Zeldynu naudojimo tvarkymo ir apsaugos reglamentavimas - 1

III. ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ3. Druskininkų miesto istorinė raidaDruskininkų m. istorinė dalis reikšminga senųjų Lietuvos kurortų urbanistikos,architektūros ir istorinio palikimo prasme. Skirtingi mecenatų skonio, išprusimo, tautiškumopavyzdžiai atsispindi XIX a. - XX a. miesto plano struktūroje ir atskirų vilų bei gydyklųarchitektūroje. Druskininkų savitumą iliustruoja landšaftinė situacija - buv. senoji gyvenvietė prieDruskinio ežero sujungta tiesioginiu keliu su gydyklomis prie Nemuno upės ir aplinkinė miškųvietovė, dabar tapusi miesto parku. Kurorto istorijos tyrinėtojai mano, kad Druskininkųgyvenvietė buvo žinoma jau XIII a., kai lietuviai kovojo prieš Kryžiuočių ordiną. Nemuno irRatnyčios upių santakoje stovėjusi gynybinė pilis. Pirmas iki šiol žinomas rašytinis šaltinis,minintis Druskininkus, yra Lietuvos Metrika. Joje rašoma, jog 1596 m. Druskininkų kaimasatiduotas Pervalko dvaro valdytojui ponui Voropajui. Vietovės vardas susijęs su druska.Druskininkas - asmuo, vertęsis druskos gamyba, pardavimu, pristatymu. Jau labai seniai čiatryško mineralinių druskų turinčios versmės. Šaltinių gydomąja galia pirmieji įsitikino vietiniaikaimiečiai. Jie pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos panemunės šaltinius greičiau išgyjažaizdotos kojos. Dėl to apie XVII- XIX a. pr. apsukresni druskininkiečiai pradėjo „gydyti“. XVIIIa. ypač išgarsėjo liaudies gydytojų Sūručių (Sūrmiečių, Suraučių) dinastija. 1789 m.Druskininkais susidomėjo Gardine vykusio Seimo nariai. Jų paskatintas, vietovę aplankėLietuvos - Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Apie 1790 m. jo įsakymu rūmųgydytojas pradėjo tirti Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes ir 1794 m. birželio20 d. dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove. Tačiau tikru kurortu Druskininkai tapopo universiteto profesoriaus I. Fonbergo 1835 m. išspausdintų Druskininkų šaltinių mineraliniovandens cheminės sudėties tyrimų. Pateikus duomenis carui Nikolajui I, gautas leidimas 1837metais vystyti Druskininkuose kurortą, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikėnuo šimtmečio pradžios. 1838 m. pastatyta 14 vonių gydykla, kuri 1840-1841 m. praplėsta iki 50vietų. Šią gydyklą 1894 m. sunaikino gaisras. Po gaisro buvo pastatyta dar didesnė mūrinėbalneologinė 150 vietų gydykla. 1841 m. įsteigta Druskininkų Gydytojų draugija, kurios tikslasbuvo gerinti ir plėsti Druskininkuose kurortinį gydymą. Gydytojo K.Volfgango pastangomis1844 m. Gardine pradedamas leisti žurnalas „Druskininkų šaltinių undinė“. XIX a. pabaigojeDruskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų. Per PirmąjįPasaulinį karą Druskininkai labai nukentėjo. Nors 1923 m. pavasarį oficialiai atidarytas pirmaskurortinis sezonas po karo, tačiau kurortas atkurtas tik 1930 metais, iniciatyvą perėmus Lenkijoskrašto bankui: padaryta keletą naujų gręžtinių šaltinių, sparčiai augo besigydančiųjų skaičius(1930 m. buvo 7900, o 1937 m. jau 11000 ligonių), pastatyta daug naujų vilų. 1924-1939 m. buvoypač populiarus gydytojos E. Levickos gydymo saule, oru ir judėjimu parkas („Zakladlecznicznego stosowania slonca, powietrza i ruchu“). Parke veikė vyrų. moterų ir vaikų sektoriai.Po Antrojo Pasaulinio karo. 1951 m., parko atkuriamuosius darbus pradėjo bei toliau taikėgydomosios kūno kultūros gydymo metodikas Karolis Dineika. Sovietmečiu kurortoinfrastruktūra buvo pritaikyta masiniam SSSR žmonių gydymui. Tuo metu veikė 10 sanatorijų,buvo pastatytos mineralinio vandens ir gydomojo purvo bei fizioterapijos gydyklos, per metusilsėdavosi apie 400.000 žmonių. Druskininkus garsina ne tik unikalios gamtos versmės, bet irpasaulinę šlovę pelnę menininkai. Čia kūrė dailininkas ir kompozitorius M.K.Čiurlionis, gimėįžymus skulptorius modernistas Žakas Lipšicas (Jacąues Lipchitz). Druskininkų savivaldybės irjos apylinkių gamtinius išteklius sudaro vandens telkiniai ir jų pakrantės, rekreaciniai miškai ir© doc. dr. R. Prapiestienė, 2012 313/385