Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Tiražas 1000 egz.<br />
Kaip žinoma, Antikos pasaulio graikų<br />
ir italų visuomenės pasižymėjo ypatinga<br />
politine tvarka, gelbėdavusia jas nuo politinės<br />
aistros keliamos sumaišties tiek taikos,<br />
tiek karo metu. Tvarka prieš netvarką, protas<br />
prieš aistrą, disciplina prieš entuziazmą<br />
gerai susitvarkiusiai mažumai leido atsilaikyti<br />
prieš dideles, bet menkai organizuotas<br />
barbariško pasaulio mases.<br />
Falanga buvo tvarkos viršūnė Graikijoje,<br />
<strong>kaip</strong> legionas – Romoje. Manipulatio<br />
(manipulų rikiuotė) – tai mirtino pavojaus<br />
akivaizdoje sukurta Romos politinio kūno<br />
Rinkimai – vienas kertinių demokratijos<br />
elementų, procesas, kurio metu tauta fiksuotam<br />
laikotarpiui išsirenka savo atstovus<br />
valdžioje. Tai yra piliečių pozicijos išraiška.<br />
Stop. Antrasis sakinys apibūdina idealią<br />
situaciją, o tokių realybėje nebūna. Visada<br />
įmanoma „pasistengti“, kad rezultatai būtų<br />
kuo panašesni į norimus. Kaip? Pasistengsiu<br />
apžvelgti keletą būdų. Ypač turint omenyje,<br />
kad rinkimai – visuomet aktuali tema.<br />
Nes, <strong>kaip</strong> sakoma, jie niekada netolsta, o<br />
tik artėja.<br />
Visuomenės (in)formavimas<br />
Pradėsiu nuo visuomenės nuomonės apklausų.<br />
Paprastai jos skelbiamos reguliariai,<br />
o prieš rinkimus tampa itin populiarios.<br />
Neretai jos pateikia ir kai kuriuos<br />
„gretutinius“ duomenis, tokius <strong>kaip</strong> nuomonės<br />
pasiskirstymas pagal amžių, lytį, išsilavinimą,<br />
turtinę padėtį, gyvenamąją vietą ir<br />
įvairius panašius vardiklius. Galima paklausti<br />
– kokiu būdu tokia, atrodytų, nekalta<br />
statistika galėtų neigiamai paveikti demokratinį<br />
procesą? Išvestiniai duoemenys,<br />
žinoma, svarbūs patiems kandidatams ir jų<br />
rinkimų štabams, mat yra labai naudingi<br />
formuojant rinkimų strategijas. Žinojimas,<br />
kuriame sluoksnyje ar grupėje gali tikėtis<br />
paramos padeda vykdant tikslinę kampaniją,<br />
nukreiptą į tam tikrus numatytai auditorijai<br />
svarbius tikslus, ignoruojant platų kitų<br />
Manipuliacija<br />
karinė būklė, leidusi atsilaikyti ne tik prieš<br />
skaičiumi pranašesnes barbarų ordas, bet ir<br />
prieš efektyvią galų vartotą pramušamąją<br />
jėgą, niekais vertusią visus anksčiau polių<br />
turėtus tvarkos pranašumus, kuriais naudodavosi<br />
graikai ir etruskai.<br />
Graikų falanga į mūšį eidavo vieninga<br />
– <strong>kaip</strong> ir jų polis, kuris net taikos metu nepripažindavo<br />
jokių politinių skirtybių. Falanga<br />
laimėdavo kartu arba pralaimėdavo kartu.<br />
Romos legionas vieninga rikiuote tapdavo<br />
tik prieš pat kautynių pradžią, o ligi<br />
Spalis 2007<br />
Taip, <strong>kaip</strong> norime ar taip, <strong>kaip</strong> reikia?<br />
problemų spektrą, tokiu būdu išrinktiesiems<br />
tampant ne visuomenės, o segmento<br />
atstovais, beje, pasirinkto ne <strong>kaip</strong> ideologiškai<br />
artimo, o <strong>kaip</strong> tiesiog naudingo.<br />
Antra, nuomonės apklausų rezultatai padeda<br />
sukurti kandidatų skirstymą į turinčius<br />
šansų laimėti ir, pavadinkime, esančius sąrašuose<br />
tik dėl vaizdo. Proporcingai savo<br />
dėmesį paskirsto ir žiniasklaida (šioje dalyje<br />
mums nerūpi politinė reklama ar užsakomieji<br />
straipnsiai bei televizijos laidos (net<br />
jei taip ir neįvardinama), priklausantys grynai<br />
nuo finansinių galimybių – apie tai vėliau),<br />
vadinasi, kandidatas, prastai startavęs<br />
kampanijoje, turi gerokai mažiau galimybių<br />
atsigriebti. Be to, tokia kandidatų<br />
dichotomija veikia ir rinkėjus. Įvairiose šalyse<br />
atliktos apklausos rodo, kad maždaug<br />
5% rinkėjų <strong>kaip</strong> vieną svarbiausių pasirinkimo<br />
kriterijų nurodo kandidato galimybes<br />
laimėti. Tai atrodytų visai nedaug, bet reikia<br />
turėti omenyje, kad labai dažnai rinkimuose<br />
pergalę (ar, tarkime, patekimą į<br />
antrąjį turą) lemia ir mažesnis procentinis<br />
skirtumas.<br />
(Ne) kiekvienam skirtas malonumas<br />
Beveik visą laiką valstybės valdymas buvo<br />
didesnio ar mažesnio elito privilegija (net<br />
Atėnuose demokratijos laikotarpiu piliečiais<br />
buvo mažiau nei pusė polio gyventojų).<br />
tol žygiavo pasidalinęs į dalis. Unum in pluribus<br />
(lot. vienovė įvairovėje) – unikali romėniško<br />
gyvenimo specifika atsispindėjo ir<br />
jų armijos rikiuotėje. Imperatoriui, t.y. legiono<br />
vadui, čia nereikėjo vesti savo karių į<br />
mūšį – jis stovėjo legiono gale ir manipuliavo,<br />
t.y. gerai apsvarstęs situaciją, siuntė<br />
šachmatų tvarka išrikiuotas karių gretas į<br />
tas priekines pozicijas, kurioms grėsė didžiausias<br />
pavojus. Manipuliacija sukūrė<br />
nuostabų antrojo plano fenomeną, kurio<br />
galimybės, <strong>kaip</strong> rodo postmodernaus gyvenimo<br />
praktika, net dabar nėra išnaudotos<br />
iki galo.<br />
Emilis Julianas Kazlauskas<br />
Ignas Kalpokas<br />
Tam tikru aspektu ir tokius reiškinius, <strong>kaip</strong>,<br />
tarkime, Prancūzijos revoliucija galima vadinti<br />
elitų kaita, nes viso labo kilminguosius<br />
pakeitė turtingieji. Juk visuotinei rinkimų<br />
teisei vos šimtas metų, o jei kalbėtume apie<br />
moteris, tai ir dar mažiau. Dabar iškelkime<br />
labai svarbų klausimą: ar kas nors pasikeitė<br />
ir, jei taip, kiek? Reikėtų skelti atsakymą<br />
į dvi dalis. Jei kalbame apie teisę<br />
rinkti – taip, ir formaliai, ir realiai ši teisė<br />
yra prieinama kiekvienam, kad didelė gyventojų<br />
dalis įvairiose šalyse nenori ja naudotis<br />
– jau kitas reikalas. O teisė būti išrinktam?<br />
Formaliai viskas lyg ir tvarkoje,<br />
jei tik atitinki amžiaus cenzą ir nesi savo<br />
noriu prisidaręs kokių nors kliūčių (tokių<br />
<strong>kaip</strong> nebaigta atlikti bausmė), esi laukiamas<br />
išskėstomis rankomis (jei nekreipsime<br />
dėmesio į faktą, kad Lietuvoje savivaldybių<br />
rinkimai iki šiol vykdavo pagal antikonstitucinį<br />
įstatymą, verčiantį kandidatus šlietis<br />
prie partijų). O <strong>tikrovė</strong>? Tikrovėje<br />
„prasimušti“ ne taip jau lengva, nes rinkimai<br />
– tai ir didžiulis (vadinasi, ir brangiai<br />
kainuojantis) parodomasis spektaklis. Tai<br />
reiškia, kad kandidatas bet kokiu atveju<br />
yra priverstas ieškoti atramos, o svarbiausia<br />
– paramos. Pakanka pasižiūrėti, kokią<br />
dalį rinkimuose sudaro patys save išsikėlę<br />
kandidatai, dar svarbiau – kiek jų tėra išrenkama.<br />
Taigi, viena vertus, kandidatų<br />
(tęsinys 6 puslapyje)<br />
Ačiū VDU Politikos Mokslų ir Diplomatijos Institutui už visokeriopą paramą
Spalis 2007 2<br />
Sparnai<br />
Yra tokia kategorija žmonių, kuri nuolat<br />
viską mato kitaip nei atrodo daugeliui.<br />
Jie šventai įsitikinę, kad Gizos piramides,<br />
Maču Pikču, Didžiąją kinų sieną ar dar ką<br />
nors (o kodėl ne, tarkime, Gedimino pilį?<br />
Puiki idėja lietuviškumo propagavimui...)<br />
pastatė ateiviai iš kitų planetų. Arba<br />
svaigsta nuo visokių da Vinčio kodų, vakarienės<br />
paslapčių ir panašių istorijų<br />
(neseniai knygyne mačiau kažką apie Napoleono<br />
paslaptis – gal tai prasidedančios<br />
naujos mados ženklas?). Tokiems siūlyčiau<br />
pasiskaityti U.Eco „Fuko švytuoklę“ – jei<br />
rimti literatūros kritikai nesupyks, pareikšiu<br />
savo nuomonę, kad ji turi nemažai satyros<br />
elementų. Treti visur įsivaizduoja sąmokslus<br />
– valdžios, šešėlinio pasaulio, galingų<br />
organizacijų ir korporacijų... Ir glaudžiai<br />
giminiuojasi su pirmais dviem.<br />
Trečiasis „Sparnų“ numeris gali pasi-<br />
Redaktoriaus žodis<br />
rodyti paranoiškas. Tokia rizika tikrai yra, ji<br />
neišvengiama kalbant apie manipuliacijas.<br />
Mes netgi galime būti priskirti trečiajai iš<br />
mano minėtų rūšių. Todėl sieksime kuo<br />
nuosekliau eiti plona riba tarp rizikos persistengti<br />
ir rizikos pasakyti ne viską. Bet sudėtingų<br />
temų vengimas ne tik neskatina<br />
kūrybos (tai sakau <strong>kaip</strong> žmogus, nuo seno<br />
jaučiantis simpatiją ne tik politikai, bet ir<br />
filologijai). Jis tiesiog pražūtingas, jei norime<br />
pateisinti savo darbą ir apskritai savo<br />
buvimą.<br />
Net nereikia kelti klausimo, ar įmanoma<br />
manipuliuoti žmonėmis, netgi didelėmis<br />
jų grupėmis – istorija vienareikšmiškai diktuoja<br />
teigiamą atsakymą, vien praėjęs amžius<br />
ko vertas. Stengtasi mąstyti apie tai<br />
įvairiomis formomis, tarp jų ir literatūrine –<br />
prieš maždaug mėnesį baigiau skaityti<br />
austro H.Brocho „Pakerėjimą“, nors labiau<br />
Apie moralias ir ne visai manipuliacijas<br />
Manipulus lot. – sauja, gniūžtė. Turėti saujoje<br />
– paimti į delną kažką silpnesnį ir daryti<br />
su juo tai, ką pats nori. Rodos, tokia<br />
būtų bet kokios manipuliacijos žmonių santykiuose<br />
esmė. Pagal V.Vaitkevičiūtės sudarytą<br />
Tarptautinių terminų žodyną, manipuliacija<br />
– slaptas kokių nors aplinkybių<br />
išnaudojimas, faktų iškreipimas, norint ką<br />
nors valdyti be jo sutikimo, siekiant sau<br />
naudos. Apskritai daugeliui žmonių žodis<br />
manipuliacija su visais savo apibrėžimais,<br />
deklaruojančiais nelygybę, gali atrodyti atstumiantis.<br />
Nepaisant to, manipuliuojame visi, kiekvieną<br />
dieną – bandydami įkalbėti vaikus rengtis,<br />
valgyti manų košę ar eiti miegoti, ryte<br />
prie veidrodžio (noras pasiekti, kad kažkas<br />
tave sapnuotų naktimis – taip pat manipuliacija<br />
kito žmogaus jausmais), vadovaujančius<br />
postus užimantys žmonės apskritai<br />
sunkiai įsivaizduoja savo pareigas be manipuliavimo.<br />
Nesinori versti žmones kažką<br />
daryti todėl, kad prieš nosį mosuojama diržu<br />
ar atleidimo lapeliu. Geriau priversti juos<br />
panorėti. Ypač kai knygynų lentynose pilna<br />
„vadovėlių“ išsamiai aiškinančių „<strong>kaip</strong> įsigyti<br />
draugų ir daryti įtaką žmonėms“.<br />
Ko reikia manipuliacijai atsirasti? Žmonių<br />
santykiuose tai dažniausiai būna erdvė tarp<br />
elementų „pasiūlymo pateikimas“ ir<br />
„pasiūlymo priėmimas“. Čia be galo daug<br />
įvairių įtampų, lūkesčių, kurie kompromisą<br />
gali padaryti neprieinamą. Tuomet pasitelkiama<br />
manipuliacija. Jai reikia, kad vienas<br />
būtų stipresnis, kitas – silpnesnis, nebūtinai<br />
iš esmės, gal tik tam tikroje situacijoje ar<br />
Agnė Rimkutė<br />
srityje. Tai – žaidimas žmogaus silpnybėmis.<br />
Tuštybe. Neinformuotumu. Pavydu.<br />
Noru būti mylimam. Pripažintam. Noru apskritai<br />
ko nors pasiekti – kad ir aukštesnio<br />
posto tarnyboje. Žmogaus noras, troškimas<br />
daro jį silpną ir leidžia juo manipuliuoti.<br />
Krikščioniškai moralei, kuria daugiau ar<br />
mažiau pagrįstos mūsų vertybių sistemos,<br />
tokia situacija nepriimtina. Naudojimosi<br />
savo pranašumu ji nepateisina. Kaip ir melo.<br />
Bet yra tam tikras melo porūšis,<br />
„šventas“ melas. Gal esama ir „šventos“<br />
manipuliacijos?<br />
Tikslas ne visada pateisina priemones. Tik<br />
kartais. Tarp Joniuko bei Grytutės ir viršininko<br />
tuštybe manipuliuojančio, kad nereiktų<br />
dirbti trečią savaitgalį iš eilės, tarnautojo,<br />
