Palioniu 3 . Jie nesuabejojo 

Purpuros antraðtiniame lape paminëtais 1707 metais, todël recenzuodami 

1759 metø Þyvato indeksà pasakë nuomonæ, kad Þyvatà galima laikyti tiktai geriau- 

1 PURPURA ISZGANIMA MUKOS JEZUSA 

Ànt Dyinu Deszimtyis Iszdalita Yr pri 

Ànt apmyslyiema o Dwasyszkas wargusy 

patiekas, Nobaênam Skaititojou. Metusy 

1707 nu W.J M X. ALEKSANDRA DAW- 

GIALY S.Th.L. Koznadyie Ordynaryina 

Wylniuj S. Dwases Z K M. AFIERAWOTA 

Ànt wysodydiausi Troszkiyma Dusziu 

Apmyslyiymy tos Mukas milyntiu Storony 

K. JUZAPA GRYGALAUS SZYMAKA 

S. Thl: aklualna Bakalarza, topatyis Zoka[na] 

Kozn: so pazwaleny Wiresnibys. 

PARDROKAWOTA Diel pazitka Dwasyszka 

ir par[t]ùumoczita isz Lynkiyska 

àt ¡emajty[szka]; LLTIB RS: F 11–356. 

Sunumeruota 310 lapø, bet 52 lapas 

tuðèias; taip pat be teksto – virðutinis 43 

lapo puslapis (recto). 310 lapas ðiek tiek 

priraðytas kitø asmenø. Virðutiniame 

puslapyje raðæs visiðkas maþaraðtis, apatiniame 

(verso) – gana tvirtos raðysenos 

asmuo. Tekstas toks: Wùosna Kninga Panos 

Rozalyies Loúzejczales Miestelie Tweru jej Tropitumes 

pamesty prasza i Bazniczely i Zok- 

rasiyi atneszty (plg. 3 pav.) – maþdaug 

‘Panos Rozalijos Luðevièiûtës ið Tverø 

miestelio nuosava knyga. Jeigu pasitaikytø 

pamesti, praðo á baþnytëlæ, á zakristijà 

atneðti’. Neþinia, ar tos paèiõs rankos áraðas 

yra ir prieð antraðtiná lapà – jame praðoma 

Vieðpaties, kad iðmokytø melstis 

kaip pridera, „nes asz pati ysz sawys nemoku 

melstyis yr neýynaw kap praszity yr ko 

praszity“ (plg. 2 pav.). 

2 Dalia Gargasaitë, „Ið 1547–1861 m. lietuviðkø 

knygø bibliografijos papildymø“, Ið 

bibliografijos aruodø, Vilnius: LTSR Knygø 

rûmai, 1985, 110–111; „Purpura“, parengë 

D[alia] G[argasaitë], Lietuvos TSR bibliografija. 

Serija A, Knygos lietuviø kalba 1. 

1547–1861 (Papildymai), Vilnius: Mintis, 

1990, 104 (LBP). 0 0 0 

3 Juozas Aleksandravièius, Jonas Palionis, 

[Rec.:] „Aleksas Girdenis, Danutë Girdenienë, 

1759 metø ‘Ziwato’ indeksas, Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 

1997, 462 p.“, Blt 33(1), 1998, 126, 

9 iðn. 

17 Rankraðtinës Purpuros chronologiniai 

santykiai su 1759 metø Þyvatu 0 0 0

1 pav. Purpuros antraðtinis lapas. Ðiaurës þemaièiø tarmës bruoþai: Dyinu Deszimtyis ~ 

dienø deðimties (tarm. dËinf, déði.mtËis), wargusy ~ vargûse ‘varguose’, Skaititojou ~ 

skaitytojuo ‘skaitytojui’, Metusy ~ metûse ‘metuose’, DAWGIALY ~ Daugelio, 

Troszkiyma ~ troðkimo (tarm. truoðkË.ma) ir kt. Pajûrio þemaièiø reiðkiniai: wysodydiausi 

‘visø didþiausio’, milyntiu ~ mylianèiø (tarm. mi,l¼.ntf,); 

LLTIB RS: F 11–356 


sia XVIII amþiaus ðiaurës þemaièiø tarmës spausdinta knyga – rankraðtinë Purpura 

taip pat esanti geras to amþiaus tarmës paminklas. Gana greitai ðià Aleksandravièiaus 

ir Palionio mintá pasvërë Regina Venckutë ir Giedrius Subaèius to paties 

indekso bei Þyvato faksimilinio leidinio recenzijoje 4 . Remdamiesi glausta, bet taiklia 

rankraðèio grafikos ir tam tikrø tarmës faktø analize jie iðkëlë labai átikinamà 

alternatyvià hipotezæ, teigianèià, kad „Purpuros teksto ypatybës skatina jo autoriaus 

ieðkoti tarp Daukanto ir Valanèiaus amþininkø, o ne XVIII amþiaus pradþioje“ 

(Venckutë, Subaèius 1999, 197). 

Smulkesnis rankraðèio tyrimas, ypaè jo nuoseklus lyginimas su 1759 metø Þyvatu 

Venckutës ir Subaèiaus poþiûrá tik sutvirtina. 

§ 3. Net kruopðèiausiai iðnagrinëjus Purpuros rankraðtá, jame neámanoma rasti 

raidës ilgojo alografo , bûdingo XVIII amþiaus tekstams 5 : visur raðoma tik 

paprastoji . Ðtai 1759 metø Þyvate 6 iðspausdinta µawµa 219 25 ~ sauso, µeµeris 46 13 ~ 

seserys, wyµuµy 56 14–15 ~ visûse ‘visuose’ – Purpuroje yra tik sausa 26v 11, seseris 3r 4/ 

sesyris 82v 2, wysusy 30r 18. 

Þyvatui labai bûdingos raidës , Purpuros tekste pasitaikë tik po vienà 

kartà: acc. pl. neãiestis 150r 28–29 ~ neèëstis ‘nelaimes’ ir nom. pl. oêraúzitas 249r 4 ~ uþraðytos; 

kitõs rankos áraðe rankraðèio pabaigoje (kaip minëta 1 iðn.) dar yra Loúzejczales 

310v 2 ~ (gen. sg.) Luðeièalës ‘Luðevièiûtës’. Kadangi tos Þyvato grafemos nevienareikðmës, 

tiriamajame rankraðtyje jø atitikmenys ávairuoja, plg.: (Þyvatas) 

úiunte 9 12 ~ siuntë, regieãio 19 6 ~ regëèio ‘regëèiau’, krykúãionis 90 7 ~ krikðèionys, 

deúimtu 51 5 ~ deðimtø ‘deðimèiø’, grieúniku 95 2 ~ grieðnykø ‘nusidëjëliø’, maãioy 

173 12 ~ macioj ‘galioje’ : (Purpura) siunty 202v 28, regietio 15v 18, Krykszczionis 72r 17, 

deszimtu 3v 19, macio 106v 3(2×). Raidë Purpuroje tik fakultatyviai keièia 7 : iki 

220 lapo – retkarèiais, toliau – gana daþnai. Pvz.: oê dowyna 8 37r 18–19 ~ uþ dovenà 

4 Regina Venckutë, Giedrius Subaèius, [Rec.:] 

„Aleksas Girdenis, Danutë Girdenienë, 

1759 metø ‘Ziwato’ indeksas, Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedijø leidybos institutas, 

1997, 462 p.; 1759 metø ‘Ziwatas’, faksimilinis 

leidimas, parengë Aleksas Girdenis, 

Petras Skirmantas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidybos institutas, 1998, 336 

p.“, ALt 1, 1999, 196–197. 

5 Apie jo nykimà lietuviø raðtijos paminkluose 

þr. Giedrius Subaèius, „Grafemos 

netektis Lietuvos µpaudiniuose“, ALt 6, 

2004, 239–264; „Grafemos netektis 

Lietuvos rankraµzèiuose“, ALt 6, 265–286. 

6 Pavyzdþiai pateikiami pagal: Aleksas Girdenis, 

Danutë Girdenienë, 1759 metø „Ziwato“ 

indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidybos institutas, 1997. 

7 Ðios raidës diakritikas daþniausiai panaðus 

á dabartinæ „varnelæ“ (èekø håèek), nes be- 

veik visur þymimas kaip taðkas su kilpele, 

brëþiama á deðinæ þemyn, paskui á virðø. 

8 Kaip ir Þyvate (þr. Girdenis, Girdenienë 

1997, 19–44 = KD 3, 292–314), grafema 

reiðkia ávairios kiekybës ir kilmës balsá 

[¼] (Wysy 10v 16 ~ vËsË ‘visi’, oýkrytys 

140v 17–18 ~ ¹ðkrË.t¼s ‘uþkritæs’), – [i], [î] 

(giwy 64v 4 ~ gi,vË ‘gyvi’, akis 4r 7 ~ äkis 

‘[acc. pl.] akis’, ausis 132v 9 ~ öusis ‘ausys’), 

ir – nazalizuotus [¼], [¹] tipo 

balsius (ysztæs 167r 3 ~ ËðtË, (n)s ‘iðtæsia’, 

kàsneli 106v 12 ~ k¹, (n)sne.li ‘kàsnelio’ [plg. 

neparsygànsyt 169r 2–3 ~ neparsigàsiat 

‘nepersigàsit’]), digrafas – [¼i] 

(< r. bl. *Ë [> bk ie], pvz.: naktyis 7r 18 ~ 

näktËis ‘nakties’, szaldityis 44r 12 ~ ðåldi,tËis 

‘ðaldytis’, szwyisi 241v 3 ~ ðvËisi ‘ðviesø’). 

Didþiausia Purpuros naujovë – dvireikðmë 

raidë : ja þymimas ne tik [uo] 

(tokios 8r 3 ~ tsokfos ‘tokiÂs’, ùowo 184r 23 ~ 



2 pav. Kitos rankos áraðas prieð antraðtiná lapà. Ásidëmëtinos 

þemaitiðkos lytys: muni ‘mane’, melstyis ~ melsties ‘melstis’, kap ~ 

kaip (tarm. kö,p). Paskutinëje eilutëje raðoma ne Purpuros stiliumi: 

duksawk ~ dûksauk ‘dûsauk’, dejowk ~ dejuok; 


‘dovanà’, Wysuêemiausi 41r 7–8 ~ visø þemiausá ‘þemiausià’, êàsùus 220v 17 ~ þàslus, 

êynodama 221r 20–21 ~ þinodama, Kriêiaus 225r 20 ~ Kryþiaus, atsygræêy 230r 20 ~ atsigræþë 

– ir t. t. Atsitiktinai paraðyta vietoj þodyje pasywejêiekiet 225v 4 ~ pasiveizëkiat 

‘pasiþiûrëkite’. 

Taigi Purpuroje nerandame paèiø ryðkiøjø priebalsiø grafikos bruoþø, bûdingø 

XVIII amþiaus vidurio þemaitiðkam tekstui. 

§ 4. Dvibalsiø digrafai , , , kuriø Þyvate knibþdëte knibþda, Purpurai 

visai svetimi 9 . Dvibalsis [ai] porà kartø taip paraðytas þodþio gale (Poù- 

lsovûo ‘lovoje’), bet ir [¹] (torio 35r 23 ~ 

tOrO ‘turiu’, Dongos 111r 4 ~ dOqgOs ‘dangus’, 

sauso 227v 22–23 ~ sausO ‘[instr. sg.] 

sausa’), taip pat dvibalsio [¹u] (< *ô 

> bk uo) pirmasis dëmuo (wyinioulyka 

5v 18 ~ v¼.inOul¼ka ‘[acc.] vienuolika’, atydoutio 

5v 24 ~ at¼dOutûo ‘atiduoèiau’, douna 

15v 3 ~ dOuna ‘duonà’). Prieð (visada) 

ir prieð (daþnai) þymimas priebalsiø 

[K], [G] minkðtumas (kiytims 2r 6 ~ K¼tims 

‘kitiems’, pakiyùa ~ paKË.la 131r 3 ‘pakilo’, 

giymynies 40r 21–22 ~ GËm¼nies ‘giminqs’, giyli 

115r 1 ~ GË.li ‘gilø’, tànkie 5r 9 ~ tONKê, 

‘tankiai, daþnai’, gielýyis 4r 8 ~ GélþËis ‘geleþies’). 

9 Plg. Venckutë, Subaèius 1998, 196t. Ðiame 

kontekste minimas pavyzdys pynktuj 62v 8 

yra ávardþiuotinis galininkas (~ penktàjá), 

o ne naudininkas. Purpuroje naudininko su 

-uj ar -ui apskritai nëra: atitinkami daiktavardþiai 

iðtisai raðomi su -ou (pvz.: 

Wyingiymiou Sunou Diewa 39v 2 ‘vienatiniam 

Dievo Sûnui’, pasydabojosi Ponou Jezusou 

tokie anos tykriby ir pakara 14r 14 ‘patikæs 

Vieðpaèiui Jëzui toks jos tikrumas ir 

nuolankumas’), kokybiniai bûdvardþiai 

(taip pat atitinkami ávardþiai, skaitvardþiai, 

dalyviai) – su -am, -em (pvz.: Tejsingam 

5v 16 ~ teisingam, nekaùtam 47v 8 ~ 

nekaltam, negadnem 42r 22–23 ~ negadniam 

‘nevertam’, Szwæncziausem 60r 14 ~ ðvenèiausiam). 

0 0 0 


3 pav. Kitos rankos áraðas rankraðèio pabaigoje; 


kay 76v 12 ~ pulkai, Sztoùpay 303r 6 ~ ðtulpai ‘stulpai’), þodþiø kamiene digrafo 

nëra, plg. tokius Þyvato paraðymus kaip nom. sg. zwayzdie 35 16 ~ þvaizdë ‘þvaigþdë’, 

acc. zwayzdy 281 12 ~ þvaizdæ, nom. pl. êwayzdes 295 1 ~ þvaizdës, gen. êwayzdziu 

293 13 ~ þvaizdþiø, instr. ýwayzdiems 311 22 ~ þvaizdëms ir Purpuros atitikmenis ýwaizdie 

8v 11, ýwaizdy 82v 24, ýwaizdys 27v 1–2, ýwaizdiu 182v 12, ýwaizdiems 78v 24. Tai pasakytina 

ir apie [ei], plg. Þyvato nom. sg. µweyka 13 16 ~ sveika, gen. sg. µweykatas 

68 22 ~ sveikatos, acc. µweykata 66 1–2 ~ sveikatà ir Purpuros rankraðèio sweika 111r 20, 

sweikatas 60v 22, sweikata 86v 2; su ðis dvibalsis irgi pasitaiko tik þodþio gale, 

pvz.: Apey 22r 17 ~ apei ‘apie’, potmyney 78r 23 ~ putmeniai ‘putmenys, patinimai’, 

szonkauley 78v 13 ~ ðonkauliai. Digrafo tiesioginio atitikmens Purpuroje nepavyko 

rasti – vietoj jo þodþiø kamiene (tiesà sakant, vienoje ðaknyje – puik-) yra 

, pvz.: poikos 108r 14 ~ puikus ‘graþus’, poiki 93r 10 ~ puikio ‘graþaus’, poiki 

181r 5 ~ puiká ‘graþø’, poikiemy 100r 24 ~ puikiame ‘graþiame’, poikiy 133v 21 ~ puiki 

‘graþûs’. Þodþio gale ðiaurës þemaièiai tokio dvibalsio neturi, todël , jeigu èia 

ir pasitaiko, tai reiðkia kitus garsus (hiperkorekciná trigarsá [uo§] ir pan.). 

Kartkartëmis paraðomos ir dvibalsës , , . Pirmosios dvi daþniausios 

vietoj tarmës suvienbalsëjusiø [â], [ç] (< ai, ei), pvz.: tyktaj 2r 5 ~ tiktai, Kiytajs kartajs 

3r 8 ~ kitais kartais, skadajs 4r 13 ~ skadais ‘laiptais’, Anioùaj 6v 14 ~ aniolai ‘angelai’, 

ýodejs 2r 18 ~ þodþiais, 2 sg. dawej 2r 19 ~ davei, spindolejs 3r 24 ~ spinduliais, 

tejp 3v 18 ~ teip ‘taip’, kabejs 4r 8 ~ kabiais ‘kabliais’, kiytejp 5r 4 ~ kiteip ‘kitaip’, palejsyt 

169r 3 ~ paleisiat (tarm. pale,s¼t), atejkiyt 192r 12 ~ ateikiat (tarm. atd,k¼t), bet pasi- 



taiko ir kitur: parmajna 2v 4 ~ parmaino ‘pakeièia’, ùajkie 3r 22 ~ laikë, ýwajzdiu 

5v 17 ~ þvaizdþiø 10 ‘þvaigþdþiø’, gajlesiu 6r 13 ~ gailesiu ‘gailesèiu’, Apej 2r 1 ~ apei 

‘apie’, wejda 3r 7 ~ veidà, wejziedams 4v 4 ~ veizëdamas ‘þiûrëdamas’. Digrafas 

retkarèiais randamas bûdvardþio puikus vediniuose, pvz.: pojkiausis 12r 5 ~ puikiausis 

11 ‘graþiausias’, pojkiausi 21r 17 ~ puikiausá ‘graþiausià’, pojkiby 11v 13 ~ puikybæ. 

Beveik tik su raðomas ðiaurës þemaièiø dvibalsio [¼i] < r. bl. *Ë (> bk ie) 

atitikmuo, pvz.: Dyinu 1 4 ~ dienø, topatyis 1 17 ~ to paties, szwyisiby 2r 16 ~ ðviesybæ, 

wyinu 2v 22 ~ vienu, dyina 4v 11 ~ dienà, gielýyis 4r 8 ~ gelþies ‘geleþies’, apszwyit 

5r 21 ~ apðvieta ‘apðvieèia’, tawyi 5v 22 ~ tavie ‘tau’, sawyi 7v 8 ~ savie ‘sau’, giyntyi 

9v 23 ~ gentie ‘giminaièiui’, szyrdyi 11v 1 ~ ðirdie ‘ðirdþiai’. Su pavyko rasti tik 

vienà þodá – Anyj 294r 23 ~ anie 12 . 

§ 5. Ten, kur Þyvate raðoma dvibalsë , Purpuroje beveik visada yra , 

plg.: Þyvato paraðymus awkµa 125 8 ~ aukso, kùaws 49 21 ~ klausa ‘klausia’, µawµa 

9 15 ~ sausä, Sunaws 13 20 ~ Sûnaus ir Purpuros paraðymus auksa 33v 11, kùaus 57v 16, 

sausa 196v 19, Sunaus 36v 9, o vietoj / – : Þyvate randame nuwgas 

201 12/nàwgas 185 2 ~ nuogas, nuwga 215 2 ~ nuogo, nuwga 201 12 ~ nuogà, anuw 14 19/ 

anàw 32 13~ anuo ‘juo’, o Purpuroje – nougas 83r 12, nouga 183v 12, nouga 89v 8, Anou 

10v 15. Junginiai +, +, reiðkià dvibalsius, vienoje kitoje Purpuros 

vietoje paraðyti tik keliant þodþius ið vienos eilutës á kità: apsia-wty 4v 6–7 ~ apsiautë, 

gen. sg. neiszmiero-wtas 258v 56 ~ neiðmieruotos ‘neiðmatuojamos’, acc. pl. oêdo-wtas 

308r 13–14 ~ uþduotas – iðimtá sudaro, rodos, tik antraðtiniame lape paminëtas pavardës 

kilmininkas Dawgialy 1 9 ~ Daugelio (ne Daugelo!) 13 . Tiesa, galinis [¹u] teksto 

pradþioje kelissyk þymimas kaip Þyvate – : Donguw 7v 16, 8v 21 ~ danguo(je) 

‘danguje’, Ponuw Diewuw 9r 16 ~ Ponuo Dievuo ‘Vieðpaèiui Dievui’, pokoriuw 

28r 25 ~ po kuriuo; þodþio viduje ðá digrafà pavyko rasti tik vienà kartà: neiszmieruwta 

47r 10 ~ neiðmieruotà ‘neiðmatuojamà’. Tai veikiausiai toks pat atsitiktinis apsirikimas 

ar susvyravimas kaip wijna 129v 3 ~ vienà ar kiek daþnëlesni iszpuuly 72r 7 ~ iðpuolë, 

paskuu 110v 14–15, 185r 12 ~ paskuo ‘paskui’, nuugoma 186r 3 ~ nuogumà, Rojuu 

246v 10 ~ rojuo(je) ‘rojuje’. 

10 Transponavimas „sutartinis“, nes [d’] ðio 

tipo formose nëra tiesiogiai kilæs ið *d§ 

(> bk dþ). Smulkesná pajûrio þemaièiø 

[t’], [d’] nefonetinës kilmës aiðkinimà þr. 

Aleksas Girdenis, „Baltiðkøjø *tj, *dj refleksai 

1759 m. ‘Þyvate’“, KD 1, 237–257 

ir min. lit. 

11 Visiðkai korektiðka transpozicija bûtø puikiausys 

(taip pat brolis ~ brolys ir pan.), 

nes ðiaurës þemaièiø nekirèiuotose cirkumfleksinëse 

galûnëse -i yra kilæs 

ið *-î – plg. kiek anksèiau paminëtà µeµeris 

Þyvato 46 13 ~ seserys. 0 0 0 

12 Daþniausiai ðis ávardis reiðkia ‘jie’ (plg.: 

ons 3v 23 ~ ans ‘jis’, ano 2v 12 ‘jo’, anam 4r 1 

‘jam’, anu 4v 7 ~ anà ‘já’, Anou 32v 10 ~ anuo 

‘juo’, anamy 49r 5 ~ aname ‘jame’). 

13 Paminëtina, kad „þyvatiðkieji“ , 

pasitaikë 1 iðnaðoje paminëtame kitos 

rankos áraðe prieð antraðtiná lapà: duksawk 

I 6 ~ dûksauk ‘dûsauk’, dejowk 

(t. p.) ~ dejuok. 


§ 6. Venckutë ir Subaèius recenzijoje atkreipë akis á tai, kad Purpuros tekste 

randama visiðkai susiformavusi pajûrio þemaièiø ypatybë (Venckutë, Subaèius 

1998, 197) – paprastieji minkðtieji priebalsiai [t], [d] vietoj Þyvate dar beveik 

nuosekliai raðomø kaitmeniniø afrikatø 14 . Geriausiai tai matyti ið þodþio paradigmos 

(1) 15 . 

(1) sg. pl. 

nom. ýodis 107v28 ýodej 18r6 gen. ýodi 110v10 ýodiu16 35r8 dat. ¡odiou 192v10 — 

acc. ýodi 19r15 ýodius 18r18 instr. Ýodio 111v 7 ýodes 35v 12/ýodejs 74v 2 

loc. — ¡odiusy 151v 15 

Afrikatos nebuvimas formose ýodej ~ þodþiai, ýodes/ýodejs ~ þodþiais – visuotinis 

þemaièiø tarmës reiðkinys (te, de < *t§a, *d§a). Formose ¡odiou ~ þodþiuo ‘þodþiui’, 

Ýodio ~ þodþiu, ýodiu ~ þodþiø, ýodius ~ þodþius, ¡odiusy ~ þodþiûse ‘þodþiuose’, 

ið dalies – ir ýodi ~ þodþio (dël galûnës þr. § 34) matome skiriamàjà pajûrio 

þemaièiø ypatybæ – vietoj afrikatø apibendrintus [t], [d]. 

Kad vaizdas bûtø visiðkai aiðkus, sudarykime to paties þodþio paradigmà (2) ið 

Þyvato duomenø. 

(2) sg. pl. 

nom. ýodis 11924 êodey 51 gen. ýode 11711/êodzie 1525 êodziu 165–6 dat. — — 

acc. ýodi 1201 ýodzius 12224 instr. êodziu 16 8 ýodeys 103 18 

loc. êodie 88 5 êodziuµy 8 18 

Kaip matyti, XVIII amþiaus vidurio paminklas tebeturi afrikatas visais nagrinëjamaisiais 

atvejais – svyruoja tik vienaskaitos kilmininkas ýode/êodzie ~ þodþio. 

§ 7. Purpuros tarmëje afrikatos jau iðnykusios net tais atvejais, kur rytinë pajûriðkiø 

dalis (á rytus nuo apytikslës linijos Skuodas–Mosëdis–Salantai–Ðateikiai– 

Kuliai–Gargþdai 17 ) jas ir dabar tebetaria. Bûdingiausias yra tariamosios nuosakos 

pirmasis asmuo – kitø ðios nuosakos lyèiø kontekste jis atrodo taip (3). 

14 Smulkiau þr. Girdenis, KD 1, 237tt. 

15 Kalbamuoju atþvilgiu visiðkai tapaèià dabartiniø 

pajûriðkiø paradigmà þr. Vladas 

Grinaveckis, Þemaièiø tarmiø istorija (fonetika), 

Vilnius: Mintis, 1973, 293. 

16 Vienà kartà pasitaikë ýodýiu 35r 5 , – atrodo, 

tai vienintelis pavyzdys su afrikata vadinamajame 

kaitmeniniame skiemenyje. 

17 Plg. Girdenis, KD 1, 238, 4 iðn. Nei ið minëtos 

Vlado Grinaveckio knygos (pvz., 

Grinaveckis 1973, 293–298), nei ið LKA II 

þemëlapio Nr. 80 ðiø niuansø nematyti; 

nekalbama apie juos ir Atlaso komentaruose 

(LKA II, 94t.). Naujoji Lietuviø kalbos 

tarmiø chrestomatija (2004) taip pat apþvelgia 

ir kartografuoja tik paèius ben- 



4 pav. Purpuros 15 lapo antroji pusë (verso). Ðiaurës þemaièiø tarmës 

bruoþai: douna ~ duonà, duona, douk ~ duok, ýmonis ~ þmonys ‘þmonës’, 

tawi ‘tave’, mona ‘mano’, Saldiby ~ saldybæ, wysokiy ~ visokie. Pajûrio 

þemaièiø reiðkiniai: Saldiausis ‘saldþiausias’, galietio ~ galëèio ‘galëèiau’ (§§ 6–7). 

Puslapio pabaigoje matyti Kretingos parapijos ðnektai bûdingos lytys – gen. sg. 

Kudykieli milausi ‘kûdikëlio mieliausio’ (tarm. ku,d¼ke.li mi,lóusi) – þr. § 34; 



(3) 18 sg. pl. 

1. butio 38r 13 butomem 186r 24 

2. butomi 98r 22 dejoutomyt 53r 5 

3. butu 58v 16 / butum 2r 20 / 

but 19 83r 4 

Plg. dar: atydoutio 5v 24 ~ atiduoèio ‘atiduoèiau’, pripylditio 6r 7 ~ pripildyèio, 

oýkrystio 12r 8 ~ uþkrisèio, regietio 15v 18 ~ regëèio, galietio 76v 27 ~ galëèio, [...] idànt su 

Tawymi ànt Aukztibes Karalautio ànt omýiu 65r 3–4 ‘kad su Tavimi Aukðtybëje karaliauèiau 

per amþius’. Veiksmaþodþio bûti tariamosios nuosakos pirmasis asmuo pavartotas 

(skaièiuojant ir formas su neiginiu) 19 kartø – vienintelis jo variantas yra butio 

(ir nebutio). Në karto ði lytis neparaðyta su afrikatine baigme 20 , kuri Þyvate buvo 

vienintelë (raðoma -cio arba -ãio, pvz.: bucio 10 6 ~ bûèio, ùawêicio 6 14 ~ lauþyèio, milieãio 

302 27 ~ mylëèio, nebuãio V 33 ~ nebûèio). Ðios rûðies deriniai galimi tik skoliniuose 

21 , pvz.: Baýniczio 24r 11 ~ baþnyèio(je), Roýonczio 65r 26–65v 1 ~ (acc.) roþanèiø, 

tawarczio 89r 18 ~ tavarèiu ‘draugu, bendraþygiu’, pertniczio 259v 27 ~ pertnyèio(je) 

‘penktadienyje (penktadiená)’. 

Prie tariamosios nuosakos pirmojo asmens, kaip ir dabartinëse vakariniø pajûrio 

þemaièiø ðnektose, ðlyja tokie priesaginiai þodþiai kaip pamatiosi 19r 6 ~ pamaèiusi, 

pastatiosis 131r 4–5 ~ pastaèiusys(i) (tarm. pastät¹si,s) ‘pasistaèiusi’, nekaltiausis 49v 12–13 

‘(nom. sg.) nekalèiausias’, dydiausiu 282r 28 ~ didþiausiø, saldiausis 288v 5–6 ‘(voc. sg.) 

druosius pajûrio þemaièiø ypatybës bruoþus 

(þr., pvz., þemëlapá tarp p. 234 ir 

235). Tik LKA III (morfologijos tomo) þemëlapyje 

Nr. 103 randame bene svarbiausià 

rûpimojo ploto skiriamàjà ypatybæ – 

tariamosios nuosakos pirmojo asmens 

baigmës -tûo izoglosà. Ji eina pro ðiuos 

punktus (jiems atliepianèiø vietø sàraðà 

þr. LKA I, 21–30; LKA II, 9–17; LKA III, 9– 

19): 39/38, 40, 63/64, 93/94, 125, 56, 

187, 217/251. Ryèiausios ir pieèiausios 

vietos, prideranèios -tûo arealui, yra maþdaug 

ðios: Lenkimai, Mosëdis, Salantai, 

Ðateikiai, Plungë, Kuliai, Vëþaièiai, Agluonënai. 

18 Pateikiamoji paradigma tokia pat kaip 

dabartiniø vakariniø pajûrio þemaièiø, iðskyrus 

toliau (19 iðn.) minimà maþmoþá – 

þr., pvz., Juozas Aleksandravièius, „Kretingos 

tarmës veiksmaþodis“, Vilniaus 

valstybinio pedagoginio instituto mokslo darbai 

8, 1959, 116. 

19 Treèiàjá variantà randame ir Þyvate (55×), 

ir Purpuroje (> 80×), pvz.: Nebowa tun Sopolun 

Jezusa koriun but ana nenukiyntiejosi 

91v 13 ‘Nebuvo tø Jëzaus sopuliø, kuriø 

bûtø ji nekentëjusi’. Prie 3 asmens tas variantas 

èia raðomas su didele iðlyga. 

Sprendþiant ið ðiaurës þemaièiø dabartiniø 

ðnektø, lytis but, bûdinga veiksmaþodþio 

perifrastinëms makroformoms, veikiausiai 

galëjo reikðti bet kurá asmená – 

plg. mosëdiðkiø að\but\nugöiðus i tajöu ‘að 

bûèiau nugaiðusi (numirusi) tuojau’ 

(Aleksas Girdenis, „Stratifikacinis lietuviø 

kalbos veiksmaþodþio morfologijos modelis“, 

KD 2, 296). 

Aleksandravièius (1959, 116) varianto 

but nemini. Matyt, jis bus rëmæsis tik aiðkiuoju 

(lento) kalbëjimo stiliumi (daugiausia 

savistaba) ir á kontekstinius kalbos 

srauto reiðkinius neatsiþvelgæs. 

20 Bûtø raðoma -czio – t. y. *buczio, *galieczio, 

*regieczio ir pan. 

21 Taip pajûrio þemaièiø tarmëje yra iki ðiol 

(Zigmas Zinkevièius, Lietuviø dialektologija, 

Vilnius: Mintis, 1966, 143; Grinaveckis 

1973, 295) – tik jaunesni þmonës kartais 

pasako hiperpajûrietiðkø formø nebuvëliø 

baþni,tûo ~ baþnyèio(je), k u¹pli,tu ~ koplyèiø 

ir pan. Afrikatos skoliniuose nenyko veikiausiai 

tik todël, kad buvo nekaitmeninës, 

– plg. Purpuros nom. sg. Baýniczy 

212r 25 ~ baþnyèia ir t. t. (visà paradigmà 

[10] þr. § 21). 



5 pav. Purpuros 107 lapo antroji pusë (verso). Ðiaurës þemaièiø tarmës 

bruoþai: Dyina wyina ~ dienà vienà, parpouly ‘parpuolë, pargriuvo’, 

nukiyntiejau ~ nukentëjau, omýyna ~ amþina, ta Panelej ~ tai panelei (tarm. 

tó, panélê,), dat. du. dom pyrsztom ~ dum pirðtum ‘dviem pirðtais’. 

Pusdalyvis waikszcziodama po [ð] iðlaikæs [è] (þr. § 7); 



saldþiausias’. Skiriasi tik veiksmaþodþio vaikðèioti lytys, kurios kalbamosiose ðnektose 

esti be afrikatos (vå,kðtûot ¼ ~ våikðèioti, vå,kðtûo ~ våikðèio[ja], vå,kðtûoj ¼ ~ våikðèiojo...), 

o Purpuros rankraðtyje – visada su afrikata (ilgiau iðsilaikiusia turbût dël [ð] 

progresyvinio poveikio 22 ): waikszczioty 67r 26 ~ vaikðèioti, waikszczio 64v 18, 68v 11, 

85r 4 ~ vaikðèio(ja), waikszcziojy 114v 7 ~ vaikðèiojo, waikszczioje 101r 1 ~ vaikðèiojo 23 , 

koêno pertniczio [...] basos waikszcziojy po erszkietius 259v 28 ‘kiekvienà penktadiená basas 

vaikðèiojo po erðkëèius’. 

§ 8. Purpura ryðkiai skiriasi nuo Þyvato ne tik skirtingu afrikatø vartojimu, bet 

ir tuo, kad turi -y- [¼] niekada nekirèiuojamuose vidiniuose skiemenyse vietoj -e- [e]. 

§ 9. Labiausiai Purpuroje á akis krinta nekirèiuojamas -y- vietoj Þyvato balsës -eprieð 

nosinæ priebalsæ. 

§ 10. Þyvate þodþio dovena ‘dovana’ lytys raðomos taip: nom. sg. dowena 

34 4 ~ dovena, gen. Dowenos 276 19 ~ dovenos, acc. dowena 23 17 ~ dovenà, instr. dowenu 

293 24 ~ dovena, gen. pl. dowenu 15 7 ~ dovenø, acc. dowenas 20 12 ~ dovenas, instr. dowenomis 

229 1 ~ dovenomis – Purpuroje randame gen. sg. dowynos 201r 3 ~ dovenos, 

acc. sg. dowyna 53r 19 ~ dovenà, taip pat beveik visà daugiskaitos paradigmà (4). 

(4) pl. 

nom. dowynas 219r 21 

gen. dowynu 19v 10/dowynun 212r 10 

dat. dowynoms 239r 18 

acc. dowynas 19r 24 

instr. dowynoms 285v 15/dowynomis 281v 18 

Në karto ðaknis neparaðyta dowen-; net atitinkamuose veiksmaþodþiuose rasta 

tik -y-, pvz.: inf. dowynoty 131v 19 ~ dovenoti, praes. 1 sg. dowynojo 106r 15 ~ dovenoju, 

praet. 3 dowynojy 230r 2 ~ dovenojo, imp. 2 sg. dowynok 99r 17 ~ dovenok. 

Tà patá matome Þyvate nepasitaikiusiame þodyje pelenai (pelenas): acc. pelynus 

301v 12 ~ pelenus (pelynus wyito dounas jemys 301v 12 ‘pelenus vietoj duonos ëmæs’), 

instr. pelynais 215r 24 ~ pelenais; nom. sg. pelyns 68v 20 ~ pelenas (asz mizernas kiyrmynelis, 

dolkiy ir pelyns ‘að vargingas kirminëlis, dulkë ir pelenas’) nelabai informatyvus, 

nes èia -y- yra antrinio dvigarsio [¼n] sandas. 

22 Plg. Aleksas Girdenis, „Þemaièiø dzûkavimas: 

dabartinë padëtis ir istorija“, KD 2, 

164 (apie geresná [è] iðlikimà vidurio þemaièiø 

deriniuose -ðè¼ < *-ðèâ < *-ðt§â – tokiais 

atvejais kaip körðè¼ ~ kaiðèio). 

23 Dabartinëje tarmëje pirmieji du ðio veiksmaþodþio 

daugiskaitos ir dviskaitos asmenys 

yra ç kamieno: vå,kðtuojiem ~ våikðèiojëm, 

vå,kðtuojiet ~ våikðèiojët, vå,kðtuojie 

~ våikðèiojëv(a), vå,kðtuojietóu ~ våikð- 

èiojëtav(a) – tad turbût formaliai derëtø 

transponuoti vå,kðtûoj ¼ ~ våikðèiojë (plg. 

Aleksandravièius 1959, 112t.; Zinkevièius 

1966, 352), nors toks atstatymas istorinës 

tiesos nerodo. Ar taip transponuotini ir 

Purpuros variantai waikszczioje/waikszcziojy, 

nustatyti neámanoma, nes tekste nëra minëtøjø 

„atraminiø“ daugiskaitos nei dviskaitos 

lyèiø. 



§ 11. Grafema nuosekliai raðoma ir priebalsinio kamieno daiktavardþiø 

derinyje -en-, einanèiame prieð galûnæ, kur kai kas yra bandæs áþvelgti silpnojo 

balsiø kaitos laipsnio pëdsakus arba ið kurðiø paveldëtà -in- ÷ -en- 24 . 

Palyginkime vandens vienaskaitos paradigmas. Kaip matyti (5), visos Þyvato 

lytys, iðskyrus vienaskaitos vardininkà, turi -e-, Purpuros – -y-. 

(5) Þyvatas Purpura 

nom. wàndu 1722/wàdu 9020 àndou 210r9/Ondou 242r16 gen. wàdens 764/wàndens 8322 àndyns 226v1/ondyns 233v22/wondyns 194r18 dat. — — 

acc. wàndeni VII21/wàdeni 7615 àndyni 296v7/ondyni 26v19/wondyni 194r21 instr. wàdemi 25 54 15/wàndemi 54 6 àndynio 93v 13/ondynio 197r 26/wondynio 4r 17 

loc. wàndenie 333 29 — 

Uþraðyti tik ðie daugiskaitos linksniai: Þyvate nom. pl. wàdenis 184 27 ~ vandenys, 

acc. wàndenis 334 6 ~ vandenis – Purpuroje nom. pl. wàndynis 85v 14 ~ vandenys (Apsiauty 

moni wàndynis ligpat duszes ‘Apsupo mane vandenys iki pat sielos’), voc. 

àndynis 137v 16 ~ [v]andenys (o àndynis kajpo moni nenuskondynot, o ýemy kajpo moni 

nepraryiej ‘O vandenys, kaip manæs nenuskandinot? O þeme, kaip manæs neprarijai?’). 

Apskritai Purpuroje nepasitaikë në vieno varianto su ànden-/wànden-. 

Kiti pavyzdþiai rodo tà patá santyká. Þyvato: nom. sg. piemu 82 13 ~ piemuo, 

gen. Piemenies 266 5–6 ~ piemenies, acc. Pyimeni 155 17 ~ piemená, nom. pl. piemenis 

28 16 ~ piemenys, dat. Piemenyms 28 4 ~ piemenims – Purpuros: nom. sg. pyimou 

135r 18 ~ piemuo, gen. pyimynyis 135r 9 ~ piemenies, dat. pyimynyi 134v 17 ~ piemenie, 

acc. Pyimyni 59r 20 ~ piemená, nom. pl. pyimynis 135r 26 ~ piemenys, dat. pyimynims 

71r 28 ~ piemenims; Þyvato: nom. pl. µmagienis 218 11 ~ smagenys ‘smegenys’, gen. pl. 

24 Plg. Jânis Endzelîns, Darbu izlase 3(1), Rîga: 

Zinâtne, 1979, 662; Kazimieras Bûga, 

Rinktiniai raðtai 3, Vilnius: Valstybinë politinës 

ir mokslinës literatûros leidykla, 

1961, 203, 259 et passim (toliau RR, þr. dar 

Zinkevièius 1966, 59; Grinaveckis 1973, 

177t.). Þyvate kalbamuoju atveju -en- iðlaikytas 

visiðkai nuosekliai (þr. Aleksas 

Girdenis, „Dël vienos ðiaurës vakarø þemaièiø 

‘kurðiðkos’ ypatybës“, KD 2, 355– 

356) – tai rodo, kad to derinio [¼] gali bûti 

tik fonetinës raidos padarinys. Èia dar 

prisimintinä Þemaièiuose labai dari priesaga 

-s¼n- < *-s§an- (dël jos þr., pvz., 

Christian S. Stang, Vergleichende Grammatik 

der baltischen Sprachen, Oslo-Bergen-Tromsö: 

Universitätsvorlaget, 1966, 

3) – plg. ð. þ. krfoks¼nä ‘verksmas’, ri,s¼nä 

‘rijimas; smarkus valgymas’ bei la. kräkðana 

‘kriokimas, ðnirpðtimas’, riðana ‘rijimas; 

smarkus valgymas’ ir Daukanto „Bûdo“ 

medigaj ‘medþiagai’ < *med§agai (þr. Aleksas 

Girdenis, „Neutralizacijos vaidmuo 

þemaièiø vokalizmo raidoje“, KD 2, 

335t.). 

25 Tarta turbût su ilgàja [ç] (vOndê,mi ~ våndeimi) 

– plg. Kazimiero Jauniaus pavyzdá 

ið Kvëdarnos: âóíäýýìè ès câßòèìà øaëè 

ëßýñòèèñ ~ våndeimi k svdtimà ðölá léisties 

(Ê[àçèìèðú] ßâíèñú, „ßçûêú: Äiaëåêòîëîãè÷åñêiÿ 

îñîáåííîñòè ëèòîâñêàãî ÿçûêà 

âú Ðîññ³åíñêîìú óºçäº“, Ïàìÿòíàÿ 

êíèæêà Êîâåíñêîé ãóáåðíiè íà 1893 ãîäú, 

Êîâíà: Âú òèïîãðàô³è Êîâåíñêàãî ãóáåðíñêàãî 

ïðàâëåí³ÿ, 1892, 144). 


µmagienu 125 14/µmagenu 223 21 ~ smagenø, loc. µmagienyµu 332 14 ~ smagenisu – Purpuros: 

voc. pl. s[m]agiynis 240v 17 ~ smagenys, gen. Smagiynu 124v 3 ~ smagenø, acc. smagiynis 

306r 17 ~ smagenis. Variantø su smagien- ar smagen- rankraðtyje taip pat nëra. 

Þyvate dar randame beveik visas akmens lytis (6), raðomas tik su -e-. 

(6) sg. pl. 

nom. akmu 10726 akmenis 1162 gen. akmenyis 625/akmenies 7913 akmenu 7017 dat. — — 

acc. akmeni 10726–27 akmenis 10212 instr. akmemi 26 158 19/akmeniu 113 1 akmemis 102 21/akmenymis 135 2 

Pasitaikë ir nom. du. (du dydziu) akmeniu 213 10. 

Deja, Purpuroje vietoj ðio þodþio yra tik kûlis 27 , pvz.: kulis wyns wysa Baýniczy 

apszwyity 9r 3–4 ‘akmuo vienas visà baþnyèià apðvietë’, kaipo kuleis ýodeis toszteis 

szpotneis prispaudo yr oýmuszo 35v 2–3 ‘kaip akmenimis þodþiais tuðèiais, ðlykðèiais 

prispaudþiu ir uþmuðu’. 

§ 12. Apþvelgtieji pavyzdþiai galëtø sudaryti áspûdá, kad lemiamas [e] siaurëjimo 

veiksnys bus buvæs gretimas nosinis priebalsis. Bet taip nëra: vietoj balsë 

[¼] niekada nekirèiuojamose Purpuros teksto pozicijose nuosekliai raðoma ne tik 

prieð , bet ir prieð kitas priebalses. 

§ 13. Visi þodþio duktë netiesioginiai linksniai Þyvate yra su -e-: nom. sg. Duktie 

73 10 ~ duktë, dat. dukteryi 112 18 ~ dukterie, acc. Dukteri 17 17 ~ dukterá, voc. pl. Dukteris 

187 7 ~ dukterys, gen. Dukteru 294 22–23 ~ dukterø – jiems atliepia tokios Purpuros 

lytys, kuriose vietoj kiekvienos -e- yra -y- (þr. 7 paradigmà). 

(7) sg. pl. 

nom. Doktie 98r22 voc. Doktie 6v 24 Doktyris 163r 10 

gen. doktyryis 225r 4 doktyru 120v 12 

dat. — doktyrims 44r 13 

acc. doktyri 101r 14 doktyris 296v 11 

instr. Doktyry 165v 15 — 

Në karto neparaðyta su dokter-. 

26 Dël ðios lyties tarimo þr. ankstesnæ (25) iðnaðà. 

27 Tas kûlis nëra svetimas ir Þyvatui – jame 

pavartotos ðios jo lytys: gen. sg. kule 62 6 ~ 

kûlio, instr. pl. kuleys 101 20 , 135 2 ~ kûliais, 

nom. du. (du) kulu 213 11 ~ (du) kûliu – ir 

vedinio kûliuotas acc. pl. kulutus 18 12 ~ kûliuotus 

‘akmenuotus’. Labai bûdinga frazës 

atkarpa: kuleys arba akmenymis uýmuµzty 

noriejote 135 2–3 ~ kûliais, arba akmenimis, 

uþmuðti norëjote. 



§ 14. Taip pat santykiauja dauginiø skaitvardþiø priesaga -er-/-yr-. 

Palyginkime Þyvato gen. piækieriu 45 25 ~ penkeriø, µeptineriu 52 21 ~ septyneriø, 

acc. aµztunerius 66 3 ~ aðtuonerius, dewinerius 53 2–3 ~ devynerius, úieúierius 115 15 ~ ðeðerius, 

µeptinerius 43 14 ~ septynerius su Purpuros pavyzdþiais: kietwyriu metu apsywyùka 

Habyto S[zwento] 81v 25–26 ‘ketveriø metø apsivilko ðventu abitu’, po pynkiyriu 

metu wajnos 151r 11 ‘po penkeriø metø karo’, oêsydarimy metu szeszes deszimtis kietwyrius 

giwena 245v 16 ‘uþsidariusi ðeðiasdeðimt ketverius metus gyveno’, kaùb nobaênaj 

pynkis kartus, po pynkiyrius poterus 308v 20 ‘kalba pamaldþiai penkis kartus po penkerius 

poterius’. Prie jø ðlyja Purpuroje porà kartø tepasitaikæs kelintinis skaitvardis 

wyinioulyka 5v 18, 23v 21 ~ vieniuoleka ‘vienuolika’ – vietoj Purpuros afikso -lyk- Þyvate 

yra -lek-: acc. wyinuleka 267 12 ~ vienuoleka, loc. sg. wyinulektamy 72 21 ~ vienuolektame, 

nom. pl. Wyinulekty 291 2 ~ vienuolekti 28 ir kt. 

§ 15. Pagaliau Purpuroje su -y- vietoj -e- randame visus bûdvardþio didelis pavartojimus: 

m. instr. sg. dydylu 12r 16 ~ dideliu, nom. pl. dydyly 16r 1 ~ dideli, f. nom. 

sg. dydyly 13r 11–12 ~ didelë (Kaip dydyly daugiby Saldibys tawa Pony ‘Kaip didelë daugybë 

Tavo saldybës, Vieðpatie!’), instr. dydyly 3r 20 ~ didele (so dydyly dwasys karsztiby 

‘su didele dvasios karðtybe’). Vienintelis ðiø lyèiø atitikmuo Þyvate yra bendrajam 

dësningumui neprieðtaraujàs prieveiksmis dydeley 5 12 ~ dideliai ‘labai’ – bûdvardþio 

reikðme vartojamas tik dydis 7 19 ~ didis ir pan. 

Atskirai pabrëþtina, kad balsis -e- yra susiaurëjæs Purpuros þodyje debesis 

(nom. sg. debysys 3r 10, 113r 2–3, instr. debysiu 5r 16, dat. pl. [oý] Debysims 258v 9), net 

akivaizdþiame skolinyje karèema ‘smuklë’: wysus Rims pyùns apsyryimu, dyinas szwæntas 

karczymosy oýsygierontis 58v 1–4 ‘visa Roma pilna (paþodþiui – visas Rymas pilnas) 

apsirijimø, ðventas dienas uþsigerianti smuklëse’. 

§ 16. Ið to, kas pasakyta §§ 9–15, matyti, kad XVIII amþiaus vidurio Þyvatà ir 

Purpurà skiria didelis laiko tarpas. Vidiniø nekirèiuotø skiemenø þemutiná balsá [e] 

(raðomà ) galëjo visiðkai perdirbti á vidutinio pakilimo [¼] (raðomà ) tik ilgas 

prieðtaringas vyksmas – ilgai trukusi variantø p¼imen- : p¼im¼n-, d¹kter- : d¹kt¼r- ir 

pan. konkurencija 29 . 

Kad svyravimø ir konkurencijos tikrai bûta, rodo sesers netiesioginiai linksniai: 

Þyvate jie tik su -e- (acc. sg. µeµeri 93 22 ~ seserá, nom. pl. µeµeris 46 13 ~ seserys, 

28 Atkreiptinas dëmesys á priebalsá , kuris 

Þyvate tebëra kietasis, o Purpuroje – 

jau suminkðtintas kaip ir dabartinëje 

ðiaurës þemaièiø tarmëje (plg. Zinkevièius 

1966, 326). 0 0 0 

29 Laipsniðko, „konkurencinio“ naujø fonetiniø 

bei fonologiniø reiðkiniø ásitvirtinimo 

idëja yra kaip ir kertinis ðiuolaikiniø kalbos 

raidos teorijø akmuo (þr., pvz., Paul 

Kiparsky, „The Phonological Basis of 

Sound Change“, Handbook of Phonological 

Theory, ed. John A. Goldsmith, Cambridge 

(Mass.): Blackwell, 1995, 653tt.; Juliette 

Blevins, Evolutionary Phonology: the Emergence 

of Sound Patterns, Cambridge: Cambridge 

University Press, 2004, 52 et passim 

ir min. lit.). 


voc. µeµeris 130 25 ~ seserys, nom. du. [aby] µeµery 105 22–23 ~ [abi] seseri) – Purpuros 

tekste -y-/-e- svyruoja: raðoma ne tik gen. sg. sesyryis 82v 2, 244v 10 ~ seseries, nom. pl. 

sesyris 82v 4 ~ seserys, instr. Sesyrymis 67v 2 ~ seserimis, bet ir gen. sg. seseryis 

66v 17 ~ seseries, dat. Seseryi 114v 21 ~ seserie, instr. Sesery 149r 6 ~ seseria, nom. pl. 

seseris 3r 3 ~ seserys, gen. Seseru 18v 11 ~ seserø, instr. Seserymis 69v 9 ~ seserimis. Tai, 

kad raida buvo kiek sutrikusi bûtent ties seseria, aiðkintinas dideliu þodþio daþnumu 

kasdienio kalbëjimo aktuose ir ypaè stipriu asimiliuojamu pirmojo skiemens 

balsio [e] poveikiu. 

§ 17. Kaip jau raðyta anksèiau 30 , atvirasis (< *-ç arba *-ƒâ) Þyvato galûnëse 

buvo puikiai iðlaikytas ir gerai skiriamas nuo kitø prieðakiniø trumpøjø balsiø. 

Prisiminkime. 

a) -e < *-ç: praet. 3 paµakie VII 33 ~ pasakë, nom. sg. Sawle 232 19 ~ saulë, µzùowe 

55 22 ~ ðlóvë, úwyiµibe 4 26 ~ ðviesybë, ýieme 122 24 ~ þemë, gen. µawles 23 2 ~ saulës, 

µzùowes 82 3–4 ~ ðlóvës, úwyiµibes 106 8 ~ ðviesybës, ýiemes 113 25 ~ þemës, nom. pl. 

êwayzdes 295 1 ~ þvaizdës ‘þvaigþdës’, acc. pl. biawribes 323 17–18 ~ bjaurybes, kaltibes 

215 22 ~ kaltybes, µzakieles 113 4 ~ ðakeles, µzwætes 80 6 ~ ðventes; 

b) -e < *-ƒâ: praet. 3 drebieje 163 3 ~ drebëjo, pryýadieje 278 26 ~ priþadëjo, waykúãioje 

51 13 ~ vaikðèiojo, nom. pl. kojes 70 16 ~ kojos, kokies 159 7 ~ kokios, acc. pl. Duúies 

310 22 ~ dûðias ‘sielas’, kojes 69 22 ~ kojas, kokies 52 28 ~ kokias. 

§ 18. Purpuroje pirmuoju (a) atveju daþniausiai raðoma , bet retkarèiais (jei 

forma pakankamai daþna – daug kartø reèiau) pasitaiko ir : pasakiy 36v 25/ 

pasakie 69r 17, nom. sg. sauly 4v 15/Saule 7r 15, szùowy 125v 14, ýemy 12v 7, gen. Saulys 

140r 13/saules 23v 17, szùowys 9r 20/Szùowes 42v 12, ýemys 3r 24/Ýemes 8v 16, nom. pl. ýwaizdys 

129v 4. Paþymëtina, kad, pavyzdþiui, kilmininko variantas ýemys daugiau kaip 

60 kartø daþnesnis uþ Ýemes. 

Kadangi atvirasis [e] kur ne kur ðiaurës þemaièiø ðnektø kirèiuotose ar bent 

ðalutiná kirtá turinèiose galûnëse buvo iðlikæs iki pat mûsø dienø 31 , prieðingà kalbamøjø 

balsiø santyká lyg ir turëtø rodyti ç kamieno vardaþodþiø daugiskaitos 

galininkas. Bet be smulkesnës statistikos sunku kà tikra pasakyti. Skaitant rankraðtá 

susidaro bendras vaizdas, lyg ir remiàs tà spëjimà, bet pabandþius suskaièiuoti 

gana daþno þodþio bjaurybë daugiskaitos galininkus rezultatas iðëjo prieðingas: 

30 Girdenis, KD 1, 240; Aleksas Girdenis, 

„Dël vienos prielinksnio formos XVIII a. 

ðiaurës þemaièiø kretingiðkiø tarmëje“, 

KD 2, 184; Girdenis, Girdenienë 1997, 

22t. = KD 3, 295t. 

31 Þr. Aleksas Girdenis, „Atvirasis e varduviðkiø 

(kalvariðkiø) galûnëse“, KD 1, 233– 

236; Teresë Juðkaitë, Aleksas Girdenis, 

„Tas pats ir Nevarënuose“, KD 1, 321– 

323. Kaip baigiantá nykti reiðkiná ðá balsá, 

remdamasis salantiðkio Antano Salio informacija, 

buvo paminëjæs Christianas 

S. Stangas (Chr[istian] S. Stang, Die Sprache 

des litauischen Katechismus von Maþvydas, 

Oslo: I Kommisjon hos Jacob Dybwad, 

1929, 167, 1 iðn. 



variantas biauribys (pvz., 41v 11) pasirodë gerokai daþnesnis negu biauribes (40r 21 ir 

kt.); net acc. pl. ýwaizdys 68v 9, 104v 6 ~ þvaizdes ‘þvaigþdes’ pasitaikë du kartus, o 

ýwaizdes 5v 9 – tik vienà. 

§ 19. Gerà / vartojimo galûnëse vaizdà galima susidaryti ið þodþiø saulë 

(vienaskaita) ir þvaigþdës (daugiskaita) paradigmø (8). 

(8) sg. pl. 

nom. sauly 4v15/Saule 7r15 ýwaizdys 129v4 gen. Saulys 140r 13/saules 23v 17 ýwaizdiu 128r 22 

dat. saulej 29r 10 ýwaizdiems 29r 10 

acc. sauly 5v 9 ýwaizdes 5v 9/ýwaizdys 68v 9 

instr. Sauly 128r 27 ýwaizdiems 78v 24/ýwaizdiemis 5v 15 

§ 20. Antruoju § 17 minimu (b) atveju Purpuroje padëtis tokia pat kaip pirmuoju 

(§ 15), pvz.: praet. 3 drebiejy 253r 12 ~ drebëjo 32 (oêtema sauly, êemy drebiejy ‘uþtemo 

saulë, þemë drebëjo’), priýadiejy 73v 1/priýadieje 70v 14 ~ priþadëjo, waikszcziojy 

259v 28/waikszczioje 101r 1 ~ vaikðèiojo, nom. pl. kojys 134r 25 ~ kojos, kokiys 304r 2 ~ 

kokios, acc. pl. duszes 80v 8/duszys 117v 24 ~ dûðias, kojes 58r 4/kojys 114v 23 ~ kojas 

(pamaty ýalti kojys basas Panos boczioujenti ‘pamatë þaltá, basas panos kojas buèiuojantá’), 

kokies 85r 24/kokiys 34v 23 ~ kokias. Raida èia negalëjo bûti kitokia, nes galûniø 

balsiai *-ç ir -*ƒâ trumpëdami seniai buvo jau sutapæ. Kad sutapimo tikrai bûta seno 

ir visiðko, gerai matyti ið tokiø morfologinio §â bei ç kamieno miðimo pavyzdþiø: 

instr. pl. màstiomis 33 125v 5 ~ màsèiomis ‘tepalais’ (Wino brongio yr màstiomis kwepontiomis 

prisypyldikiem ‘Vynu brangiu ir tepalais kvepianèiais prisipildykim’), gausingiesniomis 

216r 26–27 ~ gausingesniomis ‘gausesnëmis’ (Panely tolesnej so gausingiesniomis, 

aszaromis apmyslyiy sopolus ‘Panelë toliau su gausesnëmis aðaromis apmàstë 

sopulius’). Kamienai galëjo taip sumiðti tik tokioje sistemoje, kurioje sutrumpëjæ *-ç 

ir *-ƒâ kontinuantai nebesiskyrë. 

§ 21. Balsiø / (≈ [¼]/[e]) vartojimà Purpuros galûnëse vaizdþiau galima 

parodyti paradigmomis. Vienoje paradigmoje (9) pateikiamos visos rankraðtyje rastos 

dûðios ‘sielos’ lytys, kitoje (10) gretinama þodþio baþnyèia vienaskaita Þyvate ir 

Purpuroje. 

(9) sg. pl. 

nom. duszy 14r25/dusze 5v6 duszys 103v17/duszes 27v22 voc. duszy 5v3 — 

gen. duszys 7v9/duszes 20r11 Dusziu 1r14 32 Dël transponavimo þr. 23 iðn. 

33 Jau ir Þyvate greta màµtiemis 110 1 , 247 20 , 

250 26 yra ir màúãiomis 251 4 , 264 15 , màsãiomis 

250 20 . Kad þodis màstë ‘tepalas’ èia tikrai 

pridera ç kamienui, rodo loc. sg. màµtie 

111 7 ~ màstë(je) ‘tepale’. 0 0 0 


dat. duszej 194v 21 duszioms 145r 10 

acc. duszy 2r 14 duszes 80v 8/duszys 117v 24 

instr. duszy 12r 8 — 

(10) Þyvatas Purpura 

nom. Baêniãie 1715/Baýniãia 29415 Baýniczy 212r25 gen. Baýniãies 89 24 Baýniczys 8v 15/Baýniczes 13v 3 

dat. Baýniãiey 115 3/Baýniãie 116 14 Baýnicze 34 27v 14 

acc. Baêniãiy 722 Baýniczy 3r17/ Baýnicze35 25r21 instr. Baêniãiy 1093 — 

loc. Baêniãioy 4822/Baêniãio 719 Baýniczioj 4r13/Baýniczio 24r11 § 22. Ádomûs / (≈ [¼]/[e]) santykiai veiksmaþodþio daugiskaitos antrojo 

asmens kamiengaliuose (arba, kitaip tariant, „prieðgalûniuose“ – morfuose, einanèiuose 

prieð tikràjá skaièiaus ir asmens rodiklá -te/-t). 

§ 23. Þyvato tarmëje visos veiksmaþodþiø i kamieno lytys dël gerai þinomø 

prieþasèiø perëjusios á §a (§Q) kamienà 36 , todël, pavyzdþiui, esamojo laiko daugiskaitos 

antrasis asmuo atrodo taip: galete 110 27 ~ galiate ‘galite’, milete 139 15 ~ myliate, 

norete 86 12 ~ noriate /noret 100 21 ~ noriat, regiete 109 3/regete 148 5 ~ regiate, µtowete 

275 26 ~ stoviate, tykiete 152 23 ~ tikiate, netykiet 117 15 ~ netikiat, turete 67 5 ~ turiate/ 

Turet 258 8 ~ turiat. Purpuroje maþdaug taip pat (bet be -e) paraðytas tik praes. 2 pl. 

galet 55r 11– visi kiti ðio asmens pavartojimai yra su -yt: milyt 204v 24, noryt 56r 3, 

netoryt 120r 12. Veiksmaþodþiai, prieð kuriø kamiengalá yra , (kartais – ir 

), tokias pat formas (mi,l¼t, nûor¼t, tO.r¼t ir pan.) turi daugelyje dabartiniø ðiaurës 

þemaièiø ðnektø. 

Þyvatas neleidþia abejoti, kad visais tokiais atvejais turime palyginti nesenà 

pokytá -e- → -¼-, o ne iðlaikytas i kamieno lytis 37 . 

§ 24. Þyvato bûsimojo laiko daugiskaitos antrasis asmuo taip pat visada baigiasi 

-ete arba – retkarèiais – -et, pvz.: buµete 109 4 ~ busiate, turieµete 110 28 ~ turësiate, µu 

tykµete 138 20–21 ~ sutiksiate, apleyµete 115 15 ~ apleisiate, krykµztiµet 272 27–28 ~ krikðtysiat. 

Nëra në vieno atvejo su -yte/-yt (= bk -ite, -it). 

34 Pavartotas bûdingoje prielinksninëje konstrukcijoje 

kunus anu oý Baznicze paùajdoje 

27v 14 ~ kûnus anø uþ baþnyèiai palaidojo 

‘jø kûnus uþ baþnyèios palaidojo’. 

35 Tik ðiame kontekste: atbiegoses i Baýnicze ir 

pamatioses kas stojos ‘atbëgusios á baþnyèià 

ir pamaèiusios, kas ávyko’. Lengva pastebëti, 

kad èia atrodo lyg koks svetimkûnis, 

brukte brukamas á nekirèiuotas galûnes. 

36 Kad þemaièiø tarmëje tokias veiksmaþodþiø 

paradigmø pertvarkas lemia treèiasis 

asmuo, netekæs trumpojo galûnës balsio, 

puikiai jau buvo suvokæs Kazimieras 

Jaunius (þr., pvz., ßâíèñú 1892, 137t.). 

37 Kol Þyvatas nebuvo iðtirtas, atrodydavo 

kitaip (þr. Stang 1929, 150, 154; Zinkevièius 

1966, 342, 360, 369). 



6 pav. Purpuros 109 lapo antroji pusë (verso). Ðiaurës þemaièiø tarmës bruoþai: 

czertou ~ èertuo ‘velniui’, paskou ~ paskuo ‘paskui’, apynt ~ apent ‘vël’. Gerai 

matyti sangràþiniai dalyviai meldyis ‘meldæsis’, adaryis ‘atdaræsis, atidaræs’, 

vakariniams kretingiðkiams bûdingos prielinksninës konstrukcijos pri broma ~ 

pri bromai ‘prie iðkilmingø vartø’ (tarm. pri\brfomó,), po rànkas ~ po rankas 

‘po rankomis (èia – po skersiniu)’; 



Purpuroje variantas su -et vël pasitaikë tik vienà kartà – tai pasyrodiset 120r 25–26 ~ 

pasirodysiat. Visais kitais atvejais svarstomoji lytis baigiasi -yt, pvz.: dousyt 

57r 6 ~ duosiat, uýmokiesyt 94r 16–17 ~ uþmokësiat, pripaýinsyt 120v 4 ~ pripaþinsiat, busyt 

132r 6, Giersyt 192r 13 ~ gersiat. 

§ 25. Ðiek tiek kitaip atrodo nagrinëjamasis liepiamosios nuosakos asmuo. 

Þyvate vaizdas áprastinis, tik daþnëlesni variantai be galinio -e 38 : garbinkiet 

39 5 ~ garbinkiat, dukiet 118 24 ~ duokiat/dukiete 207 15 ~ duokiate, aplænkiet 313 8 ~ aplenkiat, 

Werkiet 333 3 ~ verkiat/Werkiete 333 19 ~ verkiate – vël lyèiø -iyt/-iyte nepasitaikë 

në karto. Ðiuo atveju Purpuros tekstas ávairuoja: èia randame ir variantø su -et, 

ir su -yt, plg.: neoýginkiet 24v 11–12, kiyntiekiet 79v 23, padarikiet 96r 6, paskàndinkiet 114r 6, 

griszkiet 115v 6 : muszkiyt 56r 3, Pagriszkiyt 103r 25, Miliekiyt 204v 16, imkiyt 206r 28, pribukiyt 

254r 20(2×). Varijavimas toks fakultatyvus, kad galimas net toje paèioje frazëje, 

pvz.: garbinkiet pona wysas giymynys garbinkiyt anà wysy êmonis 308v 15–16 ~ garbinkiat 

Ponà visos giminës, garbinkiat anà visi þmonys ‘garbinkit Vieðpatá visos giminës, 

garbinkit já visi þmonës’. 

Natûralià raidà èia bus pristabdæ tai, kad po palataliniø [K], [G] prieð kietàjá 

priebalsá daugelis þemaièiø taria labai atvirus fonemø /e/, /ç/ alofonus, beveik 

nesiskirianèius nuo [a], [â] 39 , pvz.: Kælóm ~ kdliam ≈ Kälóm, Gærs ~ gdras ≈ Górs, éKæm 

‘eime’ ≈ éKóm. Tokiomis sàlygomis atvirasis balsis /¿/ kalbamuoju atveju galëjo 

bûti suvokiamas kaip fonema /a/ (bent jau kaip /e/|/a/ archifonemos atstovas) 

ir todël neásilieti á fonetiná nekirèiuoto ir nekirèiuojamo [e] siaurëjimo vyksmà. 

Dabartiniø ðnektø liepiamosios nuosakos galûnë -¼t veikiausiai yra morfologiðkai 

apibendrinta ið minëtøjø esamojo ir ypaè bûsimojo laiko lyèiø. Purpuros tarmëje 

apibendrinimo vyksmas dar nebuvo pasibaigæs – ðios nuosakos -et ir -¼t tebesvyravo 

kaip fakultatyviniai alomorfai; svyruoti nustota vëliau, kai alomorfas -¼t pasidarë 

vienintelis (kaip dabartinëse ðiaurës vakarø kretingiðkiø ðnektose 40 ). 

§ 26. Purpuros chronologinius santykius su Þyvatu gali dar paryðkinti NÎ tipo 

junginiø progresyvinë nazalizacija NÎ → NÁ ‘ → NÁN, kurios galutinis rezultatas – 

-nin- tipo junginiai vietoj -nî- 41 . 

38 Spartesnis liepiamosios nuosakos lyèiø 

trumpëjimas nesunkiai paaiðkinamas jø 

funkcija – ypaè ekspresyvumu. 

39 Pirmasis rytinëse þemaièiø ðnektose tai 

pastebëjo Jaunius. Kadangi á tà pastebëjimà 

niekas daugiau nëra atkreipæs dëmesio, 

matyt, verta pacituoti originalø tekstà: 

„Saulëƒ`tekinjø z|emai ’tjø tarmëjé¸ i¸rå ði ’s 

i¸Nståtîmas: e pavirsta i¸N ’ a, pÁ ’ g, k, j, jaiƒ` 

pirmå tÁlesnjÁƒ`ji sa¸Njamå (tolesnysis skiemuo 

– A. G.) netsri a¸Ngs|tÁ ’s bal ’ sës: i, e, ë, 

¿, ir pssbalsës j; tÁdël ’ j¿ ’ såkÁ: k. arps, k. arpam, 

bét kerpi ’, g . ans, g . ånam, bét geni; 

jaknÁs, bet jekni ’kës“ – Ê[àçèìèðú] 

ßâíèñú, Ãðàììàòèêà ëèòîâñêàãî ÿçûêà. 

Ëèòîâñê³é îðèãèíàëú è ðóññê³é ïåðåâîäú 1: 

Kunigo Kazimiero Jaunjaus Lietuvjø kalbos 

gramatika, Ïåòðîäðàäú: Òèïîãðàô³ÿ 

Èìïåðàòîðñêîé Àêàäåì³è íàóêú, 1908– 

1916, 30. 0 0 0 

40 Þr. Aleksandravièius 1959, 117 (§ 23). 

LKA III apie ðià lytá duomenø, deja, nepateikia. 

41 Apie jo atsiradimà þr. Jânis Endzelîns, 

„Î ïðîèñõîæäåíèè ïðàñëàâÿíñêèõ èíôèíèòèâîâ 

-n§ti“, DI 2, 466 ir min. lit. 

(nurodomas ir apytikslis paplitimas Europos 

kalbose); Girdenis, KD 2, 336. 



Ði nazalizacija nuosekliausia vadinamojoje Plungës zonoje, kur sakoma, pavyzdþiui, 

gäná.qklfo ‘ganykloje’, gn¤mb ‘gnybia’, ma.in¤nt ¼ ‘mainyti’, niqkst ‘nyksta’ 

ir pan. 42 Kitur pasitaiko tik sporadiðkø jos uþuomazgø ar reliktø vienoje kitoje ðaknyje 

ar priesagoje. Visuotinai paplitæs -nin- vietoj -nî- skolinyje kn¤qgä ‘knyga’; 

sprendþiant ið Martyno Maþvydo Katekizmo ir kitø þemaièiø tarmës paminklø 43 , toká 

antriná deriná turi priesaga -inink- 44 ÷ -inîk- (dårbin¤qks ~ darbiniñkas ir kt.); daug 

kur sakoma baþn¤nè ¼ (yra pasitaikæ uþraðyti apie Endriejavà, Salantus, net Leckavà). 

§ 27. Þyvatas nerodo jokiø progresyvinës nazalizacijos pëdsakø (jeigu nekreipsime 

dëmesio á slavizmà màµte 110 14 ~ mO, (n) ste ‘tepalas’ 45 , per tarpinæ grandá mâstis 

ar môstis kilusá ið br. ìàñöü arba le. maúã 46 ). 

Iðtisai raðoma Baêniãie 17 15 ~ baþnyèia ir pan. (þr. § 21 [10 paradigmà]) – ið 78 

to þodþio pavartojimø në vieno nëra su -nin-. Tik su -ni- raðomas ir 19 kartø 

pasitaikæs þodis knyga: acc. sg. Kniga III 24 ~ knygà, nom. pl. knigas 295 1112 ~ knygos, 

gen. knigu 314 6 ~ knygø, acc. knigas 59 6 ~ knygas, loc. knigoµy 6 21 ~ knygose ir t. t., 

taip pat visi priesagos -inîk- (≈ bk -inink-) vediniai, pvz.: nom. sg. darbinikas 

116 17 ~ darbinykas, Darýyniks 263 26–27 ~ darþinykas, Simtynikas 64 11 ~ ðimtinykas, 

tarpyniks 137 7 ~ tarpinykas, acc. du. (du) skoùiniku 47 71 2. 

Skiemens [nî] balsis, be abejo, buvo jau nazalizuotas, bet tolesniø padariniø 

nazalizacija dar nesukeldavo. 

§ 28. Purpura nesiskiria nuo daugelio dabartiniø ðiaurës þemaièiø: baþnyèios 

kamienas toks pat kaip Þyvate (þr. minëtàjà paradigmà § 21), bet kitais svarstomaisiais 

atvejais vietoj -ni- beveik visada bûna -nin-. 

Tik vienà kartà paraðyta nom. sg. kniga 113r 21 – ðiaip visos ðio þodþio lytys 

raðomos su -nin-, pvz.: nom. sg. kninga 113v 1, acc. kninga 75r 21, loc. kningo 75v 2, 

gen. pl. kningu 263r 28, acc. kningas 212r 29. Taip pat ryðkiai dominuoja priesagos 

variantas -inink-. Savuose þodþiuose jis vienintelis – plg. nom. pl. dajnioszkiyninkaj 

42 Þr. Grinaveckis 1973, 333t. (reiðkinys traktuojamas 

kaip mechaniðkas [n] áterpimas); 

Aleksas Girdenis, „Hierarchinë ðiaurës 

þemaièiø tarmës klasifikacija“, KD 2, 

208, 213. Jono Jablonskio laikais nuoseklios 

nazalizacijos bûta ir uþ Plungës zonos 

ribø – net Alsëdþiø apylinkëse (Endzelîns, 

DI 2, 446; Aleksas Girdenis, Arnoldas 

Piroèkinas, „Jonas Jablonskis – 

dialektologas“, KD 2, 43 ir min. lit.). Þr. 

dar Zinkevièius 1966, 197t., kur kartu 

nagrinëjamas ir nuoseklus, ir atsitiktinis 

[n] „áterpimas“ neiðskiriant specifinio 

arealo. 

43 Plg. Stang 1929, 165, kur (remiantis Kazimieru 

Bûga – plg. RR 3, 705, 865t.) minimi 

ir Daukanto bei Valanèiaus darbai. 

44 Tokià mintá viename laiðke Janiui Endzelynui 

atsargiai yra pasakæs Bûga: „Ar nebus 

tik -ininka- kilæs ið -nyka-? plg. þem. ninkðtis 

‘nykðtis’, niñkti ‘nYkti’, baþnìnèia“ 

(RR 3, 866). 

45 Keistà bandymà aiðkinti ðio þodþio ðaknies 

vokalizmà fantastine kontaminacija 

su màstyti þr. Grinaveckis 1973, 334. 

46 Plg. Pranas Skardþius, „Die slavischen 

Lehnwörter im Altlitauischen“, Rinktiniai 

raðtai 4. Moksliniai straipsniai ir studijos, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos 

institutas, 1998, 193 (s. v. mostìs). 

47 Þyvato indekse (Girdenis, Girdenienë 1997, 

292) klaidingai nurodytas dviskaitos vardininkas 

(nom. du.). 0 0 0 


302r 22, instr. pl. dalyninkais 22r 21, dat. pl. kaltyninkams 11r 11, nom. sg. kaltyninkiy 

307r 8, nom. pl. priszyninkaj 51v 10, nom. sg. Skolyninkas 187r 18, Szimtyninks 146r 16. 

Skoliniuose kiek svyruojama, bet ir juose variantai su -(i)nink- daug kartø daþnesni 

– tai pasakytina ir apie tikràjà priesagà, ir kiekvienà kità su priesaga sutampantá 

kamieno baigmës deriná. Pavyzdþiui, raðoma tik acc. sg. postyninka 81r 26 ‘pasnykà’, 

instr. postyninko 215v 24, nom. pl. postyninkaj 21v 22, gen. postyninku 96v 4, acc. postyninkus 

109r 22, instr. postyninkajs 3v 17 – variantu su postynik- nëra (nors Þyvate tik 

tokie ir tevartojami: nom. sg. poµtyniks 55 8, acc. Poµtynika 54 24, gen. pl. poµtyniku V 16, 

acc. poµtynikus 7 15, instr. poµtynikays 8 27). Originalui artimesni þodþiai atrodo margiau 

– palyginkime keliø slavizmo grieðninkas/grieðnykas ‘nusidëjëlis’ vienokiø ir 

kitokiø variantø daþnumà: 

nom. sg. grieszninks (50r 8...) : grieszniks (–) = 14×: 0 

gen. pl. grieszninku (100r 16...) : grieszniku (93r 2...) = 12×: 4× 

acc. pl. grieszninkus (90r 15...) : griesznikus (80v 7...) = 7×: 4× 

Þinoma, retai pasitaikàs þodis (ypaè jeigu tai ‹pax leg^menon) gali bûti tik su 

„þyvatiðkàja“ priesaga ar baigme, pvz.: acc. sg. Amatnika 55v 11 ~ amatnykà ‘amatininkà’, 

gen. pl. razbainiku 202v 21 ~ razbainykø ‘plëðikø’, nom. sg. Werionika 

147v 14, 176r 24, 178r 27 ~ Verionyka ‘Veronika’, gen. sg. Weronikas 119r 27 ~ Veronykos 

(plg. dabartiniø ðiaurës þemaièiø ämat\n¤qks ‘amatininkas’, razbåin¤qks ‘plëðikas’, 

verfon¤qkä/verfon¤qkä ‘Veronika’). 

Taigi Purpuros tarmëje derinio [nî] progresyvinë asimiliacija jau gerokai paþengusi 

á prieká. Bet tai ne visuotinis reiðkinys, bûdingas, kaip sakyta (§ 26), Plungës 

zonai: rankraðtyje randame tiktai gen. pl. ganikùos 134v 2829 ~ ganyklõs, ysznika 

154v 15/isznika 8v 13 ~ iðnyko, nikst 187v 12 ~ nyksta – në karto neparaðyta *yszninka 

ar pan. 

§ 29. Bandykime apibendrinti. 

1. Rankraðtinës Purpuros grafika naujoviðkesnë negu Þyvato (§§ 3–5); ji adekvaèiau 

ir paprasèiau perteikia ðiaurës þemaièiø tarmës garsynà. 

2. Purpuros rankraðtyje (iðskyrus tokià retà iðimtá kaip veiksmaþodþio vaikðèioti 

lytys – þr. §§ 6–7) fiksuojama visiðkai iðsikristalizavusi paèiø ryðkiøjø pajûrio 

þemaièiø ypatybë: kaitmeniniø skiemenø afrikatos nuosekliai pakeistos paprastaisiais 

priebalsiais [t’], [d’] ne tik vardaþodþiø paradigmose (§ 6), bet ir tariamosios 

nuosakos pirmajame asmenyje (-èuo → -tuo), taip pat ávairiuose priesagø vediniuose 

(§ 7). 

3. Rankraðtis rodo toli paþengusá [e] siaurëjimà á [¼] nekirèiuojamuose vidiniuose 

þodþiø kamieno skiemenyse (§§ 8–16) ir galûnëse, sutrumpëjusiose ið *-ç, *-ƒâ (§§ 17– 

25). Ðis fonetinis vyksmas, kurio Þyvate nëra dar në uþuomazgø, Purpuroje visai 

priartëjæs prie dabartinës bûklës. 

4. Garsø derinys [nî], kurá Þyvatas visais atvejais (net priesagos -inîk- ≈ bk 

-inink- vediniuose) iðlaiko, Purpuros tarmëje daþnai nazalizuotas á [nán]/[náq] ir 

pan. (§§ 26–28), bet ne taip nuosekliai kaip dabartinëje ðiaurës þemaièiø tarmës 

Plungës zonoje. 



Visi ðie reiðkiniai Purpurà smarkiai tolina nuo Þyvato ir artina prie dabartiniø 

ðiaurës vakarø kretingiðkiø ðnektø. O tai ne tik tvirtai árodo raðinio pradþioje (§ 2) 

prisimintà Venckutës ir Subaèiaus hipotezæ, bet ir leidþia manyti, kad tas Purpuros 

rankraðtis, kurá skaitome dabar, turëjo bûti paraðytas kokiu ðimtu metø vëliau negu 

Þyvatas – bent jau XIX amþiaus viduryje, gal net treèiajame to amþiaus ketvirtyje. 

Per trumpesná laikà tokiø esminiø pokyèiø ávykti negalëjo. Jeigu ir egzistavo XVIII 

amþiaus pradþios originalas (arba, tiksliau sakant, – prototipas), minimas teksto 

antraðtiniame lape, tai XIX amþiuje jis turëjo bûti ne mechaniðkai nuraðytas, o ið 

esmës perdirbtas – tiesiog iðverstas á to meto tarmæ panaðios dvasios þemaièio kaip 

Jurgis Ambraziejus Pabrëþa 48 . 

§ 30. Prieitàsias iðvadas gerokai sutvirtina Purpuros morfologijos analizë. 

Nesileidþiant á ðá dalykà smulkiau, galima pirmiausia atkreipti dëmesá á tai, kad 

tiriamajame rankraðtyje randame morfologiðkai sutrumpëjusias veiksmaþodþiø 

daugiskaitos galûnes -m, -t ÷ -ma, -te < *-mâ, *-tç, kurios Þyvate daþniausiai dar 

sveikos. Daugiskaitos antruosius asmenis jau matëme §§ 23–25; pirmasis asmuo 

Þyvate atrodo taip: galema 2 22/galem 300 3 ~ galiam(a) ‘galime’, garbynama 77 4–5/ 

garbynam 281 26 ~ garbinam(a) ‘garbiname’, gyrdiejoma 123 20–21 ~ girdëjoma ‘girdëjome’, 

kiætema 47 23 ~ kenèiama ‘kenèiame’, turema V 35/turem 285 8 ~ turiama ‘turime’ – 

Purpuroje jis visada be galinio balsio, pvz.: galem 34v 12, garbynam 221v 22, giyrdiejom 

75v 19, kiyntam 49 238r 16, torem 28v 5. 

Antra, Purpura nebeturi kai kuriø archajiðkø daiktavardþio galûniø. 

Gerai ásiþiûrëjæ á anksèiau (§ 11 ir kt.) pateiktus linksniavimo pavyzdþius (ypaè 

5 ir 6 paradigmà) galëjome pastebëti, kad Þyvate priebalsinio kamieno vienaskaitos 

ánagininkas tebeturi galûnæ -mi, jungiamà prie kamiengalio be tarpinio balsio (akmemi 

‘akmeniu’, wàndemi ‘vandeniu’, µeµermi 12 15 ‘seseria’ [§ 16]); be ðio balsio bûna 

ir daugiskaitos ánagininkas (akmemis 102 23 ‘akmenimis’, µeµermis 107 22–23 ‘seserimis’) 

50 . Purpura turi lytis, nesiskirianèias nuo dabartiniø: àndynio 93v 13/ondynio 

197r 26/wondynio 4r 17 ~ vandeniu, Doktyry 165v 15 ~ dukteria, Sesery 149r 6 ~ seseria, 

Sesyrymis 67v 2/Seserymis 69v 9 ~ seserimis 51 . 

Þyvate dar pasitaiko daugiskaitos vietininko variantø, iðlaikiusiø indoeuropietiðkàjà 

galûnæ -su, – be § 11 pasitaikiusios lyties µmagienyµu 332 14 ‘smegenyse’, dar 

minëtinos akiyµu 319 14/akyµu 265 13 ~ akisu ‘akyse’, awµyµu 59 11 ~ ausisu ‘ausyse’; 

Purpuroje net palyginti archajiðka ðio linksnio atmaina akiysy (6×) 13v 9 ~ akise 52 

48 Bet tiesioginio Pabrëþos raðtø ar konkreèiø 

kalbiniø idëjø poveikio rankraðtis nerodo 

– bent jau neámanoma to áþvelgti be 

smulkesnio specialaus tyrimo. 

49 Ne tik galûnës balsis numestas, bet ir pereita 

ið §a kamieno (kiætema) á a kamienà 

(kiyntam, dar plg. 2 pl. kiyntat 233r 10 ; 

bet 1 sg. kiyntio 115v 12 ~ kenèiu). 

50 Dël tokiø lyèiø archajiðkumo þr. Jonas 

Kazlauskas, Rinktiniai raðtai 1. Lietuviø 

kalbos istorinë gramatika, Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijø leidybos institutas, 2000, 

247–249 (remiamasi ir kalbamaisiais Þyvato 

faktais). 0 0 0 

51 Þr. Juozas Aleksandravièius, „Kretingos tarmës 

daiktavardþio kaitybos ypatybës ir 

galûniø raida“, Klb 9, 1963, 114t. 

52 Tiesà sakant, lytá akiyµy 33116 /akyµy 2517 (greta minëtos akiyµu/akyµu) jau turi ir Þyvatas. 


(greta vienà kartà paraðytos akiesy 102r 8 ~ akëse 53 ) jau turi galiná balsá, modernizuotà 

pagal kitus kamienus. 

Veikiausiai naujove laikytinas Purpuroje gerai paliudytas þemaitiðkasis perifrastinis 

veiksmaþodþiø bûtasis daþninis laikas 54 , nesiskiriàs nuo dabartinio: Nyndry 

loub muszty nekumet treiokius pyktadieius ir ùatrus 86r 10 ‘Nendre muðdavo kadaise 

trejopus piktadarius ir plëðikus’, ogny maùonys pri Jezusa oýdekta zachwycenio loub 

buty 107v 3–5 ‘Jëzaus malonës ugnimi uþsidegusi bûdavo ekstazëje’. Bet tai, þinoma, 

tik spëliojimas, kurio nëra kuo pagrásti. 

§ 31. Baigiant norëtøsi pasamprotauti dël Purpuros tarmës tikslesnës lokalizacijos. 

§ 32. Tai, kad rankraðèio tarminis pamatas yra ðiaurës þemaièiø (vadinamøjø 

dounininkø) tarmë, aiðku ið to, kas pasakyta anksèiau, net ið paèiø pavyzdþiø. 

Neabejotina ir tai, kad pamatinë Purpuros tarmë tiksliau apibrëþtina kaip ðiaurës 

vakarø pajûrio þemaièiai kretingiðkiai, panaikinæ kaitmenines afrikatas beveik visais 

galimais atvejais (þr. §§ 6–7). Telðiðkiams rankraðèio tarminio pagrindo nieku 

bûdu neleistø priskirti tai, kad, pavyzdþiui, þodþio ognys ~ ugnis paradigmoje (11) 

nëra në maþiausiø balsiø asimiliacijos 55 pëdsakø. 

(11) sg. pl. 

nom. ognys 6v 3 ognis 190r 13 

gen. ognys 13v 1 ogniu 109r 14 

dat. — ognims 122v 21 

acc. ogni 6v 1 ognis 217v 10 

instr. ogny 5r 8 — 

loc. ognie 6r 7 ogniesy 304v 10 

Telðiðkiø ðnektose visa daugiskaita ir vienaskaitos galininkas bei vietininkas 

kamiene turëtø aukðtutiná balsá – bûtø acc. sg. *ugni, loc. *ugnie, nom. pl. *ugnis 

ir t. t. (bet nom. sg. ognys, gen. ognys, instr. ogny). Bûdvardþio didis kamienas taip 

pat ávairuotø: vietoj lyèiø, ið tikrøjø rastø tekste – nom. sg. dydis 68v 18, acc. dydi 

46r 23, instr. dydiu 17v 8, nom. pl. dydy 212v 6, gen. dydiun 180r 21, acc. dydius 68v 13, 

instr. dydeis 98v 7 turëtume *didis, *didi, dydio (tarm. dËdO ~ didþia), dydy, didiun 

(tarm. dËdn,n ~ didþin), didius, dydeis/dydes (tarm. dËdd,s ~ didþiajs). 

§ 33. Purpura neabejotinai atstovauja gana siauro pajûrio ruoþo ðnektoms – tai 

rodo prielinksnis int, mûsø dienomis Þemaièiuose pastebëtas tik Klaipëdos kraðte 

53 Tokia yra visø kitø i kamieno þodþiø galûnë: 

szyrdiesy 28r 3–4 , ausiesy 132v 1 , 301v 19 , 

Ausiesy 302r 6 , prapoltiesy 137v 20 , daliesy 

144v 23 , ogniesy 304v 10 . 

54 Plg. Aleksandravièius 1959, 113–115. 

55 Apie jà þr., pavyzdþiui, Aleksas Girdenis, 

„Balsiø asimiliacijos reiðkiniai Tirkðliø 

tarmëje“, KD 1, 16–28 (plg. dar Aleksas 

Girdenis, Zigmas Zinkevièius, „Dël lietuviø 

kalbos tarmiø klasifikacijos“, KD 1, 

48; Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos dialektologija, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidykla, 1994, 92, 114). 



7 pav. Purpuros 127 lapo antroji pusë (verso). Ðiaurës þemaièiø tarmës 

bruoþai: szwyisy ~ ðviesi ‘ðviesûs’, Dàngou ~ danguo(je) ‘danguje’, tomsibys 

naktyis ~ tamsybës nakties, gyidoiyms ~ giedojimas, nepabynkta ~ 

nepabengta ‘nepabaigta, nepabaigiama’. Kretingos ðnektos ypatybë: 

smerti ‘smerèio, mirties’, wysoki ‘visokio’ (§ 34); 



ir Darbënø, Palangos bei Kretingos apylinkëse (Zinkevièius 1966, 417), pvz.: int 

pykta padiejau 61v 11, i ýmonis diwoiyntius int tokios anu atmainas tary 103v 11, kad 

isydality int wysa swieta 142v 16, Kas [...] int kieli yszmintyis atwedy anàn 145r 26, int 

szalyis iszejosi 215r 16, int nogùo smertio 276r 21. 

§ 34. Tiksliai á vadinamàjà Kretingos zonà 56 orientuoja du labai specifiniai pusiau 

fonetiniai, pusiau morfologiniai reiðkiniai. 

1. Ið visø kretingiðkiø tik ðios zonos negafsios ðnektos (Jokûbavo ir paèios Kretingos 

apylinkës, – pavyzdþiui, Daktarø ir Dupulèiø kaimai) turi §a (§Q) kamieno 

vardaþodþiø vienaskaitos kilmininko galûnæ -i (pvz.: göid i ‘gaidþio’, pdil i ‘peilio’, 

viej i ‘vëjo’) 57 , morfologiðkai pakeitusià senesnæ -¼ < -e < *-ƒâ 58 , randamà visose kitose 

ðiaurës þemaièiø ðnektose – net daugelyje tø, kurias Aleksandravièius neatsargiai 

priskiria savajai plaèiai suprantamai Kretingos tarmei 59 . Purpuroje kilmininko galûnë 

-i raðoma beveik nuosekliai, pvz.: Nomaj Diewa bajmingiy Konygakszti Konygun 

59v 2–3, isz oýpokali isz szalu plieszy 78r 11, giwenyms be smerti, wysoks giers be wysoki 

pykta 127v 16, ana nu karszti pasyrodiosi ànt weida kaip ognys paskou nu sopoli i nebasztyka 

majnies 198r 15–17, welns asaboj stroszni moryna piukùo gielzyis dontis anam iszmuszy 

296r 7. Ið daugybës skolinio smertis ‘mirtis’ vienaskaitos kilmininko pavartojimø 

tik vienà kartà pasitaikë smerty 40r 18 – visais kitais atvejais yra smerti (179v 14 ir kt.). 

Gen. sg. maýoteli (pvz.: Regieje [...] ton pati Pona asaboj maýoteli raszkaýni Kudykieli 

15r 22) sutampa su m. acc. sg. maýoteli 13r 18, bet skiriasi nuo f. nom. sg. maýotely 164r 10 

ir acc. maýotely 216v 5. Aiðkinti gen. sg. Konygakszti, oýpokali, smerti, wysoki, karszti, 

Kudykieli ir kt. raðybos nenuoseklumais negalima: Purpuros galûnëse uþdarasis 

[i] ≈ puikiai skiriamas nuo atvirojo [¼] ≈ , plg.: adj. m. acc. sg. asztri 

36v 22 ~ a.ðtri ‘aðtrø’ : f. asztry 170v 22 ~ a.ðtr¼ ‘aðtrià’, adj. f. nom. sg. Asztri 109v 28 ~ 

äðtri : m. nom. pl. asztry 173r 18 ~ äðtrË ‘aðtrûs’, adj. m. acc. sg. dydi 46r 23 ~ dE. di ‘didá’: 

f. dydy 155r 17 ~ dË.d¼ ‘didþià’, adj. m. acc. sg. pojki 13r 19 ~ pOiki ‘puikø, graþø’: 

f. pojkiy 168v 14 ~ pOik¼ ‘puikià, graþià’, adj. f. nom. sg. pojki 163v 8 ~ pOiki : m. nom. 

pl. pojkiy 74r 5 ~ pOikË ‘puikûs, graþûs’, acc. pl. naktis 86v 3 ~ näktis : nom. sg. Naktys 

129v 15 ~ näktËs, nom. pl. ognis 190r 13 ~ O.gnis ‘ugnys’: gen. sg. ognys 13v 1 ~ O.gn¼s 60 

‘ugnies’. 

Vadinasi, asmuo, XIX amþiuje iðvertæs ar perkûræs Purpurà, turëjo bûti ið Kretingos 

parapijos ar jai labai artimø vietø. 

2. Kretingos hipotezæ taip pat remia vyriðkosios giminës ávardþiø vienaskaitos 

galininko galûnë -u, -un ( ≈ -f,/-n,n) 61 , pvz.: anu 4v 7/anun 203r 3 ‘já’ (anu nor pamesty 

56 Dël termino ir apytikslës geografijos þr. 

Girdenis, KD 2, 208tt. 

57 Juozas Aleksandravièius, „Kretingos tarmës 

daiktavardþio kaitybos ypatybës ir 

galûniø raida“, Klb 9, 1963, 105. 

58 Kad kilmininko galûnë nëra fonetinës kilmës, 

aiðkiausiai rodo kad ir skirtingas galûnës 

balsis tokiais atvejais kaip praet. 3 

diej ¼ ~ dbjo ir gen. sg. viej i ‘vëjo’ balsis 

(smulkesná aiðkinimà þr. Girdenis, KD 1, 

243, 27 iðn.). 0 0 0 

59 Pavyzdþiui, ne göid i , pdil i , viej i , o 

göid ¼ ~ gajdþio, pdil ¼ ~ pejlio, viej ¼ ~ vbjo 

tikrai sakoma Palangos, Darbënø, Laukþemio, 

Kartenos apylinkëse (dël jø priskyrimo 

Kretingos tarmei þr. Aleksandravièius 

1959, 107; 1963, 101). 

60 Baritoninio kirèiavimo lytis (O.gn¼s < *agnËs). 

61 Apie jà ir jos paplitimà þr. Juozas Aleksandravièius, 

„Kretingos tarmës ávardis“, 

Klb 10, 1964, 124. 



ant anos wyspas 70v 14–15 ‘já nori pamesti á anà salà’), ku 254r 14/kun 129v 21 ‘kà’, tun 

191v 5 ‘tà’ (tun pati [...] sakiojyma isypraszy 186v 27) – plg. f. acc. sg. anà 46r 9 ~ änO, (n) ‘jà’ 

(pasilidams Anà P. Jezus pagiyrdy anà Saldiby 46r 8–9), tàn 21r 7 ~ tO,n 62 ‘tà’ (tyktaj tàn 

Hostyie regieje 31r 8–9). Tà patá matome ir ávardþiuotiniuose þodþiuose, plg.: m. 

acc. sg. maýuj 63 47r 16 ~ mäþf,ji ‘maþàjá’ (i rona pyrszteli maýuj idiety galieje), szwyntuj 

140v 24 ~ ðvËntf,ji ‘ðventàjá’ (I teip dydi szwyntuj parmainy pyktadiej), tykruj 203r 14 ~ 

tËkrf,ji ‘tikràjá’ (Broli tykruj nu razbajniku pakawoty nenoriejy) : f. primintàjy 261v 23 ~ 

primi.ntO, (n) j¼ ‘primintàjà’ (primintàjy Panely [...] pawadynaj), Szwæntàiy 92v 13 ~ ðvËntO, 

(n) j¼ ‘ðventàjà’ (Piusas àntrasis [...] apej tàn Szwæntàiy [panelæ] tary). 

Be abejo, ðie samprotavimai vertintini tik kaip preliminarinë darbo hipotezë, 

kurià patvirtinti ar atmesti lemta tolesniems – visapusiðkesniems ir gilesniems tyrimams. 

Purpura tokiø tyrimø tikrai nusipelno, nes tai be galo svarbi grandis tarp 

1759 metø Þyvato ir dabartiniø ðiaurës þemaièiø. 

§ 35. Pagaliau liko tik labai maloni pareiga ðirdingai padëkoti puikiam lietuviø 

raðomosios kalbos istorijos specialistui Giedriui Subaèiui uþ gerà Purpuros rankraðèio 

kserokopijà ir vertingus samprotavimus bei patarimus elektroniniais laiðkais ir 

gyvu þodþiu. Be jo konsultacijø ir verþlios iniciatyvos ðis raðinys tikrai nebûtø 

pasirodæs. 

Literatûra ir ðaltiniai: 

A LEKSANDRAVIÈIUS, JUOZAS, 1959: „Kretingos tarmës veiksmaþodis“, Vilniaus valstybinio 

pedagoginio instituto mokslo darbai 8, 107–141. 

A LEKSANDRAVIÈIUS, JUOZAS, 1963: „Kretingos tarmës daiktavardþio kaitybos ypatybës 

ir galûniø raida“, Klb 9, 101–116. 

A LEKSANDRAVIÈIUS, JUOZAS, 1964: „Kretingos tarmës ávardis“, Klb 10, 121–130. 

A LEKSANDRAVIÈIUS, JUOZAS; JONAS PALIONIS, 1998: [Rec.:] „Aleksas Girdenis, Danutë 

Girdenienë, 1759 metø ‘Ziwato’ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos 

institutas, 1997, 462 p.“, Blt 33(1), 126–129. 

B LEVINS, JULIETTE, 2004: Evolutionary Phonology: the Emergence of Sound Patterns, Cambridge: 

Cambridge University Press. 

DI – E NDZELÎNS, JÂNIS, Darbu izlase 1–4, Rîga: Zinâtne, 1971–1982. 

G ARGASAITË, DALIA, 1985: „Ið 1547–1861 m. lietuviðkø knygø bibliografijos papildymø“, 

Ið bibliografijos aruodø, Vilnius: LTSR Knygø rûmai, 101–114. 

G IRDENIS, ALEKSAS; DANUTË GIRDENIENË, 1997: 1759 metø „Ziwato“ indeksas, Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas. 

G RINAVECKIS, VLADAS, 1973: Þemaièiø tarmiø istorija (fonetika), Vilnius: Mintis. 

62 Dabartinëje Kretingos ðnektoje balsis denazalizuotas 

– sakoma änO,, tO,. Taip yra 

ir tolëliau minimuose ávardþiuotiniuose 

þodþiuose, – pavyzdþiui, vietoj ðvËntO, (n)j¼ 

‘ðventàjà’ dabar turime ðvËntO,j¼ ir pan. 

63 Galinë daþnai skaitytina kaip [ji] arba 

– reèiau – kaip [j¼]. 


K AZLAUSKAS, JONAS, 2000: Rinktiniai raðtai 1. Lietuviø kalbos istorinë gramatika, Vilnius: 


KD – G IRDENIS, ALEKSAS, Kalbotyros darbai 1–3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos 

institutas, 2000–2001. 

K IPARSKY, PAUL, 1995: „The Phonological Basis of Sound Change“, Handbook of Phonological 

Theory, ed. John A. Goldsmith, Cambridge (Mass.): Blackwell, 640–670. 

Lietuviø kalbos tarmiø chrestomatija, sudarë Rima Bacevièiûtë et al., red. Laima Grumadienë, 

Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2004. 

Purpura – PURPURA ISZGANIMA MUKOS JEZUSA Ànt Dyinu Deszimtyis Iszdalita Yr pri 

Ànt apmyslyiema o Dwasyszkas wargusy patiekas, Nobaýnam Skaititojou. Metusy 

1707 nu W.J M X. ALEKSANDRA DAWGIALY S. Th. L. Koznadyie Ordynaryina Wylniuj 

Dwases Z K M. AFIERAWOTA Ànt wysodydiausi Troszkiyma Dusziu Apmyslyiymy 

tos Mukas milyntiu Storony K. JUZAPA GRYGALAUS SZYMAKA S. Thl: aklualna 

Bakalarza, topatyis Zoka[na] Kozn: so pazwaleny Wiresnibys. PARDROKAWOTA Diel 

pazitka Dwasyszka ir par[t]ùumoczita isz Lynkiyska àt ¡emajty[szka]; rankraðtis; LLTIB 

RS: F 11–356. 

„Purpura“, parengë D[alia] G[argasaitë], Lietuvos TSR bibliografija. Serija A, Knygos lietuviø 

kalba 1. 1547–1861, Papildymai (LBP), Vilnius: Mintis, 1990, 104. 

RR – B ÛGA, K[AZIMIERAS], Rinktiniai raðtai 1–3, sudarë Zigmas Zinkevièius, Vilnius: 

Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1958–1961. 

S KARDÞIUS, PRANAS, 1998: Rinktiniai raðtai 4. Moksliniai straipsniai ir studijos, Vilnius: 


S TANG, CHR[ISTIAN] S., 1929: Die Sprache des litauischen Katechismus von Maþvydas, Oslo: 

I Kommisjon hos Jacob Dybwad. 

S TANG, CHRISTIAN S., 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo-Bergen-Tromsö: 

Universitätsvorlaget. 

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2004a: „Grafemos netektis Lietuvos µpaudiniuose“, ALt 6, 239– 

264. 

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2004b: „Grafemos netektis Lietuvos rankraµzèiuose“, ALt 6, 

265–286. 

V ENCKUTË, REGINA; GIEDRIUS SUBAÈIUS, 1999: [Rec.:] „Aleksas Girdenis, Danutë Girdenienë, 

1759 metø ‘Ziwato’ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 

1997, 462 p.; 1759 metø ‘Ziwatas’, faksimilinis leidimas, parengë Aleksas Girdenis, Petras 

Skirmantas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1998, 336 p.“, ALt 1, 

192–198. 

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1966: Lietuviø dialektologija, Vilnius: Mintis. 

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1994: Lietuviø kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidykla. 

Þyvatas – ZIWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZUSA CHRISTUSA TAY IRA KIELAS 

YSZGANIMA [...] Par S. BONAWENTURA [...] APRASITAS. Metuµy Pona 1753. y Druka 

Paduotas. Su Pazwaleny Wireúniuiu. O dabar wieù µu pazwaleny wireµniuiu Ziamaytyµzka 

yµzt[ù]umocitas yr drukawotas. WILNIÀW Drukarnie J. K. M. yr RP. Kollegio 

Kunigu Pioriu. Kaµztu yr µtoronæ MATIEJAWS JUSUPA DOWBORA Metuµy Pona 1759. 



ß ÂÍÈÑÚ, Ê[ÀÇÈÌÈÐÚ], 1892: „ßçûêú: Äiaëåêòîëîãè÷åñêiÿ îñîáåííîñòè ëèòîâñêàãî 

ÿçûêà âú Ðîññ³åíñêîìú óºçäº“, Ïàìÿòíàÿ êíèæêà Êîâåíñêîé ãóáåðíiè íà 1893 ãîäú, 

Êîâíà: Âú òèïîãðàô³è Êîâåíñêàãî ãóáåðíñêàãî ïðàâëåí³ÿ, 110–145. 

ß ÂÍÈÑÚ, Ê[ÀÇÈÌÈÐÚ], 1908–1916: Ãðàììàòèêà ëèòîâñêàãî ÿçûêà. Ëèòîâñê³é îðèãèíàëú 

è ðóññê³é ïåðåâîäú 1. Kunigo Kazimiero Jaunjaus Lietuvjø kalbos gramatika, Ïåòðîäðàäú: 

Òèïîãðàô³ÿ Èìïåðàòîðñêîé Àêàäåì³è íàóêú. 


THE CHRONOLOGICAL RELATIONS OF THE MANUSCRIPT 

PURPURA TO ZIWATAS OF 1759 

Summary 

This article deals with the manuscript Purpura iszganima mukos Jezusa, which was compiled 

in the North-Western Lowland Lithuanian dialect. The title page bears the year 1707, 

but basing myself on the linguistic data I attempt to prove that the text was composed 

(or reedited) only after the middle of the nineteenth century or even slightly later. 

Along with the salient graphic peculiarities that show such a late origin of the manuscript, 

certain linguistic features which are different in the other Lowland Lithuanian book 

(based on the same dialect) Ziwatas Pona yr Diewa musu Jezusa Christusa (1759) prove this 

to be a comparatively late version of the manuscript Purpura: 

1. The morphological alternation of [t], [d] : [è], [dþ] is almost totally absent in Purpura; 

in Zywatas this process was still in the embryonic stage of development. 

2. In Zywatas the sound [e] was consistently used in unstressed word-stem and inflectional 

positions. In Purpura the shift can be traced as it progresses very clearly: -e- ´ -¼-, 

-e ´ -¼. 

3. In certain cases the cluster [nî] was more than just nasalized, it was actually turned 

into [nán] in Purpura. Yet the same cluster [nî] in Zywatas was always kept unaltered. 

4. Certain archaic morphological features were absent from the manuscript; yet they 

were present in Zywatas. Note for instance, the loc. pl. ending -su and also such archaic 

forms of the consonantal declension as the instr. sg. sesermi ‘(with) sister’, instr. pl. sesermis 

‘(with) sisters’, etc. 

At the end of the article certain strong arguments are advanced to demonstrate that 

the linguistic basis of Purpura was the subdialect of Kretinga of the so-called littoral 

Lowland Lithuanian dialect. 

A LEKSAS GIRDENIS Gauta 2005 m. liepos 23 d. 

Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra 


Universiteto g. 5 0 0 000 

LT-01513 Vilnius, Lietuva 





ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Diakritiniai þenklai Baltramiejaus 

Vilento Enchiridione ir Evangelijose 

bei Epistolose (1579): , , , 

Diakritinis þenklas (gr. diakritik^V ‘skiriamasis, skiriantis’) – tai skiriamasis 

lotyniðko alfabeto raidës priedas, suteikiantis raidei papildomos reikðmës ir ðitaip 

prapleèiantis lotyniðkà alfabetà 1 . Jau pirmuosiuose mûsø rankraðtiniuose ir spausdintuose 

tekstuose virð kai kuriø grafemø dëtì diakritiniai þenklai. Kai kurie raðmenys 

buvo perimti ið kaimynø lenkø bei vokieèiø, pvz.: , , , , ir gana 

ilgam ásitvirtino lietuviø raðtijoje. Taèiau bûta ir tokiø, kuriø reikðmë, regis, iki ðiol 

nëra galutinai nustatyta. 

Be daþnai minimø máslingø Mikalojaus Daukðos Katekizmo ir Postilës kirèio 

þenklø bei , , ir kitø su taðkais virðuje 2 , keletas neáprastø diakritiniø 

raidþiø yra Martyno Maþvydo knygose, bet ypaè daug Baltramiejaus Vilento Enchiridione 

ir Evangelijose bei Epistolose (1579; toliau – E ir EE). Maþvydo giesmyno 

antroje dalyje (1570; toliau – MþG II) pasitaiko pavieniø raðmenø , ir 3 : 

loc. pl. Sprowóµu MþG II 591 8; praes. 3 µaugõ MþG II 531 13; gen. pl. praµtf MþG II 498 16, 

iawf MþG II 510 3. Jei tai nëra Jurgio Gerulio iðleisto perspaudo (originalai dingæ) 

retuðavimo padarinys ( atrodo dirbtinoka), ðie raðmenys atsiradæ veikiausiai 

Vilento dëka. Jis po Maþvydo mirties baigë formuoti ir redaguoti Maþvydo giesmy- 

1 Reclams Sachlexicon des Buches, hrsg. von Ursula 

Rautenberg, Stuttgart: Philipp Reclam 

jun., 2003, 156t. 

2 Þr. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 

3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas, 

1988, 186; Pranas Skardþius, Daukðos akcentologija, 

Kaunas: VDU Humanitariniø 

mokslø fakulteto leidinys, 1935; J[onas] 

Palionis, Lietuviø literatûrinë kalba XVI– 

XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 33 ir kt. 

3 Grafema vienàkart (atsitiktinai?) pavartota 

ir Maþvydo katekizme: µchaf- 

kiençiuµius MþK 50 10 . Atrodo, panaðus raðmuo, 

jei tai ne spausdinant atsitiktinai atsiradæs 

brûkðnelis ar raidës ðeðëlis, yra ir 

acc. sg. pagfndima MþK 52 19 . Ir Maþvydo, 

ir Vilento katekizme sporadiðkai, nesuteikiant 

jokios papildomos fonetinës reikðmës 

pavartojama ir lenkiðka „pakeltoji“ 

: gen. sg. pÀnÀ MþK 23 2 ; nom. sg. pÀnas 

MþK 23 2 ; pâ (?) ‘po’ MþK 31 14 ; nom. pl. 

anÀs MþK 35 2 ; acc. sg. PÀnÀ MþK 39 8 ; Vilento 

µÀwa E 4 (ið Bechtelio perspaudo). 

45 Diakritiniai þenklai Baltramiejaus 

Vilento Enchiridione ir Evangelijose bei 

Epistolose (1579): , < ô >, < ò >, < ó >

nà. Daug daþniau ir nuosekliau panaðûs þenklai dëliojami Vilento knygose: tai 

gotikinio ðrifto , ir lotyniðkosios antikvos , , 4 . 

Ðie þenklai ne kartà buvo apraðyti senosios lietuviø raðtijos tyrëjø. Kai kurie ið 

jø – Fritzas Bechtelis (1882, XVIII), Zigmas Zinkevièius (1988, 61) – teigë, jog 

(galëtø bûti ir ) 5 nenuosekliai þymi ilgàjá balsá [û]. Kiti – Jonas Palionis, Mindaugas 

Strockis, ið dalies ir Gordonas B. Fordas – mano, jog ðiuo raðmeniu daþniausiai 

nurodomas kirèiuotas garsas (ypaè minimos gen. pl. formos su -f), daugeliu 

atvejø tas garsas yra dar ir nosinis arba ir nekirèiuotas nosinis 6 . 

Svarbus atrodo Palionio bei Strockio pastebëjimas, jog virð esantis riestinis 

diakritikas gen. pl. formose sujungia tris funkcijas: jis traktuotinas ir kaip ið graikø 

tradicijos ateinantis, analogiðkai pagal graikø kalbos kirèiavimo ypatumus dedamas 

kirèio þenklas, ir kaip lotynø sutrumpinimo þenklelis, tildë, rodanti praleistà 

[n], ir kaip graikø bei lotynø Renesanso gramatikø tradicijas mëgdþiojantis formø 

skiriamasis diakritikas, lietuviø gen. pl. skiriantis nuo kitø formaliai panaðiø linksniø 

7 . Fordas dar atkreipë dëmesá á kitas, vienskiemenes, Vilento formas su -f-, pvz., 

acc. pl. m. tfs. Jo nuomone, jos rodo kirèiuotà ilgàjá (cirkumfleksiná) skiemená tms 

(tokia forma esà uþfiksuota Ðakynoje). 

Apie , , raðmenis kiek plaèiau svarstæs, regis, tik Palionis bei Strockis 

(2005) 8 . Jø nuomone, visi trys diakritikai atliko tà paèià funkcijà – þymëjo kirèiuotà 

balsá; kai kada jie galëjæ atlikti ir formø skiriamàjà funkcijà: galbût teapµaugô ir pan. 

kaip neva kontrahuota galûnë buvo raðoma su (netariamu) cirkumfleksu pagal 

graikø kontrahuotø veiksmaþodþiø tradicijà. Patys diakritikai galëjæ ávairuoti dël 

spaustuvininkø kaltës ar veikalø parengëjo neapsiþiûrëjimo. 

4 Plg. [Fritz Bechtel,] Bartholomäus Willent’s 

litauische Uebersetzung des Luther’schen Enchiridions 

und der Episteln und Evangelien, 

nebst den Varianten der von Lazarus Sengstock 

besorgten Ausgabe dieser Schriften, mit 

einer Einleitung hrsg. von Fritz Bechtel, 

Göttingen: Robert Peppmüller, 1882, XI. 

5 Kaip atspindëti ðià Vilento ir Maþvydo 

tekstø grafemà – su brûkðneliu ar riestiniu 

þenklu – turbût nëra labai svarbu: 

tuomet spaudiniuose ðie diakritikai grafiðkai 

sutapo. Vis dëlto tyrëjø daþniau 

þymima , þr. Jonas Palionis, „Martyno 

Maþvydo raðyba“, Guido Michelini, Martyno 

Maþvydo raðtai ir jø ðaltiniai, Vilnius: 


2000, 45; Fritz Bechtel, „Einleitung“, 

Bartholomäus Willent’s litauische Uebersetzung 

des Luther’schen Enchiridions und der 

Episteln und Evangelien, 1882; Gordon B. 

Ford, The Old Lithuanian Catechism of Baltramiejus 

Vilentas (1579): a Phonological, 

Morphological and Syntactical Investigation, 

The Hague; Paris: Mouton, 1969; Palionis 

1967, 22, 25t.; Zinkevièius 1988, 61. Lietuviø 

kalbos institute parengtuose elektroniniuose 

tekstuose ir konkordancijoje 

(apie jas þr. 9 iðn. ir literatûros sàraðe) 

vartojamas raðmuo . 

6 Jonas Palionis, Mindaugas Strockis, „Jono 

Rëzos 1625 m. psalmyno kirèiavimas“, Blt 

40(1), 2005 [spausdinama]; Ford 1969, 

56t. Anksèiau Palionis (1967, 26) buvo 

linkæs pritarti Bechtelio nuomonei. 

7 Plg. dar Mindaugas Strockis, „Graikø ir lotynø 

kirèiavimo átaka lietuviø kirèio þymëjimui“, 

Blt 39(2), 2004, 292, 295, 298. 

8 Anksèiau, remdamasis Bechtelio mintimis 

apie , Palionis (1967, 26) spëjo, jog 

stogelio, akûto ir gravio þenklai ant 

þymi balsio ilgumà. Pats Bechtelis (1882, 

XCIX) ir , , traktavo kaip 

ir raides , , – tai esà tiesiog lygiaverèiai, 

tarpusavyje besikaitaliojantys 

variantai. 


1 pav. EE 41: grafema þymi daugiskaitos kilmininko galûnæ, 

plg. paµkuçiauµif, pirmuyf, yf; 

VUB: LR 1387 



Epistolose (1579): , < ô >, < ò >, < ó >

Vis dëlto iðsamiai ir specialiai ðios Vilento ypatingosios raidës nebuvo aptartos, 

nebuvo suregistruoti ir visi jø pavartojimo atvejai. Remiantis Lietuviø kalbos institute 

parengtais elektroniniais Vilento knygø perraðais ir konkordancijomis 9 , originalais 

bei jø fotokopijomis ðiame straipsnyje mëginama áminti diakritiniø Vilento 

raðmenø máslæ, patikrinti ankstesnius tyrëjø teiginius. 

1. Ávertinus surinktà medþiagà galima konstatuoti, jog Vilentas Enchiridione ir 

Evangelijose bei Epistolose diakritinius raðmenis vartojo nevienodai. EE yra daug 

daugiau nei E (E ðis raðmuo pasitaiko maþdaug tris su puse karto reèiau nei 

lauktume lygindami su EE). Raðmuo su diakritikais E ir EE vartojamas santykinai 

apylygiai (E net apie 1,4 karto daugiau nei lauktume lygindami su EE). Be to, 

kai kuriø E raðmenø vartojimo atvejø EE nebëra, ir atvirkðèiai. Kita vertus, aptariamø 

grafemø vartosena nëra nuosekli: greta formø su , , , yra tokiø 

pat formø su ir . 

1.1. R AÐMUO . Ið viso suskaièiuota 563 ðios grafemos pavartojimo atvejai: 

44x Enchiridione ir 519x Evangelijose bei Epistolose. Akivaizdu, kad daugiausia diakritikas 

virð dëtas EE. 

1.1.1. Ir E, ir EE daþniausiai minëtà raidæ turëjo vardaþodþiø, ávardþiø gen. pl. 

galûnë (221x EE ir 37x E), pvz.: kunigf 10x EE; tf 32x EE, 14x E; kurif 4x EE, 5x 

E; yf 81x EE, 2x E (plg. 1 pav.). Ðiaip jau bûtina akcentuoti, kad su -u be jokio 

diakritiko gen. pl. atvejø ir E, ir EE yra daug daugiau – 476x EE ir 258x E. Taigi 

ið viso gen. pl. su -u yra 734x (su -f – 258x). 

Jei þvelgtume ne á pavartojimo atvejus, o á þodþius, kuriø gen. pl. formos raðomos 

su arba , EE tokiø þodþiø tik su -f yra 19 (vien su -u – 29). Daþniausi 

ðie: anf 5x, dewinf 4x, µweçf 3x, kelif 3x, ligf 3x. Enchiridione yra deðimties þodþiø 

-f formos, bet jos tekste tepasitaikiusios apskritai vienàkart (vien su -u E yra devyniolikos 

þodþiø formos). Matyti, jog daugelis -f formø ir kirtá turi galûnëje. EE rasti 

tik penki þodþiai, kurie, LKÞ duomenimis, turëtø bûti kirèiuojami ne galûnëje: 

Euangelif 2x, çiudf 2x, iµchmintinguyf 2x, µwarf 2x, walgimf 2x. Veikiausiai dar 

derëtø pridëti ir ðeðtàjá þodá – mukf 2x, taèiau LKÞ VIII 393, remdamasis Antano 

Juðkos þodynu, nurodo galimà ir galûniná kirèiavimà 10 . Enchiridione ne galûnëje 

9 Elektroniniai Vilento Enchiridiono ir Evangelijø 

bei Epistolø tekstai bei elektroninës jø 

þodþiø formø konkordancijos saugomos 

Lietuviø kalbos instituto Kalbos istorijos 

ir dialektologijos skyriuje, Senøjø raðtø 

duomenø bazëje; jos parengtos 1998 metais 

Valstybinës lietuviø kalbos komisijos 

lëðomis pagal Lietuvos Respublikos valstybinës 

kalbos vartojimo ir ugdymo 1996– 

2005 metø programà. Rengëjai ir laikmenø 

inventoriaus numeriai nurodyti literatûros 

sàraðe. 

10 LKÞ duomenimis, vålgymas bei svöras kirtá 

taip pat gali turëti galûnëje (3 a, atitinkamai 

4 kirèiuotë), taèiau tik rytø aukðtaièiø 

ar nutolusiose nuo Rytø Prûsijos pietø 

aukðtaièiø ðnektose. 


kirèiuojamø yra pusë þodþiø (formf 1x, iµtatimf 1x, marif 1x, mokµlf 1x, tußbf 1x; 

gal èia dëtinas ir ßmogiµchkf 1x, bet LKÞ greta 1 nurodo ir 3 b kirèiavimo tipà, plg. 

dvejopus Daukðos Postilës duomenis). Tarp visiðkai -f formø neturinèiø þodþiø ir 

EE (29), ir E (19) vyrauja ne galûnëje kirèiuojami (galûnëje turëtø bûti kirèiuojami 

penki EE pavyzdþiai: dantu 4x, keturiu 4x, kwieçu 3x, p²kiu 2x, falµchiwu 2x – ir ðeði 

E þodþiai: ßmoniu 8x [!], daiktu 4x, anu 3x, daliu 2x, kalbeµiu 2x ir ghrieku 37x [!] 11 ). 

EE daugiausia pasitaiko tokiø þodþiø, kuriø formos raðomos tai su -u, tai su -f. 

Ið ðiø 59 þodþiø EE (E tokiø yra 7) tik trijø gen. pl. formose vyrauja -f: yf 81x – yu 

14x; tf 32x – tu 1x; wiµµf 18x – wiµµu 10x. Ádomu, kad Enchiridione tik vieno ið ðiø 

þodþiø gen. pl. formø pasitaiko daugiau su -f: tf 14x, tu 2x (plg. wiµµf 3x, wiµµu 12x; 

yf 2x, yu 6x). Be minëtø trijø, EE -f daþniau raðoma devyniø þodþiø formose (kunigf, 

waikf, ßenklf, ßuwf, waµchkf, pulkf, moterf, marif, fari¸euµchf), aðtuoniolika þodþiø 

-f ir -u turi po lygiai, o 29 – daugiau formø su -u (ypaè daug yra ßmoniu 37x – 

ßmonif 5x; ßidu (¸idu) 31x – ßidf 2x; ranku 10x – rankf 1x; ghrieku 8x – ghriekf 2x; 

metu 8x – metf 1x; paµiuntiniu 7x – paµiuntinif 1x; pagoniu 8x – pagonif 2x). Taigi ir 

èia vyraujanèios -f formos turi galûnës kirtá arba þodis yra vienskiemenis. Nuosekliausiai 

-f raðoma ávardþio gen. pl. yf. Kitais atvejais tokia tendencija nëra labai þymi: 

ið devyniø minëtø þodþiø su daþnesnëmis -f formomis trys kirèiuotini ne galûnëje; 

ið aðtuoniolikos, turinèiø formø po lygiai, tik septyni þodþiai kirèiuotini galûnëje, 

o ið 29, turinèiø daugiau -u formø, taigi lyg ir nekirèiuotinø gale, gera pusë 

(15) kaip tik yra oksitonai (3, 4 kirèiuotë), ypaè á akis krinta ßmoniu 37x – ßmonif 

5x, ghrieku 8x – ghriekf 2x (þr. 11 iðn.), paµiuntiniu 7x – paµiuntinif 1x, dienu 7x – 

dienf 4x. Minëtos tendencijos visiðkai nematyti septyniuose E þodþiuose, kuriø 

gen. pl. raðoma ir su -f, ir su -u. Kad ir koks bûtø -f ir -u formø santykis, visos jos 

yra galûninio kirèiavimo: tf 14x – tu 2x, kurif 5x – kuriu 2x; paçif 1x – paçiu 1x; 

wiµµu 12x – wiµµf 3x, yu 6x – yf 2x, waiku 4x – waikf 1x, wiµµokiu 4x – wiµµokif 1x. 

Gali bûti, jog E ir EE gen. pl. formø þymëjimo skirtumai, pirmiausia palyginti 

nedaug grafemø -f E, rodo Vilento apsisprendimà dël tam tikrø ortografijos dalykø. 

Yra þiniø, kad pirmasis E leidimas pasirodë 1575 metais (plg. Zinkevièius 1988, 

59), taèiau iki ðiø dienø neiðliko. Nedidelës apimties Enchiridionas (jo puslapiø 

skaièius sudaro tik treèdalá Evangelijø bei Epistolø puslapiø) antràkart buvo iðleistas 

tais paèiais metais kaip ir EE – 1579-aisiais. Sunku pasakyti, ar antras leidimas 

buvo kiek pakeistas. Tie 44 atvejai Enchiridione (ir dvi gen. pl. formos Maþvydo 

katekizme) ir galëtø bûti traktuojami kaip bandymas taikyti tam tikras naujoves. O 

daug didesnio dëmesio reikalavusiose ir ilgiau verstose EE vertëjas raðybos naujoves 

(gal net pritarus komisijai, perþiûrëjusiai vertimà?) galëjo pradëti taikyti ryþtingiau, 

daþniau ir nuosekliau. 

11 Kita vertus, LKÞ III 593, remdamasis Juðkos 

þodynu, þodá gridkas nurodo galintá 

bûti ir 2 kirèiuotës, t. y. tada gen. pl. bûtø 

kirèiuojamas ðaknyje. 



Epistolose (1579): , < ô >, < ò >, < ó >

Akivaizdu, kad atvirame þodþio gale buvo vartojamas gen. pl. vardaþodþiø 

galûnei þymëti 12 – neuþfiksuota në viena -f acc. sg. forma 13 . Ar jis èia kaip sutrumpinimo 

þenklas (su tilde) þymëjo tikëtinà nosiná garsà, visiðko tikrumo nëra. Viena 

vertus, ðalia kitø nosiniø (, ) galëjo bûti specialiai taikyta [ø] þymëti 

(jokios kitos raidës þymëti garsui [ø] nei E, nei EE nëra). Tai lyg ir patvirtintø rasti 

du vieno þodþio pavyzdþiai su ðaknyje: atµifs (EE 77 9) ir atµifµk (EE 84 11). Taèiau 

dar keturios EE formos raðomos su : atµiuµiu, atµiuµtas 2x, atµiuµtu. Daugiau 

þodþiø, kur ðaknyje galëtø þymëti garsà [ø], nerasta. 

Akcentuotina ir tai, kad Vilento raðtø kalba yra tipiðka paþemaitës aukðtaièiø: 

nekirèiuotoje galûnëje èia vietoj nosiniø balsiø turimi denazalizuoti trumpi balsiai 

(Zinkevièius 1988, 61). Vadinasi, niekada nekirèiuotoje acc. sg. -ø Vilentas ir negalëjo 

siekti raðyti nosinës grafemos, o ávairuojanti gen. pl. galûnë (kartais kirèiuota, 

taigi su nosiniu balsiu, kartais nekirèiuota, vadinasi, trumpa) galbût jam këlë neaiðkumø. 

Turbût todël èia liko tiek daug neatitikimø. Dël ilgøjø ir nosiniø balsiø 

sutrumpëjimo nekirèiuotoje galûnëje darosi netgi nekorektiðka spræsti, ar galûnëje 

diakritikas þymëjo nosinumà, (ilgumà?), ar kirtá: visi galûnës ilgieji ar nosiniai 

Vilentui bûtinai buvo ir kirèiuoti. 

EE dar yra 20 atvejø 14 (16 þodþiø formø), kai -u þymimas treèias tariamosios 

nuosakos asmuo, pvz., butf EE 102 22; gertf EE 74 2; gertf EE 135 14; µakitf EE 130 6; ymtf 

EE 79 22; pagieiµchtf EE 131 6; padetf EE 167 21; neperleiµtf EE 134 24; µuditf EE 79 4 ir kt. 

Aptariamoji raidë èia irgi galëtø bûti traktuojama kaip nosinë, juk anksèiau tariamosios 

nuosakos treèiasis asmuo, kaip rodo Mikalojaus Daukðos tekstai, buvo daug 

kur kirèiuojamas galûnëje 15 . Taèiau greta yra 265 atvejai su -u (84 þodþiø formos), 

o ið minëtø 16 þodþiø formø tik 7 neturi variantø su -u. Panaðiai, bet ðákart kaip 

-un sutrumpinimà, -f galima laikyti þodyje nf „nûn, nûnai“ (EE 53 3). Vis dëlto, 

matyt, èia atsitiktinis paraðymas, nes 44 kartus raðoma nu. Kita vertus, yra dar ir 

kitø pavyzdþiø (þr. toliau), kai tikrai negali bûti traktuojamas kaip garsà [ø] 

þyminti grafema. 

Cirkumfleksu pagal graikø kalbos ypatumus tradiciðkai buvo þymimas tik ilgas 

kirèiuotas skiemuo. Ir Vilento knygose nepasitaikë në vieno aiðkaus pavyzdþio, kad 

þymëtø trumpà kirèiuotà skiemená. Tam tikrø neaiðkumø keltø nebent ðeði E 

ir EE rasti acc. pl. tfs (Rytø Prûsijos lietuviø ðnektoms buvo bûdingos dvi ávardþio 

tas acc. pl. formos: tus ir tuos, þr. KlG 81) 16 . Vis dëlto palyginus su kitomis vartoja- 

12 Tiesa, labai trûktinai, daugiau kaip pusë 

atvejø nepaþymëti. 

13 Ið viso E yra devyni u kamieno þodþiai, 

kuriø acc. sg. pavartota 43x; EE atitinkamai 

– 31 þodis, 141x. 

14 Ðiø pavartojimo atvejø galima bûtø suskaièiuoti 

ir 21: be formø butf 4x, EE yra 

vienà kartà pavartota forma bftu EE 51 3 , 

kurià veikiausiai reikia traktuoti kaip korektûros 

klaidà vietoj butf. 

15 Þr. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorinë 

gramatika 2, Vilnius: Mokslas, 1981, 

127t. 

16 Fordo nurodyta Ðakynos forma tms dabar 

dialektologø neminima, plg. Zigmas Zinkevièius, 

Lietuviø dialektologija, Vilnius: 

Mintis, 1966, 310. 


momis formomis, atrodo, jog èia tiesiog ásivëlusios spaudos klaidos ir veikiausiai 

norëta paraðyti t¾s, plg. E: tus 10x – tfs 1x (t¾s nepasitaikë); EE: tus 19x – tfs 5x, t¾s 

2x. Galëjo paveikti ir daþnai vartotos gen. pl. tf, ir kitos vienskiemeniø ávardþiø 

formos: y/j/i¾s 3x ir yus „juos“ 8x E; y/j/i¾s 26x ir yus „juos“ 2x EE. Beje, EE galëjo 

daryti átakà ir rankraðèiø ypatumai: rankraðèiuose virð , kuri þymëjo [u], daþnai 

buvo áprasta dëti lankelá, taðkelá ar panaðaus pavidalo diakritikà (taip yra ir Bretkûno 

verstos Biblijos rankraðtyje), kad nebûtø painiojama su kitomis raidëmis (pvz., 

). Taigi rinkëjai kai kada galëjo ir nebeatskirti, kur èia , ar , plg. 

bukite EE 135 1 ir b¾kite EE 30 14; buµiu EE 11 3 ir b¾µiu EE 165 3. Atsitiktinëmis reikëtø 

laikyti ir dvi loc. pl. formas, esanèias tame paèiame puslapyje junginyje toµf dienoµf 

EE 201 13, – visos kitos daugiskaitos lokatyvo formos yra raðomos su -µu, taip pat ir 

-â kamieno f. -oµu (18x). Atsitiktinumas turbût ir trys EE skaitvardþio du nom. sg. 

formos df (du 20x). 

1.1.2. Evangelijose bei Epistolose grafema vyrauja taip pat ir ávardþio jûs 

nom. pl.: y/i/jfs 91x – yus 40x, ir gen. pl. formoje: yfµ(µ)u 72x – i/yuµ(µ)u 57x. Retkarèiais 

paraðoma dat. pl. yfmus 6x – y/j/iumus 103x. Regis, gen. pl. ir dat. pl. formos 

su þymimos dël nom. pl. poveikio. Ðtai analogiðka forma gen. pl. muµ(µ)u 

(83x) niekada neparaðoma su diakritiku. Ávardþio jûs diakritikas neabejotinai þymi 

ilgà kirèiuotà balsá. Panaðiai ilgas, daþniausiai kirèiuotas balsis ðaknyje ar kamiene 

EE þymimas ir kitais, tiesa, labai pavieniais atvejais: þodþio dûma ‘mintis’ gen. sg., 

nom. pl. ir acc. pl. linksniuose (dfmas/ dfmos 2x – dumos 4x gen. sg.; dfmas 1x – 

dumas 1x nom. pl.; dfmas 1x – dumas 3x acc. pl.); þodþio dûðia gen. pl. (dfµchiu 1x – 

duµchiu 1x); þodþio bûdas instr. sg. (bfdu 1x – budu 9x); þodþio tobulas m. nom. sg. 

(tobflas 17 1x, plg. tobulu instr. sg. [tekste su korektûros klaida – tobula EE 172 18] 1x); 

þodþio pûstas ‘tuðèias’ f. nom. sg. (pfµta [tekste korektûros klaida – pfµt± EE 47 19] 1x, 

plg. m. nom. sg. puµtas 1x, m. nom. pl. puµti 1x, m. loc. pl. puµt¾µiu); prieveiksmio ûmai 

forma (fmai 1x – umai 1x). Dvi formos, regis, atsitiktinai netgi nurodo ðaknies priegaidæ: 

bûdvardþio niekatrosios giminës forma acc. nafj 1x EE 187 18 (ðiaip jau dar 

uþfiksuota dvylika ávairiø linksniø ir giminiø formø su nauy/j-) ir veiksmaþodþio 

bûtojo laiko treèiasis asmuo klafµe 1x EE 24 8–9 – klauµe 4x. Matyt, atsitiktinë forma yra 

ir bûti bûtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmasis asmuo buwaf EE 132 7 (buwau 19x). 

1.1.3. Treèia EE labai daþnai pasitaikanti forma su – fut. 3 bfs 74x ([ne]bus 

48x) (plg. 1 pav.). Retkarèiais èia pasitaiko ir kitø veiksmaþodþio bûti formø su 

-f-: imp. 2 sg. bfk 5x – buk 7x, imp. 2 pl. bfket 1x – buket 10x; inf. bfti 1x – buti 20x, 

cond. 3 bftu 1x – (ne)butu 73x, butf 4x (þr. dar straipsnio 14 iðn.). Enchiridione taip 

pat uþfiksuota ðeðios bfs formos (bus 11x). Veikiausiai èia yra þemaitiðkos ilgosios 

bûsimojo laiko formos, apibendrintos pagal kitas fut. asmenø formas (plg. Zinke- 

17 Dël tobûlas kirèiavimo ir [û] þr. Birutë Kabaðinskaitë, 

Gert Klingenschmitt, „Ið lie- 

tuviø kalbos þodþiø istorijos: I. gåirë; 

II. tóbulas, tóbûlas“, Blt 39(1), 2004, 86t. 



Epistolose (1579): , < ô >, < ò >, < ó >

vièius 1966, 361). Liepiamosios nuosakos formose, ypaè 2 sg., taip pat þymi 

ilgà kirèiuotà balsá. 

1.1.4. Apibendrinus raðmens vartosenà E ir EE, matyti, jog daþniausiai 

grafema þymëjo kirèiuotà/nekirèiuotà nosiná [ø] bei kirèiuotà (retais atvejais nekirèiuotà) 

ilgàjá [û] (þr. 1 lentelæ): 

E (44x) EE (519x) 

1) gen. pl. galûnë (37x) 1) gen. pl. galûnë (221x) 

2) – 2) ávardþio jûs nom. pl., ðaknyje gen. pl. 

ir [retai] dat. sg. formos (169x) 

3) fut. 3 bfs (6x) 3) fut. 3 bfs (74x) ir pavienës bûti imp., inf., 

cond. formos bû- (10x) 

4) – 4) v. cond. 3 (20x) 

5) – 5) s. dûma ‘mintis’ kai kuriø linksniø formos 

dfm- (4x) 

6) acc. pl. tfs (1x) 6) acc. pl. tfs (5x) 

– Pavieniai atvejai: 

1) num. card. nom. sg. df (3x) 

2) atsiøsti fut. 3 ir imp. 2 sg. ðaknyje (2x) 

3) loc. pl. f. â kamieno galûnëje (2x) 

4) kamiene ar vienskiemeniuose þodþiuose 

(1x): nf; gen. pl. dfµchiu; instr. sg. bfdu; 

adj. f. nom. sg. pfsta; m. nom. sg. tobflas; 

v. praet. 3 klafµe; adj. n. nafj; adv. fmai; 

1 lentelë. Grafemos vartosena E ir EE 

galûnëje: praet. 1 sg. buwaf 

Á akis krinta ir tai, kad daug nuosekliau ir daþniau minëtas raðmuo vartojamas 

vienskiemeniuose þodþiuose, plg. yf, tf, yfs, bfs. 

1.1.5. Ðiaip jau virð esantis cirkumflekso formos þenklelis, arba brûkðnelis, 

daugelyje nelietuviðkø (pirmiausia lotyniðkø, o ið jø ir vokiðkø, prancûziðkø, èekiðkø, 

lenkiðkø, latviðkø) rankraðtiniø ir spausdintø tekstø galëjo atlikti keletà funkcijø. 

Daþniausiai tai buvo sutrumpinimo, po to einanèios raidës (ypaè ) praleidimo 

þenklas, tildë 18 . Tokiu þenklu naudojosi jau Maþvydas: plg. Te Def = Deum 

MþGA (antraðtinis lapas, 4 eilutë); garbinö = garbinam MþGA 11 4. Cirkumfleksas 

18 Þr. Paul Arnold Grun, Leseschlüssel zu unserer 

alten Schrift, Görlitz: Verlag C. A. Star- 

ke, 1935 [Perspaudas: Limburg: 

C. A. Starke Verlag, 1984], 31t. 


kartais buvo vartojamas ir kontrakcijai þymëti (Strockis 2004, 295, 32 iðn.). Tokiu 

atveju, matyt, já reikëtø traktuoti kaip savotiðkà tildës variantà. 

Kita vertus, kaip tos paèios formos cirkumflekso (kirèio, priegaidës) þenklas jis 

buvo vartojamas ilgam kirèiuotam skiemeniui þymëti (graikø kirèiavimo sistemos 

pagrindu) arba kaip tam tikräs sutampanèias morfologines formas skiriantis rodiklis 

pagal Renesanso laikø lotynø kalbos gramatikas, kuriø tradicija vëlgi daþniausiai 

rëmësi savotiðkai interpretuota graikiðkàja kirèiavimo sistema (iðsamiau þr. 

