Čičinsko kalnas

Rinko ir maketavo UAB "Darsna"Der Cicinskashügel in Upyte gehört zu denbekanntesten Kulturdenkmälern des Landes. Er istarchäologisch und historisch besonders wertvoll, vonLegenden umwoben und stellt einen wichtigenBestandteil der hiesigen Landschaft dar. Der ca. 3 Hagroße Hügel mit steilem Abhang (6-5 m hoch) ist mitBäumen bewachsen. Im Hügel befindet sich eine 6 mtiefe Höhlung.Seit dem XIII Jh. bis XVI Jh. war hier dasZentrum des Landbesitzes Upyte, es wurde in Schriften1254 erwähnt. Im XIV Jh. ist in dieses Land einige MaleSchwertbrüderorden einmarschiert. DerChronikschreiber Hermann Vartberge berichtet vondurch Schwertritterrorden verheerte, nahe Upytegelegenen Ortschaften Molainiai, Nevezininkai,Vaisvilciai. Als die Kämpfe mit Schwertrittern zu Endewaren, hat die Burg Upyte ihre schützende Bedeutungeingebüßt. Eine Zeitlang war hier ein Adelgefängnis,später wurde die Burg vernachläßigt. Im XVI Jh. wurdePanevezys zum Bezirkszentrum.Upyte hat eine ruhmreiche Geschichte, aberihren besonderen Ruf verdankt es der Sage über denWüstling Cicinskas. Die Sage bezieht sich auf wahreTatsachen: im XVI Jh. lebten hier Adelige Sicinskai. ImXVII Jh. hatte einer von dieser adeligen FamilieVladislovas Sicinskas wichtige Funktionen bei derGemeinde Upyte. 1652 hat er den Gebrauch vom Rechtliberum veto genommen und das Warshava Sejmauseinandergetrieben. 1655 hat er in Kedainiai denVertrag mit Schweden unterschrieben. Aus diesemGrunde wurde er beim polnischen Adel verhaßt.Sicinskai waren Anhänger von Radvilos, sie warenReformatoren, wofür V. Sicinskas durch die katholischeKirche verflucht wurde. Noch im XIX Jh. wurde in derKirche in Upyte die Mumie von irgendwelchem Herrnaufbewahrt. Alle diesen Tatsachen waren Veranlassungfür die Sage über den eingestürzten Hof. Sicinskai sindim XVIII ausgestorben. Sie sind nur in Sagen geblieben.Der Name wurde zu Cicinskas geändert. Diese Sage isteine der bekanntesten im Volk. Über Cicinskas habenbekannte Dichter A. Mickevicius, Maironis, V.Misevicius gedichtet.© P.Juknevicius© Isleido Krekenavos regioninio parko direkcijaTirazas 100 egz.

Čičinsko kalnas/ Čičinsko puikų dvarąNuo Mitriūnų ir LenčiųSuvažiavę duoda garąDaug bajorų, daug svečių...MaironisKur dabar Čičinsko kalnas, seniau buvo balaVešėta. Ta bala prigulėjo dideliam ponui Čičinskui. Jisbuvo labai nedoras, savo žmones labai kankindavo. Jisužsigeidė pasistatyti rūmus toj baloj ir liepė savobaudžiauninkams sunešti po rieškutes žemių kalną.Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio Čičinskaspasistatė sau didelius gražius rūmus.Tas Čičinskas liepdavo žmogui įlipti į medį irkukuoti, o jis į jį šaudydavo. Jis turėjo daugybę šunų.Būdavo paima iš maitinančios moteriškės kūdikį, užkišauž suolo, sutreškia, o šuniuką liepia žindyti. Čičinskasraitas įjodavo į bažnyčią, o nuo žvakės prie altoriausužsidegdavo papirosą. Vieną kalėdų rytą jis susibarė supačia. Čičinskas tarė pačiai:- Kad tu nueitum skradžiai žemę!Pati jam atsakė:-O kad tave perkūnas nutrenktų!Kai jis jojo į bažnyčią, perkūnas jį pykšt ir užmušė.Dvaras ėmė skęsti ir skendo septynerius metus. Visustuos septynerius metus girdėdavo žmonės gaidžiusgiedant, jaučius baubiant. Toje vietoje, kur buvo rūmai,dabar yra dvi kūdros.Kai Čičinską perkūnas užmušė, jį norėjopalaidoti, bet žemė jo nelaikė, vis išmesdavo ant viršaus.Tik po daugelio metų jį užkasė.Kai milžinai gyveno. -V. 1983. P. 49-50Upytės piliavietė, vadinama Čičinsko kalnu yravienas reikšmingiausių Panevėžio krašto