esama šio to bendro. Ir minėtasis<br />
„šis tas“ verčia abejoti jų manipuliacijų<br />
amoralumu.<br />
Kita vertus, žmonės dažnai patys nesupranta,<br />
kad manipuliuoja, juolab kokiais<br />
tikslais tai daro. Pavyzdžiui, ašaros ar kartojimas<br />
kiekvienam sutiktam, koks esi nevykėlis<br />
– irgi manipuliacijos, šį kartą – kitų<br />
žmonių jautrumu ir gailesčiu. Tai vyksta<br />
nesąmoningai, žmogui nesuvokiant savo<br />
silpnybių ir su jomis nekovojant. Tokia manipuliacija<br />
yra nebrandumo požymis, tačiau<br />
ar galima ją laikyti amoralia? O gal nuodėmė<br />
ateina tik su gebėjimu suvokti, ką darai?<br />
Beje, nedidelis nukrypimas. Apie manipuliacijas<br />
ir brandumą. Šiuo metu ypač daug<br />
rekomenduočiau lietuvio S.T.Kondroto „Ir<br />
apsiniauks žvelgiantys pro langą“. Kodėl<br />
akcentuoju grožinę literatūrą? To priežastis<br />
– įsitikinimas, kad ji daro poveikį platesnei<br />
auditorijai nei mokslinė. Aišku, esama ir<br />
kažko tarpinio, pavyzdžiui, Č.Milošo<br />
„Pavergtas protas“, jį nėra labai sunku<br />
skaityti, tereikia išsiaiškinti, kas yra ketmanas<br />
bei Murti-Bingas – ir pirmyn. Tuo tarpu<br />
mes stengsimės temas traktuoti kuo rimčiau,<br />
o rašyti – kuo suprantamiau.<br />
Norėdamas gelbėti šį redaktoriaus<br />
žodį nuo pavojaus tapti greičiau literatūros<br />
sąrašu nei paranoiško mąstymo įrodymu,<br />
pasistengsiu baigti jį kokiu nors skambiu<br />
teiginiu. Pavyzdžiui... „Tiesa slypi kažkur<br />
anapus“, o gal geriau „Viską pasaulyje valdo<br />
pinigai ir pažintys“ arba „Leonardas buvo<br />
tamplierius“? Na, o jei rimtai – tiesiog<br />
gero skaitymo.<br />
Ignas Kalpokas<br />
Šiame numeryje rasite<br />
• Šiek tiek apie įvairaus pobūdžio<br />
manipuliacijas pirmuosiuose<br />
puslapiuose.<br />
• Rašinį apie migracijos iššūkius.<br />
• Verdiktą postmodernistinei<br />
pasaulėžiūrai.<br />
• Skaitytojos atsiųstą<br />
straipsnelį kartu su keletu<br />
eilėraščių.<br />
• Žvilgsnį į nuo pasaulio užsidariusią<br />
Šiaurės Korėją...<br />
manipuliavimo pavyzdžių pateikia visais<br />
esamais ir išgalvotais būdais linksniuojama<br />
vartojimo kultūra. Prisidėsiu ir aš. Ką ji daro?<br />
Laiko mus vaikais. Ko verti vien vadovėliai<br />
apie vartojimo elgseną? Kam teko<br />
vartyti, tikriausiai pastebėjo, <strong>kaip</strong> žaviai<br />
mes ten klasifikuojami, dalijami patarimai<br />
<strong>kaip</strong> auklėti ir priversti daryti tai, ko mums<br />
visai nereikia ir nesinori. Man tai kažkuo<br />
baisiai primena vaikystę... Kaip subręsti,<br />
kai pasitelkiant manipuliacijas sprendžiama<br />
už tave? Pelnas – ne tėvai, tam tikro amžiaus<br />
sulaukus jis daugiau savarankiškumo<br />
nesuteikia...<br />
Manipuliacijos gali būti šventos ir nepateisinamos,<br />
gali būti neprotingos ir labai protingos.<br />
Pasvertos ir ne. Infantilizuojančios ir<br />
brandinančios. Ir viskas būtų gerai. Tik manipuliacijomis<br />
reikia mokėti manipuliuoti.<br />
Ačiū VDU Politikos Mokslų ir Diplomatijos Institutui už visokeriopą paramą
3 Sparnai<br />
„Kur viskas yra realu, ten niekas nėra realu“<br />
teigė Benedetto Croce. Daugelis iš mūsų<br />
įsivaizduoja, kad esama „objektyvios“<br />
arba „teisingos“ <strong>tikrovė</strong>s, kurią galima naudoti<br />
<strong>kaip</strong> matą mus supančiam pasauliui<br />
vertinti. Galbūt ją atrasti sunku, tačiau<br />
įmanoma ir, pasiekus tokį absoliutų žinojimą,<br />
nebelieka jokių paslapčių. O kas jei<br />
toks tikėjimas viso labo tėra <strong>saviapgaulė</strong>,<br />
susikurta vien tam, kad būtų paprasčiau<br />
gyventi? Klausimas atrodo grėsmingas. Apžvelkime<br />
keletą pagrindinių prielaidų, leidusių<br />
jam iškilti.<br />
Postmodernybė<br />
Terminas „postmodernybė“ gali būti naudojamas<br />
apibūdinti dabartinę socialinę, kultūrinę<br />
ir ekonominę būklę, reakciją į suvoktą<br />
modernizmo nesėkmę ir šokiruojančius<br />
efektus, žyminčius jos pabaigą, ypač masines<br />
žudynes Aušvice, Hirosimoje, kurios<br />
buvo siaubingas prieštaravimas moderniosioms<br />
vertybėms. Terminas yra naudojamas<br />
filosofų, socialinių mokslų atstovų nusakyti<br />
šiuolaikinio pasaulio aspektams. Šie<br />
bruožai reiškia autoriteto fragmentaciją ir<br />
žinių suprekinimą.<br />
Postmodernybės <strong>kaip</strong> modernybės tąsos<br />
supratimas priskiriamas filosofams Jean-<br />
François Lyotard ir Jean Baudrillard. Lyotard<br />
suprato modernybę <strong>kaip</strong> kultūros būklę,<br />
charakterizuojamą nuolatinės kaitos ir<br />
progreso siekimo, o postmodernybę – <strong>kaip</strong><br />
šio proceso kulminaciją, kur nuolatinė kaita<br />
yra tapusi status quo, o progreso suvokimas<br />
pasenęs. Sekdamas Ludwig<br />
Wittgenstein galimybės įgyti absoliučias<br />
žinias kritika, Lyotard teigia, kad įvairūs<br />
progreso galios suvokimai, tokie <strong>kaip</strong> pozityvistinis<br />
mokslas, marksizmas ir struktūralizmas,<br />
nebeveikia.<br />
Fredric Jameson atkreipia dėmesį į kai kuriuos<br />
fenomenus, kurie, jo nuomone, skiria<br />
postmodernybę nuo modernybės. Pirmasis<br />
yra “naujasis paviršutiniškumas”, reiškiantis<br />
modelių, kurie anksčiau aiškino žmogų ir<br />
daiktus vidinių ir išorinių veiksnių pagalba<br />
(hermeneutika, froidiškasis nuslopinimas,<br />
egzistencialistinės ir semiotinės atskirtys),<br />
atmetimą. Antrasis yra modernistinio<br />
“utopiško gesto”, kančios transformacijos į<br />
grožį, atmetimas, kai postmodernybėje objektyvusis<br />
pasaulis perėjo “fundamentalią<br />
mutaciją” ir tapo tekstų ir simuliakrų rinkiniu.<br />
Kaip rašo Wolfgang Welsch, tai, kas modernizmo<br />
pradžioje buvo sensacingai iškovojama<br />
žingsnis po žingsnio, postmodernybės<br />
laikais tapo savaime suprantama ir visuotina.<br />
Kas buvo proveržis, virto tvirtu pagrindu.<br />
Reikšmingesnis už meninę tąsa yra, be<br />
abejo, tų tendencijų įsitvirtinimas kasdieniame<br />
gyvenime. Fragmentavimas, scenovaizdžio<br />
keitimas, įvairybių komponavimas,<br />
<strong>„Teisinga“</strong> <strong>tikrovė</strong> <strong>kaip</strong> <strong>saviapgaulė</strong><br />
pomėgis šokiruoti šiais laikais yra visuotiniai<br />
reiškiniai: tiek masinėje kultūroje, tiek<br />
privačiame gyvenime. Tai, ką modernusis<br />
menas parodė <strong>kaip</strong> modelį, mes vis labiau<br />
perkeliame į savo gyvenimo formas.<br />
Norint suprantamai apibrėžti modernaus ir<br />
postmodernaus meno kūrinio skirtumus,<br />
galima į pagalbą pasitelkti Samuel Beckett<br />
dramą „Belaukiant Godo“, kurios veiksmas<br />
iš esmės vyksta be objekto. Norėdami perrašyti<br />
šį kūrinį postmoderniai, anot Slavoj<br />
Žižek, turėtume šį procesą apversti, Godo<br />
turėtų pasirodyti scenoje ir būti „tiksliai<br />
toks, <strong>kaip</strong> ir mes, besidžiaugiantis tais pačiais<br />
kvailais malonumais“. Vienintelis skirtumas<br />
– jog pats to nežinodamas „jis atsitiktinai<br />
atsidurtų Daikto vietoje; jis būtų<br />
daikto, kurio pasirodymo buvo laukta, inkarnacija“.<br />
Pasak Audronės Žukauskaitės,<br />
„postmodernų meno kūrinį sukonstruoja<br />
naujas simbolinis reikšmės tinklas, tačiau<br />
svarbiausia, jog ši konstrukcija ima galioti<br />
atgaline tvarka, lyg ji visada jau egzistavo.<br />
svarbiausiu struktūriniu principu tampa<br />
šio mitinio, niekada neįvykusio įvykio<br />
pakartojimas.“<br />
Sociologiniame kontekste postmodernybė<br />
didžiausią dėmesį kreipia į gyvenimo sąlygas,<br />
kurios paplito XX amžiaus pabaigoje<br />
daugelyje industrinių šalių. Tai yra visuotinis<br />
masinės medijos ir masinės gamybos<br />
įsismelkimas, globalizacija ir kiti veiksniai,<br />
F.Jameson ir David Harvey apibūdinti <strong>kaip</strong><br />
vartotojiškumas. Kiti tyrinėtojai ypač išskiria<br />
grynai masinę komunikaciją ir masinę<br />
politiką. Anot jų, postmodernybės požymiai<br />
– televizijos ir populiariosios kultūros dominavimas,<br />
visuotinis informacijos prieinamumas<br />
ir masinė komunikacija. Ekonominės ir<br />
technologinės mūsų amžiaus sąlygos lemia<br />
susikūrimą decentralizuotos, medijų dominuojamos<br />
visuomenės, kurioje idėjos yra<br />
simuliakrai, o ženklai tėra vieni kitų kopijos,<br />
neturinčios stabilaus ar objektyvaus<br />
komunikacijos ir prasmės šaltinio.<br />
Nuo spektaklio iki simuliacijos<br />
„Tikrovė staiga atsiveria spektaklyje, o<br />
spektaklis tampa tikrove“ teigia Guy Debord<br />
knygoje „Spektaklio visuomenė“. Be<br />
to, „Ne gyvenimas, o vaidyba iškelia pagrindinius<br />
egzistencinius klausimus“. Tokiu<br />
būdu imama prarasti realybės dimensija,<br />
nes „spektaklis įsismelkė į kiekvieną gyvenimo<br />
ląstelę, transformuodamas ne tik informacijos<br />
vartojimą, bet ir privatų gyvenimą“.<br />
Jis „kultūros kodus paverčia prekėmis,<br />
sukuria ženklų industriją“, o „anapus<br />
simbolinės, vaizdų realybės išnyksta daiktiška,<br />
egzistencinė <strong>tikrovė</strong>“ (Gintautas Mažeikis).<br />
Toliau už G.Debord nueina kitas prancūzų<br />
filosofas J.Baudrillard, iškeldamas šūkį<br />
„simuliakrai eina pirma“. Modelis užbėga į<br />
Ignas Kalpokas<br />
priekį, eina pirma fakto, tarp jų įvyksta<br />
trumpasis sujungimas, nebegalima atskirti,<br />
kur vienas, o kur kitas – štai kodėl kiekvieną<br />
kartą įmanomos visos, net pačios prieštaringiausios<br />
interpretacijos – visos jos teisingos<br />
ta prasme, kad jų tiesos, atsiradusios<br />
pagal modelių paveikslą, keičia viena<br />
kitą visuotiniame cikle. Vyrauja atvaizdas,<br />
turintis tris stadijas:<br />
1. Atspindi giliąją realybę;<br />
2. Ją slepia ir iškreipia<br />
3. Neturi jokio ryšio su bet kokia<br />
realybe: tai grynas savo paties<br />
simuliakras.<br />
Iš pradžių susiduriame su gerąja regimybe,<br />
kuri atspindi arba reprezentuoja tikrovę;<br />
vėliau ją pakeičia blogoji regimybė, kuri<br />
slepia arba iškreipia tikrovę. Dar vėliau pereinama<br />
į simuliacijos stadiją, kai regimybė<br />
slepia tai, kad jokios <strong>tikrovė</strong>s nėra, o simuliakras<br />
simuliuoja pats save.<br />
Tokioje situacijoje iškyla „hiperrealybės“<br />
sąvoka, išreiškianti sąmonės nebesugebėjimą<br />
atskirti <strong>tikrovė</strong>s nuo fantazijos. Tai būdas<br />
nusakyti tam, ką sąmonė linkusi laikyti<br />
realybe pasaulyje, kuriame medija gali radikaliai<br />
pakeisti tikrąjį įvykį ar potyrį. Medija<br />
iš anksto struktūruoja mūsų realybės<br />
suvokimą ir daro realybę neatskiriamą nuo<br />
jos „estetizuoto atvaizdo“ (S.Žižek). Simuliakras<br />
tapo absoliučia valdžia „visų daiktų<br />
skaidrumo, pasaulio virtimo hiperrealybe<br />
akivaizdoje (Dievas nemirė, jis tapo hiperrealus),<br />
nebėra teorinio ir kritinio Dievo,<br />
kuris galėtų atpažinti savus“<br />
(J.Baudrillard). Tokiu atveju prarandamas<br />
objektyvios teisybės atrankos kriterijus.<br />
Kaip teigia Zygmunt Bauman, „vis sunkiau<br />
paklausti ir netgi dar sunkiau nuspręsti,<br />
kuri iš daugelio tikrovių yra „tikresnė“,<br />
kuri pirminė ir kuri antrinė, kuri turi tarnauti<br />
<strong>kaip</strong> atskaitos taškas bei taisyklingumo<br />
ar adekvatumo kriterijus visoms kitoms“.<br />
Lygiai taip pat simuliakras elgiasi ir<br />