Strockis 2004, 289–307). Beje, riestinis þenklas XVI amþiaus lotynø gramatikose 

kaip formø skiriamasis diakritikas (su þymëtojø þinia ar be jos) buvo labai glaudþiai 

susijæs ir su skiemens ilgumu, pvz., abl. sg. Romó – nom. sg. Roma, u kamieno 

gen. sg. -ûs – nom. sg. -us ir pan., – èia skiemenys ið seno buvo ilgieji. Taigi riestinis 

þenklas (stogelis) lotynø gramatikose galëjo bûti imtas sieti tik su skiemens (garso) 

ilgumu. Jei tai tiesa, ir kontrakcija galëjo bûti þymima cirkumfleksu dël atsiradusio 

ilgojo „sutrauktinio“ garso. 

Vis dëlto reikia pripaþinti, jog balsio ilgumas kalbose, kurios rëmësi lotynø 

abëcële (t. y. vokieèiø, èekø, lenkø ir kt.) XIII–XVI amþiuje buvo þymimas kitaip: 

„uþkeliant“ virð raidës, þyminèios ilgàjá garsà, ar kabliukà (paukðtelá), taðkelá 

ar kità panaðios formos diakritikà; neretai ilgumas þymëtas ir dvigubinant raides 19 . 

Kai kuriuose latviø kalbos tekstuose ilgieji balsiai (ir dvibalsiai) taip pat dvigubinti 

(èia prisimintini ir lietuviø rytinio raðomosios kalbos varianto tekstai bei Maþvydo 

katekizmas). Jano Huso èekø raðybos reforma slaviðkuose kraðtuose iðpopuliarino 

kità ilgumo þymëjimo bûdà – akûto þenklà (ið èia kilo ir lenkø „pakeltosios“ , 

, ) 20 . Ði idëja taip pat rëmësi lotynø raðybos ypatumu – antkapiniuose áraðuose 

buvo vartojamas apeksas – akûto formos þenklas, reiðkæs balsio ilgumà. 

1.1.6. Ádomiø duomenø grafemos reikðmei áminti teikia pakartotinio Vilento 

knygø leidimo rengëjas Lozorius Zengðtokas. Antrasis E ir EE leidimas pasirodë 

1612-aisiais 21 . Leidëjas teksto beveik nekeitë, koregavo tik smulkmenas, akivaizdþias 

spaudos klaidas. Enchiridionas papildytas trimis naujais átarpais, kuriais 

19 Þr. Grun 1935, 23; Encyklopedia wiedzy o 

ksiàýce, red. Aleksander Birkenmajer et. al., 

Wrocùaw: Ossolineum, 1971, 1745. 

20 Johann Schröpfer, Hussens Traktat „Orthographia 

bohemica“. Die Herkunft des diakritischen 

Systems in der Schreibung slavischer 

Sprachen und die älteste zusammenhängende 

Beschreibung slavischer Laute, Wiesbaden: 

Otto Harrassowitz, 1968, 24tt. Schröpferis 

spëja, jog pagrindines ortografijos naujoves 

Husas galëjo perimti ið airiø raðybos 

– airiø misionieriai, ásikûræ Bavarijoje, 

netoli Èekijos, paliko daug lotyniðkø religiniø 

rankraðèiø su airiðkomis glosomis. 

Minkðtuosius èekø kalbos priebalsius Hu- 

sas þymëjo taðkais virð raidës. Gal ir 

Daukðos , , þymëjo palatalizuotus 

priebalsius ir atsirado dël èekø raðybos 

átakos? 

21 [Lozorius Zengðtokas,] Enchiridion Catechiµmas 

Maµ¸as [...] per La¸aru Sengµtack 

[...] Karaliauçios atnaugintos. 

Iµchpauµtas per Jana Fabriciu/ Metu 

M.DC.XII; LMAB: LK–17/6 (toliau – ZE); 

[Lozorius Zengðtokas,] Euangelias / bei 

Epiµtolas [...] per La¸aru Sengµtack [...] 

Iµchµpauµtas Karalauçuie per Jona Fabriciu 

/ Metu M.DC.XII; LMAB: LK–17/7 

(toliau – ZEE). 



Epistolose (1579): , < ô >, < ò >, < ó >

aiðkinami kai kurie krikðto ir kunigystës dalykai (dël ðaltiniø þr. Bechtel 1882, C– 

CI), Evangelijose bei Epistolose ádëti keli nauji Naujojo Testamento skaitiniai, viena 

Vilento perikopë praleista, kita pakeista. Antrajame leidime stengtasi iðlaikyti ir 

ypatinguosius Vilento diakritikus, ypaè Enchiridione. Èia tik kelis kartus raðmuo 

pakeistas (gen. pl. galûnëje). Taèiau perspausdinant ávelta ir kiek korektûros 

klaidø: vietoj Vilento (kartais ir ) atsiranda ar (negirt¾kle ´ 

negirtfkle ZE 39; instr. sg. t¾ ´ tu ZE 31 ir kt.). Taip pat naujai atsiradusius 

riestinius diakritikus ið dalies galima bûtø laikyti korektûros klaidomis: acc. sg. 

kuna ´ kfna 22 ZE 17; acc. pl. kurius ´ kurifs ZE 29; gen. pl. ßuwf ´ ßfwf ZE 53. 

Zengðtoko perleistose EE labai daþnai keièiamas (ir galûnëje, ir ðaknyje) 

– ið viso 317x (96 þodþiai). Labiausiai ir keièiama daþniausiai su minëtu diakritiku 

vartojamose formose ar þodþiuose (ypaè vienskiemeniuose): yfs 46x, yfµ(µ)u 

42x, bfs 41x, yf 27x, tf 20x, wiµµf 10x. Daug daþniau nei E painiojami , ir 

. Veikiausiai èia taip pat rinkëjo klaidos. 

Daug ádomesni á Enchiridionà áterpti ir, regis, paties Zengðtoko parengti tekstai: 

„Sekaµµi graudenimas kumams“ (ZE 55–57); „Buuds inßegnoghima kudikieluu“ 

(ZE 63–65); „Introductio Paµtoris. Ing urieda inrodims Plebona“ (ZE 72–74). Èia 

Vilento pozicijose nenuosekliai vartojamos sudvejintos raidës (ypaè 

daug jø „Buude“): gen. pl. ghriekuu; kudik(i)eluu 3x, yuu 3x, tokiuu, perklauµituyuu, 

ßod¸iuu; Buuds; buuk. Atrodo, kad „Introductio Paµtoris“ dar yra ir sudvejintos 

(jei tai ne korektûros klaidos, o jø ðiuose tekstuose apstu), lyg ir neturëjusios aiðkios 

analogijos Vilento tekstuose: acc. sg. ko¸anii 2x; noriis ‘norás’ 23 . Be to, dvigubø 

raidþiø raðybos pëdsakø matyti ir tais paèiais metais (1612) iðleistame Zengðtoko 

giesmyno 24 antraðtiniame lape: gen. pl. nekuruu, Plebonuu, Pruµuu. Galima daryti 

prielaidà, jog tai Zengðtoko ortografijos ypatumai. Tiesa, paèiame giesmyne, kuriame, 

be Maþvydo ir Bretkûno giesmynuose buvusiø giesmiø, ádëtos 36 naujos, tokiø 

ypatumø nëra. Galbût buvo derintasi prie daugumos giesmiø raðybos, kuriai nebûdingas 

minëtø raidþiø dvigubinimas. 

Taigi tarp Vilento (ir ?) ir Zengðtoko (ir ?) aiðkiai matyti 

analogija. Tikëtina, kad Zengðtoko sudvejinti raðmenys yra savotiðkas raktas Vilento 

grafemø reikðmei nustatyti. Kadangi dvigubos balsës daugelyje to meto ávairiø 

22 Beje, ðis pavyzdys Zinkevièiaus Lietuviø 

kalbos istorijoje (1988, 61) pateiktas kaip 

Vilento. 

23 Pasak Zinkevièiaus (1988, 61), Vilento 

vartotos raidës , galëjo þymëti kirèiuoto 

skiemens [á], pvz., acc. sg. ghy EE 

153 13 , acc. sg. kury EE 191 11 , part. praes. 

nom. sg. turjs EE 184 22 ; bet: nom. sg. ghys 

EE 153 13 , sugrißa EE 185 11 ; mjnti 

„(pra)minti“ EE 153 13 . Bechtelis (1882, 

XCIX) teigë, jog , , Vilentas 

vartojo pramaiðiui, be jokio skirtumo. 

Matyt, nosiniø raidþiø vartosena Vilento 

tekstuose dar laukia atskiro tyrimo. 

Zengðtoko áterptuose tekstuose nosiniai 

balsiai gana daþnai þymimi junginiu su 

: inµtatima, inµtatens, tan. 

24 [Lozorius Zengðtokas,] Giesmes 

Chrikµçioniµchkos ir Duchauniµchkos [...] 

per La¸aru Sengµtak Lietuwos Plebona 

Karaliauçios atnaugintos. Anno 

CIŠIŠCXII. Iµchpauµtos Karaliauçiuie 

Pruµuu Per Jana Fabriciu; LMAB: 

LK–17/8. 


kalbø tekstø þymëjo ilguosius balsius (þr. anksèiau), telieka teigti, jog ir Vilento 

þymëjo pirmiausia [û]. Ðá teiginá paremtø ir faktas, jog ypaè daþnai diakritikà 

tekstuose turi vienskiemenës formos – jø kirèio vieta aiðki, tad èia turëtø bûti 

svarbesnis þymimo garso ilgumas. 

Dëmesys atkreiptinas ir á latviø kalbos duomenis. 1586 ir 1587 metais Karaliauèiuje 

iðëjo pirmosios liuteroniðkos knygos latviø kalba – Liuterio Enchiridionas ir 

evangelijø knyga 25 . Enchiridione [û] retkarèiais taip pat þymëtas : buus I Aii, o 

[î] – : sweetyt I Aii 26 . Panaðiai elgtasi XVII amþiuje antràkart perleistoje evangelijø 

knygoje (luudtçet II 67) bei kai kuriuose kituose latviðkuose tekstuose (Vanags 

1998, 49). Savotiðka Vilento paralelë yra XVII amþiaus Georgo Elgerio ir Andrejaus 

Gecelio veikalai. Jëzuitas Elgeris, kuris lenkø raðybos ypatumus kûrybingai 

derino su pirmøjø liuteroniðkø knygø ortografija, susiformavusia Rygos vokieèiø 

þemaièiø raðybos pagrindu, [û] þymëjo raide (pvz.: iûs, ne bûs 11r 27 ), o Gecelis, 

treèiojo prûsø katekizmo pavyzdþiu 28 virð ilgøjø balsiø kartais dëjæs brûkðná, raðë 

, pvz., pelûckt 5a (Vanags 1998, 47, 49). 

1.1.7. Jei Vilento þymëjo vien [û], kyla klausimas, kodël ði raidë buvo 

raðoma kirèiuotoje gen. pl. galûnëje -ø (panaðiai galima klausti, kodël þymëjo 

acc. sg. -á). Galima manyti, jog net ir kirèiuotas atviros galûnës nosinis [ø] Vilento 

tarmëje galëjo bûti tik silpnos, neaiðkios nazalizacijos, todël Vilento ir vëliau juo 

sekusio Zengðtoko traktuotas kaip ilgasis garsas 29 . Ðaknies garsà -ø- (atµifs) þyminèio 

diakritikà tuomet reikëtø laikyti tilde, n praleidimo þenklu. Kita vertus, 

spaustuvei neturint specialios raidës nosiniam [ø] þymëti, Vilentas galëjo nuspræsti 

ilgàjá ir nosiná garsà raðyti tuo paèiu raðmeniu, o Zengðtokas atitinkamose pozicijose 

já mechaniðkai keitë savo grafema. 

1.2. R AÐMENYS , , . Vilento knygose ðios grafemos pavartotos 394 

kartus: Enchiridione – 117x, Evangelijose bei Epistolose – 278x. Daþniausiai vartota 

grafema – 213x (E 61x, EE 152x), reèiau pasitaikë – 132x (E 44x, EE 88x), 

reèiausiai – 49x (E 12x, EE 37x). Lyginant su grafemos vartosena, matyti, 

25 Enchirion. Der kleine Catechiµmus [...] Kænigsberg 

bey George Oµterbergern Anno 

M.D.LXXXVI; Euangelia und Epiµteln [...] 

Kænigsberg in Preuµµen/ bey Georgen 

Oµterbergern. M.D.LXXXVII. 

26 Pçteris Vanags, Visvecâkâ perioda [XVI gs.– 

XVII gs. sâkuma] latvieðu raksti: avotu 

vçsture un daþas problemâtiskas fonoloìijas, 

morfoloìijas, sintakses un leksikas îpatnîbas, 

habilitacinio darbo santrauka, Viïòa, 

1998, 49. 

27 Evangelien und Episteln ins lettische übersetzt 

von Georg Elger [...] 1640, hrsg. Kârlis 

Draviòð, Lund: Slaviska Institutionen vid 

Lunds Universitet, 1961. 

28 Treèiajame prûsø katekizme brûkðnelis 

virð balsës þymëjo ilgà kirèiuotà balsá, þr. 

J[ânis] Endzelin, Altpreussische Grammatik, 

Riga: Verlag Latvju Grâmata, 1944, 24. 

29 Elgerio bei Gecelio darbuose dvibalsiai [ie], 

[uo] faktiðkai taip pat laikomi ilgaisiais 

garsais, nes þymimi raðmenimis su diakritikais: 

, , , ; , , , 

(þr. Vanags 1998, 49t.). 



Epistolose (1579): , < ô >, < ò >, < ó >

jog su diakritikais vartojimo daþnumas E ir EE panaðus, atrodo, Enchiridionas 

netgi pralenkia. Surinkti duomenys patvirtina Strockio bei Palionio nuomonæ, jog 

visi trys diakritikai virð atliko tà paèià funkcijà, raidës vartotos pramaiðiui kaip 

lygiavertës, plg. ávardþio jis gen. sg.: EE jô 120x, jò 75x, i/jó 29x; E iô 14x, iò 7x, ió 

3x. Kadangi vyrauja raðmuo su stogeliu, galima daryti prielaidà, jog tokia ávairovë 

atsirado dël spaustuvës kaltës: rinkëjo neatidumo, raidþiø su diakritikais riboto 

skaièiaus ar prastos kokybës (kai kurie raðmenys galëtø bûti traktuojami kaip nutrupëjusios 

raidës). Beje, , ir lygiavertiðkumà netiesiogiai liudija 

ir Zengðtoko perleisti Vilento veikalai. Èia E bei EE , daþniausiai keièiami 

(nors pasitaiko ir kitø ávairiausiø keitimø: , ´ ar atvirkðèiai) 30 . 

1.2.1. Daþniausiai, taèiau ne absoliuèiai, , , þymëjo vyriðkosios 

giminës daiktavardiðkøjø ávardþiø vienskiemenæ gen. sg. galûnæ -o 31 : E 77x, EE 

229x; be diakritikø – E 23x, EE 107x. EE daugiausia taip þymimas ávardþio jis 

kilmininkas 32 (þr. anksèiau; su diakritikais – 224 formos, su -o – 47 formos; E su 

diakritikais – 24 formos, be jø – 15), o E – ávardþio tas kilmininkas (tô 24x, tò 23x, 

tó 1x – to 8x; plg. EE tò 3x, tô 2x – to 40x, t± 10x, ta 3x). Jei þvelgtume á þodþius, kuriø 

formose raðytas diakritikas, be minëtøjø jo bei to, E su stogeliu bei graviu raðomas 

ir neþymimasis ávardis kas: kô 4x, kò 1x, plg. EE vien ko 20x. Vienintelis daiktavardis, 

kurio gen. sg. forma galûnëje turi diakritikà, yra Evangelijose bei Epistolose vienà 

kartà pavartotas ritô EE 107 20 (O ant ritô iµchiodamas iµchiem²s du graµchiu / dawe 

padwarnikui). Gali bûti, jog baigmuo -to èia tiesiog supainiotas su tokio pat pavidalo 

ávardþiu, plg. Betô EE 35 12 33 . 

1.2.2. Su minëtais vyriðkosios giminës ávardþiais koreliuoja moteriðkosios giminës 

atitikmenø gen. sg. forma -os, kuri taip pat þymëta trimis diakritikais 34 . 

Formos -ôs, -òs ir -ós greta formø be diakritikø pasitaiko daþnëliau: EE iôs 13x, iòs 

4x, iós 1x – ios 13x, ias 1x (tiesa, E ávardþio ji gen. sg. f. formos visai nëra); E tôs 2x, 

tós 2x, tòs 1x – tos 1x, bet – EE tôs 3x – tos 13x, t±s 1x, thas 1x. 

Diakritikais retkarèiais þymëtos ne tik vienskiemeniø ávardþiø, bet ir kitø daugiaskiemeniø 

vardaþodþiø (i)â kamieno gen. sg. formos (plg. 2 pav.). Ir E, ir EE 

30 Kaip ir atveju, ZE, ZEE diakritikai 

virð neretai visai neraðomi. 

31 Iðimtis – ávardis ðis, në viena jo gen. sg. 

forma diakritiku neþymima: E µch(i)o 4x, 

EE µchio 7x, µchà 4x. 

32 Atrodo, ðá vienintelá raðymà bus perëmæs 

ir Zengðtokas – jo giesmyne retkarèiais 

pasitaiko iò 5r 22 ; 5r 10 ; iò 12v 4 ; jò 12v 11 ; 

iö 12v 11 . Dëkoju Mindaugui Ðinkûnui uþ 

suteiktà informacijà. Beje, (ar nutrupëjæs 

brûkðnelis?) ZEE daþnokai pasitaiko 

vietoj Vilento , , . 

33 Kita vertus, galima manyti, jog taip þymima 

sutrumpinta rytoj forma. Vis dëlto kitur 

sutrumpintas prieveiksmis diakritiko 

neturi: rito EE 111 21 – Aiey Diewas ßole lauka 

taip apwelka/ kury µch²diena µtow/ a rito ing 

peçu y meta. Dar þr. skyrelius 1.2.3. ir 1.2.4. 

34 Në viena ávardþio ði gen. sg. forma diakritiko 

neturi: EE µch(i)os 3x (E tekste jø nepasitaikë). 


2 pav. E 17: grafemos ir þymi (i)â kamieno vardaþodþiø 

daugiskaitos kilmininko formà, plg. tikròs, Tiewiµchkôs ir Deiwiµchkòs; 

VUB; LR 1386 

tokias formas turi atitinkamai penki (6x) ir ðeði (8x) þodþiai. Keletas ið jø apskritai 

tekste pasitaiko tik vienàkart (E Deiwiµchkòs, Tiewiµchkôs; EE apleiµtòs, kitôs, 

S±µparós). Kitø formos EE kiek daþniau pasitaiko su diakritikais, E – kiek daugiau 

ar apylygiai formø be diakritikø: EE maßôs 1x, maßòs 1x; Rodôs 1x, rodòs 1x – rodos 

2x; walnôs 1x – walnos 1x; E algos 2x – algós 1x; Chrikµçioniµchkos 3x – Chrikµçioniµchkôs 

1x, Chrikµçioniµchkòs 1x; tikros 2x – tikròs 1x. Nereta ið diakritikus turinèiø 

formø ir kirèiuojama gale (LKÞ duomenimis, kamiene kirèiuojamos tik formos Tiewiµchkôs, 

Rodôs; visos kitos yra galûninio kirèiavimo arba turi kelis kirèiavimo 

variantus). 

Enchiridione matyti ádomi tendencija diakritikais þymëti bûdvardþiø su -iðka gen. 

sg. formas. Diakritiko neturi tik Wieµchpatiµchkos 2x (1 ar 3 4b kirèiuotë). Dalis tokiø 

formø, pvz., krikðèioniðka (gal ir deiviðka, plg. dieviðka), LKÞ duomenimis, gali bûti 

kirèiuojamos ir 3( a,b,4b ) kirèiuote 35 . Taèiau apskritai daugelis kitø galûnëje kirèiuotø 

gen. sg. formø E ir EE diakritikø neturi – E tokiø yra 22 leksemos, turinèios 67 

formas su -os, EE – 34 þodþiø 128 formos (negalûninio kirèiavimo þodþiø su gen. 

sg. -os formomis EE yra ðeðiolika, 22 pavartojimo atvejai). 

Labai tikëtina, kad ir dvi pavienës veiksmaþodþiø formos su -ós – ilµeyós (EE 

213 22) bei apµtós (EE 101 3) – EE galëjo atsitiktinai atsirasti supainiojus su gen. sg. 

formomis -os, galûnëje turinèiomis diakritikà. 

Beje, kaip nustatyta daugelio senøjø raðtø tyrëjø (þr. Ford 1969, 54; Zinkevièius 

1988, 61; Palionis 1967, 56t.), Vilento tarmei buvo bûdingas nekirèiuotø galûniø 

ilgøjø balsiø trumpëjimas. Aiðkiausiai tai matyti ið (i)o ir (i)â kamieno gen. sg. 

formø. Nekirèiuotos galûnës daþniausiai (bet ne absoliuèiai) raðomos su -a, -as, 

kirèiuotos – su -o, -os. Ðalia tokiø paraðymø EE kartkartëmis pasitaiko ir gen. sg. 

formø su -± 19x (penki ávardþiai: t± 10x – ta 3x, to 40x; µch± 4x – µch(i)o 7x; ku- 

35 Plaèiau þr. Skardþius 1935, 157–159; 

Alfred Senn, Handbuch der litauischen 

Sprache 1. Grammatik, Heidelberg: Carl 

Winter, Universitätsverlag, 1966, 325. 



Epistolose (1579): , < ô >, < ò >, < ó >

i± 2x – kuria 1x, kurio 13x; an± 2x – ano 3x; wiµµ± 1x – wiµµa 12x), -±s 9x (ðeði þodþiai: 

¾l±s 4x – ¾las 1x; t±s 1x – thas 1x, tôs 3x, tos 13x; dum±s 1x – du/fmos 4x, dfmas 1x; 

ßmoniµchk±s 1x; paµµimegµtanç±s 1x; wiµµoki±s 1x). E tëra vienintelë forma paweikµl± 

E 4 6, kurios -± veikiausiai reikëtø traktuoti kaip korektûros klaidà. Turbût ir EE 

esanèios formos su nosine ið tiesø neturi nosinio balsio: ; èia gali bûti 

savotiðkas ar , retkarèiais net su diakritiku variantas. 

1.2.3. Daug daþniau nei minëtos moteriðkosios giminës gen. sg. formos Enchiridione 

diakritikais þymimos tos paèios giminës (i)â kamieno vardaþodþiø sutrumpintos 

iness. sg. formos, pvz., tò 2x, tô 1x – to 1x ‘toje’; tikrô 3x, tikrò 1x – tikro 1x ‘tikroje’; 

wierò 2x, wierô 1x, wieró 1x – wiero 3x ‘vieroje’, plg. EE tò 1x, tó 2x – to 6x. Ið viso su 

diakritikais E vartojama 20 formø (11 þodþiø), be diakritikø – 28 (16 þodþiø). EE 

diakritikus turi tik devynios formos (5 þodþiø) ir dar viena tikriausiai dël spaudos 

klaidos yra su brûkðneliu ar cirkumfleksu (Rodõ 13 20), o be jø vartojamos 87 formos 

(37 þodþiø). Ið minëtø devyniø formø dvi pasitaiko iðvis tik po vienàkart (Rodõ, 

prekiô), kitos turi daugiau variantø be skiriamøjø þenklø – kurio 5x – kuriò 1x, kurió 

1x, kurô 1x; dieno 9x – dienô 1x; paçio 2x, paç± 3x – paçô 1x. Taèiau ir E tarp tø þodþiø, 

kuriø iness. sg. formø pasitaiko ne viena, vyrauja baigmuo -o arba su diakritikais 

ir be jø þymima apylygiai: dienô 2x – dieno 2x; koßnô 1x – koßno 2x; Maldò 1x – 

M/maldo 5x (plg. 3 pav.). Èia iðsiskiria tik jau cituotieji to, tikro bei wiero. Kitø penkiø 

þodþiø vienaskaitos vietininko formos (su diakritikais) E pavartotos apskritai tik po 

vienà kartà (miliµtô, µtiprò, µudnò, wienô, wietô). 

1.2.4. Enchiridione diakritikais neretai þymimos ir paþemaitës aukðtaièiams tipiðkos 

sutrumpintos -oti (priesagos ar baigmens) veiksmaþodþiø praes. 3 36 formos: 

abeiô, neµchò, dumò, paµtô, wartô (ðios formos tekste tepasitaikë po vienàkart), turbût 

ðitaip traktuoti galima ir teapµaugô 37 1x – apµaugo 1x. Èia derëtø ir jau minëta 

Maþvydo giesmyno forma µaugÂ. Be diakritikø E yra jau irgi minëtas apµaugo, graßo 

‘graþoja’ 1x, teµto 4x su variantais teµtow 2x. Formø teµto „testoja“ (plg. teµtoieµe 

E 32 1) variantai su nelauktu -w veikiausiai tëra kito panaðaus veiksmaþodþio stovëti 

praes. 3 su dalelyte te-. 

EE diakritikais nepaþymëta në viena sutrumpinta forma, nors apskritai jø èia yra 

kiek daugiau – 20 formø (penkiolikos þodþiø). 

Ádomu tai, kad EE, kaip ir gen. sg., f. iness. sg. atveju, ðalia formø su -o pasitaiko 

ir formos su -±: teµto 3x – teµt± 3x; (pa)waikµç(i)o 4x – waikµç± 1x. Kad èia su 

ðakele þymëjo ne nazaliðkumà, rodo ir pasitaikanèios ávardþiø nom. pl. (kuri±s 2x – 

kurios 16x; th±s 1x – thas 1x ; an±s 1x – anos 2x), veiksmaþodþiø cond. 1 sg. formos 

(12x: noreç± 3x, (ne)buç± 3x, iµchriµchçi± 1x, gerçi± 1x, paµiliteç± 1x, negundiç± 1x, 

nedariç± 1x, nepaµtoç± 1x; su -ç(i)o – 34x; su -ç(i)a – 4x). Enchiridione taip pat pasi- 

36 Èia átrauktos ir geidþiamosios nuosakos, 

kuri suformuota ið dalelytës te + praes. 3, 

formos. 

37 Taip pat mano ir Palionis, Strockis 2005. 


3 pav. E 55: grafema þymi (i)â kamieno sutrumpintas vardaþodþiø iness. sg. 

formas, plg. koßnô dienô, ir veiksmaþodþiø su priesaga -oti praes. 3, plg. wartô; 

VUB: LR 1386 

taikë trys cond. 1 sg. pavyzdþiai su -±: µlußiçi±, giwençi±, buçi± (su -o – 2x). Remiantis 

iness. sg., praes. 3, cond. 1 sg. formomis atrodo, jog buvo ne , o , 

, ar variantas, plg. paçi±, teµt±, waikµç± – èia lauktinas tik . Veikiausiai 

taip interpretuoti bûtø galima ir gen. sg., nom. pl. bei cond. 1 sg. formas. E nepasitaikë 

në vienos cond. 1 sg. formos su -(i)a. 

1.2.5. E bei EE diakritikais paþymëta ir keletas priesagos -tojis vediniø. Abiejuose 

tekstuose þymëtos skirtingos formos. E su akûtu yra dvi sutrumpintos nom. 

sg. formos: miletós 1x, iµchganitós 1x; viena – be diakritiko: Chrikµchtitos 1x. Be cituotø 

trijø formø, E vienàkart pavartotas ir nesutrumpintas variantas: gelbetoghis 1x. Kitø 

linksniø formos , , neturi (6 þodþiø formos pavartotos 12x). EE stogeliu 

du kartus paþymëta pati priesaga -toj-: nom. sg. klauµitôghis 1x – bet klauµitoghis 1x, 

instr. pl. klauµitoieys 1x; instr. sg. mokitôju 1x – bet gen. pl. mokitoyu 1x, instr. pl. 

Mokitoieis 2x, nom. sg. mokitos 1x (mokitas 2x). Ið viso EE be diakritikø uþfiksuota 

25 (16 þodþiø) formø su -toj- pavartojimai (ir 6 sutrumpintos nom. sg. formos). Jei 

minëtos dvi formos nëra atsitiktinës, galima spëti, kad diakritikas ðiuo atveju nurodo 

kirèio vietà – kai kurie priesagos -tojis, -tojas vediniai tarmëse ir kai kuriuose 

Maþosios Lietuvos ðaltiniuose kirèiuojami ir priesagoje 38 . 

38 Saulius Ambrazas, Daiktavardþiø darybos 

raida 1. Lietuviø kalbos veiksmaþodiniai vedi- 

niai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 

1993, 113tt. 



Epistolose (1579): , < ô >, < ò >, < ó >

1.2.6. Raðmenys , , þodþio ðaknyje ar kamiene pasitaiko itin retai. 

Vienintelis þodis, kurio beveik visos formos ir E, ir EE raðomos su diakritikais – oras: 

E óras 1x; EE ôras 1x, gen. sg. ôra 1x, acc. sg. ôra, òra 1x – acc. sg. ora 1x. 

Kiti du þodþiai pavieniai, jie rasti tik EE: acc. pl. kôyas 1x – acc. pl. koi/yas 12x 

(ið viso koi/y – 19x); (iµch) tôla 1x – (iµch/ n¾g) tola 7x. 

1.2.7. Ið pateiktos medþiagos atrodo, jog diakritikai virð Vilento tekstuose 

atliko keletà funkcijø. Matyti, kad , , plaèiau vartoti Enchiridione. Taèiau 

daþniausiai su diakritikais vartojami taip pat tiek E, tiek EE: jie þymi keliø 

vienskiemeniø ávardþiø gen. sg. galûnæ. Kadangi vienskiemeniø þodþiø kirèio vieta 

aiðki, èia veikiausiai norëta paþymëti tam tikrà linksnio formà – diakritikai interpretuotini 

kaip ávardþiø formø skiriamieji rodikliai (gal ir dël XVI amþiaus lotyniðkø 

gramatikø átakos, þr. Strockis 2004, 294t.). Tikriausiai tokià pat funkcijà jie atliko 

ir gana retai þymimose (i)â kamieno neávardþiø gen. sg. formose. Nors daþniausiai 

ðios formos buvo kirèiuotos galûnëje, kirèio vieta turbût èia neþymëta: netiesiogiai 

jà rodë pats galûnës balsis (-as nekirèiuotoje galûnëje, -os – kirèiuotoje). 

Neretai diakritikai dar galëjo atlikti ir sutrumpinimo þenklo funkcijà. Tai ypaè 

atsispindi Enchiridione. 

Ar pavieniais atvejais EE diakritikai galëjo þymëti ir tam tikrø þodþiø kirèio 

vietà, dël duomenø stokos ávertinti sunku. Jei èia ne paprasèiausios spaudos klaidos, 

diakritikais galëjo bûti bandoma atskirti ir tam tikrus þodþius ar formantus (þr. 

2 lentelæ). 

E (117x) EE (278x) 

1) gen. sg. m. io, to, ko (77x) 1) gen. sg. m. io, to (229x) 

2) gen. sg. f. tos (5x); gen. sg. f. (i)â 2) gen. sg. f. ios, tos (21x); gen. sg. f. 

kamieno s. (6x) (i)â kamieno s. (8x) 

3) sutrumpintos (i)â kamieno iness. 3) sutrumpintos iness. sg. f. (i)â kasg. 

f. formos (17x), ávardþio ta iness. mieno formos (6x), ávardþio ta iness. 

sg. f. to (3x) sg. f. to (3x) 

4) sutrumpintos v. -oti praes. 3 (6x) 4) – 

5) ôras (1x) 5) oras nom., gen., acc. sg. (4x) 

6) sutrumpinta -tojis nom. sg. forma 

-tós (2x) 

6) vediniø priesaga -tôj(is) (2x) 

– Pavieniai atvejai: 

1) ðaknyje (1x): acc. pl. kôyas, v. fut. 3 apµtós, 

adv. (iµch) tôla 

2) galûnëje (1x): gen. sg. ritô, praet. refl. 

3 ilµeyós 

2 lentelë. Grafemø , , vartosena E ir EE 

Raðmenø , , vartosenos tendencijos rodo, jog minëtasis Maþvydo 

giesmyno pavyzdys loc. pl. Sprowóµu turbût tëra Jurgio Gerulio perspaudo retuðavi- 


mo padarinys – daugiskaitos vietininkas Vilento knygose diakritiku virð nëra 

þymimas. 

1.2.8. Aptariamø grafemø vartojimo ypatumai E ir EE ágalina bandyti toliau 

rekonstruoti paties Vilento poþiûrá á raðybà. Kaip jau buvo minëta anksèiau, matyt, 

EE jo buvo nuspræsta ryþtingiau vartoti ásivestàjà grafemà . Raidës , , 

ávairiau vartotos Enchiridione, o EE yra atsitiktiniø, pavieniø atvejø. Taigi, 

atrodo, ilgainiui Vilentas linko keisti ir maþinti ðiø raðmenø vartojimà. 

Greta spausdinto teksto neturint rankraðèiø, sunku spræsti apie raidþiø , 

, , tikràjá pavidalà, suteiktà parengëjo. Ðiaip ar taip, lieka neaiðku, kodël 

raðmeniui su cirkumfleksu spaustuvëje rinktasi specialûs antikvinio ðrifto 

raðmenys, o imtas ið áprastojo gotikinio ðrifto. Dëmesys atkreiptinas ir á EE 

korektûros klaidà, gotikiniu ðriftu iðspausdintà rodÂ EE 13 20 „rodoje“ bei Maþvydo 

giesmyno formà µaugÂ. Taigi techniniø galimybiø suvienodinti gotikinio ir „lotyniðkojo“ 

antikvinio ðrifto formas su skirtingos formos cirkumfleksu lyg ir bûta. Jei 

stogelio virð ir riestinio þenklo (ar brûkðnelio) virð raðymas yra paties 

Vilento ortografijos atspindys, galima spëti, jog ðitaip parengëjas bandë atskirti 

nevienodas funkcijas atliekanèius diakritikus. 

2. IÐVADOS. Baltramiejus Vilentas Enchiridione ir Evangelijose bei Epistolose 

(1579) diakritinius raðmenis , , , vartoja nevienodai. EE yra 

daug daugiau nei E (E ðis raðmuo pasitaiko maþdaug tris su puse karto reèiau nei 

lauktume lygindami su EE). Raðmuo su diakritikais E ir EE vartojamas santykinai 

apylygiai (E net apie 1,4 karto daugiau nei lauktume lygindami su EE). Taèiau 

nei E, nei EE nëra në vieno nuoseklaus aptariamø grafemø vartojimo atvejo: greta 

formø su , , , egzistuoja tos paèios formos ar þodþiai su , . 

Raðmuo daþniausiai þymi kirèiuotà arba nekirèiuotà nosiná [ø] bei kirèiuotà 

(retais atvejais nekirèiuotà) ilgàjá [û]. Daugiausiai grafema raðyta gen. pl. galûnëje. 

EE neretai jà dar turi ávardþio jûs nom. pl., gen. pl., veiksmaþodþio bûti fut. 3 formos. 

Labai tikëtina, jog Lozoriaus Zengðtoko, 1612 metais perleidusio Vilento veikalus, 

ávestas sudvejintas raðmuo yra savotiðkas raktas Vilento grafemai 

iðaiðkinti. Remiantis juo, galima teigti, jog Vilento þymëjo pirmiausia [û], ilgàjá 

garsà, nors dël Vilento tarmës ypatumø ilgasis garsas jam daþniausiai buvo kartu 

ir kirèiuotas. Ðá teiginá paremia faktas, jog nuosekliau ir daþniau diakritikà tekstuose 

turi vienskiemenës formos – jø kirèio vieta aiðki, tad pirmenybë veikiausiai buvo 

teikiama kitiems dalykams. 

Tikëtina, jog kirèiuotas atviros galûnës nosinis [ø] gen. pl. formose Vilento ir 

vëliau juo sekusio Zengðtoko traktuotas kaip ilgasis garsas – Vilento tarmëje jis 

galëjo bûti tik silpnos, neaiðkios nazalizacijos. Ðaknies garsà -ø- (atµifs) þyminèio 

diakritikà tuomet reikëtø laikyti tilde, n praleidimo þenklu. 

Nëra atmestina ir kita galimybë: Vilentas galëjo nuspræsti ta paèia raide þymëti 

ilgàjá ir nosiná garsà (specialios raidës nosiniam [ø] jis neturëjo), o Zengðtokas 

atitinkamose pozicijose já mechaniðkai keitë savo grafema. 



Epistolose (1579): , < ô >, < ò >, < ó >

Surinkti duomenys patvirtina Strockio bei Palionio nuomonæ, jog trys diakritikai 

virð atliko tà paèià funkcijà, taigi raidës , , vartotos pramaiðiui kaip 

lygiavertës, taèiau daþniausia – . 

Grafemos , , plaèiau ir ávairiau vartotos Enchiridione. Vis dëlto daþniausiai 

su diakritikais tiek E, tiek EE pasitaiko keliø vienskiemeniø ávardþiø 

gen. sg. galûnëje. Manytina, jog diakritikai virð Vilento tekstuose atliko keletà 

funkcijø: ávardþiø bei (retai) (i)â kamieno neávardþiø gen. sg. formø skiriamàjà 

funkcijà (analogiðkai kaip ir lotyniðkose XVI amþiaus gramatikose) ir sutrumpinimo 

þenklo funkcijà: þymëjo sutrumpintas (i)â kamieno iness. sg. f. formas bei veiksmaþodþiø 

su priesaga -oti praes. 3 formas. Pastaroji funkcija ypaè atsispindi Enchiridione. 

Ar pavieniais atvejais diakritikai galëjo þymëti ir tam tikrø þodþiø kirèio 

vietà, dël duomenø stokos ávertinti sunku. 

Raðmenø su diakritikais vartosenos tendencijos rodo, jog Vilento raðyba kiek 

kito: EE jis nusprendë ryþtingiau vartoti , o , , vartosenà, atvirkðèiai, 

buvo linkæs riboti. 


A MBRAZAS, SAULIUS, 1993: Daiktavardþiø darybos raida 1. Lietuviø kalbos veiksmaþodiniai 

vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla. 

[BECHTEL, FRITZ,] 1882: Bartholomäus Willent’s litauische Uebersetzung des Luther’schen 

Enchiridions und der Episteln und Evangelien, hrsg. von Fritz Bechtel, Göttingen: Robert 

Peppmüller. 

D RAVIÒÐ, KÂRLIS, Hrsg., 1961: Evangelien und Episteln ins lettische übersetzt von Georg 

Elger [...] 1640, Lund: Slaviska Institutionen vid Lunds Universitet. 

E – [Vilentas, Baltramiejus, 1579:] ENCHIRIDION Catechiµmas maáas [...] per Baltramieju 

Willentha [...] Iµchµpauµtas Karalauçui per Jurgi Oµterbergera [...] M. D. LXXIX; VUB: 

LR 1386; remtasi elektroniniu tekstu, abëcëline ir atvirkðtine þodþiø formø konkordancija, 

parengë dr. Ona Aleknavièienë, Vytautas Zinkevièius (programuotojas), Vilnius, 

1998; saugoma Lietuviø kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje, 

Senøjø raðtø duomenø bazëje, inventoriaus Nr.: T-3; K-1-3; K-2-3. 

EE – [Vilentas, Baltramiejus, 1579:] Euangelias bei Epiµtolas [...] per Baltramieju Willenta / 

Plebona Karalauçui [...] Iµchµpauµtas Karalauçui per Iurgi Oµterbergera / Metu M. D. 

LXXIX; VUB: LR 1387; remtasi elektroniniu tekstu, abëcëline ir atvirkðtine þodþiø formø 

konkordancija, parengë dr. Ona Aleknavièienë, Vytautas Zinkevièius (programuotojas), 

Vilnius, 1998; saugoma Lietuviø kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje, 

Senøjø raðtø duomenø bazëje, inventoriaus Nr.: T-2; K-1-2; Nr. K-2-2. 

Enchiridion. Der kleine Catechiµmus [...] Kænigsberg bey George Oµterbergern Anno 

M.D.LXXXVI. 

Encyklopedia wiedzy o ksiàýce, red. Aleksander Birkenmajer et. al., Wrocùaw: Ossolineum, 

1971. 0 0 0 


E NDZELIN, J[ÂNIS], 1944: Altpreussische Grammatik, Riga: Verlag Latvju Grâmata. 

Euangelia und Epiµteln [...] Kænigsberg in Preuµµen/ bey Georgen Oµterbergern. 

M.D.LXXXVII. 

F ORD, GORDON B ., 1969: The Old Lithuanian Catechism of Baltramiejus Vilentas (1579): a 

Phonological, Morphological and Syntactical Investigation, The Hague; Paris: Mouton. 

G RUN, PAUL ARNOLD, 1935 [1984]: Leseschlüssel zu unserer alten Schrift, Görlitz: Verlag 

C. A. Starke, 1935 [Perspaudas: Limburg: C. A. Starke Verlag, 1984]. 

K ABAÐINSKAITË, BIRUTË; GERT KLINGENSCHMITT, 2004: „Ið lietuviø kalbos þodþiø 

istorijos: I. gåirë; II. tóbulas, tóbûlas“, Blt 39(1), 77–105. 

M AÞVYDAS, M[ARTYNAS], 1993: Katekizmas ir kiti raðtai, red. Giedrius Subaèius, Vilnius: 

Baltos lankos. 

P ALIONIS, J[ONAS], 1967: Lietuviø literatûrinë kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. 

P ALIONIS, JONAS, 2000: „Martyno Maþvydo raðyba“, Guido Michelini, Martyno Maþvydo 

raðtai ir jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 44–60. 

P ALIONIS, JONAS; MINDAUGAS STROCKIS, 2005: „Jono Rëzos 1625 m. psalmyno kirèiavimas“, 

Blt 40(1) [spausdinama]. 

Reclams Sachlexicon des Buches, hrsg. von Ursula Rautenberg, Stuttgart: Philipp Reclam jun., 

2003. 

S CHRÖPFER, JOHANN, 1968: Hussens Traktat „Orthographia bohemica“. Die Herkunft des 

diakritischen Systems in der Schreibung slavischer Sprachen und die älteste zusammenhängende 

Beschreibung slavischer Laute, Wiesbaden: Otto Harrassowitz. 

S ENN, ALFRED, 1966: Handbuch der litauischen Sprache 1. Grammatik, Heidelberg: Carl 

Winter, Universitätsverlag. 

S KARDÞIUS, PRANAS, 1935: Daukðos akcentologija, Kaunas: VDU Humanitariniø mokslø 

fakulteto leidinys. 

S TROCKIS, MINDAUGAS, 2004: „Graikø ir lotynø kirèiavimo átaka lietuviø kirèio þymëjimui“, 

Blt 39(2), 289–307. 

V ANAGS, PÇTERIS, 1998: Visvecâkâ perioda [XVI gs.–XVII gs. sâkuma] latvieðu raksti: avotu 

vçsture un daþas problemâtiskas fonoloìijas, morfoloìijas, sintakses un leksikas îpatnîbas, habilitacinio 

darbo santrauka, Viïòa. 

ZE – [Zengðtokas, Lozorius, 1612:] Enchiridion Catechiµmas Maµ‡as [...] per La¸aru 

Sengµtack [...] Karaliauçios atnaugintos. Iµchpauµtas per Iona Fabriciu / Metu M. DC. 

XII; LMAB: LK–17/6. 

ZEE – [Zengðtokas, Lozorius, 1612:] Evangelias / bei Epiµtolas [...] per La¸aru Sengµtak [...] 

Iµchµpauµtas Karalauçuie per Iona Fabriciu / Metu M. DC. XII; LMAB: LK–17/7. 

[ZENGÐTOKAS, LOZORIUS, 1612:] GIESMES Chrikµçioniµchkos ir Duchauniµchkos [...] per 

La¸aru Sengµtak Lietuwos Plebona Karaliauçios atnaugintos. ANNO CIŠIŠCXII. 

Iµchµpauµtos Karaliauçiuie Pruµuu / Per Ion± Fabriciu; LMAB: LK–17/8. 


Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1981: Lietuviø kalbos istorinë gramatika 2, Vilnius: Mokslas. 

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1988: Lietuviø kalbos istorija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas. 



Epistolose (1579): , < ô >, < ò >, < ó >


DIACRITICAL MARKS IN BALTRAMIEJUS VILENTAS’ 

TEXTS (1579): A N D , , 

Summary 

The article deals with the special diacritical marks and , , that 

Baltramiejus Vilentas (ca. 1525–1587) used in the two surviving printed texts (translated 

from German) – Enchiridion (1579) and Euangelias bei Epiµtolas (Gospels and Letters, 1579). 

Using the concordance that was compiled in the Research Institute of the Lithuanian 

Language (Vilnius) of these texts, in addition to photocopies and transliterations, I registered 

all the cases where these diacritics are found. It is obvious that in his Enchiridion and 

Euangelias bei Epiµtolas Vilentas did not use , , , in the same way and in 

equal measure. In Euangelias bei Epiµtolas is much more frequent than in Enchiridion 

(in Enchiridion this letter is found approximately three and a half times less than we might 

expect in comparison with Euangelias bei Epiµtolas). In the case of with diacritics the 

difference between Euangelias bei Epiµtolas and Enchiridion is comparatively small (in 

Enchiridion it is 1,4 times more frequent than we might expect in comparison with 

Euangelias bei Epiµtolas). But neither in the Enchiridion nor in the Euangelias bei Epiµtolas do 

we find consistent usage of those graphemes: along with the diacritical forms with the 

letters and , , there exist also the same forms or words with plain 

and . 

The grapheme most often marks the accented or unaccented nasal sound [ø] and 

the accented (occasionally unaccented) long sound [û]. Most often this grapheme was used 

in the gen. pl. ending. In the Euangelias bei Epiµtolas it is not rarely used also in the nom. 

and gen. pl. of the pronoun jûs ‘you’ and in the third person future tense of the verb bûti 

‘to be’. 

It is very probable that the key to the explanation of the usage of the grapheme 

in Vilentas’ texts is the corresponding double that was introduced by Lozorius 

Zengðtokas (he reprinted Vilentas’ books once more in 1612). Basing ourselves on 

Zengðtokas’ innovation we can claim that the grapheme in Vilentas’ texts primarily 

marked the long sound [û], even though considering the fact that unstressed long final 

vowels were shortened in Vilentas’ native dialect, long vowels in final position at the same 

time bear witness of being stressed. This assertion is supported by the fact that the 

diacritical mark was used on monosyllabic forms more consistently and more often (the 

stress in these words naturally fell on the only syllable); thus, the priority was allocated 

most probably to certain other features. 

It is plausible to assume that the nasal sound [ø] in the gen. pl. case might have been 

treated as a long sound by Vilentas and later by Zengðtokas since its nasalization may 

have been weak and unclear in Vilentas’ native dialect. In this case the letter denoting 

the sound -ø- in root position (atµifs ‘[he] will send’) should be treated as a tilde (the sign 

of the omission of ). 


Still the possibility remains that Vilentas could have decided to mark both the long 

and nasal sounds with the same grapheme (he did not possess a special sign for the 

nasal [ø]). 

The data confirm the opinion of Jonas Palionis and Mindaugas Strockis that the three 

diacritics on the letter (, , ) performed the same function. The diacritical 

letters had the same function and were used interchangeably; still the grapheme was 

the most frequent variant. The most frequent position of with any diacritic was the 

gen. sg. case of several monosyllabic pronouns. We may assume that the diacritics on 

performed several functions in Vilentas’ texts: they distinguished the morphological (i)â 

stem gen. sg. forms (mostly of pronouns) as in Latin grammars of the sixteenth century; 

they also marked the abbreviation of the iness. sg. f. of the (i)â stem nouns and the third 

person present tense of verbs in -oti . The function of the abbreviation is especially evident 

in the Enchiridion. Because of the lack of data it is difficult to tell if the diacritics could also 

show (at least in rare cases) the location of stress. 

There is a certain tendency evident in Vilentas’ usage of diacritics: in his later work 

Euangelias bei Epiµtolas he decided to use the grapheme more often and also to limit 

the usage of , , . 


DIAKRITISCHE ZEICHEN IN BARTHOLOMÄUS 

WILLENTS TEXTEN (1579): U N D , , 

Zusammenfassung 

Im Aufsatz werden die mit diakritischen Zeichen versehenen Buchstaben und , 

, besprochen, welche in den beiden Drucken von Bartholomäus Willent, dem 

Enchiridion (1579) und den Euangelias bei Epiµtolas (Evangelien und Episteln, 1579), verwendet 

sind. Mit Hilfe der vom Forschungsinstitut für Litauische Sprache (Vilnius) erstellten 

Textkonkordanz wurden, gestützt auf die Originale, ihre Umschriften und Fotokopien, alle 

Fälle des Gebrauchs dieser Buchstaben erfaßt. Es zeigt sich, daß Willent im Enchiridion und 

in den Euangelias bei Epiµtolas die Buchstaben , , , nicht in gleicher Weise 

und im gleichen Umfang verwendet. In den Euangelias bei Epiµtolas ist viel häufiger als 

im Enchiridion (im Enchiridion kommt dieser Buchstabe etwa dreieinhalbmal seltener vor, 

als im Vergleich mit den Euangelias bei Epiµtolas zu erwarten wäre). Im Falle des mit 

Diakritika versehenen besteht zwischen den Euangelias bei Epiµtolas und dem Enchiridion 

nur ein verhälnismäßig kleiner Unterschied (im Enchiridion ist es 1,4 mal häufiger, als 

im Vergleich mit den Euangelias bei Epiµtolas zu erwarten wäre). Außerdem gibt es weder 

im Enchiridion noch in den Euangelias bei Epiµtolas eine einheitliche konsequente Gebrauchsweise 

der besprochenen Grapheme: neben den Formen mit , , , kommen 

die gleichen Formen der Wörter mit beziehungsweise vor. 

Der Buchstabe bezeichnet meist ein betontes oder unbetontes nasaliertes [ø] und 

ein betontes (gelegentlich auch ein unbetontes) langes [û]. Meistens wird dieses Graphem 



Epistolose (1579): , < ô >, < ò >, < ó >

in der Endung des Genitiv Plural geschrieben. In den Euangelias bei Epiµtolas wird es nicht 

selten auch im Nominativ und Genitiv Plural des Pronomens jûs ‘ihr’ und in der 3. Person 

Futur des Verbums bûti ‘sein’ verwendet. 

Den Schlüssel zur Erklärung des Gebrauchs des Graphems in den Texten Willents 

stellt wahrscheinlich das entsprechende verdoppelte dar, welches von Lazarus Sengstock 

(er druckte die Bücher Willents 1612 nach) eingeführt wurde. Gestützt auf die 

Neuerung Sengstocks ist festzustellen, daß der Buchstabe in der Texten Willents in 

erster Linie den langen Laut [û] bezeichnet, wenn auch angesichts der Tatsache, daß im 

Heimatdialekt Willents unbetonte lange Endvokale gekürzt waren, ein Langvokal am 

Wortende gleichzeitig auf Endbetonung weist. Diese Behauptung wird durch die Beobachtung 

gestützt, daß das diakritische Zeichen bei Einsilblern konsequenter und häufiger 

gebraucht wurde (der Akzent traf bei diesen Wörtern ja immer die eine Silbe). 

Es erscheint denkbar, daß das nasalierte [ø] im Genitiv Plural von Willent und später 

von Sengstock als langer Laut behandelt wurde, da seine Nasalierung in Willents Heimatdialekt 

möglicherweise schwach und undeutlich war. In diesem Fall wäre das diakritische 

Zeichen beim Buchstaben , welcher den Laut -ø- in der Wurzel bezeichnet (atµifs ‘er 

wird senden’) als Tilde (ein Zeichen für die Auslassung eines ) aufzufassen. 

Doch ist auch mit der Möglichkeit zu rechnen, daß Willent sich dazu entschieden haben 

könnte, sowohl den langen wie den nasalierten Laut mit ein und demselben Graphem 

zu bezeichnen (er hatte kein besonderes Zeichen für das nasalierte [ø]). 

Der Befund bestätigt die Ansicht von Jonas Palionis und Mindaugas Strockis, daß den 

drei diakritischen Zeichen auf dem Buchstaben die gleiche Funktion zukam. Die mit 

Diakritika versehenen Buchstaben waren also gleichwertig und gegenseitig austauschbar; 

doch war das Graphem die häufigste Variante. Am häufigsten kam ein mit diakritischen 

Zeichen versehenes im Genitiv Singular einiger einsilbigen Pronomina vor. Es 

ist wohl anzunehmen, daß den Diakritika auf dem in den Texten Willents mehrere 

Bedeutungen zukamen: sie kennzeichneten die Formen des Genitiv Singular der â-Stämme 

(meist bei Pronomina) wie in lateinischen Grammatiken des 16. Jahrhunderts; sie kamen 

auch in den abgekürzten Formen des Inessiv Singular femininum der â-Stämme und in der 

abgekürzten Form der 3. Person Präsens der Verba auf -oti vor. Die Funktion als Kennzeichen 

der Abkürzung ist besonders deutlich im Enchiridion. Da nicht genügend Belege 

zur Verfügung stehen, ist schwer festzustellen, ob die Diakritika auch (wenigstens in 

einzelnen Fällen) den Akzentsitz angeben konnten. 

Bei Willents Gebrauch der diakritischen Zeichen laßt sich eine bestimmte Tendenz 

feststellen: in seinem späterem Werk Euangelias bei Epiµtolas hat er sich dafür entschieden, 

das Graphem häufiger zu gebrauchen und die Verwendung von , , 

einzuschränken. 

B IRUTË KABAÐINSKAITË Gauta 2005 m. liepos 11 d. 

Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra 


Universiteto g. 5 


el. p.: birute.kabasinskaite@flf.vu.lt 


Vincentas Drotvinas 

Vilniaus pedagoginis universitetas 

Auðra Rimkutë 

Lietuviø kalbos institutas, Vilnius 


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Rankraðtiniai Kristijono Gotlybo Milkaus 

prieraðai jo þodyne Littauiµch=deutµches und 

Deutµch=littauiµches Wærter=Buch (1800) 

1. KRISTIJONO GOTLYBO MILKAUS AUTOGRAFAI. Iki pastarøjø 

metø poemos Pilkainis / Kiem’s. Baþnyczkiemis. Mieµtas rankraðtis, saugomas Lietuvos 

mokslø akademijos bibliotekoje 1 , buvo tik priskiriamas Kristijono Gotlybo Milkaus 

(1736–1806) plunksnai. Nors jis pasiraðytas „Mielke. Cant. in Pilkallen“, taèiau 

galimybë iðtirti raðysenos autentiðkumà ir nustatyti Pilkainio autorystæ atsirado tik 

tada, kai Þavinta Sidabraitë, rengdama daktaro disertacijà apie Milkaus gyvenimà 

ir kûrybà 2 , Prûsijos kultûros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve Berlyne 

rado du Milkaus laiðkus karaliui 3 . Sidabraitë pasirûpino palyginti juos su Pilkainio 

rankraðèiu. 

Sidabraitës praðymu, teismo raðysenos ekspertë, socialiniø mokslø daktarë Jadvyga 

Ignatjeva atliko lyginamàjà Pilkainio ir vokiðkai raðytø Milkaus laiðkø raðysenos 

ekspertizæ. Milkaus rankraðèiø kriminalistinis tyrimas apraðytas Ignatjevos 

ekspertizës akte ir straipsnyje, publikuotame þurnale Mokslas ir gyvenimas 4 . 

1 LMAB RS: Martyno Liudviko Rëzos fondas, 

LR – 7. 

2 Þavinta Sidabraitë, Kristijonas Gotlybas Milkus. 

Gyvenimas ir kûryba (daktaro disertacija, 

maðinraðtis), Vilniaus universitetas, 

Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 

Vilnius, 2004. 

3 Abiejø laiðkø perraðai ir vertimai á lietuviø 

kalbà skelbti: Þavinta Sidabraitë, „Milkø 

ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos 

raðtijoje“, ALt 5, 2003, 113–114, 

118–119. 

4 Jadvyga Ignatjeva, Kristijono Gotlybo Milkaus 

rankraðèiø, saugomø Lietuvos mokslø 

akademijos bibliotekoje Vilniuje ir Prûsijos 

kultûros paveldo Slaptajame valstybiniame 

archyve Berlyne, ekspertizës aktas; LLTIB: 

F 1 – 7700 (uþ leidimà naudotis aktu nuoðirdþiai 

dëkojame LLTI Senosios literatûros 

skyriaus vadovui doc. dr. Sigitui Narbutui); 

Jadvyga Ignatjeva, „K. Donelaièio 

amþininko – Kristijono Gotlybo Milkaus 

rankraðèiø tyrimas“, Mokslas ir gyvenimas 

6, 2003b, 29–31. 

67 Rankraðtiniai Kristijono Gotlybo 

Milkaus prieraðai jo þodyne 

Littauiµch=deutµches und Deutµch=littauiµches 

Wærter=Buch (1800) 0 0 0

Pilkainio ir laiðkø grafologinë analizë parodë, kad Pilkainio rankraðtis raðytas ir 

vëliau taisytas paties autoriaus ranka (Ignatjeva 2003a, 24–25). Atliekant raðysenos 

tyrimà buvo remtasi ir rankraðtiniais áraðais, rastais dviejuose Milkaus þodyno 

Littauiµch=deutµches und Deutµch=littauiµches Wærter=Buch (1800) egzemplioriuose, 

saugomuose Lietuvos mokslø akademijos bibliotekoje, Retø spaudiniø skyriuje 

(LMAB: LK–18/5/I ir LK–18/5/II). Áraðai raðyti lietuviø ir vokieèiø kalbomis. Ekspertæ 

áraðø ðifravimo, transliteravimo ir kitais filologiniais klausimais konsultavo 

humanitariniø mokslø daktarë Liucija Citavièiûtë. 

Ignatjevos ekspertizës akte pateikiama ir grafologinë rankraðtiniø áraðø abiejuose 

Milkaus þodyno egzemplioriuose analizë. Áraðø autorystë nustatyta lyginant 

juos su Pilkainio raðysena, vëlesniais rankraðèio taisymais, áraðais, raidþiø áterpimais, 

pabraukimais, paryðkinimais ir su minëtaisiais Milkaus laiðkais karaliui. 

Rasta sutampanèiø raðysenos poþymiø, kurie leido prieiti prie iðvados, kad áraðai 

lietuviø ir vokieèiø kalbomis abiejuose þodyno egzemplioriuose raðyti vieno asmens 

– paties þodyno autoriaus Kristijono Gotlybo Milkaus (Ignatjeva 2003a, 24; 

Ignatjeva 2003b, 31). Milkaus raðysena apibûdinama kaip labai iðlavinta, vietomis 

supaprastinta, raðymo judesiai koordinuoti, taèiau kai kur pastebëta ir judesiø 

koordinacijos sutrikimø, raidþiø praleidimø, pataisymø, iðbraukimø (Ignatjeva 

2003a, 8–9) 5 . 

Lietuvoje þinoma ir daugiau Milkaus þodyno egzemplioriø. Viename jø, saugomame 

Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto mokslinëje bibliotekoje, irgi yra 

daug áraðø, veikiausiai raðytø keliø asmenø, taèiau jø autorystë nenustatyta. 

Milkaus þodynas kalbininkø tirtas 6 , taèiau iki ðiol rankraðtiniai prieraðai leksikografijos 

istorikø akies nebuvo patraukæ. Ðis straipsnis skirtas Milkaus prieraðø, 

esanèiø Lietuvos mokslø akademijos bibliotekos egzemplioriuose, leksikologinei 

apþvalgai. 

Ið viso abiejuose þodyno egzemplioriuose rasti 246 prieraðai, taip pat 29 pabraukti 

þodþiai, kuriuos Milkus iðskyrë dabar sunkiai nustatomais tikslais. Prieraðai 

straipsnyje aptariami atskirai pirmajame ir antrajame þodyno egzemplioriuje 

pagal þodyno dalis. Pirmasis þodyno egzempliorius (LMAB: LK–18/5/I) þymimas 

MÞ 1, antrasis (LMAB: LK–18/5/II) – MÞ 2; þodyno vokieèiø–lietuviø kalbø dalys 

atitinkamai þymimos MÞvl 1 ir MÞvl 2, lietuviø–vokieèiø – MÞlv 1 ir MÞlv 2. Prieraðai 

paryðkinami pusjuodþiu ðriftu. 

5 Analizuodama Pilkainá Ignatjeva (2003a, 5) 

nustatë, kad Milkaus raðymo ágûdþiai vokieèiø 

kalba tvirtesni, o raðymo lietuviðkai 

ágûdþiai formavosi jau anksèiau susiformavusiø 

ágûdþiø pagrindu. Skiriasi 

ir raðymo greitis: laiðkuose greitesnis negu 

poemoje ir þodynuose (Ignatjeva 

2003a, 23). 0 0 0 

6 Vincas Urbutis, „K. G. Milkaus þodyno 

rankraðtinis perdirbinys“, Blt 22(1), 1986, 

76–85; Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos 

istorija 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius: 

Mokslas, 1990, 264–266; Vilma Zubaitienë, 

„Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai 

Pilypo Ruigio (1747) þodyne“, 

ALt 5, 2003, 127–178. 


2. MILKAUS ÞODYNAS. Ið Milkaus þodyno antraðtinio puslapio suþinome, 

kad autorius savo þodyno pagrindu ëmë Pilypo Ruigio þodynà Littauiµch=Deutµches 

und Deutµch=Littauiµches Lexicon (1747), bet já dvigubai iðplëtë 7 : 

Littauiµch=deutµches und Deutµch=littauiµches Wærter=Buch, worinn das vom 

Pfarrer Ruhig ¸u Walterkehmen ehemals heraus gegebene ¸war ¸um Grunde 

gelegt, aber mit µehr vielen Wærtern, Redens=Arten und Spr÷chwærtern ¸ur 

HÕlfte vermehret und verbeµµert worden von Chriµtian Gottlieb Mielcke, Cantor 

in Pillckallen. 

Milkaus þodynas turi 315-a puslapiø ir 9320-èia þodþiø daugiau negu Ruigio 

þodynas 8 . Rengdamas þodynà Milkus panaudojo ne tik paties surinktà, bet ir ið 

Jokûbo Brodovskio þodyno imtà medþiagà. Taèiau suprantama, kad joks þodynas 

nebûna toks tobulas, kad negalëtø bûti pildomas. 

Milkaus þodyne iðlaikyta Ruigio þodyno sandara: þodynas abëcëlinis. Giminiðki 

(bendraðakniai) vediniai, sudurtiniai þodþiai paprastai pateikiami lizdais, kuriuose 

neretai ádëta ir vartosenos pavyzdþiø (sakiniø, fraziø ar ðiaip sintaksiniø 

konstrukcijø). 

3. PIRMASIS LMAB EGZEMPLIORIUS. Ðis egzempliorius buvo daþnai 

skaitomas, bet, matyt, ne per stropiai saugomas: dalis puslapiø (maþdaug nuo 

p. 50 iki 120) suglamþyti, su iðtisine vidine raukðle. Egzempliorius áriðtas sluoksniuoto 

storoko popieriaus kietvirðiais, aptrauktais tamsiai pilku kolenkoru su iðilginëmis 

linijomis. Virðutiniojo kietvirðio deðinysis kraðtas ir apaèia bei apatiniojo 

kietvirðio apaèia apdilusi. To paties kolenkoro nugarëlë dël netvirto lankø susiuvimo 

álinkusi, knygos bloko deðinysis kraðtas apie vidurá iðsiðovæs á prieká. Kolenkoras 

nuo lankstymo gerokai nusitrynæs. 

Gerokai apsitrynæs ir apiplyðæs ir nugarëlës kolenkoras, nugarëlë nuo vartymo 

áplyðusi. Virðuje buvusi uþklijuota raudono popieriaus juostelë (o gal tai tik raudonø 

daþø pëdsakas), bet jos telikæs maþdaug treèdalis. Apaèioje per nugarëlës plotá 

uþklijuota kita ðviesesnë, dabar pilkai rusvo popieriaus juostelë, kurioje rudu raðalu 

áraðytos raidës „Bb 7“ (neaiðku, ar septyni), þemiau sunkiai áþiûrimi skaitmenys: 

„7“ (?) ir „1“ (?), greièiausiai inventoriaus numeris, reiðkæs knygos eilæ (vietà) 

lentynoje. 

Prieðlapiai pilkðvai þalsvo popieriaus su vandenþenkliais (popieriaus pakraðtyje 

matyti þvaigþdutë su aðtuoniais spinduliais). Kairiojo prieðlapio virðuje ranka 

raðalu áraðyta þodyno áriðimo sàskaita: 

7 Apie Milkaus þodyno santyká su Ruigio þodynu 

þr. Zubaitienë 2003, 127–178. 

8 Algis Rubinas, „Pilypo Ruigio ir Kristijono 

Gotlybo Milkaus leksikografiniai darbai“, 

LKK 35, 1995, 224. 





Mat[erialien] der beiden Bände 3 RM 

Bund – 30 

___________________________________ 

3 RM 30 

Toliau raðalu pakartotas inventoriaus numeris „Bb 7“(?), papildytas áraðu „Cg 

6018“. Dar þemiau pieðtuku áraðyta LMAB signatûra: Dubl LK 18/5. Deðiniajame 

prieðlapyje pieðtuku áraðyta „7“. 

Antraðtiniame puslapyje yra árëmintas spaudas „GOTTHOLDSCH BIBLIO- 

THEK“, kuriame trûksta savininko pavardës paskutinës raidës . Ði raidë ir 

rëmelio deðinysis kraðtas nupjautas, taigi knygos blokas apipjaustytas, þodynas 

perriðtas. 

Gottholdo biblioteka (Gottholdsche Bibliothek) buvo Karaliauèiaus karaliðkosios 

gimnazijos biblioteka, pavadinta pirmojo ðios gimnazijos direktoriaus Friedricho 

Augusto Gottholdo (1778–1858), iðdirbusio 42 metus, vardu. Gottholdas dëstë senàsias 

kalbas, buvo muzikos mëgëjas ir kompetentingas jos þinovas, sukaupë per 

40 000 egzemplioriø bibliotekà 9 . Nemaþai Gottholdo bibliotekos knygø rasta per 

profesoriaus Povilo Pakarklio organizuotas ekspedicijas kultûros vertybëms gelbëti 

ir parveþta á Lietuvà. Pakarklis, apraðydamas knygø ir dokumentø paieðkas baigiantis 

Antrajam pasauliniam karui sugriautame Karaliauèiuje, mini ir Milkaus 

þodynà: 

Knygø daugiausia buv[usio] valstyb[inio] archyvo patalpose (Knyprodes ir Hufer 

alee susilietimo rajone [)]. Pasirodo ten yra Valenrodo bibliotekos dalis, ðis tas likæ 

ið valstyb[inio] archyvo, ðis tas ið Aukðtosios Prekybos mokyklos, taip pat ið 

privaèiø asmenø surinkta. Èia rasta Vaiðnoros maldaknygë, Milkës þodynas. Nemaþa 

astronomijos ir istorijos turinio knygø 10 . 

Antraðtinio puslapio deðiniajame kraðte iðkirptas maþdaug 2 cm ilgio ir 0,5 cm 

ploèio staèiakampis. Ðioje vietoje galëjo bûti þodynà turëjusio asmens pavardë 

(likusios dviejø raidþiø virðutinës dalies þymës). 

Antrajame puslapyje yra du Lietuvos mokslø akademijos bibliotekos spaudai: 

senasis apvalusis raudonu tuðu, po juo inventoriaus numeris 4270 ir ovalusis su 

áraðu „Lietuvos TSR Mokslø Akademija Centr. Biblioteka“, virð jo inventoriaus 

numeris 668896. 

Milkaus prieraðø raðalas daþniausiai tamsiai rudas, vietomis ðviesesnis ar apiblukæs. 

Raðysena nëra visur vienoda, prieraðai áraðyti ne vienu metu 11 . Todël galima 

manyti, kad ðis þodyno egzempliorius buvo Milkaus namø knyga iki paskutiniøjø 

9 Fritz Gause, Die Geschichte der Stadts 

Königsberg in Preußen, Köln; Weimar; Wien: 

Böhlau Verlag, 21996, 353. 

10 LMAB RS: Povilo Pakarklio fondas, f. 129, 

b. 519, l. 2v; Pakarklio nedatuotas ranka 

raðytas pasakojimas; bylos apraðe nurodyti 

1946-ieji. 

11 Milkaus prieraðø raðysenos ypatumai iðsamiai 

apibûdinti ekspertizës akte (Ignatjeva 

2003a, 1–9, 23–25); þr. dar Ignatjeva 

2003b, 29–31. 0 0 0 


autoriaus gyvenimo dienø. Paskui þodynas atiteko Gottholdo bibliotekai, o ið ten 

po Antrojo pasaulinio karo pateko á Lietuvos mokslø akademijos bibliotekà. 

4. ANTRASIS LMAB EGZEMPLIORIUS. Antrasis egzempliorius áriðtas ið 

naujo pokario metais Vilniuje, Lietuvos mokslø akademijos bibliotekoje, margais 

gelsvai rudu kolenkoru aptrauktais kietvirðiais su tamsiai rudo dermantino nugarële 

ir storëlesnio pilkai melsvo popieriaus prieðlapiais. Ðis egzempliorius iðsilaikæs 

kur kas geriau uþ pirmàjá, jis maþiau naudotas. 

Antraðtiniame puslapyje matyti spaudo liekanos su skaièiais „IV6 1“. Sprendþiant 

ið rëmelio formos ir kiek aiðkesniø iðlikusiø raidþiø ir , þodynas 

galëjo bûti pirktas ið Pribaèiaus knygyno, veikusio Nepriklausomybës laikais Kaune 

ir platinusio literatûrà vokieèiø kalba. Ðiame egzemplioriuje áspausti tie patys 

kaip ir pirmajame Lietuvos mokslø akademijos bibliotekos spaudai ir atitinkami 

inventoriaus numeriai. 

Prieð áriðant knygos blokas taip pat apipjaustytas: pirmojo lanko, tiksliau pratarmiø 

(p. 1–12), deðiniajame kraðte nurëþta viena ar dvi raidës. Áriðant lankstë (iki 

26-ojo puslapio) sutvirtinta lipniomis permatomomis juostelëmis. Nors pratarmiø 

puslapiai paginuoti, bet p. 1–30 dar sunumeruoti pilkðvai violetiniu pieðtuku. 

Trûksta Christopho Friedricho Heilsbergo pratarmës pradþios (p. 21–22). 

Antrasis þodyno egzempliorius nuo pirmojo skiriasi puslapiø skaièiumi. Jis 

keturiais puslapiais didesnis: pabaigoje (p. 577–580) ádëti þodyno 43 lietuviðkosios 

ir 79 vokiðkosios dalies klaidø atitaisymai („Verbeµµerungen“), be to, yra ir 

19 lietuviø kalbos gramatikos atitaisymø. 

Prieraðø raðalas tos paèios rudos spalvos. Kai kurie þodþiai pabraukti melsvu 

pieðtuku. Prieraðø antrajame egzemplioriuje kur kas maþiau (þr. toliau). Kodël 

Milkus prieraðus raðë á du egzempliorius, nustatyti sunku. 

5. PRIERAÐAI PIRMAJAME LMAB EGZEMPLIORIUJE. Milkaus þodyno 

pirmo egzemplioriaus vokieèiø–lietuviø kalbø dalyje („Des Littauiµchen 

Wærterbuchs ¨weyter und Synthetiµcher Theil“) rasti 202 prieraðai (tarp jø 16 

smulkiø þodþio formos taisymø) ir 25 pabraukti þodþiai, o lietuviø–vokieèiø dalyje 

– 44 prieraðai ir 4 pabraukti þodþiai 12 . 

12 Ignatjevos ekspertizës akte praleisti 7 

prieraðai: 4 pabraukimai (ausr÷sten, Ginklais 

ißrëdau, Ißtaisau MÞvl 1 62; Meiden, 

Saugójos n¾ ko, Wéngiu kà, Job. I, I. Palëkmi, 

Jer. XII, 7. Aplenkiu kà. MÞvl 1 338; 

unterdr÷cken, Pàminu, Priµpãud¸iu, 2 Paral. 

XVI, 10. MÞvl 1 516; Wenig, Ma‡. Subµt. 

Nedaug, Menk, Menkay, Mã‡umas, mo, m. 

adj. Menkas, kà, Mó‡is, ‡io, m. MÞvl 1 536) 

ir 3 lietuviðkø atitikmenø sinonimai (einmal, 

vor¸eiten, Kaßkada, Wienà Kartà, dermaleins, 

Kartunta. wel MÞvl 1 149; ÷ber, von 

der ähl, Daugiaus, ne, ne kaip ßimtas, ÷ber 

hundert; U‡, Per Wirßu. antwirµû MÞvl 1 

480; verdienen, U‡pelnaa, U‡µls‡iju. uÃµitraukiu 

MÞvl 1 488). Kai kurie pavyzdþiai 

perraðyti netiksliai: vietoj Rykai MÞvl 1 

537 yra Rytai (Ignatjeva 2003a, 21); vietoj 

vorangehen yra vorungehen MÞvl 1 521 

(Ignatjeva 2003a, 20); vietoj ein Vornehm 

yra ein Vorenfahrer MÞvl 1 522 (Ignatjeva 

2003, 20); vietoj exerzieren exzerziroti yra 

egerzieren egzerziroti MÞvl 1 173 (Ignatjeva 

2003a, 14). 0 0 0 





5.1. NAUJI STRAIPSNIAI. MÞ 1 yra naujø straipsniø, tiesa, nedaug – tik 7 

ir tik MÞvl 1 dalyje, pvz.: 

ablaµµirter Bleµµirotis’, Ironitas’ MÞvl1 102; 

exerzieren exzerziroti MÞvl1 173; 

Paris Pariµzas MÞvl1 367; 

wohlan da^ Taigi MÞvl1 545; 

pünktlich miâu. MÞvl1 378; 

verbunden µuwienitas, µujednotas buti MÞvl1 486; 

Vermehrug Gedeihen Wachsthum Patarpizas MÞvl1 494. 

5.2. PASIKARTOJANTYS PRIERAÐAI. MÞ 1 yra keletas prieraðø, áraðytø 

neatsiþvelgiant á tai, kad tie þodþiai þodyne jau buvo, pvz.: 

anstatt uÃot, wietoje MÞvl1 37 (plg. U‡ot, lieber; als MÞlv1 309); 

Kähn Waltis ies MÞvl1 291 (MÞlv1 nëra valtis, taèiau Kahn randame prie Pérµiirru, yrau, 

irµu, irti, ich fahre ÷ber mit einem Kahn, rudere mich her÷ber MÞlv1 98); 

verµtehen iµzmanyti MÞvl1 500 (MÞlv1 99 yra Ißmanau, niau, yµu, yti, ich verµtehe, bin 

verµtÕndig); 

unnütz be Naudos, nenaudingay MÞvl1 513 (MÞlv1 178 yra Nenaudingas, Nenaudißkas, 

kä, unn÷t¸); 

während kol MÞvl1 527 (MÞlv1 126 yra Kôl, Kôley); 

¸uerthun [?] übertreffen apgaunu MÞvl1 571 (MÞlv1 74 yra Apgåunu, ich betr÷ge, ich 

÷bertreffe); 

¡aizda Wunde MÞlv1 338 (MÞlv1 340 yra ¢ai¸da, dôs, f. die Wunde); 

¡arijos iû Kohlen MÞlv1 338 (MÞvl1 304 yra Kohle, gl÷hende, Anglis, liês, f. ¢arijos, ijû, 

f. pl.; plg. 1 pav.). 

5.3. ÞODÞIØ LIZDØ PLËTIMAS. MÞvl 1 bene gausiausiai giminiðkais þodþiais 

pleèiami þodþiø lizdai (41 pavyzdys), pvz.: prie vokiðko þodþio Fähig, Galys, 

inti, partic. Tam tikras MÞvl 1 174 Milkus priraðo giminiðkà þodá Fähigkeit Igallejimas 

MÞvl 1 174 su þodþio Fähig sandu. Kiti pavyzdþiai: Folgen, µeku, kiau, kµu, kti, Sekioju, 

ojau, ioµu, ioti MÞvl 1 191 ir die Folge tai ka iß tos µeka MÞvl 1 191; prie Lang, adj. Ilgas, 

gì, MÞvl 1 316 priraðyta µolange kol MÞvl 1 316 (plg. µo lang, Pakól, Pakoley, Ikkoley, 

Kaip ilgay MÞvl 1 440); JÕger der Menµchen, Smarkininkas, ko, m. Gen. X, 9 MÞvl 1 284 

ir MedÃoklë Jagen MÞvl 1 284 ir kt. 

5.4. ANTRAÐTINIO ÞODÞIO SINONIMAS. MÞvl 1 prie keleto vokiðkø 

lemø dar priraðytas antraðtinio þodþio sinonimas, pvz.: erniedrigen, Pa‡éminu, 

Nu‡éminu papildytas veiksmaþodþiu demüthigen MÞvl 1 166, Neuerung, Naujëna, ôs, 

f. – Neuigkeit MÞvl 1 357, jenes Jahr, Pérnay – voriges Jahr MÞvl 1 285, nors plg. 

vorjÕhrig, Adv. Pérnay MÞvl 1 522. 


1 pav. MÞlv1 338: áraðyti þodyne jau buvæ þodþiai ¡aizda Wunde 

ir ¡arijos iû Kohlen; 

LMAB: LK–18/5/I 

Tiesa, ðie prieraðai ne visuomet nauji. Ðtai MÞvl 1 518 puslapio apaèioje priraðyta 

unverµezlich netyczoms MÞvl 1 518, nors tame paèiame puslapyje yra unverµehens, 

Netyçiôms, Iß Ne‡iniû, Ne ‡innant, Ne låukiant MÞvl 1 518. Jau minëtas dem÷thigen 

MÞvl 1 166 turi ir naujø sinonimø: dem÷thigen, Pa‡éminu, Levit. XVI, 31. Korawóju, 

Gen. XVI, 7. Pakarna, darau, Deut. VIII, 2 MÞvl 1 129. 

5.5. VOKIÐKØ LEMØ ATITIKMENYS. Bemaþ ketvirtis visø prieraðø (53) 

MÞvl 1 yra vokiðkø lemø lietuviðki atitikmenys, ið kuriø pagal kalbos dalis daugiausia 

daiktavardþiø (17), pvz.: 

Abµchied, Atµiµkirimas, mo, m. Atµtojimmas, mo, m. 2 Tim. IV, 6. Atµiµweikiîmas 

MÞvl1 12; 

Andenken, GedÕchtniß, Paminklas, Minnëjimas, Paminnëjimas, (Atminnimas, mo, m.). 

Atµiminnimas MÞvl1 25; 

Gewalt, Macht, Sylä, ôs f. Macis iês, f. Wålë, ês. f. Ponyµte MÞvl1 232; 

Sch÷ler, S¸uilôkas, kë, Subµt. mob. mokitinis MÞvl1 426. 

Kiek maþiau priraðyta veiksmaþodþiø ir prieveiksmiø (po 12; plg. dar 2 pav.), 

pvz.: 

Schmachten, Alpµtu, alpau, ålpµu, ålpti. duµauti MÞvl1 418; 

fÕrben, Króµiju, ijau, iµu, iti, Da‡au, ‡iau, ‡yµu, ‡yti, Sap. XIII, 14. Da‡inu. farboti 

MÞvl1 176; 

Thun, Darau, riau, yµu, yti, Weikiu, Dirba. prowiju. MÞvl1 470; 

offenbar, ¢innomas, ma, adj. atwiray MÞvl1 363; 

Wenn? Kadä, Kóçës. kadday MÞvl1 537. 

MÞlv 1 191 Milkus ranka sukirèiuoja antraðtiná þodá Paµkfy ir paraðtëje priraðo: 

In Hinµicht der ëit, kad bûtø galima atskirti laiko prieveiksmá nuo vietos prieveiks- 





2 pav. MÞvl1 150: priraðyti prieveiksmiai kartunta; pirm to; 

witÃ wieninteley gan¸ allein; 



3 pav. MÞlv1 191: sukirèiavimas ir prieraðas paraðtëje bei puslapio 

apaèioje padeda atskirti laiko prieveiksmá Paµkfy nuo vietos 

prieveiksmio pöµkuy; LMAB: LK–18/5/I 





4 pav. MÞvl1 371: puslapio apaèioje priraðytas ilgas iliustracinis 

sakinys apie pareigà; 


mio. Pastaràjá áraðo puslapio apaèioje: pöµkuy nach in Hinµicht deµ Raums. Prieveiksmio 

pirmàjá skiemená jis paþymi riestiniu kirèio þenklu. Ðiø prieraðø tikslas – 

atskirti homografus (plg. 3 pav.). 

Nedaug kitø kalbos daliø atitikmenø: bûdvardþiø (2), pvz.: kindlich, Kaip Kudikis. 

Waikiµzkas MÞvl 1 297, dalelyèiø (1), pvz.: Alµo, Taip, S¸ittaip, Taigi, Taipo, S¸ittaipo 

MÞvl 1 21. Be to, rasti 9 þodþiø junginiai, pvz.: ¸weymal µo viel, Dwéjà, kittà tiek. du 

µyk taip, kaip MÞvl 1 574 ir kiti. 

5.6. VARTOSENOS ILIUSTRACIJOS. MÞ 1 prieraðuose pateikiama nemaþai 

þodþiø vartosenos iliustracijø (58), pvz., prie Alt, an Jahren, Sénas, nä, Wôras, rä, 

adj. 2. Ißkarßæs, µawo Dienû, (Wargû,) matæs, iµµibuwæs, let¸teres beµonders von alten Sachen 

priraðoma ¡mones iµz µenû Gadynû alte Völker MÞvl 1 22; prie þodþio Pflicht, Pareigà, 

ôs, Slu‡ba, bôs, f. Pawadinnimas, imo, m. Kaltybë, ês, f. Kas pareitis. MÞvl 1 371– 

372 puslapio apaèioje priraðyta iliustracija: Pflicht. wisµ tai, ka mums pagal muµu 

Urëda ir Pasµilaikiza kaip protingi ¡mones bei Krikµzconis’ daryti p¾lasµ MÞvl 1 371 

(þr. 4 pav.); prie þodþio Friµch, nicht alt, S¸wë‡as, ‡à, adj. 2. term. puslapio apaèioje 

kairëje pusëje priraðyta: friµch milchend µzweÃay peninga Karwe MÞvl 1197; prie 

þodþio Schande, Giëdä, dôs, f. puslapio apaèioje (deðinëje pusëje) priraðyta: Giedoµe 

paµtoti ¸u µchanden werden MÞvl 1 404; prie þodþio verderbt, Pagad…tas, a, Patrótitas, 

tä MÞvl 1 488 kito puslapio apaèioje (deðinëje pusëje) priraðyta: pagadintas ¡mogus 

ein verdorbener Menµch MÞvl 1 487. 

5.7. PABRAUKIMAI. MÞvl 1 dalyje rasti 25 pabraukimai. Kaip matyti ið pavyzdþiø, 

Milkaus kai kur braukta tik þodþio dalis, daþniau visas þodis, o kartais 

net visas þodþiø junginys, pvz.: 


5 pav. MÞlv2 36: puslapio apaèioje áraðyta veiksmaþodþio 

bendratis buti, µeyn; 

LMAB: LK–18/5/II 

nicht allein, µondern auch, Ne tiktay, bet ir MÞvl1 20; 

ausf÷hren eine Sache, Ißwedu Prówà, I Sam. XXIV, 16. Ißbylinëju MÞvl1 58; 

ausf÷hren ein Werk, Pabaigiu, Ißteµµu Darbà MÞvl1 58; 

behaupten, ¦weikiu, Ißgalu, Ißteµu MÞvl1 77; 

bereiten µich, Paµitaiµau, Paµigatåwiju, Priµiprówiju MÞvl1 82; 

Pa‡adu, Nulémju, Paµkiru, U‡dëmi, Nuµtaibina MÞvl1 90; 

Davor, daf÷r, U‡ tai MÞvl1 127; 

Kaum, Wôs. Wôs ne wôs, Ledway, Wargiey MÞvl1 294; 

kur¸, Adv. Trumpay, Po ne ilgu MÞvl1 313; 

÷berwinden, ¦weikiu, Pérgalu MÞvl1 484; 

Werk¸eug, Padarinë, nês, f. Rykai, kû, m. pl. Dåiktas, to, m. I Petr. III, 7 MÞvl1 537. 

6. PRIERAÐAI ANTRAJAME LMAB EGZEMPLIORIUJE. Antrajame þodyno 

egzemplioriuje rasti tik 4 prieraðai, visi MÞlv 2 dalyje. Ðalia þodþiø straipsniø 

Bûtybë, ês, f. das Weµen MÞlv 2 36, Bûtinay ; Bûtë, tês, f. MÞlv 2 69 yra prieraðas 

buti, µeyn MÞlv 2 36 (plg. 5 pav.). Reikia paminëti, kad þodyne yra Eµmi, buwau, 

bûµu, bûti, ich bin MÞlv 2 67. Taigi ðie prieraðai pleèia giminiðkø þodþiø lizdà. 

Kadangi antraðtiniai vokieèiø kalbos veiksmaþodþiai Milkaus pateikiami esamojo 

laiko forma, tai ðia tvarka suraðomi ir jø lietuviðki atitikmenys. Todël nors 

supletyvinë forma bûti ir eina ketvirtàja veiksmaþodþio forma, ji dar iðkeliama 

specialiai. 

Antras prieraðas skirtas þodþio formai tikslinti – spausdintame þodyje Çëpas 

iðbraukta raidë . Treèias prieraðas gaiwinu, ich erfriµche MÞlv 2 69 kartoja giminiðkø 

þodþiø lizdà (þr. MÞlv 2 91). Paskutinis prieraðas kocÃçs, weil, indem 

MÞlv 2 125 irgi nëra visai naujas straipsnis, nes MÞvl 2 yra weil, indem, Koçës 

MÞvl 2 533. 





7. IÐVADOS. Kristijono Gotlybo Milkaus (1736–1806) rankraðtiniai prieraðai 

dviejuose jo paties iðleisto þodyno Littauiµch=deutµches und Deutµch=littauiµches Wærter=Buch 

(1800) egzemplioriuose, saugomuose Lietuvos mokslø akademijos bibliotekoje, 

padëjo ne tik nustatyti Milkaus svarbiausio groþinio kûrinio – poemos Pilkainis 

– autorystæ, bet ir nuðviesti tolesná jo darbà prie þodyno. 

Ið viso abiejuose þodyno egzemplioriuose rasti 246 prieraðai ir 29 pabraukti 

þodþiai. Prieraðai rodo, kad Milkus nekeitë savo þodyno leksikografinës sandaros, 

taèiau þodynà vertino kritiðkai ir stengësi atskiras jo vietas patikslinti bei 

iðplësti. Pagrindinë jo vëlesnio darbo su þodynu kryptis – papildymai, ið kuriø 

svarbiausi ðie: 

a) prie þodyno lietuviðkø atitikmenø pridedama naujø ðnekamosios kalbos atitikmenø, 

þodþiø junginiø arba vartosenos iliustracijø; 

b) priraðoma naujø þodyno straipsniø; 

c) tikslinama lietuviðkø atitikmenø gramatinë charakteristika: priraðomos pagrindiniø 

veiksmaþodþio formø galûnës, atskiriami morfologiniai homonimai. 

Ne visi prieraðai leksikografiðkai nauji: rasti 29 pavyzdþiai, kurie net ir toje 

paèioje þodyno dalyje kartoja vokiðkà þodá ar (daþniau) lietuviðkà atitikmená, jau 

fiksuotà þodyno kito registro abëcëlinëje vietoje. Tokie prieraðai rodo Milkø savo 

þodynà skaièius ir papildinëjus ne vienà syká, taigi ávairiu laiku. 

Nors Milkaus papildymai tebuvo prieraðai sau, jie rodo, kokiõs lietuvininkø ðnekamosios 

kalbos leksikos buvo Milkaus kalbinëje aplinkoje ir kà Milkus manë esant 

tinkama panaudoti savo þodynui tobulinti. Deja, to Milkus dël senyvo amþiaus 

ávykdyti netesëjo. 


G AUSE, FRITZ, 21996: Die Geschichte der Stadts Königsberg in Preußen, Köln; Weimar; 

Wien: Böhlau Verlag. 

I GNATJEVA, JADVYGA, 2003a: Kristijono Gotlybo Milkaus rankraðèiø, saugomø Lietuvos mokslø 

akademijos bibliotekoje Vilniuje ir Prûsijos kultûros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve 

Berlyne, ekspertizës aktas, Vilnius; LLTIB: F 1 – 7700; maðinraðtis. 

I GNATJEVA, JADVYGA, 2003b: „K. Donelaièio amþininko – Kristijono Gotlybo Milkaus 

rankraðèiø tyrimas“, Mokslas ir gyvenimas 6, 29–31. 

MÞ1, MÞlv1, MÞvl1 – þr. ALt Indices, 00; LMAB: LK–18/5/I. 

MÞ2, MÞlv2, MÞvl2 – þr. ALt Indices, 00; LMAB: LK–18/5/II. 

R UBINAS, ALGIS, 1995: „Pilypo Ruigio ir Kristijono Gotlybo Milkaus leksikografiniai 

darbai“, LKK 35, 221– 225. 


S IDABRAITË, ÞAVINTA, 2003: „Milkø ðeimos vieta XVIII amþiaus Maþosios Lietuvos 

raðtijoje“, ALt 5, 97–126. 

S IDABRAITË, ÞAVINTA, 2004: Kristijonas Gotlybas Milkus. Gyvenimas ir kûryba (daktaro 

disertacija, maðinraðtis), Vilniaus universitetas, Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 

Vilnius. 

U RBUTIS, VINCAS, 1986: „K. G. Milkaus þodyno rankraðtinis perdirbinys“, Blt 22(1), 

76–85. 

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1990: Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius: 

Mokslas. 

Z UBAITIENË, VILMA, 2003: „Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) 

þodyne“, ALt 5, 127–178. 

Vincentas Drotvinas 

Auðra Rimkutë 

MARGINAL INSCRIPTIONS BY KRISTIJONAS GOTLYBAS MILKUS 

IN HIS DICTIONARY: LITTAUISCH=DEUTSCHES UND DEUTSCH=LITTAUISCHES 

WO e 

RTER=BUCH (1800) 

Summary 

Our article deals with the marginal manuscript inscriptions of Kristijonas Gotlybas 

Milkus (1733–1807) in two copies of his own printed dictionary Littauiµch=deutµches und 

Deutµch=littauiµches Wærter=Buch (Königsberg, 1800), which are kept in the Library of 

Lithuanian Academy of Sciences (call numbers: LK–18/5/I and LK–18/5/II). In all we have 

found 246 inscriptions and 29 underlined words. 

The inscriptions served to prove the authorship of Milkus’ main fictional work – the 

poem Pilkainis (the analysis of Milkus handwriting was done by Jadvyga Ignatjeva). They 

also served to trace the type of Milkus’ work with his dictionary after it was printed. The 

inscriptions prove that Milkus did not intend to alter the structure of his printed dictionary. 

On the other hand they demonstrate that Milkus approached his text critically and attempted 

to expand or make certain places of the dictionary more precise. The primary goal 

of Milkus’ work with the dictionary after it was published was supplementation. The 

following main additions were made: 

(a) Lithuanian equivalents in the dictionary were added as well as word combinations 

and illustrative patterns from the spoken language; 

(b) New dictionary entries were created; 

(c) Grammatical information was revised: certain main forms of verb inflection were 

added; certain morphological homonyms were separated. 





Not all the inscriptions are new lexical data – we found 29 examples of the repetition 

of German or (more often) Lithuanian words. This means that in the margins Milkus wrote 

the words that were already present in the printed version of the dictionary (in different 

places in the dictionary). Such inscriptions prove that Milkus had read and corrected his 

dictionary more than once, i.e. he had worked at different periods. 

V INCENTAS DROTVINAS Gauta 2004 m. gruodþio 27 d. 


Ðevèenkos g. 31 


el. p.: drotvinas@vpu.lt 

A UÐRA RIMKUTË 

Lietuviø kalbos institutas 

P. Vileiðio g. 5 

LT-10308 Vilnius, Lietuva 

el. p.: arimkute@centras.lt 



Ðiauliø universitetas 


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Priesaginiai þiediniø augalø pavadinimai 

Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos veikale 

Tayslós augumyynis (1843) 

1816-aisiais, bûdamas 45 metø amþiaus, altaristas Jurgis Pabrëþa (1771–1849) 

ástojo tretininku á Kretingos bernardinø ir pranciðkonø vienuolynà. Po metø jis gavo 

pranciðkonø abità ir vienuolio Ambraziejaus vardà. Nuo maþumës domëjæsis augalais, 

Pabrëþa vienuolyne galëjo atsidëti mokslo tyrimams. Èia jis paraðë botanikos, 

medicinos ir geografijos veikalø. Didþiausias ir svarbiausias Pabrëþos mokslo 

veikalas – visõs Þemaièiø augalijos apraðymas Tayslós augumyynis (toliau – PaTA) 1 . 

Jis baigtas 1843-iaisiais, bet autoriui gyvam esant neiðspausdintas. Pavadinime, 

matyt, bus ásivëlusi klaida – turëtø bûti Tayslós augimyynis, t. y. Augalø (augalinë) 

sistema. Augalà Pabrëþa vadino terminu augimy. 

PaTA – pirmas ir vienintelis toks iðsamus ir sistemingas botanikos darbas, paraðytas 

þemaitiðkai – ðiaurës þemaièiø kretingiðkiø ðnekta. Botaniko Jono Dagio 

nuomone, ðiuo metu PaTA augalø sistematika botanikos mokslui vertinga trimis 

poþiûriais: 1) kaip lietuviðkø augalø pavadinimø ðaltinis; 2) dël surastø ir pirmà 

kartà apraðytø augalø; 3) dël parodyto augalø paplitimo Þemaièiuose 2 . 

1. PaTA SANDARA. PaTA susideda ið dviejø daliø. Pirmoje, ávadinëje, kurià 

sudaro 61 puslapis (puslapiai numeruoti romëniðkais skaitmenimis), aptariama 

augalø sandara, aiðkinami jø morfologijos terminai. Èia Pabrëþa iðdësto motyvus, 

1 [Jurgis Ambraziejus Pabrëþa,] Tayslós augumyynis 

kóremy taalpynas augimys ligszioù 

raastosys teyp muusosys kayp nekórios 

swetszaalys só prijungymó abùadny 

prajoowa weykaùa yr sóraaúêima waarduu 

paprastuuju teyp ýemaytyszku, 

kaypo pruusyszku, ùaatwyszku, yr waarduu 

tayslyyniu êemaytyszku só ùótiinysz- 

kays. Par kónyga Ambroziejó Paabreýa 

bówósiiy koznadyiy yr mookitoii Kretingos 

mokslyniiãêioy, tercyorió z. Sz. T. 

Pràczyszkaus yszdóuts Meetusy 1843; 

LNB RS: f. 124 – 1; rankraðtis. 

2 Jonas Dagys, „J. Pabrëþos gyvenimas ir 

darbai“, Jurgis Pabrëþa (1771–1849), Vilnius: 

Mintis, 1972, 19. 

81 Priesaginiai þiediniø augalø 

pavadinimai Jurgio Ambraziejaus 

Pabrëþos veikale Tayslós augumyynis 

(1843) 0 0 0

kodël ëmësi ðio darbo, nusako jo paskirtá: „pradiejau geysty ýemaytyszkamy 

Lyiýówiey paraúêiity Augmyniiãêy, kórioy galietu kyikwyins pramokits paêinty yr 

daeyty Augimes“ PaTA II. Taèiau tai nebuvo populiarus augalø apraðas, kurá bûtø 

supratæs kiekvienas ûkininkas. Tai gero mokslinio lygio darbas, atitikæs to meto 

aukðtosios mokyklos augalø sistematikos ir morfologijos vadovëliø reikalavimus ir 

ne daug kuo skyræsis nuo kitø, pavyzdþiui, Stanislovo Bonifaco Jundzilo Vilniuje 

iðleistø lenkiðkø botanikos vadovëliø ir „Florø“ 3 . 1900-aisiais, praëjus daugiau kaip 

50 metø po Pabrëþos mirties, JAV buvo iðspausdinta pirmoji PaTA dalis. Ji pavadinta 

Botanika arba Taislius auguminis 4 . 

Pabrëþa pirmoje PaTA dalyje paaiðkina, kaip reikia taisyti kai kuriuos terminus. 

Daugelis taisymø pagrásti, pavyzdþiui, siûloma trumpinti kamienà bûdvardþiø, 

padarytø su priesaga -inis ið daiktavardþiø, turinèiø priesagà -ija: austryjyynis, 

austryjenyynis taisomas á austryynis, o podolyjyynis – á podolyynis. 

Antroji PaTA dalis (980 puslapiø) skirta augalø sistematikai. Èia, remiantis 

ðvedø botaniko Karolio Linëjaus dvinare augalø nomenklatûra, apraðoma visa 

Þemaièiø flora. Pagal kuokeliø skaièiø ir jø santyká su kitomis þiedo dalimis Linëjus 

visus augalus suskirstë á 24 klases (classis), ið kuriø 23 klasës apëmë þiedinius, 

o paskutinë – beþiedþius (sporinius) augalus. Kiekvienà klasæ Linëjus dar suskirstë 

á eiles (ordo), eiles – á gentis (genus), o gentis – á rûðis (species) 5 . Pabrëþa vartojo 

tokius augalø sistematikos taksonominiø vienetø pavadinimus: gaujy ‘klasë’, rieda 

‘eilë’, weysly ‘gentis’, skyrtys ‘rûðis’, atmayna ‘varietetas’. 

PaTA apraðytos 643 þiediniø augalø ir 158 sporiniø augalø bei grybø gentys, 

iliustruotos pieðiniais (plg. 1 pav.). Tuo Pabrëþa gerokai pralenkë Juozo Jundzilo 

darbà Opisania roúlin w Litwie 6 , kuriame apraðyta 519 þiediniø augalø genèiø (Dagys 

1972, 19). Pabrëþa vengë sinonimø: PaTA vartojami 643 þiediniø augalø genèiø 

pavadinimai – kiek genèiø, tiek pavadinimø. 

Pabrëþa, kilæs ið Veèiø kaimo (Lenkimø parapija, Skuodo valsèius), sàmoningai 

raðë tik tarmiðkai – gimtàja ðiaurës þemaièiø kretingiðkiø ðnekta. Svarbiausios ðios 

ðnektos fonetikos ypatybës atsispindi ir PaTA augalø pavadinimuose. Antai dvibalsius 

[uo] ir [ie], tarmëje tariamus [¹u] ir [¼i], Pabrëþa þymëjo ir , pvz.: 

óuluuny ~ uolûnë (Azalea) 118, pyinuuny ~ pienûnë (Sonchus) 564. Trumpuosius 

balsius [u], [i] þemaièiai kretingiðkiai dësningai platina ir taria [¹] ir [¼]. Ðie garsai 

PaTA þymimi raidëmis ir , pvz.: êwyrbùóty ~ þvirblutë (Passerina) 266, 

pypyyrne ~ pipirnë (Lepidium) 443. 

3 Karolis Jankevièius, Algirdas Lekavièius, 

„Áþymus Lietuvos gamtininkas Jurgis Pabrëþa“, 

Jurgis Pabrëþa (1771–1849), Vilnius: 

Mintis, 1972, 6. 

4 Jurgis Ambraþiejus Pabrieþa, Botanika arba 

Taislius auguminis, Shenandoah, Pa.: A. M. 

Milukas, 1900. 

5 Vytautas Galinis, Aukðtesniøjø augalø sistematika, 

Vilnius: Mokslas, 1984, 8. 

6 Józef Jundziùù, Opisania roúlin w Litwie, na 

Woùyniu, Podolu i Ukrainie dziko rosnàcych, 

iako i oswoionych [...] Wilno: J. Zawadzki, 

1830. 


1 pav. PaTA (ne Pabrëþos, o bibliotekos foliacija – 40r): Pabrëþos pieðti þiedai 

ir þiedø dalys; 

LNB RS: f. 124 – 1. 




(1843) 0 0 0

Pabrëþa savo raðtø kalbos në nemëgino derinti prie kitø tarmiø. Jis nesistengë, 

kad jo veikalai bûtø suprantami visiems Lietuvos þmonëms, kaip vëliau darë ið tos 

paèios parapijos kilæs Simonas Daukantas ar kiti ano meto raðytojai. Giedriaus Subaèiaus 

nuomone, Pabrëþa tuo metu jau màstë apie bendrinës raðomosios þemaièiø 

kalbos kûrimà gimtosios ðiaurës þemaièiø patarmës pagrindu 7 . Vadinasi, ir jo 

mokslo darbuose vartojami terminai turëjo tapti svarbia bendrinës raðomosios þemaièiø 

kalbos dalimi. Dël to Pabrëþa terminus kûrë itin atidþiai ir stengësi, kad jie 

atitiktø tarmës dvasià, bûtø priimtini jos vartotojams, kitaip sakant, galëtø ásigalëti 

bûsimojoje bendrinëje kalboje. 

2. P RIESAGINIAI ÞIEDINIØ AUGALØ PAVADINIMAI. Pabrëþa rëmësi 

trimis pagrindiniais terminø kûrimo bûdais: 1) terminologizacija, 2) naujadarø 

daryba, 3) skolinimusi ið kitø kalbø. Apie 400 PaTA þiediniø augalø genèiø pavadinimø 

yra dariniai – tai sudaro beveik du treèdalius visø pavadinimø. Daugiausia 

pavadinimø (apie 175) sudaryta sudurtiniu bûdu 8 . 

Ðio straipsnio tikslas – iðanalizuoti vienà naujadarø kûrimo bûdà – augalø 

pavadinimø darybà su priesagomis. Tai antras pagal darumà (po dûrybos) PaTA 

augalø pavadinimø darybos bûdas. Su priesagomis rasta apie 110 terminø (tai 

sudaro 27% visø dariniø). 

Tiksliai nustatyti, kurie dariniai paimti ið tarmës (t. y. terminologizuoti), o kurie 

sukurti Pabrëþos, nelengva, nes nëra patikimø duomenø, kokie augalø pavadinimai 

buvo vartojami XIX amþiaus pradþioje ðiaurës þemaièiø plote. Nustatant pirmiausia 

remtasi LKÞ duomenimis – jei pavadinimas uþraðytas ið gyvosios kalbos, jis 

nelaikomas Pabrëþos naujadaru. Taèiau ne visi gyvosios kalbos þodþiai yra uþfiksuoti 

LKÞ. Be to, teoriðkai svarstant, kai kurie augalø pavadinimai vëliau galëjo 

tarmëje paplisti ir ið paties Pabrëþos raðtø. Panaðius autoriniø naujadarø nustatymo 

principus taiko Subaèius studijoje apie Daukanto naujadarus 9 ir Albina Auksoriûtë 

daktaro disertacijoje analizuodama Lauryno Ivinskio terminus 10 . 

Kalbant apie PaTA kaip lietuviø botanikos terminø ðaltiná, neiðleistinas ið akiø 

jo poveikis dabartinei terminijai. Á dabartinæ terminijà buvo perimta daugiau kaip 

20 priesaginiø PaTA vartojamø þiediniø augalø pavadinimø, tai sudaro 18% visø 

priesaginiø vediniø, pvz.: boksztiity ~ bokðtytë (Turritis), ãêesnakuuny ~ èesnakûnë 

(Alliaria), diguuny ~ dygûnë (Torilis), dumpùuuny ~ dumplûnë (Physalis), gwayzduu- 

7 Giedrius Subaèius, „Jurgio Ambraziejaus 

Pabrëþos þemaièiø kalba“, Asmuo: tarp 

tautos ir valstybës. LAIS 8, Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedijø leidykla, 1996, 43. 

8 Robertas Gedrimas, „Sudurtiniai þiediniø 

augalø pavadinimai Jurgio Ambraziejaus 

Pabrëþos veikale Tayslós augumyynis“, 

Terminologijos istorijos ir dabarties problemos, 

Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 

2004, 182–196. 

9 Giedrius Subaèius, „Simono Daukanto 

didþiojo lenkø–lietuviø kalbø þodyno 

naujadarai: individuali þodþiø daryba“, 

Liaudis virsta tauta. LAIS 4, Vilnius: Baltoji 

varnelë, 1993, 135–216. 

10 Albina Auksoriûtë, Lauryno Ivinskio terminologijos 

darbai (daktaro disertacija, maðinraðtis), 

Lietuviø kalbos institutas, Vilnius, 

2000. 


2 pav. PaTA 289: puslapio fragmentas su terminu Móyùuuny; 

LNB RS: f. 124 – 1 

ny ~ gvaizdûnë (Zinnia), roýuuny ~ roþûnë (Lavatera), úêimtuuny ~ ðimtûnë (Centunculus), 

waystutis ~ vaistutis (Arabis) ir kiti. Vienas formaliø kriterijø skaièiuojant 

prigijusius Pabrëþos terminus – Lietuviðko botanikos þodyno (toliau – LBÞ) 11 duomenys. 

Ðiame þodyne ðalia terminø nurodomas ðaltinis. Þinoma, Pabrëþos terminai 

perimti ne visai tokio pavidalo, koks vartotas PaTA, jie fonetiðkai ir grafiðkai transponuoti 

á bendrinæ lietuviø kalbà. 

Augalø pavadinimus Pabrëþa sudarë su 25 priesagomis ir jø variantais. Ið jø 

kiek produktyvesnës tik keturios: -ûnas (-ë), -utis (-ë), -ytë, -elis (-ë). Su ðiomis priesagomis 

padaryta penki ir daugiau terminø, su kitomis – po vienà kità. Laurynas 

Ivinskis – kitas XIX amþiaus þemaièiø botanikos kûrëjas – augalø ir grybø pavadinimams 

vartojo apie 50 priesagø ir jø variantø, ið kuriø dariausios -enë, -enis ir 

-ûnis 12 . Dabartinëje lietuviø botanikos terminijoje priesaginiai augalø pavadinimai 

padaryti irgi beveik su 50 priesagø ir jø variantø, dariausios ið jø -enis (-ë), -ûnas 

(-ë), -utis (-ë), -uolë 13 . 

Daug priesaginiø augalø pavadinimø Pabrëþa sukûrë sekdamas lotyniðkosios 

nomenklatûros pavadinimais, pvz.: pyrsztuuns ~ pirðtûnas ‘rusmenë’ (Digitalis) 405, 

plg. lot. digitus ‘pirðtas’, móyùuuny ~ muilûnë ‘putoklis’ (Saponaria) 289, plg. lot. sapo 

‘muilas’ (plg. 2 pav.), úêimtuuny ~ ðimtûnë (Centunculus) 38, plg. lot. centum ‘ðimtas’, 

êwyrbùóty ~ þvirblutë (Passerina) 266, plg. lot. passer ‘þvirblis’ ir kt. Kai kuriuos 

lotyniðkosios nomenklatûros þodþius Pabrëþa iðvertë gana laisvai, pvz.: lyýayny ~ 

liþainë ‘krienas’ (Cochlearia) 443 (: liþë), plg. lot. cochlear ‘ðaukðtas’, apatiniai ðio 

augalo lapai ðaukðto pavidalo (LBÞ 97). 

PaTA rasta ir ne visai aiðkiø þiedinius augalus þyminèiø vediniø, kuriuose 

galima áþvelgti darybos formantà, bet sunku ar visai neámanoma nustatyti pamatiná 

11 Lietuviðkas botanikos þodynas, sudarë Botanikos 

þodyno komisija, red. J[onas] Dagys, 

Kaunas: Varpas, 1938. 

12 Auksoriûtës (2000, 131) nuomone, Ivinskis 

þinojo apie Pabrëþos botanikos darbus, 

bet jais nesirëmë. 

13 Kazimieras Gaivenis, „Lietuvos augalø 

genèiø ir rûðiø pavadinimai“, LKK 24, 

1985, 170–173. 0 0 0 




(1843) 0 0 0

þodá, pavyzdþiui, pavadinimuose ýarotuuny ~ þarotûnë (Radiola) 91 (plg. 3 pav.), 

êlugmóóty ~ þliûgmutë ‘rieskë’ (Holosteum) 40 galima skirti formantà -ûnë, -utë, bet 

pamatinis þodis neaiðkus. Nemaþai tokiø augalø pavadinimø, kuriø lotyniðkosios 

nomenklatûros pavadinimas dabar nebevartojamas – jis nefiksuotas nei LBÞ, nei 

Lietuvos TSR floroje 14 (toliau – LF), nei Botanikos vardø þodyne 15 (toliau – BVÞ), dël to 

sudëtinga nustatyti, kokià augalo gentá Pabrëþa taip pavadino, pvz.: póukyyny ~ 

puokinë ‘?’ (Archariterium) 556, warliiny ~ varlynë ‘?’ (Buffonia) 90. 

Priesaginius vedinius áprasta nagrinëti atsiþvelgiant á jø darybinæ reikðmæ ir 

pamatinio þodþio pobûdá. Aptariamuosius priesaginius PaTA augalø pavadinimus 

galima sàlygiðkai suskirstyti á tris darybos kategorijas: 1) ypatybës turëtojø 

pavadinimai (nomina atributiva), 2) deminutyvai, 3) veikëjø pavadinimai (nomina 

agentis). 

2.1. Y PATYBËS TURËTOJAI. Pabrëþos augalø pavadinimø darybos sistemoje 

gausiausia ypatybës turëtojø pavadinimø kategorija. Dabartinëje lietuviø kalboje 

jø taip pat nemaþai, jiems irgi bûdinga didelë darybos tipø ávairovë 16 . Su 15 

ðios kategorijos priesagø – -ûnas (-ë), -okë, -ainë, -inykas, -ynë, -inis (-ë), -ara, -aunykas, 

-ëlë, -ylis, -ma, -në, -sva, -uonë, -uolë – padaryti 75 pavadinimai. 

Daugiausia PaTA vediniø (35) augalø gentims pavadinti turi priesagà -ûnas (-ë). 

Priesagos -ûnas (-ë) bendriniai daiktavardþiø vediniai paplito neseniai, XVI–XVII 

amþiaus raðtuose jø uþfiksuota vos keli 17 . Dauguma augalø genèiø pavadinimø su 

priesaga -ûnas (-ë) PaTA, kaip ir dabartinëje bendrinëje lietuviø kalboje, iðvesta ið 

daiktavardþiø, pvz.: balàduuny ~ balandûnë (Atriplex) 705 (: balanda), bytuuny ~ bitûnë 

‘salieras’ (Apium) 123 (: bitë), cynawaduuns ~ cinavadûnas ‘?’ (Siler) 129 (: cinavadas), 

ãêesnakuuny ~ èesnakûnë (Alliaria) 447 (: èesnakas), dumpùuuny ~ dumplûnë (Physalis) 

119 (: dumplas ‘dumblas’), gwayzduuny ~ gvaizdûnë (Zinnia) 560 (: gvaizdë ‘pliumbaginiø 

ðeimos augalas’ [Armeria]), jakszuuny ~ jakðûnë (Hedysarum, dab. Desmodium, 

þr. LBÞ 163) 503 (: jakðis ‘kirvis’), kàkaùuuny ~ kankalûnë ‘katilëlis’ (Campanula) 

120 (: kankalas ‘varpelis’), ùauruuny ~ laurûnë ‘þiemë’ (Vinca) 118 (: lauras ‘prieskoninis 

augalas’ [Laurus]), lædruuny ~ lendrûnë ‘smiltlendrë’ (Psamna, dab. Ammophila, 

þr. LBÞ 283) 39 (: lendrë ‘nendrë’), maksznuuns ~ makðnûnas ‘paprika’ (Capsidum) 

118 (: makðna), malawuuny ~ maliavûnë ‘alkana’ (Alkanna) 114 (: maliava ‘daþai’), 

moteruuny ~ moterûnë ‘ramunë’ (Matricaria) 561 (: moteris), móyùuuny ~ muilûnë 

‘putoklis’ (Saponaria) 289 (: muilas), óksuuny ~ uksûnë ‘kiðkiakopûstis’ (Oxalis) 291 

(: uksus ‘actas’), óuluuny ~ uolûnë ‘?’ (Azalea) 118 (: uola), pyinuuny ~ pienûnë ‘pienë’ 

(Sonchus) 564 (: pienë), pyrsztuuns ~ pirðtûnas ‘rusmenë’ (Digitalis) 405 (: pirðtas), 

14 Lietuvos TSR flora 1–3, Vilnius: Valstybinë 

politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 

1959–1963; 4, Vilnius: Mintis, 1971; 5–6, 

Vilnius: Mokslas, 1976–1980. 

15 Botanikos vardø þodynas, sudarë Ramunëlë 

Jankevièienë, Vilnius: Botanikos instituto 

leidykla, 1998. 

16 Vincas Urbutis, „Daiktavardþiø daryba“, 

Lietuviø kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 

1965, 340. 

17 Saulius Ambrazas, Daiktavardþiø darybos 

raida 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidybos institutas, 2000, 158–159. 


3 pav. PaTA 91: puslapio fragmentas su terminais Penóóty, Ýarotuuny; 

LNB RS: f. 124 – 1. 




(1843) 0 0 0

oýuuny ~ roþûnë (Lavatera) 479 (: roþë), tyùtuuny ~ tiltûnë ‘kalija’ (Zantedeschia) 646 

(: tiltas), unduuny ~ undûnë ‘menuva’ (Montia) 40 (: unduo ‘vanduo’), waynykuns ~ vainikûnas 

‘lauras’ (Laurus) 282 (: vainikas), wartinkùuuny ~ vartinklûnë ‘ðiaudenis’ (Anthericum) 

228 (: vartinklis ‘voratinklis’), wyùnuuny ~ vilnûnë ‘?’ (Poterium) 364 (: vilna) 

18 , ýwayzduuny ~ þvaizdûnë ‘þvaigþdûnë’ (Asterocepha) 87 (: þvaizdë ‘þvaigþdë’). 

Keturi pavadinimai su priesaga -ûnas (-ë) padaryti ið bûdvardþiø: diguuny ~ 

dygûnë (Torilis) 131 (: dygus), dóbóùtuuny ~ dubultûnë ‘ðatreinis’ (Diplotaxis) 447 

(: dubultas ‘dvigubas’), dêióguuny ~ dþiugûnë (Hypochoeris) 566 (: dþiugus), saùduuny 

~ saldûnë ‘monaþolë’ (Glyceria) 38 (: saldus). 

Tik vienas pavadinimas su priesaga -ûnas (-ë) padarytas ið skaitvardþio: úêimtuuny 

~ ðimtûnë (Centunculus) 38 (: ðimtas). 

Keleto ðios priesagos vediniø neaiðkus pamatinis þodis, pavyzdþiui, aùdruuny ~ 

aldrûnë (Aldrovanda) 138 pamatas gali bûti lotyniðkas terminas Aldrovanda; vedinio 

saùkuuny ~ salkûnë ‘medutë’ (Maianthemum) 89 pamatinis þodis galëtø bûti bûdvardis 

salkanas ‘salstelëjæs, saldokas’. Dar neaiðkesnis terminø wædruuny ~ vendrûnë ‘?’ 

(Cacalia) 554, plienuuny ~ plënûnë (Asphodelus) 227, ýarotuuny ~ þarotûnë ‘?’ (Radiola) 

91 pamatinis þodis. 

Prie ðios priesagos vediniø minëtinas ir vedinys su -ûna: aszruna ~ aðrûna ‘prosnis’ 

(Asperugo) 114 (: aðrus ‘aðtrus’), plg. lot. asper ‘ðiurkðtus, aðtrus’. Kaip teigia 

Saulius Ambrazas (2000, 72–73), greta priesagos -(i)ûnas kadaise galëjo egzistuoti 

jos moteriðkoji forma -(i)ûna, kurià vëliau iðstûmë priesaga -(i)ûnë. Tad aszruna gali 

bûti priesagos -(i)ûnas senojo varianto -ûna vedinys. Neaiðkus augalo pavadinimo 

byretuna ~ biretûna ‘nikandra’ (Nicandra) 119, kuriame irgi galima áþvelgti tà paèià 

priesagà -ûna, pamatinis þodis. 

Ypatybës turëtojø pavadinimø su kitomis priesagomis padaryta gerokai maþiau. 

Dauguma jø remiasi daiktavardþiais: 

-okë: gaúêioky ~ gaðiokë (Amaryllis, dab. Sprekelia, þr. LBÞ 19) 225 (: gaðas ‘papuoðalas’), 

lynooky ~ linokë (Linaria, dab. Chaenorium, þr. LF V 430) 406 (: linas), 

sorooky ~ sorokë (Milium) 32 (: sora), undooky ~ undokë ‘plukenis’ (Najas) 647 (: unduo 

‘vanduo’); 

-ainë: lyýayny ~ liþainë ‘krienas’ (Cochlearia) 443 (: liþë); 

-ara: dààtara ~ dantara ‘dantaþolë’ (Dentaria) 445 (: dantis), kwiinara ~ kvynara 

‘pelkinis saliavas’ (Thysselium) 130 (: kvynas); 

-aunykas (-ë): medauniiks ~ medaunykas (Herminium) 632 (: medus); 

-inykas (-ë): pyyrsztyniiks ~ pirðtinykas ‘sûdras’ (Comarum) 326 (: pirðtas), ýaaltyniiks 

~ þaltinykas ‘þalèialunkis’ (Daphne) 266 (: þaltys), ýwayzdyniky ~ þvaizdinykë 

‘þliûgë’ (Stellaria) 290 (: þvaizdë ‘þvaigþdë’); 

-ynë: oýùapiiny ~ oþlapynë ‘sausmedis’ (Caprifolium) 121 (: oþlapis ‘pupalaiðkis’ 

[Menyanthes]), walgiiny ~ valgynë ‘artiðokas’ (Cynara) 551 (: valgis), warliiny ~ varlynë 

‘?’ (Buffonia) 90 (: varlë); 

18 Terminu vilnûnë dabar botanikoje vadinama 

migliniø ðeimos gentis Holcus. 


-inis (-ë): póukyyny ~ puokinë ‘?’ (Archariterium) 556 (: puokas ‘pûkas’), êemyyny 

~ þeminë ‘þemuogë’ (Fragaria) 326 (: þemë), ýwagyynis ~ þvaginis ‘kûpolis’ (Melampyrum) 

19 405 (: þvagëti); 

-ma: êiaudma ~ þiaudma ‘krunë’ (Asperula) 87 (: þiaudus ‘ðiurkðtus, kietas’), plg. 

lot. asper ‘ðiurkðtus’; 

-në: pypyyrne ~ pipirnë (Lepidium) 443 (: pipiras); 

-sva: krauswa ~ krausva ‘raudoklë’ (Lythrum) 316 (: kraujas, þem. kraus), plg. gr. 

lythron ‘ið þaizdø bëgantis kraujas’; pavadinimuose ùakswa ~ laksva ‘gedutis’ (Malaxis) 

634, ùàkswa ~ lanksva (Spiraea) 324 irgi galima áþiûrëti formantà -sva, taèiau 

neaiðkus jø darybos pamatas; 

-uonë: ùazdóuny ~ lazduonë ‘legëstas’ (Silphium) 563 (: lazda); 

-uotë: pyrsztóóuty ~ pirðtuotë (Digitaria) 33 (: pirðtas), waszkóuty ~ vaðkuotë ‘cerintë’ 

(Cerinthe) 112 (: vaðkas), plg. gr. kerinthos ‘bièiø duona’ BVÞ 79. 

Keletas pavadinimø padaryta ið bûdvardþiø: 

-ainë: bierayny ~ bërainë ‘juodgalvë’ (Prunella) 397 (: bëras), giwayny ~ gyvainë 

‘tuja’ (Thuia, dab. Thuja) 397 (: gyvas), plg. lenk. ýywotnik; 

-ëlë: kaartielie ~ kartëlë ‘gencijonas’ (Gentiana) 124 (: kartus); 

-ylis: kartiilis ~ kartylis (Picris) 565 (: kartus). 

2.2. D EMINUTYVAI. Antroji gausi darybinë kategorija – deminutyvai. Gyvojoje 

kalboje augalø pavadinimø deminutyvai uþima didþiausià grupæ ið visø priesagø 

vediniø 20 . Pabrëþa augalø pavadinimus kûrë su penkiomis deminutyvinëmis 

priesagomis: -utis (-ë), -elis (-ë), -ytë, -aitë, -ukas. Dar minëtini terminai su deminutyvinëmis 

priesagomis, turintys specialiàjà reikðmæ, t. y. ávardijantys tam tikrà augalø 

gentá ir semantiðkai artimi ypatybës turëtojø pavadinimams. 

Pagal darumà pirmà vietà uþima priesaga -utis (-ë). Su ja padaryta 10 augalø 

pavadinimø. Keturi padaryti ið daiktavardþiø: kaspynóty ~ kaspinutë ‘ðiurpis’ (Sparganium) 

648 (: kaspinas), perkuunóty ~ perkûnutë ‘ðilokas’ (Sedum) 291 (: perkûnas), 

waystutis ~ vaistutis (Arabis) 445 (: vaistas), êwyrbùóty ~ þvirblutë ‘?’ (Passerina) 266 

(: þvirblis), plg. lot. passer ‘þvirblis’. 

Keturi pavadinimai padaryti ið bûdvardþiø: akùuutis ~ aklutis ‘geltonþiedë notrëlë’ 

(Lamium galeobdolon) 401 (: aklas), diwnóty ~ dyvnutë ‘dyvinutë’ (Mirabilis) 112 

(: dyvnas ‘nuostabus, keistas’), lepnóty ~ lepnutë ‘tolpis’ (Tolpis) 566 (: lepnus), pyùkóty 

~ pilkutë ‘?’ (Cineraria) 559 (: pilkas). 

Du pavadinimai padaryti ið veiksmaþodþiø: penóty ~ penutë ‘þemenë’ (Sagina) 91 

(: penëti), plg. lot. sagina ‘paðaras’, nemyróty ~ nemirutë ‘ðlamutis’ (Elichrysum, dab. 

Helichrysum) 556 (: nemirti). 

19 Terminu þvaginë dabar botanikoje vadinama 

kryþmaþiedþiø ðeimos piktþolë Capsella. 

20 Aurelija Genelytë, „Augalø liaudiðkø pavadinimø 

darybinë motyvacija: ðiaurës 

panevëþiðkiø ir kitø lietuviø tarmiø lyginamasis 

aspektas“, Leksikografijos ir leksikologijos 

problemos, Vilnius: Lietuviø kalbos 

instituto leidykla, 2003, 303. 




(1843) 0 0 0

Neaiðkûs terminø rakinóty ~ rakinutë ‘ðpinatas’ (Spinacia) 700 ir êlugmóóty ~ 

þliûgmutë ‘rieskë’ (Holosteum) 40, turinèiø formantà -utë, pamatiniai þodþiai. 

Pabrëþa savo darbe vartoja ir gyvosios kalbos vediniø su ðia priesaga: bùóýnóty 

~ bluþnutë (Chrysosplenium) 289 (: bluþnis), augalas vartojamas bluþnies ligoms 

gydyti; pakaùnóty ~ pakalnutë (Convallaria) 228 (: pakalnë). Jie minimi akademinëje 

Lietuviø kalbos gramatikoje (Urbutis 1965, 352). 

Su priesaga -elis (-ë) PaTA padaryti 7 augalø pavadinimai. Trijø vediniø pamatiniai 

þodþiai – daiktavardþiai: aweely ~ avelë ‘kraujalakë’ (Sanguisorba) 88 (: avis), 

dobyleelis ~ dobilelis ‘saulutë’ (Bellis) 560 (: dobilas), oêeelis ~ oþelis ‘oþiaþolë’ (Pimpinella) 

126 (: oþys), dviejø – bûdvardþiai: graêely ~ graþelë ‘gludas’ (Coreopsis) 562 

(: graþus), jóusweely ~ juosvelë ‘juodukë’ (Nigritella) 632 (: juosvas). Vieno ðios grupës 

pavadinimo neaiðkus pamatinis þodis: úêióyúêely ~ ðiuiðelë ‘ðiuðelë’ (Erigeron) 557. 

Taip pat dari deminutyvinë priesaga -ytë. Jà turi 6 daiktavardiniai PaTA augalø 

pavadinimai: barboriity ~ barborytë (Barbarea) 446 (: Barbora), boksztiity ~ bokðtytë 

(Turritis) 445 (: bokðtas), plg. lot. turris ‘bokðtas’, gæmbiity ~ gembytë ‘?’ (Uncinia) 648 

(: gembë), plg. lot. uncus ‘kablys, vàðas’, óusiity ~ uosytë ‘diktonas’ (Dictamnus) 288 

(: uosis), úêylingiity ~ ðilingytë ‘plûdena’ (Lemna) 20 (: ðilingë ‘raktaþoliniø ðeimos 

augalas’ [Lysimachia]), úêeriity ~ ðerytë (Setaria) 35 (: ðerys). 

Su kitomis deminutyvinëmis priesagomis iðvesta po vienà terminà: 

-aitë: ùazdayty ~ lazdaitë ‘devyndrekis’ (Ferula) 134 (: lazda); 

-ukas: reýóks ~ rëþukas ‘rëþiukas’ (Nasturtium) 444 (: rëþis). 

2.3. V EIKËJØ PAVADINIMAI. Veikëjø pavadinimai paprastai þymi gyvà 

bûtybæ, daþniausiai asmená (Urbutis 1965, 317). Pabrëþa su 6 ðios reikðmës priesagomis 

sukûrë 8 augalø pavadinimus: 

-ara: kiimbara ~ kimbara ‘lipikas’ (Galium) 87 (: kibti); 

-ykla: baydikùa ~ baidykla ‘?’ (Himantoglossum) 632 (: baidyti); 

-eklë: badekly ~ badeklë ‘keimerûnas’ (Tribulus) 288 (: badyti), dêiowekly ~ dþioveklë 

(Orobanche) 406 (: dþiovinti [parazituojant]); 

-ena: ryityna ~ rietena ‘perkûnropë’ (Sempervivum) 318 (: riestis); 

-la (-ë): smóóklie ~ smuklë ‘meldas’ (Scirpus) 30 (: smukti), tóklie ~ tuklë (Pinguicula) 

22 (: tukti); 

-ris: ýwagris ~ þvagris ‘maþasis barðkutis’ (Rhinanthus) 404 (: þvagëti ‘barðkëti’). 

Ið veiksmaþodþio su deminutyvine priesaga -utë padaryti du jau minëti vediniai: 

penóty ~ penutë ‘þemenë’ (Sagina) 91 ir nemyróty ~ nemirutë ‘ðlamutis’ (Elichrysum, 

dab. Helichrysum) 556. 

3. I ÐVADOS. Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos veikale Tayslós augumyynis (PaTA) 

apraðytos 643 þiediniø augalø gentys, tiek pat pateikiama ir terminø joms pavadinti. 

Beveik du treèdaliai PaTA augalø pavadinimø yra dariniai. 

Priesaginë daryba – antras pagal darumà (po dûrybos) PaTA þiediniø augalø 

pavadinimø darybos bûdas. Su priesagomis padaryta apie 110 pavadinimø, tai 

sudaro 27% visø dariniø. 


Augalø pavadinimams sudaryti Pabrëþa vartojo 25 priesagas ir jø variantus, bet 

ið jø kiek produktyvesnës tik keturios: -ûnas (-ë), -utis (-ë), -ytë, -elis (-ë), o su kitomis 

padaryta tik po vienà kità terminà. 

Priesaginiai PaTA augalø pavadinimai yra trijø darybos kategorijø. Gausiausia 

kategorija – ypatybës turëtojø pavadinimai (75 terminai), su deminutyvinëmis priesagomis 

sudaryta apie 25 terminus, veikëjø pavadinimø yra apie 10. 

Kiek daugiau nei 20 (18%) Pabrëþos sukurtø priesaginiø augalø pavadinimø 

ásitvirtino dabartinëje botanikos terminijoje. 

Pabrëþa terminus kûrë itin atidþiai ir stengësi, kad jie atitiktø tarmës dvasià, 

bûtø priimtini jos vartotojams ir ásigalëtø bendrinëje raðomojoje þemaièiø kalboje, 

apie kurià, kaip manoma, jis tuomet jau màstë. Dauguma Pabrëþos naujadarø 

atitinka lietuviø kalbos darybos polinkius, nors nemaþai jø sukurta sekant lotyniðkàja 

nomenklatûra. 


A MBRAZAS, SAULIUS, 2000: Daiktavardþiø darybos raida 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidybos institutas. 

A UKSORIÛTË, ALBINA, 2000: Lauryno Ivinskio terminologijos darbai (daktaro disertacija, 

maðinraðtis), Lietuviø kalbos institutas, Vilnius. 

BVÞ – Botanikos vardø þodynas, sudarë Ramunëlë Jankevièienë, Vilnius: Botanikos instituto 


D AGYS, JONAS, 1972: „J. Pabrëþos gyvenimas ir darbai“, Jurgis Pabrëþa (1771–1849), 

Vilnius: Mintis, 8–26. 

G AIVENIS, KAZIMIERAS, 1985: „Lietuvos augalø genèiø ir rûðiø pavadinimai“, LKK 24, 

Vilnius, 165–178. 

G ALINIS, VYTAUTAS, 1984: Aukðtesniøjø augalø sistematika, Vilnius: Mokslas. 

G EDRIMAS, ROBERTAS, 2004: „Sudurtiniai þiediniø augalø pavadinimai Jurgio Ambraziejaus 

Pabrëþos veikale Tayslós augumyynis“, Terminologijos istorijos ir dabarties problemos, 

Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 182–196. 

G ENELYTË, AURELIJA, 2003: „Augalø liaudiðkø pavadinimø darybinë motyvacija: ðiaurës 

panevëþiðkiø ir kitø lietuviø tarmiø lyginamasis aspektas“, Leksikografijos ir leksikologijos 

problemos, Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 271–306. 

J ANKEVIÈIUS, KAROLIS; ALGIRDAS LEKAVIÈIUS, 1972: „Áþymus Lietuvos gamtininkas 

Jurgis Pabrëþa“, Jurgis Pabrëþa (1771–1849), Vilnius: Mintis, 3–7. 

J UNDZIÙÙ, JÓZEF, 1830: Opisania roúlin w Litwie, na Woùyniu, Podolu i Ukrainie dziko 

rosnàcych, iako i oswoionych [...] Wilno: J. Zawadzki. 

LBÞ – Lietuviðkas botanikos þodynas, sudarë Botanikos þodyno komisija, red. J[onas] Dagys, 

Kaunas: Varpas, 1938. 

LF – Lietuvos TSR flora 1–3, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 

1959–1963; 4, Vilnius: Mintis, 1971; 5–6, Vilnius: Mokslas, 1976–1980. 

P ABRIEÞA, JURGIS AMBRAÞIEJUS, 1900: Botanika arba Taislius auguminis, Shenandoah, 

Pa.: A. M. Milukas. 




(1843) 0 0 0

PaTA – [Jurgis Ambraziejus Pabrëþa,] Tayslós augumyynis kóremy taalpynas augimys 

ligszioù raastosys teyp muusosys kayp nekórios swetszaalys só prijungymó abùadny 

prajoowa weykaùa yr sóraaúêima waarduu paprastuuju teyp ýemaytyszku, kaypo 

pruusyszku, ùaatwyszku, yr waarduu tayslyyniu êemaytyszku só ùótiinyszkays. Par 

kónyga Ambroziejó Paabreýa bówósiiy koznadyiy yr mookitoii Kretingos mokslyniiãêioy, 

tercyorió z. Sz. T. Pràczyszkaus yszdóuts Meetusy 1843; LNB RS: f. 124 – 1; 

rankraðtis. 

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 1993: „Simono Daukanto didþiojo lenkø–lietuviø kalbø þodyno 

naujadarai: individuali þodþiø daryba“, Liaudis virsta tauta. LAIS 4, Vilnius: Baltoji 

varnelë, 135–216. 

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 1996: „Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos þemaièiø kalba“, Asmuo: tarp 

tautos ir valstybës. LAIS 8, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 10–113. 

U RBUTIS, VINCAS, 1965: „Daiktavardþiø daryba“, Lietuviø kalbos gramatika 1, Vilnius: 

Mintis, 251–473. 


SUFFIXAL NAMES OF PHANEROGAMS IN THE BOTANICAL WORK 

TAYSLÓS AUGUMYYNIS (1843) BY JURGIS AMBRAZIEJUS PABRËÞA 

Summary 

Jurgis Ambraziejus Pabrëþa (1771–1849), a famous Samogitian (Lowland Lithuanian) 

naturalist and Franciscan Father, wrote the fundamental botanical work Tayslós 

Augumyynis (The System of Plants) in his native Northern Lowland subdialect of Kretinga 

in 1843 (the manuscript is kept in the Lithuanian National Library: f. 124 – 1). In this book 

he described 643 phanerogams and over 150 cryptogams and funguses. Tayslós 

Augumyynis was not entirely published, but later it became the basic work for modern 

Lithuanian botanical terminology. Pabrëþa created terms by three means: 1) making terms 

out of folk lexis, 2) producing neologisms, 3) borrowing terms (from other languages). 

This article deals with suffixal names (neologisms) of phanerogams in Tayslós Augumyynis. 

The suffixal names make up 27% of all the derivatives in his work. Pabrëþa creates suffixal 

names of phanerogams with 25 suffixes and their variants. Four suffixes are the most 

productive: -ûnas (-ë); -utis (-ë); -ytë; -elis (-ë); with each of these suffixes Pabrëþa created 

at least five names. Over 20 of Pabrëþa’s suffixal names of phanerogams made their way 

into modern Lithuanian botanical terminology. 

R OBERTAS GEDRIMAS Gauta 2004 m. balandþio 8 d. 

Ðiauliø universitetas 

P. Viðinskio g. 38 

LT-76352 Ðiauliai, Lietuva 

el. p.: gedrimas@splius.lt 




Vytauto Didþiojo universitetas, Kaunas 

Trisdeðimt ðeði Aukso altoriaus 

maldaknygës leidimai (1885–1907): 

santykis su bendrinës kalbos raida 


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

XIX amþiaus paskutiniaisiais deðimtmeèiais lietuviø kalbos standartà raðyti 

pietiniø vakarø aukðtaièiø tarme formavo du átakingi periodiniai leidiniai – Auðra 

(1883–1886) ir Varpas (1889–1905). To standarto laikësi visi Maþojoje Lietuvoje 

spausdinti Didþiajai Lietuvai skirti laikraðèiai bei þurnalai. Taèiau pasaulietiniø ir 

katalikiðkø periodiniø leidiniø redaktoriai iki pat XX amþiaus pradþios konkuravo 

dël ortografijos. Abiejø krypèiø atstovams rûpëjo átvirtinti savo raðybà: pasaulieèiams 

– Vinco Kudirkos, katalikams – tradicinæ religiniø raðtø. Átakos raidynui 

turëjo ir skaitytojai – leidëjai stengësi vartoti jiems „tinkamus“ raðmenis 1 , spausdino 

ávairius kalbos problemoms skirtus straipsnius. Periodikos leidëjø konkurencijà 

nutraukë Petro Kriauðaièio (Jono Jablonskio) Lietuviðkos kalbos gramatika 2 : katalikiðkojo 

Tëvynës sargo leidëjai, susipaþinæ su gramatikos rankraðèiu 3 , 1900-aisiais pareiðkë 

priimà Jablonskio raðybà 4 . 

Katalikiðkø knygø leidëjai laikësi Baþnyèios vyresnybës pozicijos, kad lietuviø 

kalba „bûtina tik liaudies poreikiams patenkinti, o kaipo tokia nereikalinga tobulëjimo“ 

5 . Ði nuostata reiðkë sieká iðlaikyti savo kalbos standartà, prasidëjusá Mikalojaus 

Daukðos Katekizmu ir net XIX amþiaus pirmoje pusëje palaikytà vyskupo 

1 Plaèiau þr. Jurgita Venckienë, „Dvejopa 

XIX a. pabaigos lietuviðkø laikraðèiø raðyba“, 

Raidþiø draudimo metai, Vilnius: Lietuvos 

istorijos instituto leidykla, 2004a, 

207–213. 

