Untitled - Lietuvos kariuomenė - Krašto apsaugos ministerija

Dagtiniai ir ratukiniai šautuvaikairiuoju ir dešiniuoju rikiuotės šonais atsitraukdavo į rikiuotės galą užtaisytisavo muškietų. Tą patį veiksmą atlikdavo ir visos likusios eilės. Kuomet iššaudavopaskutinės eilės muškietininkai, už jų jau stovėdavo pirmos eilės muškietinkai,rankose laikydami šauti parengtus ginklus. Kontrmaršą galima buvo atlikti netik į priekį, bet ir atgal ar į šoną. Kad būtų atlikti visi kontramaršą sudarantyspersirikiavimo veiksmai, kariai turėjo būti gerai pasirengę. Ši taktika paskatinokariuomenėse įdiegti privalomą rikiuotės rengimą, lavinantį karių greitį, veiksmųsklandumą, įgūdžius. Be to, rikiuotės rengimas stiprino karinę discipliną. Europojeatsirado tam tikri pėstininkų muštro ypatumai. Pavyzdžiui, pagal olandų muštrąmuškieta šūviui būdavo paruošiama pagal penkiasdešimt privalomų komandų,iššaunat kartą per 2–3 minutes. Ne tokia formalizuota forma kontrmaršo, arbakarakolės, taktika kuriam laikui įsigalėjo ir pistoletais, arkebuzomis bei karabinaisginkluotoje Vakarų Europos šalių kavalerijoje.Patobulinti rankiniai parakiniai šaunamieji ginklai labai pakeitė kovinętaktiką visos kariuomenės mastu. XVI a. pėstininkai šauliai buvo laikomi papildomajėga, turinčia remti mūšyje pagrindinį vaidmenį atliekančius pikėmisir alebardomis ginkluotus karius. Arkebuzininkai supdavo pikinierių kolonas,kautynėse apšaudydavo priešininką, o lemtingo pikinierių puolimo metu išsidėstydavojų flanguose ir užnugaryje. Tačiau net ir garsiosiose ispanų tercijose(ispan. tercios, angl. tercios, rus. терции) šauliai sudarydavo apie pusę visų karių.Tercijos centre išsidėstydavo apie 1600 pikinierių, kuriuos 7–8 eilėmis juosdavoapie 1400 arkebuzininkų. Tercijos kampuose išsidėstydavo „rankovės-bastionai“ –dar po 50 muškietininkų, kurių užduotis buvo ginti rikiuotės kampus nuo priešokavalerijos atakų. Trumpai valdžiusio Švedijos karaliaus Eriko XIV (1560–1568)organizuotą pėstininkų kovinę rikiuotę sudarydavo centre rikiuojami pikinieriaibei alebardininkai (225 žmonės) ir jiems iš dešinės ir kairės trimis eilėmis išsidėstęmuškietininkai (po 15 žmonių kiekvienoje eilėje). Vėliau šią rikiuotę tobulinoNyderlandų štathalteris, Nasau grafas Morisas Oranietis (1567–1625). Olandųpėstininkų rikiuotės stiprioji pusė buvo geras muškietininkų ugnies organizavimaspanaudojant kontrmaršą. Olandų patobulintam kontrmaršui buvo reikalingi geraiparengti kareiviai ir tinkamai apmokyti, šaudymui turėdavę vadovauti puskarininkiai.Stiprėjant muškietininkų ir artilerijos ugniai pikinierių galimybės nulemtimūšio baigtį pikių ir kitų šaltųjų ginklų smūgiais mažėjo.Dar XVI a. prie rankinių parakinių šaunamųjų ginklų gamybos srityjepirmaujančių Europos kraštų prisijungė Prancūzija, Anglija, Ispanija ir Nyderlandai(tiek Jungtinės provincijos, tiek Pietiniai Nyderlandai). XVI a. antrojojepusėje–XVII a. stambiais gamybos centrais tapo Paryžius, Londonas, Amsterdamas,Antverpenas, Madridas. Prancūzijoje ilgainiui iškilo Sedanas, Orleanas39