su kitapus ženklo slypinčia prasme.<br />
M.Perniola, kalbėdamas apie dievybę, klausia<br />
„Ar ji dingsta simuliakruose, kurie vieni<br />
patys skleidžia svo spindesį ir žavesį, o vizualioji<br />
ikonų mašinerija pakeičia gryną ir<br />
protu nesuvokiamą Dievo idėją?“. Lygiai<br />
taip pat, anot J.Baudrillard, vadovas tėra<br />
savęs paties simuliakras ir tik taip teįstengia<br />
valdyti, nes niekam į galvą neateitų būti<br />
valdomam realaus žmogaus.<br />
Medijos<br />
Spalis 2007<br />
Gyvename totalaus informacijos pertekliaus<br />
pasaulyje. Dar Lewis Carroll šmaikštavo,<br />
kad žemėlapiai darosi vis didesnio masto,<br />
vis detalesni ir daugiau aprėpiantys, jie gali<br />
trukdyti žemės ūkiui ir sukelti ūkininkų protestą<br />
(beje, būtent ši metafora, per Jorge<br />
(tęsinys 4 puslapyje)<br />
Ačiū VDU Politikos Mokslų ir Diplomatijos Institutui už visokeriopą paramą
Spalis 2007 4<br />
Sparnai<br />
Migracija – žmogaus ar žmonių grupių keliavimas<br />
siekiant ilgam pakeisti gyvenamąją<br />
vietą. Ją galima skirstyti į emigraciją<br />
(išvykimą) ir imigraciją (atvykimą). Vakarų<br />
Europa XIX a. patyrusi didelę emigracijos<br />
bangą į JAV, šiuo metu kenčia nuo imigracijos<br />
iš trečiojo pasaulio valstybių bei naujųjų<br />
ES narių. Tai labai rimta problema, visiems<br />
laikams keičianti ne tik Senojo žemyno, bet<br />
ir Lietuvos veidą.<br />
Kaip ir visa Europa, XIX a. Lietuva išgyveno<br />
emigracijos bangą į Naująjį Pasaulį. Tuo<br />
metu vykstant karams, valstybės žlugimui,<br />
carinės Rusijos okupacijai emigranto dalią<br />
rinkosi daugiausiai bajorai ar turtingesni<br />
miestelėnai. Tai nebuvo ekonominė emigracija,<br />
o daugiau politinis reiškinys dėl pasikeitusios<br />
valdžios, rusų ekspansinės politikos.<br />
Antroji emigracijos banga kilo Antrojo Pasaulinio<br />
karo metu. Be abejonės tai buvo<br />
išimtinai politinis reiškinys, nes išvyko daugybė<br />
valstybės, kultūros veikėjų, daugybė<br />
viduriniojo sluoksnio atstovų, pasiturinčių<br />
ūkininkų, kuriuos sovietų valdžia niekinamai<br />
vadino “buožėmis“. Tai buvo tikras tautos<br />
genocido laikotarpis. Dalis tautos emigracijoje,<br />
dalis tremtyje, dalis karo nualintoje ir<br />
komunizmo kankinamoje Lietuvoje.<br />
Trečiąją bangą išgyvename dabar. Tai ekonominė<br />
emigracija. Geresnio gyvenimo išvyksta<br />
ieškoti atsigaunančios, tačiau vis dar<br />
neprilygstančios vakarų valstybių ekonominiams<br />
ir socialiniams pajėgumams, šalies<br />
žmonės. Tauta nyksta akyse, o valdžia teisinasi,<br />
kad emigracija atneša daug naudos:<br />
mažėja nedarbas, išvykėliai į Lietuvą atsiunčia<br />
1 mlrd. litų, plečiasi žmonių akiratis ir<br />
t. t. Nedaugelis susimąsto apie blogąją<br />
emigracijos pusę.<br />
Pirmiausia - dauguma išvykėlių yra jauni,<br />
(pradžia 3 puslapyje)<br />
Luis Borges pasiekusi J.Baudrillard, suteikė<br />
išeities tašką simuliakrų teorijai). Lygiai<br />
taip pat žmogaus smegenys yra tiek apkraunamos<br />
informacija, kad bendra žinių<br />
panorama savo apimtimi ima pranokti realųjį<br />
pasaulį. Dažnai netgi apie tą patį reiškinį<br />
yra pateikiama itin prieštaringa informacija.<br />
Kodėl? Marshall McLuhan atsako į šį<br />
klausimą aptardamas spaudos istoriją:<br />
„Užuomazginėmis gyvavimo sąlygomis pagrindinė<br />
laikraščio funkcija buvo pakoreguoti<br />
gandus ir žodinius pranešimus, panašiai<br />
<strong>kaip</strong> žodynas pateikia „taisyklingą“ rašybą<br />
ir reikšmes žodžių, kurie seniausiai<br />
buvo vartojami ir be žodynų pagalbos. Gana<br />
greit spauda ėmė suprasti, kad žinias<br />
galima ne tik pranešti, bet rinkti ir netgi<br />
Migracija<br />
stiprūs žmonės, kurie galėtų labai prisidėti<br />
prie Lietuvos atkūrimo. Antra – kadangi lieka<br />
seni žmonės, todėl greitėja visuomenės<br />
senėjimas, mažėja gimstamumas, mažėja<br />
santuokų, nyksta šeimos vertybė, o tai vaikams<br />
diegia iškreiptą pasaulėžiūrą. Visa tai<br />
vyksta neįtikėtinu greičiu... Nepamanykite,<br />
kad aš esu materialistas, tačiau man taip<br />
pat labai gaila mano ir mano tėvų sumokamų<br />
mokesčių, kuriuos valstybė investuoja į<br />
vaikų, jaunuolių, studentų mokslą, sveikatą,<br />
laisvalaikį, o tie spjauna į šias investicijas<br />
ir vyksta svetur ieškoti svajonių šalies.<br />
Galiausiai mes už juos turime mokėti pensijas<br />
jų tėvams. Skaudu, bet tai tiesa. Emigracijos<br />
neigiamų savybių yra daugiau negu<br />
teigiamų.<br />
Dabar dar prasidėjo psichozė dėl dvigubos<br />
pilietybės, bet čia aš matau paradoksą:<br />
daugelyje Europos Sąjungos valstybių, į kurias<br />
dažniausia lietuviai vyksta užsidirbti,<br />
gali dirbti, gyventi ir laisvai jaustis su Lietuvos<br />
pilietybe, o valstybė (JAV), kurios lietuviai<br />
labiausiai reiškiasi šioje diskusijoje, visai<br />
nepripažįsta dvigubos pilietybės. Taigi<br />
koks tikslas ją priimti?... Tačiau ne dėl<br />
emigracijos ar dvigubos pilietybės rašau šį<br />
straipsnį. Šios dvi temos neblogai išdiskutuotos,<br />
beliko pasirinkti. Mano tikslas –<br />
imigracija, problema, kuri neišvengiamai<br />
artėja link Lietuvos.<br />
Imigracija – tai žmonių atvykimas į šalį<br />
nuolatos gyventi. Šis procesas neatsiejamas<br />
nuo emigracijos ir labai ryškus JAV bei Europoje.<br />
Šie du kraštai sutraukia didžiąją dalį<br />
trečiojo pasaulio valstybių emigrantų. Ar tai<br />
blogas procesas? Vėlgi negalėčiau pasakyti,<br />
kad labai teigiamas.<br />
Imigracija – procesas, kurio pasekoje keičiasi<br />
gyventojų socialinė, kultūrinė, rasinė,<br />
tautinė sudėtis. Jau dabar pasigirsta kalbų,<br />
kad Lietuvos verslo kompanijos nori įdar-<br />
<strong>„Teisinga“</strong> <strong>tikrovė</strong> <strong>kaip</strong> <strong>saviapgaulė</strong><br />
kurti. Tai, kas patekdavo į laikraštį, tapdavo<br />
žiniomis. Visa kita nebuvo žinios.“ Vadinasi,<br />
galima dvejopa manipuliacija: per turinį<br />
ir per atranką. Vėliau M.McLuhan priduria,<br />
kad tokia savybė yra būdinga ne tik<br />
spaudai, bet ir žiniasklaidai apskritai. Apeliuodamos<br />
į kone visas jusles, medijos daro<br />
žmogui įtaką, kurią pervertinti sunku. Šiandien<br />
Archimedą galima perfrazuoti ir taip:<br />
„Atsiremsiu į jūsų akis, ausis, nervus ir<br />
smegenis, ir Žemė judės tokiu greičiu ir<br />
kryptimi, <strong>kaip</strong> aš panorėsiu“ (M.McLuhan).<br />
Kitą argumentą galima pateikti cituojant<br />
Carl Gustav Jung: „Kiekvienas romėnas buvo<br />
apsuptas vergų. Vergas ir vergo psichologija<br />
užtvindė senovės Italiją, taigi kiekvienas<br />
romėnas viduje, aišku, nesąmoningai,<br />
tapo vergu. Mat nuolat gyvendamas jų<br />
binti tūkstančius darbuotojų iš Kinijos, Turkijos,<br />
Baltarusijos ir Ukrainos. Pamąstykime,<br />
prie ko tai gali privesti.<br />
Sutinku, kad ekonominiu požiūriu pigesnė ir<br />
gausesnė darbo jėga Lietuvai praverstų,<br />
tačiau ekonomika – tai ne viskas. Visų pirma,<br />
su imigrantais atvyktų kitokia kultūra,<br />
o tai keltų dideles integracijos į mūsų visuomenę<br />
problemas. Nepamirškime Lietuvos<br />
specifikos – sunki ir labai savita kalba, ganėtinai<br />
netolerantiška visuomenė. Greičiausiai<br />
susidurtumėme su atvykėlių uždarumu,<br />
nesugebėjimu integruotis ir specifinių, uždarų<br />
rajonų atsiradimu (pvz. JAV kinų<br />
„China Towns“), terorizmo grėsmės išaugimu.<br />
Nesakau, kad vos tik atvykę kitataučiai<br />
ims viską sprogdinti, tačiau grėsmė padidės.<br />
Žiūrint į vakarų patirtį – skurdžiuose<br />
imigrantų rajonuose klesti nusikalstamumas,<br />
prekyba narkotikais, vyksta visuotiniai<br />
neramumai ir t. t. Ar mes to norime? Matėme,<br />
kas vyko Paryžiuje prieš metus. Niekas<br />
negarantuotas, jog tai kada nors nepasikartos<br />
Lietuvoje. Ar mes pasiruošę?<br />
Galiausiai – nutautėjimas. Problema, kuri<br />
mus vis labiau veikia. Imigracija labai keičia<br />
visuomenę, ji kartu su atvykėliais turi prisitaikyti<br />
prie naujų sąlygų. Jei imigracija prasidės<br />
dabar, tai mūsų gyvenimas turės keistis<br />
dar nespėjęs nusistovėti. Ar mūsų valstybė<br />
pasirengusi atlaikyti naują iššūkį? Mes<br />
dar neturime normalios emigracijos stabdymo<br />
ir emigrantų susigrąžinimo, geros švietimo,<br />
socialinės politikos. Pastarosios dvi sritys<br />
bus svarbiausios per, kurias turės būti<br />
vykdoma atvykėlių integracija...<br />
Taigi mano išvada, kad Lietuva dar nepasirengusi<br />
naujiems globaliems iššūkiams. Dar<br />
reikia daug augti ir stiprėti kol galėsime<br />
rimtai šnekėti apie pilnavertę mūsų piliečių<br />
migraciją.<br />
Andrius Vyšniauskas<br />
aplinkoje, jis per pasąmonę užsikrėtė ir jų<br />
psichologija. Niekas negali apsisaugoti nuo<br />
tokios įtakos.“ Kitaip tariant, žmogus tampa<br />
tapatus savo aplinkai, o medijos vis labiau<br />
tampa artimiausia mūsų aplinka. Be<br />
to, M.McLuhan teigia medijų persipynimą.<br />
Tarkime, elektros šviesa yra gryna informacija.<br />
Tai tarsi medija be pranešimo, nebent<br />
ji panaudojama reklamai ar pavadinimui<br />
užrašyti. Tai būdinga bent kuriai medijai<br />
ir reiškia, kad bet kurios medijos<br />
„turinys“ visuomet yra kita medija. Vadinasi,<br />
viena medijos formuojama <strong>tikrovė</strong> persidengia<br />
su kita ir taip toliau, o tai mums leidžia<br />
dar kartą prisiminti Z.Bauman teiginį<br />
apie „teisingos“ <strong>tikrovė</strong>s suvokimo problematiką.<br />
Ačiū VDU Politikos Mokslų ir Diplomatijos Institutui už visokeriopą paramą
5 Sparnai<br />
Nemažai autorių yra linkę pranašauti (o<br />
kartais konstatuoti <strong>kaip</strong> įvykusį faktą) mito<br />
galą, atskaitos tašku populiaru laikyti<br />
Friedrich Nietzche frazę, jog Dievas mirė.<br />
Vis dėlto esama nė kiek ne mažiau ženklų,<br />
galinčių patvirtinti priešingą nuomonę. Atrodo,<br />
kad nepaisant mokslo pažangos, pasaulėžiūros<br />
kaitos ir duominuojančių individualizmo<br />
(o prisiminkime, kad mitas ir jo<br />
palydovas ritualas visų pirma susiję su<br />
bendruomene) idėjų, mito poreikis (net jei<br />
jį įvardintume <strong>kaip</strong> rudimentinį) išlieka. Moderniojo<br />
mito pavyzdžių galime aptikti įvairiose<br />
srityse, pradedant reklama ir baigiant<br />
politika.<br />
Svarbiausio mitologinio personažo Lietuvos<br />
politikoje pozicija yra kintanti, jei galima<br />
taip pavadinti, sūpuoklių principu. Dar ne<br />
taip seniai vienam Rolandui buvo net sėkmingai<br />
pavykę užkopti į patį valdžios Olimpą,<br />
tarsi jo bendravardžiui iš prancūzų epo<br />
kovojant su tautos priešais, šį kartą – iš<br />
elito genties, ne mažiau piktais nei musulmonai<br />
Ispanijoje, deja, atomazga, <strong>kaip</strong> ir<br />
minėtame kūrinyje, buvo tragiška. Vėliau<br />
sūpuoklės pakeitė padėtį ir viršun iškėlė<br />
žmogų, kurio net ir vardas reiškia<br />
„nugalėtojas“, turiu omenyje Viktorą, deja,<br />
likimas ir šiam personažui ilgai nebuvo palankus,<br />
ką padarysi, net ir pats Heraklis<br />
atliko dvylika žygdarbių, o mirė nuo nuodų,<br />
kuriais pats buvo nudobęs kentaurą, bet jis<br />
vis žada sugrįžti, o tai jau primena vieną<br />
šiuolaikinį kino mitą, gal ir nebloga analogija,<br />