2 [Jonas Jablonskis] Petras Kriauðaitis, Lietuviðkos 

kalbos gramatika. Raðytojams ir skaitytojams 

vadovëlis, Tilþëje: Spauzdinta pas 

Otto v. Mauderode, 1901. 

3 Petras Jonikas, Lietuviø kalba ir tauta amþiø 

bûvyje, Chicago: Lituanistikos instituto 

leidykla, 1987, 336. 

4 „‘Lietuviszkos kalbos Gramatika.’ Raszytojams 

ir skaitytojams vadovëlis. Paraðë 

Petras Kriauszaitis“, Tëvynës sargas 8, 

1900, 68–69. 0 0 0 

5 Juozapas Stakauskas, „Vyskupas 

M. L. Paliulionis ir lietuviðkasis klausimas“, 

Þidinys 8–9, 1939, 232. 

93 Trisdeðimt ðeði Aukso altoriaus 


santykis su bendrinës kalbos raida

Arnulfo Giedraièio ir þemaièiø kunigø 6 . Be to, leidëjus veikë ir vyskupo Motiejaus 

Valanèiaus idëjos laikytis katalikiðkø raðtø tradicijos ir taikytis prie aukðtaièiø 7 . 

Paskutiniaisiais XIX amþiaus deðimtmeèiais religiniø knygø kalbà ëmë veikti besiformuojanèios 

bendrinës kalbos – pasaulieèiø kuriamo standarto – normos, imta 

aukðtaitinti þemaitiðkø katalikiðkø maldaknygiø kalbà. Daþniausiai aukðtaitinimo 

procesas siejamas su lietuviðka periodika, ypaè Auðra ir Varpu, taèiau bûtø netikslu 

manyti, kad religinës literatûros rengëjai pasirinko pietiniø vak. a. tarmæ vien dël 

laikraðèiø, ypaè pasaulietiniø, átakos. Tradiciniais religiniø raðtø raðmenimis maldaknygës 

spausdintos ir paèioje XX amþiaus pradþioje, nors ne vienas katalikiðkosios 

aplinkos atstovas tuo metu vartojo Antano Baranausko ar Kazimiero Jauniaus 

raidynà. Jauniaus mokinys kunigas Povilas Januðevièius 1904 metø gruodþio 3 dienà 

apie giesmynø ir maldaknygiø leidimà raðë Aleksandrui Jakðtui-Dambrauskui: 

„Su g¿smynu ir maldaknágemis iðeina nei ðis, nei tas, – JM. Vyskupas nedave aprobatos 

[...]. Visi j¿ nori uþlaikyti senàjà raðybà ir sen¾sjus þodþjus“ 8 . Nors katalikø 

dvasininkija ar bent jos vyresnybë dar ir XX amþiaus pradþioje mëgino konkuruoti 

su pasaulieèiø inteligentø kalbos variantu, ðiems ágyjant vis daugiau valdþios ir átakos 

visuomenëje netrukus ásigalëjo ir jø bendrinës kalbos variantas. 

Ðiuo straipsniu mëginama nustatyti, kaip besiformuojanèios bendrinës kalbos 

normos veikë religiniø knygø kalbà, koká poveiká joms darë lietuviðka periodika, 

pasaulietiniai leidiniai, kodël maldaknygiø raðybos, fonetikos ir kai kurios morfologijos 

normos kito palyginti lëèiau nei kai kuriø kitø þanrø kalba. 

Serafino Lauryno Kuðeliausko (1820 08 11–1889 09 27) parengta katalikiðka, 

pranciðkonams tretininkams skirta maldaknygë Aukso altorius arba ðaltinis dangiðkø 

skarbø 1879–1904 9 metais Maþojoje Lietuvoje iðleista 40 kartø (iðliko 30 leidimø 

egzemplioriø 10 ). Ji spausdinta ir vëliau, panaikinus lotyniðkø spaudmenø draudimà. 

Iki 1907 metø, kada á maldaknygæ ásivesti periodikoje vartoti ir Jablonskio 

kodifikuoti raðmenys, pasirodë dar ðeði jos leidimai 11 . 

Tiksliø biografiniø þiniø apie Aukso altoriaus parengëjà Kuðeliauskà nëra daug. 

Juozas Tumas-Vaiþgantas raðë, jog jø parinkti gana keblu, „nes ir jis pats, ir jo 

6 Giedrius Subaèius, „Standartinë kalba – 

valdþios nuosavybë“, Kultûros barai 12, 

2003, 64. 

7 Plg. Petras Jonikas, Lietuviø bendrinës raðomosios 

kalbos kûrimasis antrojoje XIX a. pusëje, 

Èikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas, 

1972, 134. 

8 Povilas Januðevièius, Laiðkas Dambrauskui, 

1904 12 03; VUB RS: f. 1 – E 206. 

9 Tiksli pirmojo leidimo data nëra þinoma. Ið 

Lietuviø enciklopedijos (toliau – LE) galima 

spræsti, kad tai buvo ne anksèiau kaip 

1880-aisiais, o Lietuvos TSR bibliografijoje 

(toliau – LB) nurodyta 1879 metø data; 

[Juozas Vaiðnora] J. V., [Pr. Pauliukonis?] 

P. Plk., „Sidaravièius, Martynas“, LE 27, 

Boston: Lietuviø enciklopedijos leidykla, 

1962, 379; LB II(1), 150. 

10 Ið iðlikusiø spaudos draudimo laikotarpio 

leidimø aðtuoniolika iðspausdinta Otto 

von Mauderode’s spaustuvëje (1885– 

1904), septyni – Ernsto Weyerio ir Luiso 

Arnoldto (1887–1889), keturi – 1890-aisiais 

Weyerio ir Arnoldto spaustuvæ perëmusio 

Juliaus Schönke’s (1892–1896), 

vienas, spëjama, Martyno Jankaus spaustuvëje 

(1892); LB II(1), 150–159. 

11 Knygos lietuviø kalba: 1905–1917 1, Vilnius: 

LTSR knygø rûmai, 1977, 538–539. 


artimieji prideda labai daug fantastiðkumø. Kuðeliauskis – Þemaièiø bajoras, dvarininkas, 

rusø valdininkas, kuo ne vienuolis (tretininkas), liaudininkas, literatorius“ 

12 . Kuðeliauskas gimë Þaliûkuose, netoli Ðiauliø, ilgà laikà gyveno Rusijoje, 

gráþæs á Lietuvà dirbo Ukmergës ir Raseiniø apskrièiø policijoje 13 . 1878-aisiais pradëjo 

bendradarbiauti su kunigu Martynu Sederavièiumi: ëmë rengti lietuviðkas, 

daugiausia katalikiðkas, knygas, rûpintis jø leidimu ir platinimu, ðiam darbui 

finansuoti ásteigë Knyginá amþinà bankà lietuviðkos raðliavos (literatûros) 14 . Vaiþganto 

þiniomis, „Sederavièius ir Kuðeliauskis raðë (daugiausia vertë), Antanavièius perraðinëjo, 

ir taip buvo sudaræ lietuviðkø knygø fabrikacijà. Prie jø prisidëjo ir kun. 

A. Vytartas, visiðkai jaunutis, bet niekuo neiðsiskiriàs ið tos ‘pabaþnøjø’ grupës“ 

(Vaiþgantas 1929, 190). 

Antanas Vytartas, kilæs ið lenkiðkai kalbanèios bajorø ðeimos, gyvenanèios Suradgalio 

kaime, Ramygalos valsèiuje, Panevëþio apskrityje, mokæsis Þemaièiø kunigø 

seminarijoje Kaune, pertvarkë ir papildë anksèiausià iðlikusá Aukso altoriaus 

1885 metø leidimà (toliau – Aa M1885 15 ). Lietuviø enciklopedijoje uþsiminta, kad 

Vytartas redagavo ir kitus Aukso altoriaus leidimus 16 , taèiau tikslesniø þiniø nëra. 

Ne vienas maldaknygës leidimas galëjo bûti iðleistas neredaguotas, be autoriaus ar 

dvasininkø sutikimo 17 . 

1. RAÐYBOS IR FONETIKOS RAIDA. Pirmøjø Aukso altoriaus leidimø kalba 

labai ávairuoja, gausu þemaièiø tarmës ypatybiø. Kai kurios ið jø – dvibalsis [ie] 

vietoj pietiniø vak. a. (arba dbk) [ë], atviros nekirèiuotos galûnës balsis [a] (dbk [o]), 

galûniø trumpinimas – bûdingos ir Kuðeliausko gimtajai vak. a. ðiauliðkiø tarmei 18 , 

tad galëjo bûti vartojamos paties autoriaus. Reèiau pasitaikanèios þemaitiðkos beafrikatës 

formos, formos su , , , (dbk , , , ) 

tikriausiai yra perimtos ið neþinomø ðaltiniø – tekstus Kuðeliauskas ne tik vertë ið 

12 [Juozas Tumas] Vaiþgantas, „Auðrininkai, 

Ðviesininkai“, Vaiþganto raðtai 12. Mûsø literatûros 

istorijai, Kaunas: Humanitariniø 

mokslø fakulteto leidinys, 1929, 184. 

13 Vytautas Merkys, Lietuvos valstieèiai ir 

spauda XIX a. pabaigoje–XX a. pradþioje, 

Vilnius: Mokslas, 1982, 85. 

14 [Juozas Prunskis] J. Pr., „Kuðeliauskas, 

Serafinas Laurynas“, LE 13, 1958, 440– 

441. 

15 AUKSA ALTORIUS arba SZALTINIS DAN- 

GISZKU SKARBU, ir MEDITACIJES DEÙ 

PENKIU DIENU REKOLEKCIJU. PENK- 

TA KARTA ISZSPAUSTA, Wilniuje, Kasztu 

ir spaustuwieje Juozapa Zawadzkia, 

1879 [Mauderode’s spaustuvë, 1885]; 

VUB: L R 1138. Maldaknygiø pavadinimø 

santrumpose nurodyta spaustuvë (J – 

Jankaus, M – Mauderode’s, Sch – 

Schönke’s, WA – Weyerio ir Arnoldto) ir 

leidimo metai; tais paèiais metais iðspausdintø 

keliø leidimø numeris nurodytas 

skaitmenëliu virðuje, kairëje leidimo 

metø pusëje. 

16 [Antanas Maþiulis] A. Mþ., „Vytartas, 

Antanas“, LE 34, 1966, 370–371. 

17 Antanas Maþiulis teigia, kad net ir Otto 

von Mauderode, „sàþiningesnis uþ kitus 

Tilþës spaustuvininkus“, perspausdindamas 

knygas ne visada klausdavo autoriaus 

ar buvusio leidëjo sutikimo; [Antanas 

Maþiulis] A. Mþ., „Mauderode, Otto 

von“, LE 17, 1959, 537. 

18 Lietuviø kalbos tarmiø chrestomatija, sudarë 

Rima Bacevièiûtë, Audra Ivanauskienë, 

Asta Leskauskaitë, Edmundas Trumpa, 


2004, 62 (toliau – LKTCh). 




lenkø kalbos, bet ir rinko ið ávairiø lietuviðkø knygø (Prunskis 1958, 440). Kai kuriø 

gimtosios tarmës ypatybiø Kuðeliauskas akivaizdþiai vengë – nekirèiuotos uþdaros 

gen. sg. f. galûnës þemaièiø ir ðiauliðkiø balsá [a] (po minkðtojo priebalsio [e]; LKA 

II, 40 þemël.) ir Aukso altoriuje, ir kitose knygose þymëjo grafema . 

Þemaièiø ir ðiauriniø vak. a. tarmiø lytis Aukso altoriuje nuo 1887 metø ëmë keisti 

pietiniø vak. a. lytys. Jono Palionio teigimu, pöstarosios neperiodiniuose leidiniuose 

imtos vartoti nusiþiûrëjus á laikraðèiø ir þurnalø kalbà 19 . Taèiau abejotina, ar dël 

Auðros átakos maldaknygës parengëjai galëjo rinktis pietiniø vak. a. tarmës lytis – 

Kuðeliausko ir Vytarto bendraþygis Sederavièius savo knygneðiams draudë platinti 

tiek Auðrà, tiek kitus nekatalikiðkus leidinius (Merkys 1982, 87), tad manytina, kad 

ðie leidiniai jiems nebuvo sektini. Kuðeliausko nusistatymas raðyti ne viena kuria 

tarme, o taip, kad visø tarmiø lietuviai suprastø, matyti ið 1885 metø gruodþio 23 

dienos laiðko kunigui Aleksandrui Burbai: „raszant del lietuwiu ir þemajcziu, rejk 

tajkintis su kaùba abeùna, o ne wienos kokios norints apygardos. [...] Tame dalike 

rejk didþios atsargos ir þinojimo wisu apigardu-parapiju kaùbos. [...] Rejk kad tikraj 

butu grina kaùba ir kad wisi ta kaùba suprastu“ 20 . Tokios katalikiðkas knygas 

rengusio Kuðeliausko paþiûros galëjo susiformuoti ir be periodiniø leidiniø átakos. 

Tik vëlesniø, po Auðros leistø laikraðèiø átaka nuoseklesniam Aukso altoriaus kalbos 

vakarietinimui darosi labiau tikëtina. 

1.1. () ´ . Pirmuosiuose iðlikusiuose Kuðeliausko Aukso altoriaus 

leidimuose vartotos gen. sg. m., 3 praes. ir praet. formos su galûne -a (dbk -o). 

1.1.1. G E N. S G. M. Aa M1885 ir Weyerio bei Arnoldto 1887 metø Aukso altoriaus 

leidime (toliau – Aa WA1887 21 ) (§)o kamieno atviros nekirèiuotos gen. sg. 

galûnës þemaièiø balsis [ a ] ir vak. a. ðiauliðkiø [a] (dbk [o]; LKA II, 38 þemël.) þymëtas 

grafema , po minkðtojo priebalsio – . Mauderode’s 1888-øjø (toliau – 

Aa M1888 22 ) ir 1889-øjø (toliau – Aa M1889 23 ) bei Weyerio ir Arnoldto leidimuose 

jau pasitaiko gen. sg. m. formø su vak. a. pietieèiø galûne -o, taèiau nenuosek- 

19 Jonas Palionis, Lietuviø raðomosios kalbos istorija, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 

1995, 228. 

20 „S. Kuðelevskio laiðkas kun. A. Burbai“, 

‘AUÐROS’ 40 M. SUKAKTUVËSE (IÐ SPA- 

LIU M. 1923 ‘ÞVAIGÞDËS.’), Philadelphia, 

1923, 112–113. 

21 AUKSA AÙTORIUS ARBA SZAÙTINIS 

DANGISZKU SKARBU SU NAUJEJ PAR- 

DETUMS STACIJUMS IR APIE ATPUS- 

KUS ROÝANCZIAUS. SZESZTA KARTA 

ISZSPAUSTA, WILNIUJE, KASZTU IR 

SPAUSTUWIEJE JUOZAPA ZAWADZ- 

KIA, 1879 [Weyerio ir Arnoldto spaustuvë, 

1887]; VUB: L R 4145. 

22 AUKSA AÙTORIUS ARBA SZALTINIS 

DANGISZKU SKARBU. DEWINTA KAR- 

TA ISZSPAUSTAS, WILNIUJE, Kasztu 

ir spaustuwieje Juoz. Zawadzkia, 1879 

[Mauderode’s spaustuvë, 1888]; VUB: 

L R 8869. 


DANGISZKU SKARBU. Tikra deszimta 

spaudima pagal szeszta, WILNIUJE, 

Kasztu ir Spaustuweje Juoz. Zawadzkia, 


VUB: L R 4157, Kauno vieðoji biblioteka 

(toliau – KVB): I R 17030. 


liai. Atidþiau redaguotas Mauderode’s 1891 metø antrasis leidimas (toliau – 

Aa M 2 1891 24 ), gen. sg. m. galûnës -a, -e beveik iðtisai pakeistos -o (þr. 1 lentelæ). 

Aa M1885 Aa M1888 Aa M1889 ir Aa M 2 1891 

Aa M 1 1891 25 

Diewa 91 Diewa 57 Diewa 93 ´ Diewo 106 

iszganima 91 iszganima 57 iszganima 93 ´ iszganimo 106 

gaùa 92 gaùa 58 gaùa 93 ´ gaùo 107 

Diewa Tiewa 257 ´ Diewo Tëwo 359 Diewo Tëwo 409 Diewo Tëwo 624 

wisa sutwierima 257 wisa sutwerima 359 wisa sutwerima 409 ´ wiso sutwerimo 

624 

atpirkima 258 atpirkima 360 atpirkima 410 ´ atpirkimo 625 

didze palinksminima ´ didêio palinksminima didêio palinksmini- ´ didþio palinksmini- 

258 360 ma 410 mo 625 

wisokie sutwierima ´ wisokio sutwerimo wisokio sutwerimo wisokio sutwerimo 

258 360 410 625 

amêina praêuwima ´ amêino praêuwimo amêino praêuwimo amþino praþuwimo 

259 361 411 626 

Tiewa amêinoje 260 Tëwa amêinoje 361 Tëwa amêinoje 411 ´ Tewo amþinojo 626 

1 lentelë. Gen. sg. m. formø redagavimas Aa M1885, Aa M1888, Aa M1889, Aa M11891, Aa M21891; rodyklës rodo lûþio momentà 

Aa M1885, Aa M1888, Aa M1889–Aa M 1 1891 ir Aa M 2 1891 leidimø nei vienas 

lankas nesutampa, tekstai perrinkti ið naujo, tad nëra pagrindo tokios gen. sg. m. 

formø vartosenos sieti su senesniø rinkiniø naudojimu naujiesiems leidimams. Iki 

Aa M 2 1891 formos redaguotos nenuosekliai, tad redaguotojai tikriausiai ir nesiekë 

jø suvienodinti. 

1892 metø Jankaus leidime (toliau – Aa J1892 26 ) vyrauja formos su galûne -a (po 

minkðtojo priebalsio -e): atstojencze 589, dajkta 589, didêia palinksminima 265, giwenima 

368, Pona 589, Tewa Amêinoja 266, wisokia sutwierima 265. Lietuvos TSR bibliografijoje 

nurodyta ir kita galima ðios maldaknygës leidimo vieta ir data: tai galëtø 

bûti vieno ið pirmøjø – 1879 metø Müge’s ar 1882–1884 metø Reyländerio ir Sûnaus 

spaustuviø leidimø egzempliorius (LB II[1], 156). 

24 NAUJAS SZALTINIS. PIRMAS SPAUDI- 

MAS KURIAME DAUG ISZGULDIMU IR 

NAUJU MALDU SU ATLAJDAJS IRA 

PATALPÁTA, Wilniuje, Kasztu ir spaustuwieje 

Juozapa Zawadþkia, 1879 [Mauderode’s 

spaustuvë, 2 1891]; VUB: L R 1202. 


DANGISZKU SKARBU. Naujausis spaudimas 

pagal tikra deszimta ir szeszta su- 

liginime pagal Naujaji Szaltini pirmo 

spaudimo, WILNIUJE, Kasztu ir Spaustuweje 

J. Zawadskio, 1879 [Mauderode’s 

spaustuvë, apie 1891]; LNB: A 44/891? . 

Aa M1889 ir Aa M 1 1891 rinkiniai sutampa. 

26 AUKSA AÙTORIUS arba SZALTINIS apie 

Dangiszkus Skarbus, Wilniuje, Kasztu ir 

spaustuwi Jozopa Zawedzke, 1863 [Jankaus 

spaustuvë?, 1892]; VUB: L R 9506. 




1.1.2. GEN. SG. F. (§)â kamieno vardaþodþiø nekirèiuotos uþdaros gen. sg. 

galûnës þemaièiø ir ðiauliðkiø balsis [a] (po minkðtojo priebalsio – [e]; LKA II, 40 

þemël.) Aa M1885 þymëtas : Baêniczios 20, Elzbietos 25, intencijos 25, motinos 39, 

prisiegos 22, Reguùos 37, swejkatos 227, szwencziausios P. Marijos 21, tejsingos 23, 

wietos 88, wiùnos 53, pasitaiko ir hipernormalizmø: paskutinios waùandos 111. Tarminiø 

lyèiø su () èia pavartojama reèiau: Asabas 260, Baêniczes 260, Duonas 81. 

Tikëtinas formø su autorius yra pats Kuðeliauskas, nes tokios formos vyrauja 

ir kitose jo knygose, pvz., 1881 metais Juliaus Reyländerio iðspausdintoje knygoje 

I. Liekarsta Bajmes smerties. II. Baùsas Dusziu cziszcziaus 27 : motinos 8, swietiszkos 5, 

werksmingos 6, greta gen. sg. m. lyèiø su (po minkðtojo priebalsio ): amêina 

giwenima 5, gajlese 8, paklidima 7, wisoke buda 6. Tad visai tikëtina, kad taip vienodai 

savo knygose gen. sg. f. ir gen. sg. m. formas vartojo pats Kuðeliauskas. 

1.1.3. 3 PRAES. IR PRAET. Veiksmaþodþiø praes. ir praet. treèiojo asmens 

formos Aa M1885 ir Aa WA1887 daþniausiai raðytos su galûne -a (þemaièiø ir 

ðiauliðkiø [a], dbk [o]; LKTCh 62, 196), pvz., Aa M1885 3 praes.: iszmoka 11, mata 

88, ne klausa 39, piùda 39, prisaka 37; 3 praet.: atpirka 89(2x), 108, neaplejda 491, palika 

912, wadawa 428. Vëlesniuose Weyerio ir Arnoldto bei Mauderode’s leidimuose ðiø 

formø galûnë -a kai kur pakeista á -o, o nuosekliau redaguotas 1892-øjø Schönke’s 

spaustuvës Aukso altorius (toliau – Aa Sch1892 28 ; þr. 2 lentelæ). 

Aa M1885 Aa M1888 Aa M 3 1891 29 Aa Sch1892 

apùanka 25 apùanka 31 apùanka 29 ´ aplanko 29 

gida 842 gida 757 ´ gido 942 gydo 942 

gimda 11 gimda 19 gimda 17 ´ gimdo 17 

iszsklida 12 ´ paskido [sic!] 20 pasklido 18 pasklido 18 

nebuwa 22 ´ nebuwo 28 nebuwo 26 nebuvo 26 

paroda 11 paroda 19 paroda 17 ´ parodo 36 

patika 12 ´ patiko 20 patiko 18 patiko 18 

roda 842 roda 757 ´ rodo 942 rodo 942 

saka 841 saka 757 ´ sako 941 sako 941 

2 lentelë. 3 praes. ir praet. formø redagavimas Aa M1885, Aa M1888, Aa M31891, Aa Sch1892; 

rodyklës rodo lûþio momentà 

27 [Serafinas Laurynas Kuðeliauskas,] I. Liekarsta 

Bajmes smerties. II. Baùsas Dusziu 

cziszcziaus, Wilniuje, Kasztu ir spaustuwi 

Juozapa Zavadzke [Reyländerio spaustuvë, 

1881]; VUB: L R 6287. 

28 AUKSO ALTORIUS ARBA SZALTINIS 

DANGISZKØ SKARBØ. Naujausis spaudimas 

pagal tikrà deszimtà ir szeszta sulyginime 

pagal Naujajá Szaltiná pirmo 

spaudimo, VILNIUJE, Kasztu ir spaustuvçje 

J¾zapa Zavadzkio, 1879 [Schönke’s 

spaustuvë, 1892?]; LNB Bibliografijos ir 

knygotyros centras (toliau – BKC): C 

486261, KVB: I R 16565-2. 



pagal tikra deszimta ir szeszta suliginime 

pagal Naujaji Szaltini pirmo 





Ið Aa M 2 1891 rinkinio, kuriame 3 praes. ir praet. formos dar nebuvo nuosekliai 

redaguotos, Mauderode perspausdino 1891–1899 metø leidimus. Vienu ið ðiø Mauderode’s 

leidimø rëmësi Schönke, spausdindamas 1895–1896 metø Aukso altorius, 

tad iki XX amþiaus pradþios maldaknygëse pramaiðiui vartotos formos su -o ir su 

-a. Jos pataisytos tik Mauderode’s 1900 metø leidime (toliau – Aa M1900 30 ). 

Aa J1892 vyrauja praes. ir praet. formos su -a (-e), pvz., praes.: bije 590, dara 590, 

draska 589, gimda 11, iszgida 589, iszmoka 11, neskajta 11, nekùausa 11, paroda 11, 

pripiùda 590, praet.: Apstoje 592, kenteje 127, Ne pritilpa 589, palika 11, susimileje 590. 

Kaip matyti, nekirèiuotos galûnës þemaièiø balsis [a] (po minkðtojo priebalsio 

[e], dbk [o]) Aukso altoriuje þymëtas nevienodai. Uþdaroje gen. sg. f. galûnëje jau 

anksèiausiame iðlikusiame leidime paprastai raðyta , o atviros gen. sg. m. ir 3 

praes., praet. galûnës (dbk [o]) pradëta taisyti 1888–1889 metais. 

1.2. ´ , . Aa M1885 ir Aa WA1887 tekstuose daþnos þemaièiams ir 

paþemaitei – vakarinei ðiauliðkiø daliai ir patiems Ðiauliams, bûdingos lytys su [ie] 

(dbk [ë]; LKTCh 62), pvz., Aa M1885: diekawodami 508, Garbies 285, gieradiejus 

259, iszgielbiek 259, kalbieima 189, kientieimus 189, miekstantis 190, padieimu 259, 

sunkibiese 128, tiewine 576, Tiewuj 259, uêturietus 259. 

Weyerio ir Arnoldto 1888 metø leidimas buvo paredaguotas, þemaitiðkasis [ie] 

keistas grafema , taèiau neatidþiai, liko formø ir su . Ðios formos kiek 

paredaguotos 1889 metø pirmajame leidime (toliau – Aa WA 1 1889 31 ), ið kurio rinkiniø 

vëliau perspausdintas stereotipinis antrasis (toliau – Aa WA 2 1889 32 ). Treèiasis 

tø metø leidimas (toliau – Aa WA 3 1889 33 ), atrodo, perrinktas ið naujo 34 . Jame liko 

þodþiø su (þr. 3 lentelæ), taèiau kai kur, taisant ankstesnio leidimo klaidas, 

pakeista grafema , plg. Aa WA 2 1889 ir Aa WA 3 1889: Apginiejau 738 ´ 



pagal tikrà deszimtà ir szesztà 

parspaustas isz naujo, Wilniuje, Kasztu ir 

spaustuwçje J¾zapa Zawadzkio, 1879 

[Mauderode’s spaustuvë, 1900?]; LNB 

BKC: C 486247. 0 0 0 


DANGISZKU SKARBU. Asztunta karta iszspaustas, 

Wilniuje, Kasztu ir spaustuwieje 

Juozapa Zawadzkia, 1879 [Weyerio ir Arnoldto 




TA ISZSPAUSTAS, Wilniuje, Kasztu ir 

spaustuwieje Juozapa Zawadþkia, 1879 

[Weyerio ir Arnoldto spaustuvë, 2 1889]; 

VUB: L R 4152. 




spaustuwieje Juozapa Zawadþkia, 1879 

[Weyerio ir Arnoldto spaustuvë, 3 1889]; 

VUB: L R 9500, KVB: I R 7688. 

34 Dalies Aa WA 3 1889 lankø puslapiø ir eiluèiø 

lauþymas sutampa su Aa WA 2 1889. 

Taèiau treèiojo leidimo lankuose ne tik 

taisytos ankstesnio leidimo korektûros 

klaidos, bet ir padaryta naujø – tad tikriausiai 

visas tekstas perrinktas ið naujo, 

plg. þodþius ið sutampanèiø Aa WA 2 1889 

ir Aa WA 3 1889 lankø: girdete 2 praes. pl. 

81 ´ girdeti 2 praes. pl. 81, poteriu 52 ´ 

potieru 52. 




Apginejau 738, penietojau 709 ´ penetojau 709, sutwierima gen. sg. 718, 720 ´ 

sutwerima gen. sg. 718, 720, sutwierimas 699 ´ sutwerimas 699. Ið Aa WA 3 1889 

rinkiniø perspausdinti ketvirtasis ir penktasis tø paèiø metø leidimai. 

Aa WA1887 Aa WA1888 Aa WA 1 1889 Aa WA 3 1889 

sutwierima gen. sg. 223 sutwierima 211 sutwierima 250 sutwierima 247 

padiek 223 ´ padek 211 padek 250 padek 247 

garbies 223 ´ garbes 211 garbes 250 garbes 248 

Tiewa 223 Tiewa 211 Tiewa 250 Tiewa 248 

þwiùkterietu 223 ´ þwiùgteretu 212 þwiùgteretu 250 þwiùgteretu 248 

tiewiszkomis 223 tiewiszkomis 212 tiewiszkomis 250 tiewiszkomis 248 

Tiewiszka 223 tiewiszka 212 tiewiszka 250 tiewiszka 248 

sutwierima acc. sg. 223 sutwierima 212 sutwierima 250 sutwierima 248 

garbie 224 ´ garbe 212 garbe 251 garbe 248 

kalbieti 224 ´ kaùbeti 212 kaùbeti 251 kaùbeti 248 

garbies 224 ´ garbes 212 garbes 251 garbes 248 

gieradieistes 224 ´ geradejistes 213 geradejistes 251 geradejistes 249 

uþturietus 224 uþturietus 213 ´ uþturetus 251 uþturetus 251 

3 lentelë. Formø su (þemaièiø ir ðiauliðkiø [ie], dbk [ë]) redagavimas Weyerio ir Arnoldto 

leidimuose Aa WA1887, Aa WA1888, Aa WA11889, Aa WA31889; rodyklës rodo lûþio momentà 

Grafema Weyeriui ir Arnoldtui tikriausiai atstojo – pastaroji jø spaustuvës 

Aukso altoriaus leidimuose nevartota. Spausdindami Vytarto redaguotà laikraðtá 

Ðviesa 35 , 1887-aisiais Weyeris ir Arnoldtas vertësi su grafemomis ir , 

tad galbût tuo metu ði spaustuvë raidës ðriftø rinkiniuose neturëjo. 1888 metø 

treèiame Ðviesos numeryje greta ásivesta , nevartota iki tol ëjusiuose Auðroje 

ir Garse. Ðià raidæ galëjo ávesti pats Vytartas, nusiþiûrëjæs jà ið Antano Baranausko 

– Þemaièiø kunigø seminarijoje Vytartas buvo klausæsis jo lietuviø kalbos 

paskaitø 36 . 

Ankstesnio Mauderode’s spaustuvës leidimo Aa M1888 buvo keièiama , 

plg. Aa M1885 ir Aa M1888: dieù 91(2x) ´ dëù 57(2x), garbie 258 ´ garbë 360, 

gieradiejus 259 ´ geradëjus 361, kalbieti 258 ´ kalbëti 360, kalbietu 91 ´ kalbëtu 57, 

padieimu 259 ´ padëjimu 361, padiek 257 ´ padëk 359, sutwierej 91 ´ sutwërej 57, 

Tiewa gen. sg. 257 ´ Tëwo 359, êwilkterietu 258 ´ êwiùkterëtu 359, pramaiðiui su 

vartota ir : menesi 28, nusidejimu 29, prasidejima gen. sg. 28, 30, sukalbejimà 57, 

sutwerimo 360, tikejimo 533. Kai kur liko : apwejzietu instr. sg. 29, mienesi 57, 

35 [Pr. Pauliukonis?] P. Plk., „Ðviesa“, LE 30, 

1964, 241–242. 0 0 0 

36 Juozas Tumas, Lietuviø Literatûros Paskaitos. 

Draudþiamasis laikas. „Ðviesos“ grupë, 

Kaunas: „Minties“ B-vës leidinys Nr. 2, 

1924, 17. 

100 Archivum Lithuanicum 7

mienesije 57, miesiszku gen. pl. 28, sutwierima gen. sg. 361, sutwierimà 360, Tiewa acc. 

sg. 30, Tiewe 31, Tiewuj 31, uêdietu 29. 1891 metø leidimuose digrafas taisytas 

á ar kiek nuosekliau, pvz., Aa M 2 1891 p. 145 (ið eilës): dël, kentëjimus, 

nekalbetu, kaùbëjimas, pakëlimas, draugistëje, wel, pakëùus, wejzëti, tikëjimu, Tëwuj, aprejszkë, 

þwiùgterës, wejzëk, tikëjimu, regëjæ, Regëjau; p. 608: Tëwo, Jezau, Atpirkëjau, 

nedëkingumà, gëribe voc. sg., mejlës, geradejistes, dalinëti, Negalësiu, gëribe voc. sg., 

pëdu gen. pl., dël; taèiau p. 25: graþibeje, uþdetu, dëù, senowes, priemimà, tikejimo, 

Tekejusios, prisitureti. Ið Aa M 2 1891 rinkinio (iðskyrus vis atnaujinamà antràjá lankà) 

Mauderode spausdino savo leidimus iki 1900 metø. Aa M1900 tekstas jau redaguotas, 

[ë] imta nuosekliai þymëti . 

Schönke’s spaustuvës Aa Sch1892, nors taip pat ne visai nuosekliai, ankstesniø 

Aukso altoriaus leidimø pakeitë grafema , plg. Aa M 3 1891 ir Aa Sch1892: 

apsiejimus 26 ´ apsiëjimus 26, minejimà 48 ´ minëjimà 48, prisiturejimas 81 ´ 

prisiturëjimas 81, priþadejej 272 ´ priþadëjei 272, sutwerimà 624 ´ sutvërimà 624, 

Tekejusios 25 ´ Tekëjusios 25, bet liko ir nepakeista: apwejzeti 27 ´ apveizeti 27, 

menesio 28, prasidejimo 26, Rugsejo 28. 1893 metø Schönke’s leidime (toliau 

Aa Sch1893 37 ) grafema jau vyrauja, plg. Aa Sch1892 ir Aa Sch1893: drausmes 

26 ´ drausmës 26, Garbe 26 ´ Garbë 26, gerim¾se 26 ´ gërim¾se 26, kalbeti 26 ´ 

kalbëti 26, menesi 26 ´ mënesá 26, prasidejimo 26 ´ prasidëjimo 26, prisituretu 26 ´ 

prisiturëtu 26. 

1895 ir 1896 metø leidimai (toliau – Aa Sch1895 38 ir Aa Sch1896 39 ) iðspausdinti su 

ir retesne [ë]; ðiø grafemø vartosena Schönke’s leidimuose sutampa su 

Mauderode’s 1891–1899 metø leidimø, plg. Aa M1896 40 ir Aa Sch1896 p. 177 (ið eilës): 

atejæs – atejæs, kalbëk – kalbëk, pradës – pradës, pasakë – pasakë, kalbëk – kalbëk, 

galëcziau – galëcziau, atejej – atejej, iszdawë – iszdawë, kalbëk – kalbëk, p. 705: prilenkë – 

prilenkë, Suspaudë – Suspaudë, iszgelbek – iszgelbek, iszgelbejo – iszgelbejo, padarë – padarë, 

isztraukë – isztraukë, Bëda – Bëda, iszkùausë – iszkùausë. Tik maþesniu, pusjuodþiu 

ar kursyviniu ðriftu spausdintame tekste vietoj Mauderode’s Schönke spausdi- 

37 AUKSO ALTORIUS ARBA SZALTINIS 


pagal tikrà deszimtà ir szeszta sulyginime 

pagal Naujajá Szaltiná pirmo 

spaudimo, VILNIUJE, Kasztu ir spaustuvçje 

J¾zapa Zavadzkio, 1879 [Schönke’s 

spaustuvë, 1893]; VUB: L R 4153. 






J. Zawadskio, 1879 [Schönke’s 

spaustuvë, 1895]; LNB: A 16/894. 



pagal tikrà deszimtà ir szesztà 

perspaustas isz naujo, Wilniuje, Kasztu ir 

spaustuwçje J¾zapa Zawadzkio, 1879 

[Schönke’s spaustuvë, 1896]; VUB: 

L R 4129, KVB: I R 5746. 







spaustuvë, 1896]; KVB: I R 16565. 

101 Trisdeðimt ðeði Aukso altoriaus 



no . Ðiø Schönke’s ir Mauderode’s leidimø rinkiniai nesutampa, taèiau akivaizdu, 

kad Schönke 1895-øjø ir 1896-øjø Aukso altoriø spausdino pagal vienà ið 1891– 

1899 metø Mauderode’s leidimø. 

Lyèiø su gausumu ið kitø iðsiskiria Aa J1892: garbie 265, 266, kalbieti 265, 

Norieczio 396, padieje 592, stowies 416, sutwiere 593, turietumem 267, êwilkterietu 264. 

Taèiau þodis tëvas ir jo vediniai Aa J1892 daþniau raðomi su (plg. 1 pav.), 

o anksèiausiame iðlikusiame leidime Aa M1885 ðie þodþiai raðyti su , plg. 

Aa M1885 ir Aa J1892: Tiewa gen. sg. 258, 260 – Tewa gen. sg. 264, 266, Tiewas 

91 – Tewas 126, Tiewe 258 – Tewe 264, Tiewiszka acc. sg. 258 – Tewiszka acc. sg. 264. 

Tad ðis Jankaus leidimas tikriausiai yra vëlesnis uþ Aa M1885, taèiau iðspausdintas 

pagal kurá nors ankstesná neiðlikusá, dar „nesuaukðtaitintà“ Aukso altoriø (1879-øjø 

Müge’s, 1882–1884-øjø Reyländerio ir Sûnaus, 1884-øjø Hartungo ar tø paèiø metø 

Mauderode’s). 

Grafema lietuviðkoje periodikoje ir Aukso altoriuje pradëta vartoti maþdaug 

tuo pat metu. Maldaknygëje ásivesta 1888 metais, taèiau pramaiðiui su ji 

vartota iki 1900-øjø, iðskyrus tik Aa Sch1893. 1888-aisiais ði grafema pasirodë 

Ðviesoje, taèiau vartota taip pat pramaiðiui su . Varpe 1889-aisiais skirtingu 

ðriftu spausdintuose tekstuose vartota ar , 1890–1891 metais – tik , 

1892–1893-aisiais greta pasitaiko ir , taèiau nuosekliai imta vartoti tik 

1893-øjø pabaigoje. 

1.3. ´ . Balsiai [u] ir [û] Aukso altoriuje þymëti viena raide – . 

ásivesta tik 1907 metø Mauderode’s spaustuvës leidime (toliau – Aa M1907 41 ): dûðià 

17, nuliûdusià 17, sûdyti 70, sûnumis 71. 

Periodikoje pasirodë gerokai anksèiau, nors ið pradþiø jà vartojo ne visi 

autoriai: Varpe 1892–1895 metais – tik Jablonskis, Kudirka, Motiejus Lozoraitis, 

Pranas Maðiotas ir dar keli kiti autoriai; visuotinai priimta tik 1903 metais. Katalikiðkoje 

Þemaièiø ir Lietuvos apþvalgoje grafema pramaiðiui su [û] pavartojama 

nuo 1894-øjø, Tëvynës sargas ásivedë tik 1900 metø pabaigoje. Varpas bei 

Þemaièiø ir Lietuvos apþvalga tuo metu buvo spausdinami Mauderode’s, Tëvynës 

sargas – Schönke’s spaustuvëje. Vadinasi, spaustuvininkai buvo ásigijæ grafemos 

ðriftø. Tikëtina, kad jie nepradëjo rinkti maldaknygiø su naujàja raide, nes 

katalikø dvasininkijos vyresnybë, su kuria maldaknygiø leidimas turëjo bûti derinamas, 

palaikë tradiciná religiniø raðtø raidynà. 

1.4. ´ , ´ . Aukso altoriaus leidëjai digrafus , , kaip 

ir [û], vartojo iki pat 1907 metø, plg. 1906-øjø Mauderode’s leidimà (toliau – 

41 Aukso Altorius arba Ðaltinis Dangiðkø Skarbø. 

Naujausis spaudimas pagal tikrà 10 ir 

6 sulyginime pagal naujàjá Ðaltiná 1 spau- 

dimo, Tilþëje, 1907 [Mauderode’s spaustuvë]; 

LLTIB: 2229. 


1 pav. Aa J1892, 264: puslapis su formomis Tewe, Tewa, Tewuj, garbie, sutwierima, 

padiek, garbies, Tewa, Tewas, êwilkterietu, tiewiszkomis, Tewiszka, Tewe; VUB: LR 9506 

Aa M1906 42 ) ir Aa M1907, : Baþnyczia 107 ´ Baþnyèia 113, galëcziau 223 ´ 

galëèiau 228, kanczias 841 ´ kanèias 841, skaisczei adv. 636 ´ skaisèiai 636; : 

iszkùausyk 511 ´ iðklausyk 511, paszventë 657 ´ paðventë 657, ryksztelë 377 ´ 

rykðtelë 377, szviesybë 670 ´ ðviesybë 670. 

42 Aukso Altorius arba Szaltinis Dangiszkø Skarbø. 

Naujausis spaudimas pagal tikra 10 ir 

6 sulyginime pagal Naujaji Szaltiná 1 

spaudimo, Tilþëje, Spaustuveje Otto v. 

Mauderodes, 1906; LLTIB: 160. 




Periodikoje grafemos , digrafus , buvo pakeitusios jau prieð 

keliolika metø: 1890 metais Varpe, po ketveriø metø Ûkininke, 1896–1897-aisiais 

Tëvynës sarge. Be to, su , buvo iðspausdintas ir penktasis 1883 metø Auðros 

numeris. Tad Mauderode, spausdinæs varpininkø leidinius, ir Schönke, spausdinæs 

Tëvynës sargà, ðriftø rinkiniuose , turëjo ir jei bûtø norëjæ, bûtø galëjæ juos 

vartoti maldaknygëse. Grafemos , Aukso altoriuje turbût nevartotos dël tø 

paèiø prieþasèiø kaip ir – konservatyvioje katalikiðkoje aplinkoje ðioms pasaulieèiø 

ásivestoms raidëms nebuvo pritarta. 

1.5. [g], [k] MINKÐTUMO ÞYMËJIMAS. Priebalsiø [g], [k] palatalizacija 

prieð e tipo vokalizmà daþniau þymëta tik pirmuosiuose maldaknygës leidimuose, 

pvz., Aa WA1887: iszgieùbiek 225, gieradiejus 224, gieraj 18, kielejwius 224, kielu 513, 

tejkiejs 73. Po 1887 metø pasirodþiusiose maldaknygëse tokio þymëjimo leidëjai 

atsisakë, pvz., Weyerio ir Arnoldto 1888-øjø leidime (toliau – Aa WA1888 43 ): apùanken 

24, gera instr. sg. 23, iszgelbek 213, kejkimu 22, kelejwius 213, kenteje 74, 

Paszùowinkem 211, smarkej 213. 

Aa J1892 grafema po , þymëta, taèiau ne visada, pvz., p. 341–342 (ið 

eilës): kentet 341, dêiaugesi 341, sukakes 341, dêiaugesi 341, pasibajge 341, gencziu 342, 

regiejo 342, kentet 342; p. 608–610: neapkenstas 608, kiencz 608(3x), kienteti 608, 

melskies 609, gieriausis 610. 

Periodinëje spaudoje priebalsiø [g], [k] minkðtumas nebuvo þymimas. 

1.6. ´ . Grafema Aukso altoriaus leidimuose vartota iki XX amþiaus 

pradþios, iðskyrus tik 1892 ir 1893 metø Schönke’s spaustuvës leidimus, kuriuose 

nëra (þr. 2 pav.), pvz., Aa Sch1892: Apasztalø 795, aplanko 29, galo 107, klausiti 

25, lankimo 25, Lapkriczio 29, nekalto 28, n¾pelnø 107, Paszlovinkim 624, pekloje 107, 

stebuklø 795. Ðie du skirtingø rinkiniø leidimai iðspausdinti Schönke’s lëðomis 44 , 

tad galbût pats spaustuvininkas ir mëgino reformuoti maldaknygës raidynà. Juo 

labiau kad inteligentija spaudë spaustuvininkus labiau rûpintis maldaknygiø kalba. 

1892 metais Vienybëje Lietuvninkø P. Zambrukas (Petras Mikolainis) raðë: „Man 

regis, jegu p. Schoenkë nori gerà prëkystæ daryti su Szaltiniais, tai priderëtø jam 

kitaip tà darbà atlikti, ne kaip ikisziolei buvo atliekamas ant paveikslo jovalo, 

kuriame yra visokiø sziukszliø primaiszyta, ir t. t. Tegul nemislija p. S., kad, kaip 

pirma, galës, kà nori, daryti su ‘dumer polak’ais’. Jau dabar ágavo gudrybës ir 

lietuviai“ 45 . 


DANGISZKU SKARBU. SEPTINTA KAR- 


spaustuwieje Juozapa Zawadzkia, 1879 

[Weyerio ir Arnoldto spaustuvë, 1888]; 

VUB: L R 1211. 

44 [Jonas Angrabaitis] Jonas Zanavikutis, 

Suskaita arba statistika visø lietuviszkø knygø 

atspaustø Prusuose nuo 1864 metø iki 

pabaigai 1896 metø, Tilþë, 1897, 37; VUB: 

L R 475. 

45 [Petras Mikolainis] P. Zambrukas, „Ið 

Lietuvos. Tilþë“, Vienybë Lietuvninkø 22, 

1892, 257. 0 0 0 


Taèiau 1895-øjø ir 1896-øjø leidimus Schönke iðspausdino su – taip, kaip 

Aukso altorius buvo spausdinamas kitose spaustuvëse, pvz., Aa Sch1895: Apasztaùu 

795, apùanka 29, gaùo 107, kùausiti 25, Ùapkriczio 29, nekaùta gen. sg. 28, nuopeùnu gen. 

pl. 106, Paszùowinkim 624, pekùoje 107, stebukùu gen. pl. 795. Sunku tiksliai pasakyti, 

kodël Schönke sugráþo prie tradiciniø raidþiø, taèiau tikriausiai jam teko taikytis 

prie leidëjø, t. y. prie Katalikø Baþnyèios vyresnybës reikalavimø. Be grafemos 

Schönke Aukso altoriø vël iðleido tik 1906 metais. 

Mauderode grafemà pakeitë 1907-øjø leidime, plg. Aa M1906 ir 

Aa M1907: kaùnai 478 ´ kalnai 478, ùapkriczo 47 ´ lapkrièio 47, maùonæ 882 ´ malonæ 

882. 

Periodikoje atsisakyta anksèiau: nuo 1883 metø ðeðto numerio nebevartojo 

Auðros, nuo 1887-øjø – Garso leidëjai, nevartota ir Varpe. Katalikiðkieji 

leidiniai ðià grafemà iðlaikë kiek ilgiau: Ðviesoje ji, pramaiðiui su , vartota ir 

1890-aisiais, Þemaièiø ir Lietuvos apþvalga atsisakë 1895 metais, o Tëvynës sargas, 

1896-aisiais spausdintas be , nuo 1897-øjø ðià grafemà vël sugràþino ir vartojo 

iki 1899-øjø; tad Baþnyèios átaka ávairiø katalikiðkø leidiniø raidynui yra labai 

tikëtina. 

1.7. ´ . Su grafema Aukso altorius spausdintas iki XX amþiaus 

pradþios, tik 1892 ir 1893 metø Schönke’s spaustuvës leidimuose vietoj grafemos 

vartota (juose nevartota ir , þr. ir 2 pav.), pvz., Aa Sch1892: apveizeti 

part. 27, Dievà Tëvà 624, Paszlovinkim 624, senoves 26, spaviednæ 28, sutvërei 106, 

Szvencziausios 624, Valgim¾se 26, Velikø 28. Vëlesni Schönke’s leidimai Aa Sch1895 

ir Aa Sch1896 iðspausdinti su grafema , pvz., Aa Sch1895: apwejþeti [sic!] 27, 

Diewà Tëwà 624, senowes 26, spawiednæ 28, sutwërej 106, Szwencziausios 624, Wajkelio 

561, Walgimuose 26, Weliku 28. 

Mauderode grafemà pakeitë 1900-aisiais, plg. Aa M1899 ir Aa M1900: 

Dwasia szwentà 624 ´ Dvasià Szventà 633, pakutawojentiems 107 ´ pakutavojentiems 

107, sutwërei 106 ´ sutvërei 106, Wardan Diewo Tëwo 624 ´ Vardan Dievo Tëvo 633. 

Grafemos , kaip ir , periodiniuose leidiniuose atsisakyta anksèiau: Auðroje 

imta vartoti nuo 1883 metø ketvirtojo numerio, Garse , greta grafemos 

, tepasitaiko 1886-aisiais. Ðviesoje ir pirmaisiais leidimo metais Þemaièiø ir Lietuvos 

apþvalgoje vartota pramaiðiui su . Varpe, Tëvynës sarge raidë 

nebevartota. Tad spaustuvininkai grafemà , kaip ir , , , savo rinkiniuose 

turëjo: Varpà su nuo 1890 metø 8-ojo iki 1892 metø 4/5-ojo numerio 

spausdino Jankus, vëliau Varpà ir Þemaièiø ir Lietuvos apþvalgà – Mauderode, 

1898-aisiais su iðspausdinæs ir maldaknygæ Auksa Aùtorius, senas ir naujas 46 . 

Ávairius leidinius su 1889-aisiais spausdino Weyeris ir Arnoldtas, tarp jø ir 

46 AUKSA AÙTORIUS senas ir naujas arba didþiausis 

skarbas dël krikszczioniszkø dusziø su 

pridëjimu visokiø maùdø. Isz naujo iszspausta 

ir aiszkei perveizëta par Kuniga, 

Vilniuje, Kasztu ir spaust. J. Zavadskio, 


KVB: II R 8638. 




Vytarto parengtà knygà Kaip nuspakajiti sumene. (Kaip nutilditi sanþinæ) 47 : dvasiszkà 5, 

giventoju 7, szventvagiszkas acc. pl. 5, vartus 7 – tad Vytartas tikriausiai rinkosi , 

o ne Aukso altoriaus . 

1.8. ´ , ´ . Dvibalsiai [ai], [ei] Weyerio ir Arnoldto bei 

Jankaus maldaknygëse þymëti digrafais , , pvz., Aa WA 5 1889 48 , : bajmes 

250, geraj adv. 28, ùajka gen. sg. 30, neùajkiti 29; : brolej 702, kelejwius 249, 

nuþengej 249, rejkaùa gen. sg. 29, smarkej 249, þodzejs 702, Aa J1892, : auksztajs 

594, gajlej adv. 741, ùajminsiu 588, wajkszczios 592; : iszkùausej 592, paszaukiej 66, 

petejs 594 ~ peèiais, rejk 28. 

Aa M1885 [ai], [ei] þymëjimas kiek ávairuoja, pvz., 28–36 puslapiuose, skyriuje 

„Parejszkinimaj Prowincijoùa Rejsa ape tretiji zokana Szw. Pranciszkaus“ pramaiðiui 

vartojama , ir , , pvz. (ið eilës): taj 28(2x), diewobaimingos 28, 

meiles 29, darbai 29, didesnej 29, nekaip 29, ùajke 29, ùajko 29, szimtai 29, Koksai 29, 

turtais 29, ubagaj 29, ùabiausei 29, kursaj 29, teipogi 29, tai 29, meiles 29, paùaimintu 

30, skaitose 30, skaitos 30, paùaimintuju 30, Ùabai 30, eidawo 30, ukwotnej 30, reikaùà 

30, Popieêei 30, istatimai 30, parweizieje 30, skaitlu 30, aiszkei 30, eiùos 30 ir t. t. 36– 

40 puslapiai, „Ape elgimos arba uêsiùaikima tretiniku“, iðspausdinti beveik vien su 

, (ið eilës): ne daleid 36, ipatingai 36, suejgu 36, Tretinikai 36, uêsiùaikiti 37, 

wieêliwai 37, uêùaikiti 37, bùaiwistæ 37, uêùaikiti 37, tretinikai 37, uêùaikiti 37, tankej 37, 

tretinikai 37, istatimai 37, tretinikai 37, nei 37(2x), poterais 37, Sweika 37, apleisti 37, 

reik 37. „Adinø Ape Sopulinga Pana Szwæcziausia“ pirmuosiuose, 426–428 puslapiuose 

dvibalsiai [ai], [ei] ir [ui] þymëti digrafais , , (ið eilës): apreyksztas 

426, êodeys 426, nobaênay adv. 426, Diewuy Tiewuy 426, Sunuy 426, Dwasey 

Szwætay 426, Kaypo 426, teypo 426, Kayp 426, skayszcziausie 426, szirdey 426, kaypo 

426, palayminima 426, apsireyksztu 426, kursaj 427, Diewuy Tiewuy 427, Ponuy 427, 

teyp 427, apsireyksztu 427, Diewuj Tiewuj 428, nustojey 428, teyp 42, jeszkojey 428, 

apleysta 428, Christusuy 428, Diewuy Tiewuy 428, uêeydama 428, Tironiszkay 428, gilej 

428, Nekaùtay 428, sunkiey 428, gaùway 428. Taèiau [ai], [ei] taip þymima ne kuriam 

nors lanke (galima bûtø átarti já esant senesnio rinkinio), o tik 426–429 puslapiuose, 

p. 429 grafemà keièia , pvz. (ið eilës): Diewuy Tiewuy, Êiurejej, mejle, danguj, 

Diewuj Tiewuj. Visame Aa M1885 vyrauja , . Senovinis dvibalsiø þymëjimas 

su turbût bus prasprûdæs paëmus tekstus ið kitø knygø. Vëlesniuose leidimuose 

ðiø dvibalsiø þymëjimas suvienodintas – vartoti tik , . 

Digrafus , Mauderode ásivedë 1900 metø leidime (kartu su ). 

Pvz., : atgaivintojas 799, baimës 636, baisià 910, gailei 909, nepabaigta 107, verks- 

47 [Antanas Vytartas], KAIP NUSPAKAJITI 

SUMENE. (KAIP NUTILDITI SANÞINÆ). 

ANTRAS SPAUDIMAS, VILNIUJE, 

KASZTU IR SPAUSTUWE JÜZAPA ZA- 

WADZKIA, 1860 [Weyerio ir Arnoldto 

spaustuve, 1889]; VUB: L R 10108. 


DANGISZKU SKARBU. Tikra deszimta 

spaudima pagal szeszta, Wilniuje, Kasztu 

ir spaustuwieje Juozapa Zawadzkia, 

1879 [Weyerio ir Arnoldto spaustuvë, 

5 1889]; VUB: LR 4155. 


2 pav. Aa Sch1892, 19: puslapio fragmentas su raðmenimis 

(vietoj kitø leidimø ), , , ; KVB: I R 16565-2 

mai 909, þemai 634; : atleidimà 633, brolei 800, gausei 635, meilæ 799, Numirëlei 

909, sutvërei 106, þodþeis 800. 

Iðimtinës raðybos Aa Sch1892 ir Aa Sch1893 (kuriuose nevartotos raidës ir 

) dvibalsiai [ai], [ei] taip pat þymëti naujoviðkai , (þr. ir 2 pav.), pvz., 

Aa Sch1892, : atgaivintojas 795, baimës 626, domojimais [sic!] 28, gailesá 28, 

ligoniai 27, palaiminimà 28, þemai adv. 625; : atleidima 28, keleivius 625, kentëjei 

795, meilæ 627, reikalo 26, sutvërei 106, þodþeis 795. 

Aa Sch1895 ir Aa Sch1896 Schönke iðspausdino su digrafais , , pvz., 

Aa Sch1895, : atgajwintojas 795, bajmes 626, gajlesá 28, paùajminimà 28, skajtiti 26, 

tretininkaj 28, þemaj adv. 625; : atlejdima acc. sg. 28, kentçjej 795, mejlës 611, 

Numirelej 909, rejkaùo 26, tankej adv. 795, þodþejs 795. 

1.9. , . Aa M1885, greta aukðtaitiðkø lyèiø su , pvz., duod 11, 

juosta 782, meùuodamas 804, ne pasiduosu 941, nupuolima gen. sg. 22, priepuoluose 260, 

pasitaiko nemaþai ir þemaitiðkø su (dbk [uo]), pvz., jaunumene 47, 48, justa 20, 

Juzapa 25, Juzdamos ‘juosdamasis’ 782, ku 21, 783(2x), nerokujes 23, nu 21, 37, 44, 

427, nuùatej 25, nupeùnu gen. pl. 91, 92, tukart 23, wisumet 44, 46, wisutinius 24, 91. 

Aa M1885 aukðtaièiø [uo] paþymima ir : iszl¾soji 21, no 11, 12, 21(2x), 23(3x), 

suêedotine 51, wisotinej 52. Ið ðiø formø galima spræsti, kad maldaknygës ar jos 

ðaltiniø autoriai orientavosi á aukðtaièiø tarmæ, taèiau nesugebëjo tiksliai aukðtaitiðko 

dvibalsio uþraðyti. 

Aa WA1887, Aa M1888 þemaitiðkas formas imta aukðtaitinti, plg. Aa M1885 ir 

Aa M1888: asztunes 25 ´ asztuones 30, Juzapa gen. sg. 25 ´ Juozapa gen. sg. 30, 




ku 21, 783(2x) ´ kuo 27, 738(2x), nerokujes 23 ´ nerokuojes 29, nuùatej 25 ´ nuoùatej 

30, tukart 23 ´ tuokart 29. Redaguotos ir formos su : gajùos 783 ´ gajluos 738, 

no 21(2x), 23(3x), ´ nuo 28(2x), 29(3x). 

Weyerio ir Arnoldto leidimuose vartotas tik digrafas , o Aa M1888 papildytas 

naujais tekstais su (greta ið ankstesnio leidimo perspausdintø tekstø su 

). Be to, vienu kitu atveju redaguojant þemaitiðkas Aa M1885 lytis, pakeista 

ne , bet : nu 427 ´ n¾ 428. Èia grafema tikriausiai yra atsiradusi 

tada, kai perrenkant rinkiná norëta iðlaikyti ankstesnio leidimo eiluèiø lauþymà. 

Tokios pat tendencijos matyti ir po metø iðspausdintame Aa M1889: èia, iðlaikant 

toká pat eiluèiø lauþymà kaip ankstesniame leidime, grafema vietoj ankstesniø 

ar pavartojama dar daþniau (plg. 3 ir 4 pav.), be to, kai kur ja pakeistas 

ir digrafas . Pvz.: 

Aa M1885: Aa M1888: 

idant / idant / 

skajste szirdi uêùajkidami nuog sutepima Tawe / skajszczej szirdis aêùajkidami n¾ sutepima Tawæ / 

turietumem palinksmintoje, apczistitoje 261 turëtumem palinksmintojæ apczistitojæ 362 

Aa M1885: Aa M188949 : 

Benediktas XIII. / Benediktas XIII. / 

wadina szwentu, garbingu tikru êokanu; o / wadina szwentu, garbingu tikru zokonu; o/ 

Leonas XIII. wadin anus graêibemis ir ram-/ Leonas XIII. wadin an¾s graêibemis ir ram-/ 

teis baêniczios; 45 czejs baêniczios; 44 

Kajp tus poterius kalbeti, ar dalimis / Kajp t¾s poterius kaùbeti, ar dalimis / 

ar wisus wienu trukiu? 49 ar wisus wienu trukiu? 48 

Aa M1888: Aa M1889: 

wisose krikszczioniszkose istatimose regeme wis¾se krikszczioniszk¾se istatim¾se regeme 

diw-/ diw-/ 

nus mejùumus... 24 nus mejùumus... 22 

Mokiti-/ Mokiti-/ 

niems kaùbëjo tus êodêius Melskites, idant ne / niems kaùbëjo t¾s êodêius Melskites, idant ne / 

ipuùtumet á pagundinimà 133 ipuùtumet á pagundinimà 169 

108 Archivum Lithuanicum 7 

3 pav. Aa M1885, 49: puslapio 

fragmentas su forma tus; VUB: 

LR 1138 

49 Ðio teksto Aa M1888 nëra, todël lyginama 

Aa M1885 ir Aa M1889.

Grafema keièiama , kai naujojo leidimo teksto iðdëstymas puslapyje 

nesutampa su ankstesniojo (plg. 5 ir 6 pav.), pvz.: 

Aa M1885: Aa M1889: 

O wisus atpuskus wisumet / O wisus / 

reik apierawoti uê duszes cziszcziaus. 44 atpuskus wisuomet rejk apierawoti uê duszes / 

cziszcziaus. 43 

5. Szalintis nu kar-/ 5. Szalintis nuo karcze-/ 

czeminiu weczeruszku wakariniu ir nu wiso-/ miniu weczeruszku wakariniu ir nuo wisokiu / 

kiu nepriderancziu sueigu 46 nepriderancziu suejgu 45 


fragmentas su redaguota Aa 

M1885 forma t¾s (plg. 3 pav.); 

KVB: I R 17030 

Vadinasi, ir vartosena priklausë nuo raidþiø rinkëjo: taupant vietà 

galëjo bûti dedama , kitais atvejais – . 

Aa M1900 [uo] þymëjimas suvienodintas, vartota tik grafema : d¾di 107, d¾nos 

641, J¾zapo 555, n¾peùnø 106, ¾ùos 909. Su Mauderode spausdino ir vëlesnius 

Aukso altoriaus leidimus, pasaulieèiø vartotas digrafas nukonkuravo tik 

1907 metais, Aa M1907: duonos 74, neatiduoda 143, nuodëmëmis 730, puolanèio 269. 

Katalikiðkoje aplinkoje vartota ir XX amþiaus pradþioje 50 , Tëvynës sargo leidëjai 

buvo atsisakæ 1897-aisiais. Pasaulieèiø periodiniuose leidiniuose pasirodë 

anksèiau: 1890-aisiais ðá digrafà rekomendavo Kudirka 51 , tais metais 

vietoj imtas vartoti ir Varpe bei Ûkininke. 

Aa Sch1892 ir Aa Sch1893 spausdinti su , pvz., Aa Sch1893: Atid¾du 945, 

gaili¾s 905, j¾kavimai 238, n¾ 902, n¾pelnus 624, p¾lu 813, ¾los 576, vis¾met 478. 

Grafema èia isivesta kartu su vietoj , ir , , tad ji turëjo 

atrodyti tokia pat moderni, kaip ir ðie raðmenys, tuo metu nevartoti kitø spaustuviø 

Aukso altoriaus leidimuose. Ðiø Schönke’s leidimø raidynas tikriausiai pakeistas 

nusiþiûrëjus á Augusto Schleicherio gramatikà 52 , kurioje vartoti tokie raðmenys. 

50 Pavyzdþiui, iki 1905 metø savo knygose 

grafemà vartojo kunigas Povilas Januðevièius; 

plg. Jurgita Venckienë, „Povilo 

Januðevièiaus raðomoji kalba“, Povilas Januðevièius. 

Visokiø atsitikimø sàrasza: 1895– 

1898, parengë Vilma Þaltauskaitë, Vilnius: 

Lietuvos istorijos instituto leidykla, 

2004b, 32. 

51 Vincas Kudirka, Statraðos ramðèiai, 1890; 

VUB RS: f. 1 – E 333. 

52 August Schleicher, Handbuch der Litauischen 

Sprache 1. Grammatik, Prag: J. G. Calve’sche 

Verlagsbuchhandlung, 1856; 

LLTIB: B 4382. 




Vëlesniuose Schönke’s spaustuvës leidimuose [uo] þymëtas dvejopai – ir 

, kaip ir Mauderode’s spaustuvës 1891–1899 metø maldaknygëse (þr. 4 lentelæ). 

Aa M1895 53 Aa Sch1895 

miszioùuose 29 miszioùuose 29 

n¾ 29 n¾ 29 

namuosnà 29 namuosnà 29 

T¾s 30 T¾s 30 

klosztori¾se 33 klosztori¾se 33 

meùuoti 33 meùuoti 33 

n¾peùnà 232 n¾peùnà 232 

kuriuos 232 kuriuos 232 

paduoda 232, 233 paduoda 232, 233 

n¾ 233(2x) n¾ 233(2x) 

kuriuos 233 kuriuos 233 

4 lentelë. Dvibalsio [uo] þymëjimas Aa M1895 ir Aa Sch1895 

2. MORFOLOGIJOS RAIDA. 1885–1887 metø Aukso altoriaus leidimuose pasitaiko 

þemaièiø bei ðiauliðkiø morfologijos ypatybiø, taèiau kai kurios lytys pavartojamos 

labai retai, pavyzdþiui, sangràþiniø pusdalyviø formos su -damos, tevartojamos 

þemaièiø 54 , Aa M1885: Kialdamos 781, Wiùkdamos 781, êegnodamos 781; 

þemaièiams ir ðiauliðkiams bûdingos veiksmaþodþiø atematinio asmenavimo formos 

(LKTCh 64, 202): palektu 783, pasilektame 708, siargst 782. Daþniau vartotos 

þemaitiðkos ir ðiauriniø vak. a. vardaþodþiø loc. pl., ávardþiø anas, kuris, tas acc. 

pl., veiksmaþodþiø 3 praes., 1 cond. sg., 1, 2 pl. imp. lytys, jas imta redaguoti nuo 

1888 metø. 





spaudimo, WILNIUJE, Kasztu ir Spaus- 

tuweje J. Zawadskio, 1879 [Mauderode’s 

spaustuvë, 1895]; LNB BKC: C 389166. 

54 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø dialektologija, 


110 Archivum Lithuanicum 7 


fragmentas su forma nu (2x); 

VUB: LR 1138


fragmentas su redaguota Aa 

M1885 forma nuo (2x) (plg. 5 

pav.); KVB: I R 17030 

2.1. LOC. PL. Aa M1885 vartojama aukðtaitiðkø (§)o kamieno vardaþodþiø loc. 

pl. lyèiø, pvz., dalikuose 37, kituose susirinkimuose 36, priepuoluose 260, taip pat su 

grafema : atsitikimose 24, gierimose 21, istatimose 20, ùajkrasziose [sic!] 51, namose 

22, nekuriose woêniose atsitikimose 20, paszaukimose 52, uêsijemimose 52, Walgimose 

21. Pasitaiko nemaþai ir þemaitiðkø formø, pvz., dwasiszkuse dajktuse 85, grabuse 

709, griekuse 85, metuse 25, 28, trecziuse 28. Aa M1888 ðias formas imta aukðtaitinti, 

plg. Aa M1885 ir Aa M1888: erszkiecziusi 429 ´ erszkiecziuose 430, metuse 25, 28 ´ 

metuose 30, 32, miszoùuse 26 ´ miszoùuose 31, grafema imta keisti : atsitikimose 

24 ´ atsitikimuose 27, istatimose 20 ´ istatimuose 27, namose 22 ´ 

namuose 28, Walgimose 21 ´ Walgimuose 27. 

2.2. ÁVARDÞIØ ANAS, KURIS, TAS ACC. PL. Aa M1885 vartotos þemaitiðkos, 

bûdingos ir vakarinei ðiauliðkiø daliai, ávardþiø anas, kuris, tas daugiskaitos akuzatyvo 

formos 55 : anus 90, 91, 709, 841, kurius 84, 92(2x), 781, tus 708(2x), 782, taèiau 

ne visame tekste, pvz., skyriuje „Ape elgimos arba uêsiùaikima tretiniku“ greta anus 

37, 39 raðoma kuriuos 37, tuos 37(2x), 38. Nuosekliau þemaitiðkosios formos pakeistos 

aukðtaitiðkomis antrajame 1891-øjø Mauderode’s leidime, pvz.: anuos 942, an¾s 

27, kuriuos 107, tuos 115, t¾s 25. 

2.3. VEIKSMAÞODÞIØ FORMØ TRUMPINIMAS. Aa M1885 vyravusios 

þemaièiams ir ðiauliðkiams bûdingos trumposios veiksmaþodþiø praes. (§)o 

kamieno 3 asmens formos (LKA II, 3 þemël.) nuo Mauderode’s 1888-øjø leidimo 

imtos keisti ilgosiomis, plg. Aa M1885 ir Aa M1888: duod 11 ´ d¾da 19, iszpaêinst 

546(4x) ´ iszpaêinsta 480(4x), Najkin 842 ´ Najkina 757, Padaugin 842 ´ Padaugina 

757, Pagraêin 842 ´ Pagraêina 757, paùajmin 547(2x) ´ paùajmina 480(2x), pastiprin 

11 ´ pastiprina 19, pùatin 11 ´ pùatina 19, prikeù 11 ´ prikela 19. 

Weyerio ir Arnoldto spaustuvës leidimuose vartotos trumposios 3 praes. formos, 

pvz., Aa WA1887: duod 17, iszpaþinst 472(4x), Najkin 716, Padaugin 716, Pagraþin 

716, paùajmin 472(2x), pastiprin 17, pùatin 17, prikeù 17, Sutejk 716. Taèiau 

Aa WA 3 1889 prakalboje jau vartojamos ilgosios (þr. 7 ir 8 pav.), plg. Aa WA 2 1889 ir 

55 A[ldona] Jonaitytë, „Þemaitiðkos morfologinës 

ypatybës Ðakynos tarmëje“, LKK 7, 

1964, 169; Zinkevièius 1966, 310. 




7 pav. Aa WA21889, 19: prakalba su formomis pen, 

apszwiet, iczepij, patwirtin, prikeù, duod, prisotin, palinksmin, 

nupùaun, numazgoj; VUB: LR 4152 

WA 3 1889: apszwiet 19 ´ apszwieczia 19, duod 19 ´ duoda 19, numazgoj 19 ´ numazgoja 

20, nupùaun 19 ´ nupùauna 20, palinksmin 19 ´ palinksmina 20, prikeù 19 ´ 

prikeùa 19, prisotin 19 ´ prisotina 20. Vadinasi, parengëjas pirmenybæ teikë ilgosioms 

formoms, nors maldaknygës tekstuose trumpøjø formø netaisë. 

Trumposios 3 praes. formos vartotos ir Aa J1892: apszwiet 11, atnesz 11, duod 11, 

iszpaêinst 443, palajmin 443, pastiprin 11, prided 678, susimiùst 442, uêjem 11. 


8 pav. Aa WA31889, 19: prakalba su redaguotomis AaWA21889 formomis apszwieczia, prikeùa, duoda; 

KVB: I R 7688 

2.4. 1 COND. SG. Aa M1885, Aa WA1887 ir Aa WA1888 tariamosios nuosakos 

1 asmens formos ávairavo, Aa M1885 vartotos a) vakarø ir rytø aukðtaièiø formos 

su -èia: atmincze 782, gaùecze 137, b) ðiaurës þemaièiø su -èio: galieczio 429, nepasijudinczo 

171, c) pietø ir vakarø þemaièiø bei vakarø aukðtaièiø pietinës dalies su 

-èiau (LKA III, 103 þemël.): bucziau 142 (nebucziau 728), galecziau 142. Kai kuriuose, 

tikriausiai ið kitø knygø paimtuose, tekstuose vartojamos tik vienos kurios 1 cond. 




sg. lytys, pvz., skyriuje „Apdumojimas Mukos pona Jezusa par Miszes szwentas“ 

vartojamos formos (ið eilës): atiduoczio 167, gaùeczio 167, atwerczio 167, iszlieczio 168, 

apmeluczio 168, ataduoczio 168, pildiczio 169, ne duoczios 169, atsiwoêiczio 170, apwerkczio 

170, uêsiginczio 170, nepasijudinczo 171, neiszreikszczio 171, nebijoczios 171, 

atraszczio 171, uêdirbczio 172, priimczio 172, nepùakczio 172; „Nowenose prie Szirdies 

W. Jezaus“: galecziau 725, ne jeszkocziau 727, nebucziau 728. 

Aa M1888 1 cond. sg. formos imtos vienodinti – pasirinktas variantas su -èiau, 

plg. Aa M1885 ir Aa M1888: atmincze 782 ´ atmincziau 738, galeczio 482 ´ galecziau 

700 (gaùecze 137 ´ galecziau 118), ne nutroticze 129 ´ ne nutroticziau 111, 

turiecze 142 ´ turecziau 124 (apturecze 143 ´ apturecziau 125). Taèiau, pavyzdþiui, 

Aa M 1 1891 „Maùdos Szwentos Brigitos“ liko neredaguotos (ið eilës): bijocze 195, 

mileczia 195, galeczia 199, skajticzia 200, atminczia 200, galeczia 200, degczia 200, 

galeczia 202. Jos pakeistos nuosekliau redaguotame Aa M 2 1891: bijocziau 595, milecziau 

595, galecziau 599, skajticziau 600, atmincziau 600, galecziau 600, degcziau 

600, galecziau 602. 

Aa J1892 taip pat vartojamos 1 cond. sg. formos su galûnëmis -èio, -èia, -èiau, pvz., 

„Maldose misziu“ (ið eilës): sakicziau 159, galeczio 160, mileczau 161, galecze 166, 

ne parêenkcze 173, pildicze 173, turiecze 175, galecziau 175, bucziau 175, galecziau 

175, apturecze 176; skyriuje „Stacijas arba Kaùwaria“: stoczios 716, galeczio 718, 

galecziau 719(2x), 721, stoczios 723, negejszcziau 724, galecziau 725, 727, turecziau 

728, galecziau 730, 731, bucziau 733, turiecziau 734, gajlecziaus 736, wajkszcziocziau 

736, atrasczio 736. 

2.5. 1, 2 P L. I M P. Aa M1885, Aa WA1887 ir Aa WA1888 vartota þemaitiðkø 

daugiskaitos 1 ir 2 asmens liepiamosios nuosakos formø su (§)o kamieno galûnëmis, 

tokios formos bûdingos ir ðiaurinei ðiauliðkiø daliai (LKA III, 108 þemël.; þr. 9 pav.), 

pvz., Aa M1885, 1 pl.: Biekiam 338, Melskiemos 109, Pradiekiem 426, Priejkiam 337, 

pulkiam 337, Suspauskiam 337; 2 pl.: Atwerkiet 337, bukete 12, Dziauketes 403, Ejkiet 

337, Iszpraszikete 406, jeszkokete 100, linksminketes 403, neuêmirskiet 337, Nulejskete 

402, Pulkiet 337, turiekiet 338, Werkiete 479. Aukðtaitiðkos formos retos, pvz.: atsiwerkite 

402, Kùausikit 337. Nuo 1888-øjø Mauderode’s leidimo þemaitiðkàsias formas 

imta aukðtaitinti, pvz., 1 pl.: Biegkim 251, Priejkim 250, pulkim 250, Suspauskim 250; 

2 pl.: Atwerkit 251, garbinkit 251, jieszkokite 65, Kùausikit 251, neuêmirskit 251, Nulejskite 

339, Pulkit 251, turëkit 251, Werkit 697, Êenkit 697. Þemaitiðkosios imp. 

formos redaguotos ir Weyerio bei Arnoldto spaustuvës 1889 metø leidimuose, plg. 

Aa WA1888 ir Aa WA 1 1889, 1 pl.: Biekiam 284 ´ Biegkim 316, Pradiekiem 362 ´ 

Pradekim 398, Priejkiam 284 ´ Priejkim 316, pulkiam 284 ´ pulkim 316, Suspauskiam 

284 ´ Suspauskim 316; 2 pl.: Atwerkiet 284 ´ Atwerkit 316, Ejkiet 284 ´ Ejkit 316, 

garbinkiet 284 ´ garbinkit 316, neuþmirszkiet 284 ´ neuþmirszkit 316, Pulkiet 284 ´ 

Pulkit 316, turiekiet 284 ´ turekit 316, werket 414 ´ werkit 450. 

Aa J1892 vartotos liepiamosios nuosakos formos su (§)o kamieno galûnëmis, pvz., 

1 pl.: Ejkiem 170, Melskiem 765, turekiem 765; 2 pl.: kùausket 766, pasiskubinkiet 395, 


9 pav. Aa M1885, 544: 

puslapis su formomis 

tarnaukiet, Ejkiete, Êinokiet, 

ejkiet, iszpaêinkiet, Garbinkiet; 

VUB: LR 1138 

Prisiýiureket 766, werkiet 715, Êenkiet 715. Taèiau skyriuje „Pasibudinimas prie 

apmisliimo mukos Jezuso Christuso“ vartojamos tik aukðtaitiðkos formos: iszlekit 

741, parwerkite 741, pribukite 741, werkit 741. 

3. IÐVADOS. 1. Seniausias iðlikæs maldaknygës Aukso altorius arba ðaltinis dangiðkø 

skarbø leidimas iðspausdintas 1885 metais. Ðiame leidime vartotas þemaièiø ir 

ðiauriniø vakarø aukðtaièiø tarmiø lytis netrukus imta keisti pietiniø vakarø aukðtaièiø 

lytimis, kurios lietuviðkoje periodinëje spaudoje ásigalëjo sulig Auðra ir Varpu. 

1887 metais iðspausdintame Weyerio ir Arnoldto Aukso altoriuje paredaguotos 

ankstesnio leidimo þemaitiðkos lytys su (dbk [uo]), plg. Aa M1885 ir 




Aa WA1887: asztunes ´ asztuones. Po metø iðleistuose Aa M1888 ir Aa WA1888 

þemaièiø ir ðiauliðkiø (dbk [ë]) imta keisti grafemomis ar , plg. Aa 

M1885 ir Aa M1888: gieradiejus ´ geradëjus, viena kita gen. sg. m. ir 3 praes., praet. 

galûnë -a (-e) pakeista -o, plg. Aa M1885 ir Aa M1888, gen. sg. m.: koêna walgima ´ 

koêno walgimo; 3 praet.: nebuwa ´ nebuwo. Aa M1888 paredaguotos ir vardaþodþiø 

loc. pl. m. galûnës -use ar -ose, trumposios veiksmaþodþiø 3 praes., þemaitiðkos 1 

cond., 1, 2 imp. formos, plg. Aa M1885 ir Aa M1888: loc. pl.: metuse ´ metuose; 3 

praes.: Padaugin ´ Padaugina; 1 cond.: apturecze ´ apturecziau; 1, 2 imp.: Biekiam ´ 

Biegkim, turiekiet ´ turëkit. Be to, Aa WA1888 atsisakyta priebalsiø [g], [k] minkðtumo 

prieð e tipo vokalizmà þymëjimo, plg. Aa WA1887 ir Aa WA1888: iszgieùbiek ´ 

iszgelbek, kientieje ´ kenteje. Taèiau maldaknygës redaguotos nenuosekliai, pramaiðiui 

liko pavartota ir þemaitiðkø bei ðiauliðkiø lyèiø. Tad ðios knygos neturëjo 

rimtesnio leidëjo ar redaktoriaus. Ðiuo laikotarpiu periodiniai leidiniai didesnës 

átakos maldaknygiø kalbai negalëjo turëti – pasaulieèiø Auðra ir Garsas jiems nebuvo 

autoritetingi (Ðviesà leido Aukso altoriaus leidëjai). Tikëtiniau, kad katalikiðkø 

raðtø leidëjus veikë vyskupo Motiejaus Valanèiaus idëjos laikytis katalikiðkø raðtø 

tradicijos ir taikytis prie aukðtaièiø. 

Paskutiniajame XIX amþiaus deðimtmetyje maldaknygiø kalbai skirta daugiau 

dëmesio. Aa M 2 1891 nuosekliau vartotas gen. sg. m. su , redaguotos þemaitiðkos 

ávardþiø anas, kuris, tas acc. pl. ir veiksmaþodþiø 1 cond. sg. lytys. Taèiau ðio leidimo 

redaktoriaus nepastebëtos þemaitiðkos ir ðiauriniø vak. a. tarmiø lytys Mauderode’s 

spausdintose maldaknygëse iðliko iki XX amþiaus pradþios – 1891–1899 metais 

ðioje spaustuvëje perspausdintas Aa M 2 1891 rinkinys. Ðiuose leidimuose likusios 

nepakeistos þemaièiø ir ðiauriniø vak. a. lytys redaguotos Aa M1900. Aa Sch1892 

ásivyravo veiksmaþodþiø praes. ir praet. â kamieno 3 asmens formos su galûne -o 

vietoj ankstesnës -a, o Aa Sch1893 – grafema vietoj ankstesniø ir (dbk 

[ë]). Vëlesnius leidimus Schönke spausdino pagal Mauderode’s 1891–1899 metø 

Aukso altoriø. XX amþiaus pradþios maldaknygëse ásivyravo vak. a. tarmës lytys – 

tikriausiai buvo orientuojamasi á kitus, ypaè katalikiðkus, periodinius leidinius, 

kuriuose ði tarmë jau buvo ásigalëjusi. 

2. Maldaknygiø raidynas ir raðyba reformuoti vëliau, nei imtos taisyti þemaitiðkos 

ir ðiauliðkiø lytys. Iki pat XX amþiaus pradþios vartoti Baþnyèios vyresnybës 

palaikyti tradiciniai religiniø raðtø raðmenys , , , , , . 

Bandymø keisti Aukso altoriaus ortografijà bûta 1892–1893 metais: Schönke, tikriausiai 

skatinamas visuomenës, Aa Sch1892 ir Aa Sch1893 leidimus iðspausdino ne 

tradiciniais, o Schleicherio vartotais raðmenimis: grafemà pakeitë , – 

, , – , , vietoj Mauderode’s spausdintø ir vartojo tik 

. Vëlesnius leidimus tiek Schönke’s, tiek kitos spaustuvës spausdino tradiciniais 

raðmenimis. Tikëtina, kad Schönke prie jø sugráþo dël Baþnyèios vyresnybës 

reikalavimø. 

Pasaulieèiø jau XIX amþiaus paskutiniaisiais deðimtmeèiais pradëtos vartoti 

raidës maldaknygiø raðmenis nukonkuravo tik XX pradþioje: 


a) Aa M1900 ásivesta grafema (sutvërei). Auðros leidëjai atsisakë nuo 

1883 metø ketvirtojo numerio, ji nevartota Varpe ir Tëvynës sarge. Tad Aukso altoriuje 

grafema pradëta vartoti septyniolika metø vëliau negu periodiniuose leidiniuose. 

b) Tame paèiame Aa M1900 leidime digrafai , pakeisti , (baimës). 

Periodikoje, iðskyrus tik Ðviesà, dvibalsiai [ai], [ei] þymëti , . Nuo 

periodiniø leidiniø atsilikta septyniolika metø. 

c) 1907 metø Aukso altoriø Mauderode iðspausdino su grafema (dûðià). Varpe 

pasirodë 1892 metais, taèiau jà vartojo tik keletas autoriø; visuotinai 

varpininkai ásivedë 1903 metais. Katalikiðkasis Tëvynës sargas grafemà pradëjo 

vartoti ankstëliau – 1900 metø pabaigoje. Aukso altorius nuo periodikos atsiliko 

septyneriais metais. 

d) Aa M1907 ásivestos ir raidës , (èysèiaus, iðganymo). Su , mëginta 

leisti Auðrà – taip iðspausdintas penktasis 1883 metø numeris. Varpe , 

pasirodë 1890 metais, Ûkininke – 1894-aisiais, Tëvynës sargas su ðiomis grafemomis 

spausdintas 1896–1897 metais, paskui 1901-aisiais. Nuo Varpo atsilikta septyniolika 

metø. 

e) Aa M1907 grafemà pakeitë (nuopelnus). Auðros leidëjai buvo atsisakæ 

prieð dvideðimt ketverius metus – 1883-iaisiais. nevartota ir varpininkø 

leidiniuose. Katalikiðkoji periodika ðià grafemà iðlaikë kiek ilgiau: Þemaièiø ir Lietuvos 

apþvalga atsisakë 1895 metais, o Tëvynës sargas, 1896-aisiais spausdintas 

be , nuo 1897-øjø ðià grafemà vël sugràþino ir vartojo iki 1899-øjø. 

f) Nuo Aa M1900 dvibalsis [uo] nuosekliai þymimas grafema , Aa M1907 ðià 

grafemà pakeitë . Nuo pasaulietinës periodikos atsilikta deðimèia metø: varpininkai 

ásivedë 1890-aisiais (tik nuo 1892 metø 4/5 numerio iki 1893 metø 

1-ojo Varpas ir Ûkininkas spausdinti su ). Katalikiðkoje aplinkoje vartota ir 

XX amþiaus pradþioje, Tëvynës sargo leidëjai jos buvo atsisakæ 1897-aisiais. 

Vëlyvà Aukso altoriaus ortografijos reformavimà turëjo nulemti dvasininkijos vyresnybës, 

palaikiusios tradiciná raidynà, nuostatos. Katalikiðkø knygø rengëjai, 

paklusæ Baþnyèios vyresnybës nuostatoms, XIX amþiaus pabaigoje ignoravo stiprëjantá 

pasaulieèiø kuriamà bendrinës kalbos standartà. Kadangi kalbos standarto 

turëjimas yra susijæs su valdþia (Subaèius 2003, 64), tokia Katalikø Baþnyèios 

atstovø pozicija sietina su intencijomis iðlaikyti ankstesnæ átakà. 1907 metais matyti 

lûþio momentas – Katalikø Baþnyèia atsisakë savo tradicinio standarto, pripaþino 

ásigalëjusá pasaulietiná variantà, já priëmë ir pati ëmë skleisti. 


Aa J1892 – AUKSA AÙTORIUS arba SZALTINIS apie Dangiszkus Skarbus, Wilniuje, Kasztu 

ir spaustuwi Jozopa Zawedzke, 1863; VUB: L R 9506. 

Aa M1885 – AUKSA ALTORIUS arba SZALTINIS DANGISZKU SKARBU, ir MEDITACIJES 

DEÙ PENKIU DIENU REKOLEKCIJU. PENKTA KARTA ISZSPAUSTA, Wilniuje, Kasztu 

ir spaustuwieje Juozapa Zawadzkia, 1879; VUB: L R 1138. 




Aa M1888 – AUKSA AÙTORIUS ARBA SZALTINIS DANGISZKU SKARBU. DEWINTA 

KARTA ISZSPAUSTAS, WILNIUJE, Kasztu ir spaustuwieje Juoz. Zawadzkia, 1879; VUB: 

LR 8869. 

Aa M1889 – AUKSA AÙTORIUS ARBA SZALTINIS DANGISZKU SKARBU. Tikra deszimta 

spaudima pagal szeszta, WILNIUJE, Kasztu ir Spaustuweje Juoz. Zawadzkia, 1879; VUB: 

LR 4157, KVB: I R 17030. 

Aa M11891 – AUKSA AÙTORIUS ARBA SZALTINIS DANGISZKU SKARBU. Naujausis 

spaudimas pagal tikra deszimta ir szeszta suliginime pagal Naujaji Szaltini pirmo spaudimo, 

WILNIUJE, Kasztu ir Spaustuweje J. Zawadskio, 1879; LNB: A 44/891? . 

Aa M21891 – NAUJAS SZALTINIS. PIRMAS SPAUDIMAS KURIAME DAUG ISZGULDIMU 

IR NAUJU MALDU SU ATLAJDAJS IRA PATALPÁTA, Wilniuje, Kasztu ir spaustuwieje 

Juozapa Zawadþkia, 1879; VUB: LR 1202. 



WILNIUJE, Kasztu ir Spaustuweje J. Zawadskio, 1879; VUB: LR 6360. 



WILNIUJE, Kasztu ir Spaustuweje J. Zawadskio, 1879; LNB BKC: C 389166. 



WILNIUJE, Kasztu ir Spaustuweje J. Zawadskio, 1879; KVB: I R 16565. 

Aa M1900 – AUKSA AÙTORIUS ARBA SZALTINIS DANGISZKØ SKARBØ. Naujausis 

spaudimas pagal tikrà deszimtà ir szesztà parspaustas isz naujo, Wilniuje, Kasztu ir 

spaustuwçje J¾zapa Zawadzkio, 1879; LNB BKC: C 486247. 

Aa M1906 – Aukso Altorius arba Szaltinis Dangiszkø Skarbø. Naujausis spaudimas pagal tikra 

10 ir 6 sulyginime pagal Naujaji Szaltiná 1 spaudimo, Tilþëje; LLTIB: 160. 

Aa M1907 – Aukso Altorius arba Ðaltinis Dangiðkø Skarbø. Naujausis spaudimas pagal tikrà 

10 ir 6 sulyginime pagal naujàjá Ðaltiná 1 spaudimo, Tilþëje; LLTIB: 2229. 

Aa Sch1892 – AUKSO ALTORIUS ARBA SZALTINIS DANGISZKØ SKARBØ. Naujausis 

spaudimas pagal tikrà deszimtà ir szeszta sulyginime pagal Naujajá Szaltiná pirmo 

spaudimo, VILNIUJE, Kasztu ir spaustuvçje J¾zapa Zavadzkio, 1879; LNB BKC: 

C 486261, KVB: I R 16565-2. 

Aa Sch1893 – AUKSO ALTORIUS ARBA SZALTINIS DANGISZKØ SKARBØ. Naujausis 

spaudimas pagal tikrà deszimtà ir szeszta sulyginime pagal Naujajá Szaltiná pirmo 

spaudimo, VILNIUJE, Kasztu ir spaustuvçje J¾zapa Zavadzkio, 1879; VUB: LR 4153. 

Aa Sch1895 – AUKSA AÙTORIUS ARBA SZALTINIS DANGISZKU SKARBU. Naujausis 


WILNIUJE, Kasztu ir Spaustuweje J. Zawadskio, 1879; LNB: A 16/894. 

Aa Sch1896 – AUKSA AÙTORIUS ARBA SZALTINIS DANGISZKØ SKARBØ. Naujausis 

spaudimas pagal tikrà deszimtà ir szesztà perspaustas isz naujo, Wilniuje, Kasztu ir 

spaustuwçje J¾zapa Zawadzkio, 1879; VUB: LR 4129, KVB: I R 5746. 


Aa WA1887 – AUKSA AÙTORIUS ARBA SZAÙTINIS DANGISZKU SKARBU SU NAUJEJ 

PARDETUMS STACIJUMS IR APIE ATPUSKUS ROÝANCZIAUS. SZESZTA KARTA 

ISZSPAUSTA, WILNIUJE, KASZTU IR SPAUSTUWIEJE JUOZAPA ZAWADZKIA, 1879; 

VUB: LR 4145. 

Aa WA1888 – AUKSA AÙTORIUS ARBA SZAÙTINIS DANGISZKU SKARBU. SEPTINTA 

KARTA ISZSPAUSTAS, Wilniuje, Kasztu ir spaustuwieje Juozapa Zawadzkia, 1879; 

VUB: LR 1211. 

Aa WA11889 – AUKSA AÙTORIUS ARBA SZAÙTINIS DANGISZKU SKARBU. Asztunta 

karta iszspaustas, Wilniuje, Kasztu ir spaustuwieje Juozapa Zawadzkia, 1879; VUB: 

LR 6501. 

Aa WA21889 – AUKSA AÙTORIUS ARBA SZAÙTINIS DANGISZKU SKARBU. DEWINTA 

KARTA ISZSPAUSTAS, Wilniuje, Kasztu ir spaustuwieje Juozapa Zawadþkia, 1879; 

VUB: LR 4152. 

Aa WA31889 – AUKSA AÙTORIUS ARBA SZAÙTINIS DANGISZKU SKARBU. DEWINTA 

KARTA ISZSPAUSTAS, Wilniuje, Kasztu ir spaustuwieje Juozapa Zawadþkia, 1879; 

VUB: LR 9500, KVB: I R 7688. 

Aa WA51889 – AUKSA AÙTORIUS ARBA SZAÙTINIS DANGISZKU SKARBU. Tikra deszimta 

spaudima pagal szeszta, Wilniuje, Kasztu ir spaustuwieje Juozapa Zawadzkia, 

1879; VUB: LR 4155. 

[ANGRABAITIS, JONAS] ZANAVIKUTIS, JONAS, 1897: Suskaita arba statistika visø lietuviszkø 

knygø atspaustø Prusuose nuo 1864 metø iki pabaigai 1896 metø, Tilþë; VUB: LR 475. 

AUKSA AÙTORIUS senas ir naujas arba didþiausis skarbas dël krikszczioniszkø dusziø su 

pridëjimu visokiø maùdø. Isz naujo iszspausta ir aiszkei perveizëta par Kuniga, Vilniuje, 

Kasztu ir spaust. J. Zavadskio, 1879; KVB: II R 8638. 

[JABLONSKIS, JONAS] KRIAUÐAITIS, PETRAS, 1901: Lietuviðkos kalbos gramatika. Raðytojams 

ir skaitytojams vadovëlis, Tilþëje: Spauzdinta pas Otto v. Mauderode. 

J ANUÐEVIÈIUS, POVILAS, 1904 12 03: Laiðkas Dambrauskui; VUB RS: f. 1 – E 206. 

J ONAITYTË, A[LDONA] , 1964: „Þemaitiðkos morfologinës ypatybës Ðakynos tarmëje“, 

LKK 7, 165–177. 

J ONIKAS, PETRAS, 1972: Lietuviø bendrinës raðomosios kalbos kûrimasis antrojoje XIX a. 

pusëje, Èikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas. 

J ONIKAS, PETRAS, 1987: Lietuviø kalba ir tauta amþiø bûvyje, Chicago: Lituanistikos instituto 

leidykla. 

Knygos lietuviø kalba: 1905–1917 1, Vilnius: LTSR knygø rûmai, 1977. 

K UDIRKA, VINCAS, 1890: Statraðos ramðèiai; VUB RS: f. 1 – E 333. 

[KUÐELIAUSKAS, SERAFINAS LAURYNAS, 1881]: I. Liekarsta Bajmes smerties. II. Baùsas 

Dusziu cziszcziaus, Wilniuje, Kasztu ir spaustuwi Juozapa Zavadzke; VUB: LR 6287. 

„‘Lietuviszkos kalbos Gramatika.’ Raszytojams ir skaitytojams vadovëlis. Paraðë Petras 

Kriauszaitis“, Tëvynës sargas 8, 1900, 68–69. 




LKTCh – Lietuviø kalbos tarmiø chrestomatija, sudarë Rima Bacevièiûtë, Audra Ivanauskienë, 

Asta Leskauskaitë, Edmundas Trumpa, Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2004. 

[MAÞIULIS, ANTANAS] A. MÞ., 1959: „Mauderode, Otto von“, LE 17, Boston: Lietuviø 

enciklopedijos leidykla, 536–537. 

[MAÞIULIS, ANTANAS] A. MÞ., 1966: „Vytartas, Antanas“, LE 34, Boston: Lietuviø enciklopedijos 

leidykla, 370–371. 

M ERKYS, VYTAUTAS, 1982: Lietuvos valstieèiai ir spauda XIX a. pabaigoje–XX a. pradþioje, 

Vilnius: Mokslas. 

[MIKOLAINIS, PETRAS] ZAMBRUKAS, P . , 1892: „Ið Lietuvos. Tilþë“, Vienybë Lietuvninkø 

22, 257. 

P ALIONIS, JONAS, 1995: Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidykla. 

[PAULIUKONIS, PR.?] P. PLK., 1964: „Ðviesa“, LE 30, Boston: Lietuviø enciklopedijos 

leidykla, 241–242. 

[PRUNSKIS, JUOZAS] J. PR., 1958: „Kuðeliauskas, Serafinas Laurynas“, LE 13, Boston: 

Lietuviø enciklopedijos leidykla, 440–441. 

S CHLEICHER, AUGUST, 1856: Handbuch der Litauischen Sprache 1. Grammatik, Prag: J. G. 

Calve’sche Verlagsbuchhandlung; LLTIB: B 4382. 

„S. Kuðelevskio laiðkas kun. A. Burbai“, ‘AUÐROS’ 40 M. SUKAKTUVËSE (IÐ SPALIU M. 

1923 ‘ÞVAIGÞDËS.’), Philadelphia, 1923, 112–113. 

S TAKAUSKAS, JUOZAPAS, 1939: „Vyskupas M. L. Paliulionis ir lietuviðkasis klausimas“, 

Þidinys 8-9, 230–262. 

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2003: „Standartinë kalba – valdþios nuosavybë“, Kultûros barai 12, 

63–64. 

T UMAS, JUOZAS, 1924: Lietuviø Literatûros Paskaitos. Draudþiamasis laikas. „Ðviesos“ grupë, 

Kaunas: „Minties“ B-vës leidinys Nr. 2. 

[TUMAS, JUOZAS] VAIÞGANTAS, 1929: „Auðrininkai, Ðviesininkai“, Vaiþganto raðtai 12. 

Mûsø literatûros istorijai, Kaunas: Humanitariniø mokslø fakulteto leidinys, 150–201. 

[VAIÐNORA, JUOZAS] J. V.; [ P AULIUKONIS, PR.?] P. PLK., 1962: „Sidaravièius, Martynas“, 

LE 27, Boston: Lietuviø enciklopedijos leidykla, 378–380. 

V ENCKIENË, JURGITA, 2004a: „Dvejopa XIX a. pabaigos lietuviðkø laikraðèiø raðyba“, 

Raidþiø draudimo metai, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 207–213. 

V ENCKIENË, JURGITA, 2004b: „Povilo Januðevièiaus raðomoji kalba“, Povilas Januðevièius. 

Visokiø atsitikimø sàrasza: 1895–1898, parengë Vilma Þaltauskaitë, Vilnius: Lietuvos istorijos 

instituto leidykla, 11–41. 

[VYTARTAS, ANTANAS, 1889]: KAIP NUSPAKAJITI SUMENE. (KAIP NUTILDITI SANÞI- 

NÆ). ANTRAS SPAUDIMAS, VILNIUJE, KASZTU IR SPAUSTUWE JÜZAPA ZAWADZ- 

KIA, 1860; VUB: LR 10108. 




THIRTY SIX EDITIONS OF THE PRAYER-BOOK 

AUKSO ALTORIUS (GOLDEN ALTAR; 1885–1907) AND 

THE DEVELOPMENT OF STANDARD LITHUANIAN 

Summary 

This article covers thirty six editions of Serafinas Laurynas Kuðeliauskas’ (1820–1889) 

Aukso Altorius (a Lithuanian Catholic prayer-book), which were printed in the years 1879 

to 1907. The Catholic Church in Lithuania was developing its written standardized variety 

from the sixteenth century on. Nevertheless at the end of the nineteenth century the 

language of religious texts was subject to the impact of the norms of the developing 

“secular” Lithuanian standard. The article raises the question as to why orthographical, 

phonetic, and certain morphological norms were changing slower in the prayer-books 

than in some other genres. 

The oldest surviving edition of the prayer-book Aukso altorius was published in 1885. 

This edition encompassed certain Lowland Lithuanian and certain Northern West Highland 

Lithuanian dialectal forms (from the Ðiauliai region). In later editions these forms were 

gradually substituted for Southern West Highland dialectal equivalents. Traditionally it 

was believed that the language of various publications (prayer-books among them) was 

influenced by the prestigious secular periodicals. However, the newspaper Auðra was not 

necessarily prestigious for the editors of the prayer-books, and their intention to use the 

Southern West Highland dialect for writing might have occurred relatively independently. 

Still, those periodicals which were published after Auðra ceased to exist (after 1886) and 

which used this dialect quite consistently might have impacted to a certain degree the 

transition of the prayer-books to the more Southern West Highland dialectal forms, 

especially in the last decade of the nineteenth century and in the beginning of the twentieth. 

The orthography of the prayer-books was reformed later than the Lowland and 

Northern West Highland Lithuanian (from the Ðiauliai region) dialectal forms started to 

disappear––only in the beginning of the twentieth the century. Still there were earlier 

isolated efforts to change the orthography: in 1892–1893 the printer Schönke (probably 

under the influence of the readers) published two editions of Aukso altorius in the different 

(not traditional) orthography, which was developed by August Schleicher: the grapheme 

replaced ; replaced ; , replaced , . Instead of the two 

and (used by the printer Mauderode) Schönke used merely . Later editions were 

printed by Schönke in traditional letters again––most probably he was forced to adjust to 

the requirements of the Catholic Church. The alphabet that was implemented by Jonas 

Jablonskis and was used by secular intellectuals found its place in prayer-books comparatively 

late: Mauderode introduced the letters and the digraphs , , and in the 




edition of 1900; and , , , and ––only in the edition of 1907. The delay of the 

reform in the prayer-books was caused by the Catholic Church authorities, who supported 

the traditional orthography for a long time. Only when the “secular” orthography became 

almost ubiquitous, did the editors of prayer-books cease to keep the old spelling tradition. 

J URGITA VENCKIENË Gauta 2005 m. kovo 11 d. 




el. p.: jurgive@lki.lt 

Vytauto Didþiojo universitetas 

Donelaièio g. 58 

LT-44248 Kaunas, Lietuva 



University of Illinois at Chicago 


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Kirilikos Evangelijø (Åâàíãåëiåñú, 1865) raðyba: 

Laurynas Ivinskis ir Jonas Kreèinskis 

1. Maþø tautø istorijoje nereti atvejai, kai didesni ir stipresni kaimynai diktuoja 

ne tik politiná, bet ir kultûriná jø gyvenimà. Anksèiau ar vëliau, susiklosèius naujoms 

politinëms aplinkybëms, priverstinë kultûra nustumiama á paribius, ignoruojama 

ar net ið viso pamirðtama. Per spaudos lotyniðkais ir gotikiniais raðmenimis 

draudimo keturiasdeðimtmetá (1864–1904) iðëjo apie 60 kirilika raðytø lietuviðkø 

knygø. Filologiniu poþiûriu plaèiau ávertinti rusiðkais raðmenimis iðleistas knygas 

bene pirmasis ëmësi Giedrius Subaèius 1 . Ðiek tiek apie lietuviø kalbos kirilikà 

filologiniu aspektu yra raðæs Vytautas Merkys 2 , Petras Jonikas 3 . 

Ðiame straipsnyje analizuoju kirilika parengtos knygos Åâàíãåëiåñú àíòú 

íåäºëiîñú äåíóíú 4 (1865) (toliau – Evangelijos), kuri remiasi Juozapo Arnulfo Giedraièio 

Nauju Ástatymu 5 (1816), rusø ortografijos ypatybes ir perraðinëtojo kalbinës 

sistemos modelá. Antanas Alekna 6 ir Merkys (Merkys 1994, 53) mano, kad ðià knygà 

1 Giedrius Subaèius, „Lietuviðka ir rusiðka 

lietuviðkø spaudiniø kirilika 1864–1866 

metais“, Raidþiø draudimo metai, sudarë 

Darius Staliûnas, Vilnius: Lietuvos istorijos 

institutas, 2004, 139–173. 

2 Vytautas Merkys, Knygneðiø laikai. 1864– 

1904, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 

1994, 40, 91. 

3 Petras Jonikas, Lietuviø kalba ir tauta amþiø 

bûvyje. Visuomeniniai lietuviø kalbos istorijos 

bruoþai, Èikaga: Lituanistikos instituto leidykla, 

1987, 209–212. 

4 ÅÂÀÍÃÅËIÅÑÚ ÀÍÒÚ ÍÅÄªËIÎÑÚ ÄÅ- 

ÍÓÍÚ ÈÐÚ ÊÈÒÓÍÚ ØÂÅÍ×Þ, Êóðiîñú 

èðà ñêàéòîìàñú Áàæíèöiîñº Øâåíòîñº 

ïàðú èøòèñóñú ìåòóñú, ïàãàëú Ðèìà 

èðåäèìà. ËÅÒÓÂÈØÊÀÉ ÏÀÐÀ- 

ØÈÒÀÑÚ. ÂÈËÜÍÞÉ, ÑÏÀÓÑÒÓÂÅÍÚ 

Ð. Ì. ÐÎÌÌÀ. 1865; LLTIB: 23404. 

5 [Juozapas Arnulfas Giedraitis,] NAUJAS 

ISTATIMAS JEZAUS CHRISTAUS 

WIESZPATIES MUSU LIETUWISZKU 

LEÝUWIU ISZGULDITAS PAR JOZAPA 

ARNULPA KUNIGAYKSZTI GIEDRAYTI 

WISKUPA ÝIEMAYCZIU, ÝENKLINIKA 

S. STANISLOWO, ISZSPAUSTAS PAS 

KUNIGUS MISSIONORIUS WILNIUJE 

1816; LLTIB: B 4167 Remiantis Aldonos 

Praðmantaitës analize, jog Giedraièio 

Naujas Ástatymas buvo ne du sykius perleistas, 

bet perrinktas, ðis Naujo Ástatymo 

egzempliorius yra pirmojo rinkimo. 

Þr. Aldona Praðmantaitë, Þemaièiø vyskupas 

Juozapas Arnulfas Giedraitis, Vilnius: 

Diemedis, 2000, 255–257. 

6 Antanas Alekna, Þemaièiø vyskupas Motiejus 

Valanèius, Èikaga: Lituanistikos institutas, 

2 1975, 184. 

123 Kirilikos Evangelijø (Åâàíãåëiåñú, 1865) 

raðyba: Laurynas Ivinskis ir 

Jonas Kreèinskis 0 0 0

parengë Laurynas Ivinskis, taèiau palyginus Evangelijø rusiðkà ortografijà su savarankiðkai 

Ivinskio parengtu kiriliniu 1865 metø Kalendoriumi 7 , kaip paaiðkës ið ðio 

straipsnio, matyti akivaizdþiø rusø abëcëlës taikymo koncepcijos skirtumø. Todël 

remdamasi Subaèiaus sudarytu kirilikos ortografijos ypatybiø modeliu (Subaèius 

2004, 171), bandysiu palyginti Evangelijø kirilikos ortografijos (reikalui esant ir 

fonetines) ypatybes su kitais Ivinskio darbais, taip pat ir platesniu to laikotarpio 

darbø kontekstu. Bus lyginama Evangelijø perraðinëtojo-sudarytojo nors ir ne iðtisai 

ir ne ið eilës imto teksto ið Giedraièio Naujo Ástatymo ortografija, vertinama, kiek ir 

kaip keistas transkribuojamas tekstas bei perraðinëtojo koncepcija. 

2. EVANGELIJØ P ARENGIMO PROBLEMA. Merkio teigimu, Evangelijos buvo 

iðspausdintos 1865 metø gruodþio pradþioje (Merkys 1994, 53). Apie jø atsiradimà 

kunigas Alekna raðo: 

Vilniaus Mokslo Apskritis buvo atsiuntæs Valanèiui percenzûruoti naujà leidimà 

Evangelijø, skaitomø baþnyèiose. Valanèius atraðë inspektoriui Novikovui: „[...] iðleistoji 

Vilniuje Evangelijø knyga atspausta su daugybe klaidø ir atsiøstas cenzûrai 

ekzempliorius, perraðytas ið anos knygos rusiðkomis raidëmis, labai klaidingas. 

Taigi ar neteiksies Tamsta pavesti Ivinskiui, kad paimtø nuo manæs instrukcijà apie 

sustatymà kito geresnio egzemplioriaus Evangelijø pagal þemaitiðkà Biblijà Naujo 

Ástatymo, iðleistà vyskupo Juozapo Giedraièio“. Valanèiui atsakë Vilniaus Mokslo 

Apskrièio inspektorius Novikov: „[...] delei Tamstos raðto 9. VI. Nr. 1374 að pavedþiau 

P. Ivinskiui þodis á þodá perraðyti rusiðkomis raidëmis vartojamus katalikø 

baþnyèioje perskyrimus þemaitiðkos Evangelijos ið egzemplioriaus Naujo Ástatymo, 

vertimo vyskupo Giedraièio“. Siunèiama tà Ivinskio rankraðtá ir praðoma padëti 

cenzûros paraðà. Valanèius já suteikë [...] (Alekna 21975, 184). 

Vadinasi, Evangelijas perraðyti Valanèius rekomendavo Ivinská, kurá paþinojo ið 

anksèiau. Valanèius buvo, anot Danutës Petkevièiûtës, „vienas ið rimèiausiø talkininkø“ 

8 platinant Ivinskio kalendorius. Merkys taip pat neabejoja, kad Evangelijas 

kirilika perraðë Ivinskis. Jis raðo, kad „dar 1865 m. kovo 10 d. I. Ðulginas ragino 

Kornilovà greièiau spausdinti evangelijas. I. Kornilovas tam pritarë ir Ivinskis gavo 

uþduotá perraðyti jas rusiðku raidynu“ (Merkys 1994, 53). Akivaizdþiai vyrauja 

nuomonë, kad Evangelijø perraðinëtojas ir sudarytojas esàs Laurynas Ivinskis. Norint 

tuo ásitikinti, reikëtø palyginti Ivinskio savarankiðkai parengtà 1865 metø kiriliná 

Kalendoriø (vëlesni Ivinskio kalendoriai perdaryti ar sudaryti Jono Kreèinskio) 

su Evangelijø raðybos ypatybëmis. 

7 ÊÀËÅÍÄÎÐÞÑÚ ÓÊÈØÊÀÑÚ ÀÍÒÚ 

ÌÝÒÓ ÂªØÏÀÒªÑÚ 1865, ÂÈËÜÍÀ, 

âú Òèïîãðàôié À. Ñûðêèíà. 1865; 

VUB: L R 2532. 0 0 0 

8 Danutë Petkevièiûtë, Laurynas Ivinskis, Vilnius: 

Mokslas, 1988, 126. 


3. EVANGELIJØ KIRILIKOS ORTOGRAFIJOS BRUOÞAI. 

3.1. Ðioje knygoje kirilikos raide þymima keletas garsø (pirmi pateikiami 

pavyzdþiai ið Giedraièio Naujo Ástatymo, antri – ið Evangelijø): 

(a) vakarø aukðtaièiø [e]: bet 16 – áåòú 4, giwenimà 141 – ãèâåíèìà 56, iszgirdæs 

16 – èøãèðäåñú 4, kélasi 16 – êåëÿñè 4, néndræ 16 – íåíäðå 5, Newerk 97 – Íå âåðêú 

77, seseri 107 – ñåñåðè 124, werpia 9 – âåðïÿ 76, êenkùus 40 – æåíêëóñú 90; 

(b) ði grafema vartojama ir toje pozicijoje, kur vakarø aukðtaièiai taria garsà 

[ë], o þemaièiai – dvibalsá [ie] ir redukuotà garsà [¼]: dukte 13 – äóêòå 88, kalbieti 

16 – êàëáåòè 5, Kieles 163 – êåëåñú 39, paeme 147 – ïàåìå 34, pawargielems 16 – 

ïàâàðãåëåìñú 5, pradiejo 16 – ïðàäå³î 5, tewas 88 – òåâàñú 17; 

(c) taip pat raide þymimas vakarø aukðtaièiø dvibalsis [ie]: anie 16 – àíå 5, 

Diewo 128 – Äåâî 4, kwieãiu 21 – êâå÷þ 21, kiekwiena 108 – êåêâåíà 32, Liepkit 147 – 

ëåïêèòú 34, priesz 108 – ïðåøú 32, uêtiesa 141 – óæòåñà 56, wieszpaties 34 – 

Âåøïàòåñú 38. 

Toks raidës raðymas trijose skirtingose pozicijose Ivinskiui nebuvo bûdingas. 

Pavyzdþiui, savarankiðkai parengtame 1865 metø kiriliniame Kalendoriuje grafema 

jis þymëjo dvi pozicijas – vak. a. garso [e] ir [ë] (þemaièiø [ie]), bet ne vak. 

a. dvibalsio [ie] (Subaèius 2004, 153): êóð³îñå ‘kuriose’ 4, ïàãåëüáºòó ‘pagelbëtø’ 23, 

ïðèêåëòó ‘prikeltø’ 24; äåëú ‘dël’ 12, ñàóëå ‘saulë’ 13, èíòèêå³î ‘átikëjo’ 20. Stanislovo 

Mikuckio ir Ivinskio kartu sudarytoje 1864 metø ÀÁÅÖÅËÅ ÆÅÌÀÉÒÈØ- 

ÊÀÉ-ËªÒÓÂÈØÊÀ 9 (plaèiau þr. Subaèius 2004, 141–142), kaip ir Kalendoriuje, ðia 

raide þymimi tie patys du garsai – aukðtaièiø [e] ir [ë]. Tokiose pat dviejose pozicijose 

raidæ vartoja Tomas Þilinskis 1865 metø ÀÁÅÖÅËÅ ËªÒÓÂÈØÊÀÉ- 

ÐÓÑÈØÊÀ 10 , taip pat ir vëlesni vertëjai – Otonas Praniauskas 11 , Jokûbas Liutostanskis 

12 , Kazimieras Lelis 13 ir kiti. Taèiau toks þymëjimas trijose pozicijose (ir 

9 ÀÁÅÖÅËÅ ÆÅÌÀÉÒÈØÊÀÉ- 

ËªÒÓÂÈØÊÀ. Èøäôòà ïàð èñàêèìà Iî 

Ìèëåñòàñ Âèðÿ¢ñioÿ Ðåäèòîÿ øÿ¢ðåñâàêàðî 

øàëºñ Ì. Í. ÌÓÐÀÂÜÅÂÀ. 

ÂÈËÜÍÞÅ. Ñïà¢ñòóâåå À. Êèðêîðà. 

1864; VUB: L R 72. 

10 ÀÁÅÖÅËÅ ËªÒÓÂÈØÊÀÉ-ÐÓÑÈØÊÀ, 

ÄÅË ÍÀÓÄÎÑ ËÅÌÝÍÒÎÐÈØÊÓ 

ÌÎÊÑËÈÍÈÉ×Þ ñóäåòà Íî 

Êàììèññèioñ Ðóíäàâîñ Ïóáëè÷íî 

Àïøâºòèìî èð ïàëåé ïàñòàíàâèéèìà 

Êîìèòåòî Ðåäàí÷io Êàðàëèñòåå Ëåíêó 

èøñïà¢ñòà. ÂÀÐØÀÂÀ. Ñïà¢ñòóâåå 

Êîìèññèioñ Àïøâºòèìî Ïóáëè÷íî. 

1865; VUB: L R 4923. 

11 ÈØÃÓËÜÄÈÌÀÉ ØÂÅÍÒÓ ÅÂÀÍÅËIÞ 

ÀÍÒÚ ÂÈÑÓ ÍÅÄªËÞ ÈÐÚ ØÂÅÍ×Þ 

ÈØÒÈÑÓ ÌÅÒÓ. ÄÀËÈÑÚ ÒÐÅ×ß. 

ÂÈËÜÍÞÉ Ñïàéñòóâåº À. Ã. Ñûðêèíà. 

1870; LLTIB: B 2389-III. 

12 ÈØËÀÉÄÅÍÑÚ ÓÃÍÈ, ÍÅ ÁÅ ÓÆÃß- 

ÑÈÍÑÈ. ÂÈËÜÍÀ. Èçäàíiå Ðóññêîé 

Êíèæíîé Òîðãîâëè À. Ñûðêèíà, Áîëüøàÿ 

óë., ñîáñòâ. äîìú ¹ 88. 1888; VUB: 

L R 1074. Taip pat yra perraðæs kirilika – 

ÊÀÓÊÀÇÀ ÍÅÂÀËÜÍÈÊÀÑÚ. ËßÎÍÀ 

ÒÎËÑÒÎÈ (Ïàðòëóìî÷èòà èøú ðóñêèøêà). 

ÂÈËÜÍÀ. Òèïîãðàôiÿ À. Ñûðêèíà, 

Áîëüøàÿ óë., ñîá. ä., ¹ 88. 1891; 

VUB: L R 57. 

13 ËªÒÓÂÎÑÚ ÊÐßÓ×ªÌÚ ÄÐÀÏÀÍÓ 

ÑÓÊÈÐÏÈÌÀ ÌÎÊÑËÀÑÚ ñêèðèìú 

äåëü ïàòüìîêèìàñè. Ñóñòàòèòàñú èðú 

èøäóîòàñú íóîãú ÊÀÇÈÌßÐÀ Â. Ëß- 

ËÈÑÚ. ÑÏÀÓÑÒÓÂÅ À. ÐÅÉÍÁÅÐÃß. 

Ìèíòàóio, àíòú äiäæioñioñú óëè÷ioñú 

¹ 17. 1887; VUB: L R 2239. 




vak. a. [ie]) bûdingas Kreèinskio suformuotai kirilikos ortografijos sistemai, niekas 

kitas ið minëtø autoriø grafiðkai trijø skirtingø garsø viena raide neþymëjo. 

Tiesa, trijø pozicijø þymëjimas viena raide bûdingas Ivinskio rengtam ir po to 

Kreèinskio redaguotam 1866 metø Kalendoriui (liudijama, kad já rengë Ivinskis, o 

spausdinimu rûpinosi Kreèinskis; Merkys 1994, 92). Gali kilti klausimas, ar rengdamas 

Evangelijas Ivinskis nebuvo paveiktas Kreèinskio ortografijos modelio. 

Subaèius raðo, kad abiejø vertëjø kirilikos taikymo lietuviø kalbai koncepcija 

stipriai skyrësi: „tiek Ivinskis, tiek Kreèinskis þinojo, kad taiko kirilikos abëcëlæ 

skirtingai, kad jø sistemos nëra suderinamos“ (Subaèius 2004, 162), o minëtame 

1866 metø kalendoriuje Kreèinskio ortografijos ypatybës akivaizdþiai uþgoþë Ivinskio. 

Ivinskio ir Kreèinskio ortografijø santykis kiek paaiðkëja palyginus keletà daþnai 

pasitaikanèiø þodþiø ið ankstesniø Ivinskio ir Kreèinskio 14 darbø su 1866 metø 

Kalendoriaus bei analizuojamos Evangelijø knygos pavyzdþiais (þr. 1 lentelæ). 

Daþnai Ivinskio Evange- Ivinskio Kreèinskio Trumpas Senas 

pasitai- 1865 me- lijos ir Kre- Kantièkos15 Katekiz- aukso 

kantys tø Kalen- (1865) èinskio mas16 altorius17 þodþiai dorius 1866 metøKalendorius 

(1865) (1866) 

[ë] dël äåëú 23, 24, äºëú 3, 60, äºëú 28, äºëú 19, äºëú 4, 5, äºëú 31, 

28, 38, 41 Êîäºëú 21, 31, 36, 55 22, 23, 29 10, 11 32(2õ), 42, 

êîäºëú 44 45 

turëti Àïòóðåäà- òóðºñú 75, òópºäaìè àïòóðºñìà èøòóðºå àïòóðåèâà 

24, òóðºiî 32, 36, òóðºå 17, òóðºå 21, òóðºå ìà 69, 

àïòóðåèìà 34, 85 66, 68, 15, 17, 18, 19, 20, òóðº- 

38, 41, óæòóðº- 19 òóðºòó- äàìñú 27, 

òóðåòè 29 òååé 28 ìåìú 25 òóðºêú 

51 

14 Prof. Giedriaus Subaèiaus vedamø paskaitø-seminarø 

„Lietuviø kalbos istorija“ 

metu (Ilinojaus universitete Èikagoje) 

kirilika perraðytø knygø Trumpas Katekizmas 

bei Senas aukso altorius preliminari filologinë 

analizë parodë, kad ðiø tekstø kirilikos 

ortografijos modeliai labai panaðûs 

á Kreèinskio suformuluotàjá modelá. Merkys 

raðo, kad Senas aukso altorius perraðyti 

rusiðku raidynu buvo pavestas Ivinskiui, 

bet vëliau, jau Ivinskio perraðytà, taisë 

Kreèinskis (Merkys 1994, 50–51). Norëdama 

ásitikinti, ar ðiose knygose atsispindi 

Kreèinskio ar Ivinskio kirilikos ortografijos 

modelis, átraukiau jas á daþnai pasitaikanèiø 

þodþiø lentelæ. 

15 [Êàíòû÷êàñú àðáà êíèíãà ãºñìþ ïàðú 

Ìîòºþ Âîëîí÷åâñêè âèñêóïà ïàðâåéçºòà 

èðú èøíàóå èøñïàóñòà. Âèëüíþé, ñïàóñòóâåèº 

À. Ñûðêèíà 1865]; VUB: L R 1283. 

16 ÒÐÓÌÏÀÑÚ ÊÀÒÅÕÈÇÌÀÑÚ Àóêùÿóñåé 

êðàøòà âèðåñíèáåé ë³éïàíòú ïàðàøèòàñú 

äºëú êàòàëèêó ÿóíóìåíåñú è 

ìîêñëóñú ëåéäàìîñú ÈØÑÏÀÓÑÒÀÑÚ 

ÂÈËÜÍÞÉ, Cïàóñòóâåíú Ð. Ì. ÐÎÌÌÀ. 

1865; LLTIB: 909. 

17 ÑÅÍÀÑÚ ÀÓÊÑÀ ÀËÒÎÐÞÑÚ ÀÐÁÀ 

ÑÓÐÈÍÊÈÌÀÑÚ ÈÂÀÉÐÞ ÌÀËÄÓÍÚ 

ÈÐÚ ÃªÑÌÞÍÚ [...] ÂÈËÜÍÞª ñïàóñòóâåíú 

Ð. Ì. Ðîììà. 1866; LMAB: 63847. 


Daþnai Ivinskio Evange- Ivinskio Kreèinskio Trumpas Senas 

pasitai- 1865 me- lijos ir Kre- Kantièkos Katekiz- aukso 

kantys tø Kalen- (1865) èinskio mas altorius 

þodþiai dorius 1866 me- (1865) (1866) 

tø Kalendorius 

[ë] tëvas Òºâà 15, 25, Òåâà 38, 55, òåâóíú 31 Òåâà 13, 28, Òåâà 25, 30, Òåâà 26, 

Òºâàñú 11, òåâàñú 17, Òåâå 43, Òåâàñú 5, 27, 36, 

20 38, 46, 48 Òåâóé 42 Òåâå 6, Òåâå 40 

Òåâó 25, 30 

[ie] diena äºíà 6, 11, äåíîº 16, äåía 6, 7, äåíîñú 10, äåíîé 9, äåíà 7, 33, 

12, 13, äåíó 16, 8, 9, øåíäåíà 24, 34, 41, 

Äºíàñú 4, äºíàñú 58, äåíà 31, 39, 65 äåíó 25 äåíîº 27 

66 äåíóíú 28 

Dievas Äºâà 10, 12 Äåâå 70, 71, (vienintelë Äåâà 61, Äåâà 6, 7, Äåâà 27, 

Äåâî 4, 63 iðimtis: èia 66, 68, 10, 29, 33, 34, 

ði leksema Äåâå 9(4õ), Äåâàñú 4, 5 Äåâàñú 36, 

raðoma 

dvejopai) 

Äåâà 29; 

Äºâà 70, 

Äåâñú 45 Äåâóé 35 

Äºâå 72 

niekas Íåêàñú 75, íåêà 66 íåêàäîñú íåêà 6, 8, íåêà 40, 

íåêî 63 50, 13, íåêàäîñú 

íåêñú 62 íåêóìåòú 44, 52, 

6 íåêàäú 

vienas âºíàìú 28, âåíà 25, âåíà 36, âåíà 68(2x), âåíàñú 5, âåíà 40, 

âºíó 28 âåíàñú 34, âåíàñú 41 71, âåíè âåíàòèíè Âåíà 7, 

âåíî 63, 102, âåíñú 9, âåíèáå 28, 

âåíîêú 63 96 âåíîñú 5 êåêâå- 



Jonas Kreèinskis 0 0 0 

40 

íàñú 38 

Vieðpaties Âºøïàòºñú Âåøïàòå Âåøïàòåñú Âåøïàòè Âåøïàòåñú Âåøïàòå 

5, 8, 12 64, 67(2x), 31 11, 6(2õ) 37, 38, 46, 

Âåøïàòåñú Âåøïàòcú Âåøïàòè 

38 12 36 

1 lentelë. Ivinskio ir Kreèinskio kirilika perraðytuose darbuose daþnai pasitaikanèiø 

þodþiø ir ortografijos pavyzdþiai

Nors lentelëje pateikiama tik keletas tuose darbuose vartojamø þodþiø, bet jie yra 

tarp daþnesniøjø. Lentelës pavyzdþiai gali atrodyti gana netikëti, nes ne Ivinskio, 

o Kreèinskio pavyzdþiai gana tiksliai atitinka Evangelijø pavyzdþius. Daugumos 

Evangelijø þodþiø ir raðyba skiriasi nuo Ivinskio raðybos modelio, vartoto 

1865 metø Kalendoriuje, o turi labai daug panaðumø su Ivinskio ir Kreèinskio 1866 

metø Kalendoriumi bei su Kreèinskio suformuluota raðymo sistema. Mintis apie 

jødviejø vëlesná bendradarbiavimà galëtø neatrodyti visai nereali 18 . 

3.2. Evangelijose tam paèiam vak. a. garsui [e] þymëti vartojama ir raidë : 

(a) atsigieria 140 – àòñèãåðÿ 18, didzia 128 – äèäæÿ 3, giarà 140 – ãÿðà 18, ùabiaus 

109 – ëàáÿóñú 33, pakialkite 128 – ïàêÿëüêèòå 3, tolausias 11 – òîëÿóñÿñú 20, êiames 

128 – æÿìåñú 3; 

(b) raide taip pat þymimas vak. a. [ja]: gunditojas 4 – ãóíäèòîÿñú 29, kùausiniejanti 

88 – ê[ë]àóñèíåÿíòè 16, Mokitojau 163 – Ìîêèòîÿó 40, numazgojau 163 – 

íóìàçãîÿó 40, saugoja 109 – ñàóãîÿ 33, stojas 11 – ñòîÿñú 20, tuojaus 123 – òóîÿóñú 28. 

Ið ðiø pavyzdþiø galima pastebëti Evangelijø perraðinëtojà stengusis raðyti grafemà 

ne kaip papuolë, bet orientavusis á lotyniðkà grafikà. Daþniausiai 

raðomas ten, kur lotyniðkais raðmenimis Giedraièio 1816 metø Naujame Ástatyme esti 

atspausdinta ar . Tik retkarèiais perraðinëjant ið Naujo Ástatymo nepaisoma 

lotyniðkos grafinës iðraiðkos variacijø ir stengiamasi vienodinti (plg. gieray 163 – 

ãÿðàé 40, kieturias 4 – êÿòóðåñú 29, waykielis 3 – âàéêÿëècú 15). 

Konkurencija tarp grafemø ir tam paèiam garsui [e] þymëti bûdinga 

visiems minëtiems Praniausko, Liutostanskio, Lelio kirilika raðytiems darbams. 

Apie Ivinskio grafiná apsisprendimà raðyti raidæ ten, kur lotyniðkame variante 

yra ar gana keblu, nes nëra iðlikusio 1865 metø Kalendoriaus lotyniðkojo 

varianto rankraðèio, taèiau matyti, kad tam tikrus þodþius jis stengësi raðyti nuosekliai. 

Tuo tarpu Kreèinskis paraidþiui perraðinëdamas kirilika originalø tekstà 

neiðvengë ir varijavimo. Plg. Ivinskio 1865 metø Kalendoriaus: Ãÿðàäåÿ 25, 

18 Tai liudytø ir du draugiðki Kreèinskio laiðkai 

Ivinskiui, iðspausdinti knygoje Laurynas 

Ivinskis, Raðtai, Vilnius: Lietuviø lite- 

1 pav. [Juozapas Arnulfas Giedraitis,] 

Naujas Ástatymas, 1816, 36: ávardis 

tau Evangelijose perraðytas òàâú, o 

ið þodþiø doni, donies sukuriami hipernormalizmai; 

LLTIB: 4167 

ratûros ir tautosakos institutas, 1995, 

506–507. 


2 pav. Evangelijos, 1865, 87: 

ávardis òàâú, hipernormalizmai 

äóîíè, äóîíåñú; 

LLTIB: 23404 

ãÿðýñíýé 26; Kreèinskio Kantièkø: ãÿðà 10, 11, ãåðó 12, ãåðÿóñú 30; Seno aukso altoriaus: 

ãÿðà 30, ãÿðàäºèñòåñú 26 (ir ãåðà 30, ãåðàéñú 30). 

3.3. Raidë Evangelijose vartojama keliose pozicijose – daþniausiai þodþiø 

eiti, esti ðaknyse ir apskritai þodþio pradþioje, pavyzdþiui: 

(a) ateimas 40 – àòýièìàñú 90, ateys 128 – aòýéñú 3, ateywis 135 – àòýéâèñú 42, ejo 

88 – ý³î 16, 17; ir esanti 135 – ýñàíòè 42, esi 16, 141 – ýñè 4, 113; elgietaudamas 123 – 

ýëüãåòàóäàìàñú 28, elgetauti 118 – ýëüãåòàóòè 68, Eliosziumi 26 – Ýë³³øþìè 116, Elzbieta 

84 – Ýëüçáåòà 109 (plg. Kantièkose: Åëüæáåòà 15, Ýëüæáåòà 42), ereley 40 – 

ýðåëåé 90, erszkecziu 100 – ýðøêå÷þ 26, 67, 150 (plg. Kantièkose: ýðøêåòåéñú 40, 52, 

ýðøêå÷þñú 59), Ewangelià 82 – Ýâàíãåë³ÿ 135, Ýâàíãåë³åñú 145, eêiero 93 – ýæÿðî 63; 

(b) grafema taip pat paþymimas ir dvibalsio [ei] pirmasis dëmuo, nors tokiø 

atvejø nëra daug: paweyksùà 163 – ïàâýéêñëà 40 (plg. Ivinskio 1865 metø Kalendoriuje: 

Ïàâýéêñëà 25[4õ]; Sename aukso altoriuje: ïàâeéêñëà 40, 61), teysuju 13 – òýéñóþ 128, 

weydmayniey 8 – âåéäìàéíýé 142; 

(c) garsui [e] þymëti ne þodþio pradþioje vos keli atvejai: Grekiszkay 173 – 

ãðýêîíèøêàé 153 (pakeistas þodis, nors ðaknis ta pati), penia 9 – ïýíà 76. 

Raidæ þodþiø eiti ir esti vediniuose ir þodþio pradþioje raðydavo beveik visi 

to meto perraðinëtojai. Taip raðoma Mikuckio ir Ivinskio Abëcëlëje, Þilinskio Abëcëlëje, 

Kreèinskio redaguotame Sename aukso altoriuje, Trumpame Katekizme, taip pat 

kartu su Ivinskiu parengtame kalendoriuje (nors plg. ið 1866 metø Kalendoriaus – 

ïýíà 50, ýæÿðà 82, kurie galëtø bûti likæ Kreèinskio nepastebëti redaguojant Ivinskio 

tekstà). Savarankiðkai rengtame Ivinskio 1865 metø Kalendoriuje ðios raidës 

vartojimas ryðkiai skiriasi nuo minëtøjø. Pasak Subaèiaus, „raidës kiekybiniai 

parametrai akivaizdþiai daug didesni“ (Subaèius 2004, 154). Ivinskis ðià raidæ 

vartojo ávairiose pozicijose, o ne tik minëtuose þodþiuose ar jø vediniuose, pavyzdþiui, 

àïðýéøêèìàñú 5, Êàðàëåíýñú 5, ìýòó 4, øâýíòýñú 4. Subaèius teigia, kad 

Ivinskis buvo nusistatæs þymëti visus [ei] dvibalsio atvejus raide (ir ), todël 

pavyzdþiai ið Evangelijø su ðiuo dvibalsiu tarsi patvirtintø ðiokià tokià jo autorystæ. 

Bet apskritai vartosena Evangelijose daug panaðesnë á Kreèinskio kirilikos 

modelá. 




3.4. Grafema jatj Evangelijose þymima keletas fonetiniø pozicijø: 

(a) vak. a. dvibalsis [ie]: abiejems 21 – àáºeìñú 22, aniems 106 – àíºìñú 123, 

mieùas 17 – ìºëàñú 106, pietus 36 – ïºòóñú 82, sniegas 27 – cíºãàñú 30, swieto 128 – 

câºòî 3, szwiesus 27 – øâºñóñú 30, wietà 175 – âºòà 97; 

(b) vak. a. [ë] (þemaièiø [ie]): bega 156 – áºãà 57, beda 40 – áºäà 89, del 128 – 

äºëú 3, Kodel 12 – Êîäºëú 21, menesio 128 – ìºíåñ³î 3, menuo 40 – ìºíóî 90, neturejo 

100 – íå òóðº³î 26, niera 3 – íºðà 101, sekùà 21 – ñºêëà 21, wejus 12 – âºþñú 21; 

(c) vak. a. [e]: didesnis 21, 154 – äèäºñèíñú [sic!] 22, äèäºñíèñú 36, jeys 88 – ºéñú 

17, ùetesnis 140 – ëåòºñíèñú 18, nereges 154 – íå ðºãåñú 36, sekie 33 – ñºêå 38. Galima 

skirti morfologinæ raðymo pozicijà – Evangelijø perraðinëtojas tarsi buvo apsisprendæs 

raidæ raðyti vietininko linksnyje: anose denose 40 – àíîñº äåíîñº 89, 

dayktuose 88 – äàéêòóîñº 17, metuose 88 – ìåòóîñº 17, namuose 16 – íàìóîñº 5. 

Lyginant toká grafemos vartojimà Evangelijose su kitø kirilikà taikiusiøjø 

ortografijos modeliais matyti, kad Mikuckis, Þilinskis ja þymëjo vak. aukðtaièiø 

garsà [ie]. Ivinskis 1865 metø Kalendoriuje jà raðë dar ir aukðtaièiø [ë] garsui þymëti. 

Kreèinskio rengtuose darbuose – Kantièkose, Sename aukso altoriuje, Trumpame Katekizme 

– ðia grafema, panaðiai kaip , þymimos trys skirtingos pozicijos: aukðtaièiø 

[ë], [e] ir dvibalsis [ie], nes transkribuojant Kreèinskiui svarbiausia buvo ne kuo 

tiksliau uþraðyti garsus, bet ieðkoti panaðumø su rusø ortografija (þr. Subaèius 

2004, 165). Tokios pat fonetinës pozicijos þymimos ir 1866 metø Kalendoriuje. 

Kreèinskis daþnai raidæ raðë þodþio gale (vietininko linksnyje) ir dvibalsyje [ei]. 

Pavyzdþiui, Sename aukso altoriuje: ø³îº äåíîº 27, òð³³îñº àñàáîñº 28; àïðºéøêè 

35, äèäåñíºé 73. Ivinskiui toks dvibalsio [ei] þymëjimas nebuvo bûdingas, todël 

keletas Evangelijose pasitaikanèiø „kreèinskiðkai“ uþraðytø dvibalsio [ei] pavyzdþiø 

(èøøâºéñòóñú 33, íå àïðºéøêå 116, ìàæàòèêºé 76) bei grafemos raðymas 

trijose skirtingose fonetinëse pozicijose galëtø bûti dar viena jungtis tarp Evangelijø 

ir Kreèinskio darbø. 

3.5. Evangelijose þodþio pabaigoje raðomas jeras : ant 128 – aíòú 3, bus 

128 – Áóñú 3, baymes 128 – áàéìåñú 3, isztark 11 – èøòàðêú 20, Liepkit 147 – 

Ëåïêèòú 34, szwentes 88 – øâåíòåñú 16, tarnas 11 – òàðíàñú 20, tarp 88 – òàðïú 

16, tewas 88 – òåâàñú 17. Jo nëra Mikuckio, Þilinskio darbuose, bet jis vartotas tiek 

Ivinskio, tiek Kreèinskio perraðuose. 

3.6. Minkðtoji afrikata nuosekliai keièiama raidëmis : apùaydzia 

157 – àïëàéäæÿ 47, didzia 128 – äèäæÿ 3, dziaugsmu 100 – äæÿóãñìó 26, dzius 128 – 

äæþñú 3, ùaydzias 40 – ëàéäæÿñú 91, medziu 128 – ìåäæþ 4, meldziu 116 – ìåëüäæþ 

61, êodzey 128 – æîäæåé 4, êwayzdziu 128 – æâàéçäæþ 3. Taip afrikata buvo raðoma 

Mikuckio, Þilinskio, individualiuose Ivinskio darbuose, bet Kreèinskis kai kuriuose 

tekstuose minkðtàjà afrikatà þymëjo dvejopai – ir – priklausomai 

nuo originalo raðybos (plaèiau þr. Subaèius 2004, 160). 


