Untitled - Lietuvos kariuomenė - Krašto apsaugos ministerija

Dagtiniai ir ratukiniai šautuvaidanų kariuomenę. 1611 m. valdyti pradėjęs Gustavas II Adolfas jau po keleriųmetų, po 1617 m. taikos sudarymo su Rusija, pradėjo esminį kariuomenėsreorganizavimo darbą, atvėręs ir naujas muškietų ugnies organizavimo galimybes.Muškietininkai buvo apginkluoti lengvesnėmis, maždaug 5 kg svėrusiomismuškietomis, pradėjo naudoti popierinius šovinius su tiksliai atseikėtu parakokiekiu ir kulka. Taigi lengvesnes ir patogesnes muškietas buvo galima užtaisytikur kas greičiau nei iki tol. Šaudymo iš muškietos greitis išaugo iki vieno šūvioper minutę (anksčiau siekdavo 1 šūvį per 2–3 minutes). Naują švedų pėstininkųbatalioną (šved. firfenlein – šaudymo arba ugnies linija) turėdavo sudaryti408 kariai – 216 pikinerių ir 192 muškietininkai. Be to, dar 96 muškietininkaibatalionui turėdavo būti priskiriami papildomai. Trys ar keturi batalionaisudarydavo brigadą, kurios sudėtyje veikdavo operacijos metu ir mūšio lauke.Batalioną sudarantys kariai kautynėms rikiuodavosi šešiomis eilėmis. Pikinieriaiišsidėstydavo bataliono centre, o į dvi vienodas dalis padalinti muškietininkai– bataliono flanguose. Muškietininkų išsidėstymas pikinierių atžvilgiu galėdavokeistis priklausomai nuo frontalinės ar flankuojančios ugnies poreikio arbapikinierių užtikrinamos apsaugos gresiant tiesioginiam susidūrimui su priešu.Toks kovinės rikiuotės pertvarkymas leisdavo sukoncentruoti fronte (rikiuotėspriekyje) itin didelį šaunamųjų ginklų kiekį. Švedų kavalerijos puolimą šūviaisparemdavo specialiai tam skirti muškietininkai ir dragūnai. Muškietomis irpulkų artilerijos pabūklais priešininkui per trumpą laiką būdavo suduodami ikitol nematyto galingumo smūgiai. Naująją taktiką Gustavas II Adolfas išbandė1617–1629 m. kariniuose veiksmuose. Iš pradžių ją panaudojo prieš Lietuvoskariuomenę Livonijoje ir Kurše, o vėliau ir prieš lenkus Prūsijoje.1630 m. į Trisdešimtmetį karą tiesiogiai įsitraukusios Švedijos kariuomenė,nepaisant nuožmaus pasipriešinimo, demonstravo naują parakinių šaunamųjųginklų ugnies taktiką, bemaž tiesiogine to žodžio prasme iššaudydama ŠventosiosRomos imperijos pajėgas, kurias galutinai įveikdavo kavalerija ir pėstininkai,puolantys šaltaisiais ginklais. Muškietų ugnies organizavimui ypač svarbu buvotai, kad didžioji dalis negilią švedų bataliono liniją sudarančių karių galėdavodalyvauti kautynėse tuo pat metu. Didžiulių tercijų gilumoje stovintys kariai,negalintys paremti rikiuotės priekyje besikaunančių ginklo brolių nei muškietųšūviais, nei šaltųjų ginklų dūriais ir kirčiais, likdavo tik pasyvūs mūšio stebėtojai,kartais negalėdami įsitraukti į kovą net ir lemtingu metu. Nepaisant kai kuriųšvedų nesėkmių, tokių kaip 1634 m. Niordlingeno (Nördlingen) mūšis, Habsburgųkariuomenė patirdavo vieną pralaimėjimą po kito. Švedų muškietininkaitaikydavo ir kontrmaršo, ir šaudymo galingomis salvėmis taktiką. Tuo pat metugalėdavo šauti viena arba dvi ilgos bataliono muškietininkų eilės, o kiek vėles-48