turint omenyje, kad svarbiausias to mito<br />
įkūnytojas tapo Kalifornijos gubernatoriumi.<br />
Vis dėlto įdomu, ar labai Viktoras<br />
apsidžiaugtų padėtimi, kurią rastų sugrįžęs,<br />
kadangi kai kurie mitiniai herojai yra apdovanoti<br />
sugebėjimu prisikelti, štai ir dabar<br />
Rolandas labai sėkmingai pakilo <strong>kaip</strong> feniksas<br />
iš pelenų (jokiu būdu nepainioti su feniksu<br />
„Sparnų“ logotipe!), nes, <strong>kaip</strong> jau minėta,<br />
mito poreikis tebėra stiprus, taigi tuščia<br />
vieta ilgai būti negali.<br />
O dabar atėjo metas išsiaiškinti keletą pamatinių<br />
sąvokų.<br />
Mitas<br />
Iš mythos (gr.) – pasakojimas. Mitas autorizuoja<br />
bendruomenės (genties, miesto,<br />
valstybės) institucijas (kultūrines, religines,<br />
politines ir bet kokias kitas) sujungdamas<br />
jas su universaliomis tiesomis. Pavyzdžiui,<br />
mitas gali pateisinti (moraliai įtvirtinti) bendruomenės<br />
egzistavimą konkrečioje vietoje.<br />
Visos tautos sukūrė savus mitus iš savos<br />
istorijos, savos religijos ir savų herojų.<br />
Itin didelė simbolinė mito reikšmė kultūrai<br />
yra priežastis, kodėl jie išliko taip ilgai, kartais<br />
tūkstančius metų.<br />
Daug mitų aiškiai yra religijos dalis. Vis<br />
dėlto mito, <strong>kaip</strong> „švento pasakojimo“ apibrėžimas<br />
greičiausiai būtų pernelyg siau-<br />
Mitopoetika Lietuvos politikoje<br />
ras, tad dalis mokslininkų siūlo „tradicinio<br />
pasakojimo“ terminą, mat ne visi mitai yra<br />
grynai religiniai. Kaip pabrėžia G.S.Kirk,<br />
„daug mitų išreiškia tikėjimą antgamtinėmis<br />
jėgomis, bet nemažai kitų mitų, ar<br />
bent pasakojimų, kuriuos vadiname mitais,<br />
šios funkcijos neatlieka“. Kaip pavyzdį jis<br />
nurodo Oidipo mitą, kurį „su religija arba<br />
antgamtiškumu sieja tik prietaringumas“,<br />
tad vargu, ar galima šį mitą laikyti šventu<br />
pasakojimu. Tai veikiau tam tikrą vertybių<br />
sistemą diegiančio mito pavyzdys.<br />
Mitas formuoja meną, ritualą ir istoriją.<br />
Toks mitinis pasakojimas <strong>kaip</strong> Biblija atnešė<br />
ir Kryžiaus karus bei Inkviziciją, ir pilietinių<br />
teisių bei išsilaisvinimo judėjimus<br />
(David Jenkins). Mitinė perspektyva savyje<br />
talpina prigimtinius ir nepakeičiamus potyrius,<br />
tokius <strong>kaip</strong> gimimas, mirtis, branda ir<br />
karas, o mitinė sąmonė gali būti patyrimo<br />
dimensija, aplenkianti empirinį pažinimą<br />
<strong>kaip</strong> nepriklausomas kintamasis (Philip<br />
Wheelwright). Mitas – įvykis, kuris tam tikra<br />
prasme atsitiko anuomet, tačiau taip pat<br />
nutinka nuolat. Mitologija suteikia galimybę<br />
išsigauti iš chaotiškos atsitiktinių įvykių<br />
tėkmės ir pajusti <strong>tikrovė</strong>s esmę. Viena<br />
svarbiausių jo savybių – skatinti mėgdžioti<br />
ir dalyvauti, o ne pasyviai stebėti (Karen<br />
Armstrong). Čia vėl grįžtame prie Kirk<br />
įžvalgos apie Oidipo mitą – moralinio kodo<br />
koncepcijos. Taigi mito pagrindą sudaro<br />
jame atpasakota istorija (fabula, siužetas),<br />
bet ne stilius (Claude Lèvi-Strauss), o bet<br />
kuri žemiškoji <strong>tikrovė</strong> tėra blyškus savo<br />
archetipo šešėlis, netobula pradinės struktūros<br />
kopija. Tikrovei, kurią žmonės jaučia<br />
intuityviai, mitai suteikia aiškų pavidalą<br />
(Karen Armstrong).<br />
Ritualas<br />
Ritualą galima apibūdinti <strong>kaip</strong> bendruomenės<br />
tam tikru tikslu (kuris būti aiškus, numanomas<br />
arba apie jį net nesusimąstoma<br />
(jei atliekama tiesiog „todėl, kad taip reikia“))<br />
atliekamas apeigas ar netgi atskirą<br />
veiksmą. Ritualas formuoja kultūrą jau<br />
tūkstančius metų, jis itin svarbus žmonijai<br />
nuo priešistorinių laikų. Vos susiformavus<br />
pirmosioms bendruomenėms, atsirado vienijančių<br />
dalykų poreikis. Be tokių veiklų<br />
<strong>kaip</strong> medžioklė ir karas, jais tapo bendri<br />
pasakojimai (mitai) ir ritualai. Ritualai turėjo<br />
ir tebeturi itin svarbią socialinę funkciją,<br />
nes nie<strong>kaip</strong> bendrumo jausmas neišreiškiamas<br />
labiau nei kartu atliekant kokį nors<br />
veiksmą, nesvarbu, ar tai šokis aplink laužą,<br />
ar nacionalinio himno giedojimas. Pradžioje<br />
buvęs išgyvenimo sąlyga, palaipsniui<br />
buvimas bendruomenėje tapo vienu iš<br />
svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių (todėl<br />
krikščionybėje ekskomunikacija, primityviose<br />
bendruomenėse – pašalinimas iš genties<br />
yra aukščiausia įmanoma bausmė). Dėl šių<br />
funkcijų ritualas gali būti (ir yra) naudojamas<br />
ir politiniais bei manipuliaciniais sumetimais.<br />
Mito ir ritualo sąveika<br />
Ignas Kalpokas<br />
Mokslininkai iki šiol nesugeba atsakyti į<br />
klausimą, kas atsirado anksčiau – mitas ar<br />
ritualas. Nors daugelis arba linkę atiduoti<br />
pirmenybę mitui, arba laikyti juos koegzistuojančiais<br />
ir papildančiais vienas kitą, niekas<br />
neneigia milžiniškos galios, slypinčios<br />
jų sąveikoje. Senovės Graikijoje (ką bekalbėti<br />
apie primityvias bendruomenes) Delfų<br />
orakulas, remdamasis mitu ir atlikdamas<br />
ritualą, paskelbdavo ištarmę, kuri, nors ir<br />
neturėdavo tiesioginės imperatyvios<br />
(įsakančios) galios, visgi retai tepalikdavo<br />
norą priešintis (čia trečią kartą galime sugrįžti<br />
prie Oidipo istorijos), o Olimpinės žaidynės<br />
simbolizavo visų graikų vienybę. Jei<br />
norime suprasti, kai mitologinis tekstas gali<br />
daryti įtaką absoliučiai visoms gyvenimo<br />
sritims (įskaitant socialinius santykius, kultūrą,<br />
mokslą, politiką), užtenka atsigręžti į<br />
neabejotinai svarbiausią Vakarų kultūros<br />
tekstą – Bibliją. O jei norime pamatyti modernų<br />
mitą literatūros kūrinyje, galime<br />
skaityti George Orwell romaną „1984-ieji“,<br />
kuriame Partija, simbolizuojama Didžiojo<br />
Brolio (akivaizdžiai archetipinės globojančio<br />
ir prižiūrinčio tėviško autoriteto, visur esančio,<br />
viską matančio ir viską žinančio Mistinio<br />
Kito figūros) valdo visus šalies gyventojus<br />
pasinaudodama ne tik doktrina, bet ir<br />
ritualais, tokiais <strong>kaip</strong> kolektyvinės neapykantos<br />
seansai.<br />
Lietuviškasis variantas<br />
Spalis 2007<br />
Lietuva yra atsidūrusi gana paradoksalioje<br />
situacijoje: šiandien dalyvavimo bet kokiose<br />
organizacijose ar asociacijose lygis yra<br />
stulbinančiai žemas, nors istoriškai bendruomeniškumas<br />
mūsų tautai buvęs labai<br />
svarbus, ši savybė ne kartą padėjo mums<br />
išlikti, atsispirti įvairiomes grėsmėms, išsaugoti<br />
kalbą, kultūrą, šios savybės dėka<br />
šiandien turime savo valstybę. Bendruomenės<br />
svarbą liudija ir tautosaka. Dalis mokslininkų<br />
netgi gerai žinomą pasaką apie Eglę<br />
žalčių karalienę interpretuoja <strong>kaip</strong> genties<br />
apsaugos nuo „svetimo“ alegoriją.<br />
„Antisisteminiai“ politikai ateina į pagalbą<br />
pasimetusiam žmogui, vėl įvesdami aiškią<br />
dichotomiją tarp „mūsų“ ir „jų“, yra nurodomas<br />
genčiai grasinantis elementas, atliekantis<br />
tą pačią funkciją, kokia kai kuriose<br />
ideologijose buvo skirta žydams ar kapitalistams.<br />
Taigi žmogus aprūpinamas lengvai<br />
suprantamu juodai baltu pasaulėvaizdžiu ir<br />
suvokimu, kad yra programa, <strong>kaip</strong> situaciją<br />
pakeisti (kokia ta programa ir <strong>kaip</strong> ji veikia<br />
suprasti nebūtina, lygiai <strong>kaip</strong> ir nebūtina<br />
racionaliai aiškinti, <strong>kaip</strong> vienas ar kitas mitinis<br />
herojus atlieka tam tikrą veiksmą –<br />
užtenka žinoti, kad jis naudojasi dievų suteikta<br />
galia – jėga, gudrumu ir pan.).<br />
Pastaruoju metu sparčiai populiarėja terminas<br />
„miesto legenda“ (urban legend), jam<br />
(tęsinys 8 puslapyje)<br />
Ačiū VDU Politikos Mokslų ir Diplomatijos Institutui už visokeriopą paramą
Spalis 2007 6<br />
Sparnai<br />
(pradžia 1 puslapyje)<br />
nepriklausomybė dažnai yra paverčiama<br />
prietaru polinkio šlietis prie kokios nors jėgos.<br />
Be to, nereikia pamiršti ir dažnai eskaluojamos<br />
finansinių rėmėjų temos. Deja,<br />
toli gražu ne visi jie yra altruistai, skiriantys<br />
pinigus ir nesitikintys nieko mainais.<br />
Tokiu būdu piliečio teisių realizacija gali būti<br />
paverčiama jėgų (finansinių ar politinių)<br />
įtakos stiprinimo priemone.<br />
Niekada nevėlu mokytis geografijos<br />
Tik nedemokratinėse valstybėse ir tai tik<br />
oficialiai visuomenė būna homogeniška.<br />
Tarp gyventojų viešųjų reikalų klausimu<br />
nuolat atsiranda nuomonių skirtumų. Reiškiant<br />
politines preferencijas – taip pat. Vis<br />
dėlto pasitaiko (ir neretai) atvejų, kai tam<br />
tikros vietovės gyventojų požiūriai sutampa.<br />
Tam gali būti įvairių priežasčių: istorinių,<br />
ekonominių, demografinių ir kitų.<br />
Kompaktiškai gyvenantys panašiai mąstantys<br />
žmonės gali būti nemenka jėga per rinkimus.<br />
Bet nebūtinai. Šią situaciją taip pat<br />
galima panaudoti taip, kad ji atitiktų konkrečius<br />
poreikius.<br />
Šiuo atveju pravartu turėti galimybę braižyti<br />
rinkimų apylinkių ir apygardų ribas.<br />
Gyventojų nuomonė jums palanki – brėžiate<br />
taip, kad jie sudarytų daugumą, blogiausiu<br />
atveju – bent jau žymią dalį. Jei nuomonė<br />
nepalanki – ribą brėžiate per vidurį<br />
kad balsai pasiskirstytų. Paprasta ir efektyvu,<br />
daug mažiau reikia sukti galvą dėl rinkėjų<br />
pritraukimo. Kažin, ar ne panašia logika<br />
buvo paremti prieš savivaldybių rinkimus<br />
pasirodę kai kurių politikų pareiškimai<br />
apie būtinybę kurti kuo mišresnes rinkimų<br />
apygardas Vilniaus krašte, kur tradiciškai<br />
laimi lenkams atstovaujančios politinės jė-<br />
Taip, <strong>kaip</strong> norime ar taip, <strong>kaip</strong> reikia?<br />
gos?<br />
„Paklodžių“ ir „labirintų“ mistika<br />
Sklinda anekdotai apie baltarusišką referendumo<br />
biuletenį, kuriame į klausimą „Ar<br />
neprieštaraujate, kad A.Lukašenka būtų<br />
prezidentu dar vieną kadenciją?“ pateikiami<br />
atsakymų variantai „Taip, neprieštarauju“<br />
ir „Ne, neprieštarauju“. Aišku, tai irgi galimas<br />
manipuliacijos pavyzdys.<br />
Praktika rodo, kad labai svarbu kuo aiškesnis<br />
balsavimo biuletenis. Rinkėjas neturi<br />
laiko, o dažnai – ir noro ilgai studijuoti, ko<br />
gi iš jo norima (Lietuvoje yra buvęs toks<br />
referendumas, prie kurio nesėkmės stipriai<br />
prisidėjo ir ta aplinkybė, kad jo klausimas<br />
sunkiai tilpo į biuletenį). Vadinasi, norint<br />
įvesti kuo daugiau sumaišties, pakanka pasamdyti<br />
išradingą biuletenių maketuotoją.<br />
Ypač naudinga tiems, kurie turi patikimą,<br />
užsispyrusį ir vardan savo politinių pažiūrų<br />
nebijantį leistis į labirintus elektoratą. Labai<br />
tikėtina, kad rinkėjų aktyvumas bus menkas,<br />
o sugadintų biuletenių daug. Aišku,<br />
žaidimas be garantuotos sėkmės, bet kas<br />
nerizikuoja – negeria šampano.<br />
Senos geros klastotės<br />
Apie rezultatų klastojimą iki šiol neužsiminiau<br />
dėl tos paprastos priežasties, kad, viena<br />
vertus, apie jį ir kalbama kur kas dažniau,<br />
ir fantazijos jis neretai reikalauja toli<br />
gražu ne tiek, kiek manipuliacijos, taigi yra<br />