Raidë Garsas Ivinsk. Mikuck. Þilinsk. Evan- Ivinsk. Kreè. Kreè. Kreè. 

1865 ir Abëcëlë gelijos ir Kreè. Kan- Senas Trum- 

Kalen- Ivinsk. 1866 tièkos aukso pas Kadorius 

Abëcëlë Kalend. altorius tekiz- 

(3.1.) : (a) [e] + + + + + + + + 

(b) [ë] + + + + + + + + 

(c) [ie] - - - + + + + + 

(3.2.) : (a) [e] + + + + + + + + 

(3.3.) : (a) þ. 

pradþ., 

eiti, esti 

+ + + + + + + + 

(b) dvibals. 

[ei] + - - + - - - - 

(c) [e] + + + + + + + + 

(d) [ë] - - + - - - - - 

(3.4.) : (a) [ie] + + + + + + + + 

(b) [ë] + - - + + + + + 

(c) [e] - - - + + + + + 

(3.5.) – + - - + + + + + 

(3.6.) [dþ’] - - - - - + - - 

+ + + + (+) + (+) (+) 

(3.7.) [uo] + + + - - - - - 

[au] + + + - - - - - 

- - - - - + + + 

2 lentelë. Evangelijø ortografijos palyginimas su kitø to meto perraðinëtojø kirilikos ortografijos 

modeliais 

3.7. Reikia pridurti, kad 1865 metø Kalendoriuje Ivinskis dvibalsá [uo] raðë raide 

, dvibalsá [au] þymëjo raide , kurios dingsta jau 1866 metu Kalendoriuje, jø 

taip pat nëra nei Evangelijose, nei Kreèinskio ortografijos modelyje. Tuo tarpu Kreèinskis 

Kantièkose, Sename aukso altoriuje, Trumpame Katekizme buvo ásivedæs raidæ 

, kurios ðioje knygoje taip pat nëra. Greièiausiai jos nevartojimà galima paaiðkinti 

tuo, kad Kreèinskis nuosekliai sekë originalo lotyniðkomis raidëmis raðybà, o 

Giedraièio Naujame Ástatyme raidës , þyminèios paplatëjusá þemaièiø [¼], kurià 

Kreèinskis bûtø galëjæs þymëti , nëra. 

mas 




4. IVINSKIO IR KREÈINSKIO INDËLIS RENGIANT EVANGELIJAS. 

Evangelijø analizë ir kirilikos ortografijos ypatybiø lyginimas su kitø autoriø kirilikos 

ortografijos modeliais verèia stipriai abejoti, jog Ivinskis Evangelijas rengë pats 

vienas. Nedera pamirðti, kad, Merkio þodþiais, 1864 metais Ivinskio perraðomos 

knygos – Tado Juzumo ir Jeronimo Kiprijono Raèkauskio sudarytosios maldaknygës 

Senas aukso altorius – ortografija nepatiko Kauno ðvietimo apygardos inspektoriui 

Novikovui: „1865 m. vasario 12 d. N. Novikovas I. Kornilovui skundë Ivinská, 

kad ðis blogai atlieka jam duotà darbà“ (Merkys 1994, 53). Tuomet ði knyga buvo 

perduota Kreèinskiui, kurio darbu Kauno gubernatorius, atrodo, buvo patenkintas: 

„Kreèinskis neatsitiesdamas sëdëjo prie ðio darbo, man reikalaujant, taisë raudonu 

raðalu [...], kad galima bûtø matyti, kaip labai niekam vertas Ivinskio darbas“ 

(Merkys 1994, 53). Ðios citatos ið laiðkø prieðtarautø ankstesnei Novikovo nuomonei, 

iðdëstytai laiðke Valanèiui, kur jis sakosi siunèiàs Valanèiui perþiûrëti Ivinskio 

darbà. Juo labiau kad Evangelijø knyga pradëta rengti ið karto po to, kai Novikovas 

apskundë Ivinská Kornilovui. Ið teksto analizës matyti, kad nemaþai prisidëjæs 

prie Evangelijø turëjo bûti ir Kreèinskis – tam tikri ortografijos bruoþai, atskirø 

þodþiø raðymas bûdingas tik Kreèinskui, o ne Ivinskiui ar kam kitam. 

Kad bûtø dar akivaizdþiau, palyginkime keletà paties Ivinskio rengto 1865 metø 

Kalendoriaus citatø ið Evangelijø, kurios Ivinskio parenkamos kiekvienai savaitei, su 

atitinkamais pavyzdþiais ið Evangelijø: 

Evangelijos 1865 Ivinskio 1865 Kalendorius 

áåòú êóðå áóâî ïàêâåñòè, íå áóâî Áåòú êóðº áóâî ïàêâºñòè, íý áóâî 

âåðòàéñú. 83 âýðòàéñú. 20 

Âåøïàòå! ãÿëüáåêú ìóñú, æóñòàìå. 21 Âºøïàòº! ãýëüáºêú ìóñú, æóâàìý. 21 

Èíòèêºio æìîãóñú êàëáàé, êóðåíú ÿìú Èíòèêåio æìîãóñú êàëáàé, êóðýíú ÿìú 

ïàñàêå Iåçóñú. 84 ïàñàêå Iåçóñú. 20 

Ìèëåñè Âåøïàòè Äåâà òàâî, èøú âèñîñú Ìèëåñè Âºøïàòè Äºâà òàâà, èøú âèñîñú 

øèðäåñú òàâî. 73 øèðäºñú òàâî. 18 

ïàêâåñòàñú àíòú ñâîäáîñú, íå ñºñêèñú Ïàêâºñòàñú àíòú ñâîäáîñú, íý ñºñêèñú 

àíòú ïèðìîñú âºòîñú. 78 àíòú ïèðìîñú âºòàñú. 19 

ïàëàéìèíòè, êóðå íå ðåãºio, î èíòèêºio. Ïàëàéìèíòè, êóðº íý ðýãåio î èíòèêåio. 14 

97 

øòàé òåâàñú òàâî èðú àøú ãàéëåñèíãè Øòàé Òºâàñú òàâî, èðú àøú ãàéëºäàìè 

åøêîioìå òàâåñú. 17 ºøêîåìú òàâºñú. 11 

3 lentelë. Evangelijø ortografijos palyginimas su Ivinskio 1865 metø Kalendoriaus ortografija 

Matyti, kad Evangelijose vyrauja Kreèinskio kirilikos ortografijos modelis, ne 

Ivinskio. Kyla klausimas, ar jie bendradarbiavo? Kaip jiedu dirbo? Sprendþiant ið 


istoriografiniø ðaltiniø ir ortografijos analizës rezultatø galima manyti, kad Ivinskis 

gavo uþduotá perraðyti kirilika Giedraièio Naujà Ástatymà, o vëliau Kreèinskis já 

redagavo. 

5. EVANGELIJØ PARENGIMAS. Evangelijas sudarantys skyriai ið Giedraièio 

Naujo Ástatymo imti ne ið eilës. Pramaiðiui parinkti tekstai ið keturiø apaðtalø Evangelijø, 

kurios iðdëstytos skirtingose Naujo Ástatymo vietose; perraðyti ne iðtisiniai 

pasakojimai, o parinktos iðtraukos. Ivinskis tiesiog galëjo parengti visai naujà leidiná, 

tad veikiausiai jis perraðë tekstà kirilikos raidëmis sava ranka. Greièiausiai 

Kreèinskis Ivinskio tekstà tik redagavo 19 , pats iðtisai neperraðinëjo. Kaip argumentas 

tokio darbo metodui árodyti galëtø bûti minëtoji raidë : Kreèinskis jos niekur 

kitur neraðë, tik þodþiuose eiti, esti bei þodþio pradþioje, kitaip raðyti jis visai 

neturëjo ágûdþiø. Todël tikëtina, kad tik taisydamas galëjo nepastebëti, palikti Ivinskiui 

bûdingø raidës raðymo atvejø – perraðydamas iðtisai greièiausiai jas bûtø 

pakeitæs savaip. 

6. PERRAÐYMO PAKEITIMAI. Perraðytame tekste nemaþa pakeitimø – neretai 

lotyniðkomis raidëmis parengto varianto vak. aukðtaièiø lytys perraðomos 

þemaitiðkai. Kaip jau minëta, Kreèinskiui tarmë nerûpëjo, jis buvæs labiau paveiktas 

originalo raðybos, o ne garsø; orientavæsis á rusø ortografijos sistemà. 

Tekstas transkribuotas gana kruopðèiai, stengtasi atidþiai sekti lotyniðkàjá variantà, 

taèiau ne visada perraðinëtojas (regis, Ivinskis) iðliko objektyvus perraðomam 

tekstui. Vietomis atsiranda lotyniðkojo varianto pataisymø: akminis 154 – 

àêìåíèñú 37, prigùopsti 96 – ïðèãëîáñòè 59. Þodþiai, ávardijantys Dievà, raðomi 

didþiosiomis raidëmis, nors Giedraièio tekste – maþosiomis. Kai kurios fonetinës 

ypatybës þemaitinamos. Gausiausià þemaitinimø grupæ sudaro aukðtaièiø dvibalsio 

[uo] perraðymas þemaitiðkai dûnininkiðkai – raide : duobe 96 – äóáå 59, 

duoda 10 – äóäà 67, juo 2 – þ 15, juos 5 – þñú 93, parpuolæ 3 – ïàðïóëåíú 16; arba 

raide , kuri þemaièiui galëjo atrodyti kaip grafinë garso [uo] iðraiðka: apsiiuose 

163 – àïñiiîñå 39, juos 87 – iîñú 9, prilyginimuose 21 – ïðèëèãèíèìîñº 23, raupuoti 

16 – pàóïîòè 4. 

Taèiau pasitaiko tokiø atvejø, kai Giedraièio knygos raidës ir Evangelijose 

pakeièiamos dvibalsiu , taip sukurta nemaþa hipernormalizmø: dangun 

141 – äàíãóoíú 114, doni 36 – äóîíè 87 (plg. 1 ir 2 pav.), donies 36 – äóîíåñú 

87 (plg. 1 ir 2 pav.), nubegæs 123 – íóîáºãåíñú 136, numyùeiæs 163 – íóîìèëååñú 38, 

nuwiùko 163 – íóîâèëêî 39, tukstanczius 64 – òóîêñòàí÷þñú 66, òóîêñòàí÷þ 138. 

Pakeitimai daryti dûnininko, o Ivinskis ir buvo dûnininkas. Ypaè á akis krinta 

prieðdëlio nuo- vietoj nu- raðymas, kuris bûdingas tik Ivinskiui 20 . Evangelijose pasi- 

19 Plg. anksèiau minëtà Novikovo citatà apie 

Ivinskio darbà, kurá raudonu raðalu taisë 

Kreèinskis. 

20 Petras Jonikas, Lietuviø bendrinës raðomosios 

kalbos kûrimasis antroje XIX a. pusëje, Èikaga: 

Pedagoginis lituanistikos institutas, 

1972, 67. 0 0 0 




3 pav. [Juozapas Arnulfas Giedraitis,] Naujas Ástatymas, 1816, 9: þodis dwiem Evangelijose 

paþemaitintas; nëra brûkðnelio tarp neigiamosios dalelytës ir veiksmaþodþio bei prieð 

postpozicinæ dalelytæ; 

LLTIB: 4167 

taikantis þodis tûkstantis (òóîêñòàí÷þñú 66, òóîêñòàí÷þ 138) uþraðytas kaip 

Ivinskio – savo lenkø–lietuviø kalbø þodyno rankraðtyje jis raðë tuókstanãzic 234, 

251 21 , todël galima manyti, jog perraðinëdamas Evangelijø tekstà kai kuriø þodþiø 

formas pakeitë Ivinskis. 

Kartais aukðtaitiðkà dvibalsá [ie] pakeièia þemaièiø [î], pvz.: dwieju 37 – äâiþ 80, 

prie 9 – ïðè 76. 

Taip pat iðsiskiria ávardþiø sau, tau raðymas – Giedraièio sau, tau kirilika perraðomi 

atitinkamai ñàâú (p. 31, 69, 102), òàâú (p. 18, 25, 87; plg. 1 ir 2 pav.). Toks 

neáprastas ávardþio tau uþraðymas retas, bet randamas Ivinskio ir Kreèinskio 1866 

metø Kalendoriuje: êàñú òàâú ðóïú ñêóñòå? 74, taip pat Kreèinskio Kantièkose: Ïàííà 

êàäà òàé ãèðäåå, / Äóìîäàìà càâú ñòåáåå, / Êîêñàé áóòó ñâåéêèíèìàñú 14 bei Ivinskio 

savarankiðkai rengtame 1865 metø Kalendoriuje: òàâú ñàêàó 19, todël sunku pasakyti, 

kuris ið jødviejø nusprendë taip raðyti ávardþius Evangelijose. 

Be to, naujas Evangelijø raðybos bruoþas – brûkðnelis tarp dalelyèiø, kurio nebûdavæ 

Giedraièio Naujame Ástatyme. Brûkðnelis pradedamas raðyti ne nuo Evangelijø 

pradþios, tik nuo 35 puslapio, o nuo 56 puslapio jis imamas þymëti dar ir tarp 

neigiamo veiksmaþodþio, t. y. tarp dalelytës íå ir veiksmaþodþio: íå-àòñèðàäî 75, íåãàëèòå 

75 (plg. 3 ir 4 pav.), íå-ãèðäåio 72. Jis raðomas nenuosekliai ir neilgai – iki 

76 puslapio, o toliau iki pat knygos pabaigos brûkðnelis þymimas tik prieð postpozicines 

dalelytes, pavyzdþiui: áåãú-íå 75, êóðèñú-ãè 127, òåéïî-ãè 78. 

Kai Evangelijos buvo iðspausdintos, Valanèius nepatenkintas raðë Novikovui: 

Perþiûrëdamas iðnaujo atspausdintà rusiðkomis raidëmis þemaitiðkà knygà 

„Åâàíãåëiîñú“, Tamstos man atsiustà [...], atradau ðiuos trûkumus: 

1. Paprastas spaudos klaidas (jos nurodomos); 

2. Spaudos klaidas, permainanèias prasmæ; 

21 Aèiû Onai Kaþukauskaitei, padëjusiai palyginti 

tam tikrus Evangelijø þodþius su 

esanèiais Ivinskio rankraðtiniame þodyne. 


4 pav. Evangelijos, 1865, 75: paþemaitintas þodis äóìú; tarp neigiamosios dalelytës ir 

veiksmaþodþio Íå-ãàëèòå, prieð postpozicinæ dalelytæ Äºëú-òî raðomas brûkðnelis, kurio 

nëra Giedraièio Naujame Ástatyme; 

LLTIB: 23404 

3. Spaudos klaidas, permainanèias prasmæ ir pasidariûsias delto, kad rusiðkos 

raidës netinka iðreikðti kaikuriems lietuviðkos kalbos garsams; 

4. Praleidimus. (Alekna 21975, 186). 

Alekna priduria: 

Toliau Valanèius iðaiðkinæs, [...] kad dël klaidø paminëtoji Evangelijø laida negalinti 

bûti vartojama katalikø Baþnyèioje, delto, kad pilna esant visokiø klaidø, kurios 

iðkraipo Ðventojo Raðto tekstà. Beto, kaip virðuje esàs nurodæs, kaikuriø þemaitiðkos 

kalbos garsø negalima esà iðreikðti rusiðkomis raidëmis. Del tos prieþasties 

þodþiai galá ágauti kitokià prasmæ, ið to kartais galint pasidaryti net herezija prieð 

dogmatus (Alekna 21975, 186). 

Þinoma, toks laiðkas Kauno gubernatoriui atspindi Valanèiaus nepasitenkinimà 

spaudos draudimu. Teiginys, kad rusø ortografija netinka þemaièiø kalbai bei atsisakymas 

naudoti Evangelijas skamba kaip Valanèiaus kovos su draudimu spausdinti 

lotyniðkomis raidëmis pradþia. Þinoma, korektûros klaidø pasitaiko, bet jos 

nëra labai daþnos; yra keletas þodþiø, kurie perraðant buvo pakeisti, praleisti – 

galbût tai nepatiko Valanèiui, pavyzdþiui: þodis Pascha (Pirm dienos szwentos Pascha 

[weliku] [...]) 163 Evangelijose praleidþiamas: Ïèðìú äåíîñú øâåíòîñú Âåëèêó [...] 38; 

perraðant pakeista viena raidë, dël to þodis ágavæs kità reikðmæ: wienoy isz sabatu 

175 – âåíîº èøú ñóáàòó 45; vartojamas visiðkai kitas þodis: negal regiet Karalistes 

Diewo 140 – íå ãàëú ðåãºòú êàðàëèñòåñú äàíãàóñú 113. Taèiau apskritai Valanèiaus 

susakyti Evangelijos perraðymo trûkumai nëra labai krintantys á akis, pakeitimø 

nëra tiek daug, kaip galëtø atrodyti ið jo laiðko. 

7. IÐVADOS. Pagal Juozapo Arnulfo Giedraièio Naujà Ástatymà (1816) parengtø 

Evangelijø (1865) autoriumi buvo laikomas Laurynas Ivinskis, taèiau atlikta filologinë 

analizë verèia tuo abejoti. Palyginus Evangelijø kirilikos ortografijos ypatybes 

su savarankiðkai parengto 1865 metø Ivinskio Kalendoriaus kirilikos raðybos modeliu, 

matyti, kad ðiø darbø rusiðkos ortografijos taikymo lietuviø kalbai koncepcija 




skiriasi. Taip pat Evangelijø raðybos ypatybës skiriasi ir nuo daugelio kitø to meto 

perraðinëtojø darbø, pavyzdþiui, Mikuckio, Þilinskio, Praniausko, Liutostanskio, 

Lelio, bet yra labai panaðios á Kreèinskio ortografijos ypatybes, o kai kuriø þodþiø 

raðymas rusiðkais raðmenimis akivaizdþiai sutampa su Kreèinskio. 

Kad Evangelijas parengë ne vienas Ivinskis, bet ir Kreèinskis, rodo ne tik istoriniai 

ðaltiniai, bet ir kai kurie individualûs rusø abëcëlës taikymo bruoþai: Ivinskis 

labai daþnai vartojo raidæ , jà raðë ir dvibalsyje . Kreèinskis jà raðë tik 

þodþiø eiti, esti ðaknyse ir þodþio pradþioje. Evangelijose grafemos þymëjimas 

labai panaðus á Kreèinskio, bet pasitaiko keletas pavyzdþiø su , bûdingø tik 

Ivinskiui. 

Evangelijø tekstas nuoseklus, pakeitimø perraðant tekstà rusø raidëmis nëra 

daug. Daþniausiai perraðomi þodþiai þemaitinami, kartais sukuriami hipernormalizmai 

(prieðdëlis nuo- vietoj nu-; þodþio tûkstantis raðymas tuokstantis), kurios liudija 

vienà ið Evangelijø rengëjø tikrai buvus Ivinská. 

Ivinskis pirmasis turëjo perraðyti tekstà, o vëliau Kreèinskis turbût tik redagavo 

jo ortografijà. Jei pats Ivinskis bûtø redagavæs galutiná tekstà, jam bûdingø raðybos 

ypatybiø turëtø bûti daugiau, taèiau Evangelijose dominuoja Kreèinskio ortografijos 

sistema. 


A LEKNA, ANTANAS, 21975: Þemaièiø vyskupas Motiejus Valanèius, Èikaga: Lituanistikos 

institutas. 

[GIEDRAITIS, JUOZAPAS A RNULFAS, ] NAUJAS ISTATIMAS JEZAUS CHRISTAUS 

WIESZPATIES MUSU LIETUWISZKU LEÝUWIU ISZGULDITAS PAR JOZAPA ARNUL- 

PA KUNIGAYKSZTI GIEDRAYTI WISKUPA ÝIEMAYCZIU, ÝENKLINIKA S. STANIS- 

LOWO, ISZSPAUSTAS PAS KUNIGUS MISSIONORIUS WILNIUJE 1816; LLTIB: B 4167. 

J ONIKAS, PETRAS, 1972: Lietuviø bendrinës raðomosios kalbos kûrimasis antroje XIX a. pusëje, 

Èikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas. 

J ONIKAS, PETRAS, 1987: Lietuviø kalba ir tauta amþiø bûvyje. Visuomeniniai lietuviø kalbos 

istorijos bruoþai, Èikaga: Lituanistikos instituto leidykla. 

M ERKYS, VYTAUTAS, 1994: Knygneðiø laikai. 1864–1904, Vilnius: Valstybinis leidybos 

centras. 

P ETKEVIÈIÛTË, DANUTË, 1988: Laurynas Ivinskis, Vilnius: Mokslas. 

P RAÐMANTAITË, ALDONA, 2000: Þemaièiø vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis, Vilnius: 

Diemedis. 

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2004: „Lietuviðka ir rusiðka lietuviðkø spaudiniø kirilika 1864–1866 

metais“, Raidþiø draudimo metai, sudarë Darius Staliûnas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 

139–173. 

ÀÁÅÖÅËÅ ËªÒÓÂÈØÊÀÉ-ÐÓÑÈØÊÀ, ÄÅË ÍÀÓÄÎÑ ËÅÌÝÍÒÎÐÈØÊÓ ÌÎÊÑ ËÈ- 

ÍÈÉ×Þ ñóäåòà Íî Êàììèññèioñ Ðóíäàâîñ Ïóáëè÷íî Àïøâºòèìî è ð ïàëåé ïàñ- 


òàíàâèéèìà Êîìèòåòî Ðåäàí÷io Êàðàëèñòåå Ëåíêó èøñïà¢ñòà. ÂÀÐØÀÂÀ. Ñïà¢ñòóâåå 

Êîìèññèioñ Àïøâºòèìî Ïóáëè÷íî. 1865; VUB: LR 4923. 

ÀÁÅÖÅËÅ ÆÅÌÀÉÒÈØÊÀÉ-ËªÒÓÂÈØÊÀ. Èøäôòà ïàð èñàêèìà Iî Ìèëåñòàñ Âèðÿ¢ñioÿ 

Ðåäèòîÿ øÿ¢ðåñ-âàêàðî øàëºñ Ì. Í. ÌÓÐÀÂÜÅÂÀ. ÂÈËÜÍÞÅ. Ñïà¢ñòóâåå 

À. Êèðêîðà. 1864; VUB: LR 72. 

ÅÂÀÍÃÅËIÅÑÚ ÀÍÒÚ ÍÅÄªËIÎÑÚ ÄÅÍÓÍÚ ÈÐÚ ÊÈÒÓÍÚ ØÂÅÍ×Þ, Êóðiîñú èðà 

ñêàéòîìàñú Áàæíèöiîñº Øâåíòîñº ïàðú èøòèñóñú ìåòóñú, ïàãàëú Ðèìà èðåäèìà. 

ËÅÒÓÂÈØÊÀÉ ÏÀÐÀØÈÒÀÑÚ. ÂÈËÜÍÞÉ, ÑÏÀÓÑÒÓÂÅÍÚ Ð. Ì. ÐÎÌÌÀ. 1865; 

LLTIB: 23404. 

ÈØÃÓËÜÄÈÌÀÉ ØÂÅÍÒÓ ÅÂÀÍÅËIÞ ÀÍÒÚ ÂÈÑÓ ÍÅÄªËÞ ÈÐÚ ØÂÅÍ×Þ ÈØ- 

ÒÈÑÓ ÌÅÒÓ. ÄÀËÈÑÚ ÒÐÅ×ß. ÂÈËÜÍÞÉ Ñïàéñòóâåº À. Ã. Ñûðêèíà. 1870; LLTIB: 

B 2389-III. 

ÈØËÀÉÄÅÍÑÚ ÓÃÍÈ, ÍÅ ÁÅ ÓÆÃßÑÈÍÑÈ. ÂÈËÜÍÀ. Èçäàíiå Ðóññêîé Êíèæíîé 

Òîðãîâëè À. Ñûðêèíà, Áîëüøàÿ óë., ñîáñòâ. äîìú ¹ 88. 1888; VUB: LR 1074. 

ÊÀËÅÍÄÎÐÞÑÚ ÓÊÈØÊÀÑÚ ÀÍÒÚ ÌÝÒÓ ÂªØÏÀÒªÑÚ 1865, ÂÈËÜÍÀ, âú Òèïîãðàôié 

À. Ñûðêèíà. 1865; VUB: LR 2532. 

[Êàíòû÷êàñú àðáà êíèíãà ãºñìþ ïàðú Ìîòºþ Âîëîí÷åâñêè âèñêóïà ïàðâåéçºòà èðú 

èøíàóå èøñïàóñòà. Âèëüíþé, ñïàóñòóâåèº À. Ñûðêèíà 1865]; VUB: LR 1283. 

ÊÀÓÊÀÇÀ ÍÅÂÀËÜÍÈÊÀÑÚ. ËßÎÍÀ ÒÎËÑÒÎÈ (Ïàðòëóìî÷èòà èøú ðóñêèøêà). 

ÂÈËÜÍÀ. Òèïîãðàôiÿ À. Ñûðêèíà, Áîëüøàÿ óë., ñîá. ä., ¹ 88. 1891; VUB: LR 57. 

ËªÒÓÂÎÑÚ ÊÐßÓ×ªÌÚ ÄÐÀÏÀÍÓ ÑÓÊÈÐÏÈÌÀ ÌÎÊÑËÀÑÚ ñêèðèìú äå ëü 

ïàòüìîêèìàñè. Ñóñòàòèòàñú èðú èøäóîòàñú íóîãú ÊÀÇÈÌßÐÀ Â. ËßËÈÑÚ. 

ÑÏÀÓÑÒÓÂÅ À. ÐÅÉÍÁÅÐÃß. Ìèíòàóio, àíòú äiäæioñioñú óëè÷ioñú ¹ 17. 1887; VUB: 

LR 2239. 

ÑÅÍÀÑÚ ÀÓÊÑÀ ÀËÒÎÐÞÑÚ ÀÐÁÀ ÑÓÐÈÍÊÈÌÀÑÚ ÈÂÀÉÐÞ ÌÀËÄÓÍÚ ÈÐÚ 

ÃªÑÌÞÍÚ [...] ÂÈËÜÍÞª ñïàóñòóâåíú Ð. Ì. Ðîììà. 1866; LMAB: 63847. 

ÒÐÓÌÏÀÑÚ ÊÀÒÅÕÈÇÌÀÑÚ Àóêùÿóñåé êðàøòà âèðåñíèáåé ë³éïàíòú ïàðàøèòàñú 

äºëú êàòàëèêó ÿóíóìåíåñú è ìîêñëóñú ëåéäàìîñú ÈØÑÏÀÓÑÒÀÑÚ ÂÈËÜÍÞÉ, 

Ñïàóñòóâåíú Ð. Ì. ÐÎÌÌÀ. 1865; LLTIB: 909. 


THE ORTHOGRAPHY OF THE LITHUANIAN CYRILLIC 

EÂÀÍÃÅËIÅÑÚ (1865): LAURYNAS IVINSKIS AND 

JONAS KREÈINSKIS 

Summary 

The Evangelijos (1865) is a Lithuanian book compiled in the Cyrillic alphabet. It is based 

on an earlier Lithuanian book by Juozapas Arnulfas Giedraitis (1757–1838) Naujas Istatimas 

(1816), which was printed in Latin letters. Laurynas Ivinskis (1810–1881) was thought to 




e a compiler of the Evangelijos. However, a comparison of its orthography with the 

spelling of the autonomously written Kalendorius of Ivinskis of 1865 demonstrates that the 

concept of Cyrillic orthography diverges greatly in those two Lithuanian texts. Still the 

orthography of the Evangelijos is analogous to Ivinskis’ Kalendorius of 1866 that was 

compiled in collaboration a year later with Jonas Kreèinskis (ca. 1820–after 1884). The most 

frequent words found in the Cyrillic based Lithuanian works by Ivinskis and Kreèinskis 

have clearly demonstrated that the orthography of the Evangelijos was very similar to 

Kreèinskis’ model of that orthography. Philological analysis has shown that Ivinskis and 

Kreèinskis might have worked together on the text of the Lithuanian Evangelijos in Cyrillic. 

D AIVA LITVINSKAITË Gauta 2005 m. vasario 25 d. 


Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures 

UH 1628, MC/306 

601 S. Morgan St. 

Chicago IL 60607, U.S.A. 

el. p.: ldaiva@yahoo.com 


Anna Verschik 

Tallinn University 

The First Textbook of Lithuanian 

for Yiddish-speakers 


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

A HISTORICAL BACKGROUND. In 1923, the Jewish population of the 

independent Republic of Lithuania constituted 153,700 persons, or approximately 

7.6 percent of the whole population (Vilnius and Klaipëda areas are not included). 

All in all, minorities constituted 15.5 percent of the population. 1 Although Jews had 

settled on the territory of the Grand Duchy of Lithuania already in the fourteenth 

century, they lived predominantly among Slavic peoples, and their contacts with 

ethnic Lithuanians and the Lithuanian language started several centuries later. 2 

There is little if any research on older language and cultural contacts between 

Jews and Lithuanians. It is reasonable to assume that at least some Jews had a 

working command of Lithuanian, while some Lithuanians that lived side by side 

with Jews and interacted with them on an everyday basis, had a certain proficiency 

in Yiddish. Although, on a larger scale, both peoples remained cultural strangers 

for each other 3 , the picture started to change in the beginning of the twentieth 

century. A group of Jewish intellectuals, such as the writer, translator and essayist 

Urija Kacenelenbogenas (Urye Katsenelengboygen), the poet Leyb Naydus, the literary 

critic Shmuel Niger (Tsharni) and some others entertained the idea of cultural 

symbiosis with the local peoples. 4 Kacenelenbogenas edited a pro-Lithuanian jour- 

1 Solomonas Atamukas, Lietuvos þydø kelias: 

nuo XIV amþiaus iki XX a. pabaigos, 

Vilnius: Alma littera, 1998, 132. 

2 Chackelis Lemchenas (=Khatskl Lemkhen), 

“Di hashpoe fun litvish oyfn yidishn 

dialekt in Lite”, Oxforder yidish 3, 

1995, 16–17. 0 0 0 

3 Saulius Suþiedëlis, [Rec.:] “Solomonas 

Atamukas, ‘Lietuvos þydø kelias: nuo 

XIV amþiaus iki XX a. pabaigos’, Vilnius: 

Alma littera”, Journal of Baltic 

Studies 30(2), 1999, 188; Saulius Suþie- 

dëlis, “The Historical Sources for 

Antisemitism in Lithuania and 

Jewish-Lithuanian Relation during the 

1930s”, The Vanished World of Lithuanian 

Jews, Ed. Alvydas Nikþentaitis, 

Stefan Schreiner, Darius Staliûnas, 

Amsterdam-New York: Rodopi, 2004, 

120–121. 

4 Mindaugas Kvietkauskas, “Vilniaus kultûrø 

sambûvis þydø raðytojø akimis 

(XX a. pradþia)”, Ðiaurës Atënai 46 

(680), 2003 12 13, 6, 11. 

139 The First Textbook of Lithuanian 

for Yiddish-speakers

nal Lite (Lithuania), three volumes of which appeared in 1914, 1919 and 1922. 

Intellectual and cultural cooperation between the intellectuals named and Lithuanian 

democratic intelligentsia (for instance, Mykolas Römer, Gabrielë Petkevièaitë- 

Bitë, Mykolas Birþiðka, Jonas Biliûnas) resulted in translations of fiction and essays, 

review articles and anthologies of Lithuanian literature for Yiddish-speakers and 

those of Yiddish literature for Lithuanians, and joint political activities (Atamukas 

1998, 159–163; Kvietkauskas 2003, 6). 

Despite differences in cultural and/or religious orientation among Jews (i.e., 

Zionists or non-Zionists, Yiddishists, Hebraists, strictly orthodox or non-observant 

people, etc.), Lithuania was probably the only country where the Yiddish language 

was used in everyday life by Jews of all social strata and all kinds of political 

persuasion, even by the most fervent anti-Yiddishists—virtually all Jews of Lithuania 

were speakers of Yiddish 5 , many being Yiddish monolinguals. According to 

Ezra Mendelsohn, the Jewry of Lithuania formed a homogenous community and 

belonged to a so-called East European type (i.e., non-acculturated, residing mostly 

in small towns, forming a lower-middle class community, preserving the Yiddish 

language and religious orthodoxy). 6 Still, even in the very beginning of the independence 

era some Jews were highly proficient in Lithuanian and acted as mediators 

between the two cultures, for instance, Kacenelenbogenas, whose contribution to the 

development of cultural contacts between Lithuanians and Jews deserves a separate 

study (see details described in the article by Kvietkauskas, 2003, 6, 11). 

There were even successful students of Lithuanistics among Jews. For instance, 

Chackelis Lemchenas (1904–2001), or Khatskl Lemkhen in Yiddish, was a student 

of the famous Jonas Jablonskis, and Izidoras Kisinas studied under the guidance 

of another prominent scholar, Juozas Balèikonis (Atamukas 1998, 161). The skills 

and knowledge of such people became indispensable when it came to the teaching 

of the Lithuanian language, culture, and literature to Yiddish-speakers, both 

schoolchildren and adults. For instance, Lemchenas worked as a teacher of Lithuanian 

in Yiddish and Hebrew schools of Ukmergë, Kaunas and Ðiauliai from 1924 

till 1940. Benjaminas Sereiskis (1895–1972), also Jablonskis’s student, wrote several 

textbooks of Lithuanian for Russian-speakers and two Lithuanian-Russian 

dictionaries. 7 

5 Yudl Mark, “Undzer litvisher yidish”, 

Lite 1, Ed. Mendl Sudarski, New-York: 

Kulturgezelshaft fun litvishe yidn, 

1951, 430. 0 0 0 

6 Ezra Mendelsohn, The Jews of East Central 

Europe between the World Wars, 

Bloomington: Indiana University Press, 

1983, 215. 0 0 0 

7 Benjaminas Sereiskis, Sistematièeskoje rukovodstvo 

k izuèeniju litovskogo jazyka, 

Kaunas: Spaudos fondas, 1929; 

Benjaminas Sereiskis, Lietuviðkai-rusiðkas 

þodynas, Kaunas: A. Lapinas ir G. Volfas, 

1933; Benjaminas Sereiskis, Praktinis 

lietuviø kalbos kursas, Kaunas: Spaudos 

fondas, 1940; Benjaminas Sereiskis, 

Lietuviø kalbos vadovëlis, Kaunas: Valstybinë 

pedagoginës literatûros leidykla, 

1947; Benjaminas Sereiskis, Trumpas lietuviðkai-rusiðkas 

þodynas, Kaunas: Valstybinë 

enciklopedijø, þodynø ir mokslo 

literatûros leidykla, 1948. 


Plate 1. The title page of Shulman’s Litvish, 1923; 

LNB: A 413/923 



As Lithuanian became the state language and, therefore, a compulsory subject 

in non-Lithuanian schools, a need for textbooks, experienced teachers both for 

children and adults became evident. Several researchers, for instance, Janina Kureckytë, 

Jonas Anièas, and Solomonas Atamukas emphasize that a poor command of 

Lithuanian among the Jewish population was a serious problem. 8 

The topic of the current article is the only textbook of Lithuanian meant especially 

for Yiddish-speakers. It may appear strange that, apart from the textbook, 

nothing was produced for Yiddish-speakers learning Lithuanian as their second 

language, although Jews constituted the largest ethnic minority. At first, I will 

describe the structure of the textbook, the presentation of grammar, texts, exercises, 

and the linguistic terminology. Afterwards I will discuss the problems of teaching 

Lithuanian as a second language (L2) in a broader context. 

1. THE TEXTBOOK BY AVROM SHULMAN (1923). To the best of my 

knowledge, this is the only textbook of Lithuanian written in Yiddish (cf. plate 1). 

Apart from this, some Yiddish-Lithuanian dictionaries (for instance, the dictionary 

by brothers Kolodniai) and conversation books were published, but they contained 

a minimum if any grammatical information and, therefore, should not be considered 

on the same level as full-fledged textbooks with detailed grammar explanations, 

rules, exercises etc. 9 

Avrom Shulman (or Avromas Ðulmanas in Lithuanian) was a teacher of Lithuanian 

at the Higher Courses for Jews (Yidishe hekhere kursn) in Kaunas. He was an 

intellectual of the type described in the previous section, i.e., he sought links between 

the Yiddish and the Lithuanian culture and translated several works of Lithuanian 

writers (Lazdynø Pelëda, Ignas Ðeinius, Konstantinas Jasiukaitis) into Yiddish and 

a fragment of the novel Arum shtal by Peysakh Markish into Lithuanian. 10 

According to the information on the title page, it was the first part of the textbook. 

Judging by several references in the text, the second part was shortly due but, 

8 Atamukas 1998, 131; Jonas Anièas, 

“Lietuvos þydø kariø sàjungos kultûrinë 

veikla”, Lietuvos þydø ðvietimas ir 

kultûra iki Katastrofos, mokslinës konferencijos 

medþiaga, Vilnius: Lituanus, 

1991, 203–204; Janina Kureckytë, “Þydø 

aukðtesniøjø mokyklø raidos bruoþai 

Lietuvos respublikoje”, Lietuvos þydø 

ðvietimas ir kultûra iki Katastrofos, 

mokslinës konferencijos medþiaga, Vilnius: 

Lituanus, 1991, 35. 

9 Lietuviðkai-þydiðkas þodynas. Litvish-yidisher 

verternik, surinko br. Kolodniai, 

Kaunas: Kultûra, 1923; Itskhok Yankelovits 

et al. (= Ic. Jankelovièius, S. Kaèergis), 

Shlisl tsu der litvisher shprakh un 

yidish-litvisher tashn-verterbukh. Kiðeninis 

Lietuviø Kalbos Raktas. Þydiðkai-lietuviðkas 

þodynas, Kaunas: C. Kagan, 1940. 

10 Berl Kahan, Leksikon fun yidish-shraybers: 

mit hesofes un tikunim tsum Leksikon fun 

der nayer yidisher literatur, un 5800 

psevdonimn, Nyu-York: R. Ilman-Kohen, 

1986, 520. 


in fact, it never appeared. The text on the title page informs us that it is a systematic 

course that may be used for self-study, i.e., without a teacher’s help. The textbook 

is based on the lecture material that had been composed and systematized by the 

author earlier during his work at the Higher Courses. Unfortunately, there is no 

information about the number of copies published. 

The structure of the textbook is as follows. In the preface, the author emphasizes 

the importance of a good proficiency in Lithuanian, since it is the official language 

of the country. Without a sufficient knowledge of the state language, Jews could 

only be second-class citizens. Shulman states that as Lithuanian is an archaic 

language and, thus, rich in forms, one needs a good theoretical basis (including the 

proper pronunciation and stress). 11 Afterwards, the practical side (probably, conversational 

skills and fluency are meant here) will come “on its own” (aleyn fun zikh). 

The introduction contains a short outline of the Lithuanian orthography and 

pronunciation. The author mentions again that the acquisition of a proper pronunciation 

and stress rules is crucial for beginners. The stressed vowels are systematically 

marked in bold script throughout the book. However, it appears that Shulman 

is more concerned with where the stress is placed and how it moves within declension 

paradigms, rather than with the quality of the tones. He just admits that the 

tone is a most important factor in the acquisition of Lithuanian. Shulman claims 

that there are no strict rules for the tones and that the picture is rather diverse across 

the dialects of Lithuanian. The difference between the tones is not explained and 

the traditional diacritics to designate the Lithuanian tones (acute and circumflex) 

are not even introduced. Notably, the use of Yiddish-language terms for “stress” 

and “tone” is somewhat unclear (see the discussion of terms below). 

The main body of the book consists of ten units (Lithuanian pamoka, Yiddish 

lektsye). The grammar topic of a given unit is outlined in a couple of sentences in 

Yiddish in the beginning. It is followed by a text. Then the grammar is explained 

and appropriate tables and/or paradigms are presented. Later, all new grammatical 

information is summarized in the conclusion (oysfir) section. Then come exercises, 

and each unit is concluded with a short vocabulary. All declension paradigms and 

a small Lithuanian-Yiddish vocabulary are given at the end of the book. 

The author uses contrastive approach to some extent (mainly in the introduction); 

however, it remains sporadic. In grammar explanations, it might have been 

helpful to draw students’ attention to certain common features in the grammatical 

structure of both languages (prefixed verbs, the habitual past tense). Unfortunately, 

11 Avrom Shulman (=Avromas Ðulmanas), 

Litvish. A sistematisher kurs oystsulernen 

di litvishe shprakh on der hilf fun a 

lerer. Lietuviø kalbos vadovëlis: sistema- 

tingos pamokos þydø kalba skiriamos 

lietuviø kalbos mokslui, Kaunas: Licht, 

1923, 4. 0 0 0 



this useful potential is not touched upon at all, partly because the author never got 

to the Lithuanian verb. Shulman does point at the differences between the two 

languages; for instance, on p. 7 in the introduction, he warns that the Lithuanian 

grapheme should be pronounced as [i:] and must not be confused with a 

similar Polish or Russian vowel, and on p. 10 he mentions the absence of grammatical 

article in Lithuanian as opposed to Yiddish. Still, observations of this kind are 

scarce in the book. 

The book covers more or less the following grammar topics: noun declension (all 

noun classes) in singular, dual and plural, adjective declension (all declension 

types), definite adjectives, the neuter gender of adjectives, degrees of adjective comparison, 

and very little information about the infinitive. 

The explanations of grammar are concentrated on forms but not on functions. 

The reader is given the rules of, say, noun declension but not the semantics or the 

range of functions of a particular grammatical case. This may be confusing at times, 

since there are three grammatical cases in Yiddish as opposed to seven in 

Lithuanian, and Yiddish often has a prepositional phrase that corresponds to a 

case form in Lithuanian, cf. Yiddish af der gas ‘in the street’ (preposition + def. art. 

fem., dative + noun) and Lithuanian gatvëje ‘ibid.’ (locative singular). There is no 

information on prepositions and government rules, and the reader can only guess 

why, for example, in the sentence að einu á posëdá ‘I am going to a meeting’ the 

accusative case is used (Shulman 1923, 45). 

In the word lists of each unit, as well as in the Lithuanian-Yiddish vocabulary 

in the end, all Yiddish equivalents of Lithuanian nouns are presented with the 

indefinite article a, an. This somewhat contradicts the earlier observation that 

Lithuanian lacks articles and, therefore, a Lithuanian noun may correspond to both 

a definite and indefinite Yiddish noun. The few verbs in the word-lists are presented 

not strictly in the infinitive but in a variety of forms (Shulman 1923, 10). 

Only a few coherent texts are offered to the students. These are two poems (by 

Adomas Jakðtas on p. 27 and by Faustas Kirða on p. 52) and two dialogues (a 

conversation in a bookstore on p. 24 and in a stationary store on p. 30). Reading 

materials consist of a sequence of isolated sentences that are not linked to each 

other and do not form a story. The sentences are often verbless, for instance: Kokia 

gëlë? ‘which flower?’ Balta ‘white’. Ar gëlë juoda? ‘is the flower black?’ Ne, gëlë ne 

juoda, bet balta ‘no, the flower is not black but white’. Ar kedë aukðta? ‘is the chair 

tall?’ Ne, kedë þema ‘no, the chair is low’. Jokia laimë nëra amþina ‘no happiness is 

eternal’ (Shulman 1923, 17, unit three; cf. plate 2). Occasionally, one can find some 

proverbs among the sentences: juoda duona – ne badas ‘black bread does not mean 

hunger’ (Shulman 1923, 10). 

There are no exercises in the strict sense of the term. Instead, the student is asked 

to read sentences that are very much like the sentences in the main part of each unit. 


Plate 2. Shulman’s Litvish 17: Sequences of isolated sentences that are not 

linked to each other and do not form a story: Kokia gëlë? ‘which flower?’ Balta 

‘white’. Ar gëlë juoda? ‘is the flower black?’ Ne, gëlë ne juoda, bet balta ‘no, the 

flower is not black but white’. Ar kedë aukðta? ‘is the chair tall?’ Ne, kedë þema 

‘no, the chair is low’. Jokia laimë nëra amþina ‘no happiness is eternal’; 

LNB: A 413/923 



Apparently, the student is required to read and analyze the given sentences rather 

than to decline a noun, to insert an appropriate form, to supply a suitable lexical 

item or to make a sentence. 

A striking feature of the textbook is the almost complete lack of information about 

the verb. The only description of verbs merely mentions the infinitive ending -ti and 

vowels that may precede it (Shulman 1923, 26). In the vocabulary different forms 

of the same verb form separate entries, for instance: bijo ‘is/ are afraid, fears/ fear’ 

(the present tense, third person singular and plural) with hot moyre, shrekt zikh 

‘ibid.’ as the Yiddish equivalents, and bijoti ‘to fear, to be afraid’ (the infinitive) with 

the Yiddish equivalents moyre hobn, zikh shrekn ‘ibid.’ (Shulman 1923, 53). When 

various verb forms occur, they are accompanied by a footnote comment ‘the form 

will be explained later’ (for instance, a note in Shulman 1923, 18). Apparently, the 

author had planned to deal with the noun and the adjective declension in the first 

part of the book and with the verb and the remaining parts of speech in the second 

(which, as we know, never appeared). 

This leads to the following question: what was known at that time about the 

order of teaching grammar? In a language rich in forms, with a highly developed 

inflectional morphology, such as Lithuanian, it presents a methodological problem. 

At this point, I do not have an answer. Apparently, Shulman was not concerned 

with this problem and planned to consider the grammar of one part of speech at 

a time, starting with nouns and adjectives and possibly moving later on to the verb, 

the pronoun, etc. 

The use of Yiddish as the meta-language for the description of the Lithuanian 

grammar leads us to the question of Yiddish linguistics terms. In general, the 

grammar explanations are clear and the terms are appropriate. Certain terms used 

in the textbook sound somewhat archaic in present day Yiddish linguistics, for 

instance, mithilkhike ‘consonants’, zakhvort ‘noun’, bayvort ‘adjective’, cf. with 

konsonantn, substantiv and adyektiv respectively. The latter terms were introduced 

into and became a part of the Yiddish linguistic tradition approximately in 1920s– 

1930s. Sometimes Shulman offers both terms, the modern ones parenthetically. 

Apart from what may be called universal terms, i.e., referring to the categories 

and phenomena that exist in many languages (noun, verb, vowel, consonant, 

sentence etc.), there is a question of labelling the features that are specific to 

Lithuanian and that Yiddish lacks. While describing the Lithuanian grammatical 

cases for the first time, Shulman uses international terms in Yiddish, which is in 

accordance with the Yiddish grammar tradition: Yiddish has three cases, and there 

are no other terms beside nominativ ‘nominative’, dativ ‘dative’, and akuzativ ‘accusative’ 

(Shulman 1923, 12, 18). Therefore, it is logical to use the terms genitiv 

‘genitive’, instrumental ‘instrumental’, etc. Unlike elsewhere in the book, Shulman 


Plate 3. Shulman’s Litvish 19: Lithuanian terms for the cases; 

LNB: A 413/923 



immediately introduces Lithuanian terms for the cases, i.e., vardininkas ‘nominative’, 

kilmininkas ‘genitive’ etc. (cf. plate 3). Starting from that point the Yiddish 

names of cases are not used, instead the author either transliterates the Lithuanian 

terms into Yiddish or even leaves them in their original form (that is, Lithuanian 

case names in Lithuanian orthography in the midst of a Yiddish text). I could not 

find any reasonable explanation for such an inconsistent treatment. However, this 

inconsistency does not hinder reading and understanding of the grammatical 

material. 

A more serious problem is the treatment of stress and tones. As mentioned 

before, the author only marks the stressed vowels but does not discuss tones. This 

may be a reason why the terms for ‘stress’ and ‘tones’ are unclear. Shulman 

employs the Yiddish terms batonung ‘stress, accent’, trop ‘ibid.’ and negine ‘tune, 

tone’. The latter is mentioned parenthetically as a parallel term to batonung and 

trop (Shulman 1923, 3). The first two terms may designate in Yiddish both stress 

and tone. As the Yiddish language does not have tones, both batonung and trop 

mean ‘stress’ when used as strictly linguistic terms for a description of Yiddish. The 

term negine sounds strange; to the best of my knowledge, it is not used in Yiddish 

linguistics. As Lithuanian does and Yiddish does not distinguish between different 

tones, there might have been an additional difficulty in choosing/ coining suitable 

Yiddish-language terms. It is important that stress and tone are not the same in 

Lithuanian, and it would have been reasonable to look for two different terms in 

Yiddish. Regretfully, Shulman uses all the three terms (batonung, trop, negine) almost 

synonymously and rather unsystematically. 

From the modern point of view, the textbook looks rather naive and incomplete. 

However, it would be methodologically wrong to judge it according to the present 

standards and contemporary understanding of second language teaching and second 

language acquisition. The next section is an attempt to place the textbook in 

a broader context of teaching Lithuanian as the second language (L2) in the first 

republic. 

2. A BROADER CONTEXT: THE PROBLEMS OF TEACHING LI- 

THUANIAN AS L2. In search of appropriate guidelines and criteria, let us turn 

to the work of Lemchenas who was a pioneer of Lithuanian as L2 teaching methods. 

He clearly identified the problems and the objectives, and expressed them in 

several articles. 12 The idea that L2 teaching at school is different from L1 teaching 

12 Chackelis Lemchenas, “Lietuviø kalbos 

vadovëlio reikalu”, Mûsø garsas, 

1924 03 23, 3–4; Chackelis Lemchenas, 

“Kuo skiriasi lietuviø kalbos mokymas 

nelietuviø mokykloje nuo to paties da- 

lyko mokymo lietuviø mokykoje”, Ðvietimo 

darbas 9, 1928, 1210–1227; Chackelis 

Lemchenas (=Khatskl Lemkhen), 

“A vikhtiker bukh”, Di yidishe shtime, 

1929 09 13. 0 0 0 


and, therefore, special curriculum and textbooks are required, seemed to be new at 

that time. It was Lemchenas who repeatedly brought this problem to the attention 

of Lithuanian language teachers. 

In several articles he stated that so far there were no satisfactory textbooks and 

curricula. Lemchenas also mentioned the Lithuanian-Yiddish dictionary by Kolodniai 

but warned that it should not be used because of numerous mistakes and 

inaccuracies (Lemchenas 1924, 4). Lemchenas dedicated one paragraph to the textbook 

under discussion (Lemchenas 1924, 3–4). He was skeptical concerning the 

presentation of lexical items: while somewhat “exotic” words like badas ‘hunger’ 

and ridikas ‘radish’ are introduced already in the beginning, more basic everyday 

lexicon is lacking. Lemchenas doubted whether the presentation of the entire paradigms 

of noun and adjective declensions as well as the degrees of comparison is 

justified from the methodological point of view but, nevertheless, expressed hope 

that further sequential volumes of the textbook would soon be published (Lemchenas 

1924, 4). 

Although Lemchenas does not use the term contrastive, it is exactly what he 

means in the article dedicated to the problems of teaching Lithuanian as a foreign/ 

second language. Behind the somewhat obscure label formal logic there is, as it 

becomes clear from further explanations, a cross-linguistic comparison between 

Lithuanian synthetic forms and German/ Yiddish analytic ones (Lemchenas 1928). 

In a later article published in the Yiddish-language newspaper Di yidishe shtime, 

Lemchenas gives an extensive review of a textbook by Sereiskis. The very fact that 

the review of the textbook for a Russian-speaking audience was published in a 

Yiddish-language newspaper speaks for itself (Lemchenas 1929). 

This is an important piece of information that, first, sheds some light on what 

was considered a comprehensive and suitable foreign language textbook and, second, 

provides us with a basis for comparison with Shulman’s book. 

Sereiskis’s textbook was published in 1929. It is less well known than his 

Lithuanian-Russian dictionary (Sereiskis 1933). The review is clearly positive: 

Lemchenas claims that learners of Lithuanian desperately need such a comprehensive 

textbook, while all earlier published textbooks are unsatisfactory. Lemchenas 

stresses that Sereiskis is highly competent in the Lithuanian language 

and grammatical theory. Nevertheless, in the reviewer’s opinion, the book has 

several drawbacks. One is the lack of coherent texts, i.e., the student is offered 

only isolated sentences instead of stories. The second is a predominant emphasis 

on the theoretical grammar and translation. In this manner, Lemchenas believes, 

only dead languages may be taught. Today it is a well-known fact in second 

language pedagogy that the so-called grammar-translation method leads to a 

passive command of a language. The textbook was written for Russian-speakers, 



ut according to Lemchenas, Sereiskis had promised to translate it into Yiddish 

for the needs of Yiddish-speaking learners of Lithuanian. Unfortunately, this was 

never done. 

It seems that Lemchenas’s critique may very well apply to Shulman’s book as 

well: as mentioned above, there are no coherent texts, and we find description of 

forms rather than that of functions. Apparently, the lack of coherent texts might 

have been a common trait in the textbooks of that period, and only people very 

well advanced in L2 pedagogy, like Lemchenas, would argue for a different approach. 

We know now that the situation with the teaching materials for Yiddish-speakers 

was unsatisfactory. However, as important changes in the sociolinguistic profile 

of Lithuania’s Jews took place during the 1920s, the command of Lithuanian as L2 

increased remarkably. In the 1930s all Jews of a younger generation had at least 

some proficiency in Lithuanian. There were even Jewish schools with Lithuanian 

as a language of instruction. Atamukas mentions at least one private Lithuanianmedium 

Jewish school, established in 1933 in Kaunas (Atamukas 1998, 149). Probably, 

this very school was described by Þana Ranaitë-Èarnienë in her memoirs. 13 

This was a new phenomenon and, for instance, neighboring Latvia did not have 

Latvian-medium Jewish schools. However, as Mendl Mark emphasizes, the number 

of Jewish students in schools with Latvian as the language of instruction steadily 

increased at the expense of Russian and German-medium schools. 14 In the early 

years of Lithuania’s independence 97 percent of Jewish children attended Jewish 

schools. At that time very few Jews studied in Lithuanian schools. However, the 

number of Jews in Lithuanian schools was increasing (differently from Latvia and 

Estonia, this happened at the expense of Jewish schools) and made up to 20 percent 

in 1938–1939. 15 

While Lithuania is often called a bastion of Jewish politics, changes in the 

cultural orientation at least among certain segments of the Jewish population became 

noticeable in the mid-1930s. Atamukas is probably right when he states that 

Jewish-Lithuanian cultural contacts are a major topic that should not be underestimated 

and requires more investigation (Atamukas 1998, 159). Lithuanian-language 

Jewish periodicals such as Mûsø garsas (Our voice, 1924–1925), a supplement 

13 Þana Ranaitë-Èarnienë, Neátikëtina tiesa, 

Vilnius: Ðvyturys, 1994, 15, 17. 

14 Mendl Mark, Di yidish-veltlekhe shul in 

Letland, New-York and Tel-Aviv: Hamenora, 

1973. 

15 Dov Lipets, “Hebreish shul-vezn un 

kultur-bavegung in Lite (1919–1939)”, 

Lite 2, Ed. H. Laykovich, Tel Aviv: 

Farlag Y. L. Peretz, 308; Mendelsohn 

1983, 235; Anna Verschik, “The Yiddish 

Language in Estonia: Past and 

Present”, Journal of Baltic Studies 30(2), 

1999, 121. 0 0 0 


for Di yidishe shtime, and Apþvalga (Review, 1935–1940), translations of poetry and 

fiction from Yiddish into Lithuanian and vice versa, anthologies and reviews of 

Yiddish and Lithuanian literature, clubs and associations for cultural cooperation, 

such as Lietuviø ir þydø bendradarbiavimo draugija (Association for cooperation between 

Lithuanians and Jews) and Lietuvos þydø kariø sàjunga (Union of Lithuania’s 

Jewish soldiers, 1933–1940), and, last but not least, emerging Jewish writers and 

poets that wrote in Lithuanian give evidence of changes in the socio-cultural profile 

of Lithuanian Jewry. 

In this light, Mendelsohn’s conclusion that, on the one hand, Lithuanian culture 

held little attraction for Jews, and, on the other, that had Lithuania’s independence 

lasted longer, most Jews would have attended the institutions of the majority culture, 

sounds somewhat contradictory (Mendelsohn 1983, 234, 235). Instead, it may 

be suggested that, compared to the first years of Lithuania’s independence, 

Lithuanian Jewry became more differentiated as far as cultural orientation and 

degree of identification with the co-territorial majority is concerned. 

It remains to be investigated, whether the ideas and key-points in methodology 

of teaching Lithuanian as L2 formulated by Lemchenas were implemented in practice. 

The first impression is that it was not the case. In the summer of 2004 I asked 

a graduate from the Kaunas Yiddish Gymnasium, a fluent speaker of both Yiddish 

and Lithuanian, nowadays a renowned Yiddish bibliographer Fira Bramsonaitë-Alpernienë, 

what kind of Lithuanian textbooks were used at her school. She told 

me that the standard of teaching was rather high and that the textbooks of 

Lithuanian for Lithuanian children (i.e., for those whose mother tongue was 

Lithuanian) were used throughout her studies. 

It seems that the new language situation, upward mobility and, in some cases, 

growing identification with the Lithuanian language and culture had played their 

role, and the potential students of Lithuanian had acquired the language of the 

country before some advanced methods of L2 pedagogy were elaborated and implemented. 

Although more information is needed for the final conclusions, nevertheless, 

we have at least some indirect evidence that, despite the pioneering efforts of 

Lemchenas and the needs of the society, the methodology of Lithuanian as L2 did 

not reach schools, and numerous learners of Lithuanian had to do their best with 

the existing options. Shulman’s textbook with all its flaws and merits is the first 

and probably the last attempt to meet the needs of Yiddish-speaking students of 

Lithuanian. 

Acknowledgements. I am grateful to Dovid Katz (Vilnius) for discussion of Yiddish 

linguistic terms. I also wish to thank Mindaugas Kvietkauskas (Vilnius) for making 

available his article on Kacenelenbogenas. 



Literature: 

A NIÈAS, JONAS, 1991: “Lietuvos þydø kariø sàjungos kultûrinë veikla”, Lietuvos þydø 

ðvietimas ir kultûra iki Katastrofos, mokslinës konferencijos medþiaga, Vilnius: Lituanus, 

202–208. 

A TAMUKAS, SOLOMONAS, 1998: Lietuvos þydø kelias: nuo XIV amþiaus iki XX a. pabaigos, 

Vilnius: Alma littera. 

K AHAN, BERL, 1986: Leksikon fun yidish-shraybers: mit hesofes un tikunim tsum Leksikon fun 

der nayer yidisher literatur, un 5800 psevdonimen, Nyu-York: R. Ilman-Kohen. 

K URECKYTË, JANINA, 1991: “Þydø aukðtesniøjø mokyklø raidos bruoþai Lietuvos respublikoje”, 

Lietuvos þydø ðvietimas ir kultûra iki Katastrofos, mokslinës konferencijos 

medþiaga, Vilnius: Lituanus, 30–43. 

K VIETKAUSKAS, MINDAUGAS, 2003 12 13: “Vilniaus kultûrø sambûvis þydø raðytojø 

akimis (XX a. pradþia)”, Ðiaurës Atënai 46(680), 6, 11. 

L EMCHENAS, CHACKELIS, 1924 03 23: “Lietuviø kalbos vadovëlio reikalu”, Mûsø garsas, 

3–4. 

L EMCHENAS, CHACKELIS, 1928: “Kuo skiriasi lietuviø kalbos mokymas nelietuviø mokykloje 

nuo to paties dalyko mokymo lietuviø mokykoje”, Ðvietimo darbas 9, 1210–1227. 

L EMCHENAS, CHACKELIS (=LEMKHEN, KHATSKL) , 1929 09 13: “A vikhtiker bukh”, 

Di yidishe shtime. 

L EMCHENAS, CHACKELIS (=LEMKHEN, KHATSKL) , 1995: “Di hashpoe fun litvish 

oyfn yidishn dialekt in Lite”, Oxforder yidish 3, 6–130. 

Lietuviðkai-þydiðkas þodynas. Litvish-yidisher verternik, surinko br. Kolodniai, Kaunas: 

Kultûra, 1923. 

L IPETS, DOV, 1965: “Hebreish shul-vezn un kultur-bavegung in Lite (1919–1939)”, Lite 

2, Ed. H. Laykovich, Tel Aviv: Farlag Y. L. Peretz, 293–323. 

M ARK, YUDL, 1951: “Undzer litvisher yidish”, Lite 1, Ed. Mendl Sudarski, New-York: 

Kulturgezelshaft fun litvishe yidn, 429–472. 

M ARK, MENDL, 1973: Di yidish-veltlekhe shul in Letland, New-York and Tel-Aviv: Ha-menora. 

M ENDELSOHN, EZRA, 1983: The Jews of East Central Europe between the World Wars, 

Bloomington: Indiana University Press. 

R ANAITË-ÈARNIENË, ÞANA, 1994: Neátikëtina tiesa, Vilnius: Ðvyturys. 

S EREISKIS, BENJAMINAS, 1929: Sistematièeskoje rukovodstvo k izuèeniju litovskogo jazyka, 

Kaunas: Spaudos fondas. 

S EREISKIS, BENJAMINAS, 1933: Lietuviðkai-rusiðkas þodynas, Kaunas: A. Lapinas ir 

G. Volfas. 

S EREISKIS, BENJAMINAS, 1940: Praktinis lietuviø kalbos kursas, Kaunas: Spaudos fondas. 

S EREISKIS, BENJAMINAS, 1947: Lietuviø kalbos vadovëlis, Kaunas: Valstybinë pedagoginës 

literatûros leidykla. 


SEREISKIS, BENJAMINAS, 1948: Trumpas lietuviðkai-rusiðkas þodynas, Kaunas: Valstybinë 

enciklopedijø, þodynø ir mokslo literatûros leidykla. 

S UÞIEDËLIS, SAULIUS, 1999: “Solomonas Atamukas, ‘Lietuvos þydø kelias: nuo XIV 

amþiaus iki XX a. pabaigos’, Vilnius: Alma littera”, Journal of Baltic Studies 30(2), 188– 

194. 

S UÞIEDËLIS, SAULIUS, 2004: [Rec.:] “The Historical Sources for Antisemitism in Lithuania 

and Jewish-Lithuanian Relation during the 1930s”, The Vanished World of Lithuanian Jews, 

Ed. Alvydas Nikþentaitis, Stefan Schreiner, Darius Staliûnas, Amsterdam-New York: 

Rodopi, 119–154. 

S HULMAN, AVROM (=ÐULMANAS, AVROMAS) , 1923: Litvish. A sistematisher kurs 

oystsulernen di litvishe shprakh on der hilf fun a lerer. Lietuviø kalbos vadovëlis: sistematingos 

pamokos þydø kalba skiriamos lietuviø kalbos mokslui, Kaunas: Licht. 

V ERSCHIK, ANNA, 1999: “The Yiddish Language in Estonia: Past and Present”, Journal 

of Baltic Studies 30(2), 117–128. 

Y ANKELOVITS, ITSKHOK et al. (= J ANKELOVIÈIUS, IC., KAÈERGIS, S.), 1940: Shlisl tsu 

der litvisher shprakh un yidish-litvisher tashn-verterbukh. Kiðeninis Lietuviø Kalbos Raktas. 

Þydiðkai-lietuviðkas þodynas, Kaunas: C. Kagan. 

Anna Verschik 

PIRMAS LIETUVIØ KALBOS VADOVËLIS 

KALBANTIEMS JIDIÐ 

Santrauka 

Straipsnyje analizuojamas Avromo Ðulmano lietuviø kalbos vadovëlis, iðleistas 1923 

metais Kaune bûtent jidið kalbantiems mokiniams. Ákûrus nepriklausomà Lietuvos Respublikà, 

paaiðkëjo, kad dauguma Lietuvos þydø beveik nemoka arba labai menkai moka 

lietuviðkai. Nors þydai atvyko á LDK XIV amþiuje, jie gyvendavo daþniausiai tarp slavø, 

todël kontaktai su lietuviais ir lietuviø kalba prasidëjo vëliau. 1923 metais þydai sudarë 

7,6% Lietuvos gyventojø, taigi buvo didesnioji maþuma. Lietuviø kaip antrosios kalbos 

dëstymas këlë problemø kalbos mokymo praktikams ir teoretikams. Pasak Chackelio 

Lemcheno, tuo metu nebuvo tinkamø lietuviø kalbos vadovëliø nelietuviams. Ðulmanas 

labai sistemingai aiðkino gramatikà, bet, deja, vadovëlyje beveik nëra kontrastyvinës 

(lyginamosios) gramatikos elementø. Autorius vartojo áprastà jidið gramatikos terminologijà, 

bet, atrodo, jam nepavyko sukurti jidið terminø lietuviø kalbos prozodijai apraðyti. 

Apie kirèiavimà jis beveik nieko neraðë. Ádomu, kad ten, kur netgi buvo galima vartoti 

tarptautinius terminus (pvz., linksniø pavadinimus jidið kalba), jis ádëjo lietuviðkus terminus 

(vardininkas, kilmininkas ir pan.) á jidið tekstà. 

Ðulmanas pradeda gramatikà nuo daiktavardþiø ir bûdvardþiø në neuþsimindamas apie 

veiksmaþodá. Beveik visi sakiniai yra be veiksmaþodþiø, nes jis ketino apie tai raðyti 



vadovëlio antroje dalyje (jos, deja, neiðleido). Vietoj riðliø tekstø autorius pateikia atskirus 

sakinius. Atrodo, kad tai tuomet buvo bendra praktika. Lemchenas, kuris aktyviai uþsiëmë 

lietuviø kaip antrosios kalbos dëstymo metodika, tokià praktikà labai kritikavo ir teigë, 

kad bûtinai reikia duoti mokiniams tekstø, pasakø ir pan., kitaip negalima iðmokyti kalbëti. 

Nors ir turi trûkumø, Ðulmano vadovëlis yra ádomus ir svarbus to meto didaktinës 

literatûros paminklas. 

A NNA VERSCHIK Gauta 2005 m. birþelio 15 d. 

Dept. of Estonian Philology 

Faculty of Philology 

Tallinn University 

Narva Rd. 25 

10120 Tallinn, Estonia 

el. p.: anna.verschik@tpu.ee 





Stanislovo Moravskio 

lietuviø kalba: 1850–1852 


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Vilniuje saugomus Stanislovo Moravskio (1802–1853), bajoro, gydytojo, garsiø 

Vilniaus memuarø 1 autoriaus, rankraðèius apraðë Reda Griðkaitë 2 . Tarp kitø ji 

nurodë vienà rankraðtá, kuriame daug dainø pavadinimø uþraðyta lietuviðkai 

(„Dainos“ 3 , Griðkaitë 2002, 101–104). Griðkaitë publikavo daugumà tø pavadinimø 

ir taip apibûdino patá Moravskio rankraðtá: „Folkloristinæ savo apylinkiø medþiagà 

S. Moravskis rinko gana seniai, taèiau tik 1850 m. vasarà ëmë galvoti apie 

jos tvarkymà ir sisteminimà. Tø paèiø metø gruodþio pradþioje duomenys jau 

buvo apdoroti. Tai rodo data. Tai patvirtina ir 1852 m. gruodþio 29 (sausio 10) d. 

korespondencija Elenai Malevskienei, kurioje, be kita ko, S. Moravskis raðë: 

‘Tamstos laiðkà gavau prieð dvi savaites, kai ilsëjausi kà tik paraðæs èionykðèiø 

valstieèiø „Vestuves ir dainas“’“ (Griðkaitë 2002, 103). „Dainø“ tëra iðlikæs tik 

juodraðtis. 

Griðkaitë ir paskatino mane iðnagrinëti Moravskio uþraðytus lietuviðkus þodþius, 

pamëginti nustatyti, ar Moravskis nors ðiek tiek mokëjo lietuviðkai. 2004 

metø liepos 22 dienà apie Moravskio lietuviø kalbà skaièiau paskaità kasmetiniuose 

„Stanislovo Moravskio skaitymuose“, Birðtono savivaldybëje, Jundeliðkiø kaimo 

salëje (t. y. Moravskio dvare, jo laikais vadintame Ustrone) 4 . Ðis straipsnis parengtas 

pagal tà paskaità. 

1 Stanislovas Moravskis, Keleri mano jaunystës 

metai Vilniuje. Atsiskyrëlio atsiminimai 

(1818–1825), ið lenkø kalbos vertë Reda 

Griðkaitë, Vilnius: Mintis, 1994. 

2 Reda Griðkaitë, „Stanislovo Moravskio 

rankraðtinis palikimas Vilniaus bibliotekose“, 

Lietuvos istorijos metraðtis 2001, Vilnius: 

LII leidykla, 2002, 87–114. 

3 [Stanislovas Moravskis,] Pieúni, ca. 1850– 

1852; LMAB RS: f. 165 – 404. 

4 Plaèiau apie „Stanislovo Moravskio skaitymus“ 

þr. Ramutë Ðimukauskaitë, „Nuo 

Moravskio... iki Moravskio“, Birðtono versmës, 

2004 07 31, 3–4; Inga Juronytë, „Stanislovas 

Moravskis ir lietuvybë“, Naujasis 

Gëlupis, 2004 07 31. 

155 Stanislovo Moravskio lietuviø 

kalba: 1850–1852 0 0 0 0

Mëginti nustatyti, koks buvo Moravskio lietuviø kalbos mokëjimo lygis – tai tarsi 

spræsti lygtá su keliais neþinomaisiais 5 . Jis uþraðë dainø pavadinimus lietuviðkai, 

vadinasi, galëtø atrodyti, kad juos suprato. Be to, pateikë ir iðtisø dainø vertimø á 

lenkø kalbà. 

Antra vertus, kas nors mokantis ir lietuviðkai, ir lenkiðkai galëjo Moravskiui 

padëti dainas versti. Visø pirma patys dainininkai galëjo jam padëti aiðkintis dainø 

tekstus ar net juos versti. Moravskio asmeninis (t. y. jo asmens, svarbiausiasis) 

tarnas buvo þemaitis Jamontas („Jak Ýmujdzin, chytry do niepodobieñststwa, do 

samogo nielzja, jak mówià Rosjanie“ 6 ). Moravskis já atleido tik 1853 metø vasarà uþ 

nesusitvardymà nelaimingos meilës istorijoje su tarnaite vaistininke – taigi tada, 

kai rengë lietuviðkø dainø rankraðèius, þemaitis Jamontas dar galëjo bûti ðeimininkui 

po ranka. Pastabos prie dainø Pieúni wùoúcian nadniemeñskich ‘Panemunës valstieèiø 

dainos’ greièiausiai rodo Ustronës apylinkes, kaip kad ir paèios dainos 

Moravskio vadintos „èionykðèiø valstieèiø dainomis“, taèiau pastaba Pieún Ýmudzka 

‘þemaitiðka daina’ gali rodyti tikëtinà kad ir Jamonto átakà. 

Moravskio tekste suskaièiavau 269 lietuviðkø þodþiø uþraðymo atvejus, o paèiø 

þodþiø, kurie kartojasi – 151. Tad yra iðlikæ apie pusantro ðimto Moravskio ranka 

uþraðytø lietuviðkø þodþiø. Tai tarsi nedaug, taèiau tam tikrà nuomonæ galima 

susidaryti ir ið tiek. 

1. MORAVSKIO PASTABUMAS, TIKSLUMAS. Skeptikas sakytø netikás, 

kad Moravskis galëjo mokëti lietuviðkai, greièiausiai jis tik turëjæs koká nors þmogø 

(kad ir tarnà Jamontà), kuris bus dainas uþraðinëjæs lietuviðkai, o Moravskis jas tik 

nusiraðæs (juk tam nebûtina gerai mokëti kalbà). Taip pat galëjæs ne pats versti. 

Ieðkojau argumentø prieð toká skepticizmà. Pavyzdþiui, skeptiko nuomonei bent 

ið dalies prieðtarautø iðlikæ kad ir labai trumpi Moravskio kalbinio pobûdþio komentarai 

apie kelis lietuviðkus þodþius. 

1.1. ÞODIS ratielu. Ðtai Moravskis bando iðsiaiðkinti (kai kur nepavyko áskaityti 

jo juodraðtinës raðysenos) þodþio Ratielu reikðmæ ar net kilmæ: „Zoo [..] taç [?] 

nikt nie wie, co wrz [?] Ratielu znaç? Dr // [.....] siæ ýe to pochodzi od koùa. Ratas 

i od onego // objeýdzania pola.“ (11r). Tiksliai negalima iðversti dël tø neáskaitytø 

vietø, bet mintis maþdaug tokia: „[...] niekas neþino, kà þ[odis] Ratielu reiðkia? K[iti 

mano], kad tai kilæ ið þodþio Ratas ‘koùo’, ir ið to, kad juo apvaþiuojamas laukas“. 

5 Panaðià uþduotá – nustatyti, kiek mokëjo 

lietuviðkai Adomas Mickevièius – buvo iðsikëlæ 

Zigmas Zinkevièius ir Aleksas Girdenis. 

Jie rëmësi Mickevièiaus autografu ir 

savo fonetinio eksperimento rezultatais. 

Plg. Zigmas Zinkevièius, „Lietuviðkas 

Adomo Mickevièiaus autografas“, Blt 

19(1), 1983, 74–90. 

6 Stanisùaw Morawski, Z wiejskiej samotni: Listy 

do Heleny i Franciszka Malewskich, opracowaù 

Zbigniew Sudolski, Warszawa: 

Pañstwowy Instytut Wydawniczy, 1981, 

262. Nuoðirdþiai aèiû dr. Redai Griðkaitei 

ir dr. Zitai Mediðauskienei, nurodþiusioms 

Moravská turëjus tarnà þemaitá. 


1 pav. [Stanislovas Moravskis,] Pieúni, ca. 1850–1852, 19r: fragmentas su þodþiais Ratielu 

(3x), Mars¸oùkas, Palidnikas (3x; vienà kartà taisytas ið Palignikas), Anksti, Karwialis, ¡wirblis 

(iðbrauktas), ùauku (iðbrauktas); LMAB RS: f. 165 – 404 

Ratielu pavartotas ir l. 19r (3x, plg. 1 pav.), o su kirèio þenklu (graviu) virð 

Ratiela minëtame l. 11r uþraðytas dar keturis, l. 3r – du, l. 26r – dar du kartus. Ið 

viso 11 kartø. Ðiuo atveju svarbiausia pastebëti, kad Moravskiui labai rûpëjo suprasti 

lietuviðkà þodá. 

Rezultatas – þodis Ratielu liko neiðverstas, plg. lenk. atitikmenis: 

Ratiela! Ratiela! Ratiela! Ratiela! 

Kas kieùalu waýiawu Kto drogà jechaù? [26r] 


kalba: 1850–1852 0 0 0 0

Ir ið komentaro, ir ið gravio þenklo matyti, kad Moravskis 1) stengësi kuo tiksliau 

atpaþinti ir suprasti lietuviðkos dainos þodþius; 2) teiravosi þmoniø, tikëjosi, kad 

kas nors padës iðversti („niekas neþino“, „kiti mano“). 

1.2. ÞODIS palidnikas. Kitoje vietoje Moravskiui parûpo, kaip lietuviðkai iðversti 

lenkiðkà þodá Mar¸aùek. Moravskis raðtu savæs klausë: „Iak Mar¸aùek po 

Litewsku?“ (19r). Vëliau lenkiðko þodþio virðuje uþraðë: „(Mars¸oùkas po Litewµk)“. 

Gal kas jam taip patarë? Taèiau vëliau prie to uþraðo pridûrë – Palidnikas. Vadinasi, 

ko nors iðklåusë ar pats nugirdo kità þodá. Ir vël, to paties puslapio pabaigoje, 

paraðë: „Morszaùka Palidnikas [tais. ið Palignikas]. Palidnikas“ (plg. 1 pav.). Vadinasi, 

tame paèiame puslapyje Moravskis kaip svarbø atradimà tris kartus ásiraðë 

þodá Palidnikas. 

Palydninkas (-nykas) LKÞ IX 258 fiksuotas ið trijø vietø: Kabeliø (Varënos raj., 

pavyzdys ið liaudies dainos), Varënos ir Nydermano þodyno (NdÞ); jo reikðmë 

nurodyta ‘palydovas’. Marszaùek lenkiðkai tada nereiðkë ‘palydovo’. Artimiausia ið 

lenkiðko þodþio reikðmiø galbût bûtø Marszaùek weselny (jei èia kalbama apie vestuves): 

„gospodarz wesela, starszy druýba, niosàcy rózgæ weselnà“ (Sùownik Warszawski 

7 2, 887). Ðiaip ar taip, Palidnikas yra þodis tø vietø, kur buvo Moravskio 

Ustronës dvaras, ir tai liaudies dainos þodis. Apskritai ðitas Moravskio uþraðytas 

þodis nusipelno patekti ir á naujesnius LKÞ leidimus ar papildymus. Neþinoma, 

kad palydnykas bûtø kieno nors anksèiau uþ Moravská uþfiksuotas raðtu. 

Tai, kad vienà ið trijø kartø Moravskis buvo paraðæs su klaida – Palignikas, dar 

kartà gali patvirtinti, jog jam tas þodis buvo naujas, kà tik suþinotas. 

1.3. ÞODÞIAI dobiùas, dobieùelis. Màstë Moravskis ir apie þodá dobilas. Ðtai jo 

pastaba: 

NB. Gdzie siæ mówi o chùopcu jak o kwiatku, wµzædzie tam uýywajà naêwiska 

kwiatu dziæsietiny, czyli koninyny, Dobiùas. I ten wyraz u najro¸maitszych 

pies¸çotliwych zakoñçeniach zmieniajà. Na przykùad w pierwµzym wierµzu 

pieúni nastæpujàcej: [24r] 

“Atjoje biernalis, baùtas dobieùelis” 

Przyjeýdýa chùopiec, mój biaùy [taisyta ið miùy] kwiateczek. [24v] 

Moravskio paaiðkinimas tikslus – „Kur kalbama apie vaikinà kaip apie gëlelæ, 

ten visur vartojamas dobilo pavadinimas Dobiùas. Ir ðis þodis kaitomas ávairiausiomis 

maloninëmis galûnëmis“. Pavyzdyje þodis ir pateikiamas su malonine priesaga 

– dobieùelis (kad ir ne visai tiksliai uþraðytas). 

7 Jan Karùowicz, Adam Kryñski, Wùadysùaw 

Niedêwiedzki, Sùownik jæzyka polskiego 1– 

8, Warszawa, 1900–1927. Lenkø kalbinin- 

kai ðá þodynà tradiciðkai vadina Sùownik 

Warszawski. 


1.4. Prie Moravskio lingvistiniø svarstymø galima skirti ir tokius uþraðus (plg. 

1 pav.): 

Anksti? czy tak 

Dokoñç i Karwialis. 

Marµ¸aùek? [19r] 

Visos trys eilutës paraðytos viena po kita tame paèiame puslapyje. Matyt, Moravskis 

abejojo þodþio Anksti raðymu – klausë „ar taip?“ (nors ir gimtakalbis lietuvis 

tiksliau nebûtø galëjæs uþraðyti). Neaiðku, kà jis norëjo pasiþymëti prie þodþio 

Karwialis („Pabaik ir Karwialis“), galbût tiesiog sau priminë, kad reikia baigti (nuraðyti?, 

versti?) dainà Karwialis. O apie þodþio Marµ¸aùek vertimà þr. 1.2. 

1.5. Apskritai ið tokiø Moravskio minèiø matyti, kad jis ypaè domëjosi lietuviø 

kalbos þodþiø vartojimu ir jø semantika (tai akivaizdþiausia ið Ratiela, Palidnikas, 

Dobiùas, dobieùelis, Anksti), nors tai ir nebuvo pagrindinis jo rankraðèio raðymo tikslas. 

Moravskis teiravosi þmoniø nuomonës – ar tai ne tam tìkros lietuviø kalbos 

studijos? 

1.6. SUKIETËJUSIO ÞYMËJIMAS PRIEÐ e TIPO VOKALIZMÀ. 

Skeptikui, kuris netikëtø Moravská mokëjus lietuviðkai, taip pat galima bûtø pateikti 

fonetikos argumentø. Pavyzdþiui, Moravskis gerai iðlaikë kietàjá prieð e tipo 

vokalizmà, bûdingà ir Ustronës apylinkiø ðnektai (tradiciðkai vadinama vidurio 

aukðtaièiø tarme). Pagrindinës ðios ðnektos ypatybës (kaip ir dabartinëje bk) – 

iðlaikyti nepakitæ dvigarsiai an, am, en, em ir ið nosiniø à, æ kilæ ilgieji balsiai, taèiau 

kietinamas priebalsis [l] prieð e tipo vokalizmà. Moravskis gana tiksliai fiksavo tà 

[l] kietinimo ypatybæ, pvz.: Alenieùa ‘Elenëlë’ 13r, Arieùkieùa ‘arielkële’ 25v, Atùakja 

‘atlëkë’ 7r, broùalej ‘brolelei’ 9v(2x), 15r, dobieùelis ‘dobilëlis’ 24v, kieùalu ‘keleliu’ 11r, 

26r, kùajtiaùaj ‘klëtelëj’ 11r, 26r, Ùeki ‘lëkë’ 9r, Ùeleju ‘lelijø’ 12r, miergiaùa ‘mergelæ’ 

16r, 24r, Miergiaùas ‘mergelës’ 9r, mierguýiùa voc. sg. ‘merguþële’ 5r, 19v, Pokieùeje 

‘pakelëje’ 4v, 13r, Pokieùejo ‘pakelëje’ 13v, rutiaùa ‘rûtelæ’ 11v, 26r, sauùalej ‘saulelei’ 

19r, suneùelis ‘sûnelëlis’ 15r, s¸aùaùa ‘ðalelæ’ 12v. Tai rodytø já suvokus tà Ustronës 

apylinkiø ðnektos ypatybæ. 

Tiesa, pasitaikë ir iðimèiø su minkðtuoju [l’], bet jø labai maþai – nas¸lale ‘naðlele’ 

19r, Rutiale ‘rûtele’ 18r (plg. 2 pav.). Kadangi tokiø minkðtojo [l’] atvejø daugiau 

nematyti, tikëtiniausia, kad Moravskis èia, juodraðtiniame tekste, tiesiog nebuvo 

visada pakankamai atidus, nors ir buvo apsisprendæs tà prieð e tipo vokalizmà 

þymëti. Dar plg. Szala [tais. ið Szaùa] dwaru S¸altinielis ‘ðalia dvaro ðaltinëlis’ 

(25r). Taisymas Szaùa ´ Szala rodo, kad Moravskis sàmoningai suprato ir kreipë 

dëmesá á tà ypatybæ. 

1.7. ÞODIS kab. Skeptikui nurodytinas ir Moravskio tiksliai uþraðytas (turbût 

ir iðgirstas) siauros geografijos tarminis þodis Kab ‘kaip’: Kab warisi paùszus jauczas 


kalba: 1850–1852 0 0 0 0

2 pav. [Stanislovas Moravskis,] Pieúni, ca. 1850–1852, 18r: 

fragmentas su dviem lietuviðkais posmais; 

LMAB RS: f. 165 – 404 

24v, lenk. vertimas Iak popædzis¸ pùowe woùy (plg. Druskininkø tarmës þodynà 8 , 129; 

LKÞ V 3; Zietelos ðnektos þodynà 9 , 252). Akivaizdu, kad nors tai ne visø lietuviø 

ðnektø þodis, bet turbût buvæs þinomas ir Moravskio Ustronës apylinkëse. 

1.8. Ið tokiø Moravskio áþvalgiai suprastn, tiksliai pateiktø ir paaiðkintø kalbos 

bruoþø norint galima bûtø susidaryti áspûdá, kad jis buvo visai neblogas lietuviø 

kalbos mokovas, gal net ðioks toks specialistas... 

2. MORAVSKIO NETIKSLUMAI. Taèiau ið pradþiø nudaþius ðviesiomis 

spalvomis, reikëtø atskleisti ir tamsesniàsias – ant kitos svarstykliø lëkðtës dëti tai, 

kas rodytø Moravská gerai nesupratus lietuviø kalbos formø, abejojus, klydus. T. y. 

paèiam tapti skeptiku. 

2.1. RAÐYBA, FONETIKA. Tik apytiksliai paþinta atrodo Moravskio lietuviø 

kalbos raðyba ir su ja susijæs fonetiniø ypatybiø pastebëjimas. 

2.1.1. D I G R A F A S . Pagal lenkø (ir DL lietuviø) raðybos tradicijà Moravskis 

raðydavo prieð (e tipo vokalizmà) po priebalsiø , : Arieùkieùa 

8 Gertrûda Naktinienë, Aldona Paulauskienë, 

Vytautas Vitkauskas, Druskininkø tarmës 

þodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. 

9 Aloyzas Vidugiris, Zietelos ðnektos þodynas, 


institutas, 1998. 0 0 0 


‘arielkële’ 25v, gieri ‘gërë’ 20r, kieùalu ‘keleliu’ 11r, 26r, kieùelu ‘keleliu’ 9v, kieleus 

‘këliaus’ 8r, Pokieùeje ‘pakelëje’ 13r, Pokieùejo ‘pakelëje’ 4v, 13v. Tuo metu tai buvo 

labai áprastas ir lietuviø raðybos bruoþas. 

Taip pat digrafà Moravskis paþymëdavo ten, kur Ustronës lietuviai (kaip 

ir didþiuma aukðtaièiø) tarë [ie]: mieùas ‘mielas’ 18r (plg. 2 pav.), powierzejo ‘pavieðëje’ 

4v, Powier¸ejo ‘pavieðëje’ 13v, powieszoje ‘pavieðëje’ 13r, prieý ‘prieð’ 18v, sierotele 

‘sierotële’ 19r, sziena ‘ðienà’ 15r, wienu ‘vienu’ 9v. 

Taèiau Moravskis labai daþnai þymëjo ir kitas, ne taip paprastai lenkø ir 

lietuviø tradicija pagrindþiamas pozicijas, pavyzdþiui, garsà [e] po kitø priebalsiø 

(ne po , ): Bie ‘be’ 2r, biernali 9v, biernalis 24v, manies ‘manæs’ 2r(2x), miergiaùa 

‘mergelæ’ 16r, 24r, Miergiaùas ‘mergelës’ 9r, mierguýiùa ‘merguþële’ 5r, 19v, 

Niedela ‘nedëlià’ 18v, niebagielis ‘nabagëlis’ 18r (plg. 2 pav.), niematau ‘nematau’ 2r, 

Niemonajcziu 6r, 24r, Pienki ‘penki’ 15r, pier ‘per’ 9r, Ratielu ‘rateliu’ 11r, 19r(2x), 

Ratiela ‘rateliu’ 3r(2x), 11r(6x), 26r(2x) (bet ir suneùelis ‘sûnelëlis’ 15r). Kai kuriø ðiø 

þodþiø interpretacijà dël lenkø kalbos átakos þr. toliau, 2.3.1.tt. 

Be áprastiniø pozicijø po , – þymëjo [ë] ir po kitokiø priebalsiø: 

Alenieùa ‘Alenëlë’ 13r, apienielis ‘apynëlis’ 3r, babutie ‘bobutë’ 11v, 26r, diekuj ‘dëkui’ 

19r, lewandielis ‘levandëlis(?)’ 12r, pasisiesiu ‘pasisësiu’ 11v, 26r, pastiewa ‘pas tëvà’ 

15r, rowie ‘rovë’ 13r, S¸altinielis ‘ðaltinëlis’ 25r, wandenielis ‘vandenëlis’ 25r. 

Digrafu paþenklino netgi garsà [i]: apienielis ‘apynëlis’ 3r, Apienis ‘apynys’ 

3r, dobieùelis ‘dobilëlis’ 24v, kùonie ‘klony’ 20r, szaùawiejus ‘ðalavijais’ 18r (plg. 2 

pav.; LKÞ XIV 431–432 nurodo ávairius variantus tik su , ne su : ðalavija, 

ðalavijas, ðalavijus). 

Atrodo, kad taip galëjo girdëti tik prie lietuviø kalbos nepratusi ausis, bent jau 

neiðlavinta aplinkoje, kur lietuviø tarmë skamba kaip gimtoji. Pavyzdþiui, neskirti 

aukðtaièiø dvibalsio [ie] nuo [ë] – daþna besimokanèiø lietuviø kaip negimtàjà 

kalbà problema. 

2.1.2. , -o. Kaip rodo LKA II 37–38 þemëlapiai, galûnë -o (turima dabartinëje 

bk) vartojama ir Moravskio Ustronës dvaro plote tarp Prienø bei Jiezno. Ten taip pat 

tariama [o . ] ar plaèiau [š . ] (pvz., gen. sg. tëvo arba praet. 3 ðoko). Moravskis kai kada 

jà uþraðë tiksliai – An smejgo ‘ant smeigo’ 3r; Augo ‘augo’ 20v. 

Taèiau daug daþniau galûnës -o garso [o . ] ar [š . ] Moravskis turbût negirdëjo 

tiksliai ir uþraðydavo jà raide : an dwaru ‘ant dvaro’ 20v, An ýergialu ‘ant 

þirgelio’ 18r (plg. 2 pav.), Augu ‘augo’ 15r, ùauku ‘lauko’ 18r (plg. 2 pav.), 19r, manu 

‘mano’ 9r(2x), 18r (plg. 2 pav.), Pamigu ‘pamigo’ 19r, pamigu 26r(2x), Szala dwaru 

‘ðalia dvaro’ 25r, Usz jezioraucziu ‘uþ eþeraièio’ 6r, Us¸ jezioraucziu ‘t. p.’ 24r, usz 

Niemonajcziu ‘uþ Nemunaièio’ 6r, us¸ Niemonajcziu ‘t. p.’ 24r, waýiawu ‘vaþiavo’ 26r, 

waýjawu ‘t. p.’ 11r. 

Tokie paraðymai, regis, atsirado dël nenugirstø galûniø. Nekirèiuotà galûnës [o] 

(bet ilgà!) Moravskis galëjo girdëti kaip [u], jei raðë . Yra iðlikusios Moravskio 

svarstymo nuotrupos su klaustukais, tarsi jis aiðkintøsi savo raðomos galûnës -u 

reikðmæ: 


kalba: 1850–1852 0 0 0 0

Czy nie saniami Ratielu odµ[...] µiæ 

Pamigu? 

Ratielu? [19r] 

Vis dëlto tai, kad greta dominuojanèio raidës kartais paþymëta ir , rodo, 

jog Moravskis gal nebuvo labai tvirtai apsisprendæs, kaip galûnës garsà uþraðyti. 

Antra vertus, -u (ne -o) daþnumas taip pat liudija, jog Moravskio ðaltinis buvo 

garsai, bet ne lietuviðki raðtai. 

2.1.3. [uo]. Vietoj vakarø aukðtaièiø dvibalsio [uo] Moravskis kartais paraðydavo 

tik raidæ : Atwaýios ‘atvaþiuos’ 11v, 26r, szùota ‘ðluota’ 12r. Lenkø 

kalba neturi dvibalsio [uo], tad tà kalbà gerai mokëjusiam Moravskiui garsas [o] ir 

dvibalsis [uo] galëjo atrodyti labai panaðûs ar visai nesiskiriantys. Kai kuriø lietuviø 

tarmiø atstovams (pavyzdþiui, þemaièiams) ir ðiandien ðiuos niuansus sunku 

skirti; taip pat sunku tiems, kurie mokosi lietuviø kalbos kaip negimtosios. 

2.1.4. [au], [an?], [ai]. Nekirèiuotoje pozicijoje dvibalsio (ar ir dvigarsio?) 

pirmàjá dëmená [a] Moravskis kartais paraðydavo raide : Adomoy ‘Adomai’ 

(lenk. Adamie) 2r, Minskou ‘ið Minsko’ (lenk. z Miñska) 11v, 26r, nouja ‘nauja’ 

4v, noujo ‘t. p.’ 13v. Turbût netiksli yra forma Minskou (gal *Minskan?; plg. toliau 

2.2.1.). Nors daþniausiai dvibalsá [au] Moravskis ir nekirèiuotà paraðydavo tiksliai, 

plg. iµ¸ùawiau ‘iððlaviau’ (lenk. zamiataùam) 12r, sauùalej ‘saulelei’ 19r. 

2.1.5. [ir]. Pasitaikë tik vienas atvejis, kur Moravskis vietoj tarmës dvigarsio 

[ir] paraðë – An ýergialu ‘ant þirgelio’ 18r (plg. 2 pav.). 

2.1.6. Tokie tad raðte atsispindintys fonetikos netikslumai, kaip nekirèiuotø 

dvibalsiø [ie], [uo], [ai], [au], dvigarsiø [an?], [ir], galûnës -o neatpaþinimas, bûtinai 

turëtø suteikti dþiaugsmo skeptikui. 

2.2. VERTIMAS, ÞODÞIØ FORMOS, TAISYMAI. Moravskis taip pat kai 

kà netiksliai iðvertë. 

2.2.1. Du kartus Moravskis paraðë dainos eilutæ Atwaýios babutie Minskou 11v, 

26r (abu kartus uþraðyta identiðkai) ir iðvertë jà Przyjechaùa baba z Miñska, t. y. 

‘atvaþiavo boba ið Minsko’. Netiksliai iðverstas laikas (bûsimasis bûtuoju), netiksliai 

iðversta forma Minskou ‘ið Minsko’. Galbût galima bûtø tà formà rekonstruoti 

á *Minskan, t. y. ‘Minskan, á Minskà’, nes raidë rankraðtyje gali bûti labai panaði 

á , bet vis tiek vertimas bûtø netikslus. Ðiaip ar taip, bent jau aiðku, kad taip, 

kaip uþraðyta, Moravskio galûnë nëra identifikuojama kaip aukðtaitiðka. 

2.2.2. Tris kartus Moravskis pasiþymëjo dabar sunkokai atpaþástamà þodþiø 

junginá Pokieùejo, powierzejo 4v (variantas Pokieùejo, Powier¸ejo 13v, ir labiau nutolæs 


variantas Pokieùeje, powieszoje 13r). Matyt, tai reiðkë ‘pakelëje, pavieðëje’. Þodis pakelë 

ir dabar vartojamas bk. O pavieðë LKÞ IX 693 aiðkinamas kaip jo sinonimas – 

kaip ‘pakelë, pavieðkelë’, ir yra uþraðytas ið liaudies dainø (pvz., Pakelëj, pavieðëj 

linai derëjo, tæ jauna mergelë linelius rovë; plg. Moravskio Pokieùeje, powieszoje Alenieùa 

linus rowie). Aiðku, kad Moravskis neatpaþino ne tik antrojo þodþio, bet ir pirmojo. 

Neatpaþinæs ir vertë ne visai tiksliai – Po tej drodze, po droýynie 4v, 13v, Przy 

droýce, przy droýynie 13r. Lietuviðkai bûtø maþdaug ‘prie kelelio, keluþëlio’. Matyt, 

Moravskiui nebuvo lengva ðiuos þodþius suprasti. 

Èia svarbu pridurti, kad þodis pavieðë bûdingas tik Pietø Lietuvai, LKÞ uþraðytas 

tik ið Punsko, Seinø, Marcinkoniø ir Kabeliø (Varënos raj.), Lazdijø, Seirijø (Lazdijø 

raj.). Tad nereikëtø abejoti, kad toji dainos formulë ‘pakelëje, pavieðëje’ uþraðyta kur 

nors netoli nuo Moravskio Ustronës. 

2.2.3. Nesuprastas ánagininko (vienaskaitos?) linksnis: Ùeleju szùota dwariali 

iµ¸ùawiau // O lewandielis graýej iýbarszcziau 12r. Lenkiðkai iðversta Z Liliow miotùà 

dwor zamiataùam // A lewandà piæknie wysypaùam. Tad galûnë -is (lewandielis) turëtø 

bûti arba vienaskaitos, arba daugiskaitos ánagininkas (tikëtinesnë gal bûtø daugiskaita 

*lewandieliais ar pan.), bet ánagininko galûnës -is tarmëse nëra. Jeigu Moravskis 

vietoj [eis] iðgirdo ir uþraðë , jis galbût nemokëjo gerai atpaþinti ánagininko 

linksnio formos – bent jau ðios §Q kamieno paradigmos. 

2.2.4. Netiksliai uþraðytas lietuviðkas þodis at(s)igráþti – Asz atigrizti in ta 

s¸aùaùa 12v. Turëtø bûti bent atsigriztu. Nors þodþio reikðmë, regis, suprasta tiksliai 

(plg. lenk. vertimà Ia odwracam siæ w tæ stronæ). Galbût tai tik Moravskio riktas. 

2.2.5. Netiksliai iðversta forma (vienaskaita suprasta kaip daugiskaita): Ùeki 

pauksztis pier Soda 9r, lenkiðkai – Leciaùy ptas¸ki przez ogrod (t. y. ‘lëkë paukðèiai per 

sodà’). Nebent paukðtis bûtø priskirtas i kamieno paradigmai (*paukðtys nom. pl.). 

2.2.6. Netiksliai uþraðyta praes. 3 forma, plg. frazæ Tris antialis pùaukau 18r 

(plg. 2 pav.), lenkiðkai – Trzy kaczeçki pùynà (t. y. ‘trys antelës plauko’). Matyt, 

Moravskis èia supainiojo asmenø galûnes ir vietoj treèiojo asmens paraðë pirmàjá 

su galûne -au. 

2.2.7. Frazë anam gale (lauko) Moravskio raðyta skirtingai tris kartus, ir visus 

tris kartus pirmasis þodis anam liko neatpaþintas: An, am gala ùauku 18r (plg. 2 

pav.); An’am gale 19r, An am gala ùauku 19r. Anam suskaidytas per pusæ, net kablelis 

ar apostrofas þodþio viduryje paraðytas. Á lenkø kalbà versta Tam na koñcu pola (t. y. 

‘ten, lauko gale’), tad taip pat ne visai tiksliai. 

2.2.8. Frazë Atjoje biernalis, baùtas dobieùelis 24v Moravskio iðversta gana tiksliai 

– Przyjeýdýa chùopiec, mój biaùy kwiateczek (t. y. ‘atjoja bernelis, mano baltas 

þiedelis’), bet tik po pasitaisymo. Þodis baùtas ið pradþiø buvo verstas lenkiðku miùy 


kalba: 1850–1852 0 0 0 0

‘mielas’, bet ðis nubrauktas ir pataisytas á biaùy ‘baltas’. Galbût ið karto nesumota 

baùtas reikðmë. 

2.2.9. Viena Moravskio uþraðyta lietuviðka frazë taisyta net du kartus (tad 

bandyti net trys lenkiðko vertimo variantai). T. y. Anksti ritialu kieleus 8r ið pradþiø 

buvo versta Bardzo ranno wstaùam, tada pirmieji du þodþiai pataisyti á Rannym 

rankiem, ir pagaliau pasirinkta Z rannà zorzà. Èia Moravskis turbût tiesiog ieðkojo 

tikslesnio atitikmens – mintá turëjo bûti supratæs ið karto. 

2.3. LENKØ KALBOS ÁTAKA KAI KURIEMS ÞODÞIAMS. Kai kurie 

Moravskio lietuviðki þodþiai turbût buvo paveikti lenkø kalbos garsyno ir ortografijos. 

Neápratusi prie lietuviðkos tarties Moravskio ausis kartais panaðiuose á lenkiðkus 

þodþiuose galëjo iðgirsti tai, kà buvo ápratusi girdëti lenkiðkai, o ranka – taip 

ir uþraðyti. Taigi Moravskis turëjo atspëjinëti, tie þodþiai nebuvo jam savaime 

skaidrûs. 

2.3.1. Moravskis du kartus paraðë þodþiø junginá Usz jezioraucziu, usz Niemonajcziu 

6r (kitas variantas Us¸ jezioraucziu, us¸ Niemonajcziu 24r); á lenkø kalbà 

iðvertë atitinkamai Tam Za jeziorem, za Niemnem ir Za jeziorem i za Niemnem. Matyti, 

kad lietuviðkø þodþiø jezioraucziu ‘eþeraièio’ ir Niemonajcziu ‘Nemunaièio’ pradþios 

jezior- ir Niem- visiðkai sutampa su lenkiðkø atitikmenø pradþiomis: jezior-, 

Niem-, bet ne su atitinkamø lietuviðkø þodþiø eþeraitis, Nemunaitis pradþiomis. Aiðku, 

kad Moravskis buvo paveiktas lenkiðkø þodþiø; jei bûtø mokëjæs gerai lietuviðkuosius, 

tikëtina, kad bûtø tiksliai juos ir uþraðæs. 

2.3.2. Visai analogiðkas lenkø kalbos paveiktas yra dainos pavadinimo pradþios 

þodis – Podobajau sau miergiaùa 16r (iðverstas Podobaùem Pokochaùem dziewczyneczkæ). 

Kità kartà raðydamas ðios dainos pradþià Moravskis jau nesuklupo, paraðë 

taip, kaip sakoma tarmëse (LKÞ III 206 rodomas plaèiai paplitæs skolinys padaboti, 

bet niekur nefiksuota *podoboti): Padabojau sau miergiaùa 24r (lenk. Pokochaùem dziewczyneczkæ). 

2.3.3. Dar vienas panaðus lenkø kalbos sugestijos atvejis – Sobotas prieý Niedela 

18v, iðversta W Sobotæ przed Niedzielà. Vietoj tarmëms áprasto subata ‘ðeðtadienis’ 

(LKÞ XIV 20–21 fiksuotas ið ávairiø raðtø ir tarmiø) paraðë Sobotas (LKÞ *sobotas 

nefiksuotas)!? T. y. ið naujo skolinosi þodá ið lenkø kalbos ir suteikë jam o kamieno 

linksniavimo paradigmà. 

2.3.4. To paties sakinio þodis Niedela ‘sekmadiená’ 18v turbût irgi buvo paveiktas 

lenkiðko prototipo Niedzielà. Tarmëse ðis skolinys paprastai pradedamas tarti 

ne-, o ne nie- (LKÞ VIII 610 fiksuotas tik nedëlia, bet ne *niedëlia). Analogiðkai ir þodis 

niebagielis ‘vargðelis, nabagëlis’ 18r (plg. 2 pav.), verstas á lenkø kalbà nieborankæ, 


nors lietuviø tarmëse daþnai sakoma nabagëlis (LKÞ VIII 493–494 þodis nabagas 

fiksuotas ið ávairiø tarmiø, LKÞ VIII 602 kelis kartus fiksuotas ir nebagas, bet niekur 

nenurodomas *niebagas). 

Lenkø kalbos raðybos átaka turbût matyti ir þodþio Pienki ‘penki’ 15r ortografijoje 

(lenk. Piæciu); taip pat niematau ‘nematau’ 2r (lenk. niewidzæ); galbût netgi miergiaùa 

‘mergelæ’ 16r, 24r, Miergiaùas ‘mergelës’ 9r, mierguýiùa ‘merguþële’ 5r, 19v (lenk. 

dziewczyneczkæ, Dziewczæta, dziewczyneczko, dziewczynko). 

2.3.5. Akivaizdu, kad ne taip maþai þodþiø buvo paveikta lenkø ortografijos: 

jezioraucziu, Niemonajcziu, Podobajau, Sobotas, Niedela, niebagielis, Pienki, niematau, 

miergiaùa. Skeptikas turëtø jaustis tvirtas. 

3. PABAIGA. Taigi Stanislovas Moravskis gilinosi á þodþiø Ratiela, Palidnikas 

reikðmæ, á þodþio Anksti formà, á pamatinio þodþio Dobiùas ir iðvestinio dobieùelis 

santyká, buvo neblogai ásisàmoninæs kietojo [ù] vartojimà prieð e tipo vokalizmà 

(Ùeki ‘lëkë’, miergiaùa ‘mergelæ’), atpaþino tarminá þodá Kab ‘kaip’. Atrodytø, 

kad kai kuriuos lietuviø kalbos bruoþus Moravskis vertino ar suprato kaip nenaujokas. 

Bet kartu Moravskis nepajëgë tiksliai atpaþinti (nugirsti) þodþiø Nemunas, eþeraitis, 

subata, anam, nedëlia, nabagëlis, penki, nematau, mergelë, gerai neatpaþino galûnës 

-o (gen. sg. ar 3 praes.), dvibalsio [ie] neskyrë nuo [ë], [e], dvibalsio [uo] (raðë 

) – nuo [o], nenugirsdavo nekirèiuoto dvibalsio [au] (paraðydavo ), darë 

vertimo á lenkø kalbà klaidø. Tokia Moravskio tekstø specifika leistø manyti prieðingai, 

kad iki gero lietuviø kalbos mokëjimo jam dar buvo tolimas kelias. 

Dedant ant svarstykliø Moravskio gerai suprastus ir neatpaþintus lietuviø tarmiø 

bruoþus galima sakyti, jog tiesø yra dvi: 1) Moravskis lietuviðkai mokëjo; 2) tas 

mokëjimas tebuvo pavirðutiniðkas. Vertindami lietuviðkus Moravskio uþraðymus 

turime turëti galvoje, kad kai kur galëjo padëti lietuviai (asmeninis tarnas þemaitis 

Jamontas?), tad tikrasis jo mokëjimas galëjo bûti ir kiek prastesnis, nei atrodo ið jo 

tekstø. Moravskiui nerûpëjo tø dainø parengti originalo (t. y. lietuviø) kalba, jis 

labiausiai rûpinosi lenkiðkais vertimais. Tedþiûgauja (saikingai) skeptikas – pavirsti 

optimistu jam pavojaus nëra. 

Galima ásivaizduoti, kad girdëdamas ðnekanèius lietuvius valstieèius, Moravskis 

galëjo ið garsø srauto skirti daug þodþiø; dalá jø, taip pat kai kurias frazes, 

teksto gabalëlius galëjo ir suprasti. Taèiau taip pat tikëtina, kad sekti iðtisinio 

lietuviðko pasakojimo Moravskis bûtø nesugebëjæs. 

Tuo metu buvo kuriami ávairûs lietuviø bendrinës raðomosios kalbos modeliai, 

taèiau visai nematyti, kad Moravskis bûtø paþinæs kokià nors tokiø raðtø tradicijà. 

Jo tekstai akivaizdþiai paremti ðnekamàja, o ne raðomàja to meto kalba. Moravskis 

rëmësi tik tarmiø garsais ir lenkø (ne lietuviø) ortografija. Matyt, skaityti lietuviðkai 

Moravskis neskaitydavo, o ir raðyti galbût teraðë tiek, kiek jam reikëjo pasiþymëti 

lietuviðkas dainas. Nepratusio lietuviðkai raðyti Moravskio ortografija labai nenuspëjama. 


kalba: 1850–1852 0 0 0 0


G RIÐKAITË, REDA, 2002: „Stanislovo Moravskio rankraðtinis palikimas Vilniaus bibliotekose“, 

Lietuvos istorijos metraðtis 2001, Vilnius: LII leidykla, 87–114. 

J URONYTË, INGA, 2004 07 31: „Stanislovas Moravskis ir lietuvybë“, Naujasis Gëlupis. 

K ARÙOWICZ, JAN; ADAM KRYÑSKI, WÙADYSÙAW NIEDÊWIEDZKI, 1900–1927: Sùownik 

jæzyka polskiego 1–8, Warszawa (t. y. Sùownik Warszawski). 

M ORAVSKIS, STANISLOVAS, 1994: Keleri mano jaunystës metai Vilniuje. Atsiskyrëlio atsiminimai 

(1818–1825), ið lenkø kalbos vertë Reda Griðkaitë, Vilnius: Mintis. 

[M ORAVSKIS, STANISLOVAS,] Pieúni, ca. 1850–1852; LMAB RS: f. 165 – 404. 

M ORAWSKI, STANISÙAW, 1981: Z wiejskiej samotni: Listy do Heleny i Franciszka Malewskich, 

opracowaù Zbigniew Sudolski, Warszawa: Pañstwowy Instytut Wydawniczy, 262. 

N AKTINIENË, GERTRÛDA; ALDONA PAULAUSKIENË, VYTAUTAS VITKAUSKAS, 1988: 

Druskininkø tarmës þodynas, Vilnius: Mokslas. 

Ð IMUKAUSKAITË, RAMUTË, 2004 07 31: „Nuo Moravskio... iki Moravskio“, Birðtono 

versmës, 3–4. 

V IDUGIRIS, ALOYZAS, 1998: Zietelos ðnektos þodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidybos institutas. 

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1983: „Lietuviðkas Adomo Mickevièiaus autografas“, Blt 19(1), 

74–90. 


THE LITHUANIAN OF STANISLOVAS MORAVSKIS: 1850–1852 

Summary 

Stanislovas Moravskis (Stanisùaw Morawski, 1802–1853) was the well-known author of 

Vilnius’ memoirs (Several Years from My Young Days in Vilnius, 1818–1825). He wrote 

predominantly in Polish, but in the rough draft of his “Pieúni” (“Songs”), ca. 1850–1852 

(preserved in the Library of the Lithuanian Academy of Sciences in Vilnius: f. 165 – 404) 

Moravskis wrote some Lithuanian texts, phrases, and words (151 Lith. words with a total 

of 269 occurrences). 

Moravskis was curious about the meaning and the form of the Lith. words Anksti, 

Dobiùas and its derivative dobieùelis, Palidnikas, Ratiela. He knew well how to use the velar 

(nonpalatal) consonant [l] before the e type vocalism (Ùeki ‘lëkë; flew’), etc. It might seem 

that Moravskis had mastered certain characteristics of the Lithuanian language better than 

a novice. 

On the other hand, Moravskis was unable to hear the exact phonetics of the words 

anam, eþeraitis, mergelë, nabagëlis, nedëlia, nematau, Nemunas, penki, subata; he could not 

identify exactly the ending -o (gen. sg. and praes. 3); he did not clearly differentiate 

between the diphthong [ie] and the vowels [ë], [e], or between the diphthong [uo] and 


the vowel [o] (he wrote ); he did not perceive precisely the unstressed diphthong [au] 

(sometimes he wrote it as ) and there are some inaccuracies in his translations from 

Lithuanian into Polish. These characteristics of Moravskis’s texts could suggest the opposite 

view—that Moravskis was far from being a specialist in Lithuanian. 

Trying to determine how well Moravskis understood Lithuanian, one can come up with 

a two-fold conclusion: (1) Moravskis knew Lithuanian; but (2) his knowledge of Lithuanian 

was very superficial. More than that, some of his Lithuanian phrases might have been 

written with help of Lithuanians (e.g. his personal servant Lowland Lithuanian Jamont), 

which makes it possible that Moravskis’s knowledge of Lithuanian was even worse than 

one might judge from his texts. Besides, Moravskis did not care about the original 

language (Lithuanian) of the songs; his main focus was the Polish translations. 

One may assume that Moravskis was able to identify many Lithuanian words in the 

speech of Lithuanian farmers. Probably he could understand certain words and phrases 

in their speech. But it is also plausible that any longer spoken coherent Lithuanian discourse 

would have remained beyond the comprehension of Moravskis. 

In the middle of the nineteenth century there were many different models proposed 

for the development of Standard Lithuanian. Moravskis, however, does not seem to have 

known any Lithuanian writing tradition. Moravskis’s orthography is very unconventional. 

His texts were obviously based on the spoken varieties of Lithuanian, rather than on any 

written patterns. His basic sources for writing Lithuanian were certainly Lithuanian dialects, 

and Polish (not Lithuanian) orthography. Moravskis was not used to reading 

Lithuanian books, and most probably he wrote Lithuanian merely to make notes of some 

folk song lyrics. 

G IEDRIUS SUBAÈIUS Gauta 2005 m. kovo 1 d. 



UH 1608, MC/306 



el. p.: subacius@uic.edu 






kalba: 1850–1852 0 0 0 0

1 PRIEDAS. MORAVSKIO „DAINØ“ LIETUVIÐKØ ÞODÞIØ IN- 

DEKSAS. 151 þodis (269 pavartojimo atvejai). Tarp skliaustø pateiktas pavartojimø 

skaièius. Foliacija nurodoma pagal rankraðèio originalà. 

Adomas (1) s. m. propr. – Adomoy voc. sg. 

2r 

Alenëlë (1) s. f. propr. – Alenieùa nom. sg. 

13r 

anas, -a (4) pron. demonstr., pron. pers. – 

ans nom. sg. m. 18r, An, am ines. sg. m. 

18r, An’am ines. sg. m. 19r, An am ines. 

sg. m. 19r 

anksti (3) adv. – Anksti 8r, 19r(2x) 

ant (3) praep. – An 3r, 18r, an 20v 

antelë (1) s. f. – antialis nom. pl. 18r 

apynëlis (1) s. m. – apienielis nom. sg. 3r 

apynys (1) s. m. – Apienis nom. sg. 3r 

apþelti (1) intr. – abýyùy praet. 3 18r 

arielkëlë (1) s. f. – Arieùkieùa nom. sg. 25v 

að (5) pron. pers. – Asz nom. sg. 11v, 12v, 

26r, manies gen. sg. 2r(2x) 

atajoti (2) intr. – Atajoi [tais. ið Atjajo] praet. 

3 17r(2x) 

atjoti (2) intr. – atioje praes. 3 18r, Atjoje 

praes. 3 24v 

atlëkti (1) – Atùakja praet. 3 7r 

atsigráþti (1) intr. refl. – atigrizti praes. 1 sg. 

12v 

atskambinti (1) intr. – atskambina 3 praet. 7r 

atvaþiuoti (2) intr. – Atwaýios fut. 3 11v, 26r 

augti (2) intr. – Augu praet. 3 15r, Augo 

praet. 3 20v 

baltas, -a (1) adj. – baùtas nom. sg. m. 24v 

be (1) praep. – Bie 2r 

bernelis (2) s. m. – biernalis nom. sg. 24v, 

biernali voc. sg. 9v 

bybis (1) s. m. – bibis nom. sg. 18r 

bobutë (2) s. f. – babutie nom. sg. 11v, 26r 

brolelis (3) s. m. – broùalej nom. pl. 15r, 

broùalej voc. pl. 9v(2x) 

bûti (4) intr. – ira praes. 3 2r, 18r, buwaj 

praet. 2 sg. 25r, budamas part. cont. sg. 

m. 3r 

èësas (1) s. m. – czesas nom. pl. 2r 

èystas, -a (1) adj. – Czystas nom. sg. m. 25r 

da (2) refr. – Da 11r, 26r 

dëkui (1) interj. – diekuj 19r 

dobilas (1) s. m. – Dobiùas nom. sg. 24r 

dobilëlis (1) s. m. – dobieùelis nom. sg. 24v 

du (2) num. card. – Du nom. sg. m. 17r, 20r 

dvaras (2) s. m. – dwaru gen. sg. 20v, 25r 

dvarelis (1) s. m. – dwariali acc. sg. 12r 

eþeraitis (2) s. m. – jezioraucziu gen. sg. 6r, 

24r 

galas (3) s. m. – gala ines. sg. 18r, 19r, gale 

ines. sg. 19r 

gerti (1) tr. – gieri praet. 3 20r 

graþiai (1) adv. – graýej 12r 

ievaras (3) s. m. – Jeworas nom. sg. 20v, 

Ieworas nom. sg. 20v(2x) 

igaraivo (2) refr. – Igarajwo 17r(2x) 

ilgas, -a (1) adj. – iùgas nom. sg. m. 2r 

imti (2) tr. – ima praes. 3 2r(2x) 

in (1) praep. – in 12v 

ir (1) conj. – Ir 18r 

iðbarstyti (1) tr. – iýbarszcziau praet. 1 sg. 

12r 

iððluoti (1) tr. – iµ¸ùawiau praet. 1 sg. 12r 

jaunas, -a (1) – jaunosjos voc. pl. f. em. 9r 

jautis (1) s. m. – jauczas acc. pl. 24v 

jenerolas (1) s. m. – Ieneroùas nom. sg. 13r 

joistelë (2) refr. – joistieùy 17r(2x) 

joti (2) intr. – Iokim imp. 1 pl. 9v, jokit imp. 

2 pl. 9v 

kab (1) conj. – Kab 24v 

kad (1) conj. – Kat 2r 

kalbëti (1) intr. – kaùba praes. 3 3r 

karèema (2) s. f. – Karczema nom. sg. 13v, 

karczema nom. sg. 4v 

karvelis (4) s. m. – Karwialis nom. sg. 

19r(2x), 20r, karwialej nom. pl. 20r 

kas (7) pron. inter., pron. rel. – Kas nom. 

11r(2x), 26r(2x), Ko gen. sg. 9v, ko gen. 

sg. 9v, Ka acc. 3r 

kelelis (3) s. m. – kieùalu instr. sg. 11r, 26r, 

kieùelu instr. sg. 9v 


keltis (1) intr. refl. – kielecs praet. 1 sg. 8r 

klëtelë (?) (2) s. f. – kùajtiaùaj ines. sg. 11r, 26r 

klonis (1) s. m. – kùonie ines. sg. 20r 

krapas (1) s. m. – Krapajs instr. pl. 18r 

krekva (1) s. f. – kriakwa instr. sg. 4r 

kriugu (1) refr. – Kriugu 9v 

kukû (2) interj. – kuku 4r(2x) 

kunigas (1) s. m. – Kunigaj nom. pl. 17r 

kunigëlis (1) s. m. – Kunigele nom. pl. 17r 

kur (2) adv. – Kur 4r, 25r 

labai (1) adv. – ùabij 15r 

labas, -a (2) adj. – Ùabas nom. sg. m. 5r, 19v 

ladom (4) refr. – ùadom 11r(2x), 26r(2x) 

laukas (2) s. m. – ùauku gen. sg. 18r, 19r 

laukas, -a (1) adj. – ùauku gen. sg. 18r 

Lauras (1) s. m. propr. – Ùauraj voc. sg. 25r 

lëkti (1) intr. – Ùeki praet. 3 9r 

lelija (1) s. f. – Ùeleju gen. pl. 12r 

levandëlis (?) (1) s. m. – lewandielis instr. pl. 

12r 

linas (1) s. m. – linus acc. pl. 13r 

liûdëti (2) – ludi praes. 2 sg. 9v(2x) 

mano (3) pron. poss. indecl. – manu 9r(2x), 

18r 

marðolkas (1) s. m. – Mars¸oùkas nom. sg. 

19r 

mergelë (3) s. f. – miergiaùa acc. sg. 16r, 24r, 

Miergiaùas voc. pl. 9r 

merguþëlë (2) s. f. – mierguýiùa voc. sg. 5r, 

19v 

mielas, -a (1) adj. – mieùas nom. sg. m. 18r 

Minskas (2) s. m. propr. – Minskou ill. sg. (?) 

11v, 26r 

naðlelë (1) s. f. – nas¸lale voc. sg. 19r 

naujas, -a (2) adj. – nouja nom. sg. f. 4v, 

noujo nom. sg. f. 13v 

nebagëlis (1) s. m. – niebagielis nom. sg. 18r 

nedëlia (1) s. f. – Niedela acc. sg. 18v 

nematyti (1) tr. – niematau praes. 1 sg. 2r 

Nemunaitis (2) s. m. propr. – Niemonajcziu 

gen. sg. 6r, 24r 

o (2) conj. – O 12r, 18r 

oi (5) interj. – Oj 15r, 17r(2x), 19r(2x) 

padaboti (2) tr. – Podobajau praet. 1 sg. 16r, 

Padabojau praet. 1 sg. 24r 

pakelë (3) s. f. – Pokieùejo ines. sg. 4v, 13v, 

Pokieùeje ines. sg. 13r 

palydnykas (3) s. m. – Palidnikas nom. sg. 

19r(3x) 

palðas, -a (1) adj. – paùszus acc. pl. m. 24v 

pamigti (4) intr. – Pamigu praet. 3 19r, pamigu 

praet. 3 11r, 26r(2x), pomigu praet. 3 

11r 

pas (2) praep. – pas 15r 

pasisëti (2) tr. refl. – pasisiesiu fut. 1 sg. 11v, 

26r 

paukðtis (1) s. m. – pauksztis nom. sg. 9r 

pautas (1) s. m. – Pautaj nom. pl. 18r 

pavieðë (3) s. f. – powier¸ejo ines. sg. 4v, 

Powier¸ejo ines. sg. 13v, powieszoje ines. 

sg. 13r 

penki (1) num. card. – Pienki nom. m. 15r 

per (1) praep. – pier 9r 

pilkas, -a (1) adj. – piùkoje voc. sg. f. em. 25v 

pjauti (1) tr. – pjowi praet. 3 15r 

plaukyti (1) intr. – pùaukau praet. 3 18r 

po (1) praep. – po 4r 

prieð (1) praep. – prieý 18v 

ratas (1) s. m. – Ratas nom. sg. 11r 

ratelis (11) s. m. – Ratiela 3r(2x), 11r(4x), 

26r(2x), Ratielu 11r, 19r(2x) 

rauti (1) tr. – rowie praet. 3 13r 

rytas (2) s. m. – ritas nom. sg. 5r, 19v 

rytelis (2) s. m. – ritialu instr. sg. 8r, 19r 

rugu (1) refr. – rugu 9v 

rûta (2) s. f. – Ruta nom. sg. 20v, Rute nom. 

sg. 19r 

rûtelë (3) s. f. – rutiaùa acc. sg. 11v, 26r, 

Rutiale instr. sg. 18r 

sakalas (1) s. m. – Sakaùas nom. sg. 7r 

saulelë (1) s. f. – sauùalej dat. sg. 19r 

savæs (2) pron. refl. – sau dat. sg. 16r, 24r 

sierotëlë (1) s. f. – sierotele voc. sg. 19r 

smeigas (1) s. m. – smejgo gen. sg. 3r 

smûtkas (2) s. m. – Smutkas 2r, smutkas 2r 

sobotas (1) s. m. – Sobotas nom. sg. 18v 

sodas (1) s. m. – Soda acc. sg. 9r 

sûnelëlis (2) s. m. – suneùelis nom. sg. 

15r (2x) 


kalba: 1850–1852 0 0 0 0

ðalavijas (1) s. m. – szaùawiejus instr. pl. 18r 

ðalelë (1) s. f. – s¸aùaùa acc. sg. 12v 

ðalia (1) adv. – Szala 25r 

ðaltinëlis (1) s. m. – S¸altinielis nom. sg. 25r 

ðienas (1) s. m. – sziena acc. sg. 15r 

ðikna (1) s. f. – szykna nom. sg. 18r 

ðluota (1) s. f. – szùota instr. sg. 12r 

tas, -a (1) – ta acc. sg. f. 12v 

tæ (1) adv. – ti 4v, Ti 13v 

tei (1) prt. – Tej 19r 

tëvas (1) s. m. – tiewa acc. sg. 15r 

toli (5) adv. – toli 15r(3x), 19r(2x) 

trys (1) num. card. – Tris nom. 18r 

tu (5) pron. pers. – tu nom. sg. 4r, 25r, 25v, 

tawjes gen. sg. 2r(2x) 

tupëti (1) intr. – tupi praes. 2 sg. 4r 

uþ (4) praep. – Usz 6r, usz 6r, Us¸ 24r, us¸ 

24r 

vandenëlis (1) s. m. – wandenielis nom. sg. 

25r 

varyti (1) tr. – warisi fut. 2 sg. 24v 

vaþiuoti (2) intr. – waýiawu praet. 3 26r, 

waýjawu 3 praet. 11r 

vienas, -a (1) num. card. – wienu instr. sg. 

m. 9v 

vyras (1) s. m. – wirej nom. pl. 18r 

visas, -a (1) pron. def. – Wisu gen. pl. f. 18r 

þalias, -ia (3) adj. – ýeloje instr. sg. f. em. 18r, 

19r, 20v 

þirgelis (1) s. m. – ýergialu gen. sg. 18r 

þvirblis (5) s. m. – Ýwirblis nom. sg. 4r, 19r, 

¡wirblis nom. sg. 19r, Ýwirbli voc. sg. 

4r(2x) 

2 PRIEDAS. MORAVSKIO „DAINØ“ LIETUVIÐKI TEKSTAI IR 

ÞODÞIAI. Iðtraukos pateikiamos ið eilës (kaip originale, ne pagal abëcëlæ), su 

minimaliu kontekstu. Greta nurodomi lenkiðki vertimai, jei tokiø esama. Pusjuodþiu 

ðriftu iðryðkinti Moravskio pabraukimai. 

Psl. Liet. tekstas ir lenk. komentarai Lenk. vertimas (ten, kur pateiktas) 

2r “Bie tawjes Adomoy, czesas iùgas ira Bez ciebie Adamie, czas dùugim siæ staje 

Kat tawjes niematau, smutkas manies Kiedy ciebie niewidzæ, smutek mnie 

ima ogarnia 

Smutkas manies ima!” Smutek mnie ogarnia. 

3r Apienis. Chmiel. 

“Ka kaùba, apienielis, A co mówi mùody chmielek, 

An smejgo budamas?” Póki jest na tyczce? 

3r Ratiela, 

Ratiela, 

4r Ýwirblis. Wróbel 

“Ýwirbli, Ýwirbli kuku, kuku, Wróblu, wróblu, kuku, kuku 

Kur tu tupi, po kriakwa? 10 ” Gdziæ ty siedzisz pod krokwià? 

4v “Pokieùejo, powier¸ejo, ti nouja Po tej drodze, po droýynie, nowa stoi 

karczema.” karçma 11 

10 Taisyta ið po kriukwa? 11 Taisyta ið on tam gdzies jest karçma. 



5r “Ùabas ritas, mierguýiùa” Dzieñ dobry ci, dziewczyneczko!– 

6r “Usz jezioraucziu, usz Niemonajcziu[”]. Tam Za jeziorem, za Niemnem 

7r “Atùakja Sakaùas atskambina” Przyleciaù sokoù dzwoniàc skrzydùami. 

8r “Anksti ritialu kielecs” Z rannà zorzà wstaùam [pirmiausia taisyta 

ið Bardzo ranno, po to – ið Rannym rankiem] 

9r “Ùeki pauksztis pier Soda” Leciaùy ptas¸ki przez ogrod 

9r “Miergiaùas manu, jaunosjos manu!” Dziewczæta moje, mùodziutkie moje! 

9v “Ko ludi biernali, ko ludi?” Czego siæ smucis¸, chlopcze, czego 

smucis¸? 

9v “Kriugu, rugu, broùalej jokit” W kóùko, sùupkiem, bracia jedêcie 

9v “Iokim broùalej wienu kieùelu.” Pojedziem bracia jednà droýkà 

11r “Kas kùajtiaùaj pamigu?.. Kto† to tak zasnàù w ùoýeçku? 

Da ùadom ùadom, pomigu!“ Klaçne klaçne12 , ýe zasnæùa? 

11r “Ratiela! 

Ratiela! 

Kas kieùalu waýjawu? Kto† tà drogà jechaù?” 

Ratiela! Ratiela! 

Ratiela! Ratiela! 

11r Zoo [..] taç [?] nikt nie wie, co wrz [?] 

Ratielu znaç? Dr[.....] siæ ýe to 

pochodzi od koùa. Ratas i od onego 

objeýdzania pola. 

11v “Asz pasisiesiu rutiaùa” Ia posiejæ rutenkæ 

11v “Atwaýios babutie Minskou” Przyjechaùa baba z Miñska 

12r Ùeleju szùota dwariali iµ¸ùawiau Z Liliow miotùà dwor zamiataùam 

O lewandielis graýej iýbarszcziau A lewandà piæknie wysypaùam 

12v Asz atigrizti in ta s¸aùaùa Ia odwracam siæ w tæ stronæ 

13r Ieneroùas 

“Pokieùeje, powieszoje Tam Przy droýce, przy droýynie 

Alenieùa linus rowie” Helenka len rwaùa. 

13v “Pokieùejo, Powier¸ejo Po tej drodze. po droýynie 

Ti noujo Karczema” Oúc [?] tam gdzieú jest karçma. 13 

12 Taisyta ið w dùonie (?) 13 Moravskis neiðvertë þodþio noujo. 


kalba: 1850–1852 0 0 0 0


15r Augu pastiewa suneùelis 14 . Syn rosù i wyrosù u Ojca 

15r Oj toli, toli ùabij; Daleko, daleko, bardzo daleko, 

toli Pienki broùalej sziena pjowi Piæciu bracis¸kow siano kosiùo: 

16r “Podobajau sau miergiaùa” Podobaùem Pokochaùem dziewczyneczkæ 

17r Atajoi 15 joistieùy Przyjeýdýa bardzo wielu 

Atajoi joistieùy 16 

Oj, Igarajwo! Oi, Igarajwo! 

Du Kunigaj, Kunigele Dwoj Ksiàýæta, ksiàýàtka 

Oj, Igarajwo! Oj, Igarajwo! 

18r An, am gala ùauku, Tam na koñcu pola 

Tris antialis pùaukau; Trzy kaczeçki pùynà; 

Ir atioje manu mieùas Tutaj jedzie mój kochanek, 

An ýergialu ùauku. Na ùysym koniku. 

Krapajs szykna abýyùy, Koprem ma zad porosùy 

Pautaj szaùawiejus, A jàdra Szalwijà; 

O ans bibis niebagielis A kusieczkæ nieborankæ 

Rutiale ýeloje. Ruteczkà zielonà. 

18r “Wisu wirej ira” Wszystkich mæýczyzni sà, 

18v Sobotas prieý Niedela W Sobotæ przed Niedzielà 

19r 1. Oj, nas¸lale, sierotele17 2. Anksti ritialu 

19r 4. Oj toli toli. 5ciu braciszkow 

19r 13. ¡wirblis Wrobel 

19r 1. Karwialis 

2. Rute ýeloje 

3. Tej diekuj sauùalej 

1. An’am gale 

19r Iak Marµaùek [...]la po Litewsku? 

Palidnikas (Mars¸oùkas po Litewµk) 18 

19r Co úpiewajà maùe dziewczæta 

pastuµki?– 

O krokwiach? ¡wirblis. 

An am gala ùauku? 

14 Iðbrauktas, po to vël paraðytas þodis. 

15 Ið pradþiø paraðyta Atjajo, bet po to pataisyta. 

16 Èia vël ryðkiau pakartota Atajoi joistieùy. 

17 Þodis taisytas. 

18 Palidnikas uþraðytas kiek vëliau, o anksèiau, 

virð lenk. þodþio, uþraðyta 

(Mars¸oùkas po Litewµk). 



19r Morszaùka Palidnikas 19 . Palidnikas 

19r Anksti? czy tak 

Dokoñç i Karwialis. 

Marµ¸aùek? 

19r Czy nie saniami Ratielu odµ[...] µiæ 

Pamigu? 

Ratielu? 

19v Ùabas ritas mierguýiùa Dzieñ dobry dziewczynko. 

20r /Karwialis/ Goùàb’ 

“Du karwialej kùonie gieri” Dwaj goùæbie w doùku piùy, 

20v /Ruta ýeloja/ Ruta zielona 

20v Pieúñ Jeworas Iawor/ 

/:Ieworas/ Rosù jawor na dworze, 

“Augo Ieworas an dwaru” 

24r Padabojau sau miergiaùa Pokochaùem dziewczyneczkæ 20 

24r Us¸ jezioraucziu, us¸ Niemonajcziu Za jeziorem i za Niemnem 

24r NB. Gdzie siæ mówi o chùopcu jak 

o kwiatku, wµzædzie tam uýywajà 

naêwiska kwiatu dziæsietiny, czyli 

koninyny, Dobiùas. I ten wyraz u najro¸maitszych 

pies¸çotliwych zakoñçeniach 

zmieniajà. Na przykùad w 

pierwµzym wierµzu pieúni nastæpujàcej: 

24v “Atjoje biernalis, baùtas dobieùelis” Przyjeýdýa chùopiec, mój biaùy21 kwiateczek, 

24v Kab warisi paùszus jauczas. Iak popædzis¸ pùowe woùy 

25r “Kur tu buwaj Ùauraj?” Gdzie† byùeú, mój Wawrusiu 

25r Szala22 dwaru S¸altinielis, Koùo dworu jest krynica 

Czystas wandenielis. I jest czysta woda. 

25v “Arieùkieùa tu piùkoje[”] O, wódko, ty siwy trunku, 

26r “Ratiela! Ratiela! Ratiela! Ratiela! 

Kas kieùalu waýiawu Kto drogà jechaù?“ 

19 Taisyta ið Palignikas. 

20 Taisyta ið dziewczynkæ. 

21 Taisyta ið miùy. 

22 Taisyta ið Szaùa. 


kalba: 1850–1852 0 0 0 0


26r “Kas kùajtiaùaj pamigu?” Kto w przædie 23 zasnàù? 

Da ùadom ùadom pamigu” 

26r “Atwaýios babutie Minskou” Przyjechaùa baba z Miñµka 

26r “Asz pasisiesiu rutiaùa” Ia poµiejæ rutæ 

23 Buvo paraðyta w ùoýeçku, tada tais. á klatce, 

bet abu nubraukti ir pataisyta á w przædie. 


175 

Publikacijos 

(Publications)


Mikas Vaicekauskas 

Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, Vilnius 

Motiejaus Valanèiaus draudimas 

perspausdinti Bromà (1864) 


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Lietuviø literatûros istoriografijoje daþnai kartojama, kad vyskupas Motiejus III 

Valanèius (1801–1875) 1864 metais uþdraudë Mykolo Olðevskio (apie 1712–apie 

1779) knygà Broma atverta ing vieènastá, nedavæs jai aprobatos. Kartu prisimenama 

ir neigiama Valanèiaus nuomonë apie ðià knygà ið Þemaièiø vyskupystës. Apie 

aprobatos nedavimà Bromai spaudoje jau buvo uþsiminta, kalbant apie paskutiniàjà 

Valanèiaus knygà, taèiau nebuvo atkreiptas specialus dëmesys, nesiekta apþvelgti 

kalbamojo klausimo istoriografijos, taip pat nebuvo publikuoti su ðiuo klausimu 

susijæ dokumentai bei jø vertimai 1 . Toliau ðiame tekste ir paþiûrësime, kaip lietuviø 

literatûros istorikai vertina ðiuos faktus ir ar taip jau ið tikrøjø Valanèius ir uþdraudë 

Bromà? 

1. Pirmà kartà 1753 metais iðleista Olðevskio Broma atverta ing vieènastá tapo 

paèiu tikriausiu senosios lietuviø raðtijos „bestseleriu“ – iki paskutinio 1851 metø 

leidimo ið viso ji buvo iðleista 17 kartø. Kartu nuo pat XIX amþiaus pradþios jà 

lydëjo ir kritinës pastabos, kuriose ið pradþiø kreiptas dëmesys á jos turiná, vëliau 

á kalbà, stiliø ir t. t. Pirmasis èia pasiþymëjo Kristijonas Gotlybas Milkus (1733– 

1807), gramatikoje Lietuviø kalbos gramatikos pradmenys (Anfangs-Gr÷nde einer Littauiµchen 

Sprach-Lehre, 1800) neigiamai Bromà ávertinæs tarp kitø lietuviðkø katalikiðkø 

knygø, dëmesá kreipæs á jos ugdomàjà ir dvasinæ vertæ (MG 168). Vëliau apie jà 

kritiðkai atsiliepë Liudvikas Adomas Jucevièius (1813–1846) lenkiðkoje rankraðtinëje 

knygoje Biografinës ir literatûrinës þinios apie mokytus þemaièius (Wiadomoúci biogra- 

1 Þr. Mikas Vaicekauskas, „Valanèius ir Olðevskis, 

arba niekur nedingæs rankraðtis“, 

Knygø aidai 1–2, 2003a, 7–8; Mikas Vaicekauskas, 

„Paskutinë Valanèiaus knyga“, 

Istorijos raðymo horizontai, Senoji Lietuvos 

literatûra 18, sudarytojai ir redaktoriai 

Auðra Jurgutienë, Sigitas Narbutas, Vilnius: 

Lietuviø literatûros ir tautosakos 

institutas, 2004a, 270–271. 

