Untitled - Lietuvos kariuomenė - Krašto apsaugos ministerija

Dagtiniai ir ratukiniai šautuvaiįvardijamų karių grupė, kurios išskyrimo iš pėstininkų priežastimi turėjęs būtijų priklausymas valdovui ir su tuo susijusios prievolės. 1567 m. J. Chodkevičiuibuvo leista pasamdyti 400 šaulių tarnybai Livonijoje. Rašytiniai šaltiniai nušviečiapadėtį ir Lietuvos kavalerijoje. Tų pačių 1567 metų surašymo duomenimis,Oršos seniūno Filono Kmitos Čarnobylskio (Filon Kmita Czarnobylski) husarųvėliavoje, sudarytoje iš 140 husarų ir 60 kazokų, paminėtas nedidelis rankiniųšaunamųjų ginklų kiekis: įprastą vėliavos husarų ginkluotę papildė 16 arkebuzų.Vėlgi tų pačių metų Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro vėliavos sąraše iš beveik280 husarų paminėti 6 ginkluoti arkebuzomis (reikiama manyti, ratukinėmis),tuzinas jų palaikymui skirtų vokiškai ginkluotų ir ekipuotų arkebuzininkų ir 120rankiniais šaunamaisiais ginklais (greičiausiai dagtinėmis arkebuzomis) ginkluotųpėstininkų 11 . Didelę kariuomenei reikalingų rankinių šaunamųjų ginklų dalįį LDK teko įvežti iš svetur. Tačiau, kaip akivaizdžiai rodo 1579 m. Lenkijoskariuomenei skirtų šautuvų ir parakinių pirkimo atvejis, kariuomenės poreikiusatitinkantys ginklai nemažais mastais buvo gaminami ir LDK sostinėje Vilniujebei, tikėtina, jau nuo šio šimtmečio pradžios, didikų Radvilų įmonėse.XVI a. ilgavamzdžiai šaunamieji ginklai jau buvo gerai žinomi, plačiainaudojami kariniais tikslais ir Maskvos valstybėje. Jie buvo įvežami iš Europosir gaminami vietoje. Čia susiklostė vietinės šautuvų gamybos tradicijos, atsiradokai kurių konstrukcijos ir dalių formos ypatumų. Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėjeir iš jos kilusioje Rusijoje ankstyvajam lygiavamzdžiam dagtiniamšautuvui prigijo pavadinimas piščialė (rus. пищяль) 12 . Aptariamuoju laikotarpiutaip buvo vadinama (rusiškoje literatūroje ir dabar tebevadinama) arkebuzaarba jai tipologiškai artimas šautuvas ir kiek vėlesnis ilgavamzdis ginklas 13 .XVI a. pradžioje Maskvos kariuomenėje jau egzistavo nauja pėstininkų rūšis –vadinamieji piščialnikai, t. y. piščialėmis ginkluoti kariai. Tiesa, būta ir raitųjųpiščialnikų 14 . Išliko žinia apie tūkstančio valstybės piščialnikų (пищяльниковказенных) siuntimą iš Maskvos į Pskovą 1510 m. Vėliau piščialnikus išruošdavoPskovas (1513 m. – tūkstantį), Naugardas (1545 m. – tūkstantį pėsčiųjų ir11Kariuomenės sąrašuose arkebuzomis buvo įprasta vadinti šių ginklų variantą su ratukinėmisspynomis. Tuo tarpu „rusznicy“, kaip ir ankstesniais atvejais, turėjo reikšti dagtinį šiuo laikotarpiuarkebuzą turėjusį atitikti ginklą.12Termino piščialė reikšmė buvo plati. Tas pats žodis reiškė ir lengvuosius rankinius šaunamuosiusginklus, ant lafetų esančius arba ant sienos fiksuojamus tvirtovinius šautuvus, ir artilerijos pabūklus.Rankinis šaunamasis ginklas (rankinė piščialė) taip pat buvo vadinamas „ручница“, „самопал“.Pavadinimas „piščialė“ kilo iš senojo slavų žodžio, reiškusio dūdą, švilpynę.13Vėlesniais laikais piščiale galėjo būti įvardijama ir muškieta.14Sprendžiant iš ginkluotės ir tuometinės taktikos ypatumų, raitieji piščialnikai naudodavo žirgusžygyje, o kaudavosi pėsti.25