ir mažiau įdomus. Bet apie kai ką prabėgomis<br />
norėčiau užsiminti, nes tai irgi susiję su<br />
aptariama tema.<br />
Savaime suprantama, „savi“ žmonės rinkimų<br />
komisijose niekada nekenkia. Įtarimų<br />
pasitaikė ir per paskutiniuosius rinkimus,<br />
Dizainerio žodis<br />
Sveiki,<br />
“Sparnai” pakeitė savo išvaizdą.<br />
Nenusigąskite, taip gali nutikti gan dažnai.<br />
Mes jauni ir vis dar ieškom savo tapatybės.<br />
Gali būti, kad pasikeis logotipas,<br />
puslapių apipavidalinimas,<br />
spalvos,<br />
atsiras rėmėjų logotipai...<br />
Pažadu, kas nors dar tikrai keisis...<br />
nors ir mažiau nei balsų pirkimo atvejų (irgi<br />
manipuliacija – potencialiai neprognozuojamo<br />
elektorato palenkimas savo pusėn nesąžiningais<br />
metodais, bet panaudojant veikiančią<br />
rinkimų sistemą). Ten, kur prognozuojamas<br />
mažas balsų skirtumas, galima iš<br />
anksto pasirūpinti, jog keleto „papildomų“<br />
biuletenių atsiradimas mažiau kristų į akis<br />
– tarkime, įtraukti į sąrašus kuo daugiau<br />
žinomai neaktyvių rinkėjų (itin aktualu Lietuvoje,<br />
kur daug gyventojų emigravę į užsienį).<br />
Žinoma, idealiu atveju turėtų būti<br />
užtikrinama, kad niekas vietoj pasyviųjų<br />
nepasinaudotų jų balsavimo teise. Idealiu.<br />
Žinoma, galimas ir priešingas variantas –<br />
dalies rinkėjų duomenų praradimas dėl<br />
žmogaus ar kompiuterio „klaidos“, bet jis<br />
mažiau tinkamas jau vien todėl, kad nesklandumai<br />
žymiai lengviau pastebimi. O juk<br />
pagrindinis manipuliacijos tikslas – kad nė<br />
šuo nesulotų.<br />
Taigi apie ką aš čia?<br />
Rinkimai lemia daug. Jie lemia, kas (bent<br />
oficialiai) atstovaus piliečiams vienoje ar<br />
kitoje valdžios grandyje. Jie lemia ir įtakos<br />
pasiskirstymą. Tiems, kurie nori<br />
„prastumti“ reikiamus sprendimus patys<br />
likdami šešėlyje, labai svarbu, kad jų proteguojami<br />
žmonės užimtų svarbius postus.<br />
Politinėms jėgoms svarbu ir tai, kad kuo<br />
didesnis jų „svoris“, tuo brangiau prieš kitą<br />
rinkiminį spektaklį jos galės save<br />
„parduoti“. Skamba ciniškai? Nesiginčysiu.<br />
Tiesą sakant, to ir siekiu. Nes manipuliacijoms<br />
reikia cinizmo. Ir nemažos jo dozės.<br />
Jau vien tam, kad apsispręstum tautos valios<br />
išreiškimo priemonę panaudoti siauriems<br />
tikslams įgyvendinti. Deja, akivaizdu,<br />
kad cinizmo politinėje sistemoje (ir toli gražu<br />
ne tik Lietuvoje) netrūksta. Jo tikriausiai<br />
net daugiau nei būdų manipuliuoti.<br />
RA “Sparnų” dizaineris UA<br />
Ačiū VDU Politikos Mokslų ir Diplomatijos Institutui už visokeriopą paramą
7 Sparnai<br />
Postmodernizmo ir politinio korektiškumo pinklėse<br />
Prancūzų švietėjų Diderot ir D‘Alamberto<br />
leista Enciklopedija turėjo gana kilnų tikslą<br />
– suteikti galimybę visai visuomenei prisiliesti<br />
prie mokslo šaknų ir vaisių, savotiškai<br />
emancipuoti plačiosios visuomenės sluoksnių<br />
protą, kuris dar prieš šimtą metų buvo<br />
išimtinė visuomenės elito privilegija. Tai<br />
buvo pirmas milžiniškas žingsnis, einant<br />
masinio žmogaus emancipacijos keliu, bet,<br />
žengus pirmąjį žingsnį šiuo slidžiu ir nenuspėjamu<br />
keliu, sustoti kur nors pusiaukelėje<br />
jau nebebuvo įmanoma. Štai J.-<br />
J.Rousseau švietimo epochos pabaigoje jau<br />
siūlo emancipuoti žmogaus jausmus, o grafas<br />
(klaidingai vadinamas markizu) de Sade‘as<br />
žengia dar toliau, savo filosofiniuosepornografiniuose<br />
romanuose retoriškai keldamas<br />
klausimą - kodėl gi būtent jausmai<br />
turėtų būti ta riba, ties kuria mums reikia<br />
sustoti. O kuo blogesni žmogaus instinktai?<br />
Politinis korektiškumas šiame kontekste yra<br />
ne kas kita, <strong>kaip</strong> delikatus būdas <strong>kaip</strong> nors<br />
gražiai pavadinti žmogiškųjų apačių emancipacijos<br />
rezultatus. Šio slapto emancipacijos<br />
ginklo ašmenis pernelyg drąsiai mąstanti<br />
Europos visuomenės dalis neabejotinai<br />
būtų pajutusi jau XVIII amžiuje, jei ne<br />
siaubingas jakobinų teroras, paskatinęs<br />
visuomenės elitą bent jau kuriam laikui užbaigti<br />
tuos emancipacijos žaidimus ir gražinti<br />
Europą autoriteto žinion.<br />
Tačiau toks stiprus libertinizmo proveržis<br />
negalėjo likti visai be pėdsakų. Nors daugelyje<br />
Europos valstybių XIX amžiuje ir išliko<br />
tvirtos autoriteto pozicijos ir ganėtinai gyvybinga<br />
aristokratijos įtaka, bet didėjanti<br />
demokratijos aura ir mąstymo laisvėjimo<br />
procesas vis labiau ir labiau įtakojo žmonių<br />
gyvenimą. Libertinizmo idėjos, kadaise inspiruotos<br />
Švietimo epochos, stipriu gūsiu vėl<br />
įsiveržė į Vakarų pasaulį XX amžiuje. Labiausiai<br />
ryškūs šio lūžio pavyzdžiai galėtų<br />
būti 1968 m. Sorbonos universiteto studentų<br />
riaušės Prancūzijoje ir jį sekusio postmodernaus<br />
politinio korektiškumo proveržis<br />
1980-aisiais. Bendrais bruožais šį plataus<br />
masto visuomeninį sąjūdį galėčiau apibūdinti<br />
<strong>kaip</strong> skelbiantį tiesos reliatyvizmą,<br />
laisvės bei laimės prievolę, atsakomybės<br />
stoką ir diskriminaciją rasės bei visuomeninės<br />
padėties požiūriu.<br />
Politinio korektiškumo svarbiausios įtakos<br />
sferos yra įvairaus pobūdžio mažumų vadinamoji<br />
antidiskriminacinė politika, įvairių<br />
socialinių grupių emancipacijos plėtra bei<br />
mėginimas nuslėpti ar užmaskuoti dėl tam<br />
tikrų priežasčių tabuizuojamas temas. Šie<br />
įvardyti aspektai yra tampriai susiję, nes<br />
remiasi įsitikinimu, kad teigiama tiesa neturi<br />
atspindėti <strong>tikrovė</strong>s, o privalo išreikšti<br />
marginalų norais pagrįstą norimą tikrovę.<br />
Minėtoji antidiskriminacinė, socialinius skirtumus<br />
lyginanti politika reiškiasi įvairiais<br />
būdais. Vienas akivaizdesnių – tai kvotų<br />
sistemos universitetuose (Affirmative Action<br />
) ir kitose mokymo įstaigose. Tai įgy-<br />
vendinama iš anksto skiriant garantuotas<br />
vietas etninėms mažumoms, bet visiškai<br />
ignoruojant jų pasiektus rezultatus ar gabumus.<br />
Šitokiu būdu kai kurie gabūs mokiniai<br />
priverčiami nuleisti rankas dėl neteisingų<br />
konkurencijos sąlygų, grubiai tariant –<br />
dėl naujai diegiamos korupcijos, o kiti tuo<br />
tarpu mėgaujasi specialiai jiems sukurtomis<br />
šiltnamio sąlygomis, suteiktomis, švelniai<br />
tariant, dėl abejotinų priežasčių. Šitai iš<br />
esmės griauna būtiną konkurencingumą<br />
moksle ir atima studijų prasmę iš gabiausių<br />
jaunuolių, kurių vietose dažniausiai atsiduria<br />
žmonės, mokantys iš kitų tiktai imti, bet<br />
ne duoti. Taip kasama duobė Vakarų civilizacijos<br />
pamatinėms vertybėms, tokioms<br />
<strong>kaip</strong> vertybinis universalizmas ir individuali<br />
asmens atsakomybė už savo veiksmus, nes<br />
nejučia ugdoma karta žmonių, gebančių<br />
gyventi tik iš labdaros, ignoruojančių visiems<br />
bendras elgesio taisykles ir vertinančių<br />
tik savo klano arba marginalinės mažumos<br />
interesus.<br />
Taipogi kvotų sistema naudojama valstybiniame<br />
sektoriuje. Švedijoje, pavyzdžiui, yra<br />
būtina į parlamentą ar į kitus renkamus<br />
valdžios organus „išrinkti“ ne mažiau <strong>kaip</strong><br />
50% moterų. Dėl to žlugdomi demokratijos<br />
principai, panaikinama rinkėjo laisvė rinktis<br />
sau norimą kandidatą ar kai kam tiesiog<br />
nesąžiningai užkertama karjeros galimybė.<br />
Tokie dalykai tiesiogiai primena senovės<br />
Atėnų liaudies burnojimus prieš rinkimų<br />
mechanizmą - ši politinė praktika jiems atrodė<br />
visai ne demokratiška, bet grynai aristokratiška.<br />
Mat demokratinėmis sąlygomis į<br />
valdžios postus ten paprastai išrenkami geriausi<br />
(o jie dažniausiai būdavo aristokratai),<br />
tačiau tokiu atveju paprasti žmonės iš<br />
liaudies visai natūraliai būdavo atstumiami<br />
nuo valdžios. Graikai buvo sukūrę sprendimą,<br />
dar žalingesnį nei postmodernusis kvotų<br />
diegimo metodas. Pas juos kone visi valdžios<br />
atstovai, išskyrus strategus, buvo paskiriami<br />
burtais. Ironiškai turbūt galima<br />
pasakyti, kad rinkimai burtais – mažiausiai<br />
diskriminaciniai.<br />
Socialinės lygybės įgyvendinimas dažniausia<br />
remiasi kai kurių socialinių ar etninių<br />
grupių perdėtu jautrumu. Šiuolaikiniame<br />
pasaulyje, kuriame gajus amžinos jaunystės<br />
kultas, daugeliu atvejų senatvė tampa<br />
netoleruotina. Čia į pagalbą ateina<br />
G.Orwello naujakalbės (newspeech) principu<br />
kuriama politinio korektiškumo įkvėpta<br />
naujadarų sistema (kurių pagrindu netgi<br />
rašomi specialūs žodynai), ir tada senas<br />
žmogus tampa chronologiškai turtingas.<br />
Štai visai neseniai tapo uždraustas žodis<br />
negras, dėl to, kad jis primena neseną vergovinę<br />
daugelio dabartinių amerikiečių ar<br />
europiečių protėvių patirtį (šiuo atveju aš<br />
leidžiu sau naudoti šį žodį, nes anglų kalboje<br />
uždraustas tik žodis nigger, o ne žodis<br />
negro, nors abu jie vienodai reiškia juodas).<br />
Blogiausia, kad dėl praeities pakeiti-<br />
Spalis 2007<br />
Emilis Julianas Kazlauskas<br />
mų šiuo metu įgyvendinama paprasčiausia<br />
cenzūra. Dažnai netgi atgaline tvarka redaguojamos<br />
politkorektiškų standartų neatitinkančios<br />
knygos. Agathos Christie knyga,<br />
originaliai pavadinta Ten Little Niggers, ignoruojant<br />
pačios autorės kūrybinę teisę,<br />
dabar pakeista į And Then There Were None.<br />
Turint tokį požiūrį į nepageidaujamą<br />
autentiką, sekantis žingsnis turėtų būti<br />
Index Librorum Prohibitorum (draudžiamų<br />
knygų sąrašų) sudarymas ir jų deginimas.<br />
Nors tai kai kam gali atrodyti <strong>kaip</strong> antiutopijos<br />
bruožas, tačiau netgi pirmasis žingsnis<br />
cenzūros link prasilenkia su viena svarbiausių<br />
mūsų iškovotų liberalių vertybių –<br />
žodžio laisve, bei kvepia pasikėsinimu į istoriją.<br />
Savotiškos politinio korektiškumo kuriamos<br />
naujakalbės privalumais naudojasi ir kai<br />
kurios moterys, siekiančios kuo labiau<br />
emancipuotis. Štai šiuolaikinės feministės<br />
reikalauja pakeisti anglų kalbos žodį history,<br />
reiškiantį istoriją, į herstory, nes kitu<br />
atveju tariamai sudaromas įspūdis, jog istorija<br />
– tai vien vyrų privilegija. Taip pat<br />
beveik uždrausta naudoti žodį, reiškiantį<br />
moters nėštumą (pregnant), siūlant keisti jį<br />
žodžiu honest. Iš pastarojo teiginio peršasi<br />
išvada, jog viena iš moters prigimtinių būklių<br />
tampa nepageidaujama netgi būti paminėta.<br />
Šie kalbiniai eksperimentai kartais<br />
priveda prie paprasčiausio absurdo. Atsiranda<br />
siūlymų išvis atsisakyti žodžio<br />
woman moteris, kuris dėl neaiškių priežasčių<br />
laikomas įžeidžiamu. Interneto šmaikštuoliai<br />
pagal analogiją su naujadaru african-american<br />
(negras) juokaudami siūlo<br />
tokią išeitį - amerikietes galima būtų pavadinti<br />
tokia vertybiškai neutralia abrakadabra<br />
<strong>kaip</strong> vaginal-americans. Ko gero, šiuo<br />
atveju politinio korektiškumo tikslas yra<br />
siekimas kalbos pagalba dar labiau atitolinti<br />
ir taip jau nutolusią šiuolaikinę moterį nuo<br />
jos prigimtinių savybių.<br />