177 Motiejaus Valanèiaus draudimas 

perspausdinti Bromà (1864)

ficzne i literackie o uczonych ýmudzinach, 1841), kur net siûlë Olðevskio knygà „sudeginti“ 

2 . Panaðus vertinimas tapo tradicija, kuri buvo tæsiama ir XIX amþiaus pabaigoje 

(Jonas Ðliûpas), ir XX amþiaus pirmoje pusëje (Mykolas Birþiðka, Vincas Maciûnas), 

o ypaè sovietmeèiu (Kostas Korsakas, Jurgis Lebedys, Leonas Gineitis, 

Jonas Palionis, Zigmas Zinkevièius), taip pat ir vëliau 3 . 

Dar 1848 metais neigiamai Bromà ávertino ir Valanèius Þemaièiø vyskupystëje, kur 

apie Olðevskio knygà áraðë tokius þodþius: „Kningas tos ira nieka lieczes, nes tur 

sawiep daug netikamu pasaku“ 4 (ðioje vietoje þodis pasakos turëtø bûti suprantamas 

kaip ‘pasakojimai, istorijos’). Nurodydami tokià Valanèiaus nuomonæ, Olðevská 

savaip, neigiamai vertino kai kurie lietuviø literatûros istorikai. Daugelyje savo 

raðtø Valanèiumi rëmësi Mykolas Birþiðka (1882–1962). Minëdamas Bromà, jis vis 

pabrëþdavo, kad ði knyga buvo pajuokiama ir pasaulieèiø, ir dvasininkø (tarp 

jø ir Valanèiaus) 5 ; primindavo Valanèiaus þodþius apie knygoje esanèias „netikamas 

pasakas“ 6 ; galø gale pabrëþdamas, kad tik Valanèius Bromà sumenkino, t. y. 

„paniekino“ 7 . Sovietmeèiu 1848 metø Valanèiaus teiginá vartojo Leonas Gineitis 

(1920–2004) 8 . 

2 Liudvikas Jucevièius, Mokyti þemaièiai, Lituanistinë 

biblioteka 14, parengë Meilë Lukðienë, 

Vytautas Raudeliûnas, Vilnius: Vaga, 

1975, 111. 

3 Plaèiau apie Bromos vertinimus lietuviø literatûros 

istorijoje þr. Vaicekauskas 

2004a, 266–270. 

4 VaÞV II 69; pakartota: ZEMAICZIU / VYS- 

KUPYSTE. / PARASZE / VYSKUPAS 

MOTIEJUS VOLONCZAUSKAS. / Iszleista 

kasztais Kun. V. Matulaiczio. / 

1897. / Spaustuvçje „Garso Amerikos 

Lietuviø“. / Shenandoah, Pa., 157; BIS- 

KUPSTWO ÝMUJDZKIE / OPISAÙ / Ks. 

BISKUP MACIEJ WOÙONCZEWSKI. / 

ZE ÝMUJDZKIEGO NA JÆZYK POLSKI 

PRZEÙOÊYÙ I NIEKTÓRE PRZYPISY 

HISTORYCZNE DODAÙ / M. HRYSZ- 

KIEWICZ. / Z PRZEDMOWÀ STANIS- 

ÙAWA SMOLKI. / KRAKÓW. / NAKÙA- 

DEM KSIÆGARNI GEBETHNERA I SPO . Ù- 

KI. / Drukarnia Uniwersytetu Jagielloñskiego, 

pod zarz. J. Filipowskiego. / 1898, 157; 

Motiejus Valanèius, „Þemaièiø vyskupystë“, 

Motiejus Valanèius, Raðtai 2, Lituanistinë 

biblioteka 12, tekstà paruoðë Birutë Vanagienë, 

ávadas ir paaiðkinimai Vytauto 

Merkio, Vilnius: Vaga, 1972, 272. 

5 M. Birýyszka, Skrót dziejów piúmiennictwa litewskiego, 

Wilno: Wydawnictwo „Gùosu 

Litwy“, 1919, 10; Mykolas Birþiðka, Mûsø 

raðtø istorija. 1547 m.–1904 m., Kaunas: 

„Ðvyturio“ B-vë Kaune, 1920, 15; tas pats 

praplëstas teiginys jau su Valanèiaus pavarde 

kartojamas: Mykolas Birþiðka, Mûsø 

raðtø istorija 1. Ligi 1864 m., Kaunas: Ðvietimo 

ministerijos Knygø leidimo komisijos 

leidinys, 2 1925, 36. 

6 [Mykolas Birþiðka,] M. B–ka, „Lietuviø literatûra 

Vilniaus universitëto metu (Istorijos 

pieðinëlis)“, Visuomenë 11–12, mënesinis 

laikraðtis, 1910, 363; pakartota: Mykolas 

Birþiðka, Lietuviø literatûra Vilniaus 

Universito metu, Vilnius; Kaunas: Lietuviø 

Mokslo Draugijos leidinys, 1921, 35; Mykolas 

Birþiðka, „Lietuviø literatûra Vilniaus 

universiteto metu“, Mykolas Birþiðka, 

Ið mûsø kultûros ir literatûros istorijos 1, 

Kaunas: Vytauto Didþiojo universiteto 

Humanitariniø mokslø fakulteto leidinys, 

1931, 189. 

7 Mykolas Birþiðka, Senasis Vilniaus Universitetas 

1579–1842 m. Vardø ir raðtø atranka, 

Vilnius: Vilniaus Universiteto leidinys, 

1940, 21; pakartota: Mykolas Birþiðka, Senasis 

Vilniaus Universitetas. Vardø ir Veikalø 

Atranka, London: Nida, 2 1955, 21. 

8 Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo 

epocha, Vilnius: Valstybinë politinës ir 

mokslinës literatûros leidykla, 1964, 18; 

Leonas Gineitis, Lietuviø literatûros istoriografija. 

Ligi 1940 m., Vilnius: Vaga, 1982, 

150; Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir 

jo epocha, Vilnius: Vaga, 2 1990, 20. 


2. Kitas Olðevskio Bromos vertinimo, susijusio su Valanèiaus vardu, etapas prasidëjo 

XX amþiaus pirmoje pusëje. 1920 metais Antanas Alekna (1872–1930) „Draugijoje“ 

paskelbë straipsná „Valanèius kaipo raðytojas ir lietuviðkos raðtijos palaikytojas“, 

kuriame pirmà kartà paskelbë informacijà apie 1864 metø Bromos aprobatà: 

„Apie knygà ‘Broma atwerta i wecznasti’ paduotà dvasiðkai cenzurai. Valanèius 

raðe Cenzuros Komitetui Vilniuje 28.II.1864 ¹ 453 negalás duoti aprobatos, delto 

kad toje knygoje daug esà pasakø ir nesamoniø pasakojimø, skleidþianèiø burtus“ 9 . 

Valanèiaus raðtas buvo rastas Þemaièiø vyskupijos archyve Kaune (Alekna 1922, 

4); ðiuo metu saugomas Lietuvos valstybës istorijos archyve. Neduotos aprobatos 

fakto Alekna niekaip nekomentavo ir neinterpretavo. 

Vëliau ðia þinia daugiausia pasinaudojo Vaclovas Birþiðka (1884–1956) ir kiti 

lietuviø literatûros istorijos tyrëjai, taèiau nëra þinoma, ar buvo tikrintas pats Valanèiaus 

raðto originalas. Birþiðka ðià informacijà pirmà kartà pateikë tiesiogiai 

perëmæs ið Aleknos: „Ðià knygà, dvasinei cenzûrai áduotà 1864 m., Valanèius atsisakæs 

aprobuoti del daugybës pasakø ir nesàmoniø“ 10 . Vëliau tokius paèius duomenis 

jis kartojo ávairiuose kituose tekstuose: „Dar 1864 m. ji [Broma, – M. V.] norëta 

atspausdinti, tik Valanèius jai savo aprobatos nedavë“ 11 ; „kai kam susirûpinus 

pagarsçjusios ‘Bromos atwertos ing wiecznasti’ pakartojimu, Valanèius neleido jos 

ið naujo spausdinti dçl ávairiø, jau savo laikà atgyvenusiø, ten ádçtø ‘pasakø’“ 12 ; 

„1864 m. leidçjams áteikus projektuojamà naujà leidimà vyskupo M. Valanèiaus 

aprobatai, jis jà dçl daugybçs tikybiniø nesàmoniø ir ‘pasakø’ atsisakç aprobuoti“ 13 ; 

9 Antanas Alekna, „Valanèius kaipo raðytojas 

ir lietuviðkos raðtijos palaikytojas. (Ið 

raðtø Þemaièiø vyskupo archivo)“, Draugija 

5–6 (113–114), 1920, 202 (1 iðn.); pakartota: 

Antanas Alekna, Þemaièiø Vyskupas 

Motiejus Valanèius, Klaipëda: Lituania, 

Ðv. Kazimiero Draugija, 1922, 176 (1 iðn.); 

Antanas Alekna, Þemaièiø Vyskupas Motiejus 

Valanèius, 2 leidimas su Vinco Trumpos 

ávadu ir dokumentø priedais, Èikaga: 

Lituanistikos institutas, 1975, 176 (1 iðn.); 

Antanas Alekna, „Valanèius kaipo raðytojas 

ir lietuviðkos raðtijos palaikytojas“, 

Motiejus Valanèius ið arti ir ið tolo, straipsniø 

rinkinys, sudarë Juozas Jasaitis, Vilnius: 

Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, 

2001, 76 (iðn.). 0 0 0 

10 Vaclovas Birþiðka, „Lietuviø Bibliografijos 

I-sios dalies papildymai ir pataisos“, Lietuviø 

bibliografija 2. 1800–1864 metai, 

„Knygø“ 7 Nr. priedas, sudarë Vaclovas 

Birþiðka, Kaunas: Ðvietimo Ministerijos 

leidinys, 1926, XL; ár. 193. 

11 Vaclovas Birþiðka, Senosios lietuviðkos knygos, 

Lietuviðkø knygø istorijos bruoþai 1, 

„Bibliografijos Þiniø“ priedas, 1929–1930, 

Kaunas: „Spaudos Fondo“ leidinys, 1930 

Vytauto Didþiojo metai, 126. 

12 Vaclovas Birþiðka, „Vyskupo Motiejaus 

Valanèiaus biografijos bruoþai: Jojo 150 

metø gimimo, 100 metø ásivyskupavimo 

ir 75 metø mirties sukakties proga“, Aidai 

9, 1951, 413; pakartota: Vaclovas Birþiðka, 

Vyskupo Motiejaus Valanèiaus biografijos 

bruoþai, Jo 150 metø gimimo, 100 metø ásivyskupavimo 

ir 75 metø mirties sukakties 

proga, Aidø leidinys, T. T. Pranciðkonø 

spaustuvë Brooklyne, 1952, 51. 

13 Vaclovas Birþiðka, Senøjø lietuviðkø knygø 

istorija 2, Chicagos Lietuviø literatûros 

draugijos leidinys, Chicago: spaudë 

„Naujienos“, 1957, 127–128; pakartota: 

Vaclovas Birþiðka, „Senøjø lietuviðkø 

knygø istorija“, Vaclovas Birþiðka, Knygotyros 

darbai, sudarë, pratarmæ ir ávadà paraðë 

Genovaitë Raguotienë, Bronius Raguotis, 

Vilnius: Pradai, 1998, 260. 



„Kai 1864 vël norëta Bromà perspausdinti, vysk. M. Valanèius atsisakë jai duoti 

leidimà“ 14 . Atkreiptinas dëmesys á cituotose vietose áraðytus tokius þodþius: „kai 

kam susirûpinus“, „leidçjams áteikus“, „vël norëta Bromà perspausdinti“. Nieko 

panaðaus neminëjo Alekna, tad bûtø galima átarti Birþiðkà maèius ar bent iðsamiau 

þinant kalbamà dokumentà, taèiau jis pats jokiø nuorodø nëra davæs. 

Kiek vëliau aprobatos nedavimo faktà nekritiðkai, t. y. já átraukdamas á neigiamai 

apibûdintà XVIII amþiaus lietuviø raðtijos kontekstà, perëmë Vincas Maciûnas 

(1909–2003) ir kartojo ávairiuose tekstuose: „toji knyga [Broma] susilaukë nemaþiau 

kaip dvideðimt leidimø, kol pagaliau vysk. Valanèius uþdraudë jà bespausdinti, 

nes ji tik prietarus þmonëse skleidusi“ 15 ; „Valanèiaus dël jos prietaringumo uþdrausta 

spausdinti ‘Broma atverta ing vieènastá’“ 16 ; „kol vysk. Valanèius nebedavë 

jai spausdinti aprobatos“ 17 . Panaðiai teigë ir Vladas Kulbokas (1908–2000): „Norëdamas 

pakelti religiniø raðtø lygá, [Valanèius] nedavë aprobatos persenusios 

M. Olðevskio Bromos atvertos ing vieènasti naujam leidimui, ir pats raðo eilæ religiniø 

knygø“ 18 . 

Kaip bibliografinë informacija Valanèiaus Bromai neduotoji aprobata minima ir 

Lietuvos TSR bibliografijoje: „Yra þinoma, kad 1864 m. M. Valanèius atsisakë aprobuoti 

ðios knygos spausdinimà“ (LB I 297). 

Jurgis Lebedys (1913–1970) Senojoje lietuviø literatûroje itin neigiamai vertinæs 

Bromà 19 , á vienà vietà suliejo abu faktus – Valanèiaus nuomonæ ið Þemaièiø vyskupystës 

ir aprobatos nedavimà – lyg aprobatos nedavimas 1864 metais priklausë nuo 

Þemaièiø vyskupystëje 1848 metais pareikðtos nuomonës: „Tiktai M. Valanèius ðià 

knygà sulaikë, neleido jos toliau perspausdinëti, nes, kaip paþymëjo ‘Þemaièiø 

vyskupystëje’, joje buvo daug netikimø pasakø“ 20 . 

14 [Vaclovas Birþiðka?,] „Olðevskis Mykolas“, 

LE 21, Boston: Lietuviø enciklopedijos 

leidykla, 1960, 102. 

15 Vincas Maciûnas, „Mûsø literatûra tautos 

tarnyboje“, Aidai 12, 1948b, 106; pakartota: 

Vincas Maciûnas, „Mûsø literatûra 

tautos tarnyboje“, Vincas Maciûnas, Rinktiniai 

raðtai, Senoji Lietuvos literatûra 14, sudarytojas 

ir baigiamojo straipsnio autorius 

Jonas Ðlekys, Vilnius: Lietuviø literatûros 

ir tautosakos institutas, 2003b, 55. 

16 Vincas Maciûnas, „Keturi Maþosios Lietuvos 

didieji“, Aidai 18, 1948a, 360–361; 

pakartota: Vincas Maciûnas, „Keturi Maþosios 

Lietuvos didieji“, Vincas Maciûnas, 

Rinktiniai raðtai, Senoji Lietuvos literatûra 

14, sudarytojas ir baigiamojo straipsnio 

autorius Jonas Ðlekys, 2003a, 176. 

17 Vincas Maciûnas, „Senoji lietuviø literatûra“, 

LE 15. Lietuva, 1968, 602; fotografinis 

leidimas: Vincas Maciûnas, „Senoji lietuviø 

literatûra“, LE 15. Lietuva, Vilnius: 

Lietuvos enciklopedijø redakcija, 2 1990, 

602. 

18 Vladas Kulbokas, „Valanèius Motiejus. 

Raðytojas“, LE 32, 1965, 527. 

19 Apie tai plaèiau þr. Mikas Vaicekauskas, 

„Vienos minties pëdsakais: Jurgio Lebedþio 

poþiûris á XVII a. antros pusës ir 

XVIII a. katalikiðkàjà lietuviø literatûrà“, 

Literatûros istorija ir jos kûrëjai, Senoji Lietuvos 

literatûra 17, sudarytojas ir redaktorius 

Sigitas Narbutas, Vilnius: Lietuviø 

literatûros ir tautosakos institutas, 

2004b, 37–40. 0 0 0 

20 Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatûra, 

paruoðë Juozas Girdzijauskas, Vilnius: 

Mokslas, 1977, 142. Ði knyga parengta pagal 

Lebedþio Vilniaus universitete 1948– 

1961 metais skaitytas paskaitas. 


Nesigilinant á kontekstà, kritiðkai neávertinant pateikiamos informacijos Bromos 

aprobatos tema varijuojama ir dabartinëje nepriklausomoje Lietuvoje. Domas Kaunas: 

„Þinoma, pasitaikydavo ir tokia [prasta, – M. V.] raðtijos bûkle nepatenkintø 

asmenø. Labiau apsiðvietæ kunigai ‘Bromos...’ nevertino, o jos leidimà visiðkai 

sustabdë vyskupas M. Valanèius, atsisakæs duoti aprobatà“ 21 . Tie „labiau apsiðvietæ“ 

kunigai tegalëjo bûti Jucevièius (1841) ir pats Valanèius (1848). Auðra Navickienë: 

„M. Valanèius, kuriam rûpëjo religiniø raðtø tobulinimas, 1864 m. atsisakë 

aprobuoti ðios knygos spausdinimà, ir ji daugiau nebepasirodë“ 22 . 

Perþiûrëjæs archyvinius dokumentus, Bromos aprobatos istorijà kiek naujai bandë 

apraðyti Vytautas Merkys monografijoje Motiejus Valanèius. Èia jis pabrëþë, kad 

aprobuodamas spausdinamas knygas Valanèius kreipæs dëmesio á jø kokybæ, „o 

menkavertes ir savo amþiø seniai atgyvenusias sulaikydavo“. Tokia ir buvusi 

Olðevskio Broma. Dar Merkys pasiremia (be nuorodø) kalbininkais ir literatûros 

istorikais: „Filologai jà nurodo kaip baisiai svetimybiø uþterðtos kalbos pavyzdá“. 

Ir èia pat daro iðvadà, kad Valanèiui Broma uþkliuvusi ne vien dël kalbos, nes 

„1864 m. pradþioje gavæs jà Valanèius grieþtai atsiliepë: ‘Ji negali bûti perspausdinta, 

nes jos prasimanymai ir absurdiðki pasakojimai padeda plisti paprastos 

liaudies prietaringumui’“ 23 (èia Merkys cituoja Valanèiaus raðtà Vilniaus cenzûros 

komitetui). Kitø „atgyvenusiø“ Valanèiaus sulaikytø knygø Merkys nemini. Kaip 

matysime vëliau, minimo dokumento interpretacija gali bûti ir kiek kitokia, o ir 

dokumentas buvo ne vienas. 

Merkiu rëmësi Laima Arnatkevièiûtë, pakartodama informacijà apie aprobatos 

nedavimà, kartu lyg primindama 1848 metø vertinimà: „Apie ‘Bromà’ M. Valanèius 

atsiliepë labai negatyviai, 1864 m. nedavë aprobatos naujam jos leidimui“ 24 . 

Dar vienas nekritiðkas – Nomedos Gaiþiûtës – komentaras: „1864 m. norëta parengti 

naujà (21-àjá!) ‘Bromos’ leidimà, tik Valanèius ‘jai savo aprobatos nedavë, 

pats jà perdirbæs stengësi iðspausdinti’“ [cit. ið Birþiðka 1930, 126] 25 . Aprobatos 

21 Domas Kaunas, „Lietuviðkoji knyga Lietuvos 

Didþiojoje Kunigaikðtystëje“, Audronë 

Glosienë, Domas Kaunas, Auðra Navickienë, 

Vanda Stonienë, Lietuviðkoji knyga. Istorijos 

metmenys. Nuo raðto atsiradimo Lietuvos 

Didþiojoje Kunigaikðtystëje iki Lietuvos 

nepriklausomybës atkûrimo 1990 metais, Vilnius: 

AB „Vilspa“, 1996, 78. 

22 Auðra Navickienë, „Knygos raida 1795– 

1864 metais“, Audronë Glosienë, Domas 

Kaunas, Auðra Navickienë, Vanda Stonienë, 

Lietuviðkoji knyga. Istorijos metmenys. Nuo 

raðto atsiradimo Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje 

iki Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo 

1990 metais, Vilnius: AB „Vilspa“, 

1996, 117. 0 0 0 

23 Vytautas Merkys, Motiejus Valanèius. Tarp 

katalikiðkojo universalizmo ir tautiðkumo, 


24 Laima Arnatkevièiûtë, Ilona Èiuþauskaitë, 

„Paaiðkinimai“, Vaiþgantas, Raðtai 14. Literatûros 

istorija, 1899–1933, parengë Laima 

Arnatkevièiûtë, Ilona Èiuþauskaitë, vyr. 

redaktorius Vytautas Vanagas, Vilnius: 

Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 

2002, 537. 

25 Nomeda Gaiþiûtë, „Mykolo Alðauskio ‘Broma’“, 

XVIII amþiaus antrosios pusës–XIX amþiaus 

pradþios lietuviðkoji religinë proza, Ið senosios 

Lietuvos literatûros, chrestomatija, parengë 

Ramunë Bleizgienë, Nomeda Gaiþiûtë, 

Rita Pilkauskaitë, Vaidas Ðeferis, Vilnius: 

Vilniaus universiteto leidykla, 2003, 12. 



nedavimas, kaip ir Lebedþio, argumentuojamas Valanèiaus nuomone ið Þemaièiø 

vyskupystës 26 . 

Apþvelgus literatûrà, mininèià Valanèiaus Bromai neduotà aprobatà, galima padaryti 

kelis apibendrinimus: 1) aprobavimo istorijà á mokslinæ apyvartà átraukë 

Alekna 1920 metais; 2) ið jo ðià informacijà (daþnai nekritiðkai) perëmë kiti tyrëjai; 

3) aprobatos neduodantá dokumentà matë Alekna, Vaclovas Birþiðka (galima spëti), 

Merkys; 4) aprobatos istorija daþnai susiejama su Valanèiaus nuomone ið Þemaièiø 

vyskupystës (Lebedys, Arnatkevièiûtë, Gaiþiûtë); 5) vieni mokslininkai aprobatos 

nedavimo fakto patys nekomentuoja (Alekna, Vaclovas Birþiðka, bibliografai), kiti 

ásiveda vertinimo aspektà (Maciûnas, Kulbokas, Lebedys, Kaunas, Merkys, Arnatkevièiûtë, 

Gaiþiûtë). Ið visø cituotø ir nurodytø autoriø turëtø susidaryti vaizdas, 

kad Valanèius, 1848 metais Þemaièiø vyskupystëje neigiamai atsiliepæs apie Olðevskio 

Bromà, 1864 metais nedavë jai aprobatos, vadinasi, ðià knygà uþdraudë. Taèiau 

ið tikrøjø ði istorija buvo ðiek tiek kitokia. 

3. 1864 metø sausio 28 dienà Vilniaus cenzûros komiteto pirmininkas Pavelas 

Kukolnikas (1795–1884), ðias pareigas ëjæs 1863–1865 metais 27 , Valanèiui iðsiuntë 

du raðtus Nr. 42 ir Nr. 43 (raðtus raðë Vilniaus cenzûros komiteto sekretorius 

Juozapas Sudzilovskis [~1817–po 1865] 28 ), kuriuose praðë perþiûrëti keletà norimø 

perspausdinti knygø ir duoti joms baþnytinæ aprobatà. 

Pirmiausia buvo iðsiøstas raðtas Nr. 42, kuriame Valanèius informuojamas, kad 

Vilniaus spaustuvininkas Simcha Leiba Solcas (Ñîëüöú) 29 Vilniaus cenzûros komiteto 

papraðë leidimo perspausdinti dvi lietuviðkas knygas: Roþanèiø Ðvenèiausios 

26 Plaèiau apie ðià publikacijà ir Gaiþiûtës 

komentarus, jø klaidas bei netikslumus 

þr. recenzijoje: Mikas Vaicekauskas, 

„Znoènei apkolieèyti senieji lietuviðki tekstai“, 

Literatûros tyrimø erdvës. Studijos profesoriaus 

Juozo Girdzijausko 70-meèiui, Senoji 

Lietuvos literatûra 19, sudarë Sigitas Narbutas, 

Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos 

institutas, 2005 [áteikta]. 

27 Kukolnikas buvo Vilniaus universiteto visuotinës 

istorijos ir statistikos profesorius, 

Medicinos-chirurgijos akademijos rusø 

kalbos dëstytojas, Vilniaus Romos katalikø 

dvasinës akademijos profesorius, 

raðë eilëraðèius, eiliuotas apysakas ir tragedijas, 

istorinius veikalus Lietuvos tematika, 

1829–1841 ir 1851–1863 metais tarnavo 

cenzoriumi Vilniaus cenzûros komitete, 

1863–1865 metais Vilniaus cenzûros 

komiteto pirmininkas, pasiþymëjo kaip 

atlaidus cenzorius; plaèiau apie já þr. Pavel 

Lavrinec, „Rusø netyèinë lietuvybë“, 

Naujasis Þidinys-Aidai 4, 1996, 200–204; 

Íàòàëüÿ Ãðèí÷åíêî, Âëàäåí Èçìîçèê, 

Íàòàëüÿ Ïàòðóøåâà, Äìèòðèé Ýëüÿøåâè÷, 

Äàâèä Ðàñêèí, „Èñòîðèÿ öåíçóðíûõ 

ó÷ðåæäåíèé â Âèëåíñêîé ãóáåðíèè â íà- 

÷àëå XX âåêà“, Knygotyra 43, 2004, 68. 

28 Juozapas Sudzilovskis, Mikalojaus sûnus, 

kilæs ið katalikø dvarininkø ðeimos, mokësi 

Rogaèiovo bajorø mokykloje, tarnavo 

Baltarusijos ðvietimo apygardos valdybos 

kanceliarijoje, vëliau Vilniaus ðvietimo 

apygardos valdybos kanceliarijoje, 1860– 

1865 metais Vilniaus cenzûros komiteto 

sekretorius (Ãðèí÷åíêî, Èçìîçèê, Ïàòðóøåâà, 

Ýëüÿøåâè÷, Ðàñêèí 2004, 73). 

29 Simcha Leiba Solcas – Lydos pirklio sûnus. 

Jo spaustuvë veikë 1861–1865 metais 

Uþupyje, nuosavuose namuose. Daugiausia 

spausdino þydiðkas, taip pat lenkiðkas, 

lotyniðkas, lietuviðkas knygas. Merkys 

pateikia duomenø, kad pradëjus 

drausti lietuviðkas knygas Solco spaustuvëje 

buvo rasta ir uþantspauduota lietuviðkø 

knygø: Aukso altoriaus – 900 egz. 


Marijos Panos ir Senà aukso altoriø. Tad Vilniaus cenzûros komitetas ðias knygas 

persiunèia Valanèiui, praðo jas perþiûrëti bei suteikti baþnytinës cenzûros leidimà 

joms perspausdinti ir informuoti apie sprendimà 30 . 

Tà paèià dienà buvo iðsiøstas ir raðtas Nr. 43, kuriame Vilniaus cenzûros komitetas 

informavo apie Vilniaus gyventojo Ðevelio Neimano (Neumanas, Noimanas, 

Íåéìàíú) 31 praðymà gauti leidimà perspausdinti penkias lietuviðkas knygas: Bromà 

atvertà ing vieènastá, Kalvarijà, arba Kelià Kryþiaus sopuliø Jëzuso Kristuso, Kantièkas, 

arba Knygà giesmiø, Roþanèiø Ðvenèiausios Marijos Panos ir Senà aukso altoriø 32 . Taip 

pat, kaip ir ankstesniame raðte, praðoma knygas perþiûrëti, suteikti baþnytinës 

cenzûros leidimà ir praneðti apie sprendimà. 

Taigi vienà dienà á Valanèiø buvo kreiptasi dël penkiø lietuviðkø knygø perspausdinimo, 

ið kuriø dvi – Roþanèiø ir Senà aukso altoriø – norëjo iðleisti abu 

praðytojai. 

4. Á ðiuos du Vilniaus cenzûros komiteto raðtus Nr. 42 ir Nr. 43 (raðtai buvo 

gauti, manytina, 1864 metø vasario 18 dienà) Valanèius atsakë 1864 metø vasario 

28 dienos raðtu Nr. 453. Ðiame raðte vyskupas Vilniaus cenzûros komitetà informavo, 

kad Solcui ir Neimanui, kiekvienam atskirai, duoda leidimus perspausdinti 

Roþanèiø ir Senà aukso altoriø. Dviem knygoms – Kalvarijai ir Kantièkoms – leidimo 

Valanèius Neimanui perspausdinti nedavë, nes teisæ jas spausdinti pats buvo davæs 

Zavadzkiui: „Kitos dvi, bûtent Kantyczkas ir Kaùwarya, nors ir nusipelno pritarimo 

perspausdinti, bet ið pagarbos spaustuvininkui Zavadzkiui, kurio nuosavybën 

yra perduotos ðios knygos, að negaliu á jas áraðyti priklausanèio patvirtinimo, 

kol Neimanas ðiø knygø perspausdinimui nepateiks aukðèiau minëto spaustuvininko 

sutikimo“ 33 . Ir vienai knygai – Bromai – Valanèius leidimo Neimanui perspausdinti 

nedavë, motyvuodamas, kad „viena ið jø, vadinama Broma, negali bûti 

baigtø ir 3250 egz. nebaigtø spausdinti, 

Jëzaus Marijos Juozapo ðvento – 50 egz., Roþanèiaus 

– 300 egz.; Ludwik Abramowicz, 

Cztery wieki drukarstwa w Wilnie: Zarys historyczny 

(1525–1925), Wilno: Nakùadem i 

drukiem Ludwika Chomiñskiego, Tùocznia 

„Lux“, 1925, 109; Vytautas Merkys, „Lietuvos 

poligrafijos ámonës 1795–1915 m.“, 

Spauda ir spaustuvës, Ið lietuviø kultûros istorijos 

7, ats. redaktorius Juozas Jurginis, 

Vilnius: Mintis, 1972, 224; Vilius Uþtupas, 

Lietuvos spaustuvës. 1522–1997, Vilnius; 

Kaunas: XXVII knygos mëgëjai, Viliaus 

Uþtupo leidykla, 1998, 449–450. 

30 Vilniaus cenzûros komiteto raðtas Motiejui 

Valanèiui Nr. 42, 1864 01 28; LVIA: 

f. 1671, ap. 4, b. 98, 222–222v. 

31 Literatûroje tikslesniø duomenø apie Ðevelá 

Neimanà nerasta. Vilniaus cenzûros 

komiteto raðte jis minimas kaip Vilniaus 

gyventojas. Merkys nurodo, kad XIX amþiaus 

viduryje Vilniuje jis turëjo knygynà. 

Prasidëjus spaudos draudimui, jo knygyne 

buvo uþantspauduota 28 160 egz. knygø. 

Manoma, kad nemaþai lietuviðkø knygø 

pavyko iðparduoti. Vëliau – 1874 metais 

– Neimanas dar rûpinosi gauti leidimà 

iðplatinti 5000 egz. Roþanèiaus, patekusio 

á specialø draudþiamø knygø sàraðà, 

taèiau jo negavo (Merkys 1972, 210; 

Uþtupas 1998, 418). 

32 Vilniaus cenzûros komiteto raðtas Motiejui 

Valanèiui Nr. 43, 1864 01 28; LVIA: 

f. 1671, ap. 4, b. 98, 221–221v. 

33 Motiejaus Valanèiaus raðtas Vilniaus cenzûros 

komitetui Nr. 453, 1864 02 28; 

LVIA: f. 1671, ap. 4, b. 98, 223. 



perspausdinama dël joje esanèiø prasimanymø ir paikø pasakojimø, skatinanèiø 

tarp paprastø þmoniø plisti prietaringumà“ (Motiejaus Valanèiaus raðtas Vilniaus 

cenzûros komitetui Nr. 453, 1864 02 28, 223). 

5. Vilnieèiø Solco ir Neimano buvo praðoma perspausdinti penkiø pavadinimø 

knygas. Valanèius raðte Nr. 453 minëjo „Baþnytinei cenzûrai skirtas septynias 

knygas“, bet, matyt, Solcas su Neimanu kiekvienas pateikë savo norimus perspausdinti 

egzempliorius. 1861 metais Solcas jau buvo vienà kartà iðleidæs Senà 

aukso altoriø – tai, matyt, savo ankstesná leidimà ir pateikë Vilniaus cenzûros 

komitetui. O Neimanas galëjo pateikti ir Solco, ir Zavadzkio leidimus (dar apie 

tai þr. toliau). Toliau apþvelgsime Vilniaus cenzûros komiteto raðtuose Nr. 42 ir 

Nr. 43 paminëtas norimas perspausdinti knygas 34 . 

BROMA ATVERTA ING VIEÈNASTÁ. Mykolo Olðevskio Broma pirmà kartà buvo 

iðleista 1753 metais 35 . Vëliau spausdinta 1759, 1764?, 1766, 1777, 1779, 1785, 1789, 

1793, 1795, 1799, 1806, 1811, 1824, 1846, 1847, 1851 (2x) metais. Abu 1851 metø 

leidimus iðleido Abraomas Dvorèius. 

Vilniaus cenzûros komitetui praðant leidimo, Neimanas greièiausiai pateikë paskutiná 

– 1851 metø Dvorèiaus – leidimà 36 . Valanèius Neimanui leidimo Bromos 

perspausdinti nedavë, motyvuodamas netinkamu turiniu. Daugiau Olðevskio Broma 

iðleista nebebuvo. 

KALVARIJA, ARBA KELIAS KRYÞIAUS SOPULIØ JËZAUS KRISTAUS. Pirmas 

ðios knygos leidimas turëjo pasirodyti Vilniuje prieð 1797 metus. Autorius ar vertëjas 

neþinomas. Anksèiausias þinomas iðlikæs leidimas yra iðspausdintas 1797 

metais Vilniuje, Bazilijonø spaustuvëje 37 . Vëliau knyga buvo iðleista 1820, 1834, 

1848, 1854 metais. Naujà pataisytà ðios knygos leidimà 1855 metais parengë Va- 

34 Ðiai bibliografinei apþvalgai naudotasi: LB 

I; LBP; LB II (1); LB II (2). 

35 [Mykolas Olðevskis,] BROMA / ATWER- 

TA / Ing / WIECZNASTI, / PAR / Atminima 

paµkutiniu dayktu. / Su µpaµabays 

Diµponawojma mir-/sztanciu, ant 

úãiesliwa µmercia. / Su µpaµabays ratawojma 

duµiu Ciúãiu kien-/tanciu. Teypogi ape kitus 

Artykuùus Wie-/ros Szwætos, µu trumpays pamokµùays, 

ir pri-/kùodays, iß pawoýniu Authoriu 

iµzrinktays. / Par Kuniga / MIKOÙA / 

OLSZEWSKI / Theologa Abµoluta Kanawnika 

Regu-/larna BB. MM. De pœnitentia; 

su Me-/dytacyomis ant cieùos Nedieles. / 

Metuose nuog Uµzgimima JEZUSA P. 

1753. / WILNIUY / Drukarnie J. K. M. 

Kunigu Franciµzkonu. 

36 [Mykolas Olðevskis,] BROMA / ATWER- 

TA / ING / WIECZNASTI / PAR ATMI- 

NIMA PASKUTINIUN DAYKTU. / Su 

spasabays Dysponawoima mirsztan-/ 

ãziu, ant szczieúliwa smerczia, yr rata-/ 

woima Duúziu Czysciuy kientanãziu. / 

Teypogi apey Artykuùus Wieros S. su 

trun-/pays Pamoksùays, yr Prikùodays, 

isz pawo-/êniun Authoriu iszrinktays. / 

par / KUNIGA MIKOÙA OLSZEWSKI / 

Theologa Absoluta Kanaunika Regular-/ 

na BB. MM. de poenit: / Su Medytacyjomis 

ant cieùos Nedielies. / WILNIUJ. / KASZ- 

TU YR DRUKU A. DWORCA. / 1851. 

37 KAÙWARYA / ARBA / KIALEY KRY- 

ZIAUS / KARALAUS SOPULU / JEZUSA 

CHRYSTUSA, / JZGANITOJA MUSU, / 

JSZ NUMU PYÙOTA ÀNT KAÙNA / 

KAÙWARYOS / EYNÀNTE. / Dieù Dwasyszka 

paýitka wy-/µu wiernu, par nobaýna / 

uwoýoima µprowos at-/pyrkima, yr iýgani-/ 

ma µawa. / PARDRUKAWOTA / SU 

DAZWALIIMU WIRESNIBES, / METUSE 

1797. / w Wilniuy Drukarnioy KK. Bazylionu. 


lanèius, o iðleido Juozapas Zavadzkis 38 . Iki spaudos draudimo Zavadzkis ðià knygà 

iðleido 1855 (3x), 1858, 1860, 1861 ir 1862 metais. Vëliau, spëjama, kad nuo 

1865-øjø, prasidëjo kontrafakciniai Kalvarijos leidimai Tilþëje: 1865?, ~1867 (2x), 

1868 (2x), 1869, 1870? (2x), 1871?, 1871, 1872? (2x), 1873, 1873?, 1875? metais. Iki 

Neimano praðymo paskutinysis buvo 1862 metø Zavadzkio leidimas. 

Vilniaus cenzûros komitetui Neimanas greièiausiai pateikë paskutiná – 1862 

metø Zavadzkio – leidimà 39 . Valanèius Neimanui leidimo perspausdinti nedavë, 

motyvuodamas tuo, kad teisæ Kalvarijà spausdinti turi Zavadzkis. Siûlë gauti leidimà 

ið Zavadzkio, tada ir jis duotø. Neimanas ið Zavadzkio leidimo perspausdinti, 

matyt, negavo arba net ir nepraðë, nes po 1864 metø buvo leidþiami tik kontrafakciniai 

leidimai Tilþëje, leidëju buvo þymimas Zavadzkis ar Abraomas Dvorèius. 

KANTIÈKOS, ARBA KNYGA GIESMIØ. Giesmynà Kantièkos þemaitiðkos, arba Giesmës 

nobaþnos pirmà kartà iðleido Vilniaus katedros vikaras (nuo 1822-øjø vicekantorius), 

kun. Vincentas Valmikas (apie 1778–1836) 1820 metais. Kantièkø pagrindà 

sudarë perredaguotas Pranciðkaus Ðrubauskio (1620–1680) giesmynas Balsas ðirdies 

(leistas ~1679, ~1681–1725?, 1726, 1752, 1757, 1762, 1768?, 1774, 1780, 1784, 1790, 

1793, 1798, 1801, 1802, 1806, 1808, 1814, 1817, 1818, 1852 [neiðlikæs] metais). 

Valmiko Kantièkos buvo leistos 1820, 1823, 1825, 1826, 1829–1830?, 1831, 1834, 

1837, 1840 (2x), 1844 (2x), 1850, 1855, 1856 (2x), 1858, 1860, 1861 metais. 1855, 1856 

(2x), 1860, 1861 metais iðleistos pavadinimu Ðventos giesmës dël krikðèioniø katalikø. 

Naujà pertvarkytà giesmyno leidimà 1860 metais parengë Valanèius, iðleido Zavadzkis 

40 . Iki spaudos draudimo Zavadzkis giesmynà iðleido 1860, 1862, 1863, 

1864 (2x) metais. Abelis Syrkinas 1865 metais – ir graþdanka. Vëliau giesmynas 

leistas Tilþëje ir vienà kartà Karaliauèiuje: 1867?, 1868?, 1869?, 1870?, 1872? (2x), 

1873, 1875, 1878? (Karaliauèius), 1885, 1890, 1891 (2x), 1892 (2x), 1893?, 1894 (2x), 

1894?, 1895?, 1896?, 1897?, 1899?, 1900?, 1904 metais. XIX amþiaus pabaigoje buvo 

kiek keièiamas giesmyno pavadinimas – 1890, 1891, 1894, 1894? metais leistas 

pavadinimu Knyga giesmiø, arba Kantièkos, ~1891, 1892 (2x), 1894, 1904 metais – 

Giesmiø knyga, arba Kantièkos. Iki Neimano praðymo paskutinysis buvo 1863 metø 

Zavadzkio leidimas. 

Vilniaus cenzûros komitetui praðant leidimo, Neimanas greièiausiai pateikë kurá 

nors ið 1860–1863 metø leidimø. Neimanas Kantièkø neiðleido. Su ðia knyga atsitiko 

taip pat, kaip ir su Kalvarija. Taèiau dar tais paèiais 1864 metais pasirodë du ðios 

38 KAÙWARIA / ARBA / KIALAS KRIZIAUS 

SOPULUN / JEZUSA KRISTUSA / isz 

namun Piùota ont kaùna / KAÙWARIOS / 

TURENCZIA KIATURIOLIKA STACIU. / 

DIEÙ DIEWA-BAJMINGU ÝIAMAJCZIU 

SUPRASTINAJ / PARTAJSITA, IR ISZ 

NAUJA SPAUSTU-WIEN / PADUOTA. / 

WILNIUJ. / KASZTU IR SPAUSTUWI 

JUZAPA ZAWADZKIE. / 1855. 

39 KAÙWARIA / ARBA / KIALAS KRIÝIUS 

SUOPULU / JEZUSA KRISTUSA / isz 

namu Piùota ant kaùna / KAÙWARIOS / 

TURENCZIA KIATURIOLIKA STACIU / 

diel Diewa-Bajmingu Ýiamajcziu suprastinaj 

/ partajsita ir isz nauja spaustuwien 

paduota. / WILNIUJ. / KASZTU IR SPAUS- 

TUWI JOZAPA ZAWADZKIE. / 1862. 

40 KANTYCZKAS / ARBA / KNINGA GIES- 

MIU. / par / Moteju Woùonczewski / Êemajcziu 

Wiskupa. / parwejzieta / ir isznauje 

iszspausta / WILNIUJ. / Spaustuwiej 

Jozapa Zawadzkia. / 1860. 



knygos Zavadzkio leidimai. Abiejø 1864 metø leidimø aprobatos (1857 07 22, 1864 

02 09) ir cenzûros leidimai (1864 02 09, 1864 02 22) vëlesni negu 1864 metø sausio 

28 dienos Vilniaus cenzûros komiteto raðtas Valanèiui, kuriame praðyta leisti tà 

knygà perspausdinti Neimanui. 

ROÞANÈIUS ÐVENÈIAUSIOS MARIJOS PANOS. Roþanèius – tai dominikono Jurgio 

Kasakauskio (apie 1650–po 1722) parengta pirmoji katalikø maldaknygë lietuviø 

kalba, iðleista 1681 metais 41 . Ið viso ji iðleista 46 kartus: 1681, 1691, 1708, 1715, 

1726 42 , ~1737, ~1746, ~1753–1754, ~1762, ~1769, 1773, ~1776, 1779, ~1782, ~1785, 

~1788, 1791, ~1794, 1797, 1805, 1817, 1824, 1826, 1828, 1832, 1835, 1837, 1840 (2x), 

1845, 1849, 1851 (2x), 1852, 1853, 1855, 1856, 1858, 1859 (2x), 1860, 1861 (2x), 1862, 

1864 (2x) metais. Ankstyviausias iðlikæs su visu pavadinimu 1779 metø leidimas 43 . 

Iki Solco ir Neimano praðymo paskutinysis buvo 1862 metø Zavadzkio leidimas 44 . 

Valanèius leidimà Neimanui Roþanèiø perspausdinti davë. Ðis maldaknygæ iðspausdino 

Abelio Syrkino 45 spaustuvëje 46 . Kurá leidimà savajam parengti ëmë Neimanas, 

neþinoma. 1864 metais Vilniuje iðëjo dar vienas – Zavadzkio – Roþanèiaus 

leidimas 47 . Tai buvo paskutinieji Roþanèiaus leidimai. Anksèiau turëjo pasirodyti 

Neimano iðleista knyga, nes jis anksèiau gavo Vilniaus cenzûros komiteto leidimà. 

41 [Jurgis Kasakauskis,] Kossakowski Georgius 

Ord. Praed. / Roýancius Szwæciausios 

Maryos / Pannos yr saldziausya warda 

/ Jezusa teypogi spasabas apwaykúciojima 

/ kaùnu Kaùwaryos Ziamayciu su 

modlitwomis / yr giesmemis anto sùuêijæãiomis. 

/ Wilniuj 1681. Ðio leidimo antraðtë 

pateikiama kaip LMAB RS skyriuje 

saugomame mikrofilme, sign.: Mf 385; jame 

antraðtë vëlesnë, áraðyta ranka. 

42 Ðis egzempliorius defektuotas, LB I 183 

nurodoma 1727 metø leidimo data. Leidimo 

datos patikslinimà þr. Mikas Vaicekauskas, 

„Dël vieno J. Kasakauskio ‘Roþanèiaus’ 

leidimo datos“, Tarp knygø 4, 

1994, 27. 

43 [Jurgis Kasakauskis,] ROZANCIUS / 

SZWÆNCIAUSIOS / MARYOS PANNOS, / 

YR / SALDZIAUSY WARDA JEZUS. / 

TEYPOGI / Spaµabas apwaykúciojima 

Kaùnu / KAÙWORYJOS ZIAMAYCIU / 

Su Madlitwomis yr Gieµmiemis / ant to 

µùuêijænãiomis. / PAR PAZWALIIMA / 

WIRESNIBYS DWASYSZKOS / 13 karta 

pardrukawotas / WILNIUY / DRUKAR- 

NIEY K.J.M. AKADEMI: / METU 1779. 

44 [Jurgis Kasakauskis,] ROÝANCZIUS / 

SZWENCZIAUSIOS / MARYJOS PANOS / 

IR / SALDÝIAUSI WARDA / JEZUSA / 

SU REJKALINGIASNIOMIS MAÙDO- 

MIS / DIEWABAJMINGAM KATALIKUJ / 

ISZ NAUJA SPAUSTUWIEN PADUO- 

TAS. / WILNIUJE. / KASZTU IR SPAUS- 

TUWI JOZAPAS ZAWADZKIA. / 1862. 

45 Vilniaus spaustuvininkas Abelis Syrkinas 

spaustuvæ ásigijo 1859 metais, iki tol vertësi 

knygø prekyba, savo lëðomis leido 

knygas. 1864 metais spaustuvë veikë Vokieèiø 

g., Þdanovièiaus namuose, spausdino 

keliomis kalbomis. Syrkinas laikësi 

prorusiðkø paþiûrø, tad po 1863 metø 

sukilimo ið valdþios gavo ávairiø privilegijø 

– 1868-aisiais ásigijo rusiðkø knygø 

knygynà, leido vadovëlius bei mokymo 

priemones, lietuviø spaudos draudimo 

metais buvo svarbiausias lietuviðkø leidiniø 

graþdanka spausdintojas (Abramowicz 

1925, 109, 118; Merkys 1972, 222– 

223; Uþtupas 1998, 445–446). 



IR / SALDZIAUSI WARDA / JEZUSA / 




TAS. / WILNIUJE. / Kasztu S. Neumana. 

/ SPAUSTUWI A. SYRKINA. / 1864. 



IR / SALDZIAUSI WARDA / JEZUSA. / 

SU REJKALINGIAUSNIOMIS MAÙDO- 

MIS / DIEWABAJMINGAM KATALI- 


Valanèiaus aprobata abiem leidëjams pasiraðyta 1864 metø vasario 20 dienà, o 

cenzûros leidimai Neimanui – 1864 metø birþelio 2 dienà, Zavadzkiui – 1864 metø 

liepos 3 dienà. Po deðimties metø – 1874 metais – Neimanas dar turëjo neiðparduotø 

Roþanèiaus egzemplioriø, kuriems, kaip jau buvo minëta, rûpinosi gauti leidimà 

iðplatinti, taèiau negavo. 

Solcas Roþanèiø jau buvo iðleidæs 1861 metais 48 . Neþinia, ar iðspausdino naujà 

leidimà, kai 1864 metais gavo Valanèiaus sutikimà. (Jo spaustuvë uþsidarë 1865 

metø rugsëjo 20 dienà [Merkys 1972, 224].) Lietuvos TSR bibliografija apie toká leidimà 

duomenø nepateikia. Anksèiau minëti jo spaustuvëje uþantspauduoti Roþanèiaus 

egzemplioriai galëjo bûti ir neiðparduoti ið 1861 metø leidimo. 

SENAS AUKSO ALTORIUS. Maldaknygæ Senas aukso altorius parengë Tadas Juzumas 

(1810–1851) ir Jeronimas Kiprijonas Raèkauskis (1825–1889) 49 . Buvo iðleista 

1848, 1849, 1850, 1851 (2x), 1852, 1853 (2x), 1854, 1856, 1858, 1859, 1860, 1861 (3x), 

1864 (2x), 1865, 1879 metais. Vienas leidimas graþdanka 1865 metais. Senas aukso 

altorius buvo parengtas pagal dar XVIII amþiuje leistà maldaknygæ Aukso altorius, 

ið pradþiø ëjusià Altoriaus duchauno pavadinimu. Altorius duchaunas buvo leistas 

~1733–1751 ad 50 , 1752 ad, 1759 ad, ~1760–1762 ad, ~1771–1773 ad, 1778 ad, 

~1780 ad, ~1783 ad, ~1785 ad, 1787 aa, ~1790 aa, 1793 ad, 1793 aa, 1796 aa, 1798 aa, 

1802 ad, 1805 ad, 1812 ad, 1813–1819 ad, 1820 ad, 1821 aa, 1824 aa, 1830 aa, 1832 aa, 

1834 aa, 1837 aa, 1840 aa, 1841 aa, 1843 aa, 1845 aa metais. 1861 metais Senas aukso 

altorius buvo iðleistas 3 kartus. 2 kartus iðleido Zavadzkis 51 ir vienà Solcas Zimeliovièiaus 

spaustuvëje 52 . 

KUJ. / Isz nauja spaustuwien / paduotas. 

/ WILNIUJE. / KASZTU IR SPAUS- 

TUWI JOZAPAS ZAWADZKIA / 1864. 



IR / SALDZIAUSI WARDA / JEZUSA / 




TAS. / WILNIUJE / KASZTU S. L. SOL- 

CA. [Drukiem M. Zymelowicza Typografa.] 

/ 1861. 

49 [Tadas Juzumas, Jeronimas Kiprijonas 

Raèkauskis,] SENAS / AUKSA AÙTO- 

RIUS / ARBA / SURINKYMAS IWAYRIU 

MAÙDUN / YR GIESMIUN. / DIEWA- 

BAYMINGAM KATALYKUY / WYSO- 

KIUNSY ATSYEJIMUNSY / REYKALIN- 

GU / PARWEYZIETAS / YR / su pridieimu 

trumpa pamokima apey / Sakramæta 

Pakutos S. yr nekuriun rey-/kalingesniu 

maùdun yr giesmiun. / YSZ NAUJA / 

SPAUSTUWIEN PADUOTAS. / WIL- 

NIUJE. / KASZTU YR SPAUSTUWY A. 

DWORCZIAUS / YR M. ROMMA. / 1848. 

50 Altorius duchaunas – ad, Aukso altorius – aa. 



RIUS / ARBA / SURYNKIMAS IWAYRIU 

MAÙDUN / IR GIESMIUN, / DIEWA BAY- 

MINGAM KATALIKUY / WYSOKIUNSY 

ATSYEJIMUNSY REYKALINGU / parweyzietas 

/ ir su pridieimu trumpu pamokima 

apey Sakra-/menta Pakutos S. ir nekuriun 

reykalingesniu / Maùdun ir Giesmiun. / 

YSZ NAUJA / SPAUSTUWIEN PADUO- 

TAS / WILNIUJE. / KASZTU IR SPAUS- 

TUWI JOZAPAS ZAWADZKI. / 1861. 



RIUS / ARBA / SURYNKIMAS IWAYRIU 

MAÙDUN / IR GIESMIUN, / DIEWA 

BAYMINGAM KATALIKUY / WYSO- 

KIUNSY ATSYEJIMUNSY / REYKALIN- 

GU / parweyzietas / ir su pridieima 

trumpu pamokima apey / Sakramenta 

Pakutos S. ir nekuriun rey-/kalingesniu 

Maùdun ir Giesmiun / YSZ NAUJA / 

SPAUSTUWIEN PADUOTAS. / WIL- 

NIUJE. / KASZTU S. L. SOLCA. / 1861. 



Valanèius leidimà Senà aukso altoriø Neimanui perspausdinti davë. Neimanas 

maldaknygæ iðspausdino Syrkino spaustuvëje 53 . Valanèiaus aprobata buvo duota 

1864 metø vasario 20 dienà, cenzûros leidimas – 1864 metø birþelio 2 dienà. Tais 

paèiais metais iðëjo dar vienas Seno aukso altoriaus leidimas, iðleistas Zavadzkio 54 . 

Valanèiaus aprobata buvo duota 1864 metø kovo 8 dienà, cenzûros leidimas – 1864 

metø balandþio 9 dienà. 1865 metais Zavadzkis iðleido kontrafakciná leidimà, paþymëdamas 

1864 metø datà 55 . 

Ið Solco ir Neimano praðytøjø perspausdinti septyniø knygø buvo iðleistos tik 

dvi – Roþanèius ir Senas aukso altorius, ir abi jas iðleido Neimanas. 

6. Taigi Valanèius 1864 metø vasario 28 dienà atsisakë aprobuoti Bromos perspausdinimà 

„dël joje esanèiø prasimanymø ir paikø pasakojimø, skatinanèiø tarp 

paprastø þmoniø plisti prietaringumà“. Taip buvo neduotas leidimas Neimanui 

bûtent perspausdinti konkretaus leidinio – manytina, 1851 metø Bromos leidimo, t. y. 

perspausdinti be pataisymø seno knygos varianto, o ne apskritai uþdrausta Olðev- 


Raèkauskis,] SENAS / AUKSA ALTO- 

RIUS / ARBA / SURINKIMAS IWAJRIU 

MALDUN / IR GIESMIUN, / DIEWA 

BAJMINGAM KATALIKUJ / WYSO- 

KIUNSY ATSYEIMUNSY REYKALINGU / 

parwejzietas / ir su pridieimu trumpa pamokima 

apej Sakramenta / Pakutos S. ir 

nekuriun rejkalingesniu Maldun / ir Giesmiun. 

/ ISZ NAUJA SPAUSTUWIEN PA- 

DUOTAS. / WILNIUJE. / Kasztu S. Neumana. 

/ SPAUSTUWI A. SYRKINA. / 1864. 



RIUS / ARBA SURINKIMAS IWAYRIU 

MAÙDUN / IR GIESMIUN, / DIEWA 

BAYMINGAM KATALIKUY / WYSO- 

KIUNSY ATSYEJIMUNSY REYKALIN- 

GU / parwejzietas / ir su pridieimu trumpu 

pamokima apey Sakra-/menta Pakutos 

S. ir nekuriun rejkalingesniu / Maùdun 

ir Giesmiun. / YSZ NAUJA / SPAUSTU- 

WIEN PADUOTAS. / WILNIUJE / Kasztu 

ir spaustuwi Jozapa Zawadzki. / 

1864. 

55 Tokios maldaknygës buvo itin populiarios. 

Á Aukso altoriø ar Senà aukso altoriø panaðiø 

maldaknygiø iðleista nemaþai. Pavyzdþiui, 

bibliografijose randama tokiø: Aukso 

altorius, senas ir naujas (1866?, 1867?, 

1869?, 1870?, 1871, 1871? [2x], 1872? 

[2x], 1874?, 1874, 1875?, 1877, 1878, po 

1879, 1881, 1882, 1883, 1884, 1890, 1895, 

1897, 1898?, 1899, 1904); Maþas aukso altorius 

(1872?, 1875?, 1878?, 1878, 1879?, 

1881, 1884?, 1887?, 1888 [2x], 1895, 1896 

[2x], 1897?); Maþas senas aukso altorius 

(1876 [2x]); Maþas naujas aukso altorius 

(1894, 1895 [2x], 1896? [2x], 1896 [3x], 

1897? [2x], 1897 [2x], 1897?, ~1898, 

1898? [2x], 1899, 1901, 1904); Serafino 

Lauryno Kuðeliausko (1820–1889) ir Martyno 

Sederavièiaus (1829–1907) Ðaltinis 

dieviðkos loskos, arba Vidutinis aukso altorius 

(1883, 1885, 1887, 1888, 1889?, 1894?); 

Kuðeliausko ir Sederavièiaus Maþas ðaltinis 

dieviðkos loskos, arba Vidutinis aukso altorius 

(1887); Aukso altorius, arba ðaltinis dangiðkø 

skarbø (1879, 1882, 1884 [3x], 1885, 1887 

[2x], 1888 [3x], 1889 [3x], 1889?, 1889 

[3x], 1890 [2x], 1891, ~1891 [Naujas ðaltinis], 

1891, 1892 [2x], 1892?, 1893 [2x], 

1894, 1895 [2x], 1896 [2x], 1898 [2x], 

1899, 1900?, 1901?, 1904 [2x]); Aukso altorius 

(maþas) su pridëjimu (1878?, 1881, 

1887?); Naujas aukso altorius, arba Naujas 

ðaltinis dangiðkø skarbø (1890, 1892?, 

1894?). Kiek panaði á Juzumo ir Raèkauskio 

maldaknygæ buvo Kazimiero Prialgauskio 

(1814–1856) Naujas altorius, arba 

Surinkimas persergëjimø ir maldø (1847, 

1859, 1861, 1864, 1865?, 1867?, ~1867, 

1868?, 1869?, 1870?, 1871, 1872? [2x], 

1872, 1873, 1873? [2x], 1874 [2x], 1876?, 

1877? [2x], 1878?, 1879, po 1879 [2x]). 


skio Broma. Þinoma, Valanèiaus raðtas Vilniaus cenzûros komitetui nekalba ir apie 

galimybæ iðleisti Olðevskio Bromà jà pataisius, taèiau neminimas ir draudimas Bromai 

apskritai. Neatmestina galimybë, kad tuo metu – 1864 metais – Valanèiui Broma 

galëjusi ir nepatikti, nors raðtas Vilniaus cenzûros komitetui to ir nerodo. Taip pat 

kol kas neaptikta ir kitø tokià alternatyvà patvirtinanèiø duomenø. Draudimà perspausdinti 

Neimanui savo raðte Valanèius argumentavo prietaringumo plitimo 

pavojumi ir netinkamais dorovingo bei pamaldaus gyvenimo pavyzdþiais, pateiktais 

prikloduose. Du kartus – 1848 ir 1864 metais – Valanèius minëjo tik Bromos 

turinio dalykus (ne jos kalbà), kuriuos nuo pirmojo jos pasirodymo 1753 metais 

Valanèiaus laikais jau reikëjo koreguoti. Jo netenkino kai kurie „paiki pasakojimai“, 

t. y. priklodai. Vyskupo, matyt, turëjo netenkinti ir aukðtaitiðka Bromos kalba, kuria 

jos tekstas buvo paraðytas daugiau kaip prieð ðimtà metø, jau nebeatitinkanti tuometiniø 

Valanèiaus lietuviðkoms knygoms keliamø reikalavimø. 

Valanèius puikiai þinojo, kad Broma populiari, suvokë lietuviðkø knygø situacijà, 

matyt, vertino ir suprato paèios knygos dvasiná turiná ir ugdomàjà vertæ apskritai, 

tad kodël gi vëliau jam neturëjo kilti mintis Bromà dar kartà iðleisti, þinoma, 

savaip – valanèiðkai – suredaguotà, pataisytà ir papildytà savais privedimais. Taip 

1874–1875 metais ir buvo paraðyta paskutinë vyskupo Motiejaus III Valanèiaus 

knyga – Broma atidaryta ing vieènastá 56 . 


A BRAMOWICZ, LUDWIK, 1925: Cztery wieki drukarstwa w Wilnie: Zarys historyczny (1525– 

1925), Wilno: Nakùadem i drukiem Ludwika Chomiñskiego, Tùocznia „Lux“. 

A LEKNA, ANTANAS, 1920: „Valanèius kaipo raðytojas ir lietuviðkos raðtijos palaikytojas. 

(Ið raðtø Þemaièiø vyskupo archivo)“, Draugija 5–6 (113–114), 200–213. 

A LEKNA, ANTANAS, 1922: Þemaièiø Vyskupas Motiejus Valanèius, Klaipëda: Lituania, Ðv. 

Kazimiero Draugija. 

A LEKNA, ANTANAS, 1975: Þemaièiø Vyskupas Motiejus Valanèius, 2 leidimas su Vinco 

Trumpos ávadu ir dokumentø priedais, Èikaga: Lituanistikos institutas. 

A LEKNA, ANTANAS, 2001: „Valanèius kaipo raðytojas ir lietuviðkos raðtijos palaikytojas“, 

Motiejus Valanèius ið arti ir ið tolo, straipsniø rinkinys, sudarë Juozas Jasaitis, Vilnius: 

Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, 73–85. 

A RNATKEVIÈIÛTË, LAIMA; ILONA ÈIUÞAUSKAITË, 2002: „Paaiðkinimai“, Vaiþgantas, 

Raðtai 14. Literatûros istorija, 1899–1933, parengë Laima Arnatkevièiûtë, Ilona Èiuþauskaitë, 

vyr. redaktorius Vytautas Vanagas, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos 

institutas, 485–543. 

56 Apie Valanèiaus rankraðtá – perraðytà Olðevskio 

Bromà – plaèiau þr. Vaicekauskas 

2003a, 5–10; Mikas Vaicekauskas, „Valanèius 

ir Olðevskis II, arba tikslinimai ir 

kiti rankraðèiai. ‘Bromos atvertos ing vieènastá’ 

250-osioms iðleidimo metinëms“, 

Knygø aidai 4, 2003b, 10–18; Vaicekauskas 

2004a, 266–294. 



[BIRÞIÐKA, MYKOLAS,] M. B–KA, 1910: „Lietuviø literatûra Vilniaus universitëto metu 

(Istorijos pieðinëlis)“, Visuomenë 11–12, mënesinis laikraðtis, 358–365. 

B IRÝYSZKA, M . , 1919: Skrót dziejów piúmiennictwa litewskiego, Wilno: Wydawnictwo „Gùosu 

Litwy“. 

B IRÞIÐKA, MYKOLAS, 1920: Mûsø raðtø istorija. 1547 m.–1904 m., Kaunas: „Ðvyturio“ 

B-vë Kaune. 

B IRÞIÐKA, MYKOLAS, 1921: Lietuviø literatûra Vilniaus Universito metu, Vilnius; Kaunas: 

Lietuviø Mokslo Draugijos leidinys. 

B IRÞIÐKA, MYKOLAS, 21925: Mûsø raðtø istorija 1. Ligi 1864 m., Kaunas: Ðvietimo ministerijos 

Knygø leidimo komisijos leidinys. 

B IRÞIÐKA, MYKOLAS, 1931: „Lietuviø literatûra Vilniaus universiteto metu“, Mykolas 

Birþiðka, Ið mûsø kultûros ir literatûros istorijos 1, Kaunas: Vytauto Didþiojo universiteto 

Humanitariniø mokslø fakulteto leidinys, 150–231. 

B IRÞIÐKA, MYKOLAS, 1940: Senasis Vilniaus Universitetas 1579–1842 m. Vardø ir raðtø 

atranka, Vilnius: Vilniaus Universiteto leidinys. 

B IRÞIÐKA, MYKOLAS, 21955: Senasis Vilniaus Universitetas. Vardø ir Veikalø Atranka, London: 

Nida. 

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1926: „Lietuviø Bibliografijos I-sios dalies papildymai ir pataisos“, 

Lietuviø bibliografija 2. 1800–1864 metai, „Knygø“ 7 Nr. priedas, sudarë Vaclovas Birþiðka, 

Kaunas: Ðvietimo Ministerijos leidinys, I–LXXVIII. 

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1930: Senosios lietuviðkos knygos, Lietuviðkø knygø istorijos bruoþai 

1, „Bibliografijos Þiniø“ priedas, 1929–1930, Kaunas: „Spaudos Fondo“ leidinys. 

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1951: „Vyskupo Motiejaus Valanèiaus biografijos bruoþai: Jojo 

150 metø gimimo, 100 metø ásivyskupavimo ir 75 metø mirties sukakties proga“, Aidai 

9, 408–419. 

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1952: Vyskupo Motiejaus Valanèiaus biografijos bruoþai, Jo 150 metø 

gimimo, 100 metø ásivyskupavimo ir 75 metø mirties sukakties proga, Aidø leidinys, 

T. T. Pranciðkonø spaustuvë Brooklyne. 

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1957: Senøjø lietuviðkø knygø istorija 2, Chicagos Lietuviø literatûros 

draugijos leidinys, Chicago: spaudë „Naujienos“. 

[BIRÞIÐKA, VACLOVAS ?,] 1960: „Olðevskis Mykolas“, LE 21, Boston: Lietuviø enciklopedijos 

leidykla, 102. 

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1998: „Senøjø lietuviðkø knygø istorija“, Vaclovas Birþiðka, Knygotyros 

darbai, sudarë, pratarmæ ir ávadà paraðë Genovaitë Raguotienë, Bronius Raguotis, 

Vilnius: Pradai, 29–320. 

G AIÞIÛTË, NOMEDA, 2003: „Mykolo Alðauskio ‘Broma’“, XVIII amþiaus antrosios pusës– 

XIX amþiaus pradþios lietuviðkoji religinë proza, Ið senosios Lietuvos literatûros, chrestomatija, 

parengë Ramunë Bleizgienë, Nomeda Gaiþiûtë, Rita Pilkauskaitë, Vaidas Ðeferis, 

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 12–15. 

G INEITIS, LEONAS, 1964: Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, Vilnius: Valstybinë politinës ir 

mokslinës literatûros leidykla. 


GINEITIS, LEONAS, 1982: Lietuviø literatûros istoriografija. Ligi 1940 m., Vilnius: Vaga. 

G INEITIS, LEONAS, 21990: Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, Vilnius: Vaga. 

J UCEVIÈIUS, LIUDVIKAS, 1975: Mokyti þemaièiai, Lituanistinë biblioteka 14, parengë Meilë 

Lukðienë, Vytautas Raudeliûnas, Vilnius: Vaga. 

[JUZUMAS, TADAS; JERONIMAS KIPRIJONAS RAÈKAUSKIS,] SENAS / AUKSA AÙTO- 

RIUS / ARBA / SURINKYMAS IWAYRIU MAÙDUN / YR GIESMIUN. / DIEWABAY- 

MINGAM KATALYKUY / WYSOKIUNSY ATSYEJIMUNSY / REYKALINGU / PAR- 

WEYZIETAS / YR / su pridieimu trumpa pamokima apey / Sakramæta Pakutos S. yr 

nekuriun rey-/kalingesniu maùdun yr giesmiun. / YSZ NAUJA / SPAUSTUWIEN PA- 

DUOTAS. / WILNIUJE. / KASZTU YR SPAUSTUWY A. DWORCZIAUS / YR M. 

ROMMA. / 1848. 


RIUS / ARBA / SURYNKIMAS IWAYRIU MAÙDUN / IR GIESMIUN, / DIEWA BAY- 

MINGAM KATALIKUY / WYSOKIUNSY ATSYEJIMUNSY REYKALINGU / parweyzietas 

/ ir su pridieimu trumpu pamokima apey Sakra-/menta Pakutos S. ir nekuriun 

reykalingesniu / Maùdun ir Giesmiun. / YSZ NAUJA / SPAUSTUWIEN PADUOTAS / 

WILNIUJE. / KASZTU IR SPAUSTUWI JOZAPAS ZAWADZKI. / 1861. 

[JUZUMAS, TADAS; JERONIMAS KIPRIJONAS RAÈKAUSKIS, ] SENAS / AUKSA AÙTO- 

RIUS / ARBA / SURYNKIMAS IWAYRIU MAÙDUN / IR GIESMIUN, / DIEWA BAY- 

MINGAM KATALIKUY / WYSOKIUNSY ATSYEJIMUNSY / REYKALINGU / parweyzietas 

/ ir su pridieima trumpu pamokima apey / Sakramenta Pakutos S. ir nekuriun 

rey-/kalingesniu Maùdun ir Giesmiun / YSZ NAUJA / SPAUSTUWIEN PADUOTAS. / 

WILNIUJE. / KASZTU S. L. SOLCA. / 1861. 


RIUS / ARBA SURINKIMAS IWAYRIU MAÙDUN / IR GIESMIUN, / DIEWA BAYMIN- 

GAM KATALIKUY / WYSOKIUNSY ATSYEJIMUNSY REYKALINGU / parwejzietas / 

ir su pridieimu trumpu pamokima apey Sakra-/menta Pakutos S. ir nekuriun rejkalingesniu 

/ Maùdun ir Giesmiun. / YSZ NAUJA / SPAUSTUWIEN PADUOTAS. / WIL- 

NIUJE / Kasztu ir spaustuwi Jozapa Zawadzki. / 1864. 

[JUZUMAS, TADAS; JERONIMAS KIPRIJONAS RAÈKAUSKIS,] SENAS / AUKSA ALTO- 

RIUS / ARBA / SURINKIMAS IWAJRIU MALDUN / IR GIESMIUN, / DIEWA BAJMIN- 

GAM KATALIKUJ / WYSOKIUNSY ATSYEIMUNSY REYKALINGU / parwejzietas / ir 

su pridieimu trumpa pamokima apej Sakramenta / Pakutos S. ir nekuriun rejkalingesniu 

Maldun / ir Giesmiun. / ISZ NAUJA SPAUSTUWIEN PADUOTAS. / WILNIUJE. / 

Kasztu S. Neumana. / SPAUSTUWI A. SYRKINA. / 1864. 

KAÙWARYA / ARBA / KIALEY KRYZIAUS / KARALAUS SOPULU / JEZUSA CHRYS- 

TUSA, / JZGANITOJA MUSU, / JSZ NUMU PYÙOTA ÀNT KAÙNA / KAÙWA- 

RYOS / EYNÀNTE. / Dieù Dwasyszka paýitka wy-/µu wiernu, par nobaýna / uwoýoima 

µprowos at-/pyrkima, yr iýgani-/ma µawa. / PARDRUKAWOTA / SU DAZWALIIMU WI- 

RESNIBES, / METUSE 1797. / w Wilniuy Drukarnioy KK. Bazylionu. 

KAÙWARIA / ARBA / KIALAS KRIZIAUS SOPULUN / JEZUSA KRISTUSA / isz namun 

Piùota ont kaùna / KAÙWARIOS / TURENCZIA KIATURIOLIKA STACIU. / DIEÙ DIE- 



WA-BAJMINGU ÝIAMAJCZIU SUPRASTINAJ / PARTAJSITA, IR ISZ NAUJA SPAUS- 

TUWIEN / PADUOTA. / WILNIUJ. / Kasztu ir spaustuwi Juzapa Zawadzkie. / 1855. 

KAÙWARIA / ARBA / KIALAS KRIÝIUS SUOPULU / JEZUSA KRISTUSA / isz namu 

Piùota ant kaùna / KAÙWARIOS / TURENCZIA KIATURIOLIKA STACIU / diel Diewa-Bajmingu 

Ýiamajcziu suprastinaj / partajsita ir isz nauja spaustuwien paduota. / 

WILNIUJ. / KASZTU IR SPAUSTUWI JOZAPA ZAWADZKIE. / 1862. 

[KASAKAUSKIS, JURGIS,] Kossakowski Georgius Ord. Praed. / Roýancius Szwæciausios 

Maryos / Pannos yr saldziausya warda / Jezusa teypogi spasabas apwaykúciojima / 

kaùnu Kaùwaryos Ziamayciu su modlitwomis / yr giesmemis anto sùuêijæãiomis. / 

Wilniuj 1681. 

[KASAKAUSKIS, JURGIS,] ROZANCIUS / SZWÆNCIAUSIOS / MARYOS PANNOS, / YR / 

SALDZIAUSY WARDA JEZUS. / TEYPOGI / Spaµabas apwaykúciojima Kaùnu / KAÙWO- 

RYJOS ZIAMAYCIU / Su Madlitwomis yr Gieµmiemis / ant to µùuêijænãiomis. / PAR 

PAZWALIIMA / WIRESNIBYS DWASYSZKOS / 13 karta pardrukawotas / WILNIUY / 

DRUKARNIEY K.J.M. AKADEMI: / METU 1779. 

[KASAKAUSKIS, JURGIS,] ROÝANCZIUS / SZWENCZIAUSIOS / MARYJOS PANOS / 

IR / SALDZIAUSI WARDA / JEZUSA / SU REJKALINGIASNIOMIS MAÙDOMIS / 

DIEWABAJMINGAM KATALIKUJ / ISZ NAUJA SPAUSTUWIEN PADUOTAS. / WIL- 

NIUJE / KASZTU S. L. SOLCA. [Drukiem M. Zymelowicza Typografa.] / 1861. 


IR / SALDÝIAUSI WARDA / JEZUSA / SU REJKALINGIASNIOMIS MAÙDOMIS / 


NIUJE. / KASZTU IR SPAUSTUWI JOZAPAS ZAWADZKIA. / 1862. 


IR / SALDZIAUSI WARDA / JEZUSA. / SU REJKALINGIAUSNIOMIS MAÙDOMIS / 

DIEWABAJMINGAM KATALIKUJ. / Isz nauja spaustuwien / paduotas. / WILNIUJE. / 

KASZTU IR SPAUSTUWI JOZAPAS ZAWADZKIA / 1864. 


IR / SALDZIAUSI WARDA / JEZUSA / SU REJKALINGIASNIOMIS MAÙDOMIS / 


NIUJE. / Kasztu S. Neumana. / SPAUSTUWI A. SYRKINA. / 1864. 

K AUNAS, DOMAS, 1996: „Lietuviðkoji knyga Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje“, Audronë 

Glosienë, Domas Kaunas, Auðra Navickienë, Vanda Stonienë, Lietuviðkoji knyga. Istorijos 

metmenys. Nuo raðto atsiradimo Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje iki Lietuvos nepriklausomybës 

atkûrimo 1990 metais, Vilnius: AB „Vilspa“, 30–86. 

K ULBOKAS, VLADAS, 1965: „Valanèius Motiejus. Raðytojas“, LE 32, Boston: Lietuviø 


L AVRINEC, PAVEL, 1996: „Rusø netyèinë lietuvybë“, Naujasis Þidinys-Aidai 4, 196–204. 

L EBEDYS, JURGIS, 1977: Senoji lietuviø literatûra, paruoðë Juozas Girdzijauskas, Vilnius: 

Mokslas. 

M ACIÛNAS, VINCAS, 1948a: „Keturi Maþosios Lietuvos didieji“, Aidai 18, 360–365. 

M ACIÛNAS, VINCAS, 1948b: „Mûsø literatûra tautos tarnyboje“, Aidai 12, 104–113. 


MACIÛNAS, VINCAS, 1968: „Senoji lietuviø literatûra“, LE 15. Lietuva, Boston: Lietuviø 


M ACIÛNAS, VINCAS, 21990: „Senoji lietuviø literatûra“, LE 15. Lietuva, Vilnius: Lietuvos 

enciklopedijø redakcija, 597–607. 

M ACIÛNAS, VINCAS, 2003a: „Keturi Maþosios Lietuvos didieji“, Vincas Maciûnas, Rinktiniai 

raðtai, Senoji Lietuvos literatûra 14, sudarytojas ir baigiamojo straipsnio autorius 

Jonas Ðlekys, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 176–186. 

M ACIÛNAS, VINCAS, 2003b: „Mûsø literatûra tautos tarnyboje“, Vincas Maciûnas, Rinktiniai 

raðtai, Senoji Lietuvos literatûra 14, sudarytojas ir baigiamojo straipsnio autorius 

Jonas Ðlekys, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 51–69. 

M ERKYS, VYTAUTAS, 1972: „Lietuvos poligrafijos ámonës 1795–1915 m.“, Spauda ir spaustuvës, 

Ið lietuviø kultûros istorijos 7, ats. redaktorius Juozas Jurginis, Vilnius: Mintis, 142– 

249. 

M ERKYS, VYTAUTAS, 1999: Motiejus Valanèius. Tarp katalikiðkojo universalizmo ir tautiðkumo, 

Vilnius: Mintis. 

Motiejaus Valanèiaus raðtas Vilniaus cenzûros komitetui Nr. 453, 1864 02 28; LVIA: f. 1671, 

ap. 4, b. 98, 223. 

N AVICKIENË, AUÐRA, 1996: „Knygos raida 1795–1864 metais“, Audronë Glosienë, Domas 

Kaunas, Auðra Navickienë, Vanda Stonienë, Lietuviðkoji knyga. Istorijos metmenys. Nuo raðto 

atsiradimo Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje iki Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo 1990 

metais, Vilnius: AB „Vilspa“, 87–130. 

[OLÐEVSKIS, MYKOLAS,] BROMA / ATWERTA / Ing / WIECZNASTI, / PAR / Atminima 

paµkutiniu dayktu. / Su µpaµabays Diµponawojma mir-/µztanciu, ant úãiesliwa 

µmercia. / Su µpaµabays ratawojma duµiu Ciúãiu kien-/tanciu. Teypogi ape kitus Artykuùus 

Wie-/ros Szwætos, µu trumpays pamokµùays, ir pri-/kùodays, iß pawoýniu Authoriu iµzrinktays. 

/ Par Kuniga / MIKOÙA / OLSZEWSKI / Theologa Abµoluta Kanawnika Regu-/ 

larna BB. MM. De pœnitentia; µu Me-/dytacyomis ant cieùos Nedieles. / Metuoµe nuog 

Uµzgimima JEZUSA P. 1753. / WILNIUY / Drukarnie J. K. M. Kunigu Franciµzkonu. 

[OLÐEVSKIS, MYKOLAS,] BROMA / ATWERTA / ING / WIECZNASTI / PAR ATMINI- 

MA PASKUTINIUN DAYKTU. / Su spasabays Dysponawoima mirsztan-/ãziu, ant 

szczieúliwa smerczia, yr rata-/woima Duúziu Czysciuy kientanãziu. / Teypogi apey 

Artykuùus Wieros S. su trun-/pays Pamoksùays, yr Prikùodays, isz pawo-/êniun Authoriu 

iszrinktays. / par / KUNIGA MIKOÙA OLSZEWSKI / Theologa Absoluta Kanaunika 

Regular-/na BB. MM. de poenit: / Su Medytacyjomis ant cieùos Nedielies. / WIL- 

NIUJ. / KASZTU YR DRUKU A. DWORCA. / 1851. 

U ÞTUPAS, VILIUS, 1998: Lietuvos spaustuvës. 1522–1997, Vilnius; Kaunas: XXVII knygos 

mëgëjai, Viliaus Uþtupo leidykla. 

V AICEKAUSKAS, MIKAS, 1994: „Dël vieno J. Kasakauskio ‘Roþanèiaus’ leidimo datos“, 

Tarp knygø 4, 27. 

V AICEKAUSKAS, MIKAS, 2003a: „Valanèius ir Olðevskis, arba niekur nedingæs rankraðtis“, 

Knygø aidai 1–2, 5–10. 



V AICEKAUSKAS, MIKAS, 2003b: „Valanèius ir Olðevskis II, arba tikslinimai ir kiti rankraðèiai. 

‘Bromos atvertos ing vieènastá’ 250-osioms iðleidimo metinëms“, Knygø aidai 4, 

10–18. 

V AICEKAUSKAS, MIKAS, 2004a: „Paskutinë Valanèiaus knyga“, Istorijos raðymo horizontai, 

Senoji Lietuvos literatûra 18, sudarytojai ir redaktoriai Auðra Jurgutienë, Sigitas Narbutas, 

Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 266–294. 

V AICEKAUSKAS, MIKAS, 2004b: „Vienos minties pëdsakais: Jurgio Lebedþio poþiûris á 

XVII a. antros pusës–XVIII a. katalikiðkàjà lietuviø literatûrà“, Literatûros istorija ir jos 

kûrëjai, Senoji Lietuvos literatûra 17, sudarytojas ir redaktorius Sigitas Narbutas, Vilnius: 

Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 34–44. 

V AICEKAUSKAS, MIKAS, 2005: „Znoènei apkolieèyti senieji lietuviðki tekstai“, Literatûros 

tyrimø erdvës. Studijos profesoriaus Juozo Girdzijausko 70-meèiui, Senoji Lietuvos literatûra 

19, sudarë Sigitas Narbutas, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas [áteikta]. 

[VALANÈIUS, MOTIEJUS,] KANTYCZKAS / ARBA / KNINGA GIESMIU. / par / Moteju 

Woùonczewski / Êemajcziu Wiskupa. / parwejzieta / ir isznauje iszspausta / WILNIUJ. / 

Spaustuwiej Jozapa Zawadzkia. / 1860. 

[VALANÈIUS, MOTIEJUS,] ZEMAICZIU / VYSKUPYSTE. / PARASZE / VYSKUPAS MO- 

TIEJUS VOLONCZAUSKAS. / Iszleista kasztais Kun. V. Matulaiczio. / 1897. / Spaustuvçje 

„Garso Amerikos Lietuviø“. / Shenandoah, Pa. 

[VALANÈIUS, MOTIEJUS,] BISKUPSTWO ÝMUJDZKIE / OPISAÙ / Ks. BISKUP MACIEJ 

WOÙONCZEWSKI. / ZE ÝMUJDZKIEGO NA JÆZYK POLSKI PRZEÙOÊYÙ I NIEKTÓ- 

RE PRZYPISY HISTORYCZNE DODAÙ / M. HRYSZKIEWICZ. / Z PRZEDMOWÀ 

STANISÙAWA SMOLKI. / KRAKÓW. / NAKÙADEM KSIÆGARNI GEBETHNERA I 

SPO . ÙKI. / Drukarnia Uniwersytetu Jagielloñskiego, pod zarz. J. Filipowskiego. / 1898. 

V ALANÈIUS, MOTIEJUS, „Þemaièiø vyskupystë“, Motiejus Valanèius, Raðtai 2, Lituanistinë 

biblioteka 12, tekstà paruoðë Birutë Vanagienë, ávadas ir paaiðkinimai Vytauto Merkio, 

Vilnius: Vaga, 1972, 21–402. 

Vilniaus cenzûros komiteto raðtas Motiejui Valanèiui Nr. 42, 1864 01 28; LVIA: f. 1671, 

ap. 4, b. 98, 222–222v. 


ap. 4, b. 98, 221–221v. 

Ã ÐÈÍ÷ÅÍÊÎ, ÍÀÒÀËÜÿ; Â ËÀÄÅÍ ÈÇÌÎÇÈÊ, ÍÀÒÀËÜÿ ÏÀÒÐÓØÅÂÀ, ÄÌÈÒÐÈÉ 

ÝËÜÿØÅÂÈ÷, ÄÀÂÈÄ ÐÀÑÊÈÍ, 2004: „Èñòîðèÿ öåíçóðíûõ ó÷ðåæäåíèé â Âèëåíñêîé 

ãóáåðíèè â íà÷àëå XX âåêà“, Knygotyra 43, 58–86. 

M IKAS VAICEKAUSKAS Gauta 2005 m. birþelio 17 d. 

Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas 

Antakalnio g. 6 


el. p.: mikas@llti.lt 





VILNIAUS CENZÛROS KOMITETO RAÐTAS MOTIEJUI 

VALANÈIUI, 1864 01 28 


ap. 4, b. 98, 222–222v. 

Raðyta sekretoriaus Juozapo Sudzilovskio ranka juodu raðalu ant Vilniaus cenzûros 

komiteto blanko. 

ÌÈÍÈÑÒÅÐÑÒÂÎ 

ÂÍÓÒÐÅÍÍÈÕÚ ÄªËÚ. 0 0 0 

ÂÈËÅÍÑÊIÉ 

ÖÅÍÑÓÐÍÛÉ ÊÎÌÈÒÅÒÚ 0 0 0 

28 ßíâàðÿ 1864. ãîäà. 

¹ 42. 57 

Ã. Âèëüíî. 

18 Ôåâðàëÿ 1864 ã. 58 

Ãîñïîäèíó ÒåëüøåâñêîìóÐèìñêî-Êàòîëè÷åñêîìó 

Åïèñêîïó Âîëîí÷åâñêîìó 

Âèëåíñêié Òèïîãðàôùèêú 

Ñîëüö, ïðåäñòàâèëú âî Âèëåíñêié 

Öåíñóðíûé Êîìèòåòú 

äëÿ îäîáðåíiÿ êú ïåðåïå÷àòàíiþ 

äâº êíèãè 

íà Ñàìîãèòñêîìú ÿçûêº: 

îäíó ïîäú çàãëàâiåìú „Senas 

Auêsa Aùtorius“ à äðóãóþ „Ro- 

zanczius Szwencziausios Maryos 

Panos“. 

Âèëåíñêié Öåíñóðíûé 

Êîìèòåòú ïðåïðîâàæäàÿ 

ïðè ñåìú îçíà÷åííûÿ 

èçäàíiÿ êú Âàøåìó Ïðåîñâÿùåíñòâó, 

ïîêîðíºé 

øå ïðîñèòú ïîðó÷èòü 

ðàçñìîòðºòü îíûÿ // 

âú îòíîøåíiè Äóõîâíîé Öåíñóðû 

è î ïîñëºäóþùåìú ïî ñäºëà- 

57 Ðiose dviejose eilutëse kursyvu paþymëti 

skaièiai ir þodis raðte áraðyti ranka cenzûros 

komiteto blanko spausdintoje dalyje. 

58 Ði data áraðyta Valanèiaus ranka. Greièiausiai 

tai yra raðto gavimo data. 



íiè íà íèõú íàäëåæàùàãî 

çàâºðåíiÿ, ïî÷òèòü óâºäîìëåíiåìú 

ñú âîçâðàùåíiåìú è 

ñàìûõú êíèãú. – 

Vertimas 

Ïðåäñºäàòåëüñòâóþùié Ï. Êóêîëüíèêú 59 

Ñåêðåòàðü Ñóäçèëîâñêié 60 

VIDAUS REIKALØ 0 0 0 

MINISTERIJA 

VILNIAUS 

CENZÛROS KOMITETAS 0 0 0 

1864 m. sausio 28 d. 

Nr. 42. 

Vilnius 

1864 m. vasario 18 d. 

Ponui Telðiø Romos Katalikø 

vyskupui Valanèiauskui 

Vilniaus spaustuvininkas Solcas Vilniaus 

cenzûros komitetui pateikë dvi knygas 

þemaièiø kalba, praðydamas leidimo jas 

perspausdinti: viena vadinasi „Senas Auksa 

Aùtorius“, o kita – „Rozanczius Szwencziausios 

Maryos Panos“. 

Vilniaus cenzûros komitetas, Jûsø Ðventenybei 

persiøsdamas nurodytus leidinius, 

nuolankiausiai praðo pavesti juos perþiûrëti 

Baþnytinës cenzûros poþiûriu ir apie tai, 

padarius reikiamà patvirtinimà, pagerbti 

praneðant ir kartu gràþinant paèias knygas. 

Pirmininkaujantis P. Kukolnikas 

Sekretorius Sudzilovskis 

59 Pirmininko pavardë uþraðyta kita, ne sekretoriaus, 

ranka. Matyt, paties Kukolniko. 

60 Pavardë sunkiai áskaitoma; nustatyta pagal: 

Ãðèí÷åíêî, Èçìîçèê, Ïàòðóøåâà, 

Ýëüÿøåâè÷, Ðàñêèí, 2004, 73. 





VILNIAUS CENZÛROS KOMITETO RAÐTAS MOTIEJUI 

VALANÈIUI, 1864 01 28 

Vilniaus cenzûros komiteto raðtas Motiejui Valanèiui Nr. 43, 1864 01 28; 

LVIA: f. 1671, ap. 4, b. 98, 221–221v. 

Raðyta sekretoriaus Juozapo Sudzilovskio ranka juodu raðalu ant 

Vilniaus cenzûros komiteto blanko. 

Literatûra: Vaicekauskas 2003a, 8; Vaicekauskas 2004a, 271. 

ÌÈÍÈÑÒÅÐÑÒÂÎ 

ÂÍÓÒÐÅÍÍÈÕÚ ÄªËÚ. 0 0 0 

ÂÈËÅÍÑÊIÉ 

ÖÅÍÑÓÐÍÛÉ ÊÎÌÈÒÅÒÚ 0 0 0 

28 ßíâàðÿ 1864. ãîäà. 

¹ 43. 61 

Ã. Âèëüíî. 

18 Ôåâðàëÿ 1864 ã. 62 

Ãîñïîäèíó Òåëüøåâñêîìó 

Ðèìñêî-Êàòîëè÷åñêîìó 

Åïèñêîïó Âîëîí÷åâñêîìó. 

Âèëåíñêié æèòåëü 

Íåéìàíú ïðåäñòàâèëú 

âî Âèëåíñêié Öåíñóðíûé 

Êîìèòåòú äëÿ îäîáðåíiÿ 

êú ïåðåïå÷àòàíiþ 

ïÿòü êíèãú íà Ñàìîãèòñêîìú 

ÿçûêº ïîäú çàãëàâèåìú: 

1.) Kantyczêas arba 

Kninga Gesmiu 2.) Rozanczius 

Swiæciausios Maryos Panos. 3.) 

Broma Atwierta ing wiecznasti 

4.) Senas Auêsa Aùtorius è 5.) Kal 

waria arba Kialas Kriziaus Sopulun 

Jezusa Kristusa. 

Âèëåíñêié Öåíñóðíûé Êîìèòåòú 

ïðåïðîâàæäàÿ 

ïðè ñåìú îçíà÷åííûÿ 

èçäàíiÿ êú Âàøåìó Ïðåîñâÿùåíñòâó // 

61 Ðiose dviejose eilutëse kursyvu paþymëti 

skaièiai ir þodis raðte áraðyti ranka cenzûros 

komiteto blanko spausdintoje dalyje. 

62 Ði data áraðyta Valanèiaus ranka. Greièiausiai 

tai yra raðto gavimo data. 



ïîêîðíåéøå ïðîñèòú ïîðó÷èòü 

ðàçñìîòðºòü îíûÿ âú îòíîøåíiè 

Äóõîâíîé Öåíñóðû, è î ïîñëºäóþùåìú 

ïî ñäºëàíiè íà íèõú 

íàäëåæàùàãî çàâºðåíiÿ, ïî÷òèòü 

óâºäîìëåíiåìú, ñú âîçâðàùåíiåìú 

è ñàìûõú êíèãú. 

Vertimas 

Ïðåäñºäàòåëüñòâóþùié Ï. Êóêîëüíèêú 63 

Ñåêðåòàðü Ñóäçèëîâñêié 64 

VIDAUS REIKALØ 0 0 0 

MINISTERIJA 

VILNIAUS 

CENZÛROS KOMITETAS 0 0 0 

1864 m. sausio 28 d. 

Nr. 43. 

Vilnius 


Ponui Telðiø Romos Katalikø vyskupui Valanèiauskui 

Vilniaus gyventojas Neimanas Vilniaus cenzûros 

komitetui pateikë penkias knygas þemaièiø kalba, 

praðydamas leidimo jas perspausdinti: 1) Kantyczkas 

arba Kninga Gesmiu, 2) Rozanczius Szwiæciausios 

Maryos Panos, 3) Broma Atwierta ing wiecznasti, 

4) Senas Auksa Aùtorius ir 5) Kalwaria arba Kialas 

Kriziaus Sopulun Jezusa Kristusa. 

Vilniaus cenzûros komitetas, Jûsø Ðventenybei persiøsdamas 

nurodytus leidinius, nuolankiausiai praðo 

pavesti juos perþiûrëti Baþnytinës cenzûros poþiûriu ir 

apie tai, padarius reikiamà patvirtinimà, pagerbti 

praneðant ir kartu gràþinant paèias knygas. 

Pirmininkaujantis P. Kukolnikas 

Sekretorius Sudzilovskis 

63 Pirmininko pavardë uþraðyta kita, ne sekretoriaus, 

ranka. Matyt, paties Kukolniko. 

64 Pavardë sunkiai áskaitoma; nustatyta pagal: 

Ãðèí÷åíêî, Èçìîçèê, Ïàòðóøåâà, 

Ýëüÿøåâè÷, Ðàñêèí 2004, 73. 




MOTIEJAUS VALANÈIAUS ATSAKYMAS VILNIAUS 

CENZÛROS KOMITETUI, 1864 02 28 

Motiejaus Valanèiaus raðtas Vilniaus cenzûros komitetui Nr. 453, 1864 02 28; 

LVIA: f. 1671, ap. 4, b. 98, 22365 . 

Be paraðo; raðyta Valanèiaus ranka juodu, blunkanèiu (rusvëjanèiu) raðalu 

ant paprasto (ne vyskupijos blanko) popieriaus lapo. 

Literatûra: Alekna 1920, 202 (1 iðn.); pakartota: Alekna 1922, 176 (1 iðn.); 

Alekna 1975, 176 (1 iðn.); Alekna 2001, 76 (iðn.); Merkys 1999, 301; 

Vaicekauskas 2003a, 8; Vaicekauskas 2004a, 271. 

N 453 

28 Ôåâðàëÿ 1864 ã. 

Âú Âèëåíñêié Öåíñóðíûé Êîìèòåòú. 

Ïîñëº ðàçñìîòðºíiÿ âú îòíîøåíiè Äóõîâíîé 

öåíñóðû ñåìè66 êíèãú íà Ñàìîãèòñêîìú 

ÿçûêº 67 , îêàçàëîñü ÷òî îäíà èçú 

íèõú68 ïîäú çàãëàâiåìú Broma 

ïåðåïå÷àòàíà áûòü íå ìîæåòú 

ïî ïðè÷èíº çàêëþ÷àþùèõñÿ âú íåé áàñåíú 

è íåëºïûõú ðàñêàçîâú ñïîñîáñòâóþùèõú69 

ðàñøèðåíiþ70 âú ïðîñòîíàðîäiè ñóåâºðiÿ; 

äðóãiÿ äâº, èìåííî: Kantyczkas 

i Kaùwarya, õîòÿ è óäîñòîèâàþòñÿ 

îäîáðåíiÿ êú ïåðåïå÷àòàíiþ; íî èçú óâàæåíiÿ 

÷òî ñiè êíèãè ïåðåäàíû 

ìíîþ íà ñîáñòâåííîñòü Òèïîãðàôó 

Çàâàäçêîìó, ÿ íå ìîãú íà íèõú 

çàïèñàòü íàäëåæàùàãî çàâºðåíiÿ; 

äîêîëº 71 Íåéìàíú íå ïðåäñòàâèòú 

íà ïåðåïå÷àòàíiÿ èõú ñîãëàñiÿ 

ñî ñòîðîíû ñêàçàííîãî ñåé÷àñú 

Òèïîãðàôà. Îñòàëüíûÿ ÷åòûðå72 , 

âïîëíº îäîáðåííûÿ ìíîþ, óäîñòî- 

65 Merkys nurodo klaidingà LVIA fondo numerá 

– turi bûti ne f. 1241, kaip paþymëta 

jo knygoje, o f. 1671. Taip pat Merkys suklydo 

ir nuraðydamas datà – turi bûti ne 

25, o 28 diena (Merkys 1999, 301). 

66 Buvo paraðytas þodis øåñòè, paskui uþbrauktas 

ir virðuje paraðyta ñåìè. 

67 Virðuje áterptas þodis. 

68 Ðioje vietoje buvo áraðyti, bet paskui iðbraukti 

þodþiai ïî ïðè÷èíº. 

69 Taisytos raidës . 

70 Taisyta raidë . 

71 Buvo paraðyti þodþiai ïðî÷iÿ òàêú êàêú, 

paskui uþbraukti ir paraðyta äîêîëº. 

72 Buvo paraðytas þodis òðè, paskui uþbrauktas 

ir paraðyta ÷åòûðå. 


èëèñü çàâºðåíiÿ è ïîñëœ ñäºëàííîé 

íà íèõú íàäëåæàùåé73 íàäïèñè74 âìºñòº ñú ïðî÷èìè 

ïðè ñåìú ïðåïðîâîæäàþòñÿ, âú óäîâëåòâîðåíiå 

îòçûâó Êîìèòåòà 

îòú 28 ßíâàðÿ çà N 42 è 43. 

Vertimas 

Nr. 453 


Vilniaus cenzûros komitetui 

Perþiûrëjus Baþnytinei cenzûrai skirtas 

septynias knygas þemaièiø kalba pasirodë, 

kad viena ið jø, vadinama Broma, negali 

bûti perspausdinama dël joje esanèiø 

prasimanymø ir paikø pasakojimø, skatinanèiø 

tarp paprastø þmoniø plisti prietaringumà. 

Kitos dvi, bûtent Kantyczkas ir 

Kaùwarya, nors ir nusipelno pritarimo 

perspausdinti, bet ið pagarbos spaustuvininkui 

Zavadzkiui, kurio nuosavybën yra 

perduotos ðios knygos, að negaliu á jas 

áraðyti priklausanèio patvirtinimo, kol 

Neimanas ðiø knygø perspausdinimui 

nepateiks aukðèiau minëto spaustuvininko 

sutikimo. Kitoms keturioms að visiðkai 

pritariu. Jos nusipelno patvirtinimo ir, á jas 

áraðius reikiamus áraðus, kartu su kitomis 

persiunèiamos, patenkinant sausio 28 d. 

Komiteto paklausimà Nr. 42 ir 43. 

73 Þodis áterptas virðuje. 74 Taisyta þodþio pradþia. 




Recenzijos 

(Reviews)



ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Jonas Palionis, 

XVI–XVII a. lietuviðkø raðtø atrankinis þodynas 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 

2004, 572 p. ISBN 5-420-01542-0 

Istorinis lietuviø kalbos þodynas yra jau nebe tik sena kalbos istorikø svajonë, 

bet vis aktualesnis ir vienas ið svarbiausiø lietuviø kalbos istorijos mokslo desideratum. 

Taèiau pati istorinio þodyno, apimanèio visus senuosius ir senesniuosius 

tekstus, koncepcija yra daug sudëtingesnë, nei gali pasirodyti ið pirmo þvilgsnio. 

Kompiuterinë mechaninë raðtø reprodukcija ir pagal paraidiná perraðà parengta 

þodþiø formø konkordancija yra tik pirmas ir parengiamasis etapas, ið principo 

prilygstantis teksto faksimilinei kopijai ir atitinkamai abëcëliniam þodþiø formø 

registrui. Tolesni þingsniai, turintys atvesti prie tikslo – istorinio lietuviø kalbos 

þodyno, – apima dar du kur kas sudëtingesnius ir gerokai daugiau laiko bei pastangø 

reikalaujanèius koreliatyvius darbo etapus: gramatiná þodþiø formø apraðymà 

ir nustatymà tikslios reikðmës, kurios specifiniai aspektai yra lemiami ðaltinio, ið 

kurio ar pagal kurá lietuviðkas tekstas iðverstas (tai ir pagrindinis ðaltinis, ir daugeliu 

atvejø gretutinis ðaltinis, ir eksplicitinës bei implicitinës citatos, pvz., Biblijos 

ir autoriø citatos, sentencijos, aliuzijos ir pan.) 1 . Taigi ðie etapai yra besàlygiðkai 

susijæ su istoriniu kritiniu paties teksto apdorojimu. Kol nëra kruopðèiai parengtø 

kritiniø komentuotø atskirø tekstø leidimø, kuriais remiantis bûtø galima atskirti 

verstinius bei originalius teksto sluoksnius ir kuriuose sudëtingesniais atvejais 

vertimai bûtø sugretinti su originalais, identifikuota kiek ámanoma daugiau citatø 

bei kuriuose bûtø nustatytos aiðkios lietuviðko teksto (vertimo) klaidos ir nurodytos 

spëjamos, istorinis lietuviø kalbos þodynas ir bus tik svajonë arba neperþengs 

1 Lietuviø kalbos institute vykdomi bei numatomi 

senøjø raðtø kompiuterizavimo 

bei elektroninio duomenø banko rengimo 

darbai apraðyti straipsnyje: Saulius Amb- 

razas, Ona Aleknavièienë, Vytautas Zinkevièius, 

„Istorinis lietuviø kalbos þodynas 

ir senøjø raðtø kompiuterizavimas“, 

LKK 39, 1998, 192–210. 

209 Jonas Palionis, XVI–XVII a. 

lietuviðkø raðtø atrankinis 

þodynas

þodþiø formø konkordancijos rëmø 2 . Mat net ir kelis kartus viename tekste pasikartojantis 

þodis ne visuose kontekstuose turi tà paèià reikðmæ ir ne visuose vertimo 

ðaltiniuose toká patá atitikmená. 

Jono Palionio parengtas atrankinis XVI–XVII amþiaus lietuviðkø raðtø þodynas, 

kurá pats autorius apibûdina kaip daugiau praktinio, o ne mokslinio pobûdþio 

(p. 7), vertintinas ne tik kaip per Palionio ilgà mokslinæ veiklà sukauptos medþiagos 

paskelbimas, bet ir kaip gairës istoriniam þodynui bei ið mokslinës praktikos radæsis 

bandomasis jo variantas. 

Þodyno struktûra yra aiðki, todël juo patogu naudotis. Pirmiausia pateiktas pats 

þodis (kaitomøjø kalbos daliø vardininko ar atitinkamai bendraties forma) ir trumpa 

jo gramatinë charakteristika (kalbos dalis, giminë, tranzityvumas ir pan.), jeigu 

yra, ir frazeologiniai junginiai. Toliau kabutëse nurodyta þodþio reikðmë ir skliausteliuose 

áraðytas vokiðkas, lenkiðkas ar lotyniðkas atitikmuo, jeigu aiðku, koks jis 

yra vertimo ðaltinyje (originale). Kiekvienas þodis iliustruojamas vienu ar keliais 

pavyzdþiais. Pateikiant pavyzdþius laikomasi dokumentinio paraidinio perraðo 

principø, atspindëti specifiniai þenklai, iðskyrus tai, kad fraktûra perteikta antikviniais 

spaudmenimis. 

Palionio parengtas þodynas, apimantis apie 10 000 þodþiø, „remiasi pedagoginiams 

tikslams ávairiais laikotarpiais autoriaus sukaupta medþiaga“ (p. 5) ir yra 

daugelio metø darbo rezultatas, jau aprioriðkai sveikintinas. Autorius pratarmëje 

áspëja, kad ðis þodynas „neatstoja istorinio lietuviø kalbos þodyno“, nes jis „neapima 

visø to meto raðtuose esamø dabar nevartojamø þodþiø, o ypaè jø reikðmiø“ 

(p. 5). Taigi Palionio tikslas buvo suregistruoti „labiau á aká kritusius XVI–XVII a. 

þodþius bei þodþiø reikðmes, pasitraukusias ið dabartinës bendrinës kalbos vartosenos“, 

o medþiagos atrankinis kriterijus – „þodþio ar þodþio reikðmës nebuvimas 

‘Dabartinës lietuviø kalbos þodyno’ 3-iajame leidime (1993 m.)“ (p. 5), taèiau taip 

pat „ir ávairûs naujadariniai okazionalizmai, tarp kuriø esama ir neátrauktø á LKÞ“ 

(p. 6). Palionio parengtas þodynas aktualina iki tol tik kalbos istorikams þinomus 

þodþius, pateikia jø reikðmes bei nurodo originalo atitikmenis, „jeigu raðto paminklas 

yra verstinis ir originalas buvo prieinamas þodyno autoriui“ (p. 6), ir, aiðku, 

iliustruoja atitinkamais pavyzdþiais. Ðiuo atþvilgiu þodynas yra informatyvus ir 

ádomus skaityti. 

Á þodynà surinktos lemos ið XVI–XVII amþiaus lietuviðkø raðtø pagal tekstø 

originalus, fotokopijas ar faksimilinius bei transkribuotus jø leidimus. Deja, auto- 

2 Verstinio ir originalaus teksto sluoksniø iðskyrimas 

turi padëti iðvengti tokiø klaidø 

kaip paties teksto ir jo vertimo autorystës 

supainiojimo, pvz., Kristaus þodþiai ið 

Evangelijos pagal Matà (Mt 9,37=Lk 10,2) 

priskiriami paèiam Jonui Bretkûnui, plg.: 

„Kaip sakë viename Postilës pamoksle 

J. Bretkûnas, Piuwe ira dide / O maá darbiniku 

(II 62,8)“ (Ambrazas, Aleknavièienë, 

Zinkevièius 1998, 200; þr. iðn. 1). 

210 Archivum Lithuanicum 7

ius nesirëmë Lietuviø kalbos institute kaupiama senøjø raðtø duomenø baze, o tai 

bûtø padëjæ ne tik iðvengti korektûros klaidø pavyzdþiuose, bet ir laikytis tiksliø 

lapø, puslapiø bei eiluèiø nuorodø 3 . Palionio teigimu, þodyne pateikiama puslapiø 

numeracija „yra tokia pat, kaip ir originalø ar jø fotokopijø“, iðskyrus Konstantino 

Sirvydo hipotetiná pirmàjá þodynà (SD 1 , ~ 1629; Palionis vartoja santrumpà SD I, 

p. 6) ir rankraðtinius Lexicon Lithuanicum (Lex) bei Clavis Germanico-Lithvana (C). 

Nesuprantamas autoriaus pasirinkimo SD 1 cituoti pagal Kazio Pakalkos 1997 metø 

leidimo puslapiø numeracijà argumentavimas: „originale numeruoti tik lapai“ 

(p. 6). Foliacijos praktika yra áprasta ne tik Renesanso ar Baroko, bet ir vëlesniais 

laikais, o lapai tokiais atvejais nurodytini prie lapo numerio pridedant lapo pusës 

nuorodà „r“ (recto) ar „v“ (verso). Jeigu lapai apskritai neturi nei paginacijos, nei 

foliacijos, cituotina pagal lankø signatûras. Naujos sistemos ávedimas tokiu atveju 

yra ne tik nereikalingas, bet netgi klaidingas ir klaidinantis. Atrodo, kad cituojant 

ið faksimilinio leidimo iðvengti numeracijos painiavos (kurià numeracijà pasirinkti 

– originalià ar faksimilinio leidimo?) bûtø galima tik tada, jeigu spausdinant 

faksimilæ ið viso nebûtø skiriama jokia moderni lapø numeracija. Pratarmëje nenurodyta, 

taèiau Palionio parengtame þodyne pavyzdþiai ið rankraðtinës Wolfenbüttelio 

postilës (WP, 1573) taip pat pateikiami ne pagal originalo inventorinæ foliacijà 

(t. y. XIX amþiuje suraðytus lapø numerius), bet pagal Juozo Karaciejaus 1995 metø 

leidimo puslapius ir eilutes, nors ðiame leidime originalo lapø numeriai yra atspindëti, 

be to, pagal originalà netgi sunumeruotos visos kiekvieno puslapio eilutës. 

Kita nereikalinga naujovë Palionio þodyne yra ta, kad prie Biblijos citatø nurodomos 

ne standartinës Biblijos knygø santrumpos, bet vartojamos paties iðgalvotos 

okazinës (þr. „Kiti sutrumpinimai“, p. 13–15), pvz.: „Ap. d.“ vietoj Apd, „Hag“ 

vietoj Ag, „Hiob“ vietoj Job, „Jono apr.“ vietoj Apr, „L. þyd.“ vietoj Hbr, „Ob“ vietoj 

Abd, „Pov. l. gal.“ (iðskleista: „Povilo laiðkas galatënams“, p. 14) vietoj Gal, 

„Pov. l. rym.“ („Povilo laiðkas rymieèiams“) vietoj Rom, „Sal. kalb.“ („Saliamono 

kalbesiai“) vietoj Pat ir t. t. Toks mëginimas prisitaikyti prie paèiame þodyne pateiktø 

Biblijos citatø leksikos bei stiliaus yra sunkiai pateisinamas, ypaè turint omeny, 

kad leidinio adresatas yra ne vien mokslininkai (jie tokias santrumpas supras kaip 

geraðirdiðkà autoriaus pokðtà), bet ir pedagogai, raðytojai, apskritai visi mokslo ir 

kultûros darbuotojai. 

Palionio parengtame þodyne reikðmës pateikiamos ne visada sistemingai, pvz., 

þodis Blovieðèiai (DP 1599, 437) aiðkinamas kaip „Marijos apreiðkimo ðventë“ 

(p. 65), o Kristaus paaukojimo ðventë gramnyèia (vasario 2-àjà) apibûdinama jau tik 

kaip „tokia baþnytinë ðventë, Grabnyèios“ (p. 127). Neaiðkiais atvejais prie reikð- 

3 Gaila, kad ir LKI internetinë svetainë nepateikia 

jokios informacijos nei apie patá 

projektà, nei apie jau parengtus ar rengia- 

mus senøjø raðtø elektroninius variantus 

(http://www.lki.lt/index.php?pad=3 

[2005 06 17]). 



þodynas

mës padëtas klaustuko þenklas, pvz., veiksmaþodis apmarmenti paimtas ið Wolfenbüttelio 

postilës ir jo reikðmë nusakyta ‘paðventinti?’ (p. 30). Ið esmës apibendrinta 

reikðmë gali bûti tokia, taèiau pateiktame fragmente „çiµtas a prigimtaµis º wando 

neapmarmentas nei apkalbetas“ (WP 1573, 287v 19–20; Palionio nuoroda pagal Karaciejaus 

leidimà „WP 388 19“) kalbama apie krikðto vandená, kurá katalikai patys 

paðventina, o liuteronai já laiko jau paties Kristaus krikðtu paðventintu 4 ; plg. toliau: 

„Kadangi m: k: ne daugia marmenimi º kaplan» uáguli µchwetaµti baániçias bet º 

áadi a priµakimi pana Diewa ir nuáade=ºimi ia“ (WP 1573, 287v 24–27). Taigi ðiuo 

konkreèiu atveju apmarmenti vartojamas pejoratyvine apmurmenimo, t. y. uþkalbëjimo, 

reikðme. 

Tarp þodþiø griekas ‘nuodëmë’ ir griekavimas ‘iðpaþintis’ (p. 129) pateiktas ádomus 

sangràþinis veiksmaþodis griekautis, kurio reikðmë apibrëþta kaip ‘nusidëti’ ir 

kuris iliustruojamas tik Wolfenbüttelio postilës pavyzdþiu: „...µpawedaiaµi ir grekauieµsi 

panui Diewui... WP 172 14“. Kaip matyti, Palionio þodyne neteisingai kaip sujungiamasis 

jungtukas „ir“ iðskleista stenografinë santrumpa (vad. Tirono þenklas) 

„:“, kuris reiðkia ‘tai yra’, plg.: „µpawedaiaµsi : grekauieµsi panui De=ºwui“ 

(WP 1573, 102v 25–26), o paties þodþio reikðmë pateikta antonimiðka – ið tiesø ðis, 

atrodo, tik Wolfenbüttelio postilëje vartojamas þodis reiðkia ne ‘nusidëti’, bet prieðingai, 

‘iðpaþinti nuodëmes’, ‘atlikti iðpaþintá’. 

Kartais neteisingai perskaitæs þodá teksto leidime þodyno autorius prieina ne tik 

prie lingvistiðkai nebûtø, bet jau net ir teologiðkai klaidingø iðvadø. Pvz., lema 

pakormas apibrëþiama kaip ‘maistas’ ir iliustruojama vëlgi pavyzdþiu ið Wolfenbüttelio 

postilës: „Dewas giwena [...] pakormu Dwaµias... WP 55 28“ (p. 301). Tik 

pats þodis postilëje esanèioje citatoje ið Izaijo knygos (Iz 57,15) yra pakarnas (Karaciejaus 

leidime pakornas), tai yra ‘prislëgtas’, ‘nusiþeminæs’, plg.: „Eµa: pra: 57. cap: 

kalba teip tardams: De=ºwas giwena. µuµpauµtu tas eµti. µutrintu a pa=ºkarnu 

Dwaµias, Jdant atgidit» dwaµ¼ pa=ºkarn»i»; Jdant atgidit» áirdÓ µutrint»i»“ 

(WP 1573, 16v 13–16) 5 . 

Þodyno pratarmëje Palionis áspëja, kad prie lietuviðkø lemø ir jø reikðmiø pateikiant 

originalo atitikmenis neiðvengta trûkumø (p. 7). Mat jeigu jø skliausteliuose 

keli, skaitytojas neþino, prie kurio toliau cituojamo pavyzdþio kiekvienas ið jø 

priskirtinas. Ðis sunkumas aiðkinamas tuo, jog „prieð raðydamas toká þodynà autorius 

ið pradþios visai nemanë pateikti originalo atitikmenø“ (p. 7), o „senøjø raðtø 

4 Plg. WP 1573, 287v 28–31 : „kaipagi panas 

muµ» Jeµus º Chus µawa krikátimu ir 

paµsimirkimi º wandenia Vpes Jordana, 

ira wiµsus wâ=ºdenis paµchwentes“. 

5 Plg. Vulgatà: „in sancto habitans et cum 

contrito et humili spiritu ut vivicet spiritum 

humilium et vivificet cor contrito- 

rum“ (Is 57,15) ir ekumeniná Biblijos leidimà 

(1999): „Ðventose aukðtybëse gyvenu 

/ ir su sugniuþdytaisiais bei prislëgtaisiais 

bûnu, / kad pakelèiau prislëgtøjø 

dvasià / ir atgaivinèiau sugniuþdytøjø 

dràsà“. 


tyrëjams paprastai þinoma, kokia kalba raðytas originalas, be to, ji matyti ir ið 

pridëto ðaltiniø sàraðo“ (p. 8). Taèiau ið kokios kalbos vienas ar kitas lietuviðkas 

tekstas iðverstas, ðaltiniø santrumpø sàraðe matyti tik ið keleto pavadinimø, kitais 

atvejais skaitytojai (ne visi juk jie yra lietuviø kalbos istorikai) taip ir negauna 

iðsamios informacijos. 

Kaip sakoma pratarmëje (p. 7), þodþiø reikðmëms nustatyti autorius rëmësi LKÞ, 

Samuelio Bogumiùo Linde’s (1771–1847) Sùownik jæzyka polskiego (pirmas leidimas 

1808–1814) bei XVII amþiaus lietuviø kalbos þodynais. Pratarmëje nenurodyta, 

taèiau ið ðaltiniø santrumpø sàraðe átrauktos Lutherio Biblijos (LB, 1549 [?], p. 11) 

bei paèiame þodyne pateiktø vokiðkø atitikmenø matyti, kad tam tikrais atvejais 

þodþiø reikðmës ir atitikmenys pateikti remiantis ir Lutherio vokiðku vertimu. Nedësningai 

autorius net laikosi Lutherio ortografijos, nors skaitytojo apie tai neáspëja. 

Pvz., þodis latrysta turi vokiðkà atitikmená Schalckheit, o iðkart po jo einantis 

latrystë jau raðomas be Schalkheit (p. 217). Ortografijos nevienodumai skaitytojà 

trikdo. 

Nustatant reikðmes tø lietuviðkø þodþiø, kurie paimti ið XVI–XVII amþiaus 

tekstø, verstø ið vokieèiø ar ið lotynø bei vokieèiø kalbos, buvo bûtina atsiþvelgti 

á Jacobo ir Wilhelmo Grimmø vokieèiø kalbos þodynà, kuriame nurodomi reikðmiø 

kitimai ávairiais vokieèiø kalbos laikotarpiais 6 . Remtis vien tik vokiðku Lutherio 

Biblijos tekstu ðiuo atveju gana pavojinga, nes Lutherio leksika daþnai yra individuali, 

jo paties aiðkinama Biblijos glosose. Abi jau minëtos formos latrysta ir latrystë 

Palionio þodyne aiðkinamos kaip „latravimas“, o kiek aukðèiau prie lemos latravimas 

pateikta reikðmë ‘valkatavimas’. Taigi latrysta/latrystë turi tik tà vienà reikðmæ. 

Taèiau jà iliustruojantys pavyzdþiai rodo kà kita. Lemà latrysta iliustruoja Ef 4,14 

citata ið Baltramiejaus Vilento Evangelijø bei epistolø (EE 1579, 172 22–23): „....per latriµta 

ámogaus ir wiliu.... EE 180 22“, plg. Lutherio vertimà: „durch schalckheit der 

Menschen vnd teuscherey“ ir Vulgatà: „in fallacia hominum, in astutia“ (atitinkamai 

graikiðkame originale „æn t² kube%’ tän ànqr_pwn, æn panourg%’“). Bet þodá 

Schalckheit kaip bûtent ðiame kontekste turintá specifinæ reikðmæ eksplikuoja ir Lutherio 

Biblijos glosa 7 , pagal kurià aiðku, jog þodis èia vartojamas reikðme ‘klasta, 

apgaulë’. Bretkûno Biblijos vertime þodá Schalckheit atitinka smirdysta: „per µmirdiµt¼ 

S¸moni» ir wili»“. Prie lemos smirdysta/smirdystë ir Palionio þodyne, be kitø, pateikta 

reikðmë ‘klasta’ (p. 428). 

6 Deutsches Wörterbuch von Jacob Grimm und 

Wilhelm Grimm 1–16 [=32 Teilbände], 

Leipzig: Verlag von S. Hirzel, 1854–1960 

[perspaudas – München: Deutscher Taschenbuch 

Verlag, 1999]. Þodynas taip 

pat prieinamas internete adresu: http:// 

www.dwb.uni-trier.de/ [2005 06 17]. 

7 „(Schalckheit) Das ist, Wie die Spitzbuben 

mit dem würffel vmbgehen, Also gehen 

die mit der Schrifft vmb, die Menschenlere 

fur geben“ (WA.DB 7, 1931, 203). 



þodynas

Palionio parengtame atrankiniame þodyne surinkta iðties daug ðiandien visai 

pamirðtø, bet tikrai vertø tam tikro stiliaus tekstuose ir kontekstuose vartoti þodþiø. 

Ðis þodynas turëtø priartinti senuosius lietuviðkus tekstus prie dabarties, padaryti 

juos suprantamesnius ir raginti skaitytojà be baimës imtis skaityti prieð tris ar 

keturis ðimtus metø paraðytø veikalø: tolle, lege. 

214 Archivum Lithuanicum 7 

Jolanta Gelumbeckaitë 

J OLANTA GELUMBECKAITË Gauta 2005 birþelio 17 d. 




el. p.: jolantage@yahoo.co.uk


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Lozorius Zengðtokas, 

Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos 

ir jø ðaltiniai, 

parengë prof. habil. dr. Guido Michelini 

Vilnius: Baltos lankos, 

2004, 584 p. ISBN 9955-584-71-8 

1. Guido Michelini tæsia senøjø Maþosios Lietuvos giesmynø publikavimà ir 

lietuviðkø giesmiø ðaltiniø paieðkas. 2000 metais pasirodë jo parengti Martyno 

Maþvydo raðtai 1 , 2001-aisiais – Jono Bretkûno knygø perspaudas 2 su ðaltiniais. 

2005 metø sausio 12 dienà Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciðkaus Smuglevièiaus 

salëje buvo pristatytas Michelini’o parengto Lozoriaus Zengðtoko giesmyno 

Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos (1612) perspaudas su ðaltiniais. Giesmyno 

kalbà aptarë Jonas Palionis, apie knygos pasirodymo aplinkybes kalbëjo 

Domas Kaunas. XVII amþiaus pradþioje iðleistus religinius raðtus uþsakë ir finansavo 

Prûsijos kunigaikðtis. XXI amþiuje knygø leidyba valstybiniø institucijø ne 

taip gausiai remiama. Michelini’o knygos rengimà ir leidimà rëmë Valstybinë lietuviø 

kalbos komisija (þr. p. 4), taèiau, kaip knygos pristatyme tvirtino leidëjai 

(„Baltø lankø“ vyriausioji redaktorë Gintautë Lidþiuvienë), pinigø uþteko tik maketui. 

Lëðø trûkumas lëmë ir netinkamà knygos áriðimà bei labai maþà tiraþà, kuris 

Vilniaus knygynø, atrodo, net nepasiekë. 

Zengðtoko giesmynas (toliau – ZG) svarbus senøjø lietuviø raðtø tyrëjams. Jame 

átvirtinta Bretkûno giesmyne (toliau – BGD) pradëta tradicija ðalia lietuviðkø gies- 

1 Guido Michelini, Martyno Maþvydo raðtai ir 

jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidybos institutas, 2000. 

2 Jonas Bretkûnas, Giesmes duchaunas ir kitos 

1589 metø liturginës knygos. Tekstai ir jø 

ðaltiniai, parengë Guido Michelini, Vilnius: 

Baltos lankos, 2001. Bretkûno 34 giesmiø 

ðaltinius Michelini patikslino neseniai pasirodþiusioje 

knygoje Guido Michelini, 

1589 m. Giesmes Duchaunas: Lutherio Geistliche 

Lieder lietuviø kalba, Vilnius: Versus 

aureus, 2005, þr. p. 16–18, plg. p. 165– 

167. Èia Bretkûno naujai ádëtø giesmiø 

ðaltiniai pateikiami ið neseniai surasto 

giesmyno Geistliche Lieder und Psalmen 

durch D. Mart. Luther, iðleisto 1588 metais 

Karaliauèiuje (plg. Michelini 2001). 

215 Lozorius Zengðtokas, Giesmes 

Chriksczionischkos ir 

Duchaunischkos ir jø ðaltiniai

miø pateikti kolektas bei versikulus 3 ir parafrazá, taèiau atsisakyta giesmiø numeravimo, 

gráþta prie Maþvydo giesmynuose (toliau – MþG) buvusios tekstø pateikimo 

tvarkos pagal baþnytines ðventes ir giesmiø temas. Tokià struktûrà perëmë 1666 

metø giesmyno rengëjas Danielius Kleinas, 1685-øjø – Jonas Rikovijus, jos laikytasi 

ir vëlesniuose giesmynuose. 

Recenzuojamà leidiná sudaro Michelini’o ávadas lietuviø (p. 7–13) ir anglø 

(p. 14–21) kalbomis, giesmyno faksimilë su ðaltiniø perraðais (p. 22–523), giesmiø, 

áraðytø ranka Berlyne esanèiame egzemplioriuje 4 , ir jø ðaltiniø perraðai (p. 524– 

526). Knygos pabaigoje pateikiami priedai, kuriuose yra Vilniaus egzemplioriuje 

trûkstamø lapø faksimilës, nufotografuotos ið Berlyno egzemplioriaus (p. 528–545), 

minëtø rankraðtiniø giesmiø faksimilës (p. 546–548) bei faksimilës ið vokiðkø giesmynø 

(skyriuose „Keli pavyzdþiai ið 1588 m. Karaliauèiuje iðleisto giesmyno Geistliche 

Lieder und Psalmen“, p. 550–558 ir „Keli pavyzdþiai ið 1599 m. Niurnberge 

iðleisto giesmyno Geistliche Lieder und Psalmen“, p. 560–571), ðaltiniø, perspaudø ir 

literatûros sàraðas (p. 572–573). Paskutiniuose puslapiuose skaitytojo patogumui 

ádëtas „Giedamø tekstø sàraðas pagal pirmàsias eilutes“ (p. 574–584). Jame paþymëta, 

ar giesmë spausdinama pirmà kartà (santrumpa NG), ar ið naujo iðversta, 

neatsiþvelgiant á ankstesniuose giesmynuose buvusá vertimà (NV), ar perspausdinta 

ið Bretkûno ar/ir Maþvydo giesmynø (P). 

2. Ðiuo metu þinomi du iðlikæ Zengðtoko giesmyno egzemplioriai (plg. LB I 459), 

iðspausdinti 1612 metø pabaigoje (pratarmë paraðyta lapkrièio 6 dienà). Vienas yra 

Vilniuje, Lietuvos mokslø akademijos bibliotekoje (LMAB: LK–17/8), kitas – Berlyne, 

Valstybinëje Prûsijos kultûros paveldo bibliotekoje (StB PK: Ep 10200). Abu 

defektiniai, tik skirtingose vietose: Vilniaus egzemplioriuje trûksta 50, 51, 94, 95, 

104 ir dar paskutiniø penkiø lapø 123–127 (puslapiai [12–21]), Berlyno egzemplioriuje 

iðplëðti 105, 106, 107 ir 108 lapai (p. 13, 44 iðn.). 

Zengðtokas tais paèiais metais perleido Baltramiejaus Vilento Enchiridionà ir 

Evangelijas bei Epistolas (skirtumus 1882 metais suregistravo Fritzas Bechtelis 5 ). Jie 

abiejuose iðlikusiuose konvoliutuose áriðti kartu su giesmynu, tik, atrodo, skirtinga 

3 Kolektø bei versikulø puslapiai Zengðtoko 

giesmyne nenumeruoti, bet tekstai iðspausdinti 

kartu su giesmynu (tai rodo 

lankø signatûros ir kt.), tad bûtø buvæ galima 

tæsti giesmyno lapø numeracijà 

(116v, 117r, 117v etc.). Michelini’o leidinyje 

puslapiai sunumeruoti lauþtiniuose 

skliaustuose: [1], [2], [3] etc. 

4 Ðias ir kitas (Michelini’o leidinyje nepateikiamas, 

keletas áraðø matyti p. 530 ir 540) 

rankraðtines giesmes ir teksto taisymus 

pirmasis pastebëjo Jurgis Gerullis. Juos 

apraðë Izabelë Matusevièiûtë, „Prieraðai 

Berlyno valstybinës bibliotekos Sengstacko 

originale“, Archivum Philologicum 7, 1938, 

88–101. 

5 [Fritz Bechtel,] Bartholomäus Willent’s litauische 

Uebersetzung des Luther’schen Enchiridions 

und der Episteln und Evangelien, nebst 

den Varianten der von Lazarus Sengstock besorgten 

Ausgabe dieser Schriften, mit einer 

Einleitung hrsg. von Fritz Bechtel (Litauische 

und Lettische Drucke des 16. Jahrhunderts 

3, hrsg. von Adalbert Bezzenberger), 

Göttingen: Robert Peppmüller, 1882. 


tvarka. Vilniaus egzemplioriuje pirmasis yra Enchiridionas, paskutinis giesmynas 6 , 

Berlyno egzemplioriuje (jei bibliotekos interneto kataloge apraðyta teisingai) giesmynas 

áriðtas viduryje, tarp katekizmo ir Evangelijø bei Epistolø. 

Á Vilniø konvoliutas pateko ið Wallenrodtø bibliotekos (tebëra ekslibrisas ir signatûra 

D 22) 7 po Antrojo pasaulinio karo, veikiausiai 1946-øjø sausio pradþioje 8 . 

Þinotas dar treèias konvoliutas 9 , kuris Karaliauèiaus universiteto bibliotekos lentynoje 

(sign.: Cb 177 4 ) stovëjo ðalia 1579 metø Vilento Enchiridiono ir Evangelijø bei 

Epistolø (abiejø signatûra Cb 176 4 ) ir 1625 metø Jono Rëzos Psaltero Dovydo (sign.: 

Cb 175 4 ). Visos ðios knygos buvo nukeliavusios á Göttingenà (Niedersächsisches 

Staatsarchiv), kur 1970 metø spalá jas matë Davidas F. Robinsonas 10 . Ðio egzemplioriaus 

paieðkos Vokietijos bibliotekose kol kas rezultatø nedavë. 

3. Ið Michelini’o ávado suþinome, kad Zengðtokas á giesmynà sudëjo 152 giesmes 

(jei du keliø eiluèiø tekstai bûtø laikomi giesmës priedais arba trumpomis 

maldelëmis, jø bûtø lygiai 150, þr. p. 12, 5 iðn.). Visas jas Michelini suskirstë á dvi 

grupes: perimtas ið ankstesniø giesmynø ir iðspausdintas pirmà kartà. 

Du treèdaliai giesmiø Zengðtoko giesmyne pakartotos (p. 7–8). 50 kûriniø jau 

buvo iðspausdinta tiek Maþvydo giesmynuose, tiek Bretkûno knygose. Zengðtokas 

daþniau rëmæsis paskutiniuoju jø leidimu, t. y. 1589 metø, todël Michelini ðalia 

fotografuotinio giesmyno teksto kaip ðaltiná pateikia giesmes ið Bretkûno knygø. 

Zengðtokas pakartojo 25 giesmes, pirmà kartà iðspausdintas Bretkûno giesmyne. 26 

Bretkûno atmestas giesmes jis gràþino ið Maþvydo giesmynø. 

Ið pirmà kartà 1612 metais iðspausdintø tekstø (51 giesmë) Michelini iðskyrë tris 

naujus vertimus ið tø paèiø ðaltiniø, kuriais rëmësi anksèiau pasirodþiusiø lietuvið- 

6 LMAB konvoliutas sovietmeèiu buvo ávertintas 

viso labo 85 rubliais: giesmynas – 

„25 rub.“ (mëlynu raðalu uþraðyta Kolektø 

[11] = 121v puslapio virðuje, þr. recenzuojamo 

leidinio p. 516), Evangelijos – 

„40 rub.“ (mëlynu raðalu ZEE 222), katekizmas 

– „20 ðóá.“ (pieðtuku ZE 82). 

7 Karaliauèiuje juo naudojosi Adalbertas 

Bezzenbergeris, þr. jo Beiträge zur Geschichte 

der litauischen Sprache auf Grund litauischer 

Texte des XVI. und des XVII. Jahrhunderts, 

Göttingen: Robert Peppmüller, 1877, 

XXIII–XXIV (plg. Bechtel 1882, II). 

8 Þr. Juozas Marcinkevièius, „Lituanistikos 

paieðkos Rytø Prûsijoje ir Klaipëdos kraðte 

po Antrojo pasaulinio karo“, Knygotyra 

36, 2000, 189. 

9 Juo rëmësi Fritzas Bechtelis (þr. Bechtel 

1882, II), Jurgis Gerullis ir kiti. Ið ðio egzemplioriaus 

Gerullis perraðë keturias 

giesmes (þr. Senieji lietuviø skaitymai 1. 

Tekstai su ávadais, sutaisë Jurgis Gerullis, 

Kaunas: Lietuvos universiteto leidinys, 

1927, 199–206). Gerullio (1927, 199) teigimu, 

„teiðliko du egzemplioriai, abu dabar 

Karaliauèiaus universiteto bibliotekoj“. 

Du egzempliorius buvus Karaliauèiaus 

universiteto bibliotekoje nurodo ir Vaclovas 

Birþiðka, Lietuviø bibliografija 1. XVI– 

XVIII a., I-osios dalies papildymai ir pataisos, 

Kaunas: Ðvietimo Ministerijos leidinys, 

1926 (Knygø 7 nr. priedas), xi. Jei ið 

tikrøjø Karaliauèiuje buvo trys egzemplioriai 

(plg. Vaclovas Birþiðka, Lietuviø 

bibliografija 1. XVI–XVIII a., Kaunas: Ðvietimo 

Ministerijos leidinys, 1924, 18), vienas 

ið jø dingæs. 

10 David F. Robinson, „The Göttingen (ex- 

Königsberg) collection of old Lithuanian 

and old Prussian books“, General Linguistics, 

12, 3, 1972, 146–147. 




kø giesmynø sudarytojai (p. 8). Likusias giesmes suskirstë á keturias grupes: 1) 27 

giesmës, verstos ið vokieèiø kalbos (ðaltiniai pateikiami daugiausia ið 1588 metais 

Karaliauèiuje iðleisto giesmyno Geistliche Lieder und Psalmen), 2) 6 giesmës, verstos 

ið lenkø kalbos (ne visø jø ðaltiniai aiðkûs), 3) 5 giesmës, verstos ið lotynø kalbos, 

4) 10 giesmiø, kuriø tiksliø atitikmenø kitomis kalbomis Michelini’ui nustatyti 

nepavyko. Kai kurios ið jø galëtø bûti laisvi perdirbimai pagal skirtingus ðaltinius 

(p. 10) ar originalios giesmës (þr. p. 575). Per 30 Zengðtoko giesmyne pirmà kartà 

iðspausdintø giesmiø buvo perimta á vëlesnius giesmynus. 

Jei giesmë ið Bretkûno knygø, ðalia jos Michelini’o perspaude pateikiamas ir 

tolimasis ðaltinis, ið kurio giesmæ vertæs Maþvydas ar jo talkininkai. Toks pateikimas 

nëra pakankamai pagrástas. Zengðtokas nesirëmë Maþvydo naudotais kitakalbiais 

ðaltiniais, tad buvo galima pateikti arba visà giesmës „kelià“ (Bretkûno giesmynas 

÷ Maþvydo giesmynas ÷ vertimo ðaltinis), arba tik tiesioginá ðaltiná (kaip 

kad, pvz., ðalia giesmës „GIme mumus Bernelis“ ZG 11v–12r 11 pateikiamas ne 

Maþvydo katekizme esantis tekstas, o tik 1566 metø redakcija 12 ). 

Lietuviø kalbos ir literatûros istorijai svarbios ne tik pirmà kartà spausdinamos 

giesmës, bet ir vëliau nebepakartotos (plg. p. 8). Tokios yra ið ankstesniø giesmynø 

perspausdintos giesmës ZG 7*, 8*–5r, 18v–19r, 19v–20v, 25v–26v, 35r–35v, 35v–36r, 

42v, 46r, 49r–49v, 38v–39r, 62v–63v, 71v–72v, 76v–77r, 81v–82r, 107v–108r, 110v– 

111v, 115v–116r. Pirmà ir paskutiná kartà Zengðtoko giesmyne randame tekstus 

13r–14r, 15r, 39r–39v, 48r–49r, 72v–73v, 74v–75v, 89r–89v, 92v, 93v–94r, 94v–95r, 

102v–103r, 111v–112v. Giesmæ „CHriµtus dangun áenge“ ZG 33r–34r Kleinas sutrumpino 

(ið 11 posmø paliko tik 4). Kai kurias Kleinas ar jo talkininkai ið naujo 

iðvertë, pvz.: „TAwe Diewan nusitikiu“ (pagal Ps 31) ZG 102r–102v, „ACh kaip 

biednas ir muµu çeµas“ 78v–79r, „Dïaukites mieli krikµchçonis“ 86r–87r. Kodël 

ðios giesmës vëliau nebekartotos 13 , trumpintos ar verstos ið naujo, ávade nesvarstoma. 

Tai, reikia manyti, Michelini ketina aptarti kitose publikacijose, kaip kad atskiroje 

monografijoje (Michelini 2005, 37–46) nagrinëja Bretkûno giesmiø likimà, prieþastis, 

kodël Zengðtokas kai kuriø vertimø atsisakë ar juos perdirbo, taip pat kai 

kuriuos kitus su Zengðtoko giesmynu susijusius dalykus. 

1612 metø giesmynas svarbus dël jame paminëtø senosios lietuviø raðtijos veikëjø, 

vertëjø ir autoriø. Zengðtokas pakartojo Bretkûno nuorodà (þr. Michelini 2001, 

156), kad Parafrazá iðvertæs Martynas Maþvydas (ZG 54v), nurodë (ið MþG 270, 415, 

441, 450), kad giesmæ „GIedokem nu ligu balµu“ iðvertë Baltramiejus Vilentas (ZG 

11 Zengðtoko giesmyne numeruoti lapai. Michelini’o 

leidinyje lapo pusës nurodomos 

raidëmis a arba b, pirmøjø giesmyno lapø 

numeracija (kur numeruojami puslapiai) 

iðskiriama þvaigþdutëmis. 

12 Keletà atvejø, kai Zengðtokas rëmësi tiek 

Maþvydo giesmyne, tiek katekizme iðspausdintais 

tekstais, pastebëjo Inga 

Strungytë, „Maþvydo Katekizmo giesmiø 

redakcijos XVI–XVII a. Rytø Prûsijos giesmynuose“, 

ALL 51, 2004, 73. 

