Zeldynu naudojimo tvarkymo ir apsaugos reglamentavimas - 1

augančiuose šviesiuose sausuose pušynuose ir smėlynuose. Didelės įtakos šios rūšiespopuliacijoms turi tinkamų buveinių mažėjimas dėl žmonių veiklos ir ūkininkavimo pokyčių.Prie vėjalandės šilagėlės nykimo prisideda svetimžemių rūšių invazija ir tiesioginis augalųnaikinimas: žiedų skynimas ir subrendusių augalų kasimas, siekiant juos perkelti į gėlynus arbaparduoti kaip dekoratyvinius augalus;13.4.3. Europoje pelkinė uolaskėlė yra labai sparčiai nykstanti rūšis. Daugelyje šaliųišlikusios tik izoliuotos negausios jos populiacijos. Šalyje tikslių pelkinės uolaskėlės populiacijųvertinimų iki šiol nėra, todėl nežinoma, kokį plotą jos užima ir kiek iš viso išlikę individų.Preliminariai įvertinus rūšies populiacijos dydį šalyje, manoma, kad ją sudaro maždaug 5 000-8000, bet ne daugiau kaip 10 000 individų. Didžiausią grėsmę pelkinės uolaskėlės populiacijomsLietuvoje kelia mažėjantys tinkamų buveinių plotai, pažeistų buveinių sukcesiniai pokyčiai,buveinių suskaidymas ir izoliacija, vandens lygio buveinėse pokyčiai, dirvožemio sudėtiespokyčiai, maža genetinė įvairovė ir kryžminimosi stoka, nepakankama apsauga;13.4.4. vertinant europinę pūslėtosios aldrūnės populiaciją galima teigti, kad Europojerūšis išlikusi daugiau nei 50 vietovių. Lietuvoje pūslėtosios aldrūnės populiacija yra vienadidžiausių Europoje, ją sudaro apie 110000 individų. Gausiausia ir didžiausia populiacija yraRūžo ežere. Didžiausią grėsmę rūšies populiacijoms Lietuvoje kelia tiesioginės arba netiesioginėsžmogaus veiklos sukelti vandens telkinių savybių pokyčiai. Svarbus veiksnys - vandens tarša,pakeičianti buveinę. Nemažos įtakos pūslėtosios aldrūnės nykimui turi pelkių sausinimas. Daugaugalų sunaikinama vandens telkiniuose žūklaujant tinklais pramoniniu būdu bei plaukiojantvaltimis;13.4.5. Lietuvoje peri tik 600-800 juodųjų gandrų porų. Jų populiacija mažėja.Populiacijos mažėjimo priežastys: su rūšies apsaugos poreikiais nesuderintas miško naudojimas,miško kelių tiesimas, hidrologinio režimo kitimas (tiek mitybinių teritorijų, tiek gyvenamųjųmedynų nusausinimas), trikdymas perėjimo sezono metu balandžio-liepos mėn. (grybavimas,uogavimas, miško sodinimas, jaunuolynų ugdymas arti lizdų), plėšrūnų įtaka;13.4.6. mažosios žuvėdros perimvietės smėlėtose Nemuno salose, Visbarų žuvininkystėsūkyje bei Kretuono ežero saloje yra vienintelės Lietuvoje. Dėl perimviečių stokos šios rūšiespopuliacija yra nykstanti. Šiuo metu mažųjų žuvėdrų populiacija Lietuvoje yra vertinama 150-200 porų. Pagrindinė grėsmė rūšies išlikimui kelia buveinių užaugimas, perinčių paukščiųtrikdymas laivybos sezono metu ir plėšrūnų įtaka;13.4.7. meldinė nendrinukė šiuo metu nyksta visoje Europoje. Lietuvoje šie paukščiainyksta dėl jų buveinių (ekstensyviai ganomų ar šienaujamų viksvinių pievų) užaugimo krūmais irnendrėmis ir kintančio hidrologinio režimo. Žinoma, kad Lietuvoje jos peri tik 3 teritorijose;13.4.8. Lietuvoje gyvena tik apie 400 kurtinių. Jų populiacija daugiausia mažėja dėl surūšies apsaugos poreikiais nesuderinto miško naudojimo (kirtimo) greta tuokviečių ir veisimosivietose, trikdymo (rekreacija, grybavimas, uogavimas tuokvietėse ir gretimose teritorijose,medžioklė tuokvietėse ir jų apsaugos zonose), plėšrūnų gausos;13.4.9. ekspertų vertinimu, Lietuvoje gali perėti 200-300 stulgių porų. Pagrindinės šiosrūšies nykimo priežastys yra buveinių užaugimas krūmais ir medžiais dėl per mažo šienavimo arganymo intensyvumo, hidrologinio režimo pokyčiai susiję su sausinimu, intensyvi ūkinė veikla(teritorijos suarimas, apželdinimas mišku ir kt.), trikdymas ir gausios plėšrūnų populiacijos;13.4.10. spartus kūdrinio pelėausio populiacijos mažėjimas tiek Europoje, tiek ir visamejo areale, kelia didelį susirūpinimą. Lietuvoje gyvenantys kūdriniai pelėausiai net ir žiemaineišskrenda į šiltesnius kraštus žiemoti. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų žiemaviečių mažėjimas(požeminių statinių pertvarkymas, temperatūrinio režimo keitimas juose, intensyvėjantistrikdymas ir plėšrūnų įtaka žiemavietėse), tinkamų, istoriškai susiformavusių jauniklių išvedimo© doc. dr. R. Prapiestienė, 2012 233/385