Dabar norėčiau pratęsti apie anksčiau minėtu<br />
laikotarpiu gimusio bei šiomis dienomis<br />
besiplėtojančio postmodernizmo pateikiamas<br />
interpretacijas istorijos mokslo atžvilgiu.<br />
Dabar šis mokslas turi būti laikomas<br />
ne objektyviu praeities pateikimo būdu,<br />
bet kintančių šiuolaikinės švietimo sistemos<br />
poreikių, įtakojamų visuomenės<br />
polietniškumo ir multikultūriškumo, tenkinimo<br />
įrankiu. JAV liberalaus Stanfordo universiteto<br />
vadovų manipuliacijos istorija pasiekė<br />
tokį lygį, jog Ciceroną, Dantę bei Galilėjų<br />
jo studijų programose pakeitė Frantzo<br />
Fanono, Juano Rulfo ir Sandros Cisneros<br />
ištraukos. Galima suprasti ironijos kupinus<br />
žymaus istoriko Normano Davies‘o žodžius:<br />
pastaruosius veikėjus jau nie<strong>kaip</strong> negalima<br />
apkaltinti esant mirusiais baltaisiais europiečių<br />
kilmės vyrais. Anot šio istoriko, toks<br />
mėginimas gydyti praeitį savo pasekmėmis<br />
(tęsinys 8 puslapyje)<br />
Ačiū VDU Politikos Mokslų ir Diplomatijos Institutui už visokeriopą paramą
Spalis 2007 8<br />
Sparnai<br />
(pradžia 5 puslapyje)<br />
labai tiktų apibūdinimas „degraduotas mitas“,<br />
gal net labiau nei savo pirminiam objektui<br />
(šį terminą Algirdas Julius Greimas<br />
pavartojo pasakoms apibūdinti). Tai gerokai<br />
supaprastinti mitai, retai reikalaujantys<br />
giluminio supratimo, kuriuose dominuoja<br />
<strong>tikrovė</strong>s neatitinkanti istorija, daranti poveikį<br />
žmonių įpročiams, pasaulėžiūrai, tačiau<br />
dažnai tik konkrečiu siauru aspektu,<br />
pavyzdžiui, pastaruoju metu itin išpopuliarėjusios<br />
sąmokslo teorijos (valstybės, Bažnyčios,<br />
įvairių slaptų organizacijų), tikėjimas<br />
ateiviais iš kitų planetų, paslaptingomis<br />
vietomis, tokiomis <strong>kaip</strong> Bermudų trikampis<br />
ir panašiai. Būtent į sąmokslo teoriją<br />
siūlau labiausiai atkreipti dėmesį, jos aktualumą<br />
liudija ne tik perkamiausių knygų<br />
sąrašai, bet ir politinės mitologijos ypatumai.<br />
Čia pravartu prisiminti graikų mitą apie<br />
Prometėją – herojų, pavogusį ugnį iš dievų<br />
ir atidavusį žmonėms. Už tokią nuodėmę<br />
jis buvo prirakintas prie uolos Kaukazo<br />
kalnuose, o paukštis kiekvieną dieną lesdavo<br />
jo kepenis, kurios per naktį vėl ataugdavo.<br />
Suprask – yra dalykų, kurie priklauso<br />
„aukštesniesiems“ ir nemėgink į juos kėsintis.<br />
Problema, kad tų prometėjų pastaruoju<br />
metu prisiveisė ne taip jau mažai, įvairaus<br />
kalibro ir įvairaus likimo. Bet politinio mitinio<br />
herojaus įvaizdyje prometėjiškas elementas<br />
tikrai svarbus, tad šis skaičiaus au-<br />
(pradžia 7 puslapyje)<br />
gali pranokti „ligos“ daromą žalą, nes vienaip<br />
ar kitaip, nei tibetiečiai neturi savo<br />
Tacito, nei negrai – savo Tomo Akviniečio.<br />
Ši „vertybių perkainojimo“ veikla atsispindi<br />
ir kitose gyvenimo sferose. Ypač didelės<br />
pastangos dedamos meno srityje. Kalbama<br />
apie didingąją negrų karalienę Kleopatrą,<br />
nagrinėjami garsiojo negrų rašytojo Puškino<br />
eilėraščiai, Alexandre Dumas taipogi netikėtai<br />
tenka šlovė tapti didžiuoju negrų<br />
rašytoju. Tęsiant mintį nenuostabu, kai išgirsti,<br />
jog kone kiekvienų, kad ir menkiausių,<br />
kultūrų istorinėse raidose atsiranda renesanso<br />
sąvoka. Neišvengiamai peršasi<br />
mintis, kad šie žaidimai vyksta ne siekiant<br />
Mitopoetika Lietuvos politikoje<br />
gimas pateisinamas. Juk norint įrodyti atsidavimą<br />
genčiai, kurią bandai indoktrinuoti<br />
savo mitu, labai svarbu pavogti kokį nors<br />
ugnies atitikmenį, kad ir socialinę gerovę,<br />
iš elito ir atiduoti žmonėms (papbrėžiant<br />
dichotomiją galima pavartoti ir prieš keletą<br />
metų labai populiarų „runkelių“ terminą),<br />
kai kas net sugeba įvardinti konkretų dienų<br />
skaičių, per kurį tikslas bus pasiektas ir tai<br />
labai gerai, nes, <strong>kaip</strong> parodė vienos kandidatės<br />
į Olimpą pavyzdys, vien būti<br />
„įsipareigojusiai jums“ nepakanka, genčiai<br />
reikia konkretumo, žinoti, ką gaus už ištikimybę,<br />
nes vis dėlto gyvename rinkos ekonomikos<br />
sąlygomis, kur ir gentinė priklausomybė<br />
yra pasirenkama priklausomai nuo<br />
to, kurios bendruomenės mitologija daugiau<br />
žada prisijungusiajam, o vertybių reliatyvumas,<br />
pasak Viktorijos Daujotytės,<br />
yra dar senesnė problema už Einšteiną. Be<br />
to, herojui labai svarbu akcentuoti<br />
„aukštesniųjų“ kerštą, nes tai, viena vertus,<br />
tai paverčia jį savotišku Robinu Hudu,<br />
Tadu Blinda ar kas bebūtų artimesnis genties<br />
sąmonei, o kita vertus, sustiprina<br />
„savų“ ir „priešų“ suvokimą. Ką reikia daryti<br />
su „kitokiais“ nurodo jau minėta pasaka<br />
apie Eglę žalčių karalienę – užkapoti dalgiais<br />
(ši problema akivaizdi ne tik politikoje).<br />
Masiniai renginiai ir pramogos seniai buvo<br />
suvoktos <strong>kaip</strong> puikus mobilizacijos būdas,<br />
Postmodernizmo ir politinio korektiškumo pinklėse<br />
aiškumo ar tiesos, bet norint dirbtinai sukurti<br />
tariamą visų kultūrų lygybę lyginant<br />
jas su Vakarų civilizacija. Perfrazuojant<br />
garsų marksizmo-leninizmo šūkį, galima<br />
teigti, kad postmodernistui istorija yra tai,<br />
kas turi būti perdaryta.<br />
Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad<br />
postmodernizmo ir jo pasekėjo politinio<br />
korektiškumo misija pasaulyje yra sistemingai<br />
plauti žmonijai smegenis naudojantis<br />
juodžiausiomis, bet kol kas subtilesnėmis<br />
nei smurtinės priemonėmis. Tai siekis<br />
apversti pasaulį aukštyn kojomis, sukeisti<br />
vietomis juoda su balta, įnešti i žmonių<br />
gyvenimą chaosą bei netikrumą. Tam pui-<br />
frazė „duonos ir žaidimų“ tik apibūdino jau<br />
egzistuojančią praktiką. Minios, šlovinančios<br />
„švenčiausią Rolandą“, Viktoro užsakyti<br />
koncertai vis dar neišdilo iš atminties.<br />
Taip, galima sakyti, kad stengiamasi vis<br />
labiau panašias akcijas riboti, kai kuriais<br />
atvejais – net drausti, tačiau panašių priemonių<br />
arsenalas neišsenkantis. Mitinio herojaus<br />
pranašumas prieš racionaliojo pasaulio<br />
atstovą – ritualų įvairovė.<br />
Citata, moralas ir retorinis klausimas<br />
Priešingai nei kai kam gali pasirodyti,<br />
straipsnio autorius yra mito gerbėjas. Bet<br />
viena yra mėgti mitą apskritai, o visai kas<br />
kita – būti šalininku čia minėtų personažų.<br />
Pripažįstant, kad politika be mito neįmanoma<br />
(juk net politines doktrinas galima laikyti<br />
savotišku vertybines normas grindžiančio<br />
mito pavyzdžiu), reikia skirti mitą <strong>kaip</strong><br />
pasaulio suvokimo priemonę ir<br />
„sufabrikuotą mitą“, kuomet tiesiog išnaudojami<br />
žmonių polinkiai ir poreikiai (o tai<br />
jau kvepia tiesiog manipuliacija). Problema<br />
yra ta, kad „tikrasis“ mitas Lietuvos politikoje<br />
beveik neegzistuoja. O dominuoja<br />
„manipuliatyvioji“ jo atmaina ir <strong>kaip</strong> priešingybė<br />
pristatoma „racionali politika“, besiremianti<br />
šaltu interesų ir įtakos apskaičiavimu.<br />
Tad gal atėjo laikas susimąstyti apie<br />
naujo mito formavimą?<br />
kiai pasitarnauja prigimties neigimas, kurio<br />
pasėkoje žmogui turi tapti svetimi tokie<br />
natūralūs dalykai <strong>kaip</strong> nėštumas (gimimas)<br />
ar senatvė (mirtis). Tai lyg žmogaus proto<br />
maištas prieš prigimtį, kuris reiškia, kad<br />
žmogus yra tiek susireikšminęs, jog jis<br />
manąs geriau perprantantis save, nei jo<br />
Kūrėjas. Labai galimas daiktas, kad postmodernizmo<br />
vedamas politinis korektiškumas,<br />
neigdamas istoriją ir ją sąmoningai<br />
preparuodamas, veda Vakarų pasaulį abejotinais<br />
takais, nes nežinant realios žmonijos<br />
istorijos raidos, mes esame pasmerkti<br />
kartoti savo klaidas.<br />
“Sparnų” komanda dėkoja mūsų bendramintei už pasiryžimą ir rašinį 9-ajame šio numerio<br />
puslapyje. Mes tikimės, kad Aušros pavyzdžiu paseks daugiau mūsų skaitytojų.<br />
Savo rašinius siųskite e-paštu: sparnai.info@gmail.com<br />
Jeigu mums nepritrūks vietos, būtinai juos išspausdinsime. Ačiū visiems.<br />
Ačiū VDU Politikos Mokslų ir Diplomatijos Institutui už visokeriopą paramą
9 Sparnai<br />
Mažos tautos didelė tragedija, arba Nepaliaujamas ėjimas į laisvę<br />
Laisvė... Laisvė... Vienas brangiausių,<br />
skambiausių žmonijos žodžių. Jis tiek kartų<br />
linksniuotas, apdainiuotas, minėtas, eiliuotas<br />
turbūt kiekvienoje šalyje, tautoje. Jis<br />
taip trokštamas kiekvieno žmogaus ar net<br />
paukščio, žvėrelio. Kartais pasiseka ir tautos<br />
išsilaisvina, vienos lengviau, kitoms tai<br />
reikia išsikovoti per ašaras, kančias, kraują.<br />
Juk laisvė yra viena žmonijos privilegijų,<br />
būtinas žmogui dalykas, jo turtas. Tačiau<br />
kai kurios tautos ir po daugelio šimtmečių<br />
kovos, praradusios daugybę žuvusiųjų nie<strong>kaip</strong><br />
negali tapti laisvos. Kodėl? Argi taip<br />
jau sunku? Neįmanoma? Atsakymas ieškomas,<br />
bet gali būti, kad jį rasime dar negreitai.<br />
Deja...<br />
Milijonai spindulių nutvieks rytą auksinį<br />
Oras bus <strong>kaip</strong> niekad gaivus<br />
Visoj šalyje nenustos snigę<br />
Snige rožių lelijų lietus<br />
Ant rasotos žolės po didžiuliu medžiu<br />
Ras pavėsį nuvargę vaikai<br />
Aš tik noriu tikėt šia šalim amžinai<br />
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -<br />
Sapnas tesis pernelyg trumpai<br />
Viena iš tokių laisvės trokštančių tautų yra<br />
Čečėnija. Apie ją ir apie narsiuosius čėčėnus<br />
mes esame girdėję daug gana prieštaringų<br />
dalykų. Mane, <strong>kaip</strong> visateisę šio pasaulio<br />
pilietę, jaudina drąsiosios tautos likimas,<br />
jos kova už būvį ir nepaliaujamas ėjimas<br />
į Laisvę, Tiesą, Šviesą. Juk iš tiesų geriau<br />
pažvelgus matyti, kad lietuvių ir čėčėnų<br />
tautos turi panašumų. Tik mes per tokias<br />
pat kančias, partizanų kovas, trėmimus<br />
į Sibirą, Baltijos kelią, nepamirštamą<br />
Sausio 13-osios naktį ir daugelį kitų svarbių<br />
lietuvių tautai įvykių išsikovoję Laisvę, kažkodėl<br />
viską pernelyg greitai pamiršome ir<br />
apsunkome nuo laisvo gyvenimo. Beje,<br />
mes laisvę atgavome ne be kitos šalies,<br />
Islandijos, pagalbos. Bet vis dejuojame,<br />
kad pas mus viskas yra blogai. Taip, nesiginčiju,<br />
jokioje pasaulio valstybėje nėra<br />
idealu. Tačiau pasaulyje yra dar blogiau.<br />
Juk ar mes bent kartą susimąstėme, <strong>kaip</strong><br />
reikia gyventi ten, kur vaikus pažadina ne<br />
švelnus motinos prisilietimas, o bombų<br />
sprogimai, automatų šūviai? Kur vietoje<br />
idiliško peizažo matosi vien sugriauti namai,<br />
išsprogdintos gatvės? Kur vaikai neina<br />
į mokyklą, o ligoniai neguldomi į ligonines,<br />
nes jos tiesiog sugriautos? Kaip gyventi,<br />
kai seserys ar dukros yra išprievartautos,<br />
broliai nukankinti, tėvai nužudyti, o namai<br />
susprogdinti? Ir kai tu pats nežinai- žūsi<br />
šiandien ar rytoj?<br />
Sunku patikėti, kad visa tai vyksta XXI amžiuje,<br />
lyg kokiuose viduramžiuose. Ir ta šalis<br />
yra ne kitoje planetoje, bet ne taip jau<br />
toli mūsų - Šiaurės Kaukaze. O vadinasi ji<br />