13 Kai kurios ið ðiø giesmiø kalvinistiðkos, 

þr. Dainora Pociûtë, XVI–XVII a. protestantø 

baþnytinës giesmës, Vilnius: Pradai, 

1995, 64. 0 0 0 


28v), „IAu µmertis eµt iµchgaleta“ – Mikalojus Blotnas vyresnysis (ZG 81v), „DIewa 

Tiewa iµchmintis“ – Stanislovas Rapolionis (ZG 18v), giesmæ „ISchmintis Tiewa 

amáina“ ið lenkø kalbos vertæs Jonas Ðeduikionis (ZG 22v). Ðias nuorodas Zengðtokas 

perraðë ið ankstesniø giesmynø, gaila, kad jos, iðskyrus Kolektø antraðtiná 

puslapá su Jono Bretkûno vardu (116v = [1]), nepateikiamos ðalia ðaltiniø perraðø 

(kaip ir atitinkamø giesmiø pìrmosios eilutës kitomis kalbomis ar pastabos apie 

giesmiø melodijas; jos taip pat yra savotiðki ðaltiniai). Jas pateikus iðryðkëtø, jog 

Maþvydo autorystë, 1612 metø giesmyne nurodyta ir prie giesmës „Cëµtis buk 

Diewui“ (ZG 27r), Zengðtokui buvo þinoma, taèiau ne ið Maþvydo giesmyno (plg. 

MþG 275–281, ðios giesmës Bretkûnas nespausdino), o ið kitø dabar neþinomø 

ðaltiniø. 

Zengðtokas nurodë ir kai kuriuos savo bendradarbius. Tai Augustinas Jomantas 

(trys giesmës: ZG 53v–54v, 109r–110v, 111v–112v), Aleksandras Rodûnionis jaunesnysis 

(85r–86r), Simonas Vaiðnoras (ZG 29v–30v), Stanislovas Virèinskis (ZG 

114v–115r), ðalia vienos giesmës tëra inicialai „S. W.“ (ZG 95r–95v) 14 . Michelini 

juos pamini „Giedamø tekstø sàraðe“ p. 575–584. 

4. Tiek lietuviðki, tiek kitakalbiai giesmiø ðaltiniai perraðyti „laikantis ankstesnëse 

G. Michelini’o publikacijose priimtø principø“ (p. 11): neskiriama ir ; 

vokiðko teksto , , perraðoma , , 15 ; lotyniðko teksto ligatûra 

raðoma 16 , ir perraðomos , ; neatsiþvelgiama á skirtingus 

ir 17 diakritikus, neskiriama specialiõs formos kietoji , pasitaikanti Maþvydo 

giesmyne 18 . , prieð priebalsá perraðomos , 19 . XVI–XVII amþiuje 

gotikinio stiliaus ðriftuose grafiðkai dar neskirtos ir dìdþiosios raidës 

perraðomos . Abreviatûros iðskleidþiamos to specialiai nepaþymint (pvz., etc. ið 

ãc. ar &c., unn p. 327 29 ið v^ 553 20). Rekonstruotos neryðkios teksto raidës pateikiamos 

lauþtiniuose skliaustuose (pvz., p. 69, 105). Nereikëtø tokiais pat skliaustais taisyti 

Bretkûno, Zengðtoko ar vokiðkø giesmynø klaidø (pvz., Amßi[n]s Ponas p. 65 22, 

mir[k]snia 71 7, Maria[i] 234 3, mach[t]s 347 14, plg. Amáis Ponas BGD nr. 48 prieðpaskutinë 

eil., mirµnia BGD nr. 50, 5-os strofos 2 eil., Maria p. 530 3, machs 570 14). Be reikalo 

antroji didþioji raidë þodþio pradþioje keièiama maþàja, nes tokie atvejai, kaip 

14 Tai galëtø bûti Simonas Vaiðnoras arba 

Stanislovas Virèinskis. Michelini vertimà 

priskiria Vaiðnorui (þr. p. 582). 

15 Plg. p. 552 23 , 550 9, 12 ir 327 10 , 83 12, 14 arba 

p. 49 14 ir MþG 165 2 . 

16 Pvz., 73 17 , plg. BGD nr. 51. 

17 Plg. ZG 50 ir kitø trûkstamø lapø perraðus 

(p. 230 ir kt.) arba recenzuojamo leidinio 

p. 43 2 , 43 4 ir MþG 543 17 , 544 1 . 

18 Plg. MþG 169 15 ir recenzuojamo leidinio 

p. 37 31 , MþG 171 9 ir p. 39 24 , MþG 165 14 ir 

p. 49 22 , MþG 166 6 ir p. 49 30 . 

19 Lotyniðkame tekste perraðoma ir ne prieð 

priebalsá, pvz., Puer 73 13 (plg. PVer BGD 

nr. 51, 1 eil.), ir atvirkðèiai, perraðoma 

formose Cognovit, veniunt, virgine, 

virili, vulnere, venit 73 21,25,29,33,34 (plg. 

Cognouit, ueniunt, uirgine, uirili, uulnere, 

uenit BGD nr. 51), taèiau neperraðyta sanguine 

73 34 . 




perraðymas Nug (p. 7) vietoje NUg arba NVg (Bretkûnas, Maþvydas ar Kleinas ðià 

giesmæ pradeda N¾g, þr. p. 60, 61), Djewe (p. 232) vietoje DIewe ar DJewe (plg. p. 529), 

kiek klaidina. Juk didþiøjø raidþiø su diakritikais spaustuvë neturëjo, o ir 

vizualiai nesiskyrë 20 . Nenuosekliai vartojamas kursyvas, pvz., p. 49 kursyvu pateikiamas 

Maþvydo giesmyne antikva iðspausdintas lotyniðkas tekstas, bet p. 73 atvirkðèiai 

– kursyvu pateikiamas lietuviðkas tekstas ðalia lotyniðkø eiluèiø, Bretkûno 

giesmyne surinktø antikvinëmis raidëmis. 

Giesmiø perraðuose ið Bretkûno knygø pasitaiko klaidø, pvz.: teip p. 35 3 (turi 

bûti taip), esti 35 3, 65 11 (est), Nùg 35 17 (Nug), muku 45 18 (muka), Kyreeleis. 53 22 (Kyrieleis.), 

est 59 2 (esti), Diews 59 16 (Diewas), butu sidabrins 61 2 (butu ir sidabrins), gesme 61 17 

(giesme), palinksmink 69 13 (Palinksmink); p. 73, 75 netiksliai perraðyti skyrybos þenklai 

ir pan. 

Maþvydo giesmynø giesmës perraðytos gana tiksliai, taèiau apsirikimø ir èia 

neiðvengta, pvz.: iiem p. 41 17 (turi bûti „: iem“ 21 ), Ka 49 17 (Kà), Miliausis 79 6 (Milausis), 

dàngusu 79 25 (dàgusu) ir pan. Pasitaiko korektûros klaidø, pvz., Maþvydo giesmyne 

yra Tok² MþG 444 4 (perraðe iðspausdinta Tokú 107), kur² MþG 445 1 (kurIƒ 107), pri¿me 

MþG 444 5 (pri¸me 107). Tokiø apmaudþiø spaudos klaidø yra ir Zengðtoko teksto 

perraðuose (juose kai kuriø ávade aptartø transliteracijos principø nesilaikoma), 

pvz.: DÛkem 230 2, PÛliu 234 20, Tà 230 3, atmin’s 232 18, Linkµmin’s 232 18, perraðo klaida 

Togidelei 234 11 (turi bûti Togdelei); š vietoje ã p. 381 ir pan. Korektûra nepasirûpinta 

visame recenzuojamame leidinyje. 

Maþvydo ir Bretkûno giesmynø tekstai perraðomi pataisant Karaliauèiaus 

spaustuviø klaidas, o buvusi klaidinga forma pateikiama iðnaðoje. Perraðe pataisytos 

ir tos korektûros klaidos, kurios buvo nurodytos ir 1589 metø giesmyno klaidø 

atitaisyme (þr. Michelini 2001, 155), taèiau jos nepakomentuotos, pvz., perraðe yra 

reikschdams 55 18, tawe 61 17, ischrascha 131 14 ir t. t., taèiau nepaþymëta, kad Bretkûno 

giesmyne ðios formos iðspausdintos klaidingai: Reiµchkdams, µtawe, iµchraµa ir t. t. 

Vokiðki ðaltiniai perraðyti gana tiksliai, pastebëtas vienas kitas netikslumas 

(patikrinta tik su prieduose pateiktomis faksimilëmis): in 329 2 (turi bûti im), Bezahlen 

331 12 (Bezalen), sach Gott 347 13 (sach zu Gott), gerahten 415 6 (gerathen – þr. p. 557; 

gerahten yra 1599 metø giesmyne – þr. p. 563), Und 341 13 (und, plg. p. 568), jm 347 25 

(jhm, þr. p. 570), reichtumb 349 1 (reichthumb), und 349 20 (unnd, plg. p. 571). 

5. Michelini’o darbas ypaè vertingas dël pateikiamø giesmiø ðaltiniø. Jø paieðkos 

ir atranka reikalauja ilgo ir kruopðtaus darbo. Tikruosius giesmiø ðaltinius 

20 Vokiðkas þodis herr kai kur galëtø bûti 

skirtingai paraðytas ne be reikalo, pvz., 

1608 metais Leipcige iðleistoje spaustuvininkams 

skirtoje knygoje Hieronymas 

Hornschuchas siûlo raðyti HErr, kai turimas 

omenyje Dievas, bet Herr reikðme 

‘ponas’ – þr. Hornschuch’s Orthotypographia 

1608, edited and translated by Philip 

Gaskell and Patricia Bradford, Cambridge: 

The University Library, 1972, 25. 

21 Klaidingai siûloma skaityti ir Michelini 

2000, 605. 0 0 0 


daþnai nustatyti sunku, nes tos pöèios giesmës be didesniø pakeitimø buvo kartojamos 

skirtinguose vokiðkuose giesmynuose. Tuo galima ásitikinti, pvz., palyginus 

giesmës „ICh weiá mir ein Bl÷mlein“ perraðà ið 1588 metø giesmyno (p. 489t.) ir 

pateikiamà ðios giesmës fotokopijà ið 1599-øjø leidimo (p. 561–562), arba giesmës 

„NEkalts Diewa Awineli“ 63v ðaltinio perraðà ið 1588 metø giesmyno (p. 285) ir 

to paties ðaltinio fotokopijà ið 1599-øjø giesmyno (p. 560). Ryðkesni ðaltiniø skirtumai 

gana reti: toks atvejis iliustruojamas priede pateikiant 1588 metø Karaliauèiaus 

giesmyne iðspausdintos giesmës faksimilæ (þr. p. 556, tekstas prasideda kustodu 

p. 555). Ji negali bûti lietuviðkos giesmës „IAu aµch Diewui n÷µµid÷mi“ ðaltinis 

(plg. p. 347t. pateikiamà originalà ið 1599 metø Nürnbergo giesmyno). Kodël 

dauguma kitø (þr. p. 9) ið vokieèiø kalbos verstø giesmiø atitikmenø pateikiama ið 

1588-øjø giesmyno? Tokiam pasirinkimui daþniausiai neprieðtarauja jame esanèiø 

giesmiø palyginimas su lietuviðkais vertimais, be to, Michelini’o manymu, Karaliauèiuje 

1612 metais iðspausdinto giesmyno vertëjai „galëjo po ranka turëti 1588 m. 

Karaliauèiuje iðëjusá giesmynà“ (p. 9). Vis dëlto pateikiant vokiðkus originalus, 

buvo galima elgtis kiek atsargiau. Giesmës „IEµau Chriµte ámogau Diewe“ 80r–81r 

eiluèiø Ir mana auµis nebgirdes / Kad Lieáuwis nebekalbes 81r 4–5 vertimas lyg ir artimesnis 

1599 metø giesmyne esanèioms vnd meine Ohren hæren nicht / wenn meine ünge 

nichts mehr µpricht (þr. p. 569 8–9) nei 1588-øjø giesmyno Und meine ohren hæren 

nicht / Und meine ünge nicht mehr µpricht (þr. p. 353 5–6). Giesmës „KAm µmutijes 

µchirdis mana“ 74r–74v kelios eilutës artimesnës 1588 metø giesmyne iðspausdintai 

giesmei (þr. p. 327, 329 ir 552–553), taèiau yra daugiau vietø, kuriø lietuviðkas 

tekstas atitinka 1599-øjø giesmyne esanèià giesmæ (þr. p. 564–565 ir p. 327, 329 

iðnaðas). Gal vertëjas naudojosi keliais vokiðkais giesmynais ar iðvertæs ið vieno 

ðaltinio taisë pagal kità? 

6. Recenzuojamame leidinyje, kaip minëta, pateikiama Vilniaus egzemplioriaus 

faksimilë. Jo trûkstami puslapiai nufotografuoti ið Berlyno egzemplioriaus ir nukelti 

á priedà. Apmaudu, kad neiðspausdinta [19]=126v puslapio, kurio Vilniaus egzemplioriuje 

nëra, nuotrauka (þr. kustodà p. 544). Ne Berlyne gyvenantiems tyrëjams 

teks pasikliauti p. 523 esanèiu registro perraðu 22 . 

Giesmyno nuotraukos pateikiamos originalaus dydþio. Popieriaus „fonas“, nelygumai 

(pvz., 54v, 79r kolontituluose, [6]=119r 1), kiaurymës 23 ir kitokie Vilniaus 

egzemplioriaus defektai nëra paðalinti, tekstas neretuðuotas (pvz., 110v ir kitur). 

Blankiau Jono Fabricijaus spaustuvëje atspausto teksto vietos neparyðkintos (pvz., 

lanko H vienà pusæ sudarantys puslapiai 25v, 26r, 28v, 29r; tekstas 93r kampe 24 ). 

Tai laikytina recenzuojamojo leidinio privalumais. 

22 Jame pasitaiko klaidø: Dwaµ 522 7 (turi bûti 

Dwaµµe), taw 522 20 (tau), C 522 26 (reikia 

iðbraukti), Dzaukites 522 43 (turi bûti Dziaukities), 

mums 522 14 (mumus), mumus 522 26 

(mums), nepagelbäs 522 36 (nepagelbàs) ir 

pan. 

23 Jei jos trukdo skaityti, tekstas perraðomas 

iðnaðose, pvz.: 13r–v, 20r–v, 49r–v, 73r–v. 

24 Ðá puslapá, jei tekstas jame ryðkesnis, bûtø 

buvæ gerai pakartotinai perspausdinti ið 

Berlyno egzemplioriaus. 




Mano manymu, iðspausdintø nuotraukø kokybë prastoka. Ar tai leidyklos, ar 

fotografo kaltë, paaiðkës ið spalvotø skaitmeniniø giesmyno nuotraukø, kurias ketinama 

(deja, tik 50 kopijø) atskirai iðleisti kompaktine plokðtele. Reikia tikëtis, kad 

èia matysis ir lapø kraðtai (perspaude jie yra kiek „apkarpyti“), tikëtina, kad paryðkës 

ir ne tokie svarbûs, taèiau kai kuriems knygotyrininkams ádomûs Vilniaus 

egzemplioriaus restauratoriø (pvz., 13r, 27v, 73v, 93r kustode) 25 ar skaitytojø palikti 

pëdsakai: senesni pakeverzojimai raðalu (103v apaèioje, prieð iðplëðtà lapà) ar 

neseni braukymai pieðtuku Parafrazyje (55r, 55v, 56r, 58r) ir 112r, 112v. 

Faksimilë dël prastokos kokybës raðybai tirti netinkama. „Nosines“ raides þodþiuose 

dar±s ZG 21v 9, adv. dr±µei 23r 2, Ion± (antr. psl.), T± 13v 7, t± 13v 18, 19, 20r 1, Treçi± 

dien± 20r 15, K± 23r 17, k± 22v 13, µchit± 25v 10 galima áþiûrëti, taèiau formose atlik²s ZG 

20r 5, i² 14r 17, k± 14r 21, l²pei ‘liepei’ 16r 6, 3 praet. n÷gr²áe 12v 20, Schi² 15v 15, Schwent±i² 

26v 16, t± 20r 1, 3, 23, Th² 10r 1, 17r 21, th² 15v 8, 17r 18, t² 9v 20 ‘ten’, trokµcht±s 18v 21 ir t. t. (… 

ir ³ 1612 metø giesmyne nëra), taip pat antikviniø raidþiø diakritikus gen. iò 

ZG 5* 22, 5r 10, 12v 4, jò 12v 11, iö[?] 12v 11 faksimilëje áþiûrëti sunku. Kartà formà mir²µis 

ZG 73v 5 iðnaðoje be reikalo siûloma skaityti miresis (p. 325). 

Zengðtoko Giesmiø Chriksczionischkø ir Duchaunischkø ir nustatytø jø ðaltiniø 

publikavimas, nepaisant paminëtø trûkumø, yra labai svarbus senøjø lietuviðkø 

raðtø tyrimams. Michelini’o rengiamuose Kleino ir vëlesniø giesmynø perspauduose 

dar bus ne kartà uþsiminta apie Zengðtoko ir jo talkininkø parengtas giesmes. 


Mindaugas Ðinkûnas 

M INDAUGAS ÐINKÛNAS Gauta 2005 m. liepos 1 d. 




el. p.: msinkunas@yahoo.com 

25 LMAB egzempliorius restauruotas ir perriðtas 

2002 metais (tai paþymëta konvo- 

liuto paskutiniajame prieðlapyje). Iðriðtas 

konvoliutas nukopijuotas nebuvo.

Giacomo Devoto, 

Baltistikos raðtai. Scritti baltistici, 

parengë Pietro U. Dini, Bonifacas Stundþia 

Vilnius: Tyto alba, 

2004, 264 p. ISBN 9986-16-383-8 


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Knygos pradþioje Pietro U. Dini (p. 13–29) ir Bonifacas Stundþia (p. 30–34) 

aptaria þymaus indoeuropeisto – neolingvistinës mokyklos atstovo – Giacomo Devoto 

(1897–1974) baltistinæ veiklà. Devoto prieð mûsø akis pirmiausia iðkyla kaip 

pirmojo tarptautinio baltistikos þurnalo Studi Baltici (1931–1942) redaktorius. Ðiame 

þurnale bendradarbiavo visas indoeuropeistikos bei baltistikos þvaigþdynas: Antoine’as 

Meillet, Émile’is Benveniste’as, Ernstas Fraenkelis, Janis Endzelynas, Pranas 

Skardþius bei daugelis kitø. Þurnalas buvo plataus profilio. Èia buvo spausdinami 

ne tik kalbotyros, bet ir filologijos, literatûros bei kitø srièiø straipsniai. Kai kurios 

temos dabar patenka ir á Archivum Lithuanicum akiratá. 

Devoto kûrë baltistikos tradicijas Italijoje. Jo dëka baltistika kaip atskiras dalykas 

imtas dëstyti Florencijos universitete. Devoto rûpesèiu su trumpais jo paties paraðytais 

pristatymais (p. 120–123, 124–128) iðëjo kelios Baltijos ðaliø literatûros istorijos 

laidos 1 . Studi Baltici tradicijas dabar tæsia naujas tarptautinis baltistikos þurnalas 

Res Balticae. Tuoj sulauksime deðimtojo tomo. Ir dabar Italijos mokslininkai, 

kaip kadaise Devoto, vyksta á Lietuvà gilinti lietuviø kalbotyros þiniø, rinkti savo 

darbams duomenø. Neretai èia spausdinami jø straipsniai bei knygos. Pamaþu 

daugëja baltistikos þidiniø ir paèioje Italijoje. 

Tiesa, baltistikos darbø Devoto paliko ne tiek daug – 10 straipsniø ir straipsneliø. 

Taèiau dalis jø neprarado aktualumo ir ðiandien (non multo sed multum). Tad 

labai gerai, kad jie surinkti ir paskelbti vienoje knygoje lietuviø bei italø kalbomis 

ir tampa lengviau prieinami abiejø valstybiø mokslininkams. 

1 Storia delle letterature baltiche, Milano: Nuova 

Accademia, 1957; Le letterature dei Paesi 

Baltici. Finlandia, Estonia, Lettonia, Litua- 

nia, Firenze: Sansoni, Milano: Accademia, 

1963; 21969. 0 0 0 

223 Giacomo Devoto, Baltistikos 

raðtai. Scritti baltistici

1. Pirmiausia siûlyèiau atkreipti dëmesá á straipsná „Tauta ir ïaudis“ (p. 51–57). 

Èia nagrinëjama ðiø dviejø socialiniø terminø istorija. Devoto nuomone, juose slypi 

du skirtingo senumo poþiûriai á þmoniø bendrijà. 

Þodþio liåudis prototipas, palikæs pëdsakø tiek ðiaurëje – germanø ir baltø, tiek 

pietuose – graikø ir lotynø kalbose, esàs chronologiðkai senesnis, padarytas ið 

veiksmaþodþio *leudh- ‘augti’ (plg. s. ind. rôƒhati ‘auga’, lot. Liber ‘augmenijos, þydëjimo, 

augimo dievas’), áprasminusio gamtinæ gyvûnijos bei augmenijos dauginimosi 

sampratà. Jis þymëjo þmones kaip etninæ kiltá. 

Þodis tautä, turintis atitikmenø germanø, keltø, italikø, ilyrø kalbose, kilæs kaip 

‘galëti’ (plg. s. ind. tåvîti ‘turi galios’) abstrakcija, nusakë pirminæ valstybës uþuomazgà: 

Valstybë gal ir labai primityvi bei ribota, taèiau reiðkusi naujovës uþuomazgà, ið 

esmës pakeitusi (kada ir kaip, tiksliai neþinoma) visuomenës struktûrà paèiame 

indoeuropietiðkøjø genèiø centre bei pergalëjusi didikø ir þyniø santvarkà, kurià 

liudija tik indø-iranënø, lotynø, oskø-umbrø bei keltø kalbose uþsilikæ þodþiai 

(p. 57). 

Ir kai kurie vëlesni tyrëjai mano, kad lot. rex prototipas (nepalikæs jokiø atitikmenø 

baltø kalbose) ide. laikais þymëjæs ‘ðventàjá karaliø’, kuris buvæs panaðesnis 

á þyná negu á valdovà ðiuolaikine prasme 2 . 

Èia aptariamu Devoto straipsniu rëmësi Ernstas Fraenkelis (LEW 360–361), Olegas 

Trubaèiovas 3 , o pastaruoju metu – jaunas Prancûzijos baltistas bei indoeuropeistas 

Danielis Petit 4 , kritiðkai ávertinæs Simo Karaliûno 5 bandymus etimologiðkai 

susieti taftà su tafsti ‘ilgëtis’, liåudá – su liûdEti. 

Panaðiai kaip Devoto, liåudies, tautõs sàvokø kilmæ aiðkino ir Émile’is Benveniste’as 

6 . Tiesa, jo nuomone, liåudies prototipas *leudho- þymëjæs visø pirma laisvus 

þmones (plg. lot. liber, gr. æle&qeroV), t. y. priklausanèius giminei, genèiai, apsaugotus 

nuo ligø, kanèiø ir susilaukianèius tik teisëtø, santuokiniø vaikø (plg. lot. 

liberi). 

2 Émile Benveniste, Le vocabulaire des institutions 

indo-européennes 2, Paris: Les Éditions 

de Minuit, 1970a; Òîìàñ Â. Ãàìêðåëèäçå, 

Âÿ÷åñëàâ Âñ. Èâàíîâ, Èíäîåâðîïåéñêèé 

ÿçûê è èíäîåâðîïåéöû 2, Òáèëèñè: 

Èçäàòåëüñòâî Òáèëèññêîãî óíèâåðñèòåòà, 

1984, 751–752 ir lit. 

3 Îëåã Í. Òðóáà÷åâ, Èñòîðèÿ ñëàâÿíñêèõ 

òåðìèíîâ ðîäñòâà è íåêîòîðûõ 

äðåâíåéøèõ òåðìèíîâ îáùåñòâåííîãî 

ñòðîÿ, Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî Àêàäåìèè 

Íàóê ÑÑÑÐ, 1954, 168–170. 

4 Daniel Petit, „Lituanien tafsti, èiatnas et le 

nom du ‘peuple’ en indo-européen“, Bulletin 

de la Société de Linguistique de Paris 95, 

2000, 119–146. 

5 Simas Karaliûnas, „Lie. èiatnas ‘dailus, 

ðvarus, tvarkingas...’, tafsti(-ia) ‘ilgëtis, 

liûdëti’“, Blt 12(1), 1976, 85–94. 

6 Émile Benveniste, Le vocabulaire des institutions 

indo-européennes 1, Paris: Les Éditions 

de Minuit, 1970b, 322–323, 366. 


Ðiuo poþiûriu èia minëtina ir prabaltiðka deivë Lauma / Laumë. Ji áprasmina 

baltams ypaè bûdingà Þemës kultà. Be to, ji susijusi su vaikø gimimu bei auginimu 

ir veikiausiai yra vedinys ið to paties ide. veiksmaþodþio *leudh- ‘augti, auginti’, 

kaip ir liåudis 7 . Tad neatmestina galimybë, kad ðis pamatinis veiksmaþodis kadaise 

egzistavæs ne tik indoiranënø bei germanø (plg. got. liudan ‘auginti’), bet ir baltø 

kalbose. 

Kai kuriø, nors ir tolimø giminaièiø (kilusiø ið veiksmaþodþio *te- / t- / tû-) 

baltø kalbose turi ir tautä, pvz.: liet. ta-kti, tv-ìnti, tu-ñtas ‘bûrys’, tt-kstantis (ðis 

skaitvardis turi atitikmenø ir kitose baltø, taip pat slavø, germanø kalbose), tt-las, 

pr. tû-lan ‘daug’ (viel) III 5 8–9 (plg. LEW 1135tt.), lat. tû-te ‘jëga, energija’ (Petit 

2000). Jie galbût bent ið dalies atspindi senàjà tautÂs sampratà, kuri galëjusi bûti 

‘didelë, galinga genèiø sàjunga’ (plg. dar Ãàìêðåëèäçå, Èâàíîâ 1984, 749). Èia 

dar reikia turëti omenyje, kad panaðiame senøjø indoeuropieèiø dialektø regione, 

kur buvo paplitæs þodis *teutâ, vartotas ir kitas valstybës „atributas“ – veiksmaþodis 

*el(dh)- ‘valdyti’ 8 . Galbût ðiame regione ir galima bûtø pradëti ieðkoti baltø 

ðaknø? 

2. Tiek semantikos, tiek darybos poþiûriu gana motyvuotas ir Devoto bandymas 

þodá liet. soðvis (lat. uôs[v]is) sieti su lot. uxor ‘þmona’ (p. 58–64). Tik visa bëda, kad 

kol kas nepaaiðkëjo lotyniðkojo þodþio kilmë (plg. Benveniste 1970b, 248). Taèiau, 

kita vertus, geresnqs soðvio etimologijos ligi ðiol irgi, rodos, dar niekas nepasiûlë 9 . 

Ypaè aktualiai skamba Devoto straipsnyje „Lietuviø soðvis, latviø uôsvis“ trumpai 

nusakytas svarbiausias ðiuolaikinës etimologijos principas: 

Vis dëlto etimologija nëra vien etimologinës sàsajos aptikimas, – ðis turëtø bûti tik 

baigiamoji darbo dalis. Etimologija visø pirma reiðkia dviejø ar keleto þodþiø – 

priklausanèiø bendros kilmës arba istoriniø ryðiø siejamoms kalboms – analizæ ir 

istorijà (p. 58). 

Daugelis etimologijos specialistø pabrëþia þodþiø darybos bei semantikos ir 

apskritai iðsamiø þodþiø istorijos tyrimø svarbà, norint patikimai nustatyti vieno 

ar kito þodþio kilmæ 10 . 

7 Þr. Âëàäèìèð Í. Òîïîðîâ, Ïðóññêèé ÿçûê. 

Ñëîâàðü L, Ìîñêâà: Íàóêà, 1990, 156tt. 

ir lit. 0 0 0 

8 Plg. Walter Porzig, Die Gliederung des indogermanischen 

Sprachgebiets, Heidelberg: 

Carl Winter, 1954, 200. 

9 Plg. Rûta Buivydienë, Lietuviø kalbos vedybø 

giminystës pavadinimai, Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijø leidybos institutas, 1997, 

118–119 ir lit. 

10 Þr., pvz.: Vincas Urbutis, Baltø etimologijos 

etiudai, Vilnius: Mokslas, 1981; Oswald 

Szemerényi, „Principles of etymological 

research in the Indo-European languages“, 

Etymologie, hrsg. von Rüdiger Schmitt, 

Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 

1977, 286–346; Þðèé Â. Îòêóïùèêîâ, 

Èç èñòîðèè èíäîåâðîïåéñêîãî ñëîâîîáðàçîâàíèÿ, 

Ëåíèíãðàä: Èçäàòåëüñòâî 

Ëåíèíãðàäñêîãî óíèâåðñèòåòà, 1967, 



3. Atidesnio þvilgsnio nusipelno Devoto poþiûris á baltø ir slavø senuosius 

santykius (juolab kad dël jø aiðkinimo ir dabar tebelauþomos ietys). Jis pirmiausia 

trumpai iðdëstytas straipsnyje „Kvietimas á baltø filologijà“ (p. 82–93) ir vëliau kiek 

iðsamiau knygoje – Indoeuropieèiø iðtakos 11 (p. 94–106). Labai svarbu, kad èia kalbõs 

duomenys lyginami su archeologø tyrimø rezultatais, padedanèiais suvokti civilizacijø 

bei kultûrø poslinkius prieðistoriniais laikais. Be to, izoglosas (daugiausia 

leksines) stengiamasi iðdëlioti ne pagal gramatinæ svarbà, bet pagal jø paplitimà. 

Visa tai leidþia nustatyti baltiðkojo arealo vietà kitø ið ide. prokalbës kilusiø senøjø 

dialektø atþvilgiu. 

Antai Devoto atkreipë dëmesá, kad kai kuriø senøjø þodþiø iðlaikymas rodo, jog 

baltø ryðiai su germanais glaudesni negu su slavais (plg. liet. didvas, tautä ir pan.). 

Kitais atvejais ðiuo poþiûriu baltai skiriasi ir nuo slavø, ir nuo germanø, bet priartëja 

prie tolimesniø giminaièiø. Pavyzdþiui, liet. piemuõ turi atitikmená graikø, 

vyras, sdnas – lotynø, ìrklas, pilìs – sanskrito ir graikø kalbose. Be to, kai kurios 

fonetinës inovacijos nevienodai palietë baltø ir slavø kalbas (pvz., gomuriniø priebalsiø 

polinkis virsti palataliniais, plg. *k’ ´ ð). 

Dël to Devoto, panaðiai kaip ir Janis Endzelynas 12 bei nemaþä dalis kitø tyrëjø 13 , 

möno, kad Karlo Brugmanno 14 minimø inovacijø nepakanka pagrásti baltø-slavø 

prokalbei ir kad vadinamoji baltø-slavø vienybë egzistavusi ne ið karto po ide. 

skilimo, o gerokai vëliau: 

Ðiø duomenø nepakanka pagrásti tokiai ypatingai istorinës-kultûrinës raidos fazei, 

kuri tæstøsi daugiau kaip 3000 metø, nuo indoeuropieèiø bendrystës laikotarpio 

iki paliudytø kalbø periodo. Taèiau jø gana, norint árodyti tokià fazæ 

buvus iðkart po skitø ásiverþimo. Kaip teisingai manë J. Endzelynas, baltø-slavø 

vienybë yra vienas baltø ir slavø prieðistorës laikotarpiø, taèiau ne pats seniausias 

(p. 100–101). 

Remdamasis savo tyrimais, galëèiau pridurti, kad þodþiø darybos inovacijos 15 

irgi atspindi ne bendrà baltø-slavø prokalbæ, o tik ilgalaikius arealinius kontaktus 

192tt.; Î÷åðêè ïî ýòèìîëîãèè, Ñàíêò-Ïåòåðáóðã: 

Èçäàòåëüñòâî Ñ.-Ïåòåðáóðãñêîãî 

óíèâåðñèòåòà, 2001 ir lit.; Vytautas 

Maþiulis, Prûsø kalbos etimologijos þodynas 

1, Vilnius: Mokslas, 1988, 6. 

11 Giacomo Devoto, Origini indoeuropee, Firenze: 

Sansoni, 1962, 352–359. 

12 ßí Ýíäçåëèí, Áàëòî-ñëàâÿíñêèå ýòþäû, 

Õàðüêîâ: Çèëüáåðáåðã, 1911; 

„Äðåâíåéøèå ñëàâÿíî-áàëòèéñêèå 

ÿçûêîâûå îòíîøåíèÿ“, Èçâåñòèÿ ÀÍ 

Ëàòâèéñêîé ÑÑÐ 3, 1952, 33–46. 

13 Plg., pvz.: Simas Karaliûnas, „Kai kurie 

baltø ir slavø kalbø seniausiøjø santykiø 

klausimai“, LKK 10, 1968, 7–187 ir lit. 

14 Karl Brugmann, Grundriss der vergleichenden 

Grammatik der indogermanischen 

Sprachen 1, Strassburg: Karl J. Trübner, 

2 1897, 20t. 0 0 0 

15 Plg., pvz.: Âèêòîð Â. Ìàðòûíîâ, Ïðàñëàâÿíñêàÿ 

è áàëòî-ñëàâÿíñêàÿ ñóôôèêñàëüíàÿ 

äåðèâàöèÿ èìåí, Ìèíñê: Íàóêà è òåõíèêà, 

1973. 0 0 0 


tarp ðiø, nors ir labai artimø, bet vis dëlto skirtingø kalbø grupiø. Be to, pastaruoju 

metu vis labiau aiðkëja nemaþas vakarø baltø aktyvumas prieðistoriniais laikais. 

Tai rodo ðios aplinkybës: 1) ankstyvas turtingos pilkapiø kultûros iðkilimas Semboje, 

Notangoje ir kai kuriose kitose vakarø baltø þemëse; seni jø ryðiai su germanais, 

slavais, o per „gintaro kelià“ – ir su tolimesnëmis tuometinës Europos tautomis; 

2) galimä vakarø baltø átaka lietuviø kalbõs (ypaè vakariniø bei pietiniø jos 

tarmiø) formavimuisi pradiniame raidos etape16 . Tad vertä dëmesio Devoto mintis 

apie baltø vienybës skilimo prieþastá: 

Sàveika su germanais vakarinëje baltiðkøjø þemiø pusëje bei gotø spaudimas 

sukëlë ir ankstyvà baltø kalbinës vienybës skilimà (p. 101). 

Taèiau ir po ðio skilimo ryðiai tarp vakarø ir rytø baltø galutinai nenutrûko 17 . 

4. Kiti aptariamoje knygoje skelbiami Devoto straipsniai yra daugiau apþvalginio, 

ðvieèiamojo pobûdþio. Taèiau ir ten galima rasti ádomiø minèiø bei puikaus 

stiliaus pavyzdþiø. Antai straipsnyje „Lietuviø kalba“ labai vaizdþiai plaèiame 

Europos kultûros fone nusakyta lietuviø bendrinës kalbõs kûrimo specifika: 

Bet jeigu prisimeni, jog prireikë Dantës autoriteto ir didþiøjø Toskanos menininkø, 

kad Italijoje susiformuotø literatûrinë kalba, ir jog Prancûzijos karaliams teko 

ðimtmeèiais kautis, kol buvo pripaþinta politinë Paryþiaus miesto virðenybë bei jo 

tarmës prestiþas, lieki suþavëtas ir priblokðtas to ryþto, kurio apimti lietuviai 

patriotai, neturëdami genijaus literato ir þengdami tik pirmus politinio savarankiðkumo 

þingsnius, uþsimojo patys dirbtiniu bûdu sukurti ðias sàlygas ir pamëginti 

pirmàsyk ðiltnamyje iðauginti medá, kuris auga tik ðimtmeèiais, ið lëto ir þmogaus 

valios neveikiamas (p. 40). 

Taigi reikia tik sveikinti Pietro U. Dini ir Bonifaco Stundþios sumanymà 30-øjø 

mirties metiniø proga surinkti ir iðleisti visus Lietuvoje dar maþai þinomus Giacomo 

Devoto baltistikos raðtus, kuriø dalis, kaip matëme, ir ðiandien dar gali stimuliuoti 

lingvistinæ mintá. Be to, tai akivaizdus pastaruoju metu stiprëjanèio Lietuvos 

ir Italijos baltistø bendradarbiavimo pavyzdys. Kad minëtas sumanymas taptø 

16 Plg. Saulius Ambrazas, „Baltique 

oriental et baltique occidental, baltique 

et slave: le probléme de leurs relations 

anciennes du point de vue de la formation 

des mots“, Histoire Épistémologie 

Langage 26(2), 2004, 43–79 ir lit. 

17 Plg. Wolfgang P. Schmid, „Altpreussischlettische 

Sprachbeziehungen“, Blt 33(2), 

1998, 199–208. 0 0 0 



graþia knyga, prisidëjo dar bûrelis vertëjø (Dainius Bûrë, Paola Fertoli, Anna Karpiè, 

Rasa Klioðtoraitytë), Pisos universitetas, Italø kultûros institutas Vilniuje ir 

leidykla „Tyto alba“. O viso to rezultatas – puikus paminklas þymiam italø mokslininkui. 


S AULIUS AMBRAZAS Gauta 2005 m. balandþio 4 d. 




el. p.: saulambr@ktl.mii.lt 



ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Liucija Citavièiûtë, 

Karaliauèiaus universiteto lietuviø kalbos seminaras. 

Istorija ir reikðmë lietuviø kultûrai. 

Senosios literatûros studijos 

Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 

2004, 394 p. ISBN 9955-475-82-X 

In the introduction (p. 25) the author writes that the aim of this book is to 

reconstruct the long and complicated history of the Lithuanian seminar of the 

University of Königsberg, to get an inside look at the work of the seminar, to reveal 

the influence of the seminar on the cultural and social life of Lithuania Minor in 

the spreading of Lithuanian literacy and book culture in the awakening of national 

consciousness. The author writes that the book does not analyze the entire time of 

the Lithuanian seminar’s existence but only 165 years of its activity from its founding 

in 1718 until 1883 when Prof. F. Kurðaitis retired. Other factors determining this 

date are the formation of the German state in 1871, the subsequent ban on the 

Lithuanian language in Lithuania Minor, and the founding in Tilsit of the 

Lithuanian literary society as an independent center for the study and support of 

the Lithuanian language (pp. 17–18). 

In 1525 the last grand master of the Knights of the Cross, Albert of Brandenburg 

(Albrecht von Brandenburg), converted to the Protestant faith, created the first 

Protestant country, Prussia, and proclaimed himself as duke (Herzog). The founding 

act of the University of Königsberg was signed on July 20th, 1544 and on August 

17th of the same year the ceremonial opening took place (p. 27). The university was 

first called Academia Regiomontana, then later after its founder Albertus-Universität, 

but at the beginning of the 18th century simply Albertina. This university is the 

eighth oldest German university and was an important reformation-humanistic 

scholarly center. According to the founding decree: ‘we wish that our academy will 

bring benefit to many of those nations which border on Prussia in the east and west’ 

(p. 27). A large proportion of the population of the new Prussian duchy consisted 

of descendants of the pagan Baltic peoples who had lived there for a long time and 

looked askance at the foreign religion brought by the German conquerors. Use was 

229 Liucija Citavièiûtë, Karaliauèiaus 

universiteto lietuviø kalbos 

seminaras. Istorija ir reikðmë 

lietuviø kultûrai. Senosios 

literatûros studijos

made of interpreters (tolken, tulken), but these were not really satisfactory and although 

the duke appointed refugee reformed clergy from Lithuania Major, they 

frequently lacked appropriate training (p. 28). In order to prepare clergy with the 

proper language skills the Lithuanian seminar of the University of Königsberg was 

founded in 1718 by Friedrich Wilhelm I in consultation with the supporter of the 

pietistic movement, H. Lysius, who was appointed the first inspector. The first 

students were Germans who came from East Prussian Lithuanian parishes and 

who had already studied in the theology faculty and expressed the wish to work 

in Lithuanian parishes. In 1723 Friedrich Wilhelm I confirmed the first statute of 

the seminar prepared by the antipietist J. J. Quandt, who was appointed the new 

inspector (p. 10). 

According to this statute (Reglement) the impecunious students should receive 

free board and lodging. This should be especially for Germans who wish to study 

the Lithuanian language. The director should be the senior preacher and he should 

live close to the student dormitory so that he can oversee their work. A docent 

should examine the students on a monthly basis and the director on a quarterly 

basis in order to evaluate the student’s knowledge of theology and the language. 

Diligent students should be encouraged. Those who are not diligent, play games, 

get drunk or are lazy and make no effort to improve after repeated warnings should 

not only lose all their privileges, but neither would they have any hope of finding 

a position in the future. Those with a good knowledge of theology, know 

Lithuanian well and are of good behavior will get a certificate from the seminar 

director, but before that they must give a sermon and demonstrate to the public their 

ability to catechize in the presence of two Lithuanian preachers. Only then may they 

take the examination in the consistory. This statute gave the seminar juridical 

standing and is the earliest document with essential information about the organization 

of the seminar and its tasks during the first stage of its history (pp. 52–54). 

Internal strife between the pietists and antipietists led to the dismissal of the 

antipietist J. J. Quandt and the appointment of the pietist A. Wolff, who does not 

seem to have been very popular (p. 70). Following Wolff’s death in 1731 the ardent 

pietist G. F. Rogallis was appointed the director of the seminar, but his 

unexpected early demise in 1733 left the position open again (p. 66, 80). Soon the 

pietist F. A. Schultz was appointed and he also experienced the same opposition 

on the part of the students as his predecessors. Going out of the house in the 

evening he was met by insults and songs in which they called Schultz the devil’s 

angel and even threatened him with hanging (pp. 82–83). Nevertheless Schultz 

was able in a short time to attract followers and to strengthen the seminar, and he 

created the Königsberg spiritual atmosphere. He was a clever tactician, rejected 

the limitations of pietism and gained authority in the eyes of the academic youth 

for his stubborn attempts to protect the students from recruitment into the army 

(p. 83). During Schultz’s term as director of the seminar the new teaching grammar 

of Lithuanian by the student P. F. Ruigys replaced the grammar of D. Klein 


which had been used for almost 100 years (Grammatica Lituanica, 1653; Compendium 

Lituanico-Germanicum, 1654) (p. 84). 

When F. A. Schultz died in 1763 D. H. Arnoldt, the last famous university 

professor inclined to pietism, was appointed as director but he avoided any 

confrontations with the opponents of pietism (p. 92). Following the death of 

D. H. Arnoldt in 1776 J. A. Starck from the German lands was appointed but only 

lasted three semesters (p. 94). When J. A. Starck left Königsberg the duties of the 

director of the Lithuanian seminar were temporarily delegated to Th. Ch. Lilienthal, 

the dean of the theology faculty. In 1778 the direction of the Lithuanian seminar 

was entrusted to J. E. Schultz who served for 28 years until his death in 1806. The 

new inspector was rather lax and the very existence of the seminar was threatened, 

but warned by the king J. E. Schultz tried to raise the level of the seminar and 

annual reports began to be written (p. 97). After the death of J. E. Schultz in 1806 

S. G. Wald directed the seminar either from 1807 or 1809 to 1810 (p. 104). 

At the end of the 18th and the beginning of the 19th century the level of the 

University of Königsberg had badly deteriorated, many students had been drafted 

into the Prussian army, lectures were held irregularly and professors whose salaries 

were small were hunting for outside work to supplement their income. In 1809 the 

curator of the university, Hans Jacob von Auerswald, proposed to the ministry in 

Berlin that reforms be undertaken immediately. In 1810 Friedrich Wilhelm III rescinded 

the decree preventing East Prussian young people from study in foreign 

universities and famous professors were invited from other German cities (p. 105). 

In the same year the former docent M. L. Rëza was appointed director of the 

Lithuanian language seminar. 

M. L. Rëza did not strive to preserve the status quo of the seminar, but to turn it 

into an independent academic center for the study of the Lithuanian language. He 

proposed that all students of Lithuanian origin entering the theological faculty 

should take an elementary half-year exhaustive practical and theoretical 

Lithuanian grammar course, which could be taught by some student who knew 

Lithuanian well. For the advanced course Rëza offered himself as teacher (p. 108). 

He wrote that only by reforming the seminar would the people’s need be met. He 

criticized the notion that one could learn Lithuanian in the province from some 

farmer or preacher. The reformed seminar began in the middle of the winter semester 

of the academic year 1809–1810, not waiting for the beginning of the new 

semester. The seminar began with eight students but soon grew to fifteen (p. 113). 

Rëza had a clear vision of what the seminar should be like. He himself taught the 

advanced course and demanded a written Lithuanian exercise once a month, either 

a translation from German or a sermon and he marked errors in red ink (p. 114). 

He also increased the size of the seminar library from four volumes when he took 

over to 26 some time after 1814 (p. 115). 

By the middle of the 19th century the Lithuanian language seminar was well 

known in certain east and west European countries and the University of 






Königsberg professor M. L. Rëza had broad and significant contacts with other 

European scholars (p. 151). He served several times as university rector (president) 

and as dean of the theological faculty, but the exhausting work and his experiences 

during the Napoleonic war left their mark and he died at the age of 64 in 1840. 

Frydrichas Kurðaitis (Friedrich Kurschat) studied in the Lithuanian language 

seminar from 1836–1840 and from 1841 until 1883 he himself directed the seminar. 

From the very beginning Kurðaitis had to defend the seminar. In 1842 the Leipziger 

Allgemeine Zeitung (nr. 425) wrote: (translation from Lithuanian, p. 172): ‘The Polish 

language seminar in Königsberg founded in 1728 by Friedrich Wilhelm supplies in 

part clergy who know the local language. However, it is poorly funded and even 

more poorly funded is the Lithuanian language seminar. In two hours a week of 

exercises they cannot teach students the subtleties of German homiletics (because 

the Polish and Lithuanian students are of low birth). In Königsberg there aren’t 

enough specialists being prepared, so that for practical preparation it would be 

worth while founding an institute similar to the Wittenberg preachers’ seminar.’ 

In 1843 in a supplement to his annual report to the theology faculty Kurðaitis 

wrote that the Lithuanian language seminar should prepare clergy who could 

speak understandable and fluent Lithuanian and offer spiritual service to the 

Lithuanian people. One of the problems was that those coming to the seminar had 

an insufficient knowledge of Lithuanian from their primary and secondary 

schools. Another was that two hours a week were just not sufficient, because much 

of the time had to be spent on fundamental elements of the language. Kurðaitis 

volunteered without extra compensation to teach two extra hours a week and to 

begin the analysis of Donelaitis’ Metai and M. L. Rëza’s Dainos. Kurðaitis feared, 

however, that the seminar library might lack the appropriate books and suggested 

the purchase of several copies of M. L. Rëza’s edition of Donelaitis’ Metai. The 

faculty of theology approved Kurðaitis’ requests which were later at least partially 

satisfied (p. 175). 

As a result of Kurðaitis’ efforts the Lithuanian language courses expanded 

beyond the domain of the theology faculty to the whole university (p. 179). He got 

permission to give without recompense in a university lecture hall a course in the 

Lithuanian language (3–4 hours a week) and a course in Donelaitis’ Metai (1–2 

hours a week). 

Still there is some ambivalence about Kurðaitis’ dedication to the Lithuanian 

cause. Once, in answer to a Lithuanian request to prevent Germanization he replied: 

‘The higher administration did not appoint me to be a Lithuanian advocate, 

I have to teach clergy and to write a grammar and dictionaries’ (p. 193). In 1883 

Kurðaitis resigned from his position as preacher and university lecturer and went 

into retirement and for long service was awarded the IVth degree of the Red Eagle 

order. In the following year he died, leaving behind unfinished works, a large 

number of preachers, philologists, contributors to Lithuanian literature, revivers of 

national consciousness, all of whom he had trained (p. 198). 


Following F. Kurðaitis’ departure from the seminar the directors were 

M. Lackner, Jurgis Gerulis, Paulius Salopiata and Viktor Falkenhahn. In the winter 

semester of 1936–1937 the Lithuanian seminar moved to the philosophy faculty and 

was merged with the Balto-Slavic seminar which in turn was later united with the 

Institute for the Study of East Europe. In 1945 when the war reached Königsberg 

the university was ordered to move to Greifswald and with that the university’s 

existence in Königsberg effectively ceased (pp. 199–204). 

The special chapter (pp. 205–218) devoted to the participants in the seminar 

includes chronological tables with names and titles of the directors (p. 206) and 

docents (pp. 211–212). No document showing that K. Donelaitis was a seminar 

docent has been found, but there are circumstances which make it seem likely that 

he attended the seminar. On July 4th 1733 the emperor issued an edict requiring 

all theology students from Lithuanian districts to attend the Lithuanian seminar. 

Donelaitis entered the university’s theology department in 1736 and he made use 

of the boarding-school privileges for four years, privileges extended only to those 

who attended the seminar (p. 207). Neither have there been found authentic documents 

proving that K. G. Milkus attended the seminar. Still at the beginning of the 

19th century M. L. Rëza wrote that the Lithuanian seminar had produced such 

luminaries for Lithuanian as P. Schroederis, Ostermejeris, and Milkus. This chapter 

also contains paragraphs on the social origin of the students, the length of time of 

their study, their age, reasons for leaving, privileges and punishments. Further 

chapters include information on teaching materials (pp. 219–222), content and 

methodology (pp. 223–225). 

The second part of the book (pp. 226–319) is devoted to the seminar’s graduates’ 

contributions to Lithuanian literature and culture. Although significant contributions 

were made to religious literature, folklore and belles-lettres, for me the most 

interesting were the contributions to linguistics (pp. 251–266). 

In 1747 the 22-year old student, P. F. Ruigys, published a practical Lithuanian 

grammar in Königsberg, and according to Ruigys not because of errors in previous 

grammars, but rather because of the lack of grammars in the local book-stores. He 

writes that his aim was not a scientific grammar, but one which would supply to 

his beloved countrymen studying theology, especially beginners, the skills to convey 

appropriately the word of God (p. 252). In addition the young man had a 

splendid advisor and consultant, viz., his father Pil. Ruigys (p. 253). 

In 1791 G. Ostermejeris published in Königsberg his Neue Littauische Grammatik 

which was oriented towards the theology students. In 1800 K. G. Milkus published 

his Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-buch and his Anfangsgründe 

einer Littauischen Sprach-Lehre. F. Kurðaitis’ Wörterbuch der Littauischen Sprache (1870, 

1874, 1883) and his Grammatik der littauischen Sprache (1876) are old standbys of 

Lithuanian historical linguistics (pp. 260–262). 

A section is also devoted to the writings of the seminar graduates in German 

(pp. 295–306). Here we read that in the Jenaische Allgemeine Literaturzeitung (1814, 






no. 49) an anonymous article appeared which categorically declared that the 

Lithuanian language was without value, has no future, has become a hindrance to 

education and that the time has come for Lithuanians themselves to give up the 

language. The author asserts that it would not be difficult to do except for the 

opposition of self-serving clergy who want to keep their profitable positions. In 

1817 Z. Ostermejeris answered this, saying (pp. 301–302) that a language is given 

by God, so that each nation retains its language like its life and will only give up 

its language with its life. If there is an intention to steal the language, then any kind 

of thievery is justified. It is not up to humans to reject a language; this decision is 

for the Almighty. The native language upholds the nation’s morality and helps to 

attain higher culture and knowledge. As a consequence the clergy occupy 

themselves with it, thereby making their own lives more difficult, since it would be 

much easier for them to use just one language. 

The book also contains the following supplements: brief (several lines) 

biographies of seminar students (pp. 330–355); a list of books used in the University 

of Königsberg Lithuanian language seminar (pp. 356–359); a bibliography of source 

material (pp. 361–370); an index of personal names (pp. 371–378); an index of place 

names (pp. 379–381); a summary in German (pp. 385–393). Dispersed throughout 

the book are numerous well-chosen and interesting pictures of various scholars, 

documents, etc. all carefully catalogued in the list of illustrations (pp. 383–384). 

I have noticed only several misprints. On p. 84–86 kuris ilgà laikë teikë informacijà 

> kuris ilgà laikà teikë informacijà; p. 265 Artëjant fronui > Artëjant frontui; p. 214 

nebejotinai > neabejotinai. I couldn’t find nebejotinai in the LKÞ, although to my 

(untrained) American ear in Lithuanian speech neabejotinai frequently sounds like 

nebejotinai. 

It would be difficult to praise this book too much. It is a very careful, 

thoroughgoing, thoughtful, extremely well prepared volume with state of the art 

knowledge of the Lithuanian seminar of the University of Königsberg. In addition 

to the vast store of information about the seminar there is a great deal of information 

about the cultural situation of the periods under study. In fact the book is almost 

an abbreviated cultural encyclopedia of Lithuania Minor. In my opinion the book 

under review here is an extremely significant contribution to scholarship. 


William R. Schmalstieg 

W ILLIAM R. SCHMALSTIEG Gauta 2005 m. birþelio 5 d. 

814 Cornwall Road 

State College PA 16803, U.S.A. 

el. p. emily@leanonemily.com


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Vacys Vaivada, 

Katalikø Baþnyèia ir Reformacija Þemaitijoje XVI a.: 

esminiai raidos bruoþai 

Klaipëda: Klaipëdos universiteto leidykla, 

2004, 248 p. ISBN 9955-585-85-4 

Lietuviðkàjà Reformacijos istoriografijà, nepasiþyminèià darbø gausa, juolab autoriø 

ávairove, papildë naujas mokslinis leidinys. Vacio Vaivados darbas po turinèiø 

daug ádomiø áþvalgø, taèiau mëgëjiðkø bei konfesiðkai angaþuotø Jono Ðepeèio, 

Jokûbo Kregþdës, Antano Musteikio tekstø, rankraðtynuose „paskendusios“ Alfredo 

Bumblausko disertacijos bei fundamentalaus Ingës Lukðaitës tyrimo 1 yra naujas 

monografinis Lietuvos Reformacijos sintezës bandymas. Lietuvos istoriografijai, o 

ypaè kultûros, apskritai stinga sinteziø. Ðia prasme Vaivados darbas jau vertingas, 

nes siekta moksliðkai, remiantis ðaltiniais atskleisti turbût svarbiausio visuomeninio 

religinio sàjûdþio naujøjø amþiø visuomenëje raiðkos LDK aspektus. 

Knyga didþiàja dalimi parengta 1995 metais Vilniaus universitete apgintos daktaro 

disertacijos (vadovas prof. Alfredas Bumblauskas) pagrindu 2 . Disertacijos turinio 

struktûra ir tekstas beveik identiðki, su neþymiomis korekcijomis: panaudoti 

kai kurie naujausi istoriografø darbai (apie bajorø elito formavimàsi XV amþiuje) 

skyriuose apie bajorijà, evangelikø bendruomeniø tinklo susidarymà bei áterpti du 

nedideli nauji skyriai. Taèiau knygos pavadinimo formuluotë skaitytojà nuteikia 

visiðkai kitokiai problematikai nei disertacijos pavadinimas. Net neskaièiusiam 

autoriaus disertacijos pirmiausia kyla mintis, jog bus raðoma apie kontrreformacijà 

1 J[onas] Ðepetys, Reformacijos istorija Lietuvoje 

1. Ligi jezuitø atsikraustymui á Vilniø 

1569, Vilnius: Milda, 1922; J[okûbas] 

Kregþdë, Reformacija Lietuvoje, istorinë 

apybraiþa, Chicago: Deveniø kultûrinis 

fondas, 1980; A[ntanas] Musteikis, The 

Reformation in Lithuania. Religious Fluctuations 

in the Sixteenth Century, New York: 

Boulder, Columbia University Press, 1988; 

A[lfredas] Bumblauskas, Reformacijos ge- 

nezë LDK (daktaro disertacija, rankraðtis), 

Vilnius, 1987; VUB RS: f. 76, b. 2939; 

I[ngë] Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje 

Kunigaikðtystëje ir Maþojoje Lietuvoje. 

XVI a. treèias deðimtmetis–XVII a. pirmas 

deðimtmetis, Vilnius: Baltos lankos, 1999. 

2 V[acys] Vaivada, Reformacija Þemaitijoje 

XVI a. II pusëje (daktaro disertacija, rankraðtis), 

Vilnius, 1995; LNB RS: f. 132, 

b. 180. 0 0 0 

235 Vacys Vaivada, Katalikø Baþnyèia 

ir Reformacija Þemaitijoje XVI a.: 

esminiai raidos bruoþai

(arba katalikø reformà) Þemaitijoje, nors tam knygoje beveik neskirta vietos. Vis 

dëlto knygos pavadinimas labiau nei disertacijos atspindi atlikto tyrimo turiná. 

Monografijoje daug kalbama apie bendràjá kultûriná-konfesiná XVI amþiaus katalikiðkos 

Þemaitijos kontekstà, apie katalikø baþnyèiø tinklo situacijà, lieèiama netgi 

XV–XVI amþiø kraðto christianizacijos tema. Autorius surinko medþiagà ne visapusiðkai 

Þemaitijos Reformacijos istorijai, bet jos genezës motyvams, prielaidoms, 

sàlygoms atskleisti, sociokultûrinio arealo, kuriame ima reikðtis Reformacija, kontûrams 

nustatyti. Paèiai Reformacijos problematikai tiek teorine, tiek faktografine 

prasme skirta nedidelë knygos dalis. Skaitant tenka ieðkoti protestantiðkosios Þemaitijos 

katalikiðkoje, o ne prieðingai. Tai nëra trûkumas, nes bent dvi svarbios 

objektyvios, tarpusavyje susijusios aplinkybës – kaustantis pasirinkto tirti regiono 

apibrëþtumas bei palyginti skurdi XVI amþiaus ðaltiniø bazë – ribojo autoriaus 

galimybes. Lietuviø istoriografams turbût reikëtø susitaikyti su mintimi, jog ðaltiniø 

tyrimo aspektu Reformacijos mikroistoriniuose tyrimuose jie niekada neprilygs, 

pavyzdþiui, vokieèiø istoriografams, atskirø regionø temomis disponuojantiems 

reprezentatyvesne ðaltiniø baze nei mes visos LDK mastu 3 . 

Iðskirtinis teigiamas veikalo bruoþas, darantis já novaciná – regionalumo dimensija. 

Iki ðiol lietuviø istoriografai arba nagrinëjo Reformacijà vien makroregioniu 

aspektu, arba tik atskiras jos problemas. Èia pirmà kartà pamëginta rekonstruoti 

Reformacijos sklaidà viename istoriniame mikroregione – Þemaitijoje. Jà autorius 

suvokia kaip Þemaièiø vyskupystæ argumentuodamas tuo, jog Reformacija savo 

esme buvo reiðkinys, pirmiausia susijæs su Katalikø Baþnyèia. Tokiu atveju tirta 

Reformacija Þemaièiø vyskupystëje, nebûtinai visoje Þemaitijoje, nes tiesmukai tapatinti 

Þemaièiø kunigaikðtystæ su Þemaièiø vyskupyste be istoriografø specialiø 

kartografiniø bei istoriniø ir geografiniø tyrimø yra pernelyg skubota ir rizikinga. 

Vis dëlto svarbu, jog knygos autorius regionalumo faktoriø suvokë kaip tyrimo 

privalumà, sudarantá sàlygas autentiðkiau atskleisti Reformacijos plitimo prielaidas. 

Gaila, kad autorius tik paminëjo konfesionalizacijos teorijà, bet nesiryþo jà 

taikyti XVI amþiaus Þemaitijai. Kalbant apie religiniø santykiø naujøjø amþiø 

visuomenëje tyrimus, novatoriðka moderniosios vokieèiø istoriografijos XX amþiaus 

9 deðimtmeèio pradþioje pasiûlyta regionø konfesionalizacijos teorija, kuri, nepaisant 

jos metodologiniø trûkumø ir, kai kuriø autoritetingø mokslininkø manymu, 

netinkamumo Lenkijos-Lietuvos regiono kontekstui 4 , vis dëlto teikia daug naujø 

galimybiø apibûdinti XVI amþiaus pabaigoje–XVII amþiaus pradþioje privaèiose 

3 Pvz., Sabine Holtz tyrimas apie Ðvabijos regiono 

protestantiðkàjà teologijà, paremtas 

daugiau kaip 1000 parapiniø pamokslø 

tekstø analize; S[abine] Holtz, Theologie 

und Alltag. Lehre und Leben in der Predigten 

der Tübingen Theologen 1550–1750, Tübingen: 

J. C. B. Mohr (Paul Siebeck), 1993. 

4 A[nja] Moritz, H[ans]-J[oachim] Müller, 

M[atthias] Pohlig, „Konfesjonalizacja 

Rzeczypospolitej szlacheckiej w XVI i 

XVII wieku?“, Kwartalnik Historyczny 1, 

2001, 37–46. 0 0 0 


protestantø didikø valdose vykusius procesus. Ðie procesai paspartino konfesiná 

teritorijø pasiskirstymà ir svarbiausiø krikðèionybës postulatø ásitvirtinimà visuose 

socialiniuose sluoksniuose, áskaitant ir valstieèius. Konfesionalizacijos paradigmai 

taikyti bûtini bent du kriterijai – tirtinos teritorijos atskirumas ir skirtingø konfesijø 

siauroje erdvëje konkuravimas 5 . Þemaitija ir jà supusios teritorijos (valdos) XVI 

amþiaus antroje pusëje–XVII amþiaus pradþioje atitinka abu minëtus kriterijus. Kita 

vertus, ðiuolaikinë vokieèiø istoriografija projektuoja Rytø Europos regiono konfesionalizacijos 

tyrimus, konkreèiai – ir Lenkijos-Lietuvos valstybës. Bus siekiama 

nustatyti, kokià átakà tiek protestantø, tiek katalikø konfesionalizacija darë susiklosèiusiam 

didikø socialiniam ir politiniam vyravimui, lyginama „nedideliø regionø 

ir miestø identiteto kûrimo veikla“, kur greta kitø veiksniø didþiulá vaidmená 

atliko ir religija 6 . Þemaitija kalbamu laikotarpiu yra puikus atskiro multikonfesinio 

regiono pavyzdys, teikiantis galimybæ religiniø santykiø tyrimui taikyti konfesionalizacijos 

koncepcijà. Rekonstruoti bendrà LDK visuomenës konfesionalizacijos procesà 

gali padëti tik konfesiðkai atskirø teritorijø, pavyzdþiui, Þemaitijos, tyrimai. Tà 

rodo ir Vaivados monografijos duomenys, net ir nevertinant jø konfesionalizacijos 

aspektu. 

Dviprasmiø minèiø kelia knygos chronologinio pobûdþio postulatai. Pagirtina, 

jog apibrëþdamas chronologines tyrimo ribas autorius nesinaudoja politinës istorijos 

periodizacija, bet virðutinæ laiko ribà, t. y. XVII amþiaus pirmàjá deðimtmetá, 

nustato remdamasis Katalikø Baþnyèios istorijos faktais (Þemaièiø vyskupo Merkelio 

Giedraièio mirtimi; Kelmës baþnyèios bylos pradþia ir pan.). Kita vertus, tyrimo 

pabaigoje pateiktos Reformacijos Þemaitijoje periodizacijos schema laikytina nepakankamai 

pagrásta. Pirma, apskritai abejotina, ar tikslinga mëginti atskirais etapais 

periodizuoti nagrinëjamà problemà, nes faktografiniø duomenø turima maþai, jie 

fragmentiðki ir neiðsamûs, taigi ðios aplinkybës bet kokià periodizacinæ schemà 

iðkart daro perdëm dirbtinæ ir hipotetinæ. Antra, autorius tapatina aktyvios Reformacijos 

Þemaitijoje pradþià su evangelikø bendruomeniø/baþnyèiø steigimo tendencija 

(p. 181). Remiantis tokia argumentacija, reikëtø tvirtinti, jog, pavyzdþiui, 

XVI amþiaus 4 ir 5 deðimtmeèiais ið viso LDK nebuvo pirmosios Reformacijos 

bangõs, nes Abraomo Kulvieèio ir Stanislovo Rapolionio karta Lietuvoje neásteigë 

protestantiðkos baþnyèios kaip institucijos, o tik mokyklà. Tiek Reformacijos plëtros 

genezë Vokietijoje, tiek paèios krikðèionybës sklaida I amþiuje Palestinoje liudija, 

jog esmine naujo ir dinamiðko religinio sàjûdþio pradþios atspirtimi pirmiausia yra 

5 S[ophia] Kemlein, „Konfesjonalizacja Rzeczypospolitej 

szlacheckiej w XVII/XVIII 

w.?“, tarptautinio seminaro Varðuvos universitete 

1999 metais apþvalga, http:// 

www.dhi.waw.pl/bulletin7/bp7_12.htm; 

R[ichard] van Dülmen, Religion, Magie, 

Aufklärung 16.–18. Jahrhundert, Kultur und 

Alltag in der Frühen Neuzeit 3, München: 

C. H. Bech, 1994, 108–109. 

6 „Konfessionalisierung in Ostmitteleuropa 

1550–1700: Identitätsbildung und kulturelle 

Modernisierung in multikonfessionellen 

Regionen“, http://www.uni-leipzig.de/ 

gwzo/Projekte/Konfess.htm. 




ne institucijø steigimas, bet naujø idëjø skelbimas ir jø apytaka. Treèia, tekste ne 

kartà, remiantis tik vienu faktu, formuluojami konceptualûs, bet nepasverti teiginiai. 

Antai teigiama, kad imant Jonà Tortylavièiø Batakietá kaip pavyzdá ámanu 

tvirtinti, jog á Reformacijos procesà buvo ásitraukiama sàmoningai, suvokiant net 

teologinius niuansus (p. 189). Tekste ði tendencija taikoma ne tik Batakieèiui, bet ir 

visai Þemaitijai iki XVI amþiaus vidurio, kalbant apie tariamàjá esminiø Reformacijos 

nuostatø adaptacijos laikotarpá. Ið to meto ðaltiniø sunku spræsti, ar Batakietis 

4 deðimtmetyje Þemaitijoje buvo iðimtis ir jo veikla bendrame Reformacijos kontekste 

labiau prilygsta liuteronizmo idëjø plitimui 1518–1522 metais Vilniuje tarp bernardinø 

ir pranciðkonø, kas taip ir netapo Reformacijos LDK kibirkðtimi, juolab 

tendencija, ar vis dëlto vienas ið daugelio. Svarstymai apie teologijos suvokimo lygmená 

iðvis spekuliatyvûs, nes teologinei analizei nëra iðlikusio në vieno Batakieèio 

pamokslo teksto. Ir ketvirta. Mëginimas lyginti savo periodizacinæ schemà su Lukðaitës 

sudaryta visos LDK Reformacijos schema ir taip demonstruoti savosios savitumà, 

iðkyla kaip perdëm originalus, nors autorius ið keturiø Reformacijos istorijos 

klasikës pateiktø etapø (Lukðaitë 1999, 55–56) pamatë tik tris (p. 190). 

Vaivada buvo uþsibrëþæs patikrinti ankstesniø istoriografiniø teiginiø apie Reformacijos 

raidà Þemaitijoje pagrástumà naudodamas platesnæ ðaltiniø bazæ (p. 32). 

Ar autoriui pavyko atlikti tokià revizijà ir ar galëjo jis objektyviai tai padaryti? 

Pirmiausia reikia pasakyti, jog kai kuriø dalykø apie Reformacijà Þemaitijoje XVI 

amþiuje niekada nesuþinosime paprasèiausiai todël, jog kai kurios svarbios to 

meto ðaltiniø grupës neiðliko. Stinga baþnyèiø fundacijø aktø, nors tais laikais jie 

buvo ypaè tvarkingai kaupiami ir saugomi. Neiðliko në vieno Þemaitijos XVI amþiaus 

antrosios pusës lokalinës evangelikø reformatø baþnyèios ar klebonijos inventoriaus, 

nors jie preciziðkai buvo sudarinëjami sinodø nutarimu. Inventoriuose 

fiksuotas klebonijos turtas: ritualiniai indai, valdiniai, pastatai, gyvuliai, fundatoriø 

dovanota þemë. Juos ministrai privalëjo rodyti superintendentams kiekvienos 

vizitacijos metu. Tas pats pasakytina apie baþnyèiø knygas, kuriose buvo suraðomos 

fundacijos, ministrø ordinavimai, krikðtai, santuokos 7 . Taip pat neturime iðlikusiø 

superintendentø ir ministrø vizitacijø Þemaitijos distrikte apraðymø. Vizitacijø 

ðaltiniai bene informatyviausiai atskleistø religiniø santykiø realybæ provincijoje 

8 . Reformatø pamokslininkø pamokslø tekstø ir panaðiø konfesinës kilmës ðaltiniø 

stygius vertë tyrinëtojà ieðkoti duomenø kitokio pobûdþio ðaltiniuose. Vertinga 

veikalo ypatybë – Þemaitijos pavietø teismø medþiagos panaudojimas. Tenka 

apgailestauti, jog menkai naudotasi XVI amþiaus dvarø/valdø inventoriais ir vi- 

7 1635, 1644, 1645 metø Lietuvos Vienetos 

sinodø nutarimai; LMAB RS: f. 267, 

b. 2901, 82, 114v, 118v. 

8 E[rnst] W[alter] Zeeden, P[eter] 

T[haddäus] Lang, Kirche und Visitation. 

Beitrage zur Erforschung des frühneuzeitlichen 

Visitationswesens in Europa, Stuttgart: 

Klett-Cotta, 1984. 0 0 0 


siðkai ignoruota Lietuvos Metrikos medþiaga, galëjusi suteikti nemaþai informacijos, 

ypaè apie XVI amþiaus Þemaitijos bajorijos þemëvaldà. Knygos autorius puikiai 

iðmano ðiø ðaltiniø medþiagà ir kituose savo tekstuose yra juos naudojæs 9 . 

Didþiausiu ðaltiniø tyrimo nesusipratimu laikytinas knygoje skelbiamas Konstantino 

Jablonskio sudarytas Þemaitijos tijûnø sàraðas (p. 95–100) be nuorodø á 

Jablonskio pateiktus ðaltinius (taip iðkart sumaþëja publikacijos vertë). Be to, autorius 

kaþkodël nusprendë, kad á knygoje pateikiamà sàraðà neátrauktini XVI amþiaus 

pirmosios pusës tijûnai, tik vëlesni. Dël to suiro Jablonskio darbo struktûra 

ir publikacija tapo fragmentiðka. Vaivada nesilaiko ir savos chronologijos, vis dëlto 

ið Jablonskio sàraðo skelbdamas kai kuriuos XVI amþiaus pirmosios pusës urëdininkus 

(Berþënø tijûnà Jonà Stankevièiø Bilevièiø, Kraþiø – Jonà Bartoðevièiø, Rietavo 

– Merkelá Ðemetà). Publikacijoje netiksliai nurodytos tijûnavimo datos: Sebastijonas 

Kæstartas – Birþinënø tijûnas nuo 1554 metø (p. 96), bet Luokës baþnyèios 

aktuose áraðytas jau nuo 1550 metø; Abraomas Vnuèka – Grûstës tijûnas nuo 1554 

metø (p. 97), Jablonskio rankraðtyje – nuo 1555 metø; Stanislovas Ðiukðta – Karklënø 

tijûnas nuo 1561 metø (p. 97), rankraðtyje – nuo 1560 metø; Stanislovas 

Guba – Uþvenèio tijûnas nuo 1563 metø (p. 98), rankraðtyje – nuo 1556 metø; 

Stanislovas Guba – Vieðvënø tijûnas 1563 metais (p. 100), rankraðtyje – iki 1565 

metø; Ivanas Ilgovskis – iki 1570, rankraðtyje iki 1571 metø. Kai kurie urëdininkai 

praleisti – Leonas Sapiega – Pajûrio tijûnas 1594 metais, Jokûbas Petravièius – 

Viduklës tijûnas 1558 metais. Galø gale nepaaiðkinama, kodël á publikacijà neátraukti 

kitø Þemaitijos vietoviø (Batakiø, Telðiø, Gintaliðkës, Pavandenës, Kelmës, 

Plateliø, Palangos, Gargþdø, Raseiniø, Skirsnemunës ir kt.) tijûnai ir vietininkai. 

Istoriografinei monografijos bazei priekaiðtø nedaug. Gal tik tai, jog apeiti architektûros 

istorikø, kraðtotyrininkø darbai, teikiantys kai kuriø autentiðkø duomenø 

ar ádomiø teoriniø áþvalgø apie lokaliniø Þemaitijos baþnyèiø istorijà. Antai raðydamas 

apie Linkuvos reformatø baþnyèios ásteigimà (p. 137–138), Vaivada pateikia 

jam þinomus faktus apie baþnyèios genezæ 1588–1596 metais, o Algimanto Miðkinio, 

Vytauto Didþpetrio tekstai apie Linkuvà, paremti pirminiais ðaltiniais, liko 

nepastebëti. Jau Þemaièiø vyskupo Giedraièio dokumentuose, pateiktuose Upytës 

pavieto teismui, teigta, kad vietinë katalikø baþnyèia uþgrobta dar 1564 metais, 

t. y. iðkart po Onos Sangailovaitës-Belozorienës mirties. Miðkinis, remdamasis minëtu 

teisminiu aktu, teigia, jog tikëtina, kad ið pradþiø evangelikø reformatø apeigos 

atlikinëtos medinëje katalikø baþnyèioje ir tik vëliau pastatyta nauja mûrinë 10 . 

9 V[acys] Vaivada, „Über die Beziehungen 

zwischen Þemaitija und Herzogtum 

Preussen im 16. Jahrhundert“, Annaberger 

Annalen 4, 1996, 93–106; V[acys] Vaivada, 

„Sedos dvaro raida XVI a.“, Seda, Þemaièiø 

praeitis 5, Vilnius: Dailës akademijos 

leidykla, 1997, 31–36. 

10 A[lgimantas] Miðkinis, Linkuva. Istorinë urbanistinë 

raida (iki 1969 m.), Þiemgalos kraðto 

praeitis 1, Kaunas: Morkûnas ir Ko, 

1999, 14–15; V[ytautas] Didþpetris, Linkuvos 

karmelitø baþnyèia ir vienuolynas. Istorija 

ir kultûra, Vilnius: Kraðtieèiø kultûros 

klubas „Linkava“, 1993. 




Sunku galutinai teigti, ar Linkuvos kalvinistø baþnyèia atsirado Lietuvos didþiajam 

kunigaikðèiui perdavus Belozorams valdas su koliacijos teise, ar ðiems ëmusis 

iniciatyvos dël savo tikybiniø poreikiø. Remiantis viso Þemaitijos regiono realios 

baþnyèiø bûklës tyrimø analogija labiau tikëtinas antrasis variantas (Lukðaitë 1999, 

276–280). Toká aiðkinimà patvirtina ir 1599–1601 metais kilæs teisminis procesas 

tarp katalikø ir protestantø dël Linkuvos baþnyèios pastato priklausomybës, labai 

primenantis garsiàsias, istoriografijoje plaèiai apþvelgtas bylas dël Këdainiø (1600– 

1627) ir Kelmës (1606–1609) baþnyèiø priklausomybës 11 . Þemaitijos vyskupas Giedraitis 

buvo atvykæs á Linkuvà ir praðë Belozorø gràþinti baþnyèià katalikams. Nepavykus 

susitarti, katalikai kreipësi á Upytës pakamarës teismà, kuris 1606 metø 

geguþës 5 dienà nusprendë, jog baþnyèia turi bûti gràþinta katalikams ir atstatytos 

jos teisës á funduotas þemes. Ðá teismo sprendimà vëliau patvirtino valdovas Jonas 

III Sobieskis 12 . Tada kalvinistai pasistatë naujà mûriná baþnyèios pastatà. 

Rëmimasis Bumblausku ne visur (p. 117) pamatuotas. Globaliø iðvadø apie 

Reformacijà visoje LDK pasitelkimas, pamirðtant specifikà gudiðkø þemiø, kuriose 

protestantizmo sklaida buvo silpna 13 , istoriðkai nëra tikslus. Svarstymams apie 

XVI amþiaus antrosios pusës Þemaitijos didikø religinës konversijos atvejus bûtø 

pravertæ Genutës Kirkienës 14 ir kitø istorikø tekstai. Pasitaiko painiavos, nenuoseklumø 

ir kontaminacijø terminijoje: vartojamas lenkiðkas terminas magnatai 

(p. 28, 78), taip pat ponija (p. 29, 78), kaþkodël vengiant áprastos didikø sàvokos. 

Manytume, jog nusprendus raðyti skyriø apie bajorijà kaip socialinæ Reformacijos 

atramà, buvo tiesiog privalu susipaþinti su pagrindiniais darbais, lieèianèiais bajorijos 

socialinës stratifikacijos problematikà. Atsiþvelgimas á Stanisùawo Tworeko, 

iðkilaus Reformacijos tyrinëtojo, bet neparaðiusio në vieno teksto socialinës istorijos 

tema, teiginius apie turtingàjà ir vidutinæ bajorijà (p. 79–80) rodo, kad tai nebuvo 

padaryta. Dël to nukentëjo ne tik knygos terminija. Kalbant apie bajorijos 

vidiná susisluoksniavimà, nepagrástai iðkeliamas seniûnø ir tijûnø kontekstas, taèiau 

tai yra ne bajorø stratifikacijos, bet urëdø pasiskirstymo segmentas. Stratifikacijos 

kriterijai ir galimos bajorø grupiø schemos lenkø istoriografijoje jau ne 

11 J[an] Seredyka, „Dzieje zatargów i ugody 

o koúcióù kiejdanski w XVI–XVII w.“, Odrodzenie 

i Reformacja w Polsce 21, 1976, 81– 

109; Lukðaitë 1999, 436–439. Evangelikø 

reformatø sinodo archyve saugoma dar 

neiðtirta 1634–1644 metø byla dël Balbieriðkio 

baþnyèios uþpuolimo ir jos priklausomybës; 

LNB RS: f. 93, b. 117–120, 122– 

126, taip pat 1643–1646 metø byla dël 

Dubingiø baþnyèios; LMAB RS: f. 40, 

b. 342. 0 0 0 

12 [A. Bagdþiûnas] A. B., [Juozas Lingis] 

J. Lng., [Rapolas Krasauskas] R. Krs., 

„Linkuva“, LE 16, Boston: Lietuviø enciklopedijos 

leidykla, 1958, 244; Didþpetris 

1993, 31. 

13 Ì[èõàë] Â[ëàäèìèðîâè÷] Äìèòðèåâ, 

Ïðàâîñëàâèå è ðåôîðìàöèÿ: ðåôîðìàöèîííûå 

äâèæåíèÿ â âîñòî÷íîñëàâÿíñêèõ çåìëÿõ 

Ðå÷è Ïîñïîëèòîé âî âòîðîé ïîëîâèíå XVI 

â., Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî Ìîñêîâñêîãî 

óíèâåðñèòåòà, 1990. 0 0 0 

14 G[enutë] Kirkienë, „Dël Chodkevièiø konfesiniø 

orientacijø XVI a.“, Lietuviø katalikø 

mokslo akademijos metraðtis 12, 1998, 

341–347. 0 0 0 


kartà yra aptartos. Ponø þemininkø sluoksná autoriui kvalifikuotai bûtø pristatæ 

Witoldo Sienkiewicziaus tyrimai 15 . 

Faktografinio iðtyrimo prasme stipriausia veikalo dalimi laikytume Descriptio 

(1592–1596 metø Þemaièiø vyskupijos baþnyèiø sàraðo) akto analizæ, kurios duomenys 

matyti ne viename knygos skyriuje. Ádomiai ir argumentuotai nagrinëjamas 

Tauragës baþnyèios fundacijos teksto autentiðkumas (p. 42–55). Realizuotas uþsibrëþtas 

tikslas nustatyti evangelikø bendruomeniø tinklà Þemaitijoje ir papildyti 

Henryko Merczyngo ir Lukðaitës anksèiau publikuotus bendruomeniø sàraðus naujais 

duomenimis. Vertingi ir kai kurie paminëti, nors iki galo ir neiðtirti dalykai. 

Áþvalgiai pastebëta, jog kalbamu laikotarpiu atskirø teritorijø konfesinë priklausomybë 

buvo skirtinga (p. 10). Knygoje teigiama, kad spartaus Reformacijos plitimo 

Þemaitijoje prielaida – Katalikø Baþnyèios organizacinis silpnumas (p. 65). Manytume, 

kad vis dëlto tai nebuvo esminis veiksnys. Pvz., Ðiaurës Lietuvoje Katalikø 

Baþnyèia irgi nepasiþymëjo organizuotumu, taèiau protestantiðkos bendruomenës 

steigësi vangiau. 

Ðvietimas. Pirma, svarstytina, kiek prasmingas autoriaus pasirinkimas, kalbant 

apie ðvietimà kaip Reformacijos raidos veiksná, tame paèiame skyriuje dëti informacijà 

tiek apie katalikiðkas, tiek apie protestantiðkas ðvietimo institucijas (universitetus, 

kolegijas, parapines mokyklas). Kadangi knygoje nëra atskiro skyriaus 

apie Þemaitijoje XVI amþiuje veikusias reformatø mokyklas bei prieglaudas prie 

baþnyèiø, ði labai svarbi protestantiðkø bendruomeniø gyvensenos dalis liko neatskleista, 

juolab kad þiniø apie tai ðaltiniuose yra. Autorius nepastebëjo jau atliktø 

kai kuriø protestantiðko Þemaitijos ðvietimo tyrimø, baþnyèiø fundacijø analizës 

pagrindu teikianèiø duomenø apie reformatø mokyklø mokymo turiná, tikslus, 

mokytojus 16 . Keistai atrodo 1586 metø Naujamiesèio dvaro mokyklos faktografijos 

pateikimas (p. 106–108), nes ði vietovë priklausë Upytës pavietui, taigi su Þemaitija 

nesietina. Knygos problematika liudija, jog autorius tikrai nesiima lyginamosios 

su kitais LDK regionais ðvietimo procesø Þemaitijoje analizës. Kita vertus, 

aptariama Eustachijaus Valavièiaus funduota mokykla jau buvo reformatø statuso, 

taèiau ið teksto skaitytojas to tikrai nesupras. Galø gale minëtos mokyklos 

paskirties apibrëþtis, perfrazuojant Grzegorzà Blaszczykà, o ne remiantis autentiðku, 

seniai publikuotu fundaciniu aktu, taip pat akademiðkai skurdina monografijos 

tekstà. 

Nediskutuotina, jog Reformacija á LDK atëjo tik kaip kultûrinis skolinys ið Vakarø 

Europos. Pristatæs Þemaitijos atstovø, studijavusiø Krokuvoje ir Karaliauèiuje 

statistikà, autorius daro iðvadà, jog neprasminga analizuoti þemaièiø edukaciniø 

15 W[itold] Sienkiewicz, „Bojarzy-szlachta i 

ziemianie w dobrach prywatnych w Wielkim 

Ksiæstwie Litewskim w pierwszej 

poùowie XVI wieku“, Zapiski Historyczne 4, 

1983, 31–64 ir kiti jo darbai. 

16 A[lfonsas] Vaiðvila, „Ðvietimo tradicijos 

Ðiluvoje 1592–1940 metais“, Kraðtotyra 24, 

1990, 12–13. 0 0 0 




kelioniø á kitus Europos universitetus, nes tai nepakeistø nustatytø tendencijø. 

Manytume, jog pastaroji tezë mokslinës analizës prasme kritikuotina, nes nuvertina 

monografijoje pristatomà skyriø apie Reformacijos atsiradimo Þemaitijoje edukacines 

prielaidas. Nekalbant jau apie tai, jog nebuvo paieðkota þemaièiø publikuotose 

Vakarø Europos universitetø matrikulø knygose, nepasinaudota gausia, ar bent 

naujausia lenkø ðvietimo istorijos istoriografija, tiesiogiai skirta XVI amþiaus LDK 

arealui 17 . 

Reziumuojant norëtume pabrëþti, jog aukðèiau iðsakyti pastebëjimai bei kritinës 

pastabos jokiu bûdu nemenkina autoriaus atlikto darbo, bet tik patvirtina, kad 

Vaivados tyrinëjimas vertas kultûros ir baþnyèios istorikø dëmesio. Kylanèios pastabos 

ir diskutuotini klausimai, gilinantis á monografijos tekstà, verèia skaitytojà 

kontempliuoti naujus Þemaitijos Reformacijos tyrimo aspektus arba modeliuoti jau 

apraðytø korekcijas. Ðia prasme knyga priimtina pagal tai, ko neturi. Akademine 

prasme knyga dar labiau priimtina pagal tai, kà savyje turi, nes tikrai teikia naujø 

duomenø. Ðios tendencijos ir stumia istoriografijà á prieká. Manytume, jog kiekvienas 

besirausiantis Lietuvos protestantizmo ar Þemaitijos praeities griuvësiuose 

privalo susipaþinti su ðiuo tekstu. Nepaisant spragø, be kuriø nëra jokio veikalo, 

lietuviø istoriografija tik laimëjo, kad ðis darbas nesudûlëjo rankraðtyne, bet buvo 

publikuotas. 

Deimantas Karvelis 

D EIMANTAS KARVELIS Gauta 2005 birþelio 22 d. 


a. d. 2991, LT-00803 Vilnius, Lietuva 

el. p.: deimantas@mail.lt 

17 Z[dzisùaw] Pietrzyk, W krægu Strasburga. 

Z peregrynacji mùodzieýy z Rzeczypospolitej 

polsko-litewskiej w latach 1538–1621, Bibliotheca 

Iagellonica 7, Kraków: Biblioteka 

Jagielloñska, 1997; D[orota] Ýoùàdê- 

Strzelczyk, Peregrinatio academica. Studia 

mùodzieýy polskiej z Korony i Litwy na akademiach 

i uniwersytetach niemieckich w XVI i 

pierwszej poùowie XVII wieku, Poznañ: Wydawnictwo 

Naukowe UAM, 1996. 



ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Jurgis Pakerys, 

XVI a. Maþosios Lietuvos spaudiniø 

miðriøjø ir priesaginiø veiksmaþodþiø daryba 

Daktaro disertacija, Vilnius, 

2005, 275 p. 

2005 metø balandþio 14 dienà Vilniaus universitete Jurgis Pakerys apgynë daktaro 

disertacijà. Darbo vadovë prof. habil. dr. Evalda Jakaitienë. Ðioje disertacijoje 

sinchroniniu poþiûriu tiriamä miðriøjø ir priesaginiø veiksmaþodþiø daryba 

spausdintuose Martyno Maþvydo, Baltramiejaus Vilento, Jono Bretkûno ir Simono 

Vaiðnoro tekstuose. 

Be to, èia pateikiamä nauja veiksmaþodþiø darybos kategorijø klasifikacija. Pirmiausia 

iðskiriamos dvi didelës klasës – modifikacinës ir transpozicinës kategorijos. 

Pirmajai klasei priklauso deverbatyvai, daromi ið veiksmaþodþiø, o antrajai – 

nedeverbatyvai, daþniausiai besiremiantys vardaþodþiais. Deverbatyvai turi 4 darybos 

kategorijas: 

1) kauzatyvus, arba prieþastinius veiksmaþodþius, pvz.: gesyti : gesti; ramdyti : 

rimti; gaiðinti : gaiðti (p. 50–70); 

2) rezultatyvus, arba pasekmës bûsenos veiksmaþodþius, pvz.: gulëti : gulti 

(p. 70–77); 

3) iteratyvus, arba kartotinius veiksmaþodþius, pvz.: spandyti : spæsti; tekinëti 

‘bëgioti pirmyn ir atgal’ : tekëti; lekioti : lëkti (p. 77–93); 

4) semelfaktyvus, arba akimirkos veiksmaþodþius, pvz.: mirkterëti : merkti (p. 93– 

95). 

Nedeverbatyvai aptariami pagal sintaksinius poþymius 1 remiantis Hanso Marchando 

teze, kad „denominatyviniai veiksmaþodþiai – tai suveiksmaþodinti sakiniai“ 

2 . Dël to èia iðskiriamos 4 darybos kategorijø grupës: 

1 Plg. dar Jurgis Pakerys, „Dël lietuviø 

kalbos priesaginiø denominatyviniø 

veiksmaþodþiø semantikos“, ALL 50, 

2004, 55–77. 0 0 0 

2 Hans Marchand, The Categories and Types 

of Present-Day English Word-Formation. 

A Synchronic-Diachronic Approach, 

München: C. H. Beck’sche Verlagsbuchhandlung, 

1969, 368. 

243 Jurgis Pakerys, XVI a. Maþosios 

Lietuvos spaudiniø miðriøjø ir 

priesaginiø veiksmaþodþiø daryba

1) predikatyvinë, pvz.: kunigauti : kunigas; dugsinti ‘dauginti, didinti, gausinti’ : 

dugsus ‘gausus, daugus’ (p. 97–115); 

2) subjektinë, pvz.: pûliuoti : pûliai; reikëti : reika (p. 115–118); 

3) objektinë, pvz.: þenklinti : þenklas; dovanoti : dovana; sylvartauti : sylvartas; keliauti 

: kelias; vaidyti(s) : vaidas (p. 118–135); 

4) aplinkybinë, pvz.: nutolinti : toli; atantrinti : antras; ásikûnyti : kûnas (p. 136– 

137). 

Ði klasifikacija ádomi, bet turi ir trûkumø. Mat, regis, ne vìsos iðskirtosios kategorijos 

turi joms specifiniø darybos afiksø. O apie darybos kategorijà, mano galva, 

prasminga kalbëti tik tada, kai: 1) ávardinta bendra vìsai vediniø klasei darybos 

reikðmë; 2) rastas bent vienas tik tåi kategorijai bûdingas darybos afiksas3 . Be to, 

reikia turëti omenyje, kad toli graþu ne visada sintaksinis ir darybinis poþiûris 

sutampa4 . Þinoma, veiksmaþodþiø sistemoje á didþiulá kamuolá susivijæ kaitybos, 

darybos bei sintaksës reiðkiniai. Visa tai iðpainioti – tikrai sunkus uþdavinys. Tad 

sprendþiant ðià problemà, sveikintinas kiekvienas þingsnis á prieká. 

Disertacijoje naujoviðkai paþvelgta ir á miðriøjø veiksmaþodþiø morfologinæ 

struktûrà (p. 40–45) 5 . Atkreiptas dëmesys á fonologines bei morfonologines kaitas 

veiksmaþodþiuose (p. 35tt.). 

Ði disertacija ið daugelio kitø tokio pobûdþio darbø iðsiskiria ir labai iðsamia 

ankstesniø tyrimø apþvalga (p. 11–20): ji pradedama nuo pirmøjø lietuviø kalbõs 

gramatikø ir baigiama pastarojo meto darbais, skirtais veiksmaþodþiø darybai. 

Aiðku, svarbûs ir senøjø raðtø duomenys. Disertacijos priede (p. 156–275) rasime 

visus XVI amþiaus Maþosios Lietuvos spaudiniuose uþfiksuotus miðriuosius ir 

priesaginius veiksmaþodþius. Disertacijoje nagrinëjami tik tie ið jø, kurie minëtuose 

ðaltiniuose turi pamatiniø þodþiø. Taèiau surinktõs medþiagos vertæ maþina tai, 

kad prie vediniø bei jø pamatiniø þodþiø nepaþymëtas pavartojimø skaièius atskiruose 

tekstuose, kaip tai áprasta seniesiems raðtams skirtuose darbuose. O ðis poþymis 

labai svarbus norint nustatyti anuomet buvusá vediniø statusà darybos tipo 

viduje. 

Rengiant disertacijà spaudai, siûlyèiau statistikai skirtose lentelëse (jø yra nemaþai) 

nurodyti ne tik bendrà vienam ar kitam darybos tipui priklausanèiø vediniø 

skaièiø, bet ir atspindëti vediniø pasiskirstymà atskiruose tekstuose. Mat apraðant 

3 Plg. Saulius Ambrazas, Daiktavardþiø 

darybos raida. Lietuviø kalbos veiksmaþodiniai 

vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidykla, 1993, 10, 13. 

4 Plg. Vincas Urbutis, Þodþiø darybos teorija, 

Vilnius: Mokslas, 1978, 39tt. ir lit. 

5 Plg. dar Jurgis Pakerys, „Dël lietuviø 

kalbos miðriøjø veiksmaþodþiø kamienø 

santykiø ir darybos“, Blt 37(2), 

2003, 233–244. 0 0 0 


darybos sistemà senojoje lietuviø kalboje, daþnai iðkalbingesni bûna ne absoliutûs 

skaièiai, o jø santykiai. Ypaè svarbu nustatyti, kurie èia aptariamø veiksmaþodþiø 

darybos bruoþai bûdingi visai lietuviø kalbai, o kurie tik Maþvydo, Vilento, Bretkûno 

ir Vaiðnoro raðtams. 

Antai dauguma pateiktø priesagos -dinti parûpinamøjø veiksmaþodþiø (p. 65tt.) 

nebûdingi dabartinei lietuviø kalbai. Jie vartoti tik kai kuriuose èia tiriamuose 

tekstuose, pvz.: ádëdinti ‘pasirûpinti, kad bûtø ámesta (á kalëjimà)’ Vilento Evangelijose 

bei Epistolose, o duodinti ‘rûpintis, liepti, kad bûtø duodama, tiekiama’ Bretkûno 

Giesmëse Duchaunose ir t. t. Ties ðiais ir panaðiais pavyzdþiais derëtø stabtelëti 

kiek ilgëliau, palyginti juos su didþiojo Lietuviø kalbos þodyno bei kitø ðaltiniø 

duomenimis. Mat specifiniai, tik kai kuriems mûsø raðtijos kûrëjams bûdingi vediniai 

gali rodyti darybos tipo produktyvumà senojoje lietuviø kalboje ar kurioje nors 

jos tarmëje6 . 

Kitas produktyvumo rodiklis – tai hibridø, ypaè padarytø ið retesniø slavizmø, 

kiekis. Retesnius vedinius bei hibridus vertëtø aptarti atskirai nuo atitinkamø 

áprastiniø vediniø, bûdingø ir dabartinei kalbai. Apskritai dìdelës iki galo neiðnagrinëtø 

pavyzdþiø sankaupos mokslinio darbo nepuoðia. 

Nemöþa problemø kelia su visa priesaga á senuosius raðtus atkeliavæ iðvestiniai 

slavizmai, greta kuriø tuose paèiuose tekstuose vartojami ir jø pamatiniai þodþiai. 

Gölima ið dalies pritarti disertacijos autoriui (p. 29), kad jie trauktini á sinchroniná 

darybos apraðà. Mat pagal grynøjø slavizmø (pvz., ponavoti) modelá su slaviðka 

priesaga -avoti anuomet bûdavo nukalamas ir vienas kitas lietuviðkais pamatiniais 

þodþiais besiremiantis vedinys, pvz.: puikavoti ‘girtis, pûstis, didþiuotis, puikuotis’, 

padarytas ið bûdvardþio puikus, tada turëjusio reikðmæ ‘iðdidus, pasipûtæs, áþûlus’ 

(p. 100). Taèiau galbût jau XVI amþiuje buvo jauèiama, kad þodþiai su -avoti yra 

svetimkûniai lietuviø kalboje. Antai greta ponavoti buvo vartojamas ir ponauti, greta 

prarakavoti – prarakauti ‘skelbti Dievo valià, ateitá, pranaðauti’, greta puikavoti – 

puikauti (p. 100) su lietuviðka priesaga -auti. Þinoma, èia, kaip ir daugeliu kitø 

atvejø, bûtø svarbu þinoti tokiø vediniø daþnumà tiriamuose ðaltiniuose. Ateityje 

vertëtø iðsamiau patyrinëti vertinius ir nustatyti galimà originalø átakà senøjø raðtø 

veiksmaþodþiø darybai bei semantikai. 

Èia iðsakytos pastabos, aiðku, nepaneigia atlikto darbo esmës. Tai tarsi kelio 

þenklai bûsimõs monografijos link. Jau ðiandien galima teigti, kad Jurgio Pakerio 

6 Plg. Ambrazas 1993, 11. Remdamasis 

panaðiu kriterijumi, Giedrius Subaèius 

identifikavo ir tyrë Simono Daukanto 

naujadarus, þr. Giedrius Subaèius, „Si- 

mono Daukanto didþiojo lenkø–lietuviø 

kalbø þodyno naujadarai: individuali 

þodþiø daryba“, Liaudis virsta tauta. 

LAIS 4, 1993, 135–216. 

245 Jurgis Pakerys, XVI a. Maþosios 

Lietuvos spaudiniø miðriøjø ir 

priesaginiø veiksmaþodþiø daryba

disertacija yra pakankamai rimtas, nors kol kas ir be pilnutinio spindesio, lituanistikos 

veikalas, klojantis pamatus naujam moderniam lietuviø kalbõs veiksmaþodþiø 

darybos tyrimui. 


S AULIUS AMBRAZAS Gauta 2005 m. geguþës 3 d. 






Diskusijos, apþvalgos, pastabos 

(Discussions, Surveys, Notes) 

247




Rotunda, ðvabachas, fraktûra, 

antikva ir kursyvas lietuviðkuose 

XVI amþiaus spaudiniuose 


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Senøjø lietuviðkø raðtø tyrëjams, norintiems apraðyti rankraðtá ar spaudiná pagal 

ðiuolaikinius tekstologijos reikalavimus, nuolat iðkyla sunkumø dël popieriaus, 

áriðimo ir kitø ðaltinio, kaip fizinio objekto, ypatybiø. Gana problemiðka nustatyti 

spaudos bûdà, raðto ir ðrifto tipus. Galbût dël to net ir pastaruoju deðimtmeèiu, 

leidþiant faksimilinius senosios lietuviø raðtijos leidimus, jiems dëmesio beveik 

neskiriama. 

Þinios apie tam tikru laikotarpiu tam tikroje spaustuvëje vartotus ðriftus tampa 

atspirtimi leidybos duomenims nustatyti, kai jie nenurodyti, neiðlikæs knygos antraðtinis 

puslapis ar kolofonas. Ðriftø analizë itin svarbi kontrafakcijoms identifikuoti, 

tikrajai leidimo vietai ir metams atpaþinti. Taigi ðriftai yra vienas ið atribucijos 

poþymiø. Dël to naujausioje tekstologijos literatûroje ðalia kitø ðaltinio ypatybiø 

rekomenduojama apraðyti ir spaudos bûdà bei ðriftus 1 . 

Ðrifto tyrimai ne tik padeda identifikuoti senuosius leidinius ar iðlikusius jø 

fragmentus, bet ir duoda medþiagos raðybos analizei. Naujausiuose lietuviø raðomosios 

kalbos istorijos darbuose pagrástai keliamas klausimas dël spaustuviø átakos 

ortografijai ir jos standartams. Giedrius Subaèius, lygindamas XIX amþiaus 

rankraðèius ir pagal juos iðleistas knygas, árodë, kad spaustuvininkai siekë keisti 

ir sàmoningai keitë raðybà bei skyrybà, standartizavo ortografijà ir ið dalies diktavo 

sàlygas savo darbus norëjusiems publikuoti autoriams 2 . Galimybës reformuoti or- 

1 Plg. Paulius Subaèius, Tekstologija. Teorijos 

ir praktikos gairës, Vilnius: Aidai, 2001, 

470–472. 

2 Giedrius Subaèius, „Spaustuvininkø átaka 

raðybai ir jos standartams“ ALt 3, 2001, 

129–152; Giedrius Subaèius, „XVIII–XIX 

amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos 

, “, ALt 5, 2003, 227–262; Giedrius 

Subaèius, „Grafemos netektis Lietuvos 

µpaudiniuose“, ALt 6, 2004, 239–264; 

Giedrius Subaèius, „Grafemos netektis 

Lietuvos rankraµzèiuose“, ALt 6, 2004, 

265–286. 

249 Rotunda, ðvabachas, fraktûra, 


XVI amþiaus spaudiniuose

tografijà, realizuoti savo „autorinæ“ raðybà priklausë nuo konkreèios spaustuvës 

turimø garnitûrø, o kartais ir nuo autoriaus sugebëjimo átikinti spaustuviø savininkus 

naujø spaudmenø bûtinumu. Danieliaus Kleino Gramatikos (1653) ir Kompendiumo 

(1654) spausdinimo istorija liudija, kad Kleino pageidaujamos raidës su 

diakritiniais þenklais spaustuvininkui Johannui Reussneriui këlë rimtø problemø. 

Laiðke Karaliauèiaus universiteto rektoriui ir senato nariams Reussneris skundësi, 

kad, Kleinui reikalaujant, buvo uþsakæs iðraiþyti ir iðliedinti lietuviðkas raides, bet 

ðis jas net tris kartus keitë ir padarë jam dideliø nuostoliø 3 . Dël to strigo spaudos 

darbai 4 , didëjo iðlaidos, o Kleino gramatikos esà neturëjo paklausos. 

Senøjø lietuviðkø knygø ðriftai iki ðiol nagrinëti tik epizodiðkai. Lietuvos TSR 

bibliografijoje (1969; LB I) ir jos Papildymuose (1990; LBP) vartojami apibendrinti 

terminai gotiðkasis ir lotyniðkasis ðriftas, jø rûðys nekonkretizuojamos. Prie vienø XVI 

amþiaus knygø yra nuoroda „Got. ir lot. ðriftas“: prie Martyno Maþvydo Katekizmo 

(MþK), Formos Chrikðtymo (MþF), Giesmiø Chrikðèioniðkø (MþG I–II) (LB I 239–243), 

Baltramiejaus Vilento Enchiridiono (E), Evangelijø bei Epistolø (EE) (LB I 450–451), 

Jono Bretkûno Giesmiø Duchaunø (BG), Kancionalo (BKa), Kolektø (BKo), Postilës (BP) 

(LB I 63–65). Prie kitø pridëta nuoroda „Got. ðriftas“: prie Maþvydo Giesmës Ðv. 

Ambraziejaus (MþGA), Parafrazio (MþP) (LB I 241–243), Merkelio Petkevièiaus Katekizmo 

(PK) (LB I 319), Mikalojaus Daukðos Katekizmo (DK), Postilës (DP) (LB I 83–85), 

Morkûno Postilës (MP) (LB I 276). 

Vaclovas Birþiðka Lietuviø bibliografijoje, apraðydamas XVI amþiaus spaudinius, 

irgi ribojasi nuoroda, kad ðriftas gotikinis, plg. santrumpà „got.“ prie MþK, MþGA, 

MþF, EE, BG, BKo, BP arba „got. r.“ prie DK, DP, MT, MTP, MP; prie E ir PK nëra 

jokios nuorodos 5 . 

Senesnëse bibliografijose spaudiniø ðriftas apibûdinamas panaðiai. Maurycijus 

Stankiewiczius, bibliografinëje studijoje Bibliografia litewska od 1547 do 1701 (1889) 

palyginti iðsamiai apraðæs lietuviðkas knygas, MþK, MþF, E, EE, BG, DK, DP, MT ir 

MTP ðriftà irgi apibûdina kaip gotikiná: „Druk gocki“ 6 . Kiek iðsiskiria tik Bretkûno 

Postilës charakteristika: „Druk gocki z wyjàtkiem przedmowy ùaciñskiej przy tomie 

pierwszym“ (Stankiewicz 1889, 16). Prie MþP, PK, BKa ir BKo nëra jokiø nuorodø. 

Silvestro Baltramaièio bibliografijoje Ñïèñîêú ëèòîâñêèõú è äðåâíå-ïðóññêèõú êíèãú, 

èçäàííûõú ñú 1553 ïî 1903 ãîäú prie MþK, MþF, MþP, EE, BG, BKa, BKo, DP, MT, MP 

3 Laiðkas saugomas GStA PK: XX. HA. EM., 

Tit. 139k, Nr. 169, Bl. 43, jo perraðas ir 

vertimas: Domas Kaunas, „Archyviniai 

dokumentai apie Maþosios Lietuvos senosios 

raðtijos ir spaudos darbuotojus“, 

Knygotyra 25(32), 1998, 454–456. 

4 Elizabeth Novickas, „The printer and the 

scholar: the making of Daniel Klein’s 

Grammatica Litvanica“, ALt 6, 2004, 17–42. 

5 Vac[lovas] Birþiðka, Lietuviø bibliografija 

XVI–XVIII amþ., Kaunas: Ðvietimo Ministerijos 

Knygø Leidimo Komisija, 1924, 

2–15. 0 0 0 

6 Maurycy Stankiewicz, Studya bibliograficzne 

nad literaturà litewskà 2. Bibliografia litewska 

od 1547 do 1701, Kraków: Ksiægarnia 

G. Gebethnera i Spólki, 1889, 1–23. 


priraðyta „øð. ã.“, prie kitø nëra jokiø nuorodø 7 . Kai kuriose naujausiose bibliografijose 

ir kataloguose senøjø spaudiniø ðriftas visai nenurodomas 8 . 

XIX amþiuje iðëjusiose knygose ir straipsniuose, nagrinëjusiuose spaudos ir 

spaustuviø istorijà, XVI amþiaus leidiniø ðriftas daþniausiai apibûdinamas kaip 

gotikinis arba antikvinis 9 . Gausiai lietuviðkø knygø faksimilëmis iliustruotame 

Eduardo Volterio straipsnyje, paskelbtame 1903 metais Peterburge 10 , irgi tenurodoma, 

kad visi lietuviðki XVI amþiaus veikalai, kaip ir to laikotarpio lenkiðki, 

„íàáðàíû íºìåöêî-ãîòè÷åñêèìè áóêâàìè“. Ðiame ir vëlesniuose XX pirmoje pusëje 

publikuotuose kitø autoriø darbuose á spaudos raidà paprastai þiûrima kaip 

á literatûros ir kultûros istorijos reiðkiná 11 , o ið knygos dizaino elementø daþniausiai 

apraðomas antraðtinis puslapis, frontispisas, inicialai, vinjetës, nurodomas formatas, 

lankø ir puslapiø skaièius. 

Daugiau dëmesio senøjø lietuviðkø knygø ðriftams skiriama Viliaus Uþtupo 

straipsnyje „Lotyniðkojo ðrifto ásigalëjimas lietuviø poligrafijoje“, monografijoje Lietuvos 

spaustuvës ir kartu su Antanu Buraèu parengtoje knygoje Senieji Lietuvos spaudmenys. 

XVI–XVIII amþiaus faksimilës 12 . Pastarojoje autoriai siekë apþvelgti bendrà 

XVI–XVIII amþiaus ðriftø raidà ir iliustruoti jà faksimilëmis, parodyti kaitos tendencijas, 

modernëjimà veikiant europinei spaudai, bet nekëlë uþdavinio detalizuoti 

konkreèiø spaustuviø ir spaudiniø ðriftø – tam reikia specialiø tyrimø. 

Svarbiausiu LDK spaudos evoliucijos poþymiu tiek Uþtupas (1975, 132–143; 

1998, 55–58), tiek Buraèas ir Uþtupas (2004, 19) laiko palaipsná spaustuviø perëjimà 

nuo gotikinio ðrifto prie antikvos. Á ðá perëjimà þiûrima kaip á paþangos kelià 

ir nuolat sekama, ar spaudiniuose yra ir kiek yra antikvos. Taèiau didþioji dauguma 

XVI–XVII amþiaus lietuviðkø knygø tiek Maþojoje, tiek Didþiojoje Lietuvoje bu- 

7 Ñ[èëâåñòðú] Áàëòðàìàéòèñú, Ñïèñîêú ëèòîâñêèõú 

è äðåâíå-ïðóññêèõú êíèãú, èçäàííûõú 

ñú 1553 ïî 1903 ãîäú, Ñ.-Ïåòåðáóðãú: 

Òèïîãðàôiÿ Â. Áåçîáðàçîâà è 

Êîìï., 1904, 1–5. 

8 Plg. K[onstancija] Èepienë, I[rena] Petrauskienë, 

Vilniaus akademijos spaustuvës leidiniai 

1576–1805. Bibliografija, Vilnius: Lietuvos 

TSR Mokslø Akademijos Centrinë 

biblioteka, 1979; Vilniaus universiteto bibliotekos 

paleotipai. Katalogas, sudarë Nojus 

Feigelmanas, Irena Daugirdaitë, Petras 

Raèius, Vilnius: Lietuviø literatûros ir 

tautosakos institutas, 2003 ir kt. 

9 Plg. Jerzy Samuel Bandtkie, Historya drukarn 

w Krolestwie Polskiem i Wielkiem Xiæstwie 

Litewskiem jako i w kraiach zagranicznych, 

w których Polskie dzieùa wychodziùy 

1–3, W Krakowie: w drukarni Jozefa Mateckiego, 

1826. 

10 Ý[äóàðäú] Âîëüòåðú, „Ëèòîâñêàÿ ïå÷àòú 

âú XVI âºêº“, Ïå÷àòíîå èñêóññòâî, Ñ.-Ïåòåðáóðãú: 

Èçäàòåëú I. I. Ëåìàíú, 1903 

ìàðòú, 191–196. 

11 Plg. dar Vyt[autas] Alantas, „Vilniaus 

Akademijos spaustuvë 1583–1803“, Lietuvos 

þurnalistø sàjungos metraðtis 3, 1940, 

17–19; Wùadysùaw Abramowicz, Piúmiennictwo 

i ksiàýka na Litwie, Wilnius: 

Pañstwowe wydawnictwo literatury politycznej 

i naukowej, 1957; A[ëåêñàíäð] 

Àíóøêèí, Íà çàðå êíèãîïå÷àòàíèÿ â 

Ëèòâå, Âèëüíþñ: Mèíòèñ, 1970, 34–47. 

12 Vilius Uþtupas, „Lotyniðkojo ðrifto ásigalëjimas 

lietuviø poligrafijoje“, Knygotyra 

5(12), 1975, 132–143; Vilius Uþtupas, Lietuvos 

spaustuvës. 1522–1997, Vilnius: Viliaus 

Uþtupo leidykla, 1998, 55–58; Antanas 

Buraèas, Vilius Uþtupas, Senieji Lietuvos 

spaudmenys. XVI–XVIII amþiaus faksimilës, 


institutas, 2004. 




vo iðspausdinta ne antikva, o gotikiniu ðriftu. Antikva jose vartota tik kaip teksto 

iðskiriamasis ðriftas (apie terminus þr. 1.). Didesnëse LDK spaustuvëse lietuviðkas 

knygas rinkti antikva pradëta tik XVII amþiaus antroje pusëje, maþesnëse – XVIII 

amþiuje. Iki tol ji tevartota tiktai antraðtëms, lotyniðkoms pratarmëms ir kai kuriems 

þodþiams pagrindiniame tekste iðskirti. Maþojoje Lietuvoje gotikinis ðriftas iðsilaikë 

iki Antrojo pasaulinio karo. 

Taigi lietuviðki spaudiniai minëtame Uþtupo straipsnyje ir abiejose knygose 

vertinami ne pagal pagrindiná, o pagal „periferiná“ ðriftà, todël objektyvi visuma 

nepateikiama. Tai pasakytina tiek apie atskiras knygas, tiek apie bendrà ðrifto 

raidos charakteristikà, ypaè XVI–XVII amþiuje. Gotikinis ðriftas vadinamas konservatyviu 

ir archajiðku. Net apibûdinant pirmàjà LDK lietuviðkà knygà – Daukðos 

Katekizmà (1595) – sakoma: „Artëjant prie ðimtmeèiø ribos baþnytiniuose leidiniuose 

vis dar tæsiama konservatyvi gotiðkø spaudmenø tradicija“ (Buraèas, Uþtupas 

2004, 102). 

Pirmøjø lietuviðkø knygø gotikinio ðrifto rûðys þodynuose, þinynuose ir enciklopedijose 

ávardijamos skirtingai. Antai 1997 metais iðëjusiame enciklopediniame 

þodyne Knygotyra 13 Maþvydo Katekizmo ðriftas nusakomas dvejopai: 1) buvo iðspausdintas 

„fraktûra (su antikvos elementais)“ (KEÞ 118); 2) iðspausdintas „ðvabacheriu“ 

(KEÞ 360). Naujoji Buraèo ir Uþtupo knyga irgi pasëjo nemaþai abejoniø. 

Komentarai po faksimilëmis joje suformuoja vaizdà, kad lotyniðkosios abëcëlës 

knygos XVI–XVIII amþiuje tiek LDK, tiek Maþojoje Lietuvoje buvo spausdinamos 

arba antikva, arba ðvabachu. Jokia kita gotikinio ðrifto rûðis – nei rotunda, nei 

fraktûra – komentaruose neminima. 

Ðio straipsnio tikslas – apþvelgti gotikinio ðrifto raidà lietuviðkuose XVI amþiaus 

spaudiniuose, nustatyti pagrindinius raidos etapus, ðriftø sàsajas Maþojoje ir Didþiojoje 

Lietuvoje, ávertinti ðrifto átakà ortografijos principams. Analizuojant XVI– 

XVIII amþiaus lietuviðkø knygø ðriftus, stengiamasi atkreipti dëmesá ir á kai kuriuos 

netikslumus ir dviprasmybes, atsirandanèias dël iðsamesniø studijø stygiaus, ir, 

þinoma, norima dar kartà priminti, kad ði daugeliui humanitariniø mokslø svarbi 

sritis per maþai tiriama 14 . 

Vis dar ávairuojanti terminija 15 , skirtinga klasifikacija verèia pirmiausia apibrëþti 

svarbiausias sàvokas ir bent trumpai apibûdinti gotikinio ðrifto rûðis bei raidà XV– 

XVI amþiuje 16 . 

13 Knygotyra. Enciklopedinis þodynas, redaktorius 

Feliksas Jukna, Vilnius: Alma littera, 

1997 (toliau – KEÞ). 

14 Straipsnyje neanalizuojami ðriftø dydþiai. 

Senuosius jø pavadinimus þr. Hornschuch’s 

Orthotypographia 1608, edited and 

translated by Phillip Gaskell, Patricia 

Bradford, Cambridge: The University Library, 

1972; Domas Kaunas, Maþosios Lietuvos 

knyga. Lietuviðkos knygos raida. 1547– 

1940, Vilnius: Baltos lankos, 1996, 86, 88. 

15 Ið lietuviðkø knygø apie bendràjà ðriftø istorijà, 

be Uþtupo darbø, dar minëtini: 

St[asys] Braðiðkis, Raðtas. Jo mokymo naujieji 

keliai ir 19 rankos raðto pavyzdþiø, Ðiauliai: 

„Kultûros“ bendrovë, 1922; Levas 

Vladimirovas, Knygos istorija, Vilnius: 

Mokslas, 1979 ir kt. 

16 Dëkoju Vilniaus dailës akademijos profesoriui 

Albertui Gurskui uþ konsultacijas ir 

leidimà naudotis asmenine biblioteka. 


1. SPAUSDINTINIS ÐRIFTAS PAGAL PASKIRTÁ. Senosiose knygose, 

kaip ir dabartinëse, paprastai bûdavo derinami keliø stiliø ðriftai: pagrindiniam 

tekstui pasirenkamas vienoks, o antraðtëms, reikðmingoms teksto vietoms (citatoms, 

Dievo ir ðventøjø vardams), kita kalba raðomiems þodþiams, marginalijoms bei 

komunikaciniams knygos elementams – kitoks. Spausdintiná ðriftà pagal paskirtá 

Lietuvoje áprasta skirstyti á: 1) tekstiná; 2) antraðtiná; 3) akcidentiná 17 . Laikantis tokio 

skirstymo suprantama, kad tekstiniu ðriftu spausdinamas pagrindinis leidinio tekstas, 

antraðtiniu – antraðtës, akcidentiniu – skelbimai, diplomai, etiketës ir pan. 

Kadangi antraðèiø ir teksto iðskiriamasis ðriftas senuosiuose spaudiniuose daþnai 

sutampa, ðiame straipsnyje laikomasi leidinyje Lexikon der Buchkunst und Bibliophilie 

siûlomos klasifikacijos: 1) tekstinis ðriftas (vok. Werckschrift, anksèiau vadintas 

Brotschrift); 2) teksto iðskiriamasis (vok. Auszeichnungsschrift); 3) akcidentinis 

(vok. Akzidenzschrift); 4) plakatinis (vok. Plakatschrift) 18 . Kalbant apie senàsias lietuviðkas 

knygas, þinoma, svarbiausi pirmieji du. 

Pagrindiniu knygos ðriftu ðiame straipsnyje laikomas tekstinis ðriftas. Su pagrindiniu 

nesutampantis kito garnitûro ðriftas, kuriuo daþniausiai renkamos antraðtës, 

á tekstà áterpti kitø kalbø þodþiai, svarbûs ar, atvirkðèiai, pagalbiniai fragmentai, 

vadinamas teksto iðskiriamuoju ðriftu. Teksto iðskiriamajam ðriftui priskirtinas 

ir pratarmiø ðriftas, nes jis daþniausiai skiriasi nuo pagrindinio ir sutampa 

su vienu ið iðskiriamøjø ðriftø. 

Visas to paties stiliaus, bet ávairaus dydþio, pasvirimo ir kontrastingumo spausdintinio 

ðrifto komplektas vadinamas garnitûru (pranc. garniture ‘komplektas’) (Lexikon 

150; DÞ 136). 

2. ÐRIFTØ RÛÐYS PAGAL STILISTIKÀ. Ðriftø klasifikacija ávairiose valstybëse 

ir skirtingais laikotarpiais nevienoda 19 . Jie skirstomi pagal atsiradimo laikà 

ir stilistikà: linijø storá, iðkeltiniø ir nuleistiniø ilgá, tarpus tarp raidþiø ir þodþiø, 

pasvirumà bei reljefà, viduriniosios juostos raidþiø aukðèio ir ploèio santyká, iðoriniø 

raidës linijø tolygumà (Juda 2001, 18). 

Lotynø abëcëlës pagrindu paremtà gotikos stiliaus rankraðtiná raðtà, galutinai 

susiformavusá Europoje XIII amþiuje, Lietuvoje áprasta vadinti gotikiniu, arba gotiðkuoju, 

raðtu. Tiek rankraðtiniam raðtui, tiek pagal jo pavyzdá sukurtam spausdintiniam 

ðriftui bûdingos vertikalios, siauros, storø lauþtiniø linijø raidës. Gotikinio 

ðrifto antipodu laikomi lotyniðkieji ðriftai (DÞ 31, plg. Vladimirovas 1979, 170). 

Jiems priskiriama antikva ir kursyvas. Ðioms ðrifto rûðims bûdingas pagrindiniø 

17 Dailës þodynas, ats. redaktorë Jolita Mulevièiûtë, 

Vilnius: Vilniaus dailës akademijos 

leidykla, 1999, 412 (toliau – DÞ); 

KEÞ 346. 0 0 0 

18 Lexikon der Buchkunst und Bibliophilie, hrsg. 

von Karl Klaus Walther, Leipzig: VEB bib- 

liographisches Institut Leipzig, 1987, 146 

(toliau – Lexikon). 

19 Apie ðriftø klasifikacijos istorijà, kriterijus 

ir problemas þr. Maria Juda, Pismo drukowane 

w Polsce XV–XVIII wieku, Lublin: 

Wydawnictwo Universytetu Marii Curie- 

Skùodowskiej, 2001, 23–53 ir lit. 




aidës elementø proporcingumas, aiðkumas, apvalûs kontûrai, plonos linijos. Kadangi 

antikvos ðriftais pirmiausia spausdinti lotyniðki graikø ir romënø klasikø 

raðtai, ðie ðriftai imti vadinti klasikiniais, arba lotyniðkaisiais, ðriftais (Uþtupas 

1975, 135). 

Lietuvoje paprastai skiriamos 4 arba 5 gotikinio ðrifto rûðys. Dailës þodyne nurodomos 

penkios: 1) bastårda, 2) fraktûrä, 3) rotanda, 4) ðvöbachas, 5) tekstûrä (DÞ 

144), o Knygotyroje – keturios: 1) tekstûrä; 2) fraktûrä; 3) ðvöbacheris, 4) gòtiðkoji 

antikvä (KEÞ 118; rotunda KEÞ 318 pateikiama atskirai ir apibûdinama kaip „suapvalintas 

gotiðkasis fraktûros atmainos ðriftas“). 

Lenkø literatûroje skiriamos 4–6 gotikinio spausdintinio ðrifto rûðys: 1) tekstûra; 

2) rotunda; 3) gotikinë antikva; 4) ðvabachas; 5) fraktûra 20 . Kai kurie tyrëjai gotikinës 

antikvos gotikiniam ðriftui nepriskiria (plg. Juda 2001, 19–20), kiti prie penkiø 

minëtøjø dar prideda bastardà 21 . Ðvabachas ir fraktûra, atsiþvelgiant á atsiradimo 

laikà ir stilistikos kaità, traktuojami kaip postgotikiniai (lenk. postgotycki, neogotycki; 

Juda 2001, 19–20, 339). 

Vokieèiø literatûroje ðriftai daþniausiai skirstomi á: 1) apvaliuosius (vok. runde 

Schriften); 2) lauþytuosius (vok. gebrochene Schriften); 3) svetimuosius (graikø, hebrajø, 

arabø, kirilikos ir kt.) (Lexikon 146). Apvaliesiems ðriftams priskiriamos visos 

antikvos ir kursyvo rûðys, o lauþytiesiems – tekstûra (vok. Gotisch) rotunda (vok. 

Rundgotisch), ðvabachas (vok. Schwabacher) ir fraktûra (vok. Fraktur). Reikia atkreipti 

dëmesá á tai, kad vokieèiø literatûroje gotikiniu ðriftu daþnai vadinamas tik ankstyvasis 

spausdintinis ðriftas tekstûra 22 , tuo tarpu Lietuvoje terminas gotikinis ðriftas 

vartojamas visoms gotikinio stiliaus ðrifto rûðims ávardyti. Vokieèiø literatûroje, 

kaip minëta, apibendrintas terminas daþniausiai yra lauþytasis ðriftas. 

Ðiek tiek painiavos kelia anksèiau dviem reikðmëmis vartotas terminas fraktûra: 

1) plaèiàja – kaip gotikinis raðtas ir ðriftas apskritai 23 ; 2) siauràja – kaip tam tikra 

gotikinio ðrifto rûðis. Dabartinëje literatûroje fraktûros terminas suprantamas siauràja 

prasme. 

20 Andrzej Tomaszewski, Leksykon pism drukarskich, 

Warszawa: Wydawnictwo 

Krupski i S-ka, 1996, 184–185. 

21 Encyklopedia wiedzy o ksiàzce, redakcja naczelna: 

Aleksander Birkenmajer [et al.], 

Wrocùaw: Ossolineum, 1971, 1249–1250. 

22 Plg. Albert Kapr, Deutsche Schriftkunst. Ein 

Fachbuch für Schriftschaffende. Versuch einer 

neuen historischen Darstellung, Dresden: 

VEB Verlag der Kunst, 1955, 93: „Die 

Gruppe der gebrochenen Schriften umfaßt 

die Gotisch, Die Rundgotisch, die Schwabacher 

und die Fraktur“; Hans Peter Willberg, 

Wegweiser Schrift, Mainz: Verlag Hermann 

Schmidt, 2001, 76. 

23 Plg. Carl Faulmann, Das Buch der Schrift 

enthaltend die Schriftzeichen und Alphabete 

aller Zeiten und aller Völker des Erdkreises, 

Wien: Druck und Verlag der Kaiserlich- 

Königlichen Hof- und Staatsdruckerei, 

1880, 205, 209, 208, 227; Braðiðkis 1922, 

20; Abramowicz 1957, 19–20: „Na zachodzie 

w XV wieku byùy szczególnie rozpowszechnione 

dwa style pisma ùaciñskiego 

– antykwa (wskrzeszona minuskuùa karoliñska) 

i fraktura (pismo gotyckie). Przy 

czym fraktura, która utrzymaùa siæ w 

Niemczech w odmianie zwanej szwabachà, 

przeszùa do Polski, a stàd rozpowszechniùa 

siæ po Litwie“. 


1 pav. Hans Peter Willberg, Wegweiser Schrift, 2001: tipiðkos tekstûros, 

rotundos, ðvabacho ir fraktûros raidës; 

Alberto Gursko asmeninë biblioteka 

2.1. GOTIKINIO ÐRIFTO RÛÐYS. Ðiame straipsnyje gotikinis ðriftas skirstomas 

á 4 rûðis: 1) tekstûrä; 2) rotanda; 3) ðvöbachas, arba ðvöbacheris; 4) fraktûrä, 

taigi laikomasi vokieèiø literatûroje áprasto skirstymo, tik terminas gotikinis ðriftas 

suprantamas kaip apibendrintas ir netaikomas vien tekstûrai. Tai labai dìdelës 

ðriftø grupës, turëjusios daug variantø ir tarpiniø formø. 

Gotikinio ðrifto rûðys paprastai atpaþástamos pagal maþosios formà, taèiau 

norint atskirti pereinamàsias formas, svarbu lyginti ir kitas raides (þr. 2.1.1.–2.1.4.; 

plg. 1 pav.). 

2.1.1. TEKSTÛRA. Tekstûra (lot. textura ‘audimas, pynimas’) pirmà kartà iðleista 

vadinamoji Johanno Gutenbergo 42 eiluèiø Biblija. Tekstûros prototipas – 

rankraðtiniø knygø raðtas. Veikiant gotikos architektûrai, karolingø minuskulo rai- 




dës XI–XII amþiuje siaurëjo, leñktosios linijos virto kampuotomis, vidurinioji juosta 

darësi aukðtesnë, ëmë dominuoti virðutiniosios ir apatiniosios atþvilgiu. Ið ðio 

ankstyvojo gotikinio raðto XII amþiaus pabaigoje ðiaurës Prancûzijos vienuolynuose 

iðsirutuliojo tekstûra 24 . Kadangi pagrindinë literatûra – lotyniðka Biblija ir liturginës 

knygos – vienuolynø skriptoriumuose raðytos daugiausia tekstûra, ji tapo 

pavyzdþiu ir pirmiesiems spaustuvininkams. 

Spausdintinës tekstûros maþoji kampuota, jos ðoninës linijos nelenktos, 

lauþtos pereinant nuo áþambaus pagrindo prie vertikalës tiek virðuje, tiek apaèioje 

(plg. 1 pav., þr. Juda 2001, 73). Maþoji susideda ið dviejø daliø (kaip dabartinë 

antikvinë nekursyvinë , plg. Juda 2001, 65), ir neturi nuleistiniø, baigiasi 

ties pagrindine linija (plg. Juda 2001, 75). Kitø raidþiø iðkeltinës ir nuleistinës 

neilgos, linijos storos, vertikaliø galai rombo formos, tarpai tarp þodþiø ir eiluèiø 

maþi, daug ligatûrø, dël to teksto visuma primena tankø audiná (Korger 1972, 90). 

Lietuviðkuose spaudiniuose tekstûra nevartota. 

2.1.2. ROTUNDA. Italijoje ir Ispanijoje tekstûra kaip raðtas laikësi neilgai – 

XIV amþiaus pabaigos rankraðèiuose jà iðstûmë lotyniðkajai raðto tradicijai artimesnë 

rotunda (lot. rotundus ‘apvalus’). Kiek vëliau ji kurá laikà buvo vyraujanèiu raðtu, 

paskui ir ðriftu visoje Europoje 25 . Tai suapvalintas gotikinis raðtas, atsiradæs Italijoje 

XIII amþiuje ir tapæs pereinamàja forma nuo gotikinio prie antikvinio raðto. Rotunda 

– seniausias Italijos spausdintinis ðriftas. Vëliau sukurta daug atmainø, paplitusiø 

toli uþ Italijos, XV–XVI amþiuje vartotø Vokietijoje, Anglijoje, Lenkijoje (Korger 

1972, 90). 

Vokietijoje ðios rûðies ðriftu Augsburgo spaustuvininkas Güntheris Zaineris 

spausdino jau 1472 metais 26 . Lenkijoje rotunda pirmà kartà pasirodë 1473-iaisiais 

Krokuvos spaustuvininko Kaspero Staube’s spaustuvëje, taèiau tipiðkø formø ágavo 

XVI amþiaus pradþioje Krokuvos spaustuvininko Kaspero Hochfederio leistose 

knygose (Juda 2001, 63, 96–97, 339). Iki XVI amþiaus treèiojo deðimtmeèio vidurio 

rotunda buvo pagrindinis lenkø spausdintinis ðriftas – ið pradþiø ja rinktas ir 

tekstas, ir antraðtës, vëliau – tik antraðtës (Juda 2001, 82, 95–98, 339). Rotunda 

vartota ir Karaliauèiaus spaustuvëse (þr. 3.). 

Rotundos möþosios raidës ið dalies suapvalintos. Rotundai, kaip ir tekstûrai, 

bûdingos storos vertiköliosios linijos, trumpos iðkeltinës bei nuleistinës ir atitinkamai 

aukðta vidurinioji juosta, taèiau rotundos raidës platesnës ir apvalesnës. 

Nors rotundoje irgi daug ligatûrø, bet ji lengviau skaitoma negu tekstûra (Korger 

24 Hildegard Korger, Schrift und Schreiben, 

Leipzig: VEB Fachbuchverlag, 1972, 90; 

Kapr 1955, 33–35. 

25 Hans Jensen, Die Schrift in Vergangenheit 

und Gegenwart, Berlin: VEB Deutscher Verlag 

der Wissenschaften, 1969, 532. 

26 Handbücher zur Sprach- und Kommunikationswissenschaft 

10.1. Schrift und Schriftlichkeit. 

Ein interdisziplinäres Handbuch internationaler 

Forschung, hrsg. von Hartmut 

Günther, Otto Ludwig, Berlin; New York: 

de Gruyter, 1994, 214, 216. 


1972, 90). Maþoji suapvalinta deðinëje pusëje virðuje ir kairëje pusëje apaèioje, 

o lauþtinës linijos iðlaikytos deðinëje pusëje apaèioje ir kairëje pusëje virðuje 

(plg. 1 pav.; þr. Juda 2001, 89). Maþoji , kaip ir tekstûroje, susideda ið dviejø 

daliø, tik virðutinioji didesnë uþ apatiniàjà (Juda 2001, 82; Kapr 1955, 35). Raidës 

ir irgi be nuleistiniø (plg. Juda 2001, 91), vertikalës nesibaigia rombo 

formos antgaliais, primena arabiðkà skaitmená . Dìdþiosios raidës artimos 

antikvai (Kapr 1955, 94). 

2.1.3. ÐVABACHAS. Ðvöbachas, arba ðvöbacheris 27 , – vokieèiø ankstyvojo 

Renesanso ðriftas, atsiradæs XV amþiaus viduryje ið frankiðkosios bastardos raðto. 

Ðá raðtà iðpopuliarino kanceliarijø raðtininkai ir pirkliai: jiems buvo aktualu raðymo 

greitis, lengvas skaitomumas, todël labiau uþ tekstûrà tam tiko kiek skubota, bet 

lankstesnë ir paprastesnë bastarda; skirtinguose regionuose ji ágavo savitø bruoþø 

(Kapr 1955, 47–48, 54–55). Pagal bastardos raðtà buvo kuriami ir spausdintiniai 

bastardos ðriftai. 

Ðvabachas plito ið Nürnbergo ir Augsburgo. XVI amþiaus pradþioje vidutiniuose 

ir maþuose Vokietijos miestuose atsirado daug spausdintiniø ðvabacho stiliaus 

ðriftø. Nafjos, tvirtos ir dràsios formos atitiko reformoms nusiteikusiø visuomenës 

sluoksniø estetiná skoná (Kapr 1955, 48). Ðvabachas ypaè pamëgtas per Valstieèiø 

karà (1525). XVI amþiaus pirmàjá ketvirtá ðis ðriftas buvo pats populiariausias, juo 

plito tûkstanèiai skrajuèiø su socialiniais ir religiniais reikalavimais. Tekstûra ir 

rotunda, kaip lotyniðkø Biblijø ir liturginiø knygø ðriftas, prasidëjus kovai su 

Romos katalikø popieþiaus institucija, buvo pamaþu iðstumiamos (Kapr 1955, 47– 

48). Ðvabachas iðplito daug plaèiau nei tekstûra ir rotunda tiek chronologiniu, tiek 

teritoriniu atþvilgiu. 

Lenkijoje ðvabachas, dar labai artimas bastardai, pasirodë 1492 metais Marienburge 

(lenk. Malbork), Jakobo Karweysso spaustuvëje, o tipiðkø formø – 1522-aisiais 

Krokuvoje, Floriano Unglerio spaustuvëje; ið pradþiø juo rinktos antraðtës, paskui 

ir tekstas (Juda 2001, 111, 339). Ðvabachas buvo populiarus keletà amþiø tiek 

Maþojoje, tiek Didþiojoje Lietuvoje (þr. 3.–4.). 

Tipiðkomis ðvabacho raidëmis laikomos , , , ir (plg. 1 pav.). 

Maþoji virðuje ir apaèioje smaila, ðoninës linijos apvalios (Kapr 1955, 94; Juda 

2001, 104). Maþoji sudaryta nebe ið dviejø daliø kaip tekstûros ir rotundos, o 

ið vienos (panaðiai kaip dabartiniame kursyve, plg. ir ; þr. Juda 2001, 114). 

Iðsiskiria ðvabachas ir maþàja : virðuje deðinëje pusëje linijos sukryþiuojamos 

(Kapr 1955, 48, 94; Juda 2001, 118). Ilgoji ir su nuleistinëmis (Juda 2001, 

98–113). 

27 Jo pavadinimo kilmë nëra iki galo iðaiðkinta. 

Manoma, kad ið frankø vietovës 

Schwabacho kilæs spaustuvininkas pradë- 

jo ðá ðriftà naudoti Nürnberge, o ið èia 

jis plito á Augsburgà ir toliau (Kapr 

1955, 48). 0 0 0 




Ðvabachas palyginti aiðkus ir lengvai skaitomas. Tam turi átakos ilgesnës nei 

tekstûros ir rotundos iðkeltinës bei nuleistinës, þemesnë vidurinioji juosta (x linija), 

didesni tarpai tarp raidþiø ir þodþiø, maþiau ligatûrø. Ryðkûs bruoþai, stabilumas, 

lenktø bei tiesiø linijø dermë, didþiøjø ir maþøjø raidþiø harmonija darë ðriftà 

patrauklø. Funkcionavo daug variantø, ið jø svarbesni Aukðtutiniojo Reino (vok. 

Oberrheinische) ir Wittenbergo ðvabachas (Korger 1972, 89). 

2.1.4. FRAKTÛRA. Fraktûra (lot. fractura ‘lûþis’) vadinama dar ir vokiðkuoju 

ðriftu (deutsche Schrift; Kapr 1955, 94, 48–49). Fraktûrai irgi bûdingos á bastardà 

panaðios kai kuriø maþøjø ir didþiøjø raidþiø formos. 

Spausdintinë fraktûra atsirado po tekstûros, bastardos ir ðvabacho permainingos 

kaitos. 1507–1510 metais benediktinø vienuolis ir kaligrafas Leonhardas Wagneris 

sudarë ðriftø pavyzdþiø rinkiná, kuriame buvo formø, vëliau pritaikytø leidþiant 

kaizerio Maksimiliano I maldaknygæ (1513). Jà Augsburge iðspausdino Hansas 

Schönspergeris spaudmenimis, pagamintais pagal Vincento Rocknerio eskizus 

(Kapr 1955, 48–49). Beveik tuo paèiu metu Nürnberge dirbo kitas ðrifto meistras – 

Hansas Neudörferis, pagal kurio eskizà Jeronimas Andrea (Hieronymus Andrä) pagamino 

fraktûrinius spaudmenis. Jais Nürnberge spausdinti vadinamieji Dürerio 

spaudiniai (1522, 1526, 1527) (Jensen 1969, 535; Kapr 1955, 49). Po Valstieèiø karo 

ypaè plito vadinamoji Wittenbergo fraktûra. Jos populiarumà, be abejo, lëmë Reformacijos 

pradininkø kultûrinë ir literatûrinë veikla (Kapr 1955, 51). Lenkijoje 

Schönspergerio variantas pasirodë 1521 metais Jano Hallerio spaustuvëje ir tapo 

dominuojanèiu ðriftu; Neudörferio ir Andrea fraktûra buvo ne tokia populiari (Juda 

2001, 133–137). 0 0 0 

Fraktûros möþosios raidës siauresnës ir grieþtesnës negu ðvabacho, bet didþiosios 

platesnës ir dekoratyvesnës (Korger 98, 101, plg. Juda 2001, 114–137). MaþÂsios 

ðoninë kairioji linija virðuje ir apaèioje lauþta, o deðinioji suapvalinta (plg. 1 

pav.), taèiau buvo formø, primenanèiø ðvabacho (þr. Juda 2001, 122). Kaip 

ir ðvabacho, fraktûros ilgoji ir su nuleistinëmis (þr. Juda 2001, 124). Maþøjø 

raidþiø iðkeltinës kai kuriuose variantuose baigiasi atsiðakojimais arba „snapeliais“. 