ir Krekenavosregioninio parko kultūros paminklų. Piliavietė saugomakaip archeologinis paminklas, bet ji turi ir istorinę vertę,yra neatsiejama kraštovaizdžio dalis, garsi padavimais.Pati piliavielė nėra išvaizdi. Tai 3 ha plotąužimanti kalva su stačiais, 4 - 5 m aukščio šlaitais. Kalvosviršuje išlikęs apie 450 m ilgio ir 1,5-2,5 m aukščiopylimas. Kalno šiaurės rytinėje dalyje yra 85 x 25 mdydžio ir 6 m gylio įdubimas. Kalva apaugusi medžiais.Piliavietė archeologų netyrinėta, tik 1997 mIstorijos instituto archeologė dr. S.Urbanavičienė ištyrėšiaurinėje dalyje suardyto pylimo vietą.Piliavietės tvarkymu rūpinasi Upytės seniūnija,Krekenavos regioninio parko direkcija.Manoma, kad XIII - XVI a. čia buvo Upytėsžemės centras. Upytės žemė istoriniuose šaltiniuosepirmą kartą paminėta 1254 m. Gausiai žinių apie Upytępateikė Livonijos kronikininkas Hermanas Vartbergė,aprašydamas kalavijuočių žygius į šį kraštą XIV amžiuje.Minimos riterių nuniokotos netoli Upytės buvę vietovės:Molainiai, Nevėžninkai, Vaišvilčiai. Kronikininkas niekonerašo apie Upytės pilies puolimus. Matyt, geraiįtvirtintą pilį riteriai aplenkdavo.Pasibaigus kovoms su Livonija, Upytė nebetekosavo gynybinės reikšmės. XVI a. ji centro vaidmenįužleido geresnėje geografinėje vietoje besikuriančiamPanevėžiui. Upytės vardas dokumentuose dar rašomasiki 1840 m.Upytės pilis buvo apleista. Kurį laiką čia dar buvobajorų kalėjimas, o apskrities centrui persikėlus jPanevėžį - ji palikta likimo valiai.Labiau nei savo istorine praeitimi Upytė išgarsėjolegenda apie nedorą poną Čičinską. Nedorėlis Čičinskas- bene populiariausias personažas lietuvių padavimuose.Per daugiau kaip šimtą metų šis padavimas užrašytas net26 kartus. Padavimą savo kūriniams panaudojoA.Mickevičius, Maironis, V.Misevičius.Nuo XVI a. pab. Upytėje apsigyveno bajoraiSicinskiai. Labiausiai išgarsėjo šios giminės atstovasVladislovas Sicinskis, kai jis pasinaudojęs liberum vetoteise 1652 metais išardė Varšuvos seimą. Turėjo jis įvairiųpareigų ir Upytės paviete. Būdamas Radvilų šalininkas,jis 1655 m. pasirašė garsiąją Kėdainių sutartį su švedais.Suprantama, kad už tokius šio žmogaus darbus joneapkentė lenkų bajorija, o kadangi VSicinskis buvoreformatas, jį prakeikė ir katalikų kunigai. Upytėsbažnyčioje dar XIX a. buvo kažkoks sudžiūvęs lavonas,kuris tik 1865 metais generalgubernatoriaus įsakymubuvo palaidotas. Iš visų šių faktų vėlesniais amžiaissusidarė padavimas apie piktąjį poną. Tik Sicinskislietuvinant virto Čičinsku. Kalne esantis įdubimas davėpagrindą pasakojimams apie prasmegusį dvarą.Sicinskių giminė išnyko XVIII a., išmirusvyriškajai šeimos linijai.Pagrindinė literatūra apie Čičinsko kalną:1. Juknevičius P. Čičinsko kalnas. Kn.: Kaimų istorijos.T.l. 1995. P.145-146.2. Juknevičius P. Dar kartą apie Upytės piliavietę //Kultūros paminklai. -V. 1996. Nr.3. P.3 - 5.3. Jurginis J. Upytės pilis ir Čičinsko dvaras. Kn.: Tėvynėspažinimas. K. 1989. P.157-167.4. Kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimai. -V.1970.P.152-156.5. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T.2. -V. 1991. P.582 - 586.6. Kunskas R. Paleogeografijos pastabos apie Nevėžiolygumą ir Upytės apylinkę. Kn.: Upytė. -V. 1986. P.7 - 20.7. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. T.2. -V.1975. P.154.8. Matekūnaitė A. Ar Čičinskas buvo nedorėlis //Knygnešys. 1991. Nr.l. p.32 - 33.9. Tarasenka P. Lietuvos piliakalniai. -V. 1956. P.90.10. Žaliukas E. Čičinskas: faktai paneigia legendas //Aukštaitijos rytas. 1992birž.28.