ne <strong>kaip</strong> kitaip, o Čėčėnija.<br />
Čėčėnija... Vien tik ištarus šį pavadinimą<br />
pasigirsta kančios, beprasmių žudynių aidai.<br />
Tai daug kartų minėta, aprašyta, iškankinta,<br />
tiek vargo mačiusi tauta. Kodėl<br />
žmonės gimę laisvi lyg ereliai turi būti įkalinti<br />
„narve“, atimant iš jų kalbą, teisiškai<br />
išrinktą prezidentą, tikėjimo laisvę? Negalima<br />
tiesiog užsimerkti ir to nematyti. Aš,<br />
buvusio tremtinio, kovotojo už laisvę anūkė,<br />
negaliu ramiai žiūrėti į tai, kas vyksta<br />
kiek toliau Lietuvos ribų, į tai, <strong>kaip</strong> yra naikinami<br />
ir žudomi nekalti žmonės. Tačiau kol<br />
kas aš galiu kovoti tik žodžiu- tai ir darau.<br />
Užbėgant už akių ir pateisinant jaunuosius<br />
kovotojus, galima pasakyti, kad čėčėnai ne<br />
žudikai, ne teroristai (<strong>kaip</strong> aš nemėgstu šio<br />
žodžio). Jie nenorėjo nužudyti žmonių nei<br />
garsiajame Nord-Ost, nei Beslane. Jie tikėjosi<br />
juos išsaugoti- tai liudija nenuginčijami<br />
faktai. Jie laukė, nors galėjo tai anksčiau<br />
padaryti. Laukė, kol kas nors ateis, sustabdys.<br />
Jie pagrobę žmones neprašė nei pinigų,<br />
nei lėktuvo, nei dar kokių nors materialių<br />
dalykų. Jie prašė tik laisvės. Visiems suprantamos<br />
ir, atrodytų, prieinamos. Na, o<br />
nuožmūs okupantai rusai žmones pirmiau<br />
nunuodijo, po to sušaudė. Į galvas. Žudė<br />
visus. Net ir savus. Ir vadino tai<br />
„sėkminga įkaitų gelbėjimo operacija“. Nie-<br />
Spalis 2007<br />
Aušra (autorės prašymu pavardė nenurodoma)<br />
ko nuostabaus. Tai jiems įprasta. Tai, ką<br />
rusai padarė, yra baisiau net už patį įkaitų<br />
pagrobimą.<br />
Tuo įvykiu čėčėnai nežadėjo padaryti nieko<br />
blogo. Jie tiktai norėjo atkreipti aklo ir kurčio<br />
pasaulio dėmesį į didžiulę, protu nesuvokiamą<br />
tragediją. Į vykdomą mažos, niekieno<br />
neginamos tautos atvirą genocidą. O<br />
rusų tikslas buvo sunaikinti kovotojus kartu<br />
su įkaitais. Žinoma, tai ką darė čėčėnai yra<br />
blogai, tačiau jie tiesiog neturėjo kitos išeities.<br />
Juk jie gyvena ten, kur gyvenimas yra<br />
mirtis. Čėčėnų kovotojai „jaunų širdžių širdžių<br />
kaitria liepsna uždegti laisvės žiburį<br />
norėjo“. Na, o jeigu Čėčėnija, atgaus laisvę,<br />
tai bus laisvė, aplaistyta krauju. Visa<br />
savo esybe mes turime likti su šia nepalaužiama<br />
tauta.<br />
Yra sakoma, jei gali nerašyti - nerašyk, tačiau<br />
aš negaliu nerašyti, kai skauda. Skauda<br />
dėl neteisybės, dėl beprasmių žudynių.<br />
Dėl to, kad pasaulis yra aklas ir kurčias.<br />
Kas pamatys šią tragediją? Kas išgirs nebylų<br />
čėčėnų vaikų riksmą? Kas galėtų sušukti:<br />
„Pasauli, nubusk!“? Kas galėtų sustabdyti<br />
visa tai, kas vyksta? Turime visi atkreipti<br />
dėmesį į šią didžią mažos, tačiau nenugalimos<br />
tautos kovą prieš niekšingus okupantus.<br />
Su neteisybe arba bendradarbiaujama,<br />
arba kovojama. Aš renkuosi antrąjį<br />
variantą. O Jūs? Juk tas, kas mato nusikaltimą,<br />
bet nieko nedaro, kad jį sustabdytų,<br />
pats yra budelis. Aš tik vieną žinau- nesiliausiu<br />
kovoti, kol širdis plaks. Nors kol kas<br />
tai darau tik žodžiu. Juk išgelbėti pasauliui<br />
užtenka, kad kiekvienas, nors ir visiškai<br />
mažas, išdrįstų pradėti.<br />
Minkštos žvaigždės nusileido ir sutirpo ant blakstienų<br />
Orchidėja susminko delne<br />
Vėjas nunešė atodūsį paskutinį<br />
Silpną aidą sustingusį šaltame mūre<br />
Ankstų rytą žvaigždelė aušrinė<br />
Rado Jų žvilgsnį ant sienų tuščių<br />
Auštant auksiniam rytui<br />
Stingsta kraujas ant skruostų šaltų<br />
Buvo viskas ir viskas praėjo<br />
Atgal nebėra kelių nei takų<br />
Rieda krištolo lašelis skruostu<br />
Ar lietaus ar ištirpusių žvaigždžių<br />
Jiems reikėjo lietaus ir saulės<br />
Eiti teko pasirinko sunkiausiu keliu<br />
Visą laiką Jie nebijodamas žengė<br />
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -<br />
Ant suvirpėjusių bežadžių lūpų<br />
Skaitom Laisvės brangiausius žodžius<br />
Ačiū VDU Politikos Mokslų ir Diplomatijos Institutui už visokeriopą paramą
Spalis 2007 10<br />
Sparnai<br />
Šiuo metu nepatikimų valstybių ambicijos,<br />
ypač siekis pasigaminti branduolinį ginklą,<br />
yra viena svarbiausių problemų tarptautinėje<br />
politikoje. Nors daugiausia dėmesio<br />
dabar sulaukia nesukalbamasis Iranas,<br />
kviečiame iš arčiau pažvelgti į kitą šalį, kuri<br />
tobulindama savo branduolinę programą<br />
yra pažengusi gerokai toliau – Šiaurės Korėją.<br />
Šiaurės Korėjos Demokratinė Liaudies Respublika<br />
– rytų Azijos valstybė, jos sostinė –<br />
Pchenjanas. Gyvenojų skaičius yra apie 23<br />
milijonai ir tai viena iš etniškai ir lingvistiškai<br />
homogeniškiausių pasaulio valstybių –<br />
ten gyvena tik labai mažos kinų, japonų,<br />
vietnamiečių ir europiečių bendruomenės.<br />
Po Japonijos pralaimėjimo 1945-aisiais ir<br />
šios šalies kariuomenės pasitraukimo, Sovietų<br />
Sąjunga įvedė savo pajėgas į Korėjos<br />
teritoriją šiauriau 38-osios lygiagretės, o<br />
Jungtinės Amerikos Valstijos – į pietinę pusiasalio<br />
dalį. Abi valstybės nesusitarė dėl<br />
bendro Korėjos administravimo ir kontroliuojamose<br />
teritorijose kūrė ekonomines ir<br />
politines sistemas pagal savo pavyzdį, tad<br />
jau 1948-aisiais pusiasalyje buvo dvi ideologiškai<br />
priešingos vyriausybės. JAV išvedė<br />
savo kariuomenę ir Korėjoje prasidėjo pilietinis<br />
karas. Tik 1953-aisiais buvo pasirašytos<br />
paliaubos, o abi konfliktuojančios pusės<br />
atskirtos demilitarizuota zona, nors jokia<br />
taikos sutartis nėra pasirašyta iki šiol.<br />
Pirmaisiais dešimtmečiais po karo Šiaurės<br />
Korėjos valstybės kontroliuojama ekonomika<br />
augo stebėtinai sparčiai ir iki aštuntojo<br />
dešimtmečio pabaigos buvo laikoma labiau<br />
išvystyta nei Pietų Korėjos. Vis dėlto dešimtajame<br />
dešimtmetyje, daugiausia dėl<br />
Valstybės pristatymas: Šiaurės Korėja<br />
Sovietų Sąjungos žlugimo ir susilpnėjusių<br />
ryšių su Kinija, situacija ėmė sparčiai blogėti.<br />
Maža to, Šiaurės Korėja nukentėjo<br />
nuo rekordinių potvynių, kuriuos sekė tokios<br />
pat katastrofiškos sausros. Trejus metus<br />
trukęs badas nusinešė nuo trijų iki keturių<br />
šimtų tūkstančių žmonių gyvybes,<br />
nors neoficialiai kalbama ir apie du milijonus<br />
mirčių. Reaguodama į ekonomikos problemas<br />
šalies vyriausybė tikėjosi sustiprinti<br />
režimą paskelbdama naują politiką, pagal<br />
kurią visi įmanomi resursai buvo skirti kariuomenei.<br />
Šiaurės Korėja – totalitarinė valstybė. Kim<br />
Il-sung buvo pirmasis ir vienintelis šalies<br />
prezidentas, valdęs ją nuo susikūrimo iki<br />
mirties 1994-aisiais. Tada Kim Il-sung buvo<br />
paskelbtas „Amžinuoju Prezidentu“. Dabar<br />
valstybei vadovauja jo sūnus Kim Jong-il.<br />
Įstatymų leidžiamoji valdžia formaliai priklauso<br />
Aukščiausiajai Liaudies Asamblėjai.<br />
Įvairios tarptautinės žmogaus teisių gynėjų<br />
organizacijos skelbia, jog Šiaurės Korėja –<br />
viena iš labiausiai savo gyventojų teises<br />
pažeidinėjančių valstybių pasaulyje. Pranešama,<br />
jog iki 200000 žmonių laikomi kalėjimuose<br />
ar įkalinimo stovyklose, kuriose pabuvojusieji<br />
liudija kankinimus, badavimą,<br />
prievartavimus, žmogžudystes, medicininius<br />
eksperimentus, priverstinį darbą.<br />
Nors Šiaurės Korėja turi turtingą budistinį ir<br />
konfucianistinį paveldą, šalies įstatymai<br />
draudžia religijos laisvę. Religija šioje valstybėje<br />
yra pakeista Kim Il-sung ir Kil Jongil<br />
asmenybės kultu. Didelė dalis šalies literatūros,<br />
populiariosios muzikos, teatro ir<br />
kino yra skirta šiems vyrams šlovinti. Labai<br />
“Sparnų” komanda:<br />
populiarios Visuotinės Žaidynės. Paskutinės,<br />
pačios didžiausios, vadinosi Arirang ir<br />
vyko du mėnesius šešias dienas per savaitę,<br />
o iš viso jose dalyvavo daugiau nei šimtas<br />
tūkstančių žmonių. Vyko šokių, gimnastikos,<br />
choreografiniai pasirodymai, šlovinantys<br />
Šiaurės Korėją ir Darbininkų Partijos<br />
revoliuciją.<br />
Šiaurės Korėja turi ketvirtą pagal dydį kariuomenę<br />
pasaulyje, manoma, apie 1,2 milijono<br />
karių. Maždaug penktadalis vyrų nuo<br />
17 iki 54 metų yra karinėje tarnyboje. Ši<br />
valstybė pirmauja pasaulyje pagal karių<br />
skaičių tūkstančiui gyventojų. Metinis karinis<br />
biudžetas sudaro penktadalį BVP.<br />
2006-ųjų spalį Šiaurės Korėja atliko savo<br />
pirmąjį branduolinį bandymą. Neoficialiais<br />
duomenimis, ji turi arba gali pasigaminti<br />
šešis ar septynis panašius užtaisus. Vis dėlto<br />
šių metų kovą tarptautinių derybų metu<br />
buvo pasiektas susitarimas uždaryti pagrindinį<br />
branduolinį reaktorių. Mainais už tai<br />
pažadėta 950000 tonų kuro. Atrodo, įtampa<br />
bent trumpam sumažėjo.<br />
Ko galima pasimokyti iš dabartinės Šiaurės<br />
Korėjos situacijos? Dviejų dalykų. Viena<br />
vertus, akivaizdu, kad net ir tokias problemas<br />
<strong>kaip</strong> branduolinio ginklo kūrimas galima<br />
išspręsti derybomis. Tačiau taip pat reikia<br />
pripažinti, kad tai puikus precedentas<br />
kitoms valstybėms, leidžiantis suprasti, jog<br />
susikūrusios grėsmingą ginklą, jos gali būti<br />
traktuojamos <strong>kaip</strong> svarbūs tarptautinės politikos<br />
žaidėjai ir net gauti iš to ekonominės<br />
naudos.<br />
skalpas keliauninkas<br />
S S<br />
Redaktorius: Ignas Kalpokas<br />
Kalbos redaktorė: Gita Argustaitė<br />
Techninis redaktorius: Paulius Andriuškevičius<br />
Redaktoriaus pavaduotojas: Emilis Julianas Kazlauskas<br />
Dėkojame už pagalbą:<br />
Linai Gerulaitytei<br />
S S<br />
Ačiū VDU Politikos Mokslų ir Diplomatijos Institutui už visokeriopą paramą
11 Sparnai<br />
Ispanų dailininko Francisco Goya gyvenimas<br />
– mėgiama rašytojų, filmų kūrėjų<br />
tema. Tai visiškai nėra nuostabu, nes jo<br />
likimo kontrastai, šlovė ir tragedija yra puikus<br />
siužetų šaltinis šimtams menkai vienas<br />
į kitą panašių kūrinių. Goyos temos imasi ir<br />
jo tautietis Carlos Rojas.<br />
Ne tik dailininkas ir ne vien devynioliktasis<br />
amžius atsiduria skaitytojo dėmesio centre.<br />
Atsiranda vietos ir dvidešimtajam šimtmečiui,<br />
ir Sandro, kuris rašo romaną apie Goyą.<br />
Nėra labai originalus ir rašytojo bei jo<br />
rašomo romano herojaus persipynimas,<br />
užtenka prisiminti kad ir tokį literatūros šedevrą,<br />
<strong>kaip</strong> Michailo Bulgakovo „Meistras ir<br />
Margarita“ (ir tai ne vienintleė paralelė, kurič<br />
galima išvesti tarp šių romanų).<br />
Dar vienos svarbios romano temos ieškojimui<br />
mus nuteikia epigrafas, pasiskolintas iš<br />
Jean Jaques Rousseau. Tai du žmonės skirtingais<br />
laikotarpiais valdę Ispaniją: karalius<br />
Carlos Rojas „Žuvusiųjų slėnis“<br />
Karolis IV ir diktatorius Franco. Ir žmonės,<br />
įkalinti karaliaus dvaro intrigose arba vis<br />
artėjančios diktatoriaus mirties nuojautoje.<br />
Anotacijoje leidėjai rašo, kad tai romanas<br />
apie mirtį, „negailestingą it koridos bulius,<br />
netikėtai persmeigiantis ragu toreodorą“.<br />
Galbūt. Nors aš būčiau labiau linkęs pabrėžti<br />
ką kita. Žmones, kurie tą mirtį pasitinka,<br />