Kaip ir tekstûros, fraktûros raidþiø vertiköliosios linijos prasideda ir baigiasi 

rombo formos smaigaliais. Dìdþiosios raidës atpaþástamos ið tipiðkø uþraitø, vadinamø 

dramblio straubliais (vok. Elefantenrüssel; Kapr 1955, 94). Palyginti siaurø ir 

grieþtø maþøjø bei iðraiðkingø didþiøjø derinys fraktûrai suteikia dinamiðko ir 

prabangaus ðrifto áspûdá. 

Fraktûrà romaniðkuose kraðtuose, Nyderlanduose, Anglijoje, Lenkijoje, Didþiojoje 

Lietuvoje ir kitur nuo XVII amþiaus vidurio pamaþu iðstûmë antikva. Vokietijoje 

ir jos átakai priklausiusiuose kraðtuose ðriftø raida rutuliojosi kiek kitaip: fraktûra 

Baroko ir Klasicizmo epochose ágavo naujø formø ir buvo vartojama iki 1941-øjø, 

kol jà uþdraudë Hitlerio vadovaujami nacionalsocialistai. Ðriftø uþdraudimas – 

diktatûriniams reþimams bûdingas faktas. 

Fraktûra buvo ypaè populiari Maþojoje Lietuvoje (þr. 3.). 


2.2. LOTYNIÐKOJO ÐRIFTO RÛÐYS. Perëjimas nuo gotikinio raðto prie 

antikvos, gráþimas prie romënø ir karolingø epochos formø aiðkinamas ávairiomis 

prieþastimis: pasikeitusi raðomoji medþiaga (vietoj pergamento plintantis pigesnis 

popierius), permainos architektûros stiliuje, vietoj vienuolynuose veikusiø skriptoriumø, 

perraðinëjusiø religinius rankraðèius, prekybos miestuose atsiradæ profesionalûs 

skriptoriumai, greitam raðymui dël kampuotø formø netinkamas gotikinis 

raðtas ir kt. (Kapr 1955, 39–40). Svarbus veiksnys – senieji romënø áraðai, Italijoje 

matomi ant antikiniø architektûros paminklø. Ið Karolio Didþiojo laikø iðlikæ lotyniðki 

ir graikiðki rankraðèiai traktuoti kaip originalûs graikø ir romënø rankraðèiai. 

Taèiau praktiðkiems Renesanso epochos þmonëms lemiamos reikðmës galëjo turëti 

tai, kad karolingiðkuoju minuskulu galima greièiau raðyti, já lengviau skaityti. 

XV amþiuje jo pagrindu atsiradæs humanistinis minuskulas ir humanistinis kursyvas 

tapo pavyzdþiu spausdintinei antikvai ir kursyvui (Kapr 1955, 40). 

2.2.1. ANTIKVA. XV amþiaus antroje pusëje lotynø abëcëlës pagrindu sukurtas 

spausdintinis ðriftas vadinamas lotyniðkàja antikva arba tiesiog antikva (lot. 

antiqua ‘senovinë’). Jai bûdingi apvalûs kontûrai, pagrindiniø raidës elementø proporcingumas, 

aiðkumas, neaukðta vidurinioji juosta (x linija), ilgesnës negu gotikiniø 

ðriftø raidþiø iðkeltinës ir nuleistinës (þr. Juda 2001, 154–188). Antikva laikoma 

gotikinio ðrifto antipodu, istoriðkai skirstoma á Renesanso, Baroko ir Klasicizmo, o 

jos rûðys vadinamos kûrëjø arba spaustuvininkø vardais (DÞ 31). 

Pirmieji antikva spausdinti pradëjo pirmieji Italijos spaustuvininkai Konradas 

Sweynheimas ir Arnoldas Pannartzas nuo 1465-øjø, o Strasbûro spaustuvininkas 

Adolfas Ruschas – apie 1467-uosius. Taèiau lemiamas posûkis prasidëjo nuo 1470øjø, 

kai Venecijoje Nicolas Jensonas sukûrë antikvos variantà, tapusá pavyzdþiu 

vëlesniems (Kapr 1955, 40–41, 51). Antikvà ypaè iðpopuliarino Venecijos spaustuvininkai 

ir leidëjai Aldus Manucijus (Aldus Manutius) ir Petrus Bembo spausdindami 

knygas Fransesco Griffo ið Bolonijos iðraiþytais spaudmenimis 28 . Lenkijoje pirmieji 

venecijietiðka antikva pradëjo spausdinti Krokuvos spaustuvininkai Fabianas 

Ungleris ir Wolfgangas Lernas, o Nicolo Jensono antikva – Hieronimas Wietoras; 

ði iki XVI amþiaus devintojo deðimtmeèio Lenkijoje buvo vyraujantis antikvos variantas 

(Juda 2001, 340). 

Vokietijoje XV amþiaus antroje pusëje ir XVI pradþioje spausdintose knygose 

prieðprieða tarp gotikinio ðrifto ir lotyniðkojo formavosi pagal þanrus: teologinës ir 

juridinës knygos – literatûros paveldo ir tradicijø perdavëjos – buvo spausdinamos 

tekstûra ir rotunda, kitos – daþniausiai antikva (Kapr 1955, 46–47). Kilus Reformacijos 

judëjimui, dariusiam didelæ átakà ir spaudos plëtotei, atsirado nemaþai tarpiniø 

formø tarp gotikinio ðrifto atmainø ir antikvos, jos pradëjo varþytis su tekstûra 

ir rotunda, ðriftø raida pasidarë dinamiðkesnë. Antikva itin daþnai vartota kaip 

teksto iðskiriamasis ðriftas. 

28 Handbücher zur Sprach- und Kommunikationswissenschaft 

10.1. Schrift und Schrift- 

lichkeit. Ein interdisziplinäres Handbuch internationaler 

Forschung, 1994, 216–221. 




2.2.2. KURSYVAS. Tas pats Fransesco Griffo, Venecijos spaustuvininkui ir 

leidëjui Aldui Manucijui uþsakius, apie 1500-uosius pagal Italijos humanistinio 

kursyvo pavyzdþius sukûrë ir spausdintiná kursyvà (lot. cursivus ‘bëgantis’; 

spausdintinis kursyvas vadinamas ir italika) (Korger 1972, 112). Tai á deðinæ pasviræs 

ðriftas, panaðus á ranka raðytas raides. Pirmàjà knygà kursyvu iðspausdino 

Manucijus 1501-aisiais. Kursyvas ið pradþiø laikytas savarankiðku knygø ðriftu ir 

vertintas kaip vietà taupantis, taèiau XVI amþiaus pabaigoje jo paskirtis pasikeitë: 

kaip ir dabar, jis tapo daugiausia teksto iðskiriamuoju ðriftu (Kapr 1955, 41). Vokietijoje 

kursyvu pirmà kartà iðspausdinta 1525 metais neþinomo spaustuvininko 

spaustuvëje Baselyje (Kapr 1955, 51). Lenkijoje kursyvas pirmà kartà pasirodë 

1523 metais Wietoro spausdintose knygose; vëliau ávairiose ðalyse atsirado daug 

jo variantø, daþniausiai vadinamø kûrëjø vardais (plaèiau þr. Juda 2001, 188– 

221, 341). 0 0 0 

3. LIETUVIÐKØ XVI AMÞIAUS MAÞOSIOS LIETUVOS SPAUDI- 

NIØ ÐRIFTAS. XVI amþiuje Karaliauèiuje iðspausdinta 17 lietuviðkø knygø: 2 – 

Hanso Weinreicho, 3 – Jano Daubmanno, 12 – Georgo Osterbergerio spaustuvëje 29 . 

Visos knygos parengtos evangelikø liuteronø kunigø, iðleistos Prûsijos kunigaikðèio 

lëðomis. 

3.1. Jau minëta, kad pirmõsios lietuviðkos knygos – Maþvydo Katekizmo – ðriftas 

apibûdinamas skirtingai: kaip ðvabachas ir kaip fraktûra (plg. KEÞ 118 ir KEÞ 360). 

Vladimirovas (1979, 350) MþK ðriftus apraðo taip: „dvi kiek sudëvëtos gotiðkos 

fraktûros ðrifto garnitûros su antikvos, t. y. lotyniðko ðrifto, intarpais“. Buraèo ir 

Uþtupo leidinyje (2004, 19) sakoma, kad pirmoji Maþvydo knyga iðspausdinta 

„gotiðkuoju (ðvabacho) ðriftu, taèiau joje nemaþai ir antikvos elementø“ (plg. Uþtupas 

1975, 135). Ðie autoriai detalizuoja, kas surinkta lotyniðkàja antikva: pìrmosios 

dvi antraðtinio puslapio eilutës, lotyniðka pratarmë, pirmoji kiekvienos giesmës 

raidë, dìdþiosios raidës abëcëlëje, kai kurie antraðèiø þodþiai. 

Atkreiptinas dëmesys á tai, kad, be ðvabacho (tekstinio ðrifto), antikvos ir kursyvo 

(teksto iðskiriamojo ðrifto), MþK yra dar viena gotikinio ðrifto rûðis. Tai rotunda. Ji 

lieka nepaminëta, nors ðiuo ðriftu surinkta didþioji dauguma antraðèiø arba bent 

pìrmosios jø eilutës, taip pat pìrmosios kai kuriø pastraipø raidës, visas 26 puslapis 

(iðskyrus pirmàjà eilutæ ir kustodà), pusë 27 puslapio, t. y. visas Eucharistijos 

tekstas 30 . Rotunda Maþvydo Katekizme laikytina teksto iðskiriamuoju ðriftu (plg. 

2 pav.). Visus tris jame vartotus ðriftus galima matyti MþK 17, 25, 33 ir kt. 31 

29 Domas Kaunas, Maþosios Lietuvos spaustuvës 

1524–1940 metais, Vilnius: Mokslas, 

1987, 48–49. 0 0 0 

30 Rotundinë eilutë matyti Buraèo ir Uþtupo 

knygos priede esanèiame puslapyje, kuriame 

iðspausdinta lietuviðka abëcëlë 

(MþK 13 1 ), taèiau komentare apie tai nein- 

formuojama: „lietuviðko raidyno puslapis: 

didþiosios raidës lotyniðkos, kitas 

tekstas – gotiðkas“ (Buraèas, Uþtupas 

2004, 361). 0 0 0 

31 Daugiau rotundos pavyzdþiø þr. Vilniaus 

universiteto bibliotekos paleotipai, 2003. 


2 pav. MþK 18: tekstinis ðriftas – ðvabachas, 

teksto iðskiriamasis – rotunda; 

VUB: LR 5650 




Michalas Brensztejnas, apraðydamas MþK, atkreipia dëmesá á ðrifto átakà raðybai, 

kuri tiek lietuviø, tiek lenkø knygose formavosi priklausomai nuo gotikiniø 

spaudmenø: 

Pisownia jest wybitnie polska z maùà domieszkà niemieckiej, której wpùyw, razem 

z szcionkami gockiemi, odbiù siæ do pewnego stopnia i na ówczesnem drukarstwie 

polskiem. 32 

Bûtent spaudmenø ir nebuvimu aiðkinamas nosiniø balsiø [á] ir [ø] 

raðymas grafemomis ir 33 . Balsiai [à] ir [æ] þymëti raidëmis su skersine ðakele 

– ir , nes jie turëti tiek ðvabacho, tiek rotundos garnitûruose, vartoti 

lenkiðkuose spaudiniuose. MþK rotundinio spaudmens su skersine ðakele forma 

skiriasi nuo áprastos – rotundinë sudaryta ne ið dviejø daliø, o ið vienos, 

kad geriau iðsiskirtø skersinë ðakelë (panaði á dabartinæ kursyvinæ , tik tiesi), 

plg. d±nguµu MþK 23 6. 

Weinreicho spaustuvëje iðëjæs vienas ið Maþvydo Katekizmo ðaltiniø – paleotipams 

irgi priklausantis lenkiðkas Jano Seklucjano katekizmas Katechiµmv text proµti 

dla proµtego lvdv (1545) 34 – surinktas taip pat daugiausia rotunda. Ðvabachinë jame 

tik pratarmë, antroji ir tolesnës antraðèiø eilutës, kai kurios smulkesnës antraðtëlës 

ir aiðkinamieji fragmentai (plg. skyrius „O µwi±toµci oùthar¸a“ SeK 12, „Napominanie“ 

SeK 15 ir kt.). 

3.2. Ðiek tiek rotundos dar yra ir antrojoje Maþvydo knygoje Giesmë Ðv. Ambraziejaus 

(1549). Ði knygelë nedidelë – tekstas su gaidomis tesudaro 13 puslapiø, tad 

joje rotunda surinktos tik trys eilutës: MþGA 3(80) 1, MþGA 11(90) 4 ir MþGA 12(91) 19. 

Kaip ir Katekizme, rotunda – teksto iðskiriamasis ðriftas. Pagrindinis MþGA tekstas 

iðspausdintas ðvabachu. 

3.3. Pìrmosios dvi Maþvydo knygos – vieninteliai lietuviðki paleotipai. Abi 

iðspausdintos Hanso Weinreicho spaustuvëje, darbà Karaliauèiuje pradëjusioje 

1524 metais Sembos vyskupo Georgo von Polentzo kalëdinio pamokslo iðleidimu ir 

baigusioje apie 1553-iuosius 35 . Dvejais metais anksèiau uþ Maþvydo Katekizmà joje 

iðëjæ pirmieji du prûsø katekizmai Catechiµmus jn preüßniµcher µprach ( 1 1545; 2 1545) 36 

surinkti beveik iðtisai rotunda, taèiau Vytautas Maþiulis (1966, 35, 36) nurodo, kad 

32 Michal Brensztejn, „Druki litewskie. Studyum 

historyczno-statystyczne“, Przeglàd 

historyczny 3(1), 1906, 97. 

33 J[onas] Palionis, Lietuviø literatûrinë kalba 

XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 21. 

34 [Jan Seklucjan,] Katechiµmv text proµti dla 

proµtego lvdv wkrolewçv. 1.5.4.5 [Kolofone:] 

w Prvµkim Krolewçv wyciµniono w 

drvkarni Ian± Weynreicha (toliau – SeK). 

35 Apie Weinreicho veiklà þr. Paul Schwenke, 

Hans Weinreich und die Anfänge des Buch- 

drucks in Königsberg, Königsberg: Verlag 

von Ferd. Beyer’s Buchhandlung (Thomas 

& Oppermann), 1896. 

36 Catechiµmus jn preüßniµcher µprach \ vnd 

da gegen das deüdµche. 1.5.45. [Kolofone:] 

Gedruckt ¸u Kænigßberg jnn Preüµµen 

durch Hans weinreich. M. D. XIv; perspaudas: 

Vytautas Maþiulis, Prûsø kalbos 

paminklai, Vilnius: Mintis, 1966, 81–111. 


pirmasis prûsø katekizmas iðspausdintas „didesniu ir maþesniu ðvabacho ðriftu“, 

o antrojo ðriftas esàs toks pat kaip pirmojo. Vladimirovas (1979, 344–345) abiejø 

katekizmø ðriftus apibûdina panaðiai: pirmasis „iðspausdintas dviem ðriftais (didesniu 

ir maþesniu ðvabachu)“, o antrasis në kiek nesiskiriàs nuo pirmojo. 

Ið tiesø pagrindinis abiejø katekizmø ðriftas – tiek vokiðko teksto (lyginiame 

puslapyje), tiek prûsiðko (nelyginiame) – yra rotunda, o ðvabachas – tik teksto 

iðskiriamasis ðriftas (plg. 3 ir 4 pav.). Ðvabachinës tëra tik abiejø katekizmø pratarmës 

(tesudaranèios po du puslapius) ir kai kurios antraðtës. 

3.4. Vëlesnes Maþvydo knygas spausdino Johannas Daubmannas, 1553 metais 

Prûsijos kunigaikðèio Albrechto Brandenburgieèio pasikviestas ið Nürnbergo, 1564aisiais 

gavæs privilegijà bûti vieninteliu Prûsijos Kunigaikðtystës spaustuvininku ir 

knygø pardavëju, dirbæs Karaliauèiuje iki 1573-iøjø 37 . Jo spausdintose Maþvydo 

knygose rotundos nebëra. 

Treèiajame prûsø katekizme Enchiridion. Der Kleine Catechiµmus Doctor Martin 

Luthers, iðleistame irgi Daubmanno spaustuvëje 1561 metais 38 , ðis ðriftas taip pat 

nebevartojamas. Taèiau Daubmannas rotundos garnitûrà turëjo: ja surinktas lotyniðkas 

fragmentas matyti Daubmanno ðriftø kataloge, iðspausdintame 1572-aisiais 

(katalogo, saugomo GStA PK: XX EM, Abt. 139k, Nr. 47, Bl. 48–49, perspaudà þr. 

Kaunas 1996, 85). Tad rotunda, dar randama lietuviðkuose, prûsiðkuose ir lenkiðkuose 

paleotipuose, nuo XVI amþiaus vidurio Karaliauèiuje – jau nykstanti gotikinio 

ðrifto rûðis. 

3.5. Pirmasis lietuviðkas spaudinys, kuriame atsiranda fraktûros, – 1559 metais 

Daubmanno spaustuvëje iðleista Maþvydo Forma Chrikðtymo, taèiau pagrindinis jos 

ðriftas dar ðvabachas. Fraktûrinës tik antraðtës arba pìrmosios jø eilutës, taip pat 

pìrmosios pastraipø eilutës, o keliose vietose fraktûra surinktas ir pagrindinis tekstas, 

plg. MþF 4(96)–5(97), 19(111), 30(122), 35(127). Lotyniðkosios antikvos nedaug 

39 . Uþtupo (1975, 136) teigimu, þodis Chrikµtima antraðtiniame lape pirmà kartà 

lietuviðkose knygose iðspausdintas Nicolo Jensono antikva. 

3.6. Maþvydo Giesmiø Chrikðèioniðkø pirmojoje dalyje (1566) ðriftø sistema tokia: 

tekstinis ðriftas – ðvabachas, teksto iðskiriamasis – antikva bei fraktûra. Antikva 

surinkta lotyniðka pratarmë, pagrindiniame tekste iðskirti lotyniðki fragmentai (plg. 

MþG I 163–167, 194–197, 212–213), surinktos lotyniðkos antraðtës (plg. MþG I 152, 

159, 174–175, 203, 206, 209–213) ir viena lietuviðka (MþG I 227). 

37 [Friedrik Adolf Meckelburg,] Geschichte der 

Buchdruckereien in Königsberg, Königsberg: 

Hartungsche Hofbuchdruckerei, 1840, 

6–7, 49. 0 0 0 

38 ENCHIRIDION. Der Kleine Catechiµmus 

Doctor Martin Luthers, Teutµch vnd 

Preuµµiµch. Gedruckt ¸u Kænigsperg in 

Preuµµen durch Iohann Daubman. M. D. 

LXI; perspaudas: Maþiulis 1966, 113–246. 

39 Antikva surinktos dvi pìrmosios antraðtinio 

puslapio eilutës, dvi lotyniðkos Biblijos 

citatos MþF 2(94), du inicialai A ir K 

MþF 3(95), 26(118), þodis Nota paraðtëje 

MþF 3(95), 12(104). 0 0 0 




3 pav. Catechiµmus jn preüßniµcher µprach, 11545, 16: vokiðkas katekizmo tekstas 

surinktas rotunda, ðvabachu – tik smulkesniosios antraðtës; 

VUB: LR 1389 


4 pav. Catechiµmus jn preüßniµcher µprach, 11545, 17: prûsiðkas katekizmo tekstas 

surinktas rotunda, ðvabachu – tik smulkesniosios antraðtës; 

VUB: LR 1389 




Treèiajame prûsø katekizme (1561) pagrindinis tekstas – tiek vokiðkas (lyginiame 

puslapyje), tiek prûsiðkas (nelyginiame) – taip pat ðvabachinis. Ðis ðriftas vartotas 

ir marginalijoms, ir komunikaciniams knygos elementams rinkti, taèiau katekizme 

jau gana daug fraktûros. Ja iðspausdintas antraðtinis puslapis (iðskyrus þodá 

Enchiridion ir leidimo metus), vokiðka 14 puslapiø kunigaikðèio Albrechto Brandenburgieèio 

prakalba, vokiðka 6 puslapiø Abelio Vilio dedikacija ir dar vieno puslapio 

pamokymas, kaip reikia skaityti, taip pat palyginti ilgos pagrindinio teksto antraðtës 

(daþniausiai tai katekizmo klausimai ir katekizmo daliø pavadinimai), bet fraktûra 

– tik teksto iðskiriamasis ðriftas. Ðio katekizmo skirtingø këgeliø ðvabacho ir 

fraktûros derinys kartais ávardijamas taip pat netiksliai (plg. Maþiulis 1966, 38: 

„keturiø didumø ðriftas – ðvabacho“). 

3.7. Maþvydo Giesmiø Chrikðèioniðkø antrojoje dalyje (1570) situacija keièiasi ið 

esmës: èia pagrindinis ðriftas jau nebe ðvabachas, o fraktûra. Teksto iðskiriamasis 

ðriftas – antikva. Ja daugiausia surinktos lotyniðkos antraðtës (plg. MþG II 248, 254, 

260, 263, 267, 270 ir pan. ) ir lotyniðki fragmentai giesmëse (plg. MþG II 246, 250– 

251, 254–255, 300–305 ir pan.). Daug daþniau nei pirmojoje giesmyno dalyje antikva 

surinktos lietuviðkos antraðtës (MþG II 263, 267, 269, 270, 283, 298, 305, 309, 336, 

340, 346, 385, 422, 456–459, 461). 

Ðiame leidinyje vartojama ðiek tiek kursyvo, daþniausiai lotyniðkoms antraðtëms 

iðskirti (plg. MþG II 250–251, 258, 272, 321, 376 ir pan.), reèiau lietuviðkoms (MþG 

II 376, 380). 

Lietuviðkos, vokiðkos, retkarèiais ir lenkiðkos antraðtës spausdinamos ir fraktûra. 

Ðvabachas MþG II nebevartojamas, tad Karaliauèiuje leistø senøjø lietuviðkø 

knygø istorijoje 1570-ieji laikytini perëjimo nuo ðvabacho prie fraktûros metais. 

3.8. Ðvabacho nebëra ir Maþvydo Parafrazyje, kurá 1589 metais iðleido Jonas 

Bretkûnas kartu su Giesmëmis Duchaunomis, Kancionalu ir Kolektomis (apie jas þr. 

toliau). Parafrazio ðriftø sistema tokia: pagrindinis tekstas surinktas fraktûra, o 

antikva – tik dvi lietuviðkos antraðtës (MþP 135, 138) ir lotyniðka nuoroda Vel sic. 

(MþP 147), taigi antikva vartota kaip teksto iðskiriamasis ðriftas. 

3.9. Baltramiejaus Vilento Enchiridionà ir Evangelijas bei Epistolas (1579) spausdino 

Daubmanno þentas Georgas Osterbergeris, kilæs ið Frankijos ir dirbæs Karaliauèiuje 

iki 1602-øjø. Prûsijos kunigaikðtis jam ir jo ápëdiniams taip pat buvo 

suteikæs privilegijà vieninteliems Prûsijos Kunigaikðtystëje turëti spaustuvæ ir knygynà, 

laikyti knygriðá (Meckelburg 1840, 8–9). 1585 metais suteikta privilegija ápareigojo 

Osterbergerá spausdinti knygas korektiðkai ir tvarkingai, pardavinëti pagal 

nustatytà kainà, þiûrëti spaustuvës pajëgumo ir poreikiø 40 . 

40 Meckelburgas (1840, 8) pateikë citatà ið 

1585 metø privilegijos: „correct, µauber 

und auf reinem Papier drucken, nach der 

Taxe, die feµtgeµtellt werden wird, verkaufen 

und die Druckerei rüµtig, richtig und 

nothdürftig halten“. 


5 pav. EE 166: pagrindinis tekstas surinktas fraktûra, antraðtë – antikva; 

VUB: LR 1387 




6 pav. E 55: ávadinë skyriaus „Chrikµchtima Knigeles“ dalis surinkta ðvabachu, 

iðskyrus fraktûrinæ antraðtæ ir pirmàjà pastraipos eilutæ (E 551–8); VUB: sign. LR 1386 


1579 metais iðspausdintose Vilento knygose vyrauja fraktûra. Tuo tarpu Uþtupas 

(1975, 136) ir Buraèas bei Uþtupas (2004, 21) tvirtina, kad ðiuose leidiniuose 

tebedominuojàs ðvabachas: „1579 m. G. Osterbergerio spaustuvëje iðleistose B. Vilento 

knygose Enchiridion, Katechismas maþas [...] ir Euangelias bei epistolas [...] vyrauja 

gotiðkasis ðvabacho ðriftas, taèiau antraðtës, skyriø pavadinimai iðspausdinti lotyniðkuoju 

ðriftu“ (Buraèas, Uþtupas 2004, 21). 

Vilento Evangelijose bei Epistolose ðvabachas, galima sakyti, nevartojamas visai: 

pagrindinis tekstas surinktas fraktûra, pratarmë – kursyvu, antraðtës – antikva 

ir fraktûra (plg. 5 pav.). Iðimtis – ðvabachu surinkta keturiø eiluèiø pastaba, kokià 

evangelijà reikëtø skaityti, jei pasitaikytø 27 sekmadienis po Ðvè. Trejybës 

(EE 133 13–16). 

Enchiridione fraktûra iðspausdinti 58 puslapiai, o ðvabachu – tik 15. Ðvabachu 

èia rinktas pagalbinis tekstas: 1) áþanga (jos iðlikæ 6 puslapiai E 5–10); 2) skyriaus 

„Wençavoghima Knigeles“ ávadinë dalis (E 45–48); tolesnis tekstas, antraðtës 

ir pirmoji áþangos eilutë rinkta fraktûra (E 49–54); 3) skyriaus „Chrikµchtima 

Knigeles“ ávadinë dalis (E 55–59; plg. 6 pav.); tolesnis tekstas ir antraðtës – 

fraktûra (E 59–64). Taigi ðvabachas – tik teksto iðskiriamasis ðriftas. 

Atkreiptinas dëmesys á tai, kad Vilento knygose atsiranda raidþiø su lietuviðkose 

knygose iki tol beveik nevartotais diakritiniais þenklais: 1) graviu, akûtu, stogelio 

formos cirkumfleksu – , , ; 2) brûkðniu – . Diakritiniai þenklai ant 

daþniausiai þymi: 1) (i)â kamieno ávardþiø ir vardaþodþiø vienaskaitos kilmininko 

linksná, plg.: walnôs EE 49 7 41 ; S±µparós EE 1687; iµch tikròs º Tiewiµchkôs ir 

Deiwiµchkòs gieribes E 17 14; 2) kirèio vietà (i)â kamieno ávardþiø ir vardaþodþiø 

sutrumpëjusio vienaskaitos inesyvo formose, plg.: Ir paµwei= º ka iôs dukte tó paçô 

hadino EE 46 9–10; idanti iµch wiµµos µchir= º dies µtiprò wieró prieg tokio waikela µtowe= 

º tumbim E 56 24–26; 3) kirèio vietà sutrumpëjusio esamojo laiko treèiojo asmens 

formose, plg.: neno= º proµnai kalawije neµchò E 40 21; Welnas taipaieg baiµei º apie tatai 

dumò E 7 15–16; d¿lto pik= º tais paµtô E 57 6–7 42 . Diakritikai kilmininko ir sutrumpëjusio 

inesyvo formø galûnëse atlieka distinktyvinæ funkcijà: jie atskiria homografus, bet 

nebûtinai sutampa su tikruoju kirèiuotu skiemeniu ir priegaide 43 . 

41 Èia ir toliau remiamasi EE ir E elektroninëmis 

atvirkðtinëmis þodþiø formø 

konkordancijomis, kurias 1998 metais 

parengë Ona Aleknavièienë ir Vytautas 

Zinkevièius (programuotojas) Valstybinës 

lietuviø kalbos komisijos lëðomis pagal 

Lietuvos Respublikos valstybinës kalbos 

vartojimo ir ugdymo 1996–2005 metø 

programà; saugomos Lietuviø kalbos instituto 

Kalbos istorijos ir dialektologijos 

skyriuje, Senøjø raðtø duomenø bazëje, 

EE konkordancijos inventorinis Nr. K-2-2, 

E – Nr. K-2-3. 

42 Iðsamiau þr. Birutë Kabaðinskaitë, „Diakritiniai 

þenklai Baltramiejaus Vilento Enchiridione 

ir Evangelijose bei Epistolose 

(1579): , , , “, ðiame ALt 

tome, p. 55–61. 0 0 0 

43 Apie distinktyvinæ diakritikø funkcijà humanistinëje 

lotynø raðyboje ir poveiká seniesiems 

lietuviðkiems raðtams þr. Mindaugas 

Strockis, „Graikø ir lotynø kirèiavimo 

átaka lietuviø kirèio þymëjimui“, 

Blt 39(2), 2004, 289–307. 0 0 0 




7 pav. EE 6416: spaudmuo þodyje iô imtas ið antikvos garnitûro, 

plg. su þodyje çonai; 

VUB: LR 1387 

Kirèiuoti spaudmenys , , , tiek fraktûriniame, tiek ðvabachiniame 

rinkinyje (kaip minëta, jo kiek daugiau tik Enchiridione) imti ið antikvos garnitûro 

(plg. 7 pav.). EE daþniausias antikvinis (153x), retesnis (88x), reèiausias 

(37x); daþnumas panaðus ir E: – 62x, – 45x, – 12x. Ið viso 

su diakritikais EE ir E pavartota 398 kartus. 

Spaudmuo (EE – 641x, E – 47x ), þymintis daþniausiai daugiskaitos kilmininko 

formà (plg. ne= º wienû tû daiktu ne eµme werti E 23 22–24 1), ilgàjá [û] (plg. jûs 

EE 38 13; bûti EE 49 4; dûmos EE 54 1) ir kt., atitinka gotikinio ðrifto stiliø. 

Taigi Osterbergerio spaustuvë nei fraktûros, nei ðvabacho garnitûruose neturëjo 

Vilentui reikiamø spaudmenø, taèiau pirmà kartà lietuviðkos spaudos istorijoje 

atsiþvelgë á specifines lietuviø raðomosios kalbos ypatybes – homografø gausà – ir 

trûkstamus spaudmenis ákëlë ið antikvos ðrifto. Tikëtina, kad to pageidavo pats 

autorius. Tokios tradicijos Karaliauèiuje laikytasi ir XVII amþiuje spausdinant Jono 

Rëzos Psalterà Dovydo (1625), Danieliaus Kleino Gramatikà (1653) ir Kompendiumà 

(1654), Kristupo Sapûno ir Teofilio Ðulco Kompendiumà (1673), Johanno Rikovijaus 

giesmynà Naujos giesmiø knygos ir maldynà Maldø knygelës (1685) bei vëlesnes 

knygas. 

Ið antikvos imtas ir spaudmuo . Jis maþesnis uþ ðvabacho ir fraktûros 

raides, bet atitinka antikvos dydá, EE vartojamas lotyniðkuose antraðèiø þodþiuose 

(plg.: Euangelium Matth¿i XXI EE 1 16; Euangelium Luc¿ XXI EE 3 21; Epiµtola Hebr¿orum 

IX EE 51 18; IN DIE PVRIFICATIONIS º Mari¿, Epiµtola Malachi¿ III EE 38 8–9). Ðiuo 

spaudmeniu lietuviðkuose þodþiuose daþniausiai þymimas balsis [ë], reèiau [e . ] ir 

[e], plg.: vß µtala µ¿deia EE 161 17; S¿µkieteµi çonai EE 189 8; Ach ir b¿da ant yuµµu kakla 

E 2 13; d¿l teiµibes EE 180 17; µ¿k awineli EE 140 7; B¿s netiki tu EE 192 15; teiµibej¿ E 28 6. 

3.10. Jono Bretkûno knygose, iðleistose toje paèioje Osterbergerio spaustuvëje, 

spaudmenø rinkinys daug paprastesnis negu Vilento. Nebëra ne tik antikviniø , 

, , Vilento knygose daþniausiai þymëjusiø kilmininko linksná ir sutrumpëjusias 

formas, bet ir spaudmenø , 44 , 45 . 

44 BP spaudmuo pastebëtas tik dviejuose 

þodþiuose: bek²lliauient BP II 21 18 ir t²ip 

BP II 22 17 . 

45 BP spaudmuo rastas tik vienà kartà 

kaip abreviatûra: Idant º praµti ¸mones / 

iµch permanamuiu daiktu tatai paiûk= º tu 

iµchmokti BP I 244 9–10 . 


8 pav. BP I 233: pagrindinis tekstas surinktas fraktûra, puslapinë antraðtë – antikva, 

antraðtës (iðskyrus „Ant Treçio“) ir Biblijos knygos nuoroda paraðtëje – ðvabachu; 

LMAB: LK–16/1–2 




9 pav. BP I 189: fraktûriniame tekste vokiðkas þodis die Gicht iðskirtas ðvabachu; 

LMAB: LK–16/1–2 

1589 metais iðëjusiø Giesmiø Duchaunø, Kancionalo ir Kolektø tekstinis ðriftas – 

fraktûra, teksto iðskiriamasis – antikva ir kursyvas. Tad senõsios raðtijos tyrëjus 

klaidins toks Buraèo ir Uþtupo teiginys apie Bretkûno parengtø knygø ðriftus: 

„Gotiðkasis ðvabacho ðriftas dominuoja ir G. Osterbergerio iðspausdintose J. Bretkûno 

knygose: Kancionalas nekuriø giesmiø (1585 m.) 46 , Giesmes Duchaunas (1589 m.), 

Kollectas alba Paspalitas Maldas (1589 m.) ir Postilla (1591 m.)“ (Buraèas, Uþtupas 

2004, 21; plg. ir Uþtupas 1975, 136). 

Bretkûno Postilëje pagrindinis tekstas iðspausdintas irgi fraktûra. Pamokslø pavadinimai 

ir puslapinës antraðtës, arba kolontitulai, vienas kitas lotyniðkas áraðas 

paraðtëje ar lotyniðkas þodis pagrindiniame tekste surinktas antikva, lotyniðka 

Bretkûno pratarmë – kursyvu. Ðvabachu surinktos tiktai pamokslø antraðtëlës, Biblijos 

knygø nuorodos paraðtëse, vienas kitas vokiðkas þodis tekste. Taigi ðvabachas 

Bretkûno Postilëje – tik antraðèiø, marginalijø ir þodþiø iðskiriamasis ðriftas (plg. 8 

ir 9 pav.). 

Kai kur pasitaiko á fraktûriná rinkiná patekusiø ðvabacho raidþiø, taèiau jø 

palyginti nedaug. Ypaè aiðkiai iðsiskiria ðvabachinës ir (plg. 10 ir 11 pav.). 

Kalbant apie Postilæ, reikëtø atkreipti dëmesá á vienà kol kas sunkiai paaiðkinamà 

faktà. Postilës perikopëse ir jø citatose pamoksluose dvibalsis [uo] þymimas arba 

raide , arba (reèiau) , bet ne dviaukðèiu spaudmeniu 47 , nors pamoksluose 

vartojamas gana nuosekliai. Vìsos Postilës perikopës iðspausdintos aukðtesniu 

ðriftu (~ 20 punktø) nei pamokslai. Dvibalsis [uo] ðio dydþio ðrifte du kartus 

46 Klaidingai nurodyta data: Kancionalas iðëjo 

1589 metais (plg. taip pat Uþtupas 1975, 

136). 

47 Spaudmuo pirmà kartà atsiranda tik 

Maþvydo Formoje Chrikðtymo (1559). 


10 pav. BP II 48612: á fraktûriná rinkiná þodyje ßmogui áterptas 

ðvabachinis , plg. ßmogus; 

LMAB: LK–16/1–2 

atspindëtas spaudmeniu : ¸elm÷ BP I 206 2 ir d÷s BP II 96 22 48 . Vadinasi, Postilës 

rankraðtyje, kaip ir Biblijoje, Bretkûnas galëjo bûti raðæs , taèiau rinkëjas vietoj 

jo rinkæs arba , o dviejuose þodþiuose radæs kompromisà – ádëjæs vokiðkuose 

spaudiniuose vartotà . Ðis spaudmuo vietoj pasitaiko ir pamokslø tekste, 

plg. d÷µiu BP I 131 1; µchwent÷µius BP II 101 11; n÷g BP II 401 14 49 . 

Á tokià ekstralingvistiniø veiksniø nulemtà raðybà reikia atkreipti dëmesá tiriant 

Postilës fonologinæ sistemà. Atliekant statistinæ [uo], [o], [u], [u . ] vartosenos analizæ, 

pavyzdþiai ið perikopiø ir pamokslø turëtø bûti skaièiuojami ir analizuojami 

atskirai. 

Vilento Evangelijose bei Epistolose ir Enchiridione vartotas ir aukðtesniajame 

ðrifte, tad kol kas neáminta máslë lieka toks klausimas: ar galëjo Osterbergerio 

spaustuvëje per 12 metø bûti susidëvëjæs ir ið rinkimo kasø iðimtas spaudmuo ? 

Keltinas ir dar vienas klausimas: ar tai, kad 1589 ir 1591 metais iðleistose 

Bretkûno knygose nebevartojami antikviniai kirèiuoti spaudmenys , , , 

raidës su skersine ðakele , bei , nëra susijæ su 1585-øjø privilegija, 

ápareigojusia Osterbergerá ir jo spaustuvës paveldëtojus spausdinti knygas korektiðkai 

ir tvarkingai. Osterbergeris stengësi leisti graþias knygas, spaustuvei parûpino 

naujø ðriftø, ypaè dekoratyvûs buvo antraðtiniai. Bretkûno Postilë ið lietuviðkø 

XVI amþiaus knygø iðsiskiria meniðkumu: ji iliustruota ksilografijomis, tekstas 

puoðtas daugybe inicialø ir uþsklandø. Osterbergerio spaudiniai poligrafijos kokybe 

lenkë dar ne itin profesionaliai leistas Weinreicho ir Daubmanno knygas. 

3.11. Simono Vaiðnoro verstoje Adomo Francisci’o Þemèiûgoje Teologiðkoje 

(1600), iðleistoje irgi Osterbergerio spaustuvëje, pagrindinis tekstas surinktas frak- 

48 Remtasi BP elektroniniu tekstu, saugomu 

Lietuviø kalbos instituto Kalbos istorijos 

ir dialektologijos skyriaus Senøjø raðtø 

duomenø bazëje, Nr. T-1-1; tekstà 2003– 

2004 metais pagal LMAB egzemplioriø 

(sign.: LK–16/1–2) parengë Ona Aleknavièienë. 

49 Plaèiau þr. Ona Aleknavièienë, Jono Bretkûno 

Postilës perikopiø ðaltiniai (daktaro disertacija, 

maðinraðtis), Vilnius; Kaunas, 

1999, 54–55, 67–69. 




11 pav. BP II 2949–10: á fraktûra surinktà þodá pa= º çiam áterpta 

ðvabachinë , plg. meld¸¾s BP II 2947; LMAB: LK–16/1–2 

tûra. Teksto iðskiriamasis ðriftas – antikva, kursyvas, ðvabachas ir graikø abëcëlës 

ðriftas. Tai pirmoji lietuviðka knyga, kurioje yra graikiðko ðrifto (plg. 12 pav.). 

Kartu iðleistame Egidijaus Hunnijaus traktato vertime Apie popieþiðkàjà miðià 

(1600) kiek daugiau ðvabacho: juo vietomis surinkta po keletà ar keliolika eiluèiø, 

plg. MTP 11 2–12, 13 15–19 ir kt., taèiau vyraujantis abiejø knygø ðriftas – vis dëlto 

fraktûra (plg. 13 pav.). 

Atkreiptinas dëmesys á pratarmes. Lotyniðka Vaiðnoro pratarmë surinkta kursyvu 

(antraðtë – tiesia antikva), lietuviðka Tilþës kunigo Zacharijaus Blotno septyniø 

puslapiø pratarmë – fraktûra (lotyniðki þodþiai joje iðskirti kursyvu), o lietuviðka 

vienuolikos puslapiø Vaiðnoro pratarmë – antikva. Pastaroji pratarmë ðriftø 

poþiûriu gana marga. Antikviniame rinkinyje iðsiskiria: 1) dvejopas priebalsio [þ] 

þymëjimas: antikviniu ir ðvabachiniu ; 2) kursyvinë (kai kur kursyvinë 

matyti ir digrafuose bei , t. y. bei ); 3) fraktûrinis , 

reèiau ; 4) fraktûrinis ; 5) fraktûrinis ; 6) ðvabachui bûdinga ligatûra 

(plg. 14 pav.). 

Tai leidþia daryti prielaidà, kad antikva dar nebuvo pritaikyta lietuviðkiems 

tekstams rinkti taip, kaip fraktûra ir ðvabachas. Norëdama realizuoti ragainiðkio 

Vaiðnoro raðybà, spaustuvë turëjo derinti skirtingus garnitûrus ir á antikviná rinkiná 

áterpti ðvabacho bei fraktûros spaudmenø. 

4. XVI AMÞIAUS LDK LIETUVIÐKØ KNYGØ ÐRIFTAI. Ið faksimiliø 

Buraèo ir Uþtupo knygoje matyti, kad fraktûros garnitûrø LDK spaustuvës ásigijo 

gana anksti. Fraktûros jau yra antraðtiniame Brastos Biblijos (1563), iðspausdintos 

Radvilø spaustuvëje Brastoje, puslapyje. Ið ðalia ádëto teksto puslapio matyti, kad 

fraktûra surinktos Biblijos knygø ir skyriø antraðtës bei pìrmosios kai kuriø pastraipø 

eilutës, taèiau pagrindinis tekstas iðspausdintas ðvabachu (Buraèas, Uþtupas 

2004, 44–45). Kito ðios spaustuvës leidinio – Kiprijono Bazyliko Historya o srogiem 


12 pav. MT 82: fraktûros, antikvos ir graikiðkojo ðrifto derinys; 

VUB: LR 1379 




13 pav. MTP 23: ðvabachu surinkta 17–23 eilutë ásiterpia 

á fraktûriná tekstà, puslapinë antraðtë antikvinë, 

kustodas ðvabachinis; 

VUB: LR 1379 


14 pav. MT XV: antikviniame Vaiðnoro lietuviðkos prakalbos 

rinkinyje matyti fraktûriniø ir ðvabachiniø raidþiø; 

VUB: LR 1379 




15 pav. DK 9: tekstinis ðriftas – ðvabachas, 

teksto iðskiriamasis – antikva, fraktûra ir kursyvas; 

VUB: LR 4165 

przesladowaniu Kosciola (1567) – antraðtiniame lape ðvabachas taip pat derinamas 

su fraktûra 50 . 

Fraktûra rinktos kai kurios antraðtiniø puslapiø eilutës Jano Karcano spaustuvëje 

Vilniuje, plg. 1593 metais iðleistà Marko Tulijaus Cicerono knygos vertimà á 

lenkø kalbà O powinnoúãiach wszech stanow ludýi (Buraèas, Uþtupas 2004, 96). Ant- 

50 Faksimiliø komentaruose ðie ðriftai ávardyti 

kaip „skirtingø dydþiø ðvabacho ðriftai“ 

(Buraèas, Uþtupas 2004, 44–47). 


16 pav. DP 21: tekstinis ðriftas – ðvabachas, teksto iðskiriamasis – 

fraktûra, antikva ir kursyvas; 

VUB: LR 1618 




aðtinis puslapis trijø ðriftø rûðiø – antikvos, ðvabacho ir fraktûros 51 . Ðalia ádëta 

vieno puslapio faksimilë leidþia manyti, kad pagrindinis tekstas – ðvabachinis 

(Buraèas, Uþtupas 2004, 97). 

4.1. Pirmoji lietuviðka LDK knyga – Daukðos Katekizmas, iðleistas 1595 metais 

Vilniaus akademijos spaustuvëje, – surinkta ðvabachu (Uþtupas 1975, 137). Teksto 

iðskiriamasis ðriftas – fraktûra, antikva ir kursyvas (plg. 15 pav.). 

4.2. Ðvabachu iðspausdinta ir didþiausia katalikiðka XVI amþiaus LDK knyga 

– Daukðos Postilë (1599), iðleista toje paèioje spaustuvëje 52 , taèiau jos antraðtës 

(daþniausiai dvi pirmosios eilutës) ir puslapinës antraðtës fraktûrinës. Fraktûra 

spausdinama ir pirmoji perikopiø ir kai kuriø pastraipø eilutë, plg. DP 1, 12, 17, 

21, 37 ir t. t. Antikva renkamas pamokslà ávardijantis þodis „IZGVLDIMAS“, kai 

kurie komentarai paraðtëse, plg. DP 74, 79, 80, lotyniðka epigrama, o kursyvu – 

Biblijos knygø nuorodos paraðtëse (plg. 16 pav.). 

4.3. Analogiðkas gotikiniø ðriftø derinys (tekstinis ðriftas – ðvabachas, teksto 

iðskiriamasis – fraktûra ir kursyvas) yra ir pirmajame evangelikø reformatø leidinyje 

– Merkelio Petkevièiaus Katekizme, iðleistame 1598 metais Vilniuje, Merkelio 

Petkevièiaus spaustuvëje 53 , tik fraktûros èia daug maþiau (daþniausiai – pirmoji 

stambiausiø antraðèiø eilutë), labai maþai ir antikvos bei kursyvo. Tad fraktûra 

nelaikytina pagrindiniu Katekizmo ðriftu, plg. Vladimirovo (1979, 478) teiginá: 

„Kaip ir Morkûno leidiniuose, pagrindinis ðriftas – gotiðkoji fraktûra su retais 

lotyniðko ðrifto intarpais“. Ðriftø poþiûriu Petkevièiaus Katekizmas – gana vientisas 

spaudinys. 

4.4. Vadinamosios Morkûno Postilës (1600), iðëjusios Vilniuje, Jokûbo Morkûno 

spaustuvëje 54 , tekstinis ðriftas – ðvabachas. Vladimirovas (1979, 476) MP dizainà 

lygina su DP: „Ið iðorës J. Morkûno postilë yra M. Daukðos postilës gana tiksli 

imitacija. Tas pats P. Mstislaveco frontispisas, tekste ta pati gotiðkoji fraktûra, kur 

ne kur áterpta lotyniðkojo ðrifto“. MP ið tiesø gana daug fraktûros: ja spausdinamos 

ne tik antraðtës (daþniausiai pìrmosios eilutës) ir puslapinës antraðtës, bet ir peri- 

51 Jo komentare ávardijami tik du: „antikvos 

ir vyraujanèiø gotiðkø ðvabacho spaudmenø 

derinys“ (Buraèas, Uþtupas 2004, 96). 

52 Spaustuvë veikë 1586–1805 metais, apie 

jà þr. Ludwik Abramowicz, Cztery Wieki 

drukarstwa w Wilnie. Zarys Historyczny 

(1525–1925), Wilno: Polska drukarnia 

nakl. „Lux“, 1925, 60–69; Irena Petrauskienë, 

Vilniaus akademijos spaustuvë. 1575– 

1773, Vilnius: Mokslas, 1976. Apie spaustuvininkà 

Danieliø Lenèická þr. Abramo- 

wicz 1925, 39–43; Petrauskienë 1976, 

30–33. 

53 Antraðtiniame Petkevièiaus Katekizmo puslapyje 

nurodytas spaustuvininkas „W 

Wilnie. Drukowal Stanislaw Wierzeyski. 

Roku 1598“. Petkevièiaus spaustuvëje 

teiðleistos tik dvi knygos (Abramowicz 

1925, 51–52). 0 0 0 

54 Morkûno spaustuvë veikë 1592–1607 metais, 

ji leido daugiausia evangelikø reformatø 

knygas (Abramowicz 1925, 55–58). 


17 pav. MP 198: pamokslø ðriftas – ðvabachas, antraðèiø 

(pìrmosios dvi eilutës) ir perikopiø – fraktûra; 

VUB: LR 1620 




kopës, plg. MP 24r–24v; 43r–43v; 53r ir kt. (plg. 17 pav.). Vis dëlto fraktûra laikytina 

ne tekstiniu MP ðriftu, o tik teksto iðskiriamuoju. 

Taigi pagrindinis LDK lietuviðkø knygø ðriftas nuo raðtijos pradþios – ðvabachas. 

Ðiuo ðriftu lietuviðkos knygos LDK spausdintos ir beveik visà XVII amþiø. 

5. IÐVADOS. 1. Lietuviðkiems XVI amþiaus Maþosios Lietuvos spaudiniams 

bûdingos trys gotikinio stiliaus rûðys: rotunda, ðvabachas ir fraktûra. Ðvabachas ir 

fraktûra vartoti ir kaip tekstiniai ðriftai, ir kaip teksto iðskiriamieji, o rotunda ir 

lotyniðkieji ðriftai – antikva bei kursyvas – tik kaip teksto iðskiriamieji. 

1.1. Rotunda vartota kaip teksto iðskiriamasis ðriftas Hanso Weinreicho spaustuvëje 

spausdintose pirmosiose Martyno Maþvydo knygose: Katekizme (1547) ir 

Giesmëje Ðv. Ambraziejaus (1549). Pagrindinis abiejø knygø ðriftas – ðvabachas. 

Rotunda, randama ne tik lietuviðkuose, bet ir lenkiðkuose bei prûsiðkuose paleotipuose, 

nuo XVI amþiaus vidurio Karaliauèiuje – jau nykstanti gotikinio ðrifto rûðis. 

1.2. Pirmasis lietuviðkas spaudinys, kuriame atsiranda fraktûros, – Johanno 

Daubmanno spaustuvëje iðleista Maþvydo Forma Chrikðtymo (1559). Taèiau jos ir 

Giesmiø Chrikðèioniðkø pirmosios dalies (1566) tekstinis ðriftas – ðvabachas, o teksto 

iðskiriamasis – fraktûra bei antikva. 

1.3. Karaliauèiuje leistø senøjø lietuviðkø knygø istorijoje 1570-ieji laikytini perëjimo 

nuo ðvabacho prie fraktûros metais. Maþvydo Giesmiø Chrikðèioniðkø antrojoje 

dalyje (1570) pagrindinis ðriftas – jau fraktûra, teksto iðskiriamasis – lotyniðkoji 

antikva (kai kur jos kursyvas) ir fraktûra. 

1.4. Fraktûra – pagrindinis ðriftas Georgo Osterbergerio spaustuvëje iðleistose 

knygose: Baltramiejaus Vilento Enchiridione ir Evangelijose bei Epistolose (1579), Jono 

Bretkûno Giesmëse Duchaunose, Kancionale ir Kolektose (1589) bei Postilëje (1591), 

Simono Vaiðnoro Þemèiûgoje teologiðkoje (1600). Ðvabachas ir antikva ðiose knygose 

vartojama tik kaip teksto iðskiriamieji ðriftai. Vilento Enchiridione ir Evangelijose bei 

Epistolose raidës su diakritiniais þenklais – , , – ir imtos ið 

antikvos rinkinio. 

2. LDK leistø knygø pagrindinis ðriftas – ðvabachas. Juo knygas spausdino ir 

katalikai, ir evangelikai reformatai. Fraktûra, antikva ir kursyvas jose vartojami tik 

kaip teksto iðskiriamieji ðriftai. Ðvabachu iðspausdintas katalikiðkas Mikalojaus 

Daukðos Katekizmas (1595) ir Postilë (1599), evangelikø reformatø leidiniai: Merkelio 

Petkevièiaus Katekizmas (1598) ir Morkûno Postilë (1600). 


A BRAMOWICZ, LUDWIK, 1925: Cztery Wieki drukarstwa w Wilnie. Zarys Historyczny (1525– 

1925), Wilno: Polska drukarnia nakl. „Lux“. 

A BRAMOWICZ, WÙADYSÙAW, 1957: Piúmiennictwo i ksiàýka na Litwie, Wilnius: Pañstwowe 

wydawnictwo literatury politycznej i naukowej. 

A LANTAS, VYT[AUTAS] , 1940: „Vilniaus Akademijos spaustuvë 1583–1803“, Lietuvos þurnalistø 

sàjungos metraðtis 3, 17–19. 


ALEKNAVIÈIENË, ONA, 1999: Jono Bretkûno Postilës perikopiø ðaltiniai (daktaro disertacija, 

maðinraðtis), Vilnius; Kaunas. 

B ANDTKIE, JERZY SAMUEL, 1826: Historya drukarn w Krolestwie Polskiem i Wielkiem Xiæstwie 

Litewskiem jako i w kraiach zagranicznych, w których Polskie dzieùa wychodziùy 1–3, W 

Krakowie: w drukarni Jozefa Mateckiego. 

B IRÞIÐKA, VAC[LOVAS] , 1924: Lietuviø bibliografija XVI–XVIII amþ., Kaunas: Ðvietimo 

Ministerijos Knygø Leidimo Komisija. 

BP I–II – þr. ALt Indices; remtasi ir BP elektroniniu tekstu, saugomu Lietuviø kalbos 

instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje, Senøjø raðtø duomenø bazëje, 

Nr. T-1-1; tekstà 2003–2004 metais pagal LMAB egzemplioriø (sign.: LK–16/1–2) parengë 

Ona Aleknavièienë. 

B RAÐIÐKIS, ST[ASYS] , 1922: Raðtas. Jo mokymo naujieji keliai ir 19 rankos raðto pavyzdþiø, 

Ðiauliai: „Kultûros“ bendrovë. 

B RENSZTEJN, MICHAL, 1906: „Druki litewskie. Studyum historyczno-statystyczne“, 

Przeglàd historyczny 3(1), 95–115. 

B URAÈAS, ANTANAS; V ILIUS UÞTUPAS, 2004: Senieji Lietuvos spaudmenys. XVI–XVIII 

amþiaus faksimilës, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas. 

Catechiµmus jn preüßniµcher µprach \ vnd da gegen das deüdµche. 1.5.45. [Kolofone:] 

Gedruckt ¸u Kænigßberg jnn Preüµµen durch Hans weinreich. M. D. XIv. 

È EPIENË K[ONSTANCIJA]; I[RENA] PETRAUSKIENË, 1979: Vilniaus akademijos spaustuvës 

leidiniai 1576–1805. Bibliografija, Vilnius: Lietuvos TSR Mokslø Akademijos Centrinë 

biblioteka. 

DK, DP – þr. ALt Indices. 

DÞ – Dailës þodynas, ats. redaktorë Jolita Mulevièiûtë, Vilnius: Vilniaus dailës akademijos 


E – þr. ALt Indices; remtasi ir E elektronine atvirkðtine þodþiø formø konkordancija, kurià 

1998 metais parengë Ona Aleknavièienë ir Vytautas Zinkevièius (programuotojas) Valstybinës 

lietuviø kalbos komisijos lëðomis pagal Lietuvos Respublikos valstybinës kalbos 

vartojimo ir ugdymo 1996–2005 metø programà; saugoma Lietuviø kalbos instituto 

Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje, Senøjø raðtø duomenø bazëje, inventorinis 

Nr. K-2-3. 

EE – þr. ALt Indices; remtasi ir EE elektronine atvirkðtine þodþiø formø konkordancija, 

kurià 1998 metais parengë Ona Aleknavièienë ir Vytautas Zinkevièius (programuotojas) 

Valstybinës lietuviø kalbos komisijos lëðomis pagal Lietuvos Respublikos valstybinës 

kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 metø programà; saugoma Lietuviø kalbos 

instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje, Senøjø raðtø duomenø bazëje, 

inventorinis Nr. K-2-2. 

ENCHIRIDION. Der Kleine Catechiµmus Doctor Martin Luthers, Teutµch vnd Preuµµiµch. 

Gedruckt ¸u Kænigsperg in Preuµµen durch Iohann Daubman. M. D. LXI; perspaudas: 

Maþiulis 1966, 113–246. 

Encyklopedia wiedzy o ksiàýce, redakcja naczelna: Aleksander Birkenmajer [et al.], Wrocùaw: 

Ossolineum, 1971. 




Handbücher zur Sprach- und Kommunikationswissenschaft 10.1. Schrift und Schriftlichkeit. Ein 

interdisziplinäres Handbuch internationaler Forschung, hrsg. von Hartmut Günther, Otto 

Ludwig, Berlin; New York: de Gruyter, 1994. 

Hornschuch’s Orthotypographia 1608, edited and translated by Phillip Gaskell, Patricia Bradford, 

Cambridge: The University Library, 1972. 

J ENSEN, HANS, 1969: Die Schrift in Vergangenheit und Gegenwart, Berlin: VEB Deutscher 

Verlag der Wissenschaften. 

J UDA, MARIA, 2001: Pismo drukowane w Polsce XV–XVIII wieku, Lublin: Wydawnictwo 

Universytetu Marii Curie-Skùodowskiej. 

F AULMANN, CARL, 1880: Das Buch der Schrift enthaltend die Schriftzeichen und Alphabete 

aller Zeiten und aller Völker des Erdkreises, Wien: Druck und Verlag der Kaiserlich- 

Königlichen Hof- und Staatsdruckerei. 

K ABAÐINSKAITË, BIRUTË, 2005: „Diakritiniai þenklai Baltramiejaus Vilento Enchiridione ir 

Evangelijose bei Epistolose (1579): , , , “, ALt 7, 45–61. 

K APR, ALBERT, 1955: Deutsche Schriftkunst. Ein Fachbuch für Schriftschaffende. Versuch 

einer neuen historischen Darstellung, Dresden: VEB Verlag der Kunst. 

K AUNAS, DOMAS, 1987: Maþosios Lietuvos spaustuvës 1524–1940 metais, Vilnius: Mokslas. 

K AUNAS, DOMAS, 1996: Maþosios Lietuvos knyga. Lietuviðkos knygos raida. 1547–1940, Vilnius: 

Baltos lankos. 

K AUNAS, DOMAS, 1998: „Archyviniai dokumentai apie Maþosios Lietuvos senosios raðtijos 

ir spaudos darbuotojus“, Knygotyra 25(32), 431–460. 

KEÞ – Knygotyra. Enciklopedinis þodynas, redaktorius Feliksas Jukna, Vilnius: Alma littera, 

1997. 

K ORGER, HILDEGARD, 1972: Schrift und Schreiben, Leipzig: VEB Fachbuchverlag. 

Lexikon – Lexikon der Buchkunst und Bibliophilie, hrsg. von Karl Klaus Walther, Leipzig: VEB 

bibliographisches Institut Leipzig, 1987. 

M AÞIULIS, VYTAUTAS, 1966: Prûsø kalbos paminklai, Vilnius: Mintis. 

[MECKELBURG, FRIEDRIK A DOLF, ] 1840: Geschichte der Buchdruckereien in Königsberg, 

Königsberg: Hartungsche Hofbuchdruckerei. 

MP – þr. ALt Indices. 

MT, MTP – þr. ALt Indices. 

MþG I–II, MþGA, MþF, MþK – þr. ALt Indices. 

N OVICKAS, ELIZABETH, 2004: „The printer and the scholar: the making of Daniel Klein’s 

Grammatica Litvanica“, ALt 6, 17–42. 

P ALIONIS, J[ONAS] , 1967: Lietuviø literatûrinë kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. 

P ETRAUSKIENË, IRENA, Vilniaus akademijos spaustuvë. 1575–1773, Vilnius: Mokslas, 1976. 

PK – þr. ALt Indices. 

S CHWENKE, PAUL, 1896: Hans Weinreich und die Anfänge des Buchdrucks in Königsberg, 

Königsberg: Verlag von Ferd. Beyer’s Buchhandlung (Thomas & Oppermann). 

SeK – [Jan Seklucjan,] Katechiµmv text proµti dla proµtego lvdv wkrolewçv. 1.5.4.5 [Kolofone:] 

w Prvµkim Krolewçv wyciµniono w drvkarni Ian± Weynreicha. 

S TANKIEWICZ, MAURYCY, 1889: Studya bibliograficzne nad literaturà litewskà 2. Bibliografia 

litewska od 1547 do 1701, Kraków: Ksiægarnia G. Gebethnera i Spólki. 


STROCKIS, MINDAUGAS, 2004: „Graikø ir lotynø kirèiavimo átaka lietuviø kirèio þymëjimui“, 

Blt 39(2), 289–307. 

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2001: „Spaustuvininkø átaka raðybai ir jos standartams“ ALt 3, 

129–152. 

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2003: „XVIII–XIX amþiaus lietuviðkø tekstø grafemos , “, 

ALt 5, 227–262. 

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2004: „Grafemos netektis Lietuvos µpaudiniuose“, ALt 6, 

239–264. 

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2004: „Grafemos netektis Lietuvos rankraµzèiuose“, ALt 6, 

265–286. 

S UBAÈIUS, PAULIUS, 2001: Tekstologija. Teorijos ir praktikos gairës, Vilnius: Aidai. 

T OMASZEWSKI, ANDRZEJ, 1996: Leksikon pism drukarskich, Warszawa: Wydawnictwo 

Krupski i S-ka. 

U ÞTUPAS, VILIUS, 1975: „Lotyniðkojo ðrifto ásigalëjimas lietuviø poligrafijoje“, Knygotyra 

5(12), 132–143. 

U ÞTUPAS, VILIUS, 1998: Lietuvos spaustuvës. 1522–1997, Vilnius: Viliaus Uþtupo leidykla. 

W ILLBERG, HANS PETER, 2001: Wegweiser Schrift, Mainz: Verlag Hermann Schmidt. 

Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai. Katalogas, sudarë Nojus Feigelmanas, Irena Daugirdaitë, 

Petras Raèius, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2003. 

V LADIMIROVAS, LEVAS, 1979: Knygos istorija, Vilnius: Mokslas. 

À ÍÓØÊÈÍ, A[ËÅÊÑÀÍÄÐ], 1970: Íà çàðå êíèãîïå÷àòàíèÿ â Ëèòâå, Âèëüíþñ: Mèíòèñ. 

Á ÀËÒÐÀÌÀÉÒÈÑÚ, Ñ[ÈËÂÅÑÒÐÚ], 21904: Ñïèñîêú ëèòîâñêèõú è äðåâíå-ïðóññêèõú 

êíèãú, èçäàííûõú ñú 1553 ïî 1903 ãîäú, Ñ.-Ïåòåðáóðãú: Òèïîãðàôiÿ Â. Áåçîáðàçîâà 

è Êîìï. 

Â ÎËÜÒÅÐÚ, Ý[ÄÓÀÐÄÚ], 1903 ìàðò: „Ëèòîâñêàÿ ïå÷àòú âú XVI âºêº“, Ïå÷àòíîå 

èñêóññòâî, Ñ.-Ïåòåðáóðãú: Èçäàòåëú I. I. Ëåìàíú, 191–196. 


ROTUNDA, SCHWABACHER, FRAKTUR, LATIN 

ANTIQUA AND ITALIC IN LITHUANIAN PRINTS 

OF THE SIXTEENTH CENTURY 

Summary 

The article covers the development and delineates the main stages of the black-letter 

or gothic types in printed Lithuanian texts of the sixteenth century in East Prussia 

(Lithuania Minor) and in Grand Duchy of Lithuania (Lithuania Major). 

Three kinds of the gothic types were used in Lithuanian prints of the sixteenth century 

in East Prussia: Rotunda, Schwabacher, and Fraktur. Hans Weinreich used Rotunda in his 

printshop for the first two Lithuanian printed books: Martynas Maþvydas’ Catechism (1547) 




and Hymn of St. Ambrose (1549); still the major typeface used for both books was Schwabacher. 

We can find Rotunda in Lithuanian, Polish, and Old Prussian early sixteenth 

century prints; however, from the middle of the sixteenth century it begins to disappear 

from the Königsberg printers’ books. 

The first Lithuanian text to contain a Fraktur typeface was Maþvydas’ The Form of 

Christening (1559) from Johann Daubmann printshop. Still the main text of the book 

was set in Schwabacher (like in the other important book by Maþvydas – Christian Hymns, 

Part 1, 1566); Fraktur along with the Latin Antiqua typeface were used only for certain 

emphasizing. 

In the history of Lithuanian books printed in Königsberg the year 1570 must be 

considered transitional from Schwabacher to Fraktur. In Maþvydas’ Christian Hymns part 

two (1570) the main typeface of the text became Fraktur. Latin Antiqua (Italic in certain 

places) and also Fraktur was used as emphasizing type. 

Fraktur was the main typeface in the books printed at Georg Osterberger’s printshop: 

Enchiridion and Gospels and Letters of Baltramiejus Vilentas (1579); Spiritual Hymns, 

Cancional and Collectas (1589) and Sermons (1591) of Jonas Bretkûnas; Theological Pearl (1600) 

of Simonas Vaiðnoras. In Vilentas’ Enchiridion and Gospels and Letters the letter and 

with diacritics (, , ) were taken from the Latin Antiqua typeface. 

In Grand Duchy of Lithuania books were mainly set in Schwabacher: (a) Catholic – 

Mikalojus Daukða’s Catechism (1595) and Sermons (1599); (b) Calvinist – Merkelis 

Petkevièius’ Catechism (1598) and Morkûnas’ Sermons (1600). The faces used for emphasis 

were either Fraktur or Latin Antiqua. 

O NA ALEKNAVIÈIENË Gauta 2005 m. birþelio 22 d. 




el. p.: aleknaviciene@lki.lt 


Daiva Kriðtopaitienë 

Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, Vilnius 


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Kristijono Donelaièio raðtø rengimo 

ir redagavimo principai: ankstesnieji 

ir 1977 bei 1994 metø leidimai 

Kristijono Donelaièio fenomenas – iki galo neáminta máslë lietuviø kalbos ir 

literatûros tyrinëtojams. Monumentali poeto kûryba, ypaè jo poema Metai, „tartum 

milþiniðkas kalnas iðkyla XVIII amþiaus lietuviø literatûroje“ 1 . Panaðiai bûrø dainiø 

apibûdina ir lietuviø iðeivijos raðytojas Antanas Musteikis: „Donelaitis yra 

vieniðas milþinas, neturëjæs sau lygiø lietuviø literatûros pirmtakø, kuriais jis bûtø 

galëjæs sekti“ 2 . Donelaitis, pradëjæs naujà epochà lietuviø literatûros istorijoje, tapo 

pirmuoju lietuviø groþinës literatûros klasiku. Didelis jo indëlis á lietuviø raðomosios 

kalbos raidà. 

Domëjimàsi Donelaièiu rodo gausûs jo kûriniø leidimai. Tai daþniausiai publikuojamas 

lietuviø raðytojas – iki mûsø dienø jau pasirodë 15 iðsamiø ar apyiðsamiø 

Donelaièio kûrybos leidimø. Ne visi jie vienodai svarbûs ir tinkamai parengti. 

Skirtingos epochos, besikeièianti kultûrinë aplinka, kiti adresatai lëmë vis kitoká 

Donelaièio kûrybos pateikimà. Be to, leidþiant jo kûrinius, daþnai lemiamu veiksniu 

tapdavo rengëjo, paprastai vadinamo redaktoriumi, erudicija ir jo nuostatos. 

Todël spausdinti tekstai daugiau ar maþiau nutolæ nuo originalo, skiriasi vienas 

nuo kito. Turbût neámanoma nustatyti „visais atþvilgiais pastovius ir nekintamus 

raðytojo kûriniø tekstus“ 3 . Pauliaus Subaèiaus teigimu, 

bûtent siekiu pateikti, átvirtinti „galutinai“ parengtà, nuolatiniam, ilgam vartojimui 

„visiðkai tinkamà“ tekstà daþniausiai grindþiami ar teisinami atvejai, kai tekstologas 

ryþtingai kiðasi, pertvarko ðaltiniø liudijimus, besistengdamas suteikti veikalui 

tariamai vieningà ir uþbaigtà pavidalà 4 . 

1 Kostas Korsakas, „Kristijonas Donelaitis ir 

jo ‘Metai’“, Kristijonas Donelaitis literatûros 

moksle ir kritikoje, sudarë Kostas Doveika, 

Vilnius: Vaga, 1990, 29. 

2 Antanas Musteikis, „Thomsono ‘The Seasons’ 

ir Donelaièio ‘Metai’“, Egzodo Donelaitis. 

Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà 

Donelaitá, sudarë ir parengë Mikas Vaicekauskas, 

Vilnius: Aidai, 2001, 60. 

3 Aleksandras Ðeðelgis, „Donelaièio raðtø redagavimo 

ir leidimo praktika“, LiK 7, 

1965, 301. 0 0 0 

4 Paulius Subaèius, Tekstologija: teorijos ir 

praktikos gairës, Vilnius: Aidai, 2001, 199. 

287 Kristijono Donelaièio raðtø 

rengimo ir redagavimo principai: 

ankstesnieji ir 1977 bei 

1994 metø leidimai

Kanoninis veikalo tekstas tëra viena ið galimø tekstologo veiklos siekiamybiø 

(Subaèius 2001, 198). Taèiau turint omeny, kad Donelaièio kûryba ateityje dar ne 

kartà bus leidþiama, juo labiau kad artëja reikðminga 300 metø gimimo sukaktis, 

siekti kuo patikimiau parengto ir kuo autentiðkesnio leidimo bûtina. Tam reikia 

ávertinti ankstesniàsias poeto kûriniø publikacijas, jø privalumus bei trûkumus, 

iðryðkinti vyravusias redagavimo tendencijas ir dëti pagrindus naujojo leidimo 

rengimo principams. Ðiame straipsnyje bus bendriausiais bruoþais apþvelgta Donelaièio 

raðtø leidybos istorija ir plaèiau aptarti du – 1977 ir 1994 metø – leidimai 5 : 

tai paskutiniai moksliniai leidimai, kuriuose buvo siekiama pateikti kuo maþiau 

nuo originalo nutolusá kûriniø tekstà ir kuriais galima remtis rengiant naujas 

publikacijas. 

Donelaièiui gyvam esant, në vienas jo kûrinys nebuvo paskelbtas. Po jo mirties 

Gerviðkënø parapijos pastorius Johannas Friedrichas Hohlfeldtas (1767–1829) pasidarë 

pasakëèiø, „Prièkaus pasakos apie lietuviðkà svodbà“ ir poemos Metai nuoraðus. 

Per karà (1812) dingus „Rudenio gërybiø“ ir „Þiemos rûpesèiø“ autografams, 

ðie nuoraðai tapo labai svarbiu teksto ðaltiniu. Prieð pat Antràjá pasauliná 

karà jie buvo saugomi Karaliauèiaus universiteto bibliotekos Rankraðèiø skyriuje. 

Ðiuo metu Hohlfeldto nuoraðø likimas neaiðkus. Pastangos surasti juos tuometiniø 

VDR ir VFR bibliotekø rankraðtynuose buvo bevaisës 6 . 

Didþiuliai nuopelnai Donelaièio kûrybos leidybinëje praktikoje priklauso trims 

apie já vokiðkai raðiusiems mokslininkams – Liudvikui Rëzai (1776–1840), Augustui 

Schleicheriui (1821–1868) ir Georgui Heinrichui Ferdinandui Nesselmannui 

(1811–1881). Kiekvieno jø darbas reikðmingas savaip. 

1. DAS JAHR IN VIER GESÄNGEN (1818). Rëza buvo pirmasis Donelaièio kûriniø 

publikuotojas: 1818 metais iðleido poemà Metai 7 , o 1824-aisiais – pasakëèias. Savo 

mintis apie Metus jis iðdëstë ávadiniame straipsnyje. Rëza suprato Donelaièio svarbiausiojo 

kûrinio vertæ, laikë já „iðliekanèiu kalbos, paproèiø, dvasinës kultûros, 

5 Apie Donelaièio redagavimo ir leidimo 

praktikà yra raðæ: Ðeðelgis 1965, 301–319; 

Jurgis Lebedys, „K. Donelaièio raðtø redagavimas“, 

Jurgis Lebedys, Lituanistikos baruose 

1. Studijos ir straipsniai, parengë J[uozas] 

Girdzijauskas, Vilnius: Vaga, 1972, 

228–236; Jurgis Lebedys, „K. Donelaièio 

raðtø vertimai ir leidimai“, Lebedys 1972, 

237–262; Jurgis Lebedys, Jonas Kabelka, 

„Keletas pastabø tekstologiniais klausimais“, 

Lebedys 1972, 334–336; Aleksandras 

Þirgulys, Tekstologijos bruoþai, Vilnius: 

Mokslas, 1989, 21–30; Juozas Brazaitis, 

„Donelaitis praeityje ir dabartyje“, 

Egzodo Donelaitis, 2001, 95–109. 

6 Þr. Leonas Gineitis, „Ávadas“, Kristijonas 

Donelaitis, Raðtai, redakcinë komisija: 

K[ostas] Korsakas, K[ostas] Doveika, 

L[eonas] Gineitis, J[onas] Kabelka, 

K[azys] Ulvydas, Vilnius: Vaga, 1977, 

16–17. 

7 Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos 

aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, 

genannt Donalitius, in gleichem 

Versmaaß ins Deutsche übertragen von 

D. L. J. Rhesa, Prof. d. Theol. Königsberg, 

gedruckt in der Königl. Hartungschen 

Hofbuchdrukkerei, 1818. 


tautybinio savitumo paminklu“ 8 , todël siekë pristatyti já platiems visuomenës 

sluoksniams kaip lietuviø tautos ir jos kultûros reprezentantà 9 . Reprezentacinis 

leidinio pobûdis, taip pat romantinë XIX amþiaus pradþios dvasia lëmë Rëzos 

redakciniø pataisø radikalumà. Norëdamas kuo palankiausiai parodyti Donelaièio 

kûriná ir jame vaizduojamà lietuvá baudþiauninkà, Rëza ðalino, jo manymu, pernelyg 

drastiðkus, ðiurkðèius pasakymus, kartais net iðtisus epizodus (ið viso iðbrauktos 

net 468 Metø eilutës), taisë þodynà, áterpinëjo þodþius ar net eilutes, keitë 

asmenvardþius. Atskiroms giesmëms jis suteikë bendrà pavadinimà ir, prieðingai 

negu Hohlfeldto nuoraðe, poemà pradëjo „Pavasario linksmybëmis“ (toliau – Pl) ir 

baigë „Þiemos rûpesèiais“ (toliau – Þr). Pöstarosios pataisos (bendras pavadinimas 

bei giesmiø eilës tvarka) tapo tradicinës, jos iðlaikytos visuose vëlesniuose Donelaièio 

kûrybos leidimuose, iðskyrus Nesselmanno. 

2. LITAUISCHE DICHTUNGEN (1865). Antrasis Donelaièio raðtø leidëjas – þymus 

vokieèiø kalbininkas Schleicheris – savo leidimà 10 iðplëtë: ðalia poemos Metai á já 

átraukë visus kitus kûrinius – fragmentà „Tæsinys“ (toliau – Fr), ðeðias pasakëèias, 

„Prièkaus pasakà apie lietuviðkà svodbà“ (toliau – Pp) ir du iðlikusius laiðkus. Jis 

atstatë Rëzos praleistas poemos vietas ir pateikë beveik pilnà, autentiðkà tekstà, 

nors visiðkai nuoseklus nebuvo: praleido dvi eilutes ið „Rudenio gërybiø“ (186, 291; 

toliau – Rg), pakartojo dvi Rëzos sukurtas eilutes (Rg 541, Þr 642), be to, remdamasis 

ne tik rankraðèiais, bet ir Rëzos leidimu, paliko kai kurias jo pataisas ir padarë 

naujø. Schleicheriui Donelaièio kûryba daugiausia rûpëjo kalbos poþiûriu, todël jo 

leidime daug dëmesio skiriama raðybai, kirèiavimui ir þodynui. Schleicherio leidimas 

svarbus kaip pirmasis mokslinis Donelaièio raðtø leidimas, pateikæs visà jo 

groþinæ kûrybà lietuviø kalba. 

3. LITTAUISCHE DICHTUNGEN (1869). Dar vienà pilnà Donelaièio raðtø leidimà 

parengë kitas vokieèiø kalbininkas – Nesselmannas 11 . Pratarmëje jis labai kritikavo 

ankstesniuosius leidëjus: Rëzà uþ savavaliðkà ir daþniausiai nemotyvuotà Donelaièio 

teksto iðkraipymà, o Schleicherá uþ tai, kad „taip pasidavë Rëzai, jog sàmoningai 

pastarojo tekstø iðkraipymams teikë pirmenybæ prieð rankraðtiná variantà“ (Gineitis 

2002, 52). Savàjá leidimà Nesselmannas parengë labai kruopðèiai ir kvalifikuotai, 

stengdamasis kuo maþiau nukrypti nuo originalo. Jis atsisakë ankstesniuo- 

8 Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá, Senoji 

Lietuvos literatûra 13, parengë Leonas 

Gineitis, Vilnius: Lietuviø literatûros ir 

tautosakos institutas, 2002, 16. 

9 Albinas Jovaiðas, Liudvikas Rëza, Vilnius: 

Vaga, 1969, 100. 

10 Christian Donaleitis Litauische Dichtungen. 

Erste volständige Ausgabe mit Glossar, von 

Aug[ust] Schleicher, St. Petersburg: Com- 

missionäre der Kaiserlichen Akademie der 

Wissenschaften, 1865. 

11 Christian Donalitius Littauische Dichtungen 

nach den Königberger Handschriften mit metrischer 

Übersetzung, kritischen Anmerkungen 

und genauem Glossar, herausgegeben von 

G. H. F. Nesselmann, Königsberg: Verlag 

von Hübner und Matz, 1869 (toliau – N). 




1994 metø leidimai

siuose leidimuose padarytø teksto pataisø: kupiûrø, þodþiø ir jø formø keitimo, 

eiluèiø perdirbinëjimo; Metø dalis sugrupavo Hohlfeldto nuoraðo eilës tvarka („Rudenio 

gërybës“ – „Vasaros darbai“ [toliau – Vd]), iðlaikë Donelaièio kirèiavimà (já 

Schleicheris buvo sunorminæs), pateikë iðsamø þodynà. Autografø nesilaikë tik 

raðyboje ir skyryboje. Jurgio Lebedþio teigimu, „tai buvo tobulas aniems laikams 

Donelaièio raðtø leidimas“ 12 . Vokiðkieji Donelaièio leidimai ir mûsø dienomis nepraranda 

savo reikðmës. Jie pirmieji átvirtino Donelaitá lietuviø literatûroje ir ilgà 

laikà buvo pagrindiniai ðaltiniai jo kûrybai paþinti ir gimtajai kalbai studijuoti 

(Jovaiðas 1969, 104). 

4. RAÐTAI (1897). XIX amþiaus pabaigoje ir XX amþiaus pradþioje pasirodë dar 

keli Donelaièio kûriniø leidimai, taèiau ankstyviesiems jie neprilygo. 1897 metais 

Aleksandro Burbos ir Antano Miluko lëðomis Amerikoje iðleisti Donelaièio raðtai 13 

buvo skirti „negausiam ir neiðprususiam to meto skaitytojui“ (Brazaitis 2001, 101). 

Juose praleista pasakëèia „Pasaka apie ðûdvabalá“, atskirai neádëtas fragmentas 

„Tæsinys“ (jo epizodas [6, 7, 22–29 eil.] „Rudenio gërybëse“ áterptas tarp 855 ir 856 

eil.). Metuose praleistos 23 eilutës. Tekstai imti ið Schleicherio leidimo, daþnai paliekant 

jo redakcines pataisas. Leidinyje labai daug nevienodumø, vienos tarmybës 

iðlaikomos, kitos norminamos. Atrodo, kad leidinio rengëjai nebuvo nusistatæ aiðkesniø 

teksto rengimo principø. 

5. RAÐTAI (1914). 1909 metais kalbininkas, kultûros veikëjas Jurgis Ðlapelis 

pradëjo rengti dar vienà Donelaièio raðtø leidimà, kurá baigë 1914-aisiais, minint 

200 metø gimimo sukaktá 14 . Á já sudëti visi kûriniai (24 fragmento „Tæsinys“ eilutës 

[6–29] „Rudenio gërybëse“ áterptos tarp 855 ir 856 eil.) ir abu laiðkai, rengta remiantis 

Rëzos, Schleicherio ir Nesselmanno leidimais. Reikðminga tai, jog tekstai pateikti 

be kupiûrø, taèiau juose, ypaè pirmojoje Metø dalyje – „Pavasario linksmybëse“ – 

gana daug nenuoseklumo, svyravimø, Donelaièiui bûdingø tarmybiø norminimo. 

6. METAI (1940; 2 1941; 3 1983). Dar vienas Metø leidimas pasirodë tik 1940aisiais 

15 . Sumanytas nepriklausomos Lietuvos ðvietimo ministerijos, parengtas Juozo 

Ambrazevièiaus, iliustruotas Vytauto Kazimiero Jonyno medþio raiþiniais, ðis 

leidinys iðëjo sovietams jau okupavus Lietuvà ir, anot Kosto Korsako, „tiktai tary- 

12 Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatûra, 

parengë J[uozas] Girdzijauskas, Vilnius: 

Mokslas, 1977, 311–316. 

13 Kristijono Donelaiczio Rasztai. Iszleista 

Kasztais Kunágø A[leksandro] Burbos, 

A[ntano] M. Miluko, Shenandoah, PA: 

Spaustuvëje „Garso Amerikos Lietuviø“, 

1897. 

14 Kristijono Duonelaièio Raðtai. Pagal Rëzos, 

Ðleicherio ir Neselmano sutaisë J[urgis] 

Ðlapelis. Penktasis iðleidimas, Vilnius: 

M. Kuktos spaustuvë, 1909. Raðtai pradëti 

rengti 1909, baigti 1914 metais, antraðtiniame 

lape nurodyti 1909-ieji. 

15 Kristijonas Donelaitis, Metai, spaudai paruoðë 

Juozas Ambrazevièius, Kaunas: 

Ðvietimo ministerijos knygø leidimo komisija, 

1940. 0 0 0 


inës valdþios dëka“ 16 . Visas ankstesnis parengimo darbas nutylëtas. Leidimas 

turëjo bûti reprezentacinis. Rengëjas siekë iðlaikyti autentiðkà tekstà 17 , todël rengë 

ið rankraðèiø – Donelaièio autografo ir Hohlfeldto nuoraðo – lygindamas su ankstesniaisiais 

leidimais, ypaè Nesselmanno. Stengtasi iðlaikyti poeto þodynà, sintaksæ, 

jam bûdingas tarmines formas ir skyrybos savybes, atsisakyta tik Donelaièio 

raðybos – ji pakeista tuometine normine. Pridëtas redakcinis straipsnis, kuriame 

apþvelgiami ankstesni leidimai, þodynëlis ir Metø giesmiø turinys, kur giesmës 

suskirstytos atskiromis temomis. 

1940-øjø leidimas Donelaièio kûrybos leidybinëje praktikoje uþima svarbià vietà, 

taèiau kai kurie jo vertinimai (matyt, atiduodant duoklæ kaip pirmajam Donelaièio 

kûrybos leidimui, iðëjusiam sovietinës valdþios metais) nëra visiðkai tikslûs. 

Ðtai, pavyzdþiui, Þirgulys (1989, 22) teigia, jog „ðiame leidime [...] duota pradþia 

K. Donelaièio tekstø kalbos tvarkymo korektyvams“, Ðeðelgis (1965, 314) raðo, kad 

„paremtas pirminiais teksto ðaltiniais, ðis ‘Metø’ leidimas tapo visiðkai nepriklausomas 

nuo daugelio ankstesniøjø redakcijø ir laisvas nuo klaidø, pasitaikiusiø 

buvusiøjø redaktoriø darbe“. Vis dëlto jame daþnai nukrypstama nuo originalo: 

praleistos net 4 Metø eilutës (Pl 312, 313, 453, Rg 52), „ðvelninama“ Donelaièio 

kalba pakeièiant obsceniðkos reikðmës þodþius, kai kurie þodþiai praleidþiami arba 

iðkraipomi, neiðvengta nenuoseklumo norminant tarmines formas. Todël teisus Lebedys 

(1972, 228) sakydamas, kad 1940-øjø leidime „ið esmës redagavimo klausimas 

nespræstas ir nuosekliai vienodø principø nesilaikyta“. 

1941-aisiais tos paèios redakcijos Metai buvo iðleisti antrà kartà, padarius kai 

kuriø smulkiø pataisø, taèiau dauguma klaidø bei netikslumø neiðtaisyta. Leidinys 

tik papildytas Ambrazevièiaus straipsniu „Bûrø kultûros poetas“. 

Reprezentacinis 1940-øjø Metø leidimas dar kartà pakartojamas 1983-iaisiais – 

270 metø Donelaièio gimimo sukakèiai. 

7. METAI IR PASAKËÈIOS (1945). Du kiti sovietiniais metais iðëjæ Donelaièio 

leidimai – Metai ir pasakëèios (1945) 18 bei Raðtai (1950) 19 – buvo skirti plaèiam skaitytojø 

sluoksniui ir pasiþymëjo gausiomis redakcinëmis pataisomis. Knygos pabaigoje 

kaip atsakingasis redaktorius nurodytas Valys Drazdauskas. Metø ir pasakëèiø 

tekstai imti ið 1940 ir 1941 metø leidimø paliekant buvusias klaidas ir padarant 

naujø; labai daug nevienodumø norminant tarmines formas. 

Vargu ar galima sutikti su Ðeðelgio nuomone, jog vienai, radikalaus redagavimo 

tendencijai, atstovauja Rëza, o kitai, autentiðkumo siekianèiajai, greta Schleicherio 

ir Nesselmanno, – sovietinio laikotarpio leidimai, juo labiau kad pats vëliau iðvardija 

gausius ðiø dviejø minëtø leidiniø nukrypimus nuo originalo (þr. Ðeðelgis 1965, 

16 Kostas Korsakas, „Aktualieji donelaitikos 

uþdaviniai“, LiK 7, 1965, 17. 

17 Þr. Juozas Ambrazevièius, „Metø leidimai“, 

Kristijonas Donelaitis, Metai, 

1940, 182. 0 0 0 

18 Kristijonas Donelaitis, Metai ir pasakëèios, 

Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros 


19 Kristijonas Donelaitis, Raðtai, Vilnius: 

Valstybinë groþinës literatûros leidykla, 

1950. 




1994 metø leidimai

304). Juose labai jauèiamas redaktoriø „ðeimininkavimas“, á autentiðkumà èia net 

nepretenduojama. 1945 metø leidime ið Metø teksto praleistos 49 eilutës; 3 eiluèiø 

(17, 29, 40) trûksta ir pasakëèioje „Auþuols gyrpelnys“ (toliau – Ag). 

1945 ir 1950 metø leidimuose pedagoginiais sumetimais ðalinami arba keièiami 

kitais obsceniðki þodþiai. Sovietmeèio dvasia atsispindi ðiø leidimø redakciniuose 

straipsniuose. Juozo Brazaièio (2001, 102–109) nuomone, toje epochoje Donelaitis 

buvo vertinamas pagal ið anksto nustatytà schemà ir paverèiamas árankiu sovietinio 

reþimo ideologijai plësti. 1945 metø leidimui paraðytame Korsako áþanginiame 

straipsnyje iðryðkinamos Donelaièio tautinës paþiûros, jo pasiprieðinimas vokieèiø 

kolonizatoriams. Karo metais tai buvo aktualu. 

8. RAÐTAI (1950). 1950 metø Raðtø leidimo atsakingasis redaktorius – Aleksandras 

Þirgulys (jo pavardë nurodyta knygos pabaigoje). Ið Metø iðbrauktos 59 eilutës; 

2 eiluèiø (107, 108) nëra „Prièkaus pasakoje apie lietuviðkà svodbà“. Ypaè ryðkios 

norminimo tendencijos. Èia Donelaièio kalba perdëm suredaguota, atsisakoma bûdingiausiø 

jo fonetiniø ir morfologiniø ypatybiø. 

Ðio leidimo áþangoje, kurios autorius Bronius Pranskus, Donelaièio kûryba sociologizuojama, 

ja pasinaudojama kaip tribûna „klasiø kovos“ idëjoms propaguoti. 

9. METAI (1956; 2 1966). 1956 metais pasirodæs Metø leidimas 20 svarbus tuo, 

kad jame, kaip ir Nesselmanno bei Ðlapelio leidimuose, tekstas pateikiamas be 

kupiûrø. Be to, jis yra pirmasis ið sovietiniais metais iðëjusiø leidimø, kuriame 

atsisakoma tradicijos „gerinti“ poeto kalbà ðalinant obsceniðkus þodþius. Taèiau 

rengiant ðá leidimà, irgi nesilaikyta kokiø nors grieþtesniø kalbos redagavimo principø 

– vienos tarminës formos iðlaikomos, kitos jau keièiamos bendrinës kalbos 

formomis. Pasitaiko teksto iðkraipymø ir netikslumø, patekusiø ið kitø leidimø (þr. 

Lebedys, Kabelka 1972, 334–336). Metus iliustravo Vytautas Jurkûnas. 

Remiantis 1956 metø leidimu, Donelaièio Metai dar kartà buvo iðleisti 1966 

metais. 

10. RAÐTAI (1977) IR METAI IR PASAKËÈIOS (1994). Sovietiniais metais iðëjo 

kritinis Donelaièio Raðtø leidimas (1977), 1983-iaisiais – 270 metø klasiko gimimo 

sukakèiai – pakartotas prieðkarinis (1940) reprezentacinis Metø leidimas 21 , o paskutinë 

poeto kûrybos rinktinë pasirodë jau nepriklausomoje Lietuvoje (1994) 22 . Iðsamiau 

aptarsime 1977 ir 1994 metø leidimus, jø parengimo principus, iðkelsime 

tuos kalbinius dalykus, kurie minëtø leidimø redaktoriø buvo nevienodai traktuojami 

ir pateikiami; iðryðkinsime atsiradusius nenuoseklumus ir netikslumus, kad jø 

bûtø iðvengta naujuose Donelaièio raðtø leidimuose. 

20 Kristijonas Donelaitis, Metai, Vilnius: 

Valstybinë groþinës literatûros leidykla, 

1956. 

21 Kristijonas Donelaitis, Metai, redaktorius 

Kazys Ulvydas, Vilnius: Vaga, 1983. 

22 Kristijonas Donelaitis, Metai ir pasakëèios, 

redaktorius Vytautas Vitkauskas, Vilnius 

: Baltos lankos, 1994. 


1977 metais iðëjæ Donelaièio Raðtai – kolektyvinis darbas. Já rengë Lietuviø kalbos 

ir literatûros instituto mokslininkø donelaitininkø bûrys. Leidinyje pateikiama 

ne tik visa poeto groþinë kûryba, bet ir jo laiðkai, vertimai, archyvinë medþiaga. 

Groþinæ kûrybà, laiðkus, broðiûros apie separacijos naudà vertimà, ávadiná straipsná, 

þodynëlá ir komentarus parengë Leonas Gineitis, archyvinæ medþiagà ir jos 

komentarus – Kostas Doveika, Metø ir pasakëèiø tekstus kalbiniu poþiûriu redagavo 

Kazys Ulvydas, jis paraðë ir straipsná „K. Donelaièio kûriniø kalbinis redagavimas“. 

1977 metø leidimas pasiþymi itin plaèiais ir iðsamiais komentarais. 

„Ávade“ Gineitis (1977, 6) nusakë ðiø Raðtø iðleidimo prieþastis (Donelaièio raðtai 

„tebëra iðsklaidyti ávairaus tipo ir paskirties leidiniuose“, todël „pribrendo reikalas 

turëti juos visus sutelktus viename leidinyje“, be to, „bûtina pasiekti ir tekstologinio 

publikacijø pilnumo“, nes iki ðiol dar neturëjome „pagal mokslinius tekstologijos 

principus parengto autentiðko ir pilno ‘Metø’ teksto“), aptarë jø rengimo 

principus. Pirmiausia paaiðkinta leidinio struktûra (pirmojoje dalyje dedama poeto 

groþinë kûryba, antrojoje – archyvinë medþiaga), pabrëþta, kad joje siekiama derinti 

chronologiná ir þanriná principà (Gineitis 1977, 15). Anot Gineièio, daugiausia problemø 

kilo dël pirmosios dalies publikacijø. Pasitelkiant biografinius, istorinius, grafologinius 

ir psichologinius argumentus, dar kartà svarstoma Donelaièio kûriniø 

chronologija: konstatuojama, kad pasakëèios – jaunystës darbai (Stalupënø laikotarpis), 

o pagrindinis kûrinys Metai bus raðyti maþdaug 1765–1775 metais. Aptariamas 

Metø atskirø giesmiø sekos ir bendro pavadinimo klausimas, nurodoma, jog atsiþvelgiant 

á poemos meninæ siuþeto vienovæ, bus laikomasi Rëzos ávestosios tradicijos. 

„Ávade“ duodamas iðsamus pagrindiniø publikuojamo teksto ðaltiniø, autografø 

apraðas, pateikiama paleografiniø duomenø: apibûdinamas autografø ðriftas, raðalas, 

popierius. Þirgulio (1989, 27) manymu, „bendràjá autografø apraðà galima 

laikyti tikrai pavyzdine autografø charakteristika“. „Ávade“ plaèiai nagrinëjama ir 

prozodiniø þenklø autorystës problema. Lietuvos TSR teismo ekspertizës mokslinio 

tyrimo institute buvo atlikta laboratorinë Donelaièio autografø analizë. „Ávade“ 

skelbiami ir aptariami rezultatai. Gineitis (1977, 27) teigë, jog apskritai ekspertizës 

iðvada, kad prozodiniai þenklai þymëti vieno asmens – Donelaièio, turi gana átikinamà 

pagrindà, taèiau èia pat tuo lyg ir suabejoja: „klausimas, ar prozodiniai 

þenklai Donelaièio autografuose yra autentiðki, [...] tebelieka atviras tolimesniems 

tyrinëjimams ir aiðkinimams“. Þirgulys (1989, 27) pasigedo aiðkesnës pozicijos: „po 

to, kai tame paèiame ávade atsargiai pritariama ekspertizës iðvadai [...], reikëjo 

laikyti, kad klausimas baigtas – prozodiniø þenklø autentiðkumas, ðiaip ar taip, 

árodytas, ir ‘Ávado’ komentaras dël to galëjo bûti tiesesnis“. Gineièio (1977, 23) 

nuomone, kai kurie ekspertø analizës duomenys perða svarbias iðvadas apie Donelaièio 

kûrybinæ laboratorijà: pavyzdþiui, rankraðèiø taisymai rodo, jog Metø raðymas 

buvo ilgas procesas, o iðtisinis tekstø retuðavimas leidþia manyti, kad 

poetas savo rankraðèius bus rengæs ne sau paèiam [...], o kaþkam kitam. Gal savo 

bièiuliui J. Jordanui, kuriam skaitydavo „Metø“ iðtraukas ir su kuriuo keisdavosi 

literatûriniais laiðkais. O gal ir Karaliauèiaus literatams, tikëdamasis iðvysti savo 

kûriná iðspausdintà kuriame nors ano meto Rytø Prûsijos savaitraðtyje. 




1994 metø leidimai

„Ávade“ sprendþiama rimta tekstologinë problema – kà laikyti neiðlikusios Donelaièio 

groþinës kûrybos dalies pagrindiniu tekstu. Tam reikëjo nustatyti, kuris ið 

keturiø, tiesiogiai rankraðèiais grindþiamø ankstesniøjø poeto raðtø leidimø (Rëzos, 

Schleicherio, Nesselmanno ir 1940 metø), maþiausiai nutolæs nuo Hohlfeldto 

nuoraðo. Minëti leidimai buvo palyginti su Hohlfeldto nuoraðu bei tarpusavyje ir 

konstatuota, kad liko vienintelë reali iðeitis: „stingamø rankraðtiniø tekstø ekvivalentu 

imti nuo J. Holfeldo nuoraðo, vadinasi ir nuo originalo, maþiausiai nutolusá 

G. Neselmano iðspausdintàjá tekstà“ (Gineitis 1977, 31). 

Kadangi 1977 metø leidimas skirtas ne tik specialistams filologams, bet ir eiliniam 

skaitytojui, tekstai pateikiami dvejopu pavidalu: autentiðku ir pertvarkytu 

pagal dabartinæ raðmenø sistemà, fonetikos, morfologijos ir skyrybos normas 23 . 

Redagavimo principus aptarë Ulvydas minëtame straipsnyje „K. Donelaièio kûriniø 

kalbinis redagavimas“. Pabrëþdamas, kad „ðio K. Donelaièio kûriniø leidimo 

redaguotuoju tekstu ir stengtasi prisidëti prie jø kalbos stabilumo sustiprinimo“ 24 , 

jis nurodo, kurie kalbos dalykai keièiami, o kurie iðlaikomi. Norint padaryti Donelaièio 

kûrinius lengviau prieinamus skaitytojams ir laikantis jo kûriniø leidimo 

tradicijos, norminama poeto raðyba, daugelis fonetiniø reiðkiniø, prie ðiuolaikinës 

derinama ir skyryba, taèiau iðlaikomi individualûs jos bruoþai (ðauktuko dëjimas 

po jaustukø, dalelyèiø ir kreipiniø, dvitaðkio raðymas prieð jungtukà nës), skiriamieji 

þenklai dëliojami pagal Donelaièiui bûdingà fakultatyvumo principà, neprieðtaraujantá 

dabartinei skyrybos praktikai. Ulvydas (1977, 295) atkreipia dëmesá 

á tai, jog 

toje teksto dalyje, kurios autografø neiðliko, teko paisyti ir G. Neselmano leidimo 

skyrybos ypatybiø. [...] Todël [...] toje redaguotojo teksto dalyje, kuri orientuota 

á autografus, skaitytojas ras ðiokiø tokiø neesminiø skyrybos skirtumø, palyginti 

su ta dalimi, kurios autografø neiðliko. 

Paþymima, kad ðiame leidime stengtasi iðlaikyti kiek galint originalesnæ poeto 

leksikà, nes jo raðtø kalbai taikytini kitokie literatûriðkumo kriterijai negu dabartiniø 

groþiniø kûriniø kalbai: „Donelaièio kalba ir ðiandien turi iðlaikyti jo gyventos 

epochos kalbos skambëjimà, joje turi likti visi barbarizmai bei tarminiai þodþiai“, – 

teigë Ulvydas (1977, 305). Jis leksikai priskyrë ir tokias þodþiø formas, kurios ðiame 

straipsnyje, detaliau aptariant Donelaièio kalbos redagavimà 1977 metø leidime, 

traktuojamos kaip fonetiniai ir morfologiniai reiðkiniai. Siekiama iðlaikyti morfologiniø 

formø originalumà, taèiau „vienà antrà morfologiná reiðkiná teko vis dëlto pakeisti 

dabar vartojamu norminiu, áprastiniu“ (pvz.: ávardþiai tav, sav pakeisti norminiais 

tau, sau), bet iðtisai iðlaikoma Donelaièio sintaksë: „sintaksës poþiûriu jo kalba 

yra tiesiog klasiðkai aiðki, darni ir iðbaigta“ (Ulvydas 1977, 312). 

Leidinyje pateikiama itin svarbiø tekstologiniø komentarø, atskleidþianèiø paties 

autoriaus redagavimo procesà. Skaitytojui parodoma, kaip Donelaitis taisë 

23 Ðiame straipsnyje su 1994-øjø metø leidimu 

bus lyginamas pastarasis, adaptuotasis. 

24 Kazys Ulvydas, „K. Donelaièio kûriniø 

kalbinis redagavimas“, Kristijonas Donelaitis, 

Raðtai, 1977, 294. 


„Prièkaus pasakos apie lietuviðkà svodbà“ ir fragmento „Tæsinys“ tekstus, kurie 

vëliau buvo panaudoti Metø dalyse „Rudenio gërybës“ ir „Þiemos rûpesèiai“. Pauliaus 

Subaèiaus (2001, 474–475) nuomone, tai daroma „gana paprastu, bet pavaizdþiu 

bûdu“ ðiø tekstø atkarpas spausdinant paraleliai prieðprieðiniuose puslapiuose. 

Visiðkai adekvaèios teksto vietos iðryðkinamos pusjuodþiu ðriftu, leksiðkai 

sutampanèios, taèiau redaguotos gramatiniu (morfologiniu ir sintaksiniu) atþvilgiu 

– paprastu kursyvu, plg.: 

„Prièkaus pasaka apie lietuviðkà svodbà“ „Rudenio gërybës“ 

Pirm visø pirðlys apsirijæs spiria kumelæ 

Ir bevemdams jau ðuoliais dar mëgina ðokti. 

Tu nelabs þmogau, kam spardai vieþlybà 

kuinà? 

Ar neþinai, kaip já vos gyvà baudþiava 

lupo? 

O tu dar kaip ðuo daugiaus jam barðkini 

kaulus? 

Jok pamaþi; rytoj reikës á giræ vaþiuoti, 

O poryt maþu reiks koká didpilvá parveþti. 

Taip beklykaudami, kaip girdit, parveþa 

marèià 

Ir su jaunikiu á Krizo áveda butà. 

Uoðvis su sveèiais visais pasveikina porà, 

Ant kurios klebons kaip reik þegnonæ padëjo. 

(Pp 29–39, p. 334) 

Irgi beklykaudams kumelës nugarà dauþë. 

Tu nenaudëli, kam spardai kumelio ðonus? 

Ar negana, kad já vos gyvà baudþiava 

lupo? 

O tu su pentinais jam dar daugsini vargà? 

Jok pamaþi, þioply, nemuðk be reikalo 

kuinà! 

Juk girdi, rytoj reikës á giræ vaþiuoti, 

O poryt maþu reiks parveþint didelá pilvà. 

Taip jam, kaip girdëjot, bûriðkai besispardant, 

Ðtai tuo pro vartus rëdytà parveþë porà, 

Ant kurios ðvents vyskups pas dievstalá 

ðventà 

Vinèiavodams kaip reik þegnonæ buvo padëjæs. 

Gentys ir kaimynai, jau visi susibëgæ 

Ir jauniká su marèia pasveikinæ dailiai, 

Tuo gardþiai pavitot á Krizo suvedë namà. 

(Rg 123–136, p. 335) 

Pastebëtina, kad vis dëlto neiðvengta nevienodumø: ne visada nurodomi gramatiðkai 

besiskiriantys þodþiai, plg.: girdit ´ girdëjot, marèià ´ marèia. Èia neiðryðkinti 

ir sutampantys nekaitomi þodeliai taip, kaip. 

Leidinyje pateikiamos nuorodos á Donelaièio darytus taisymus autografuose, 

pvz.: Pl 72 pluszkëjo: bûta iszpluszkëjo, isz nutrinta, paliekant raidþiø pëdsakus* 25 ; 

25 „Autoriaus taisymai ir netikslumai autografuose“, 

Kristijonas Donelaitis, Raðtai, 

1977, 346; þvaigþdute þymimi mokslinës 

ekspertizës nustatyti dalykai. 




1994 metø leidimai

Vd 333 saugójos: galûninës jos vietoje bûta kitø raðmenø (atrodo, si)*; iðtaisyta 

derinant prie Vd 332 veiksmaþodþio laiko 26 . 

Rengëjø teigimu, „kadangi paèiame spausdintame tekste tokie autoriaus redakciniai 

taisymai negalëjo bûti perteikti, jø nuorodos komentaruose leis ‘atgaminti’ 

originalo tekstà“ (Gineitis 1977, 32). Subaèius (2001, 416) ðiø pastabø atskyrimà 

nuo pagrindinio teksto ir jø pateikimà komentaruose, o ne tekstologiniame aparate, 

laiko nesëkmingomis pastangomis. Jo manymu, tai sàlygoja apraðomàjá stiliø, netinkamà 

tik specialistams skirtoms pastaboms; komentaruose poligrafiniais sumetimais 

nevartojami gotikiniai raðmenys, todël neaiðku, koks buvo pirminis uþraðymas 

tekste, be to, naudotis komentarais nepatogu, nes norint susirasti reikiamas 

eilutes tenka nuolat vartyti knygà. 

Leidime duodama redakciniø teksto kitimø paaiðkinimø, kuriuose nurodomi 

reikðmingesni taisymai ir pakeitimai, padaryti Hohlfeldto nuoraðuose, Rëzos, 

Schleicherio, Nesselmanno, 1940, 1941 ir 1950 metø leidimuose. Ðie tekstologiniai 

komentarai pateikiami kartu su Donelaièio groþinës kûrybos realijø komentarais, 

nes jie, anot rengëjø, „daugeliu atveju siejasi tarpusavyje – papildo ir paaiðkina 

vieni kitus“ (Gineitis 1977, 32). 

Remiantis Jono Kabelkos sudarytu Donelaièio raðtø þodynu 27 parengtas þodynëlis. 

Jame aiðkinami istorizmai, buitiniai ir etnografiniai terminai, svetimybës (nurodoma 

jø kilmë), archaizmai, perkeltine reikðme vartoti þodþiai, kai kurie saviti Metø 

veikëjø vardai ir pravardës. Þodynëlis skirtas ne specialistams filologams, todël 

þodþiai nekirèiuoti, nenurodomos kirèiuotës, kaitybinës formos, nepateikiama 

iliustraciniø pavyzdþiø, aiðkinamos ne visos þodþiø reikðmës, o tik tos, kurios 

tiesiogiai siejasi su Donelaièio raðtais. 

1977 metø leidimo komentarai, nepaisant vienos kitos aukðèiau minëtos kritinës 

pastabos, parengti kruopðèiai ir atidþiai, jø mokslinë ir paþintinë vertë neabejotina. 

Þirgulio (1989, 29) nuomone, „jokiame kitame leidime tiek plaèiai ir nuodugniai 

K. Donelaitis nekomentuotas“. 

1994 metais iðëjusiame Donelaièio raðtø leidime publikuota tik jo groþinë kûryba: 

Metai, abu poemos fragmentai ir pasakëèios. Komentarai èia minimalûs. Trumpa 

Sauliaus Þuko pratarmë – tai pasvarstymai apie Donelaièio Metø fenomenà ir 

pastoviàjà ðio kûrinio vertæ. Jis pabrëþë, jog bëgant laikui ir keièiantis literatûrinëms 

madoms, Metai nesensta, jø tekstas „vis labiau atsiskleidþia, kviesdamas á já gilintis“ 

28 ir keldamas skaitytojui naujus klausimus. Anot Þuko (1994, 7), neatsitiktinis 

dalykas ir tai, kad spaudai rengiamas Metø tekstas „kaskart ‘tobulinamas’, stengiamasi 

pateikti vis autentiðkesnæ jo redakcijà; kokios nors ribos èia, regis, irgi neuþbrëði“. 

Ðis Donelaièio Metø ir jo pasakëèiø rinkinys pradëjo „Baltø lankø“ leidyklos 

26 [Leonas Gineitis,] „K. Donelaièio raðtø komentarai“, 

Kristijonas Donelaitis, Raðtai, 

1977, 353. 

27 Jonas Kabelka, Kristijono Donelaièio raðtø 

leksika, Vilnius: Mintis, 1964. 

28 Saulius Þukas, „Pratarmë“, Kristijonas Donelaitis, 

Metai ir pasakëèios, 1994, 6. 


literatûros kolekcijà, kurioje skelbiami vertingiausi lietuviø ir pasaulinës literatûros 

kûriniai (Þukas 1994, 7). 

Leidinyje pateiktos jo redaktoriaus Vytauto Vitkausko pastabos dël kai kuriø èia 

iðsaugotø Donelaièio tekstø tarminiø ypatybiø: dvigarsio in keitimo á veiksmaþodþiuose, 

turinèiuose priesagà -inti, veiksmaþodþiø su -yti, -ija, -ijo raðymo, galûnës 

-su iðlaikymo veiksmaþodþiø bûsimojo laiko vienaskaitos pirmajame asmenyje. 

Taip pat pridedamas þodynëlis, kuriame aiðkinami svarbesni, bendrinës kalbos 

vartotojui sunkiau suprantami Donelaièio raðtø þodþiai (vardai ir pravardës á þodynëlá 

neátraukti). Þodþiai sukirèiuoti, nurodomos jø kirèiuotës, nevartotinos svetimybës 

paþymimos pagal Juozà Balèikoná kryþeliu. 

1977 metø leidime, kaip ir dera, Gineièio nuomone, moksliniam leidimui, Donelaièio 

kûriniai grupuojami laikantis chronologijos principo ir siekiant parodyti 

poeto kûrybos evoliucijà 29 : pirmiausia dedamos pasakëèios, po jø fragmentai „Prièkaus 

pasaka apie lietuviðkà svodbà“ bei „Tæsinys“ ir galiausiai Metai. 1994 metais 

iðëjusioje Donelaièio kûriniø rinktinëje chronologinës sekos nesilaikoma; pirmiausia 

dedamas svarbiausias kûrinys Metai, po jø abu fragmentai ir pasakëèios. 

Abiejuose leidimuose pateikiamas pilnas, nekupiûruotas Metø tekstas, taèiau 

pasitaiko keletas praleistø ir priraðytø þodþiø: 1977, 1994 – praleistas þodis savo; 

1977 – áterptas þodelis ir: 

1977, 1994 Að, rankas bûriðkas kaip reik susiëmæs Rg 299 

N 30 Ãsz rankàs süwQ bsriszkas, kaip reìk’, scs{ëmæs Rg 299 

1977 Bet jau ir taip visur, kol sviete kûdikiai augo Pl 332 

Da 31 Bét jau taip wiµµsr, kôl’ SwietÍ Ksd{kÍi asgo Pl 332 

Ir 1977, ir 1994 metø leidimuose, siekiant tekstø autentiðkumo ir stabilumo, 

Donelaièio kalbà stengtasi kuo maþiau norminti. Vis dëlto kai kurios Donelaièio 

raðtø kalbos ypatybës juose traktuojamos ir redaguojamos nevienodai, be to, abiejuose 

leidimuose neiðvengta tam tikrø netikslumø ir nenuoseklumø 32 . 

10.1. R A Ð Y B A. Abiejuose leidimuose Donelaièio raðyba norminama laikantis 

ðiuolaikinës lietuviø kalbos raðybos taisykliø. Paminëtinos tik kelios skirtybës ir 

ávairavimai. 

10.1.1. 1977 metø leidime, kaip ir Donelaièio autografuose, veiksmaþodþiø su 

-yti, -ija, -ijo pagrindinëse formose esamajame ir bûtajame kartiniame laike raðoma 

29 Leonas Gineitis, „Kristijono Donelaièio kûrybos 

mokslinis leidimas“, LMAD 3(52), 

1975, 168. 0 0 0 

30 Tekstai, kuriø autografø neiðliko, cituojami 

ið Nesselmanno leidimo. 

31 Santrumpa Da þymimi fragmentai ið 

1977-øjø leidime pateikto autentiðko perraðo. 

32 Apie Donelaièio kalbos redagavimà jo raðtø 

leidimuose plaèiau þr.: Daiva Kriðto- 

paitienë, „Neiginio ne/ne- raðymas K. Donelaièio 

autografuose ir jo raðtø leidimuose“, 

Lt 2(54), 2003, 72–81; Daiva Kriðtopaitienë, 

„K. Donelaièio raðtø fonetikos 

redagavimas“, Lt 2(58), 2004, 39–49; Daiva 

Kriðtopaitienë, „Kristijono Donelaièio 

raðtø leksika ir jos redagavimas“, Istorijos 

raðymo horizontai, Senoji Lietuvos literatûra 

18, 2005, 252–265. 




1994 metø leidimai

trumpoji , pvz.: neliûbiji Pl 134, dyvijaus Vd 341, paprovijæs Vd 256. 1994 metø 

leidime ðitokios formos turi ilgàjá , pvz.: mislyja Pl 251, dyvyjaus Vd 341. Redaktorius 

Vitkauskas tokià raðybà motyvavo tuo, jog Maþojoje Lietuvoje visos trys 

pagrindinës formos turi dël analogijos, be to, Lietuviø kalbos þodyne ir „visoje 

kalbos istorijos literatûroje“ nuo Kurðaièio ir Schleicherio laikø èia paprastai raðoma 

-yja, -yjo 33 (beje, viena forma palikta su trumpàja : ásitëmijau Pl 613, bet 

ásitëmyjau Rg 269). Vis dëlto bûtina pridurti, kad Maþosios Lietuvos kai kuriose 

buvusiose lietuviø ðnektose ðio tipo veiksmaþodþiø minëtosios formos buvo tariamos 

tiek su trumpuoju priesagos balsiu (-i-), tiek ir su ilguoju balsiu (-y-), pvz.: 

kafliju, mìsliju, zauniju ir kaulyju, mislyju, zaunyju 34 . 

10.1.2. Þodis dievas 1977 metø leidime raðomas maþàja raide, o 1994 metø 

leidime, kaip ir autografuose, – didþiàja. Didþiàja raide èia raðomas ir dalyvis 

visgalásis (Dievs Visgalásis Vd 660; autografuose – maþàja). 

10.1.3. Ávairuoja neiginio ne raðymas (vienais atvejais su tuo paèiu þodþiu jis 

raðomas atskirai, kitais – kartu): 

1994 Juk ne daugio reik, ðtai jau galvijø neteksim Þr 98 

Vei! nedaugio reiks, tuo [...] / Uostysim ir garbysim pavasará margà 

Pl 402–403 

1977, 1994 Ar ne gerai, kad pats sau greènà nuveji virvæ Pl 594 

Ar ne gerai [...] Vd 561, Rg 390, 907, Fr 18 

Ar negerai, kad dievs (Dievs) ugnelæ mums dovanojo? Þr 219 

Ar ne gana, kad að jums varnø nuneðu kojas Þr 350 

Ar ne gana pons amtsrots [...] Þr 363 

Ar negana, kad já vos gyvà baudþiava lupo? Rg 125. 

10.2. FONETIKA. 

10.2.1. 1977 metø leidime atsisakoma labai bûdingos Donelaièio raðtø fonetinës 

ypatybës – veiksmaþodþiø, turinèiø bendratyje -inti, priesagos -in- vertimo ilguoju 

[i . ] (raðoma , ) paèioje bendratyje ir ið jos iðvestose formose, plg.: Da – 

µwéikát’ Pl 12, ütµ{mák Pl 265, pümQkyt’ Pl 76, kwåráys Pl 344, gaiáádüm{ Vd 83. Minëtosios 

formos 1977-øjø leidime sudabartintos – jos raðomos su priesaga -in: sveikink, 

atsimink, gaiðindami, pamokint, kvarðins. Taip pat -en- verèiamas ilgasis [e . ] ([æ]) þodyje 

sugabensim (plg.: Da – µcgübwµim Pl 406). 1994-øjø leidime gràþinamos Donelaièio 

vartotos formos su ilguoju [i . ], kuris èia þymimas , pvz.: judykimës Pl 410, gaiðydami 

Vd 83, linksmyk Rg 411, pasirûpyt Þr 279. Originalo raðyba iðlaikoma ir veiksmaþodyje 

sugabæsim. 

33 Vytautas Vitkauskas, „Pastabos dël Donelaièio 

tekstø tarmiðkøjø dalykø“, Kristijonas 

Donelaitis, Metai ir pasakëèios, 1994, 

169–170. 

34 Plg. Jurgis Gerullis, Christianas Stangas, 

Lietuviø þvejø tarmë Prûsuose, Kaunas: 

Ðvietimo ministerijos leidinys, 1933, 55. 


10.2.2. Abiejuose leidimuose iðlaikoma „kieta“ Donelaièio raðyba þodþiuose, 

kurie suteikia poeto kalbai tam tikro stilistinio spalvingumo ir skiriasi nuo norminiø 

atitikmenø ðaknies priebalsio kietumu, pvz.: bluznyti, knûpsèias, krunëti, nurnëti, 

surbti, strokas, sukroðti, trûbyti, trûsas, trûsinëti. Taèiau 1977-øjø leidime neiðvengta 

svyravimø. Nors redakciniame straipsnyje sakoma, jog ðie þodþiai paliktini nekaitalioti 

(Ulvydas 1977, 308–309), kai kurie ið jø paraðomi ir su minkðtinamuoju 

þenklu: nurnëti Rg 712, bet niurni Pl 153, niurnëjimø Rg 820; prisisurbæ Vd 486, 

bet prisisiurbusi Vd 481; kniûpsèius Vd 412, pargriaudama Pl 2, pargriautø Rg 713. 

1994-øjø leidime tokiø nevienodumø nebëra, raðoma knûpsèius, be to, paliekama 

dar keliø þodþiø „kieta“ raðyba: pilonys Pl 247, srubà Vd 271, pargraudama Pl 2, 

pargrautø Rg 713. 

10.2.3. 1977 metø leidime, galbût dël redagavimo nenuoseklumo, pavartojamas 

pusdalyvis be judriojo : padarydams Rg 410 (plg.: N – püdürydümüs). 1994 

metø leidime gràþinta pilna ðio pusdalyvio forma. 

10.2.4. 1977 metø leidime þodþiø bjaurus, pjauti, spjauti ir jø formø bei vediniø 

ðaknyse neraðomas (plg.: biaurybiø Vd 326, biaurias Rg 17, besipiaujant Þr 50, 

piautuvà Vd 477, spiaudyt Pl 124), nors redakciniame straipsnyje teigiama, kad 

dabartinëje bendrinëje kalboje tokiais atvejais [j] aiðkiai tariamas (Ulvydas 1977, 

301). Be to, 1976 metais iðëjusiame leidinyje Lietuviø kalbos raðyba ir skyryba paþymima, 

jog minëtø trijø þodþiø ðaknyse po priebalsiø , raðytinas 35 . 1994øjø 

leidime ðiø þodþiø ðaknyse raðomas pagal tarimà. 

10.3. MORFOLOGIJA. 

10.3.1. Nors 1977 metø leidime iðlaikoma daugelis Donelaièiui bûdingø þodþiø 

formø (pvz.: aluèius, amþis, àsuoèius, debesys, girë, grikas, krepðas, kruopas, morkas, 

neprietelis, pypkis, pravardis, rieðutys, rudenis, skrynë, didë, skûpas, ðauna), kai kurios 

keièiamos norminiais variantais. Antai vietoj originalo daiktavardþiø mylë, procë, 

kulðës, stonës vartojamos bendrinei kalbai bûdingesnës formos mylia, procia, kulðys, 

stonios (plg.: acc. sg. kulðis Rg 98, stonias Rg 899), vietoj bûdvardþio tykas – tykus 

(plg.: tykiam kampe Þr 62), vietoj prieveiksmio dosnai – dosniai Vd 405, 410, Rg 184, 

434, 736 (galbût taip daryta todël, kad Donelaièio raðtuose vartojamas tik bûdvardis 

dosnus Rg 373, o varianto dosnas nëra; be to, autografuose yra ir forma doµney Vd 

663). 1994-øjø leidime atstatomos autentiðkos minëtø daiktavardþiø (iðskyrus mylæ), 

bûdvardþio ir prieveiksmio formos, plg.: procæ, kulðes, stones, tykam, dosnai. Paliekami 

ir dar du u kamieno bûdvardþiai su a-kamiene fleksija: acc. pl. brangus Pl 235 

ir gen. pl. tamsø Vd 451 (plg.: 1977 – brangius, tamsiø). Taèiau visiðko nuoseklumo 

ir èia nëra, nes kiti tokio tipo bûdvardþiai keièiami norminiais variantais, pvz.: 

bjauriø Pl 208, neðvankiø Vd 539 (plg.: Da – biaurû, neáwånkû). 

35 Lietuviø kalbos raðyba ir skyryba, ats. redaktorë 

Adelë Valeckienë, Vilnius: Mokslas, 

1976, 41. 




1994 metø leidimai

Abiejuose leidimuose atsisakyta donelaitiðkø ávardþiø formø sav, tav. Þirgulys 

(1989, 23–24) dël ðiø ávardþiø raðë: 

ne vienas yra gërëjæsis, kad senos formos iðliko 1940 ir 1941 metø leidimuose. Ðios 

autentiðkos, autografuose paliudytos formos galëjo likti tolesniuose K. Donelaièio 

leidimuose, jeigu kalbininkas nebûtø taikæs savo meto gramatiniø áproèiø. Kalbine 

tradicija galima remtis dabartinëje kalbos kultûros praktikoje, bet ji negali bûti 

taikoma donelaitiðkiems sav, tav [...] taisymams. 

10.3.2. 1977 metø leidime neiðlaikomos Donelaièio vartotos bûsimojo laiko 

vienaskaitos 1 asmens atematinës lytys su galûne -su. Jos keièiamos tematinëmis su 

galûne -siu, pvz.: krutësiu, paminësiu Pl 454, pridabosiu Vd 146, pasakysiu Vd 187, 

pradësiu Vd 697 (plg.: Da – kruttëµu, püm{nëµu, pr{dübóµu, püµükyµu, prüdëµu). 1994 metø 

leidime gràþinamos autentiðkos lytys su galûne -su. 

10.3.3. 1977 metø leidime vietoj veiksmaþodþio bûtojo kartinio laiko pasidarë 

(taip raðoma Rëzos, Schleicherio, Nesselmano, 1994 metø leidimuose) pavartota 

dalyvio forma pasidaræ, plg.: Taigi dabar, èesnis lietuviðkai pasidaræ / Ir vargus visus 

uþmirðæ, vël atsigausim Rg 352. Motyvuojama tuo, jog dalyvis derinasi su lietuviðkai 

(ne lietuviðka) ir kitos eilutës uþmirðæ (þr. Gineitis 1977, 378). 

10.3.4. Leidimuose pavartojama skirtingø þodþiø darybiniø formø, plg.: 

1977 – þyniavimo Rg 764, smaguriaut Pl 201, smaguriaudams Pl 465, visagalásis Vd 

660, o 1994 (kaip ir Da, N) – þynavimo, smaguraut, smaguraudams, Visgalásis; 1977 

(kaip ir Da) – pasivalgiusios Pl 72, atlankyt Pl 149, Vd 33, o 1994 – keièiamos á 

prisivalgiusios, aplankyt. Kartais þodþiø formos keièiamos abiejuose leidimuose, plg.: 

1977, 1994 – stikliorius Þr 4 (N – stiklórius), guiniodams Vd 195, 474 (Da – guinódams), 

kariavæs Ag 2 (N – küråwæs), pavalgant Pp 53 (N – bewålgant), iðauðtant Vd 124 (Da – 

iáauáant). 

Paminëtina, kad abiejuose leidimuose priesaga -ukas paliekama tik bendriniuose 

daiktavardþiuose, iðskyrus kuiliukà Þr 82 (su minkðtumo þenklu ðá þodá raðë ir 

Schleicheris, Nesselmannas). Tikriniai daiktavardþiai, iðskyrus Pauluks Rg 149, 

raðomi su priesaga -iukas, pvz.: Merèiuks Vd 156, Kairiuks Rg 225, Doèiukà Rg 760. 

Lebedþio (1972, 234) nuomone, priesaga -ukas paliktina ne tik bendriniuose daiktavardþiuose, 

bet ir varduose. 

10.4. SINTAKSË. Donelaièio raðtø sintaksë abiejuose leidimuose ið esmës 

iðlaikoma iðtisai nekeista. Pastebëti tik du taisymai: 1977 metø leidime vietomis 

sukeisti þodþiai, plg.: Bet, kas dar þiemai reikës, trumpai pasakykim Þr 210 (N – Bét, 

kas zëmai dår reikës, trumpay püsükykim); 1994-øjø leidime originalo jungtukas pakeistas 

kitu, plg.: Verkdams ir dûsaudams mus lankyt nesugráþo Pl 28 (Da – Werkdams, 

ar duµåudams mas lankyt’ nÍ scgry†o). 


10.5. SKYRYBA. Pagal dabartines skyrybos taisykles redaguojama ir Donelaièio 

skyryba. Taèiau kai kurie individualûs jos bruoþai leidimuose traktuojami nevienodai. 

10.5.1. 1977 metø leidime paliekamas Donelaièiui bûdingas dvitaðkio (arba 

kabliataðkio) vartojimas prieð jungtukà nës (redaktoriaus Ulvydo [1977, 297–298] 

nuomone, kadangi Donelaièio raðtø kalboje jis turi dalelytës reikðmës atspalvá, tai 

nës vartosena po ðiø þenklø ámanoma), o 1994-øjø leidime ðie þenklai keièiami 

kableliu, plg.: 

1977 Su darbais ir rûpesèiais savo pleðkino puodà: / Nës be trûso dievs mus 

iðmaitint neþadëjo Pl 473–474 

Garbæ su ðiaudø kûliu padarydami rëkë; / Nës grûdelius lauke jau vëjai 

buvo nudauþæ Vd 512–513 

1994 Su darbais ir rûpesèiais savo pleðkino puodà, / Nës be trûso Dievs mus 

iðmaityt neþadëjo Pl 473–474 

Garbæ su ðiaudø kûliu padarydami rëkë, / Nës grûdelius lauke jau vëjai 

buvo nudauþæ Vd 512–513 

10.5.2. 1977 metø leidime nuosekliau iðlaikomas kabliataðkis sudëtiniuose 

sakiniuose, 1994-øjø jis, ypaè prieð jungtukà o, daþniau keièiamas kableliu, plg.: 

1977 Ak! kiek trûso reiks, ik á skûnes sugabensim, / Kas ant aukðto [...] guli be 

diego; / Ir kiek dar palûkëti reikës, iki ðiupiná virsim Pl 406–408 

1994 Ak! kiek trûso reiks, ik á skûnes sugabæsim, / Kas ant aukðto [...] guli be 

diego, / Ir kiek dar palûkëti reikës, iki ðiupiná virsim Pl 406–408 

1977 Man ðykðtums klasta, kad ðutinu didelá puodà; / O kad reik padalyt, ðmotus 

vis kyðteriu riebius Vd 371–372 

1994 Man ðykðtums klasta, kad ðutinu didelá puodà, / O kad reik padalyt, ðmotus 

vis kyðteriu riebius Vd 371–372 

10.5.3. Abiejuose leidimuose ið esmës iðlaikoma Donelaièiui bûdinga laisva 

iðskirtiniø sakinio daliø skyryba. 1994 metø leidime gal kiek grieþèiau nei 1977-øjø 

skiriamas priedëlis, plg.: 

1977 Mes vaikai ant ûlyèiø krûvoms susibëgæ Pl 299 

Rods tiesa, pons amtsrots mûsø nabaðninkëlis, / Sveiks dar Vd 247–248 

Mes suskretæ bûrai, mes vyþoti nabagai, / Ðen ir ten vis stumdyti Rg 312–313 

1994 Mes, vaikai, ant ûlyèiø krûvoms susibëgæ Pl 299 

Rods tiesa, pons amtsrots, mûsø nabaðninkëlis, / Sveiks dar Vd 247–248 

Mes, suskretæ bûrai, mes, vyþoti nabagai, / Ðen ir ten vis stumdyti Rg 312–313 

10.5.4. 1977 metø leidime, kaip ir Donelaièio raðtuose, jaustukai ir antrojo 

asmens ávardþiai nuo kreipiniø neskiriami. 1994 metø leidime tokiø sintaksiniø 

vienetø skyryba ávairuoja, plg.: 




1994 metø leidimai

1977 Tu þmogau niekings! mokinkis èia pasikakint Pl 63 

Ak Adom! Tu pirms þmogau iðdykusio svieto Pl 363 

O jûs mergos, vël, minau, n’uþsigeiskite kykø! Rg 108 

1994 Tu, þmogau niekings! mokykis èia pasikakyt Pl 63 

O jûs, mergos, vël, minau, n’uþsigeiskite kykø Rg 108 

Ak, tëtuti! Tavæs kasdien kiekviens paminëdams Vd 219 

Tu nenaudëli! dël ko taip iðkeli nosá? Pl 259 

Ak mano gaidûs! juk ir mums taip jau pasidaro Pl 524. 

10.6. LEKSIKA. Donelaièio raðtø leksika abiejuose leidimuose, galima sakyti, 

nekeièiama. Paminëtina tik viena gana reikðminga redakcinë pataisa. 1977 metø 

leidime á Donelaièio raðtø kalbà gràþintas jo labai nuosekliai vartotas daiktavardis 

biedþius. Taèiau 1994-øjø leidime kaþkodël (galbût remiamasi 1983 metø leidimu) 

pasirenkamas Donelaièiui nebûdingas norminis variantas bëdþius, esantis ir 1909, 

1940, 1941, 1945, 1950, 1956, 1966 bei 1983 metø leidimuose (dël bëdþius ir biedþius 

þr. Ulvydas 1977, 308). Taip pat diskutuotinas dalykas, ar verta vienodinti Donelaièio 

vartojamas dvejopas prielinksniø formas nuo, prie ir nu, pri (þr. Lebedys, 

Kabelka 1972, 335). Ir 1977, ir 1994 metø leidimuose variantø nu, pri atsisakyta, 

paliekami tik bendrinei kalbai áprastesni nuo, prie. 

11. IÐVADOS. 1. 1977 metø kritinis Donelaièio raðtø leidimas uþima reikðmingà 

vietà poeto kûrybos leidybinëje praktikoje kaip vienintelis Lietuvoje baigtas ðios 

rûðies veikalas, apimantis visus Donelaièio raðytinius tekstus ir pateikiantis iðsamius 

komentarus. Raðtuose stengtasi iðlaikyti kuo autentiðkesná tekstà, pavyzdþiui, 

sëkmingiau nei kituose leidimuose suvokta ir perteikta Donelaièio individuali skyryba. 

Vis dëlto leidime pasitaiko ir nereikalingo norminimo, atsisakoma kai kuriø 

Donelaièio kalbai bûdingø fonetiniø ir morfologiniø ypatybiø. Todël turbût galime 

teigti, jog 1977 metø Raðtuose stabilus kanoninis tekstas nëra pateiktas. 

2. 1994 metø leidimas skirtas platesniam skaitytojø sluoksniui, jame apsiribojama 

minimaliais komentarais, dëmesys sutelkiamas á teksto parengimo kokybæ. Atsisakyta 

kai kuriø 1977 metø leidimo redakciniø pataisø, norminimø, daugiau 

paliekama autentiðkø þodþiø formø, taèiau ir èia neiðvengta redakciniø taisymø ar 

klaidø: neiðlaikomos Donelaièiui bûdingos skyrybos, leksikos ypatybës (dvitaðkio 

vartojimas prieð nës, daiktavardis biedþius), ið 1977 metø leidimo yra praslydæ kai 

kuriø redagavimo netikslumø ir nenuoseklumø. 

3. Në vienas ið minëtuose leidimuose pateiktø tekstø nëra visiðkai be priekaiðtø 

ir absoliuèiai patikimas. Todël, rengiant kitas Donelaièio raðtø publikacijas, bûtina 

ávertinti 1977 ir 1994 metø leidimø privalumus bei trûkumus ir formuoti naujà, kuo 

maþiau nuo autentiðkojo nutolusá tekstà. 

D AIVA KRIÐTOPAITIENË Gauta 2005 m. geguþës 17 d. 

Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas 

Antakalnio g. 6 





Laima Grumadienë 


303 


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Kompiuterinis ðriftas Palemonas filologams 

Straipsnyje pristatomas kompiuterinis ðriftas, pavadintas Palemono vardu. Jis 

sukurtas lotynø, graikø ir kirilikos abëcëliø pagrindu pagal Unikodo (Unicode) standartà 

1 , skirtas lituanistikos reikmëms. 

Pasak vienos ið renesansiniø lietuviø kilmës teorijø, Lietuvos kunigaikðèiø pirmtaku 

buvæs Romos didikas Palemonas, su ðeima ir valdiniais atplaukæs á Lietuvà 

ir ásikûræs prie Nemuno, Jûros bei Dubysos. Ði legenda veikiausiai atsirado ne tiek 

dël pastebëto lietuviø ir lotynø kalbø panaðumo, kiek dël noro turëti mitinës genealogijos 

uþnugará. Palemono vardas keletà amþiø buvo simbolis, siejantis Lietuvos 

valstybës istorijà su lotyniðkàja Europos tradicija. Geopolitinis Lietuvos valstybës 

buvimas Europoje dabar jau garantuotas, taèiau etninis, kalbinis ir kultûrinis darosi 

vis aktualesnis. 

Darbo grupæ lituanistiniam ðriftui kurti subûrë Valstybinë lietuviø kalbos komisija. 

Grupei vadovavo doc. dr. Vladas Tumasonis, joje dirbo Mindaugas Strockis, 

doc. dr. Petras Skirmantas (visi ið Vilniaus universiteto), dr. Ona Aleknavièienë, 

doc. dr. Laima Grumadienë (abi ið Lietuviø kalbos instituto) bei prof. Albertas 

Gurskas (ið Vilniaus dailës akademijos). Eksperimentinë Palemono versija visuomenei 

pateikta lietuviðkos spaudos lotyniðkais raðmenimis atgavimo ðimtmeèio proga 

ir nuo 2004-øjø geguþës skelbiama Valstybinës lietuviø kalbos komisijos tinklalapyje 

www.vlkk.lt. Ðriftas nekomercinis, platinamas nemokamai 2 . Dabar parengta 

1 Plaèiau apie Unikodà þr.: http://www.unicode.org/. 

2 Palemono ðriftu jau iðspausdinta: Poezijos 

pavasaris 2004, Vilnius: Lietuvos raðytojø 

sàjungos leidykla, 2004; Petras Leonas, 

Raðtai, Vilnius: Teisinës informacijos centras, 

2004; Lietuviø–rusø–lietuviø kalbø þo- 

dynas, kompaktinë plokðtelë su Antano 

Lyberio Lietuviø–rusø kalbø þodynu (2001) 

ir Chackelio Lemcheno bei Jono Macaièio 

Rusø–lietuviø kalbø þodynu (2003), Vilnius: 


2004 ir kt. 

Kompiuterinis ðriftas 0 0 0 

Palemonas filologams 0 0 0

iðplëstinë versija, kuri bus pateikta kartu su knyga Lituanistinis ðriftas Palemonas 3 . 

Remdamiesi joje pateiktu apraðu, vartotojai galës susidaryti reikiamus specialiøjø 

þenklø rinkinius ir pasirinkti tinkamiausià taikymo metodikà. 

Dirbant tarpdisciplininëje grupëje, kildavo nemaþai klausimø ir diskusijø – tiek 

dël ðrifto kûrimo principø, tiek dël metodikos. Todël norëtume nors trumpai supaþindinti 

filologus – pagrindinius naujojo ðrifto vartotojus – su svarbiausiomis ðrifto 

kûrimo nuostatomis bei taikymo galimybëmis, kitaip sakant, paþvelgti á já ið filologiniø 

pozicijø. 

Palemono kûrëjai be iðlygø pripaþásta, kad Ciceronas teisus: Nihil est simul et 

inventum et perfectum (Brutus 71; „Joks iðradimas ið karto nebûna tobulas“), todël 

praðo sakyti pastabas ir teikti siûlymus. Darbo grupë á tai atsiþvelgs rengdama 

papildymus. Tikëdamiesi tolesnio konstruktyvaus bendradarbiavimo, laukiame siûlymø 

minëtuoju adresu: www.vlkk.lt 4 . 