tokią hipotezę patvirtina ir pavadinimas,<br />
kuriame „žuvusieji“ akivaizdžiai nurodo<br />
į žmones. Būtent jie yra pagrindinė romano<br />
ašis, jų jau iš anksto pasmerktos<br />
pastangos išlikti, išsikapanoti iš to slėnio<br />
pasirenkant vieną ar kitą pusę. Išlipti, net<br />
jei tam reikėtų perlipti per kitų galvas. Arba<br />
priešingai – susitaikymas su žuvimo neišvengiamybe.<br />
„Žuvusiųjų slėnis“ nėra šviesus romanas.<br />
Toks jis ir negalėtų būti. Tad užkietėjusiems<br />
optimistams jis galbūt ir nepatiks. O<br />
visiems kitiems paskaityti tikrai verta...<br />
Josè Saramago „Rikardo Rejišo mirties metai“<br />
Vargu, ar daug žmonių lengvai išvardintų<br />
bent keletą jiems žinomų portugalų rašytojų.<br />
Nobelio premijos laureato Josè Saramago<br />
knyga „Rikardo Rejišo mirties metai“ šią<br />
išsilavinimo spragą nesunkiai galėtų užpildyti.<br />
Josè Saramago reikia skaityti atidžiai. Ne<br />
vien dėl to, kad jis nepripažįsta jokių skyrybos<br />
renklų, išskyrus kablelį ir tašką, tad<br />
rašo ilgomis ištisinėmis teksto paklodėmis.<br />
„Rikardo Rejišo mities metus“ galima interpretuoti<br />
tikrai ne vienu aspektu. Viena<br />
vertus, tai portugalo, grįžusio į gimtąją šalį<br />
po ilgos emigracijos Brazilijon istorija, o<br />
kartu ir bet kurio namo grįžusio emigranto,<br />
jo bandymo vėl priprasti prie pamirštos, o<br />
kartu ir pasikeitusios aplinkos istorija. Taip<br />
pat ir meilės istorija. Tačiau kieno meilės ir<br />
meilės kam? Meilės Lidijai ar meilės Marsendai?<br />
Ir ar Rejišas tikrai mylėjo kurią<br />
nors iš jų? O kokie iš tikrųjų Marsendos<br />
jausmai? Nė į vieną iš šių klausimų autorius<br />
iki galo neatsako, leisdamas skaitytojui pačiam<br />
susikurti romano veikėjų santykių<br />
mozaiką. Be to, ši siužetinė linija atveria<br />
dar vieną romano aspektą – aiškų luominį<br />
susiskaldymą ketvirtojo praėjusio amžiaus<br />
dešimtmečio Portugalijoje. Rimtai netraktuodamas<br />
išties nuoširdžiai mylinčios Lidijos<br />
vien dėl to, kad ji iš žemesnio socialinio<br />
sluoksnio ir visus jausmus projektuodamas<br />
į, švelniai tariant, labai abejotinus santy-<br />
kius su Marsenda, Rikardas Rejišas turbūt<br />
praranda vienintelį savo šansą būti laimingam<br />
su moterimi.<br />
„Rikardo Rejišo mirties metai“ – romanas<br />
apie Salazaro diktatūros pradžią. Ironiškai<br />
vaizduodamas visuomenės nuotaikas, netylančias<br />
spaudos liaupses ir propaganda virtusį<br />
meną, J.Saramago atskleidžia šios fašistuojančios<br />
diktatūros absurdiškumą. O<br />
kitapus sienos jau galima jausti netrukus<br />
prasidėsiantį Ispanijos pilietinį karą... Galiausiai<br />
tai romanas apie Portugaliją apskritai.<br />
Ir apie Lisaboną, kuri vaizduojama ne<br />
mažiau poetiškai nei viename Wimo<br />
Wenderso filme.<br />
Savotiškai įdomus yra ir romano herojus<br />
Rikardas Rejišas, gydytojas ir poetas, kurio<br />
gyvenimas taip ir lieka mįsle, galima tik<br />
spėti, kad viskas nėra taip paprasta ir nekalta,<br />
<strong>kaip</strong> atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tačiau<br />
ne vien tai intriguoja skaitytoją. Rikardas<br />
Rejišas – vienas iš portugalų poeto Fernando<br />
Pessoa slapyvardžių. Taigi vieno literato<br />
išgalvotas vardas įsikūnija jo kolegos kūrinyje.<br />
Sakytume, nieko ypatingai keista, jei<br />
klajonėse po Lisaboną Rejišo nelydėtų...<br />
pats Pessoa, pakilęs iš kapo, į kurį romano<br />
pradžioje buvo palydėtas.<br />
Taigi savotiška knyga. Kai kas pasakytų,<br />
keistoka. O man ji pasirodė tiesiog įdomi.<br />
Spalis 2007<br />
Skaitytojas skalpas<br />
Jeigu perskaitėte įdomią, intriguojančia, naudingą, įkvepiančią ar erzinančią knygą savo<br />
recenzijas (gali būti labai šališkos) siųskite “Sparnams” - sparnai.info@gmail.com.<br />
Juk nenorite, kad Skaitytojas skalpas uzurpuotų šią skiltį...<br />
Ačiū VDU Politikos Mokslų ir Diplomatijos Institutui už visokeriopą paramą
Spalis 2007 12<br />
Sparnai<br />
Ar manote, kad egzistuoja<br />
masonų ložės? Ar jos daro įtaką<br />
visuomenės gyvenimui? Kodėl?<br />
„Laisvųjų mūrininkų draugijos anaiptol ne<br />
romantikų ar įvairių konspiracijos teorijų<br />
mėgėjų išsigalvojimai. Juk ir garsiosios Vilniaus<br />
universiteto Filomatų bei Filaretų<br />
draugijos kadaise buvo įkurtos pagal tuo<br />
metu ypatingai populiarų masonų sąjūdžio<br />
modelį. Tam tikruose visuomenės sluoksniuose<br />
įsigalėjęs vaizdinys apie pasaulinį<br />
masonų (prie jų dar kažin kodėl dažnai prišliejami<br />
ir žydai) sąmokslą neabejotinai<br />
gimė iš masonų uždarumo ir paslaptingumo<br />
– juk žmogus visada bijo to, ko nepažįsta<br />
ir nesupranta. Be abejo, egzistuoja ir<br />
kitos, į masonus panašios organizacijos,<br />
<strong>kaip</strong> kad Yale‘o studentų slaptoji draugija<br />
„Skull and Bones“, kurios nariais yra JAV<br />
prezidentas George W. Bush ir jo tėvas,<br />
John Kerry bei kiti žymūs ir įtakingi politikai.<br />
Tačiau vargu ar pati slaptoji draugija<br />
rimtai prisidėjo prie šių žmonių iškilimo –<br />
Yale‘ą paprastai baigia gabiausi Amerikos<br />
protai.“<br />
Justas Šireika<br />
„Tai, kas egzistavo kadaise, privalo egzistuoti<br />
ir dabar - jei ne realybėje, tai bent<br />
žmonių sąmonėje. Įtakos kol kas nepastebėjau,<br />
bet dar jaunas esu...“<br />
Tomas Statkevičius<br />
„Yra. Ilgai valdžioje būnantys žmonės sudaro<br />
galimybes kurtis klanui. Paskirti valdininkai,<br />
pareigūnai, už paskyrimus išlieka<br />
lojalūs tiems asmenims, kurie juos paskyrė.<br />
Šią temą būtų galima plėtoti. Manau,<br />
kad masonų ložės daro įtaką visuomenės<br />
gyvenimui.“<br />
Edgaras<br />
Ar manote, kad po rinkimų reali<br />
valdžia bet kokiu atveju lieka<br />
tose pačiose rankose? Kodėl?<br />
„O, taip, kadangi daugelyje valstybių neegzistuoja<br />
geranoriškumo ir tikros demokratijos<br />
principai. Be to, renkamos institucijos<br />
yra tik valdžios ledkalnio viršūnė. Didelę<br />
įtaką priimamiems sprendimams turi ne<br />
renkami, o tos pačios rinktos valdžios skirti<br />
pareigūnai. Todėl nuo renkamosios valdžios<br />
priklausomos hierarchiškos pastovesnės<br />
institucijos kur kas stipriau veikia nuolat<br />
kintančią atstovaujančiąją valdžią.“<br />
Paulius Andriuškevičius<br />
„Jei reikia rinktis tik iš dviejų atsakymų –<br />
taip arba ne – tada renkuosi taip. Nors yra<br />
išimčių. Dažnai rinkimai ir rinkėjų valia<br />
nieko nereiškia, nes renkame partiją, o ji<br />
Forumas<br />
po rinkimų sudaro koaliciją ir valdžioje<br />
atsiduria kiti. Be to, jei reikėtų išsiplėsti,<br />
tai galima kalbėti apie šešėlines vyriausybes<br />
ir „antruosius asmenis“, kurie už virvučių<br />
tampo politikus ir t.t. Mano manymu,<br />
tai ganėtinai platus klausimas.“<br />
Justina Sakalionytė<br />
„Spręsdamas iš dažnai pasitaikančių žmonių<br />
skundų, kad po rinkimų dažniausiai<br />
niekas nesikeičia, o problemos lieka tos<br />
pačios arba pasirodo, kad jų yra daugiau,<br />
negu manyta, prieinu išvadą, kad reali<br />
valdžia po rinkimų išlieka praktiškai nepakitusi.<br />
Nors kita vertus manau, kad atėjus<br />
naujiems politikams arba politikams užėmus<br />
naujus postus, pakinta sprendimų<br />
priėmimo būdas, į problemas žvelgiama<br />
šiek tiek kitu kampu, ir jeigu tas būdas<br />
nėra vien tik savų interesų tenkinimas, tai<br />
leidžia tikėtis pozityvių permainų siekiant<br />
įgyvendinti rinkiminius pažadus arba įsisenėjusias<br />
problemas.“<br />
Vaidas Bielys<br />
„Manau, kad valdžia lieka tose pačiose<br />
rankose. Pirma, esama partijų pozicija<br />
Lietuvoje sudaro tokį įspūdį, jog tai yra<br />
„privatūs klubai“, kurie derasi tik tarpusavyje,<br />
kai turėtų būti priešingai. Antra, tai<br />
yra stipriai eskaluojamas rinkėjų aktyvumo<br />
klausimas, kuris atspindi realios konkurencijos<br />
tarp partijų nebuvimą, o jei nėra<br />
konkurencijos, vadinasi nebijoma ko<br />
prarasti, šiuo atveju – valdžios.“<br />
Jevgenijus Soikinas<br />
Ar manote, kad šiuolaikinėse<br />
demokratinėse valstybėse demokratija<br />
yra praradusi savo<br />
tikrąjį pavidalą? Kodėl?<br />
„Apskritai, būtų gana sunku apibrėžti kas<br />
yra tikroji demokratija, kadangi tai labiau<br />
teorinis, nei empirinis objektas. Demokratijos<br />
suvokimas keitėsi kartu su žmonijos<br />
patirtimi ir skirtingais laikmečiais. Tai, kas<br />
Antikinėje Graikijoje buvo vadinama liaudies<br />
valdžia, šių dienų vakariečiui anaiptol<br />
neprimintų jam įprastos santvarkos. Kalbant<br />
apie dabartinius laikus, nors dalis politikos<br />
ekspertų ir pastebi nežymias demokratijos<br />
silpnėjimo tendencijas tokiose<br />
Vakarų šalyse, <strong>kaip</strong> JAV ar Jungtinė Karalystė,<br />
tačiau, mano manymu, jos dar tikrai<br />
ilgą laiką išliks sektinas pavyzdys bet kuriai<br />
laisvės ir pagarbos savo piliečiui keliu<br />
žengiančiai valstybei.“<br />
Justas Šireika<br />
„Manau, kad taip. Dažnai pavyksta surengti<br />
demokratiškus rinkimus, tačiau ne<br />
visada demokratiškai išrinkti tautos atstovai<br />
valdo demokratiškai. Paradoksalu:<br />
principas demokratinis, o rezultatas – ne.<br />
Dažnai pasitaikantys interesų konfliktai bei<br />
korupcija – pagrindinis stabdis demokratijos<br />
plėtrai. Kol nebus suvokta, kad visuotinė<br />
nauda virsta ir individualia nauda, tol<br />
bus sunku plėtoti demokratines vertybes.“<br />
Marius Jankauskas<br />
„Demokratinėse valstybėse galbūt ne.<br />
Imant pokomunistinio bloko šalis, demokratija,<br />
o tiksliau jos vystymasis, sustojo.<br />
Išorėje ji tokio pat pavidalo, tačiau viduje<br />
išsigimė, o dėl to kyla nusivylimas ja.“<br />
Karolis Dambrauskas<br />
Ar pasitikite žiniasklaidos teikiama<br />
informacija? Kodėl?<br />
„Nepasitikiu. Pasitaiko klaidinančios informacijos,<br />
kad pavyktų sudominti auditoriją.<br />
Televizijos laidose situacijos ne visada būna<br />
tikros, o suvaidintos. Straipsniuose aprašomų<br />
situacijų faktai išpūsti, pernelyg sureikšminti,<br />
teigiama subjektyvi nuomonė.<br />
Kai kurie straipsniai yra užsakomieji.<br />
Eglė Rumrytė<br />
„Pasitikiu žiniasklaidos pateikta pagrindine<br />
informacija, bet nepasitikiu pagrindinės informacijos<br />
pateikimo aplinkybėmis. Pavyzdžiui<br />
tikiu, kad įvyko avarija, bet pati nuomonę<br />
susidarau iš keleto informacijos šaltinių<br />
gautos informacijos apie aplinkybes ar<br />
kas yra kaltas. Aš pritariu teiginiui, kad nėra<br />
dūmų be ugnies.“<br />
Gerda Šmulkštytė<br />
„Pasitikiu, bet ne visa, stengiuosi atsirinkti,<br />
nes žiniasklaidai nėra aktualu viską rašyti<br />
teisingai, daugiau linkstama į intrigą ir konkurenciją,<br />
todėl ir pasitikėjimo lygis nėra<br />
visiškas, jei domiesi įvykiais ir aktualijomis.<br />
Perskaičiusi žiniasklaidos tekstus susidarau<br />
savo nuomonę, o ne pasikliauju žurnalisto<br />
požiūriu.“<br />
Rita Borovskaitė<br />
Pasiūlymus, klausimus ir komentarus<br />
įvairiomis temomis<br />
siųskite<br />
sparnai.info@gmail.com<br />
Įdomiausius jų paskelbsime<br />
Forumo puslapyje.<br />
“Sparnų” komanda visada pasiruošusi<br />
diskutuoti.<br />
Ačiū VDU Politikos Mokslų ir Diplomatijos Institutui už visokeriopą paramą
Change language