1. ÐRIFTO KÛRIMO PRIEÞASTYS IR MOTYVAI. Be abejonës, jau sukurta 

daugybë ðriftø, kuriais galima raðyti lietuviðkai. Ar reikëjo dar vieno? Árodyti, 

kad mums reikia savito, nacionalinio, graþesnio, nepavyktø turbût niekam, nes 

visuomet galima sakyti, kad de gustibus et de coloribus non est disputandum. Vienas 

svarbiausiø motyvø, skatinusiø kurti lituanistiná ðriftà, – raðmenø aibë. 

1.1. SPECIALIØJØ ÞENKLØ POREIKIS. Filologijoje vartojama daug 

daugiau grafiniø þenklø negu kituose moksluose. Vien seniesiems raðtams publikuoti 

originalia raðyba reikia ne vieno ir ne dviejø skirtingø tos paèios raidës 

variantø – ta pati fonema net ir to paties autoriaus tekste daþnai realizuojama 

keletu alografø. Transkribuojant tarmiø tekstus pagal vienà sistemà, vartojami vienokie 

þenklai, pagal kità – kitokie. Tos sistemos gali bûti naujesnës ar senesnës, 

konservatyvesnës ar lojalesnës, taèiau realiai egzistavusios ir egzistuojanèios, todël 

jø þenklø prisireikia tiek dabar rengiant tarmiø tekstus, tiek remiantis anksèiau 

uþraðytais. O kur dar þenklai indoeuropeistø bei baltistø rekonstruotoms formoms 

fiksuoti. 

Kai kurie raðmenys ðioms sritims bendri, taèiau kiekviena ið jø turi ir tik jai 

bûdingø. Specifiniø þenklø yra tiek rankraðtiniuose, tiek spausdintuose ðaltiniuose. 

Nors spauda buvo svarbus veiksnys, stûmæs raðtijà þenklø sistemos paprastinimo 

kryptimi, taèiau net ir ne mokslo knygose, leistose iki susiformuojant bendrinei 

lietuviø kalbai, jø ávairovë didþiulë. 

3 Knyga baigiama rengti spaudai. Apie Palemono 

ðriftà raðyta: Ona Aleknavièienë, 

Laima Grumadienë, Albertas Gurskas, 

Petras Skirmantas, Mindaugas Strockis, 

Vladas Tumasonis, „Lituanistinis ðriftas 

Palemonas“, Informacijos mokslai 31, 2004, 

150–170. 

304 

4 Dëkojame Valstybinei lietuviø kalbos komisijai 

uþ visokeriopà paramà, visiems vartotojams 

uþ skatinimà gerinti ðrifto dizainà 

ir pildyti iðplëstinæ versijà. 


Leidyklos ir mokslo ástaigos konkretiems filologiniams darbams turi pasidariusios 

individualaus kodavimo 8 bitø ðriftø. Jie visiðkai tinka tradicinei leidybai. 

Tokiais ðriftais surinktus tekstus galima spausdinti, bet daþniausiai tik tos konkreèios 

leidyklos ar mokslo ástaigos leidiniuose. Dël to autoriams nuolat kyla problemø 

rengiant savo publikacijas spaudai – vienà ðriftà tenka konvertuoti á kità ir iki 

paskutinio maketo varianto tikrinti, ar „neiðsimuðë“ specialieji, nestandartiniai 

þenklai. Individualaus kodavimo ðriftais surinktø tekstø neámanoma skelbti HTML 

formatu, apdoroti duomenø baziø programomis, atlikti sudëtingesnius programinius 

tyrimus. Daþniausiai jais surinkti elektroniniai tekstai, iðspausdinus knygà, 

nebesaugomi 5 . 

Nestandartiniø ðriftø kuriamasi, kai prisireikia raðmenø, nesanèiø þenklø kodavimo 

standartuose, vadinasi, neturinèiø ir nuolatiniø kodø. Kodai priskiriami savo 

nuoþiûra – atsitiktinai ir chaotiðkai. Tokia praktika paverèia niekais norus apdoroti 

tekstus programiðkai, keistis elektroninëmis versijomis, sudaro sunkumø lietuviðkoms 

duomenø bazëms funkcionuoti internete. Nesant visuotinai suderintø kodø, 

darosi ribotos lingvistiniø tekstø sklaidos galimybës, lëtëja tiek tiriamieji, tiek kaupiamieji 

mokslo darbai. Tai ypaè aktualu lituanistikai, kuri, kaip skelbiama, yra 

prioritetinë Lietuvos mokslo ðaka. Ji ne tik nuolat kaupia, analizuoja raðytiná ir 

sakytiná kalbos paveldà, bet ir siekia integruotis á pasaulio þiniø visuomenæ. Tam 

stinga moderniø árankiø. 

Taigi nors ðiuolaikinës technologijos ir leidþia programiðkai apdoroti ávairiausius 

tekstus ir duomenø bazes, lituanistams tai daryti kol kas sunku dël dviejø 

prieþasèiø. Pirma, bet kokius sudëtingesnius raðmenis vos ne kiekvienas mokslininkas 

susikûræs ir uþsikodavæs savaip. Antra, atsiradus 16 bitø kodavimà remianèioms 

programoms, 8 bitø individualiais ðriftais surinkti tekstai su jomis nebesuderinami 

6 . Visuose ðiuolaikiniuose kompiuteriniuose ðriftuose, tarp jø ir Palemone, 

þenklai koduojami jau 16 bitø, t. y. 2 baitais (iðsamiau þr. 3.2. „Þenklø kodavimas 

pagal standartus“). Programos, kodø erdvæ apribojanèios 8 bitais, moraliai pasenusios, 

taèiau Lietuvoje jø dar nemaþai (apie tai þr. 4.2. „Su Palemonu nederanèios 

programos“). 

Apie unikodinio ðrifto poreiká kalbama jau keletas metø – já vis labiau aktualizuoja 

nuolat didëjanti lyginamoji elektroniniø produktø dalis. Taèiau visi mëginimai 

tartis dël bendrø ðrifto rengimo principø iki ðiol nedavë rezultatø. Palemono 

5 Lietuviðki kirèiuoti tekstai pastaraisiais 

metais leidþiami keliais skirtingais ðriftais. 

Ið jø minëtini TimesLT Accented ir 

grupë ðriftø, parengtø Vilniaus universiteto 

Filologijos fakultete lingvistikos þurnalams 

Baltistica bei Kalbotyra. Ðiuose ðriftuose 

tø paèiø raidþiø, net ir kirèiuotø lietuviðkø, 

kodavimas neretai skiriasi. Lietuviø 

kalbos institutas irgi turi savø kom- 

305 

piuteriniø ðriftø seniesiems raðtams rinkti 

ir tarmiø tekstams uþraðyti. Jø kodai tarpusavyje 

taip pat nesuderinti. Specialø 

ðriftø rinkiná turi ir Archivum Lithuanicum. 

6 Daugelis skaitytojø turbût prisimena 8 bitø 

ðriftø, tokiø kaip TimesLT, disfunkcijà 

programoje Word97 (apie ðriftø nesuderinamumà 

þr. dar 3. „Kodavimas“). 



kûrimo grupë dabar supranta, kad suvienyti tokiam darbui skirtingø institucijø ir 

specialybiø þmones be socialinio uþsakymo ir valstybës paramos neámanoma. Panaðiu 

keliu einama Lenkijoje ir Latvijoje – ten irgi jau suburtos ðrifto kûrimo grupës. 

Lituanistinis ðriftas Palemonas – pirmasis bandymas sutelkti vienon vieton didþiumà 

lietuviø filologijai reikalingø specialiøjø þenklø, suteikti jiems vientiso 

kompiuterinio ðrifto formà ðiuolaikinëje 16 bitø erdvëje ir, svarbiausia, stabilizuoti 

kodavimà. 

1.2. RAÐMENØ IR KALBOS VIZUALIOJI DERMË. Ðiandienëje Europoje 

ir, þinoma, Lietuvoje ásitvirtinusi fonografinë raðto sistema. Garsinis, arba foneminis, 

raðtas leidþia perteikti konkreèios kalbos struktûrà: raðmuo þymi tam tikrà 

fonemà arba garsà. Tekste susidarantys grafiniai deriniai tiesiogiai priklauso nuo 

konkreèios kalbos garsø junginiø ir ðiek tiek nuo raðybos taisykliø. Kad ðriftas tiktø 

lietuviø kalbai, raðmenø grafiniai vaizdai negali bûti mechaniðkai perimti ið kitoms 

kalboms sukurtø ðriftø. Þenklus reikia modeliuoti taip, kad tekste estetiðkai atrodytø 

bûtent lietuviø kalbai bûdingi deriniai, kitaip tariant, kad þenklø grafika atitiktø 

kalbos savitumà. Kol kas tokiø ðriftø dar labai trûksta. 

Kuriant Palemonà, pirmiausia nustatyti daþniausi lietuviø kalbos raidþiø junginiai, 

atitinkamai reprezentuojantys daþniausius lietuviø kalbos garsø junginius. 

Juos nustatë Petras Skirmantas pagal ávairaus þanro tekstus 7 . Jo sudaryti daþniausi 

raidþiø junginiai ið esmës atitinka Laimos Grumadienës bei Vidos Þilinskienës 

Daþninio dabartinës raðomosios lietuviø kalbos þodyno, sudaryto 1 200 000 þodþiø 

pavartojimø pagrindu, duomenis 8 . Labiausiai þiûrëta, kad estetiðkai derëtø daþniausiai 

vienos ðalia kitø atsidurianèios raidës. Pavyzdþiui, lietuviø kalbai ypaè 

bûdingi junginiai , , , , , , , , daug 

retesni , , , , ir pan. 

Daugelyje dabar vartojamø lituanizuotø ðriftø neatsiþvelgta á standartiniø lietuviðkø 

raidþiø su diakritiniais þenklais (nosinëmis, paukðèiukais, brûkðniais, taðkais) 

ir greta einanèiø raidþiø, ypaè su , , , , , dermæ. Palyginkime 

nosiniø raidþiø , , sandûrà su , ir kableliu þodþiuose, surinktuose 

Times New Roman ir Palemono ðriftu: 

Times New Roman Palemonas 

7 Apie raidþiø daþnumø tyrimo metodikà þr. 

Petras Skirmantas, „Raidþiø daþnumas 

bendrinës lietuviø kalbos riðliuose tekstuose“, 

Kalbotyra 46(1), 1997, 81–96; Vida 

Þilinskienë, „Lietuviø kalbos raidþiø daþnumas 

publicistikos tekstuose“, Kalbotyra 

29(1), 1978, 83–95. 

306 

8 Laima Grumadienë, Vida Þilinskienë, Daþninis 

dabartinës raðomosios lietuviø kalbos þodynas, 

Vilnius: Lietuviø kalbos institutas; 

Matematikos ir informatikos institutas, 

1997, 1998. 0 0 0 


Tai tik vienas ið pavyzdþiø, rodanèiø, kad estetiniai ðrifto reikalavimai turi 

atitikti kalbos specifikà. Dël to Palemone nosinës raidës specialiai derintos su ðalia 

esanèiomis ir atitinkamai modeliuota raidþiø iðvaizda. 

Problemø kelia raidës su keliais diakritiniais þenklais. Kadangi virð raidës turi 

tilpti keli diakritikai, vidurinioji zona daryta maþesnë. Dedant kirèio þenklus virð 

raidþiø , , , þiûrëta áprastinës þenklø iðsidëstymo tvarkos. Þenklai dedami 

virð jau esamø diakritiniø þenklø, o ne ðalia. 

Ðrifto dailininkas Albertas Gurskas pagrindiniø raðmenø eskizus pieðë á visa tai 

atsiþvelgdamas. Palemono ðrifto stilius artimas XV amþiaus italø antikvos ðriftams. 

Santykis tarp raidþiø storøjø ir plonøjø elementø, siaurø ir plaèiø raidþiø, maþøjø 

raidþiø iðkeltiniø (ascender) ir nuleistiniø (descender) sudaro teksto ðviesumo áspûdá 

9 . Itin þiûrëta, kad akis greitai atpaþintø raides ir þenklus, t. y. siekta lengvo 

skaitomumo. 

Nors Palemonas orientuotas á mokslo literatûrà, taèiau jis, be abejo, tiks ir groþinei 

literatûrai, vadovëliams, þodynams, þinynams. 

1.3. LEGALUMAS. Individualaus kodavimo ðriftai paprastai daromi ið kitø 

firmø jau sukurtø kompiuteriniø ðriftø – þenklai modifikuojami, pridedami trûkstamieji. 

Tokia ðrifto transformacija paþeidþia autoriø teises, sauganèias elektroninius 

ðriftus kaip ir kiekvienà meno kûriná, kompiuterio programà ar jos komponentà. 

Dël to kilo poreikis turëti savà kompiuteriná ðriftà, kurá bûtø galima teisëtai 

transformuoti ir dràsiai pildyti naujais grafiniais þenklais kaip savo paèiø kûriná. 

Raðmenø inventoriø sudarinëjo ðio straipsnio autorës ir iðdëstë lentelëse-uþsakymuose, 

kad kiekvienam þenklui bûtø suteiktas standartinis ir specialusis kodas. 

Eskizus, kaip minëta, specialiai ðiam ðriftui kûrë Albertas Gurskas. Visi Palemono 

þenklai turi originalius „glifus“, t. y. kiekvienas bûsimasis elektroninis þenklas 

buvo parengtas átvirtinti elektroninëje erdvëje. Ðá darbà atliko Petras Skirmantas. Á 

elektroninæ erdvæ juos perkëlë Mindaugas Strockis. Standartinius ir specialiuosius 

kodus þenklams suteikë Vladas Tumasonis. 

2. ÞENKLØ INVENTORIUS. Palemono þenklø aibë susideda ið keliø poaibiø: 

1) áprastiniø dabartinës lietuviø kalbos abëcëlës raidþiø; 2) lietuviðkø kirèiuotø 

raidþiø; 3) lituanistiniø raðmenø; 4) graikø abëcëlës; 5) kirilikos; 6) skaitmenø ir 

simboliø. Didþiausià aibës dalá sudaro lietuviø filologijoje vartojami specialieji 

þenklai: 1) senøjø raðtø; 2) tarmiø fonetinës transkripcijos; 3) baltistikos ir indoeuropeistikos. 

9 Plg. Albert Kapr, Deutsche Schriftkunst. Ein 

Fachbuch für Schriftschaffende. Versuch einer 

neuen historischen Darstellung, Dresden: 

VEB Verlag der Kunst, 1955; Albert Kapr, 

Schriftkunst. Geschichte, Anatomie und 

Schönheit der lateinischen Buchstaben, Dresden: 

Verlag der Kunst, 1971; Hildegard 

307 

Korger, Schrift und Schreiben, Leipzig: VEB 

Fachbuchverlag, 1972; Andrzej Tomaszewski, 

Leksikon pism drukarskich, Warszawa: 

Wydawnictwo Krupski i S-ka, 

1996; Peter Karow, Schrifttechnologie. Methoden 

und Werkzeuge, Berlin [u.a.]: Springer-Verlag, 

1992. 



Palemone yra visi lotynø abëcëlës raðmenys, esantys kodavimo lentelëse Windows- 

1252 (Latin 1) ir Windows-1257 (Baltic), taip pat Unikodo standarto numatyta senosios 

ir naujosios graikø kalbos abëcëlë bei kirilika, skirta tiek senøjø, tiek dabartiniø 

ðià abëcëlæ vartojanèiø kalbø raðybai. Á Palemonà átraukta ir apie 2 540 specialiøjø 

þenklø, uþkoduotø Privaèiojoje srityje (Private Use Area, PUA; apie jà þr. 3.2.1. „Privaèiõsios 

srities kodai“). Ið viso Palemone ðiuo metu yra apie 3 440 raðmenø. 

Sudarant inventoriø, daugiausia remtasi senaisiais lietuviðkais raðtais ir transkribuotais 

tarminiais tekstais, tiek spausdintais, tiek rankraðtiniais. Atsiþvelgiant á 

baltistø bei indoeuropeistø poreikius, á Palemonà átraukta ne tik graikø abëcëlë bei 

kirilika, bet ir kitokie lingvistikos knygose bei þurnaluose vartojami specialieji þenklai 

10 . Ádëti ir populiariausi skandinavø bei kitø kalbø raðmenys – jø reikia visø 

pirma asmenvardþiams bei vietovardþiams raðyti originalo kalba. Á Palemonà dar 

bus traukiami kirilikos raðmenys, vartoti spaudos draudimo laikotarpiu lietuviø 

kalba spausdintuose leidiniuose. 

Dabartinëje lietuviø dialektologijoje jau nusistovëjusi fonetinës tarmiø transkripcijos 

sistema. Tai ið dalies lëmë tvirta profesoriaus Alekso Girdenio mokykla. Gausybë 

Girdenio mokiniø iðplatino jo ir jo bendradarbiø parengtus Fontros variantus 11 

ne tik Vilniaus universitete, bet ir Lietuviø kalbos institute, Vilniaus pedagoginiame 

universitete, Ðiauliø ir Klaipëdos universitetuose, Latvijoje ir kitur. Fontra remiasi 

kopenhagine fonetine raðyba, lietuviø tarmëms pritaikyta Jurgio Gerulio. 

Fontros ásigalëjimas leido ne tik gerokai standartizuoti dialektologinæ transkripcijà, 

bet ir padarë jà daug iðsamesnæ, geriau atspindinèià subtilius ðnektø niuansus. 

Teisybës dëlei reikëtø priminti, kad praëjusio amþiaus 7–10 deðimtmetyje iðleistø 

fundamentiniø lietuviø kalbos dialektologijos darbø autoriai 12 , daræ didþiausià átakà 

ne tik mokslo minèiai, bet ir transkribavimo praktikai, buvo priversti koreguoti 

ir paprastinti transkripcijà dël ribotø spaustuviø galimybiø. Pavyzdþiui, anksèiau 

spaustuvës vengdavo „dviaukðèiø“ raidþiø, ypaè turinèiø iðkeltines, t. y. , , 

, , , todël minkðtumas paprastai þymëtas apostrofu ðalia priebalsio, o 

10 Ið svarbesniø ðaltiniø minëtini: Jonas Palionis, 

Lietuviø literatûrinë kalba XVI–XVII a., 

Vilnius: Mintis, 1967; Zigmas Zinkevièius, 

Lietuviø dialektologija, Vilnius: Mintis, 

1966; J[onas] Kazlauskas, Lietuviø kalbos 

istorinë gramatika, Vilnius: Mintis, 

1968; Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos 

istorinë gramatika 1–2, Vilnius: Mokslas, 

1980–1981; Zenon Klemensiewicz, Historia 

jæzyka polskiego 2, Warszawa: Pañstwowe 

wydawnictwo naukowe, 1985; A[nna] 

Bergmane, A[ina] Blinkena, Latvieðu rakstîbas 

attîstîba, Rîga: Zinâtne, 1986; Petras 

Skirmantas, Aleksas Girdenis, „Naujesni 

tarmiø fonetinës transkripcijos raðme- 

308 

nys“, Kalbotyra 47(1), 1998, 107–120; Peter 

von Polenz, Deutsche Sprachgeschichte 

vom Spätmittelalter bis zum Gegenwart 1, 

Berlin; New York: Walter de Gruyter, 

2000 ir kt. 0 0 0 

11 Apie juos iðsamiau þr. Skirmantas, Girdenis 

1998, 107–120. 

12 Zinkevièius 1966; Lietuviø kalbos tarmës 

(chrestomatija), redagavo Kazys Morkûnas 

ir Elena Grinaveckienë, Vilnius: Mintis, 

1970; V[ladas] Grinaveckis, Þemaièiø tarmiø 

istorija, Vilnius: Mintis, 1973; Lietuviø 

kalbos atlasas I–III, atsak. redaktorius Kazys 

Morkûnas, Vilnius: Mokslas, 1977– 

1991. 


dabar beveik visuotinai ásigalëjo priebalsiø minkðtumo þymëjimas iðgaubtuoju lankeliu 

virð raidës. 

Esama ir kitø prieþasèiø, kodël mokslo darbuose pateikiant dialektologinius 

faktus kartais atsisakoma sudëtingesnës fonetinës transkripcijos: kai dëmesys telkiamas 

á kitus kalbos lygmenis arba darbas skiriamas ir tiems skaitytojams, kurie 

nëra pakankamai susipaþinæ su Lietuvos dialektologijos mokyklomis. Kai kurie 

transkripcijos þenklai nevartojami arba maþai tevartojami atsisakius pretenzijø diferencijuoti 

jais þymimà reiðkiná. Visø pirma tai pasakytina apie frazës intonacijø 

þymëjimà. Lietuviø dialektologijoje ðiuo metu jas nuosekliai þymi tik Girdenis. Èia 

minëtina jo ðiaurës þemaièiø telðiðkiø tarmës tekstø knyga Taip ðneka tirkðliðkiai 13 . 

Lietuvoje dabar yra kelios dialektologijos mokyklos – arealinës, geografinës, 

struktûrinës lingvistikos, gyvosios fonologijos – ir jos remiasi ðiek tiek skirtinga 

ideologija. Daugelis jø reikalauja tarminius tekstus uþraðyti kaip atitinkanèius sistemà, 

o naujausios siekia atspindëti gyvàjà vartosenà 14 . Laikantis pirmosios ideologijos, 

sudaromas baigtinis kuriai nors tarmei ar ðnektai reikalingø transkripcijos 

þenklø sàraðas, nes pripaþástama, kad tam tikroje pozicijoje gali bûti atstovaujami 

tik tam tikri garsai arba tam tikri tos paèios fonemos alofonai. Nesilaikant sisteminio 

tarmës ar ðnektos atspindëjimo principo ir liberalizuojant transkripcijà, randasi 

bûtinybë vartoti ne tik tai ðnektai bûdingus, bet ir jai „nebûdingus“ transkripcijos 

þenklus. Taèiau tada ypaè aktualus tampa transkripcijos þenklø standartizavimas 

siekiant, kad visi þenklai bûtø suprantami adekvaèiai bet kuriame, o ne tik konkreèios 

ðnektos tekste. Antai vis dar kyla neaiðkumø interpretuojant [ë] ar [o] tarimà, 

nes ðiø garsø siaurumo laipsná kol kas galima paþymëti vienu arba dviem taðkais 

apaèioje: , ir , . Vargu, ar tokio paties siaurumo yra garsai, þymimi 

vienu taðku apaèioje vakarø ir pietø aukðtaièiø tekstuose 15 . Dël ðiø prieþasèiø gali 

prireikti ir naujø, iki ðiol lituanistikoje dar nevartotø transkripcijos þenklø. Vis 

labiau niveliuojantis priegaidëms, gali bûti tikslinga vartoti apibendrintà kirèiuoto 

skiemens þenklà < ' >. Yra bandymø ir komponuoti tradicinës dialektologijos poþiûriu 

neámanomus derinius: pusilgio (þymimo taðku deðinëje apaèioje) balsio kirtá 

þymëti kairinio kirèio þenklu 16 . 

13 Aleksas Girdenis, Taip ðneka tirkðliðkiai. 

Ðiaurës þemaièiø telðiðkiø tarmës tekstai su 

komentarais, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidykla, 1996. Mokytojo pëdomis seka 

Edmundas Trumpa (plg. Edmundas 

Trumpa, Pelesos ðnektos balsinës fonemos ir 

jø variantai (daktaro disertacija, maðinraðtis), 


2005, 167–180). Paprastesnis frazës intonacijø 

þymëjimo variantas pasirinktas: 

Danguolë Mikulënienë, Kazys Morkûnas, 

Dieveniðkiø ðnektos tekstai, Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997. 

14 Vienas ið pirmøjø tokiø bandymø – jau 

309 

minëti Dieveniðkiø ðnektos tekstai, taip pat 

Lietuviø kalbos tarmiø chrestomatija, sudarë 

Rima Bacevièiûtë, Audra Ivanauskienë, 

Asta Leskauskaitë, Edmundas Trumpa, 

mokslinë redaktorë Laima Grumadienë, 


2004. 

15 Plg. Rima Bacevièiûtë, Ðakiø ðnektos prozodija 

ir vokalizmas, Vilnius: Lietuviø kalbos 

institutas, 2004; Asta Leskauskaitë, Pietø 

aukðtaièiø vokalizmo ir prozodijos bruoþai, 

Vilnius: Lietuviø kalbos institutas, 2004. 

16 Kazimieras Garðva, „Lietuviø kalbos priegaidës“, 

Kalbø studijos 4, 2003, 12–16. 



Palemono kûrëjai, ið dalies standartizuodami elektroninëje terpëje vartojamus 

þenklus, atsisakë minties norminti paèià transkripcijos þenklø vartosenà. Tai du ið 

esmës besiskiriantys dalykai. Ðis ðriftas rengtas visø pirma laikantis nuostatos, kad 

jis turi bûti tinkamas, kiek tik ámanoma, visais laikais lituanistikoje vartotiems raðmenims 

perteikti. Pastarieji ávairiø autoriø darbuose gali sutapti forma, bet skirtis 

reikðme. 

Absoliuti dauguma dabartinei dialektologijai reikalingø þenklø perimta ið Fontros 

ðrifto inventoriaus, kurá, apgalvotai susistemintà, yra pateikæs Aleksas Girdenis. 

Principinis skirtumas tarp Fontros ir Palemono þenklø – kodavimas. Palemonas 

papildytas dar ir istorinës dialektologijos þenklais, kuriuos vartojo Antanas Baranauskas, 

Kazimieras Jaunius, Kazimieras Bûga ir kiti. Anksèiau vartotø þenklø 

neabejotinai prireiks cituojant ar perleidþiant senesniuosius autoriø darbus, remiantis 

seniau spausdintais tarmiø tekstais. 

Problemiðkas tebelieka lietuviø tarmiø transkripcijos sistemos santykis su IPA – 

Tarptautine fonetinës transkripcijos abëcële, kurià sukûrë 1886 metais Paryþiuje ásteigtos 

Tarptautinës fonetikø asociacijos (irgi IPA) nariai. Standartinë IPA abëcëlë 17 pritaikyta 

Unikodui, taèiau ji negali visiðkai patenkinti në vienos kalbos poreikiø, todël 

visø jà priëmusiø ðaliø mokslininkai papildo savais þenklais. Lietuvoje IPA kol kas 

beveik nëra vartojama. Pas mus paplitusi ir toliau tobulinama Kopenhagos mokyklos 

principais paremta transkripcija. Ji turi tradicijas Europoje, bet vis dëlto keltinas 

klausimas, ar nevertëtø ir lietuviams tobulinti IPA? Problema susijusi su elektroninës 

erdvës atvirumu ir pasauline þiniø bei mokslo apyvarta. Visa tai reikalauja 

standartizavimo – vienodo tam tikrø þenklø suvokimo ir vartojimo ne tik nacionalinëje 

terpëje, bet ir plaèiau. Jau dabar tenka sukti galvà, kaip atspindëti tekstà taip, 

kad já adekvaèiai suprastø ne tik vienos mokyklos atstovai, bet ir kiti tos srities 

specialistai visame pasaulyje. Antai dvibalsinimui þymëti Lietuvoje dabar vartojami 

visai kitokie diakritikai nei kitose ðalyse. Galbût vartoti IPA (ar „versti“ á IPA) 

pasaulinëje mokslo komunikacijoje bus taip pat áprasta, kaip ðiandien anglø kalbà. 

Turint tai galvoje, Palemone pateikiami ir pagrindiniai bei kai kurie papildomieji IPA 

raðmenys. Turbût tik laikas nuspræs, ar verta tobulinti IPA, ar geriau laikytis savosios 

tradicinës transkripcijos principø. 

Didþioji dauguma lietuviø dialektologijoje ir senuosiuose raðtuose vartojamø 

diakritiniø þenklø turi Unikodo standarto reglamentuotus kodus, taèiau pasitaikë ir 

nereglamentuotø. Norint átraukti naujà þenklà á Unikodo standartà, reikia pateikti 

oficialià paraiðkà, o ar jà tenkinti, sprendþia Unikodo konsorciumas balsuodamas. 

Palemono kûrëjø grupë 2004 metais konsorciumui pateikë paraiðkà átraukti á Unikodo 

standartà kirstinës priegaidës þenklà, vartojamà fonetinëje tarmiø transkripcijoje. 

310 

17 Plaèiau þr.: http://www2.arts.gla.ac.uk/ 

IPA/ipachart.html. 


Dabartiniuose dialektologijos darbuose lietuviø kalbos priegaidëms þymëti vartojami 

7 kirèio þenklai: trys pagrindiniai < ƒ >, < ˜ >, < ` >, trys variantai < >, < s >, < > 

ir þenklas apibendrintai kirèio vietai þymëti < ' >. Vieno ið jø, skirto kirstinei priegaidei 

< >, Unikodo standarte nebuvo. Ði tvirtagalës priesagos atmaina bûdinga 

ðiaurrytinëms Lietuvos ðnektoms (apie Birþus, Kupiðká, Anykðèius ir kitur): tvirtagalë 

ilgø balsiø ir monoftongizuotø þodþio galo dvibalsiø priegaidë èia tariama 

gana trumpai ir staigiai nukertant 18 . Kirstinë priegaidë transkribuojamuose tekstuose 

iki ðiol þymëta á raidæ panaðiu þenklu. Raðant paraiðkà Unikodo konsorciumui 

motyvuota tuo, kad ðis þenklas reikalingas lietuviø kalbos priegaidþiø sistemai 

atspindëti ir vartojamas fundamentiniuose lietuviø dialektologijos veikaluose 

(chrestomatijose, atlasuose, lingvistikos knygose), pateikta vartojimo pavyzdþiø. 

Argumentai konsorciumui pasirodë pakankamai svarûs ir þenklas buvo átrauktas. 

Þenklui Unikodo standartas priskyrë kodà, ðeðioliktaine skaièiø raiðka uþraðomà 

035B, ir suteikë oficialø pavadinimà COMBINING ZIGZAG ABOVE 19 . Lietuviðkas 

jo pavadinimas – KOMBINACINIS ZIGZAGAS VIRÐUJE (Aleknavièienë, Grumadienë, 

Gurskas, Skirmantas, Strockis, Tumasonis 2004, 154). Artimiausiu metu planuojama 

pateikti paraiðkà dar dël keleto diakritiniø þenklø. 

Kaip Unikodo standarto nereglamentuoti þenklai, minëtini du sudëtiniai istorinës 

dialektologijos diakritikai. Vienas jø susideda ið brûkðnio ir ágaubtojo lankelio, 

o kitas – ið ágaubtojo lankelio ir brûkðnio. Jie Antano Baranausko darbuose þymëti 

virð balsiø, dvigarsiø ar dvibalsiø 20 . Ðie diakritikai polifunkciniai: 1) brûkðnys su 

ágaubtuoju lankeliu þymi nekirèiuotà trijø morø ilgumà su krintanèiàja intonacija 

(pvz., þmogus), o ágaubtas lankelis su brûkðniu – nekirèiuotà trijø morø ilgumà su 

kylanèia intonacija (pvz., sûnus); 2) ðiais diakritiniais þenklais þymimas ir kirèiuoto 

dvigarsio pirmasis sandas skoliniuose ið slavø kalbø (pvz.: gorèius, èerka, baronka); 

3) jais taip pat þymimas dvigarsiø, atsiradusiø sutrumpëjus galûnei, pirmasis sandas 

(pvz., vienon ulyèion) (Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski 2, 25– 

26; plg. 1 pav.). 

Atsiþvelgiant á tai, kad ðiuos diakritinius þenklus vartojo vienas pirmøjø XIX 

amþiaus lietuviø kalbos tarmiø tyrëjø vyskupas Antanas Baranauskas, o jo uþraðyti 

tarmiø tekstai ir originalioji poezija dabar reikalinga diachroninei ir sinchroninei 

lietuviø kalbos tarmiø analizei, á Palemonà stengtasi sudëti ir juos. Be to, publikuo- 

18 Plg. Zinkevièius 1966, 36–37; Zigmas Zinkevièius, 

Lietuviø kalbos dialektologija, Vilnius: 

Mokslas, 1978, 70, 72, 162–165. 

19 Pagal Unikodo standarto nuostatas raðmenø 

pavadinimai raðomi didþiosiomis raidëmis. 

0 0 0 

20 Baranausko tekstai skelbti 1922 metais iðlaikant 

minëtus diakritinius þenklus: Litauische 

Mundarten gesammelt von A. Bara- 

311 

nowski 1. Texte, aus dem Weberschen 

Nachlass hrsg. von Dr. Franz Specht, 

Leipzig: Verlag von K. F. Koehler, 1920. 

Ðiø diakritiniø þenklø vertæ analizavo ir 

apraðë Franzas Spechtas: Litauische Mundarten 

gesammelt von A. Baranowski 2. Grammatische 

Einleitung mit lexikalischem Anhang, 

bearbeitet von Dr. Franz Specht, 

Leipzig: Verlag von K. F. Koehler, 1922. 



1 pav. Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski 1, 65: 

samèio formos diakritiniai þenklai; 

LLTIB: 510399 

312 


2 pav. Kazimiero Jauniaus Lietuvjø kalbos gramatika, 29: pateikta balsiø 

ir dvibalsiø sistema; 

LLTIB: 46703 

jant kultûros paveldà, paprastai laikomasi dokumentinio tekstø perteikimo principo, 

t. y. iðlaikomi autentiðki þenklai 21 . Kadangi samèio formos diakritikai Unikodo 

standarto nenumatyti, parengta paraiðka, kad jie bûtø átraukti. Kol kas jiems suteikti 

kodai ið Privaèiõsios srities ir duoti truputá proziðki pavadinimai: kairysis samtis 

ir deðinysis samtis. 

Istorinës dialektologijos ir kalbos istorijos darbuose vartoti raðmenys ðrifto kûrëjams 

kelia ir kitokiø problemø. Kazimiero Jauniaus gramatikoje ðalia vartojamas 

ir apverstos formos raðmuo, vietoj ilgojo – á apverstà panaðus 

raðmuo 22 (plg. 2 pav.). Nors jø unikodiniai pavadinimai juos ávardija kaip apverstàjá 

ir , Palemono apraðe jie priskirti ir ðeimoms. 

Specifiniais raðmenimis iðsiskiria Mikalojaus Akelaièio lietuviø kalbos gramatika 

Gramatyka jæzyka Litewskiego, iðëjusi 1890 metais Poznanëje 23 (plg. 3 pav.). 

Eduardas Volteris, 1904 metais Peterburge leisdamas Puðkino dramø Ðykðtusis 

riteris ir Undinë vertimus á lietuviø kalbà (vertë Pranas Vaièaitis), raðmenø poþiûriu 

21 Ðie þenklai vartojami ir kritiniame leidime: 

Antanas Baranauskas, Raðtai 1. Poezija, 

parengë Regina Mikðytë, Marius Daðkus, 

Vilnius: Baltos lankos, 1995. 

22 Kazimieras Jaunius, Lietuvjø kalbos gramatika, 

Peterburgas: Mokslø Akademijos 

spaustuvë, 1911. 

313 

23 [Mikalojus Akelaitis,] GRAMATYKA JÆ- 

ZYKA LITEWSKIEGO. GÙOSOWNIA. 

NAPISAÙ MIKOÙAJ AKIELEWICZ. POZ- 

NAÑ: NAKÙADEM BIBLIOTEKI 

KÓRNICKIEJ. 1890. 



3 pav. Mikalojaus Akelaièio Gramatyka jæzyka Litewskiego, 42: 

kablelis priebalsës apaèioje reiðkia minkðtumà; 

Giedriaus Subaèiaus asmeninë biblioteka 

buvo taip pat labai iðradingas – knygoje vartojamos didþiosios raidës net su dviem 

diakritiniais þenklais 24 (plg. 4 pav.). Pasak Volterio (1904, 5), ágaubtasis lankelis 

virð raidës þymi skiemens trumpumà, tildë – tvirtapradá kirtá, o brûkðnys – 

tvirtagalá. Viena iðtrauka ið Eugenijaus Onegino, pavadinta „Ruduo“, spausdinama 

Jauniaus raðmenimis. Jà á lietuviø kalbà buvo iðvertæs Stanislovas Dagilis, o perraðë 

Jaunius (Volteris 1904, 42–43). 

Rankraðtiniuose Lauryno Ivinskio þodynuose virð raidës raðomi diakritikai, 

panaðûs á matematikos þenklus „daugiau“ < > > ir „maþiau“ < < >. Lotyniðkà 

abëcëlæ vartojanèioms kalboms numatytas tik þenklas „daugiau“. Antràjá teko 

pritaikyti ið hebrajø kalbai skirtø diakritiniø þenklø rinkinio (jo kodas 05AB, 

Unikodo pavadinimas HEBREW ACCENT OLE, Palemono – HEBRAJØ KIRÈIO 

ÞENKLAS OLE). 

XVI–XVIII amþiaus lietuviðkø raðtø þenklai buvo ið dalies suregistruoti Lietuviø 

kalbos institute kuriant senøjø raðtø duomenø bazæ, taip pat remiamà Valstybinës 

lietuviø kalbos komisijos. Tekstynas rengiamas pagal dokumentiná principà: atspindima 

originali raðyba, iðlaikomi diakritiniai þenklai, ilgosios bei , raðmenys 

su skersine ðakele , , , ir taðkais po raidëmis , , , 

(nekeièiami á dabartines nosines raides) ir pan. Dialektologai remiasi Jurgio 

Gerulio lietuviø kalbos tarmëms pritaikyta kopenhagine fonetine raðyba, o senøjø 

raðtø rengëjams ir tyrëjams priimtina jo nuostata, suformuluota chrestomatijoje 

Senieji lietuviø skaitymai: „Juk mes norim patirti, kaip anais laikais ið tikrøjø kalbëjo 

ir raðë, o ne kaip kas nors ið mûsø Maþvydo, Daukðos arba Ðirvydo vietoj, sakos, 

24 [Eduardas Volteris,] ÏÓØÊÈÍÚ âú ËÈ- 

ÒÎÂÑÊÎÌÚ ÏÅÐÅÂÎÄª Ñú êðàòêèìè 

ïðèìº÷àíiÿìè è ïðåäèñëîâiåìú 

314 

Ý. À. Âîëüòåðà. ÑÀÍÊÒÏÅÒÅÐÁÓÐÃÚ. 

ÒÈÏÎÃÐÀÔIß ÈÌÏÅÐÀÒÎÐÑÊÎÉ 

ÀÊÀÄÅÌIÈ ÍÀÓÊÚ. 1904. 


4 pav. Eduardo Volterio Ïóøêèíú âú ëèòîâñêîìú ïåðåâîäº, 23: vartojamos ir 

didþiosios raidës su dviem diakritikais; 

LLTIB: B 410 

315 



aðæs bûtø“ 25 . Þinoma, rengiant lituanistinius tekstus spaudai, atsiþvelgiama ir á 

ðiuolaikinës tekstologijos reikalavimus 26 . 

Nespecialistams kai kurie raðmenys atrodo egzotiðkai. Net ir lituanistui gali bûti 

keista, kad vidurinës priegaidës þenklas – statmenas riestinis kirtis – dedamas ir 

virð kai kuriø didþiøjø raidþiø. Tarmiø transkripcijoje áprasta vartoti tik maþàsias. 

Tokie raðmenys – abreviatûros þenklai, bûdingi lotyniðkiems ðaltiniams 27 . 

Nestandartiniai þenklai, kaip ir áprastiniai, bûna nevienodai daþni: vieni jø 

randami daugelyje ávairios paskirties dokumentø, kiti – tik pavieniuose tekstuose, 

pavyzdþiui, vieno autoriaus raðtuose. Bûtent dël to neámanoma uþfiksuoti absoliuèiai 

visø raðmenø ir nustatyti tikslø jø skaièiø. Þenklø aibë nëra ir turbût negali bûti 

baigtinë. Jau minëta, kad, tarkim, dialektologas, pastebëjæs retø, dar neapraðytø 

kokios nors tarmës fonetiniø ypatybiø, gali susikurti naujø, iki ðiol nevartotø fonetinës 

transkripcijos þenklø. Gali bûti rasta ir senoviniø áraðø, dokumentø, ypaè 

rankraðtiniø, kuriuose bûtø niekur kitur dar nevartotø raðmenø. Tad Palemonas, 

kaip ir Unikodo standartas, turëtø bûti nuolat pildomas ir atnaujinamas. 

Tolesnis ðrifto grupës darbas – specialiøjø kirilikos raðmenø inventorinimas ir 

átraukimas á Palemonà. Jau minëta, kad Unikodo standarto reglamentuoti kirilikos 

raðmenys á ðá ðriftà átraukti. Ateina eilë raðmenims, vartotiems XIX amþiaus viduryje 

ir XX pradþioje vadinamàja „graþdanka“ leistuose lietuviðkuose leidiniuose 28 . 

Ypaè daug neáprastø raidþiø randama gramatikose, Jono Juðkos Lietuviø liaudies 

dainose, Dieviðkoje liturgijoje ðvento Jono Auksaburnio 29 ir kt. (plg. 5 pav.). Tokiø leidiniø 

spaudos draudimo laikotarpiu iðëjo apie 60. 

Jau minëta, kad kuriant Palemonà stengtasi sukaupti kuo daugiau lituanistikoje 

vartotø ir vartojamø þenklø, taèiau laikytasi nuostatos neátraukti niekur nevartotø, 

25 Jurgis Gerullis, Senieji lietuviø skaitymai 1. 

Tekstai su ávadais, Kaunas: Lietuvos universitetas, 

1927, [IV]. Ðioje chrestomatijoje 

tekstai skelbiami autentiðka raðyba, netaisant 

nei kalbos, nei raðybos. 

26 Plg. naujausias kalbininkø ir istorikø publikacijas, 

leidþiamas prie ALt ákurtoje serijoje 

Bibliotheca Archivi Lithuanici: Giedrius 

Subaèius, Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø 

bendrinës kalbos konjunktûra, Vilnius: Lietuviø 

kalbos institutas, 2001; Vaidotas Rimða, 

Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika 

dël katekizmo kanoninio vertimo, Vilnius: 

Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2001; 

Giedrius Subaèius (par.), X.D.K.P.S. lietuviø 

kalbos gramatika. XIX amþiaus pradþia, 


institutas, 2002; Vilma Þaltauskaitë 

(par.), Povilas Januðevièius. Visokiø atsitiki- 

316 

mø sàrasza: 1895–1898, Vilnius: Lietuvos 

istorijos instituto leidykla, 2004. 

27 Þr. Adriano Capelli, Manuali Hoepli Lexicon 

abbreviaturarum. Dizionario di abbreviature 

latine ed italiane, Milano: Editore Ulrico 

Hoepli, 61967. 

28 Dëkojame Giedriui Subaèiui uþ konsultacijas 

XIX–XX amþiaus literatûros, leistos 

kirilikos raðmenimis, klausimais. 

29 Plg. [Jonas Juðka,] ËÈÒÎÂÑÊIß ÍÀÐÎÄ- 

ÍÛß ÏªÑÍÈ. ÑÚ ÏÅÐÅÂÎÄÎÌÚ ÍÀ 

ÐÓÑÑÊIÉ ßÇÛÊÚ. È. À. ÞØÊÅÂÈ×À. 

ÑÀÍÊÒÏÅÒÅÐÁÓÐÃÚ, 1867; ÁÎÆÅÑÒ- 

ÂÅÍÍÀß ËÈÒÓÐÃIß ÑÂßÒÀÃÎ IÎÀÍ- 

ÍÀ ÇËÀÒÎÓÑÒÀ. ÄIƒ å ÂIØÊÀ ËIÒÓÐÃIJÀ 

ØÂÝÍƒ ÒÎ JÓÍÎ ÀÓ|ÊÑÎÁÓƒÐÍIÎ. 

ÑÀÍÊÒÏÅÒÅÐÁÓÐÃÚ. Øâýíƒòàì Ïåòåðáóðãå, 

Ìåòy ° ñå 1887. 


5 pav. ÄIƒ å ÂIØÊÀ ËIÒÓÐÃIJÀ ØÂÝÍƒÒÎ JÓÍÎ ÀÓ | ÊÑÎÁÓƒÐÍIÎ, 24: 

nestandartiniai kirilikos raðmenys; 

LLTIB: B 1770 

317 



t. y. atsisakyta struktûrinio þenklø aibës formavimo principo. Taip daryti nuspræsta 

dël dviejø prieþasèiø: pirma, formuota reali lituanistiniø þenklø aibë, antra, 

mechaninë þenklø generavimo sistema labai iðplëstø Palemonà. Taigi kartu atliktas 

inventorizavimas, kuris turëtø sudaryti prielaidas labiau standartizuoti raðmenø 

vartosenà. 

3. KODAVIMAS. Informacijos technologijos poþiûriu raðto þenklas apibrëþiamas 

keliais aspektais. Tai yra: 1) grafema (raidë ar koks kitas þenklas nepriklausomai 

nuo jo iðvaizdos konkreèiame garnitûre; kompiuteriniame ðrifte grafemos paprastai 

identifikuojamos vardais); 2) grafemos vaizdas (pieðinys); 3) skaitmeninis 

þenklo identifikatorius (kodas). Kompiuterinës sistemos viduje tekstas saugomas tik 

skaitmeniniu pavidalu, t. y. já sudarantys raðto þenklai èia reprezentuojami kodais. 

Tekstà rodant ekrane ar spausdinant, kodai iðreiðkiami grafiniais vaizdais. Þenklø 

kodavimas – skaitmeninio kodo priskyrimas grafemai. Kompiuteriniame ðrifte kiekvienà 

grafemà (kitaip tariant, jai skirtà kodà) atitinka konkretus grafinis þenklo 

vaizdas. 

3.1. KODØ SUDERINAMUMO PROBLEMA. Ðriftai skiriasi: 1) grafemø 

rinkiniu (aibe); 2) grafemø ir kodø atitikties tvarka; 3) grafiniais vaizdais. Jei dviem 

pirmaisiais atþvilgiais ðriftai nesiskiria, tai jie tarpusavyje suderinti ir bet kurá 

tekstà, parengtà vienu ið jø, galima pavaizduoti kitu: skirsis tik ðrifto stilistika. Jei 

ðriftai ðiais atþvilgiais nesuderinti, jie vienas kito visaverèiai pakeisti negali – 

keièiant ðriftà kai kurios grafemos virsta kitomis, tekstas iðkraipomas. Siekiant 

ðriftø suderinamumo, sudaromi kodavimo standartai. 

3.2. ÞENKLØ KODAVIMAS PAGAL STANDARTUS. Mûsø dienomis 

visuotinai taikomas Unikodo standartas (The Unicode Standard Version 4.0, 2003). 

Unikodo standarto virðaibis yra tarptautinis standartas ISO/IEC 10646 30 (þr. ISO/ 

IEC 10646, 2003). Jis apibrëþia þenklø kodavimà 32 bitais (4 baitais) ir leidþia 

uþkoduoti per 4 milijardus þenklø. Tikslus galimø kodø kiekis èia 2 32 , nes vienam 

þenklui koduoti skiriami 4 baitai – 32 dvejetainiai skaitmenys. Standartas ISO/IEC 

10646 leidþia du alternatyvius kodavimo bûdus: 1) 4 baitø kodavimà; 2) 2 baitø 

(16 bitø) kodavimà, koduojantá vadinamàjà Pagrindinæ daugiakalbæ lentelæ (Basic 

Multilingual Plane – BMP). Ðioje lentelëje yra 65 536 kodai (nuo 0 iki 65 535 – 

deðimtaine raiðka, nuo 0 iki FFFF – ðeðioliktaine raiðka). 

Unikodo standartas apima tà paèià Pagrindinæ daugiakalbæ lentelæ, kurioje kodai 

identiðki ISO/IEC 10646 dvibaièiams kodams. Standarto nuostatos papildytos svarbiais 

apdorojimo algoritmais, þenklø savybëmis ir kitokia semantine informacija. 

30 ISO/IEC 10646:2003, Information Technology 

– Universal Multiple-Octet Coded Charac- 

318 

ter Set (UCS) – Architecture and Basic Multilingual 

Plane, Supplementary Planes, 2003. 


Taigi visi Unikodo þenklai yra ir standarte ISO/IEC 10646, jø kodø pirmieji 16 bitø 

lygûs nuliui, o kitø 16 bitø Unikodo kodai sutampa su ISO/IEC 10646 kodais. Ðios 

dvi kodavimo sistemos ið esmës nesiskiria. Unikodo standartà kuria Unikodo konsorciumas, 

nepriklausantis Tarptautinei standartø organizacijai, taèiau abi organizacijos 

glaudþiai bendradarbiauja, todël þenklø kodavimas standarte ISO/IEC 

10646 ir Unikode suderintas (plaèiau þr. Aleknavièienë, Grumadienë, Gurskas, Skirmantas, 

Strockis, Tumasonis 2004, 152–157). 

Unikodo sistemos apibrëþti þenklø ðeðiolikabièiai (2 baitø) kodai iðreiðkiami keturþenkliais 

ðeðioliktainiais skaièiais. Jais galima uþkoduoti apie 65 tûkstanèius 

þenklø, todël á Unikodo standartà átraukta daugelio kalbø abëcëliø raðmenys. Dalis 

Palemono þenklø irgi turi ðio standarto reglamentuotus kodus, tad jø kodavimas 

nekelia jokiø problemø, pvz., kodas 01FB, – 00F1, – 1E4B, – 1ED9 

ir pan. Taèiau Unikodo kodø neturi net 35 bendrinës lietuviø kalbos kirèiuotos 

raidës 31 . Ðiame standarte nereglamentuoti ir daugelio lituanistiniø þenklø kodai, 

todël Palemono kûrëjai juos turëjo parinkti patys ir sudëti á Privaèiàjà sritá (þr. 3.2.1. 

„Privaèiõsios srities kodai“). 

Lietuvos standartizacijos departamento Technikos komiteto TK 4 Informacijos 

technologija pirmininkas Vladas Tumasonis këlë klausimà átraukti á Unikodo standartà 

visas kirèiuotas bendrinës lietuviø kalbos raides. Siûlymas svarstytas Europos 

standartizacijos komiteto Technikos komiteto TC 304 plenariniuose posëdþiuose, 

vykusiuose 1999 metø balandþio 19–23 dienà Tiubingene. 1999 metø vasarà 

Tumasonis parengë ir oficialø siûlymà, kuriame Lietuvos standartizacijos departamento 

vardu kreiptasi á ISO Jungtinio technikos komiteto Nr. 1 (JTC1) darbo grupæ 

SC2/WG2, tvarkanèià tarptautiná standartà ISO/IEC 10646, dël trûkstamø raidþiø 

átraukimo. Siûlymas 32 svarstytas darbo grupës pasitarime 1999-øjø rugsëjo 13–16 

dienà Kopenhagoje, taèiau nepriimtas. Pagrindinis motyvas toks: trûkstamosios 

lietuviðkos kirèiuotos raidës yra kompozicinës ir jas galima iðreikðti kompozicinëmis 

kodø sekomis. 

1999 metø birþelio 21 dienà komiteto TC 304 sekretorius Þorgeir Sigurðsson 

pateikë Lietuvos siûlymà kaip ðio komiteto dokumentà N906 komiteto nariams. 

Komitetas priëmë rezoliucijà, rekomenduojanèià visas lietuviðkas kirèiuotas raides 

átraukti á Unikodo standartà, taèiau á tai irgi nebuvo atsiþvelgta. Siûlymas buvo 

pakartotinai pateiktas per minëto ISO Jungtinio technikos komiteto JTC1 darbo 

grupës SC2/WG2 pasitarimà 2001 metø balandá Mountain View (JAV), taèiau Unikodo 

konsorciumas á naujø þenklø priëmimo taisykles áraðë nuostatà, kad gali bûti 

traukiami tik nekompoziciniai þenklai. 

31 Vladas Tumasonis, „Encoding of Lithuanian 

Accented Letters“, Proc. of the Int. 

Conf. „Multilingual Corpora: Encoding, 

Structuring, Analysis“, Frankfurt a/Main, 

1999, 15–20. 0 0 0 

319 

32 Þr. http://std.dkuug.dk/jtc1/sc2/wg2/ 

docs/n2075.htm. 



Dauguma lituanistiniø raðmenø yra kompoziciniai, arba sudëtiniai: juos sudaro 

raidë, vadinama pamatine raide, ir diakritiniai þenklai virðuje bei apaèioje. Diakritiniai 

þenklai vadinami kombinaciniais þenklais. Visi sudëtiniai Palemono raðmenys 

koduojami dvejopai: 1) keturþenkliu ðeðioliktainiu kodu; 2) kompozicine kodø seka. 

Lituanistiniams raðmenims suteikti sistemiðki pavadinimai, t. y. pagal vienodus 

principus ávardijami visi sudëtiniai lituanistinës paskirties Palemono raðmenys. 

Kaip minëta, dauguma jø buvo nenumatyti Unikodo standarto ir dël to neturëjo ne 

tik reglamentuotø keturþenkliø kodø, bet ir oficialiø pavadinimø. 

3.2.1. PRIVAÈIÕSIOS SRITIES KODAI. Unikodo standarte yra speciali kodø erdvë 

nuo E000 iki F8FF, vadinama Privaèiàja sritimi (Private Use Area, PUA). Joje 

ðeðioliktainiais kodais galima uþkoduoti 6 400 þenklø. Ðià sritá vartotojas (ðrifto 

autoriai) gali naudoti savo reikmëms, t. y. savo þenklams koduoti. Visi sudëtiniai 

Palemono raðmenys, Unikodo standarte neturintys kodø, uþkoduoti bûtent ðioje srityje, 

pvz., raðmuo joje gavæs kodà EE93; – EA8E, – E19D ir pan. 

Dabartiniu metu tokiø raðmenø Palemone yra apie 2 540. 

Kai kurios senesnës programos þenklø, turinèiø Privaèiosios srities kodus, nelaiko 

„tikrais“ raðto þenklais ir neatlieka su jais áprastø teksto dorojimo operacijø 33 . Á tai 

reikia atsiþvelgti ir, jei reikia, vietoj Privaèiõsios srities kodø taikyti atskirø sudëtinio 

raðmens dëmenø kodø sekas (apie tai þr. 4. „Kaip taikyti Palemonà“). 

3.2.2. KOMPOZICINËS KODØ SE ~ 

KOS. Visos pamatinës raidës bei diakritiniai 

þenklai turi savarankiðkus keturþenklius kodus. Antai raðmená sudaro 

pamatinë raidë , brûkðnys virðuje ir deðininis kirtis. Pagal Unikodo standarto 

nuostatas galima iðreikðti tokia kodø seka: , èia 0061 – 

kodas, 0304 – kombinacinio brûkðnio kodas, 0301 – kombinacinio deðininio kirèio 

kodas. Dëmenø kodø seka vadinama kompozicine kodø seka arba tiesiog kodø seka. 

Kodø seka grieþtai reglamentuota. Pirmasis eina pamatinës raidës kodas. Jei virð 

jos yra keli diakritiniai þenklai, tai jø kodai rikiuojami pagal aukðtus: po raidës kodo 

pirmiausia eina pirmajame aukðte (arèiausiai raidës) esanèio diakritinio þenklo 

kodas, o po jo – antrajame aukðte esanèio diakritinio þenklo kodas ir t. t. (pvz., raðmens 

kodø seka tokia: , èia 0065 – kodas, 0304 – brûkðnio 

kodas; 0302 – stogelio kodas). Jei diakritinis þenklas yra dar ir po raide, jo kodas 

eina sekos pabaigoje, pvz., kodø seka tokia: , èia 

006D – kodas, 0304 – brûkðnio kodas, 0301 – deðininio kirèio kodas, 0325 – 

þiedo apaèioje kodas). Tai galima pavaizduoti tokia schema: 

33 Palemono kûrëjams buvo ne kartà priekaiðtauta 

dël kodavimo Privaèiojoje srityje: esà 

ðiø kodø neremiàs internetas ir kai kurios 

kompiuterinës programos. Kuriant ðá ðriftà 

þvelgta á prieká, o ne atgal. Kompiuterija 

pastaruoju metu taip paþengë, kad Privaèiõsios 

srities kodai nebekelia problemø 

320 

nei internetui, nei ðiuolaikinëms programoms. 

Atsisakant Privaèiõsios srities, kaip 

tai padarë kai kuriø lietuviðkø ðriftø kûrëjai, 

tenka ribotis vos keliomis deðimtimis 

naujø þenklø. Lituanistikai jø reikia kur 

kas daugiau. 


m < œ > < ƒ > < ° > 

¢œƒ = + + + 

006D 0304 0301 0325 

Kodø seka galima iðreikðti raides, Unikodo standarte turinèias kodus ir jø neturinèias, 

pvz., , kurios Unikodo kodas 1EB7, gali bûti koduojama ir taip: . 

Teoriðkai kompozicinë kodø seka yra lygiavertë ið jos komponentø sudarytam 

vienam þenklui, taèiau praktiðkai dauguma iki ðiol tebevartojamø senesniø programø 

dar negali tinkamai rodyti ekrane ar atspausdinti raðmenø, surinktø kompozicine 

kodø seka, t. y. negali pakeisti vientisu þenklu (apie tai daugiau þr. 4. „Kaip 

taikyti Palemonà“). Palemone visoms kodø sekoms yra numatytas OpenType technologijà 

atitinkantis keitinys, todël su ðia technologija suderintos taikomosios programos 

rodo ir spausdina tuos paèius grafinius sudëtiniø raðmenø vaizdus nepriklausomai 

nuo to, kaip elektroniniame dokumente jie reprezentuojami – keturþenkliais 

ðeðiolikabièiais kodais ar kompozicinëmis kodø sekomis. 

4. KAIP TAIKYTI PALEMONÀ. Darbui su Palemonu reikalinga ðiuolaikiðka 

programinë áranga: ðeðiolikabièius þenklø kodus tiesiogiai remianti operacinës sistemos 

Windows versija (NT, 2000, XP) ir taikomosios programos, uþtikrinanèios 

þenklø kodavimà ðeðiolikos bitø kodais. 

Kad vartotojams bûtø patogiau, Palemono apraðe lituanistiniai raðmenys suskirstyti 

á ðeimas ir iðdëstyti pagal abëcëlæ 34 . Raðmenys ir jø kodai pateikiami trejopai: 

1) raðmenø sandaros lentelëse; 2) po jomis einanèiuose sàraðuose; 3) iðklotinëse. 

Graikø ir kirilikos abëcëlë pateikiama tik iðklotinëse, iðskyrus tas raides, kurios 

vartojamos tarmiø transkripcijoje, – jos átrauktos ir á ðeimas. Remdamasis ðia informacija, 

vartotojas gali susidaryti jam reikalingus raðmenø rinkinius. 

Jau minëta, kad raides su diakritiniais þenklais galima iðreikðti pavieniais ðeðioliktainiais 

kodais arba kompozicinëmis sekomis. 

4.1. PRIVAÈIÕSIOS SRITIES KODAI AR KOMPOZICINËS KODØ SE ~ 

KOS? 

Kol visuotinai nepaplito OpenType technologija, rekomenduojama naudoti Privaèiosios 

srities kodus. Jei OpenType iðtobulës ir paplis, bus galima sudëtinius raðmenis 

reikðti tik kompozicinëmis sekomis, o Privaèiõsios srities visai atsisakyti. Dirbant su 

programomis, kurios jau dabar numato OpenType (InDesign, Word 2003), galima 

vartoti kodø sekas. 

34 Ðeimà Palemono apraðe sudaro tradicinës 

lietuviø abëcëlës raidës, jø grafiniai variantai 

ir tos graikø bei kirilikos abëcëlës 

raidës, kuriø reikia tarmiø tekstams 

transkribuoti. Jø fonetinë vertë artima lietuviðkai 

pagrindinei tos ðeimos raidei. 

Raidës, gautos pamatinæ raidæ papildþius 

diakritiniais þenklais, vadinamos tos rai- 

321 

dës variantais. Vienõs pamatinës raidës variantai 

sudaro variantø grupæ. Variantø 

grupës iðskirtos atsiþvelgiant dar ir á tai, 

ar jø pamatinës raidës Unikodo standarte 

turi savarankiðko nedekomponuojamo 

raðmens statusà. Antai raidës ðeimà 

sudaro 9 variantø grupës: , , , 

, , , , ir . 



Word XP (2002) ar Word 2003 programose galima surinkti bet kurá Palemono 

þenklà pagal jo ðeðioliktainá (hexadecimal, hex) kodà. Palemono apraðe susiradus 

reikiamà raðmená, Word dokumente reikia surinkti jo ðeðioliktainá kodà ir, palikus 

þymeklá uþ kodo, kartu paspausti mygtukus „Alt“ ir „x“. Pavyzdþiui, norint surinkti 

raðmená , reikia surinkti kodà EA8E ir kartu paspausti „Alt“ bei „x“. Kodà 

galima rinkti ir maþosiomis raidëmis, t. y. 

g = EA50 ir „Alt“ + „x“ arba g = ea50 ir „Alt“ + „x“ 

ó. = 1EAD ir „Alt“ + „x“ arba ó. = 1ead ir „Alt“ + „x“ 

Surinktas kodas pavirs þenklu. Taip pat galima suþinoti bet kurio þenklo kodà: 

palikus þymeklá uþ þenklo, reikia kartu paspausti tuos paèius mygtukus „Alt“ bei 

„x“ ir þenklas pavirs kodu. Ásidëmëtina, kad ðie bûdai neveikia Word versijose, 

ankstesnëse uþ Word XP (2002). 

Èia vertëtø uþsiminti dar ir apie principinæ galimybæ paèiam vartotojui „susidëstyti“ 

trûkstamus sudëtinius raðmenis ið Palemone jau esanèiø ir individualius kodus 

turinèiø dëmenø. Vartotojas, neradæs ðrifte reikiamo raðmens, gali surinkti jo pamatinës 

raidës ir diakritiniø þenklø kodus pagal dëmenø sekà (apie kodø sekà iðsamiau 

þr. 3.2.2. „Kompozicinës kodø sekos“). Taip bus reprezentuojamas Palemono 

ðrifte realiai neegzistuojantis raðmuo. Tokius paèiø vartotojø susidarytus sudëtinius 

raðmenis tiktø vadinti þenklais su nenumatytu vaizdu. Suprantama, jie nëra 

visaverèiai, nes elektroninis jø vaizdas nëra ið anksto apdorotas – nenupieðtas 

vadinamasis „glifas“ ir neperkeltas á elektroninæ erdvæ. Esant dar nepakankamai 

iðtobulintai OpenType technologijai, kompozitai gali „sulipti“ vienas ant kito. Tai 

ne ðrifto, bet dokumento lygmens sudëtiniai þenklai, todël iðvesties árenginiai juos 

gali vaizduoti kaip gana atsitiktinai vienas prie kito priðlietus dëmenis. 

Palemonà galima taikyti ir kitais bûdais. Dialektologui pravartu susidaryti þenklø 

inventoriø kiekvienai ðnektai, kalbos istorikui – daþniausiø senøjø raðtø þenklø 

rinkiná (tam ir bus publikuojamas Palemono apraðas). Reikiamus þenklus galima 

susirasti ir Windows programoje Character Map ir áterpti á renkamà tekstà. Tà patá 

galima padaryti programos Word langelyje Insert Symbol. Daþniausius raðmenis 

naudinga susidëti ir á atmintinæ Shortcut key. 

Pavieniai mokslininkai ir institucijos jau turi parengæ nemaþai senøjø raðtø ir 

tarmiø tekstø. Be abejo, kyla klausimas, kà daryti su jau surinktais tekstais. Iðeitis – 

turimø tekstø konvertavimas. Yra ir psichologinë problema – ápratimas prie savo 

ðriftø ir rinkimo metodikos. Jei kam nepatiktø dizainas, bûtø maþesnë bëda. Tokiu 

atveju galima pieðti naujus grafinius vaizdus, bet naudoti Palemono kodus. Dar kartà 

pabrëþtina, jog visø svarbiausia, kad nesiskirtø kodai. 

4.2. S U PALEMONU NEDERANÈIOS PROGRAMOS. Palemonas neveiks programose, 

kurios neremia Unikodo standarto. Tai ið praeities perimtos, bet dar palyginti 

intensyviai tebetaikomos programos ir jø versijos, kurios leidþia dirbti tik su 

tais kompiuteriniais ðriftais, kuriø þenklai koduojami vienu baitu (8 bitais), kitaip 

322 


tariant, kuriuose þenklø kodai iðreikðti deðimtaine skaièiø raiðka ir gali bûti nuo 0 

iki 255 (taigi jais galima uþkoduoti tik 256 þenklus). Tokiø programø gana nemaþai 

kompiuteriuose, valdomuose operaciniø sistemø Windows95 ir Windows98. Ið þinomesniø 

minëtinos tekstø procesoriaus Word for Windows 6-oji ir 7-oji versija, taip pat 

Lietuvoje ir ðiandien spaudiniams maketuoti itin populiari kompiuterinës leidybos 

programa PageMaker: visos jos versijos pritaikytos dirbti su þenklø kodais, sudarytais 

tik ið 8 bitø. Palemone, kaip ir visuose ðiuolaikiniuose kompiuteriniuose ðriftuose, 

þenklai koduojami pagal Unikodo standartà dviem baitais (kodai nuo 0 iki 

65535). Todël programos, þenklø kodø erdvæ ribojanèios 8 bitais, ið principo neleidþia 

panaudoti visø tokio ðrifto þenklø (plaèiau þr. Aleknavièienë, Grumadienë, 

Gurskas, Skirmantas, Strockis, Tumasonis 2004, 165–169). 

5. IÐVADOS. Pagrindinë Palemono atsiradimo prieþastis – lingvistiniø þenklø 

poreikis ir pribrendusi bûtinybë „susikalbëti“ elektroniniais tekstais, sakytiniam ir 

raðytiniam lietuviø kalbos paveldui funkcionuoti internete. Ðis ðriftas suteikia tokià 

galimybæ. Ðiuo metu Palemonas ið kitø kompiuteriniø ðriftø iðsiskiria tuo, kad: 1) turi 

didelá specialiøjø þenklø inventoriø; 2) yra originalus, taigi ir legalus; 3) raðmenø 

grafinis vaizdas pritaikytas specialiai lietuviø kalbai; 4) parengtas pagal Unikodo 

standarto principus; 5) koduotas moderniausia 16 bitø sistema, todël gerai dera su 

ðiuolaikiðkomis taikomosiomis programomis. 

Palemono inventoriø sudaro apie 3 440 raðmenø, ið jø apie 2 540 uþkoduota Privaèiojoje 

srityje (Private Use Area, PUA). Palemone yra visi lotynø abëcëlës raðmenys, 

esantys kodavimo lentelëse Windows-1252 (Latin 1) ir Windows-1257 (Baltic), taip pat 

Unikodo standarto numatyta senosios ir naujosios graikø kalbos abëcëlë bei kirilika, 

skirta tiek senøjø, tiek dabartiniø ðià abëcëlæ vartojanèiø kalbø raðybai. Didþiausià 

aibës dalá sudaro lietuviø filologijoje vartojami nestandartiniai raðmenys: 1) senøjø 

raðtø; 2) tarmiø fonetinës transkripcijos; 3) baltistikos ir indoeuropeistikos. 

Dauguma lituanistiniø raðmenø yra kompoziciniai, arba sudëtiniai: juos sudaro 

raidë, vadinama pamatine raide, ir diakritiniai þenklai virðuje bei apaèioje. Visi 

sudëtiniai Palemono raðmenys koduojami dvejopai: 1) keturþenkliu ðeðioliktainiu 

kodu; 2) kompozicine kodø seka. 

Darbui su Palemonu reikalinga ðiuolaikinë programinë áranga: ðeðiolikabièius 

þenklø kodus tiesiogiai remianti operacinës sistemos Windows versija (NT, 2000, XP) 

ir taikomosios programos, uþtikrinanèios þenklø kodavimà ðeðiolikos bitø kodais. 

Literatûra: 

[AKELAITIS, MIKALOJUS,] 1890: GRAMATYKA JÆZYKA LITEWSKIEGO. GÙOSOW- 

NIA. NAPISAÙ MIKOÙAJ AKIELEWICZ. POZNAÑ: NAKÙADEM BIBLIOTEKI KÓR- 

NICKIEJ. 

A LEKNAVIÈIENË, ONA; LAIMA GRUMADIENË, ALBERTAS GURSKAS, PETRAS SKIR- 

MANTAS, MINDAUGAS STROCKIS, VLADAS TUMASONIS, 2004: „Lituanistinis ðriftas 

Palemonas“, Informacijos mokslai 31, 150–170. 

323 



B ACEVIÈIÛTË, RIMA, 2004: Ðakiø ðnektos prozodija ir vokalizmas, Vilnius: Lietuviø kalbos 


B ARANAUSKAS, ANTANAS, Raðtai 1. Poezija, parengë Regina Mikðytë, Marius Daðkus, 

Vilnius: Baltos lankos, 1995. 

B ERGMANE, A[NNA]; A[INA] BLINKENA, 1986: Latvieðu rakstîbas attîstîba, Rîga: 

Zinâtne. 

C APELLI, ADRIANO, 61967: Manuali Hoepli Lexicon abbreviaturarum. Dizionario di abbreviature 

latine ed italiane, Milano: Editore Ulrico Hoepli. 

G ARÐVA, KAZIMIERAS, 2003: „Lietuviø kalbos priegaidës“, Kalbø studijos 4, 12–16. 

G ERULLIS, JURGIS, 1927: Senieji lietuviø skaitymai 1. Tekstai su ávadais, Kaunas: Lietuvos 

universitetas. 

G IRDENIS, ALEKSAS, 1996: Taip ðneka tirkðliðkiai. Ðiaurës þemaièiø tirkðliðkiø tarmës tekstai 

su komentarais, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla. 

G RINAVECKIS, V[LADAS], 1973: Þemaièiø tarmiø istorija, Vilnius: Mintis. 

G RUMADIENË, LAIMA; VIDA ÞILINSKIENË, 1997, 1998: Daþninis dabartinës raðomosios 

lietuviø kalbos þodynas, Vilnius: Lietuviø kalbos institutas; Matematikos ir informatikos 


ISO/IEC 10646:2003, Information Technology – Universal Multiple-Octet Coded Character Set 

(UCS) – Architecture and Basic Multilingual Plane, Supplementary Planes, 2003. 

J AUNIUS, KAZIMIERAS, Lietuvjø kalbos gramatika, Peterburgas: Mokslø Akademijos spaustuvë, 

1911. 

[JUÐKA, JONAS,] 1867: ËÈÒÎÂÑÊIß ÍÀÐÎÄÍÛß ÏªÑÍÈ. ÑÚ ÏÅÐÅÂÎÄÎÌÚ ÍÀ 

ÐÓÑÑÊIÉ ßÇÛÊÚ. È. À. ÞØÊÅÂÈ×À. ÑÀÍÊÒÏÅÒÅÐÁÓÐÃÚ. 

K APR, ALBERT, 1955: Deutsche Schriftkunst. Ein Fachbuch für Schriftschaffende. Versuch 

einer neuen historischen Darstellung, Dresden: VEB Verlag der Kunst. 

K APR, ALBERT, 1971: Schriftkunst. Geschichte, Anatomie und Schönheit der lateinischen 

Buchstaben, Dresden: Verlag der Kunst. 

K AROW, PETER, 1992: Schrifttechnologie. Methoden und Werkzeuge, Berlin [u.a.]: Springer- 

Verlag. 

K AZLAUSKAS, J[ONAS], 1968: Lietuviø kalbos istorinë gramatika, Vilnius: Mintis. 

K LEMENSIEWICZ, ZENON, 1985: Historia jæzyka polskiego 2, Warszawa: Pañstwowe wydawnictwo 

naukowe. 

K ORGER, HILDEGARD, 1972: Schrift und Schreiben, Leipzig: VEB Fachbuchverlag. 

L ESKAUSKAITË, ASTA, 2004: Pietø aukðtaièiø vokalizmo ir prozodijos bruoþai, Vilnius: Lietuviø 

kalbos institutas. 

Lietuviø kalbos atlasas I–III, ats. red. Kazys Morkûnas, Vilnius: Mokslas, 1977–1991. 

Lietuviø kalbos tarmës (chrestomatija), redagavo Kazys Morkûnas, Elena Grinaveckienë, 

Vilnius: Mintis, 1970. 

Lietuviø kalbos tarmiø chrestomatija, sudarë Rima Bacevièiûtë, Audra Ivanauskienë, Asta 

Leskauskaitë, Edmundas Trumpa, mokslinë redaktorë Laima Grumadienë, Vilnius: Lietuviø 

kalbos instituto leidykla, 2004. 

324 


Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski 1. Texte, aus dem Weberschen Nachlass 

hrsg. von Dr. Franz Specht, Leipzig: Verlag von K. F. Koehler, 1920. 

Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski 2. Grammatische Einleitung mit lexikalischem 

Anhang, bearbeitet von Dr. Franz Specht, Leipzig: Verlag von K. F. Koehler, 1922. 

LST 1590-4. Informacijos technologija. Þenklø kodavimas 8 bitais. Lietuviðkø kirèiuotø raidþiø ir 

transkripcijos þenklø rinkinys Windows terpei, 2000. 

M IKULËNIENË, DANGUOLË; KAZYS MORKÛNAS, 1997: Dieveniðkiø ðnektos tekstai. Vilnius: 


P ALIONIS, JONAS, 1967: Lietuviø literatûrinë kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. 

P OLENZ, PETER VON, 2000: Deutsche Sprachgeschichte vom Spätmittelalter bis zum Gegenwart 

1, Berlin; New York: Walter de Gruyter. 

R IMÐA, VAIDOTAS, 2001: Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika dël katekizmo kanoninio 

vertimo, Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla. 

S KIRMANTAS, PETRAS, 1997: „Raidþiø daþnumas bendrinës lietuviø kalbos riðliuose tekstuose“, 

Kalbotyra 46(1), 81–96. 

S KIRMANTAS, PETRAS; ALEKSAS GIRDENIS, 1998: „Naujesni tarmiø fonetinës transkripcijos 

raðmenys“, Kalbotyra 47(1), 107–120. 

S UBAÈIUS, GIEDRIUS (par.), 2002: X.D.K.P.S. lietuviø kalbos gramatika. XIX amþiaus pradþia, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas. 

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 2001: Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës kalbos konjunktûra, 

Vilnius: Lietuviø kalbos institutas. 

T OMASZEWSKI, ANDRZEJ, 1996: Leksikon pism drukarskich, Warszawa: Wydawnictwo 

Krupski i S-ka. 

T RUMPA, EDMUNDAS, 2005: Pelesos ðnektos balsinës fonemos ir jø variantai (daktaro disertacija, 

maðinraðtis), Lietuviø kalbos institutas, Vilnius. 

T UMASONIS, VLADAS, 1999: „Encoding of Lithuanian Accented Letters“, Proc. of the Int. 

Conf. „Multilingual Corpora: Encoding, Structuring, Analysis“, Frankfurt a/Main, 15–20. 

The Unicode Standard. Version 4.0. The Unicode Consortium, Boston, Mass.: Addison-Wesley, 

2003. 

[VOLTERIS, EDUARDAS,] 1904: ÏÓØÊÈÍÚ âú ËÈÒÎÂÑÊÎÌÚ ÏÅÐÅÂÎÄª Ñú 

êðàòêèìè ïðèìº÷àíiÿìè è ïðåäèñëîâiåìú Ý. À. Âîëüòåðà. ÑÀÍÊÒÏÅÒÅÐÁÓÐÃÚ. 

ÒÈÏÎÃÐÀÔIß ÈÌÏÅÐÀÒÎÐÑÊÎÉ ÀÊÀÄÅÌIÈ ÍÀÓÊÚ. 


Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1978: Lietuviø kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslas. 

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1980–1981: Lietuviø kalbos istorinë gramatika 1–2, Vilnius: Mokslas. 

Þ ALTAUSKAITË, VILMA (par.), 2004: Povilas Januðevièius. Visokiø atsitikimø sàrasza: 1895– 

1898, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. 

Þ ILINSKIENË, VIDA, 1978: „Lietuviø kalbos raidþiø daþnumas publicistikos tekstuose“, 

Kalbotyra 29(1), 83–95. 

ÁÎÆÅÑÒÂÅÍÍÀß ËÈÒÓÐÃIß ÑÂßÒÀÃÎ IÎÀÍÍÀ ÇËÀÒÎÓÑÒÀ. ÄIƒ åÂIØÊÀ ËIÒÓÐÃIJÀ 

ØÂÝÍƒ ÒÎ JÓÍÎ ÀÓ|ÊÑÎÁYƒÐÍIÎ. ÑÀÍÊÒÏÅÒÅÐÁÓÐÃÚ. Øâýíƒòàì Ïåòåðáóðãå, 

Ìåòy ° ñå 1887. 

325 



Ona Aleknavièienë, 

Laima Grumadienë 

PALEMONAS, A COMPUTER FONT FOR LITHUANIAN PHILOLOGY 

Summary 

The authors of this article discuss the computer font Palemonas, which was specially 

created for the requirements of Lithuanian philology. The creation of the font was initiated 

and supported by the State Commission for the Lithuanian Language. Experimental 

versions of the font, which at present contain a subset of all the linguistic symbols needed 

for Lithuanian language studies, have been made freely available on the internet since May 

2004. The font files can be downloaded from the Commission website at www.vlkk.lt. The 

font can also serve general purposes. 

The article covers the encoding problems of all the special characters, the aesthetics of 

the typeface, and the sphere of its application. 

O NA ALEKNAVIÈIENË Gauta 2005 m. liepos 23 d. 




el. p.: aleknaviciene@lki.lt 

L AIMA GRUMADIENË 




el. p.: laigruma@takas.lt 





ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Tarptautinë konferencija „Kalbos istorija 

ir dialektologija: praeitis ir perspektyvos“ 

2004 metø rugsëjo 20–22 dienà Lietuviø kalbos institute vyko didelë tarptautinë 

konferencija „Kalbos istorija ir dialektologija: praeitis ir perspektyvos“. Jà organizavo 

Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrius, vadovaujamas Danguolës Mikulënienës, 

rëmë Lietuvos valstybinis mokslo ir studijø fondas. Konferencijoje dalyvavo 

Lietuvos mokslininkai tiek ið Lietuviø kalbos instituto, tiek ið Vilniaus, Kauno, 

Ðiauliø, Klaipëdos aukðtøjø mokyklø. Be to, sulaukta sveèiø ið Latvijos (Andrejas 

Bankavas, Brigita Buðmane, Ilga Jansone, Evija Liparte, Anna Stafecka, Vilma Ðaudinia, 

Edmundas Trumpa), Lenkijos (Galina Kutyriowa-Czubala), Rusijos (Anna 

Daugaviete, Anzhalika Dubasava), Vokietijos (Gertas Klingenschmittas). Ið viso 

perskaityti 46 praneðimai. 

Surengti ðià konferencijà skatino dvi svarbios sukaktys: Kalbos istorijos ir dialektologijos 

skyriaus ákûrimo 50-metis ir 75-asis iðkiliausiø ðio skyriaus darbuotojø 

– Kazio Morkûno, Algirdo Sabaliausko ir Aloyzo Vidugirio 1 – jubiliejus. Neatsitiktinai 

pirmàjà konferencijos dienà Lietuvos mokslø akademijos bibliotekoje atidaryta 

jubiliejinë Sabaliausko darbø paroda bei pristatyta bibliografija (joje net 

1802 pozicijos!) 2 . 

Konferencijos pradþioje Danguolë MIKULËNIENË apþvelgë Kalbos istorijos ir 

dialektologijos skyriaus kelià nuo iðtakø ligi ðiø dienø. Ið praneðimo matyti, kad 

kalbõs istorijos ir dialektologijos tyrimais buvo rûpinamasi nuo pat Lietuviø kalbos 

instituto ákûrimo 1941 metais. Kai kurie Prano Skardþiaus, Antano Salio, Juozo 

Balèikonio raðyti mokslinio darbo planai aktualûs ir ðiandien. Taèiau oficialiai 

Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrius (kurá laikà vadintas sektoriumi, jame tada 

dirbo 5 mokslo darbuotojai) ákurtas 1953 metais, kai Lietuviø kalbos institutas jau 

1 2004 metais iðëjo didelis jo veikalas: Aloyzas 

Vidugiris, Zietelos lietuviø ðnekta, Vilnius: 

Presvika, 2004, 404 p. 

2 Algirdas Sabaliauskas, Bibliografija, sudarë 

Inga Kukuèionytë, Vilnius: Lietuviø kalbos 

instituto leidykla, 2004. 

327 Tarptautinë konferencija „Kalbos 

istorija ir dialektologija: praeitis 

ir perspektyvos“

uvo dirbtinai sujungtas su Lietuviø literatûros institutu 3 ir pavadintas Lietuviø 

kalbos ir literatûros institutu (plg. 1 pav.). 

Pirmuoju skyriaus vadovu tapo Rusijos mokslininkas Borisas Larinas. Vëliau 

skyriui po keletà metø vadovavo Kazys Ulvydas (1953–1955), Jonas Kruopas (1955– 

1960), Elena Grinaveckienë (1960–1966). Ypaè daug jëgø stiprindamas skyriø atidavë 

Kazys Morkûnas, vadovavæs jam daugiau kaip tris deðimtmeèius (1966–2000). 

Tuo metu iðleisti 3 Lietuviø kalbos atlaso tomai, paraðyta nemöþa kitø reikðmingø 

darbø (svarbiausius ið jø konferencijos dalyviai galëjo pamatyti Lietuviø kalbos 

institute surengtoje specialioje ekspozicijoje). Á jo vadovaujamà skyriø atëjo naujø 

kûrybingø mokslininkø, o po Nepriklausomybës atgavimo – ir bûrys gabaus jaunimo 

(absoliuti dauguma jau apgynë ar baigia rengti daktaro disertacijas). Skyrius 

tapo didþiausias Lietuviø kalbos institute. 

Þvilgsnis á praeities tyrimus krypo ir kituose praneðimuose. Kaip ir ankstesnëje 

konferencijoje (plg. ALt 5, 2003, 429tt.), èia vël prisiminti Kazimiero Jauniaus ir 

Roberto Gauthiot darbai. 

Bendrame Danguolës MIKULËNIENËS ir Edmundo TRUMPOS praneðime ið 

naujo ávertinta Jauniaus lietuviø tarmiø klasifikacija bei nurodyti jos ryðiai su 

dabartiniu – Alekso Girdenio ir Zigmo Zinkevièiaus – tarmiø skirstymu 4 . Gintautas 

AKELAITIS kalbëjo apie Jauniaus poþiûrá á tariná ir jo sintaksiná ryðá su veiksniu. 

Juozas KARACIEJUS apþvelgë Gauthiot bandymus eksperimentiðkai tirti lietuviø 

kalbõs kirtá ir balsiø kokybæ 5 . Kaip smarkiai jie skiriasi nuo dabartiniø tyrimø, 

konferencijos dalyviai turëjo progà ásitikinti klausydamiesi Girdenio praneðimo 

apie ðiaurës þemaièiø priegaides. 

Saulius AMBRAZAS aptarë bûdvardþiø darybos tyrimo istorijà nuo pirmøjø 

gramatikø ligi ðiø dienø ir pasiûlë naujà lietuviø kalbõs bûdvardþiø darybos kategorijø 

klasifikacijà. Jis iðskyrë tris kategorijas: 1) veiksmo ir rezultato ypatybiø 

bûdvardþiai; 2) atributiniø ypatybiø bûdvardþiai; 3) deminutyvai. 

Anna DAUGAVIETE nurodë Annos Abelës (1881–1975) darbø reikðmæ dabartiniams 

latviø kalbõs skiemens tyrimams. Kitä Peterburgo universiteto doktorantë 

Anzhalika DUBASAVA, remdamasi ankstesniais kalbininkø (ypaè Valerijaus Èekmono) 

darbais, kalbëjo apie baltø prokalbës rekonstrukcijà. 

3 Tai ávyko 1952 metø rugpjûèio 12 dienà. 

Savarankiðkas Lietuviø kalbos institutas 

vël atkurtas 1990 metø balandþio 16-àjà, 

Lietuvai jau atgavus Nepriklausomybæ. 

4 Apie pastaràjá þr. Aleksas Girdenis, Zigmas 

Zinkevièius, „Dël lietuviø kalbos tarmiø 

klasifikacijos“, Klb 14, 1966, 139–147. 

5 Èia galima bûtø priminti, kad jau XIX amþiaus 

pabaigoje eksperimentiðkai tirti lie- 

tuviø ir latviø garsus bei kirtá bandë ir vokieèiø 

kalbininkas Hansas M. Schmidtas- 

Wartenbergas (þr. Algirdas Sabaliauskas, 

„Hans M. Schmidt-Wartenberg, a forgotten 

Balticist“, Studies in Baltic and Indo- 

European Linguistics, ed. by Philip Baldi, 

Pietro U. Dini, Amsterdam-Philadelphia: 

John Benjamins Publishing Company, 

2004, 153–156). 0 0 0 


1 pav. Lietuviø kalbos ir literatûros instituto dialektologø 

pirmosios konferencijos programa; 

LMAB RS: f. 129 (Povilo Pakarklio fondas) 



ir perspektyvos“

Evija LIPARTE apþvelgë Martos Rudzytës (1924–1996) 6 , o Andrejas BANKA- 

VAS – kitõs latviø kalbininkës Apolonijos Bojatës (1904–1976) gyvenimà ir darbus. 

Konferencijoje keltos ir platésnës baltistikos problemos. Albertas ROSINAS iðryðkino 

ir latviø kalbõs pavyzdþiais pailiustravo bendruosius fleksinës morfologijos 

kitimo veiksnius bei jø vidinius motyvus, lëmusius baltø kalbø linksniavimo sistemos 

raidà. Ir kituose darbuose Rosinas pabrëþia, kad tiriant atskirø morfologiniø 

reiðkiniø raidà, bûtina nustatyti vidinius kitimø motyvus 7 . Ypaè plaèiai ðiuolaikinëmis 

diachroninës morfologijos teorijomis remiamasi naujausioje, dabar spausdinamoje 

jo monografijoje Latviø kalbos daiktavardþio linksniavimo sistema: sinchronija ir 

diachronija. 

Gertas KLINGENSCHMITTAS atkreipë dëmesá á galimà kirèio ir balsiø kaitõs 

átakà kai kuriems lietuviø kalbõs morfologiniams procesams. 

Dalia PAKALNIÐKIENË analizavo lietuviø, o Audronë KAUKIENË – prûsø 

kalbõs veiksmaþodþiø kilmæ. Jûratë S. LAUÈIÛTË kalbëjo apie istorinës leksikologijos 

reikðmæ baltø etnogenezës, ypaè baltø substrato, reiðkiniams tirti slaviðkose 

teritorijose. 

Keli praneðimai skirti seniesiems raðtams. Turint omenyje bendrà XVI–XVII amþiaus 

raðtø tyrimo bei leidybos perspektyvà, ypaè aktualiai skambëjo Jolantos GE- 

LUMBECKAITËS praneðimas. Rengdama moksliná Wolfenbüttelio postilës (WP) leidimà 

8 , ji atliko iðsamià ðio rankraðèio filologinæ ir tekstologinæ analizæ. Ið jos matyti, 

kad WP – sudëtingos struktûros, istoriðkai þiûrint, modernus pamokslø rinkinys. 

Jame remiamasi keliomis iðkiliausiomis XVI amþiaus lotyniðkomis postilëmis. Be to, 

veista, kaip anuomet áprasta, gana laisvai, á WP tekstà ápinant naujø Biblijos, 

Antikos bei Baþnyèios Tëvø citatø ar kitaip iðpleèiant vertimà. Tad nuolat kyla 

problemø nustatant vertimo ðaltinius. Rankraðtyje yra ir lotyniðkø bei vokiðkø 

citatø. Be to, WP – ne originalas, o nuoraðas (veikiausiai darytas Jono Bylaukio). 

Tokiems tekstams bûdingi praleidimai bei kitokios skaitymo klaidos. Nuoraðas 

taisytas dar dviejø asmenø: Patroklo Velverio ir Mykolo Sapûno. Nenusistovëjusi 

ir WP raðyba. Be lotyniðkosios antikvos, èia esama ir gotiðkajam greitraðèiui bûdingø 

elementø. Visus ðiuos ir panaðius dalykus numatoma aptarti jau baigiamame 

rengti WP leidime. 

6 Ðios þymiõs baltistës 80-osioms gimimo 

metinëms paminëti 2004 metø lapkrièio 

25–27 dienà Rygoje Latvijos universitete 

surengta tarptautinë konferencija „Aktualûs 

baltø kalbø istorijos ir dialektologijos 

klausimai“. Joje dalyvavo ir grupelë Lietuvos 

kalbininkø. 

7 Albertas Rosinas, Baltø kalbø ávardþiai: morfologijos 

raida, Vilnius: Vilniaus universitetas, 

1995; Albertas Rosinas, „Zur Frage 

der Motivierung des morphologischen 

Wandels in den baltischen Sprachen“, Baltistik: 

Aufgaben und Methoden, hrsg. von 

Alfred Bammesberger, Heidelberg: 

C. Winter, 1998, 17–22. 

8 Apie já dar þr. Jolanta Gelumbeckaitë, „Pirmas 

lietuviðkas pamokslø rinkinys – Wolfenbüttelio 

postilë (1573). Rankraðèio kritinio 

komentuoto leidimo principai ir tyrimo 

strategija“, ALt 5, 2003, 51–96. 


Milda LUÈINSKIENË tiria Jono Jaknavièiaus Evangelijø, kurios buvo daug kartø 

perleistos ir redaguotos, raidà. Ðioje konferencijoje ji kalbëjo apie Jaknavièiaus leksikos 

gretybiø likimà 1674 metø Evangelijø leidime. Jaknavièius, panaðiai kaip ir 

Mikalojus Daukða 9 , vietoj vieno lenkiðko originalo þodþio neretai greta pateikdavo 

du (kartais tris) lietuviðkus sinonimus, paprastai vienà ið jø skliaustuose. Tokiø 

gretybiø 1647 metø Evangelijø leidime Luèinskienë priskaièiavo apie 150. Tuo tarpu 

1674 metø leidime neþinomas redaktorius visas gretybes panaikino, t. y. ið Jaknavièiaus 

vertime buvusiø dviejø ar trijø sinonimø paliko vienà, paprastai tuomet 

labiausiai paplitusá þodá 10 . 

Dalia JAKULYTË aptarë galimybes morfologijos tyrimams pritaikyti kuriamà 

Knygos Nobaþnystës (1653) reliacinæ duomenø bazæ. Ta proga galima priminti, kad 

Lietuviø kalbos institute senøjø lietuviø raðtø kompiuterizavimas jau gerokai ásibëgëjæs. 

Parengta nemaþai XVI–XVII amþiaus knygø elektroniniø tekstø ir þodþiø 

formø konkordancijø 11 . Ðiam lituanistikai svarbiam darbui nuo 2000 metø vadovauja 

Ona Aleknavièienë, já finansuoja Valstybinë lietuviø kalbos komisija. Be to, Institute 

kompiuterizuojamas ir didysis Lietuviø kalbos þodynas bei jo papildymø kartoteka. 

Ðá darbà konferencijoje pristatë Gertrûda NAKTINIENË. 

Birutë TRIÐKAITË atkreipë dëmesá á tai, kad XVII amþiaus rankraðtiniame þodyne 

Clavis Germanico-Lithvana pateiktuose iliustraciniuose pavyzdþiuose (daþniausiai 

Biblijos iðtraukose) yra tokiø lietuviðkø þodþiø, kurie nenurodyti prie vokiðkøjø 

atitikmenø straipsniø pradþioje. Apskritai ðio svarbaus lietuviø kalbos paminklo 

sudarymo istorija bei autorystë dar nëra iki galo paaiðkëjusi 12 . 

Virginija VASILIAUSKIENË aptarë 1883 metø Auðros kalbà. Ji nustatë, kad tuomet 

þurnale ávairavo tiek raðyba, tiek morfologija, tiek sintaksë. Kartais èia dar 

bûdavo sdkama ið senøjø raðtø paveldëta tradicija, bet pasitaikydavo ir ávairiø 

naujoviø, kurias, be kita ko, lëmë ir autoriø gimtoji tarmë. Pirmaisiais Auðros ëjimo 

metais redaktoriai, matyt, dar nesiekë labiau vienodinti lietuviø kalbõs, rimèiau 

norminti ihta vëliau. 

9 Apie Daukðos gretybes þr. Eberhard Tangl, 

Der Accusativus und Nominativus cum Participio 

im Altlitauischen, Weimar: Druck 

Hermann Böhlaus Nachfolger, 1928, 8tt.; 

Pranas Skardþius, Rinktiniai raðtai 2, Vilnius: 


1997, 121tt.; Jonas Kruopas, Rinktiniai 

raðtai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidybos institutas, 1998, 23tt.; Jurgis 

Lebedys, Mikalojus Daukða, Vilnius: Mintis, 

1963, 308tt. 

10 Apie 1674 metø Evangelijø leidimo redagavimà 

dar þr. Milda Luèinskienë, „Rytietybiø 

redagavimas Jono Jaknavièiaus 

Ewangelie polskie i litewskie 1674 metø lei- 

dime“, ALt 3, 2001, 117–128; „1674 metø 

Ewangelie polskie i litewskie tekstø, priskiriamø 

ne Jaknavièiui, leksikos redagavimas“, 

ALL 45, 2001, 113–121; „Raðybos 

norminimo apraiðkos Ewangelie polskie i litewskie 

1647 ir 1674 metø leidimuose“, 

ALL 49, 2003, 51–59. 

11 Apie jø sudarymo principus þr. Saulius 

Ambrazas, Ona Aleknavièienë, Vytautas 

Zinkevièius, „Istorinis lietuviø kalbos þodynas 

ir senøjø raðtø kompiuterizavimas“, 

LKK 39, 1998, 192–210. 

12 Plg. Christiane Schiller, „Clavis Germanico- 

Lithvana – ein Werk von Friedrich Prätorius 

d. Ä.?“, LgB 10, 2003, 159–172. 



ir perspektyvos“

Vilma ÐAUDINIA nagrinëjo latvybes, pastebëtas kraðtotyrininko Jano Kulitano 

(1890–1974) apie 1965 metus sudarytame rankraðtiniame Garsenës lietuviø ðnektõs 

Latvijoje þodynëlyje. 

Nijolë ÈEPIENË pateikë diskusiniø pastabø apie ûkio matus þyminèius lietuviø 

kalbõs germanizmus. 

Brigita BUÐMANE ir Ilga JANSONE nagrinëjo kai kuriuos XVII–XIX amþiaus 

latviø kalbõs þodynus. Anna STAFECKA, kaip ir ankstesniuose savo darbuose, 

kalbëjo apie latgaliø raðtijà. Ðá kartà jos tyrimo objektas – XIX amþiaus pabaigoje 

plitæ rankraðtiniai religiniai tekstai (juose pastebëta ávairiø tarmybiø). Jie anuomet, 

caro valdþiai uþdraudus latgaliðkà raðtà, buvo tarsi savitas kovõs su rusinimu 

bûdas. 

Daugiau kaip pusë konferencijoje perskaitytø praneðimø skirti sinchroniniams 

lietuviø tarmiø tyrimams. Jie rodo, kaip auga ir stiprëja Alekso Girdenio iðugdyta 

eksperimentinës fonetikos bei fonologijos mokykla. Be to, nagrinëti ir kai kurie 

morfologijos, sintaksës, leksikos, onomastikos, sociolingvistikos dalykai, reèiau sulaukiantys 

dialektologø dëmesio. 

Konferencijos rezultatai taps dar aiðkesni, kai perskaitytø praneðimø pagrindu 

bus parengtas leidinio Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos antrasis tomas. 

Konferencijos dalyviams koncertavo „Lietuvos“ ansamblio birbynininkai, atmintyje 

iðliks ir iðvyka á nuolat atsinaujinantá Lietuvos liaudies buities muziejø Ruhðiðkëse. 

S AULIUS AMBRAZAS Gauta 2005 m. kovo 17 d. 






Roma Bonèkutë 

Klaipëdos universitetas 

Mokslinë konferencija Þemaitijoje, 

skirta Dionizo Poðkos 240-osioms 

gimimo metinëms paminëti 


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Dionizo Poðkos, kaip ir kurio nors kito senosios literatûros kûrëjo, kûryba retai 

patenka á konceptualiø konferencijø praneðëjø referatus. Lietuviø literatûros pradininkams 

daugiausia dëmesio skiriama tik per jø jubiliejus. 2004 metø spalio 11–12 

dienomis Poðkos tëviðkënai suteikë progà Lietuvos mokslininkams pabûti kartu su 

kûrëjo giminaièiais, gerbëjais, skaitytojais. Dviejø dienø vos pakako aptarti tai, kas 

naujausio Poðkos tyrinëjimuose, aplankyti graþias poeto gimtinës apylinkes, pasimëgauti 

þemaièiø vaiðingumu. 

Po 1994 metø, kai Vytautas Vanagas monografijoje Dionizas Poðka 1 ankstesnius 

tyrimus apibendrino, o daug kà ir naujo paskelbë, nieko apie Poðkos kûrybà literatûrologai 

nebuvo pasakæ. Kalbininkø atliktus Poðkos raðtø kalbos tyrimus iðplëtë 

ir 1998 metais knygoje Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos susistemino Giedrius Subaèius 

2 . Po to, atrodo, niekas apie Þemaièiø kultûrintojo kalbà neraðë. 2004 metais 

ávykusi mokslinë konferencija, skirta Poðkos 240-osioms gimimo metinëms, rodo, 

jog vis dëlto jis nëra marginalinis mûsø senosios literatûros autorius, o filologai 

gana áprastu mokslui periodiðkumu pateikia naujø tyrinëjimø rezultatø. 

Uþ tai, kad Poðkos tyrinëtojai galëjo padirbëti ir pasiþvalgyti po graþias Þemaitijos 

vietas, reikia dëkoti ne vienam. Pirmasis daug kà Maþeikiø rajone iðjudino 

Vanagas, jau 1987 metais paraðæs, o 1994 metais argumentuotai árodæs, kad Poðka 

gimë Lëlaièiø dvare, Þemalës parapijoje. Tai suþinojæ þemaliðkiai sutvarkë dvarvietæ, 

pasodino dvare àþuolynà, kraðtieèio ákvëpti nuolat bûrësi vietos literatai – þodþiu, 

Lëlaièiuose ir Þemalëje praeitis atëjo á dabartá, kartø jungtis ávyko. 

Antrasis, garsinantis Poðkos vardà, – Povilas Ðverebas, Fortûnos pastûmëtas 

iðsiaiðkino, kada Þemaièiø kultûrininko tiksliai gimta. Vanago buvo spëta – apie 

1 Vytautas Vanagas, Dionizas Poðka, Vilnius: 

Pradai, 1994. 0 0 0 

2 Giedrius Subaèius, Þemaièiø bendrinës kalbos 

idëjos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos 

institutas, 1998, p. 214–312. 

333 Mokslinë konferencija Þemaitijoje, 


gimimo metinëms paminëti

1764–1766 metus. Ðverebas, iðtyræs iðlikusá Þemalës parapijos archyvà, 2004 metais 

paskelbë 3 radæs Poðkos krikðto datà: 1764 metø spalio 13 diena. Tyrëjas iðkëlë mintá, 

kad Poðka turëjo bûti gimæs spalio 9 dienà, nes ði diena kalendoriuje paþymëta 

Dionizo vardu. Ðverebas kaip argumentà nurodo poeto brolio Mykolo krikðtà 1767 

metø spalio 4 dienà, o Mykolinës – rugsëjo 29 dienà. Pateikia ir kitø panaðiø 

pavyzdþiø, ið kuriø matyti ðeimos tradicija vaikus krikðtyti ne tà paèià dienà. 

Kai tiek nemaþai buvo nuveikta, þemaièiai nusprendë, kad jie pajëgûs patys 

surengti konferencijà ir parodyti, kaip dabar Þemaièiø veikëjo kraðtieèiai gyvena, 

tvarkosi, taip pat iðklausyti mokslininkø. Praneðëjus sutelkti padëjo Lietuviø literatûros 

ir tautosakos institutas, daugiausia – Rimantas Skeivys. 

Po konferencijos dalyviø laukë kaimo bendruomenës organizuota keliø etapø 

programa, parengta Maþeikiø muziejaus direktorës Adelës Cholodinskienës, Þemalës 

bendruomenës pirmininkës Anitos Avdaljan ir mokyklos mokytojø bei mokiniø, 

Ðerkðnënø seniûnijos atstovø ir, þinoma, vietos poetø, muzikantø. 

Konferencija prasidëjo, kaip programoje ir buvo numatyta, Ðv. Miðiomis, kurias 

aukojo Maþeikiø dekanas kun. Zenonas Degutis ir Tirkðliø bei Þemalës baþnyèios 

klebonas kun. Antanas Beniuðis. Po Ðv. Miðiø ir soèiø pietø kelias valandas buvo 

dirbama pilnutëlëje klausytojø kaimo salëje. Artimesnë paþintis su Baublio ákûrëjo 

tëviðkënais ir mokslininkais prasidëjo trumpu spektakliu pagal Poðkos eiles. Nuoðirdi 

kaimo aktoriø vaidyba, dainos mokslininkus tarsi parengë neáprastai auditorijai, 

nuteikë atvirai bendrauti, ne vienas kreipësi á salæ þemaitiðkai. Áþanginá þodá 

tarë Rimantas Skeivys. 

Juozas Girdzijauskas praneðime 4 „Dionizas Poðka – Þemaièiø kultûrinio sàjûdþio 

centrinë figûra“ apþvelgë svarbiausius kûrëjo gyvenimo ir veiklos etapus. Jis 

akcentavo, kad Poðka „pirmasis suformulavo naujøjø laikø Lietuvos istoriko uþdavinius“, 

kurie vëliau buvo Simono Daukanto orientyru. Praneðëjas neabejodamas 

pareiðkë, kad Poðkos darbai ir jo Baublys iki ðiol atlieka tà paèià misijà – saugo ir 

gina mûsø tautà. Praneðimo pabaigoje apibendrinant Poðkos veiklos mastus, buvo 

pasakyta, dël ko bûtent jis laikytinas Þemaièiø kultûrinio sàjûdþio pradinio etapo 

centrine figûra: „Juk istorija, archeologija bei kraðtotyra – tai tautos praeities paþinimo 

bûdas; kartu noras matyti tà praeitá autentiðkà ir vertà pasididþiavimo; kalba, 

pastangos jà paþinti, kaupti jos turtus ir jà tyrinëti; noras sugràþinti prie gimtosios 

kalbos nutautusià ir nutaustanèià bajorijà; siekimas áteisinti lietuviø kalbà kultûriniame 

gyvenime ir literatûroje, – ir visø tø problemø bei pastangø centre iðaugæs 

galingas àþuolas, á savo avilá renkantis tautos kalbos turtus, – visa tai davë pagreitá, 

postûmá ir kryptá XIX a. lietuviø kultûrai“. 

Ðverebas, be to, kas buvo jau minëta, savo referate „Keletas ðtrichø Dionizo 

Poðkos biografiniam portretui“ glaustai priminë, kà buvo 2003 metais skelbæs dël 

3 Povilas Ðverebas, „Keletas ðtrichø Dionizo 

Poðkos biografijai“, Metai 4, 2004, 11–118. 

4 Dëkoju visiems konferencijos dalyviams uþ 

pateiktus rankraðtinius praneðimø tekstus. 


aþnyèios knygose rastø Poðkos krikðto áraðø; taip pat sakësi radæs iki ðiol neþinotø 

duomenø apie ðià garsià Þemaitijos giminæ. Istorikas atsekë Poðkos motinos Barboros 

Lopataitës trijø santuokø istorijà, surado jos vaikø krikðto áraðus, ið baþnyèios 

knygø áraðø daug kà suþinojo apie poeto tikrø broliø tolesná likimà. Praneðëjas 

iðsamiai papasakojo, kaip buvo pradëta tvarkyti poeto gimtinë, paminëjo þmones, 

daugiausia prisidëjusius prie dvaro sutvarkymo. 

Brigita Speièytë praneðime „Kas uþsodino Poðkos Darþelá?“ pateikë naujos medþiagos 

apie Bardþiø–Bijotø dvaro istorijà, kartu patikslindama kai kuriuos Poðkos 

biografijos faktus. Remdamasi Viktorijos Daujotytës giminës istorijos archyvo duomenimis, 

ji akcentavo, kad Poðka dvarà pirko ið Jurgio Daujoèio ir Onos ið Zdanavièiø 

Daujotienës. Ið pirkimo dokumentø paaiðkëjo, jog dvaro parkas, Darþelis, koká 

Poðka apraðë ir mums paliko, didþia dalimi galëjo bûti uþsodintas ankstesniøjø 

ðeimininkø. Speièytë priminë, kad tuo metu „[p]arkas – tai bûdas, kuriuo bajoras 

ásiterpia á savojo kraðto kultûriná þemëlapá, asmeniðkai ir kûrybiðkai ásiraðo á gyvenamà 

kraðtovaizdá, palieka jame, tarsi knygoje, individualø pëdsakà“. 

Ilona Èiuþauskaitë, tarsi papildydama naujus kûrëjo biografijos duomenis, galima 

sakyti, bandë pateikti kultûrininko dvasinio portreto eskizus. Ji rankraðtiniame 

literatûros rinkinyje Bitelë Baublyje tyrë áraðytø tekstø, sentencijø (tiek originaliø, 

tiek verstiniø) pobûdá. Èiuþauskaitës pastebëta, kad rankraðtyje vyrauja tekstai, 

„kuriuose aptariama Ðvieèiamajai epochai bûdingos asmens laisvës ir moralës problemos, 

istorinë praeitis, prarasto Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo, dël kurio 

Poðka sielojosi, atgarsiai, einamieji to meto reikalai – Baublio istorija, sukëlusi 

nepalankiø atgarsiø XIX amþiaus pradþioje lenkiðkoje spaudoje“. Praneðimo autorë 

pastebëjo, kad rankraðtyje esanèios sentencijos „daugiau atspindi rinkinio autoriaus 

moralines, filosofines, o ne socialines nuostatas“. Tyrinëtoja pastebi, kad 

„[e]pigramose ir sentencijose siekiama sàmojingos pabaigos, retsykiais atsiranda 

liaudiðkø prieþodþiø nuotrupos“. Svarbi ir kita literatûrologës mintis: „giliamintiðkumu 

nepasiþyminèios epigramos bylotø tai, kad Poðkos dvieiliai ar ketureiliai 

priartëja prie fraðkomis arba niekeliais vadinamø ðio þanro pavyzdþiø“. Akivaizdu, 

kad kûrëjo literatûriniame palikime tyrinëtoja rado paliudijimø, kaip aristokratiðkieji 

kultûros modeliai, egzistavæ su nedideliais pakitimais nuo Senovës Graikijos 

laikø, buvo asimiliuojami ir vulgarizuojami. Dar plaèiau apie tai kalbëta kituose 

praneðimuose. 

Roma Bonèkutë konferencijoje kalbëjo apie Dionizo Poðkos tekstuose atspindëtà 

aukðtesniojo luomo tradiciniø vertybiø, mentaliniø vaizdiniø sistemos virsmà. Praneðime 

konkreèiai apsiribota aptarti klasikinës aukðèiausio luomo simbolinës bendravimo 

sistemos, pasireiðkusios per þodþiø garbë, ðlovë, narystës sampratos kitimo 

atspindþius. Bonèkutë pabrëþë, kad Poðkos tekstai rodo retorinës kultûros nykimo 

bûdus, iliustruoja, kaip kultûroje ir literatûroje vertikalën orientuotà kûrybà ëmë 

keisti horizontalë. Poðkos kûryboje tai, kas gyvenimiðka, paimta ið XIX amþiaus 

kasdienybës, dar glaudþiai susijæ su retorine raiðka, su tuo, kas dirbtina, didinga, 




vertikaliai nukreipta. Taèiau aristokratiðkas garbës ir ðlovës supratimas, paminant 

individualios sàþinës atsakomybæ, tuo metu ëmë darytis nebemadingas, ypaè maþutëliø 

(liaudies), kurie gamina ponø vartojamà produkcijà, atþvilgiu. Praneðëja 

akcentavo, jog Poðkos tekstuose tradiciniø vertybiø perkainavimas labiau siejamas 

su paèiu þemiausiu tautos sluoksniu, su liaudimi. Bajorijai atstovaujantis poetas 

savo tekstuose radikaliai nepaneigia per tûkstanèius metø susiformavusios luominës 

struktûros virðûnëse esanèiø atgyvenusiø santykiø. Pavyzdþiui, naujø atspalviø 

ágavæs þodis laisvë ið pradþiø siejamas su liaudies, o ne aukðtesnio luomo 

atstovais. Tyrinëtoja pabrëþë, jog dël retorikos ir literatûriniø formø „spaudimo“ 

nemokëta gyvenimiðkos medþiagos sieti su tautos „geraisiais“, su aristokratija. Mat 

XIX amþiaus literatai turëjo tik retorinës tradicijos paruoðtus, nugludintus þodþius, 

pasakymus, galinèius perteikti grieþtai vertikalën orientuotà, sumitologintà realybæ, 

kurioje neegzistavo þemesnieji visuomenës sluoksniai, kurie ankstesnëje literatûrinëje 

tradicijoje bûdavo pavaizduojami nebent komedijose. Todël XIX amþiuje subraðkëjus 

tradicinei vertikalei, tapus svarbiems horizontaliesiems ryðiams, dëmesys 

pirmiausia krypo á tautos prastuomenæ. Naudojantis ja kaip rupia medþiaga, neturëjusià 

suformuotø, parengtø pasakymø, buvo mëginama apraðyti naujus santykius, 

perteikti naujas idëjas. Pavyzdþiui, þodþiams ðlovë, garbë, dora, tauta buvo 

suteikiamos naujos reikðmës ir konotacijos. 

Ypaè plaèiai sàmoningà Poðkos kûrybos orientacijà á horizontaliuosius santykius 

aptarë Rimantas Skeivys praneðime „Baudþiavos vaizdo paradigma Dionizo 

Poðkos poemoje Muþikas Þemaièiø ir Lietuvos“. Praneðimo autorius pastebëjo, jog 

Poðkos kûrinys „nëra groþinis kûrinys, jo vaizdas pajungtas iðankstinëms tiesoms“ 

nusakyti. Skeivys sako: „Skaitydami poemà, iðvystame apibendrintà baudþiavos 

realybæ, apibendrintà taip reljefingai ir iðkiliai, jog vaizdinio visumos atodangos 

nesunkiai klostosi á modelá – baudþiavos vaizdo paradigmà, vienokiø ar kitokiø 

sintagmø pavidalais pasikartojanèià ir kitø mûsø raðytojø, vaizdavusiø baudþiavà, 

kûriniuose“. Skeivys, kaip ir kiti Poðkos kûrybos tyrinëtojai, pastebi, jog sunkiausia 

buvo iðsiverþti ið retorinës tradicijos spaudimo, todël Poðkos „sukurtas muþiko 

paveikslas, bûdamas konkretus, tuo pat metu yra apibendrintas, tipizuotas“. Tyrinëtojas 

mano, kad dël pastarøjø bruoþø ðis kûrinys labiausiai veikë vëlesnius 

raðytojus, o paralelës tarp Poðkos kûrinio ir vëlesniø tekstø praneðime iliustruojamos 

Juozo Tumo-Vaiþganto epopëjos Pragiedruliai vaizdais. 

Irenos Skurdenienës praneðimas „Dionizas Poðka: racionalus þvilgsnis á pagoniðkàsias 

vertybes“ taip pat buvo skirtas Poðkos kûrybos santykiui tarp tradicinës 

formos ir prasiverþianèiø naujø, romantizmui bûdingø, idëjø. Tyrëja atskleidë, kaip 

kûrëjas derina klasicistines nuostatas ir romantiná þavëjimàsi Lietuvos praeitimi. Ji 

pastebëjo, kad Poðkos kûryboje romantines idëjas vis dar dengia klasicistinë retorika, 

taèiau randama jau ir maironiðkøjø temø uþuomazgø, pavyzdþiui, þiûrëjimas 

á Lietuvà nuo kalno, bëganèio laiko nostalgija, mûðiø su kryþiuoèiais tema ir ðiø 

mûðiø „scenovaizdis“, senelio, pasakojanèio apie praeitá, motyvas... 


Auðros Martiðiûtës praneðimas „Dionizas Poðka dramoje ir teatre“ atspindëjo 

Poðkos kûrybos iðtakø ir jo gyvenimo ir raðtø recepcijos vëlesnëje mûsø dramaturgijoje 

paieðkas. Tyrëja mano, jog Lietuvoje buvusi didelë mokyklinio teatro reikðmë 

mokymo sistemoje negalëjo nedaryti átakos to laiko kûrëjams. Pastebima, kad „Mokykliniame 

teatre vaidinamos dramos Lietuvos istorijos tematika galëjo inspiruoti 

tikresnës, pilnakraujiðkesnës ir tikslesnës Lietuvos istorijos projektus. Dionizas Poðka 

uþsimoja paraðyti istorijà, rinkti jà „dokumentuojanèius“ senovës radinius, ir 

juos apgyvendinti ne muziejuje, o pagoniðkas apeigas menanèiame àþuole – Baublyje. 

Lietuvos istorija, pagoniðkosios kultûros vertës suvokimas pirmà kartà plaèiai 

reflektuojamas taip pat mokykliniame teatre. Nuo XVII amþiaus mokykliniame teatre 

didþiausià reikðmæ ágauna istorinë dramos tematika. Tuo metu paraðytus tekstus 

vaidinimams apie Lietuvos praeitá galima laikyti pirmaisiais istorinës dramos 

bandymais Lietuvoje“. Martiðiûtës nuomone, Poðka siekë iðplëtoti, „iki savarankiðkø 

lietuviø kultûros atðakø subrandinti mokykliniame teatre nuþymëtas bendràsias, 

epizodines lietuviø kultûros uþuomazgas“. 

Alma Lapinskienë, tarsi patvirtindama, jog visa tai, kas kitø praneðimuose pasakyta 

– Poðkos kûryba dar ne iki galo iðsemta, ádomi – aptarë jai þinomus kûrinio 

Muþikas Þemaièiø ir Lietuvos vertimus. Praneðimo pradþioje autorë konstatavo, jog 

jai yra þinomi trys ðio Poðkos kûrinio vertimai: du – á rusø, vienas – á vokieèiø 

kalbà. Praneðëja pastebëjo, jog tik vokiðkas vertimas mûsø literatûrologø (V. Vanago 

5 ) „buvo pastebëtas ir ávertintas“, todël ji ëmësi plaèiau aptarti rusiðkuosius 

vertimus. 1950 metais pirmà kartà poemà Muþikas Þemaièiø ir Lietuvos iðvertë Aleksandras 

Oislenderis. Praneðime sakoma, kad „vertëjas iðlaikë 13-skiemená originalo 

metrà, gana tiksliai perteikë poemos turiná, atkûrë siuþeto vingius, kûrinio tendencijà“. 

Taèiau 1962 metais iðëjo Davido Brodskio, Kristijono Donelaièio Metø vertëjo, 

naujas Poðkos kûrinio vertimas. Lapinskienë teigë, kad „mokëdamas lietuviø kalbà, 

D. Brodskis, aiðku, pajuto, jog D. Poðkos poemos vertimo á rusø kalbà galimybës toli 

graþu neiðsemtos, jog esama erdvës kûrybiniams ieðkojimams, ir ëmësi juos ágyvendinti“. 

Praneðëja priëjo prie iðvados, kad Brodskio vertimas „semantika ir stiliumi 

artimesnis originalui“ ir, manoma, „antrasis vertimas sëkmingesnis“. Buvo pabrëþta, 

kad Brodskis „su smulkiàja materija susidorojo geriau, didþiàja dalimi sëkmingai 

atkûrë originalo þodiná, vaizdiná, stilistiná savitumà“. 

Kaip matyti ið praneðimø apþvalgos, konferencijoje buvo pateiktas ne vienas 

naujesnis archyvinis faktas, gerokai papildantis ligðiolinæ Poðkos biografijà, o jo 

kûrybos tyrëjai beveik vienu balsu kalbëjo apie tradicijos ir modernumo koreliacijà, 

retorikos ir beuþgimstanèio individualaus raðymo santyká. Akcentuota, jog Poðkos 

tekstai svarbûs ne tik dël to, jog paraðyti lietuviø kalba, bet ir dël uþfiksuotø XVIII– 

XIX amþiø sandûroje Europoje vykusiø mentaliniø pokyèiø. Praneðëjai pastebëjo, 

5 Vytautas Vanagas, „Muþikas Þemaièiø ir Lietuvos 

vokiðkai“, Pergalë 6, 1968, 161–162. 




kad Poðkos tekstuose atsispindi, kaip tradicinëje literatûroje egzistavusios normos 

patyrë kaità, kokiu bûdu nauja realybë verþësi á tekstus, ignoruodama ankstesnës 

kultûros „paruoðtà, nukaltà þodá“. 

Atsisveikindami konferencijos organizatoriai ir dalyviai vieningai sutarë, kad 

verta rengti tokio pobûdþio mokslines konferencijas. Pasidalinta naujais atradimais 

ir tyrinëjimø duomenimis, kurie, kaip reèiau Lietuvoje bûna, pirmiausia buvo iðsakyti 

plaèiajai skaitytojø, mokytojø ir mokiniø bei kaimo gyventojø auditorijai, pajëgusiai 

suprasti savo Tëviðkëno kûrybos platumas ir aukðtumas, nusiteikusiai ir 

toliau rûpintis poeto tëviðke ir jo palikimo garsinimu. Konferencijos dalyviai kalbëjo 

apie panaðios konferencijos, skirtos Antanui Baranauskui, rengimà Sedoje, kur 

poetas gyveno, raðtininkavo ir augino sparnus bûsimam skrydþiui. 

R OMA BONÈKUTË Gauta 2005 m. kovo 1 d. 

Literatûros katedra 

Klaipëdos universitetas 

Herkaus Manto g. 84 

LT-92294 Klaipëda, Lietuva 

el. p.: roma.bonckute@ku.lt 





Iðorinës kalbos istorijos lubos 


ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09440-0 

Skaitydamas iðorinei kalbos istorijai skirtus ar su ja susijusius tekstus kartais 

uþverèiu galvà ir ásistebeiliju á lubas. Bandau galvoti. Mano senelis sakydavo po 

pietø reikiant iðsitiesti ant peèiaus, idant riebalai aplink bambà susisuktø. Mintys 

– ne riebalai (nors kà þinai?), bet irgi sukasi... 

Ðio teksto þanrà nusakyèiau kaip pokalbá su lietuviø iðorinës kalbos istorikais. 

Norëdamas vìltis, kad daug svarbiau ne autorius, o pokalbio turinys, neblaðkysiu 

dëmesio paðnekovø pavardëmis ar pokalbio ðaltiniais, kalbësiu ið lubø. Tik iðsitarsiu, 

kad paðnekesiui mintis rinkau ið svarumu paþenklintø mokslo þurnalø ir kitø 

mokslo veikalø. 

1. Ðtai skaitau straipsná. Po vienintelës áþanginës pastraipos randu trumputá 

sakiná: „Iðtyrus slavizmus ðiuose tekstuose prieita prie tokiø iðvadø: [...]“. Ir toliau 

tø iðvadø iðvardyta 17. Ir tai visas straipsnis. 

Ar jam nebereikia jokios analizës? Ar, tiksliau, gal pakanka „paslëptos“ analizës, 

padarytos kur nors uþ straipsnio ribø? Kuo tada mokslo straipsnis skiriasi nuo 

populiarinamojo? 

Tarsi netyèia tarp ALt redkolegijos laiðkø randu mintá: „Kalbëjau su autorium 

dar dël analizës, tai sakë, o kà ten analizuot. Esà eiliniai þodþiai“. Ar analizë tapo 

nebemoderniðka? Ar tai nëra kokie nors „analizës krizës“ þenklai? 

2. Kito straipsnio baigiamoji dalis – apie Ðventojo Raðto svarbà: 

Baigiant galima apibendrinti, kad skirtingø laikotarpiø Ðventojo Raðto vertimai bei 

jø lyginimas yra labai perspektyvus lietuviø kalbos diachroniniø tyrinëjimø objektas. 

Tai tekstas, kurio turinys iðlieka nepakitæs ðimtmeèius, o forma paklûsta 

kalbos raidai. Skaitant Ðventàjá Raðtà, lyginant ávairiø laikotarpiø jo leidimus, 

galima matyti, kaip keitësi ir keièiasi mûsø kalba. 

Ar tai mokslo straipsnio iðvada, kad Ðventojo Raðto vertimai yra labai perspektyvus 

tyrinëjimo objektas? Kuo tada ji turëtø skirtis nuo ðiaip kokio þinojimo? 

339 Iðorinës kalbos istorijos lubos

Kalbininkas mëgëjas ir kolekcionierius princas Louis-Lucien Bonaparte (1815– 

1891), imperatoriaus Napoleono I sûnënas, devynioliktajame amþiuje rinko knygas 

ávairiausiomis kalbomis ir ásivaizdavo, kad lygindamas Biblijos vertimus galës tas 

kalbas iðtirti – tas pats turinys, o kalbos kitos... Klausimas, kodël ðiandien vël ið 

naujo gali imti rodytis, kad tai mokslo straipsnio iðvados verta mintis? 

Daroma ir kita iðvada – kad skaitant Ðventàjá Raðtà, lyginant ávairiø laikotarpiø jo 

leidimus galima matyti, kaip keitësi ir keièiasi mûsø kalba. Ar ir tai esàs analizës 

rezultatas? 

Pavartæs kito þanro, populiarià Algirdo Sabaliausko knygà Ðimtas kalbos másliø 

randu paraðyta: „Turbût visi sutiks, kad raðtas yra vienas didþiausiø þmonijos 

iðradimø“; taip pat „Ar jûs iðkæsite, pavyzdþiui, nesiðypsojæ, skaitydami pirmojo 

lietuviø kalbos þodyno, iðleisto Jungtinëse Amerikos Valstijose, antraðtæ“. Suprantu, 

kodël mokiniai laiko Sabaliauskà garsiausiu Lietuvos kalbininku. Bet ar ano 

mokslo straipsnio iðvados neturëtø bûti maþiau panaðios á populiarius tekstus? Ar 

nereikia mokslo tekstuose kalbëti argumentais? 

Taip pat sakoma, kad teksto turinys iðlieka nepakitæs ðimtmeèius. Kaipgi tekstas 

susijæs su turiniu? Ar bûtø galima kalbëti apie teksto turinio kitimà atskirai nuo 

paties (nekintanèio) teksto? Turbût gali kisti mûsø supratimas apie tà tekstà, ávairëti 

jo interpretavimas, bet ar tai reikðtø, kad kinta teksto turinys? 

3. Komentaras iðnaðoje: 

Ðio straipsnio ekstralingvistinis pobûdis leidþia citatas pateikti paprasta perraða, 

nenaudojant specialiø þenklø. 

Ið pirmo þvilgsnio atrodytø aiðku, kad paprasta perraða galëtø nusakyti perraðymà 

dabartinës lietuviø bendrinës kalbos abëcële. Pridûrimas nenaudojant specialiø 

þenklø tai tarsi patvirtintø – specialûs þenklai galëtø reikðti raides, kuriø nëra 

dabartinëje abëcëlëje; taèiau, pavyzdþiui, iðkarpëlë wisas storawojims uþ lietuwiðkaji 

kalba noprosnas bus rodo kà kità – èia gausiai vartojama lietuviø kalbos abëcëlëje 

nesanti raidë . Tad specialûs þenklai tarsi nereiðkia nedabartiniø lietuviðkø 

raidþiø – bet tada kà? Ten pat cituojama ir: Keleivis uþ lietuvininkus storavoj; tad 

matyti daug ir dabartinës lietuviø abëcëlës raidës vartojimo atvejø. Sukasi 

mintis, ar tai originalus ano devynioliktojo amþiaus pabaigos autoriaus raidþiø 

painiojimas? O gal dvideðimt pirmojo amþiaus autoriaus máslingas bandymas derinti? 

Tarsi turëtø bûti savaime aiðku, kas yra „specialûs þenklai“, bet kontekstas 

nepadeda to suprasti. Þvilgsnis noprosnai èiuoþinëja po lubas. 

4. Raðomosios kalbos variantai: 

Rankraðtis, kurá sudaro 179 lapai ranka raðyto teksto, priskirtinas vidurio raðomosios 

kalbos variantui, kitaip dar vadinamam rytietiðkajam kalbos variantui. 

Ðaltiniai, kuriais remtasi formuluojant toká teiginá – Jono Palionio, Zigmo Zinkevièiaus 

ir kt. autoriø darbai, bet puslapiai nenurodomi. Kiek esu skaitæs jø 


darbø, tokios formuluotës neatsimenu – pastebëjau tekalbant apie visai atskirus 

vidurietiðkàjá ar viduriná (ne vidurio) bei rytietiðkàjá variantus. Ir Juozas Karaciejus, 

1998 metais atskiru straipsniu diskutavæs su ðiais autoriais dël XVIII amþiaus 

kalbos pavadinimo, niekur neprasitarë, kad bûtø suradæs vidurietiðkà variantà kur 

nors pavadintà dar ir rytietiðkuoju. Tad lieka máslë – ar Palionio, Zinkevièiaus ir kt. 

autoriø knygø puslapiai yra nenurodyti ne todël, kad nëra në kà nurodyti? O jei 

vidurietiðkà raðomosios kalbos variantà kas ima paraleliai vadinti ir rytietiðkuoju – 

ar turëtume tai laikyti mûsø terminologijos evoliucija ar revoliucija? Slidu. 

5. Apie vienà-nevienà gramatikà: 

Rankraðtinë Kazimiero Kristupo Daukðos lietuviø kalbos gramatika, kaip pirmoji 

paraðyta lietuviðkai, iðties yra originalus kalbos mokslo veikalas ir ádomus gramatikos 

tyrinëjimo etapas bei ðaltinis. 

Jau daugiau nei prieð deðimtmetá buvo atlikta ðio gramatikos rankraðèio raðysenos 

ekspertizë (teismo ekspertizës aktas saugomas kartu su paèiu rankraðèiu 

VUB). Ji parodë, kad rankraðtis raðytas ne Kazimiero Kristupo Daukðos ranka, 

raðysena yra jo sûnaus Edvardo Jokûbo Daukðos. Kodël neabejojant manoma, kad 

gramatika – tik tëvo, o ne sûnaus darbas? Rankraðèio popierius netoks, nei buvo 

bûdinga devynioliktojo amþiaus pradþiai ir viduriui, gerokai naujesnis, tad já parinkti 

irgi greièiausiai turëjo sûnus, o ne tëvas. 

Be to, esama ir lenkiðko tos paèios gramatikos rankraðèio, taip pat raðyto sûnaus 

Edvardo ranka. Tai kuri ið tø gramatikø originali, kuri – vertimas? Jei visi ðie 

dalykai nepatenka á akiratá, tai visai neaiðku, apie koká gi gramatikos tyrinëjimo 

etapà (naujà) uþsimenama? 

Ir dël lietuviðkai paraðytos gramatikos pirmumo. Simono Daukanto Prasmoje 

(1837) lietuviø kalbos gramatika yra iðdëstyta lietuviðkai (þemaitiðkai), ir nëra galimybiø 

manyti, kad minimasis Edvardo Daukðos rankraðtis uþ jà bûtø ankstesnis. 

6. Apie dvibalsinimà: 

Tekstuose lengvai pastebimos kai kurios þemaitiðkajam kalbos variantui bûdingos 

ypatybës: 1. balsiø ë, i, o dvibalsinimas: atsiwejzieket, apwajksztiniejome, diesma, 

þwakies, jeszkuoti. 

Kas yra þemaitiðkasis kalbos variantas? Ar turimas galvoje koks þemaièiø tarme 

grástas raðomasis variantas (bet jø devynioliktojo amþiaus viduryje bûta gana ávairiø), 

ar pötarmës ir ðndktos (kodël jø nevadinti tiesiog þemaièiø tarme)? Vis dëlto 

tikëtiniau, kad galvoje turëtas apytiksliai ásivaizduotas, kaþkaip lyg apibendrintas 

raðomasis variantas – minimi tekstai, vartojami terminai kalba (ne tarmë) ir variantas 

(ne patarmë ar pan.). 

Ir todël, kai imama apibûdinti ypatybë – balsiø ë, i, o dvibalsinimas – skaitytojas 

nusiteikæs tikëtis, kad bus domimasi raðomàja kalba, raidëmis (balsëmis, ne bal- 



þodynas

siais). Bet terminas dvibalsinimas tradiciðkai taikomas garsø kalbai – nusakyti tai, 

kaip þemaièiø tarmëje atsirado [ie], [uo]. Tai, matyt, èia ir turëta galvoje. Tik iðeina, 

kad mintis pradëta raðomosios kalbos sugestija, o baigta – ðnekamosios? Gal apskritai 

tø variantø skirtumas nepastebëtas, gal tiesiog sinkretiðkai teásivaizduota 

viena kalba – ar paraðyta, ar iðtarta? 

Sukasi mintys ir apie nurodytus leksinius vienetus. Visi pavyzdþiai, iðskyrus 

paskutinájá, turbût parinkti dël [ie] dvibalsinimo (tik paskutinysis jeszkuoti demonstruoja 

kito dvibalsio – [uo] atsiradimà). Bet negaliu surasti pavyzdþio, kuris rodytø 

deklaruotàjá i (tad garso [i]) dvibalsinimà. Nebent autorius vël bûtø ásivaizdavæs 

kokius nors ne garsinës, o raðomosios kalbos aspektus, tarkim, kad paraðymo 

atsiwejzieket priesagos grafema , (ne , kuri bûdavo áprasta aukðtaitiðkiems 

tekstams) gal esanti kokios nors dvibalsinës prigimties? Arba kad paraðymo jeszkuoti 

raidë galëtø bûti neva kokio nors atsiradusio naujo dvibalsio pradinis þenklas. 

Bet juk nei grafema sudaro, nei raidë pradeda koká dvibalsá. Kad ir 

kiek minèiø sûkuriuoja palubëmis – neaptinka [i] dvibalsinimo. 

7. Ið bendrinës tarties istorijos: 

Nepaisant visø pastangø teoriðkai ir praktiniu lygmeniu norminti bendrinës kalbos 

tartá, iki Antrojo pasaulinio karo nepasiekta reikiamos sakomojo þodþio kultûros. 

Kà galëtø reikðti – pasiekti reikiamà sakomojo þodþio kultûrà? Koks bûtø reikiamumo 

atskaitos taðkas? Kas ir kaip nustato reikëjimà ar reikëjimo ávykdymà? Ar 

autorius mano, kad reikiama kultûra prieð Antràjá pasauliná karà buvo vienokia, o 

dabar – kitokia, ar dabar jos reikià daugiau? Tas reikëjimas tarsi suponuotø autoriø 

þinant kokià nors teorijà (atskaitos sistemà), pagal kurià bûtø galima nustatyti 

reikëjimo lygá konkreèiu istorijos tarpsniu... Spëlioju, ar nëra taip, kad autorius 

lygina ano amþiaus ketvirtojo deðimtmeèio tarties mokëjimà su dvideðimt pirmojo 

amþiaus. Tokiu atveju reikëjimo lygis (galbût intuityviai) lyginamas su savo patirtimi. 

Bet ar taip manyti bûtø istoriðka? Ar ðitaip lygindami neturëtume pasmerkti 

ir Danieliaus Kleino ar Jono Jablonskio, kad nesukûrë tokios „reikiamos“ gramatikos 

kaip tritomë akademinë LKG? Lubose atsakymas neparaðytas. 

8. Daryba ir literatûra: 

priesagos -tojas (-tojus) daiktavardiniai vediniai yra vartoti kalboje ir paremti ávairiais 

kalbos faktais ið raðytinës literatûros ðaltiniø ir ðnekamosios kalbos. 

Tiek Vincas Urbutis, tiek Saulius Ambrazas -tojas vedinius laiko ne daiktavardiniais, 

o veiksmaþodiniais, nes jie padaryti ið veiksmaþodþiø. Ar sugalvotas naujoviðkas 

interpretavimas? 

Taip pat rûpëtø svarstyti, kas bûtø raðytinë literatûra ir kuo ji skirtøsi nuo neraðytinës? 

DÞ apibrëþia literatûrà visø pirma kaip „raðytiniø ir spausdintiniø kûri- 


niø visumà, raðtijà“; ar be epiteto neaiðku, kad literatûra yra raðytinë? Ar gal mano 

paties mintys per daug aptukusios? 

9. Raðtijos pradþios ypatybë: 

Kadangi tai buvo lietuviðkos raðtijos pradþia, bûdingas to laikotarpio bruoþas – 

svetimybiø gausa. 

Nusakytas prieþastinis ryðys – þodis kadangi ápareigoja. Ar raðtijos pradþia yra 

svetimybiø gausos prieþastis? T. y. ar toks prieþastinis ryðys yra privalomas visø 

kalbø pradþioms – ar norima pasakyti, kad tai lingvistinë universalija? Ar albanø, 

hetitø, majø kalbos raðtija ið pradþiø irgi pasiþymëjo skoliniø gausa? Jei taip, tai 

iðeitø, kad raðymo pradþia kokiu nors bûdu bûtinai verèia intensyviai skolintis 

(skirtingai nuo vëlesniø etapø). 

O gal tai tik lietuviø kalbos raðymo pradþios ypatybë? T. y. gal reikëtø suprasti, 

kad pradþios lietuviðkumas buvo prieþastis beatodairiðkai skolintis? Bet ir tai atrodytø 

keista – turëtø reikðti, kad kokios nors kitos kalbos rusiðkumas, japoniðkumas 

ar svahiliðkumas galëtø bûti ypatybë, nulemianti labai maþà skolinimosi mastà. 

Rasoja kakta, tepasi lubos, bet nesugebu tokio ryðio motyvuoti. 

* * * 

Taip bespoksant á lubas ir paèiam ima rodytis, kad èia ne koks pasiþadëtas 

dialogas su iðorinës kalbotyros istorikais, o vien marmëjimas sau po nosimi. Gal 

uþuot niurzgus verèiau nusivalyti iðterlintas lubas (vos nepasakiau lûpas)? Arba 

perdaþyti kokiais nealiejiniais daþais?.. 

G IEDRIUS S UBAÈIUS Gauta 2005 m. liepos 24 d. 



UH 1608, MC/306 








343 Iðorinës kalbos istorijos lubos

ARCHIVUM 

Lithuanicum 7, 2005 

Leidþiamas kartà per metus / Annual 

D AILININKAS 

Alfonsas Þvilius 

M AKETUOTOJAI 

Nijolë Juozapaitienë 

Saulius Juozapaitis 

STILISTË 

Aldona Kaluinienë 

Ðiam ALt tomui spausdinti dalá lëðø 

skyrë Valstybinë lietuviø kalbos komisija 

pagal Valstybinës kalbos vartojimo 

ir ugdymo 1996–2005 metø programà 

R EDAKTORIØ KOLEGIJA / EDITORIAL BOARD 

ARCHIVUM Lithuanicum 


P. Vileiðio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva 

www.lki.lt Tel. (+370 5) 263 76 90 

Faksas (+370 5) 234 72 00 

L EIDYKLA / PUBLISHING HOUSE 

Harrassowitz Verlag, 0 0 0 

The Harrassowitz Publishing House 

Kreuzberger Ring 7b-d, 65205 Wiesbaden, Germany 

Mail Address: 65174 Wiesbaden, Germany 

www.harrassowitz.de/verlag 

Tel. (+49 [0]611) 530 999 

Faksas (+49 [0]611) 530 999 

S PAUSTUVË / PRINTER 

UAB Petro ofsetas 

Þalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius, Lietuva 

Tel./faksas (+370 5) 273 33 47 

2005-08-16. 26,16 leidyb. apsk. l. 

Tiraþas 600 egz. 0 0 0

archivum lithuanicum 7 (10 mb, pdf) - Lietuvių kalbos institutas

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?