Krašto paveldas – 7 - Panevėžio rajono savivaldybė

Panevėžio rajono savivaldybės administracijaPanevėžio miesto savivaldybės administracijaDaugyvenės kultūros istorijos muziejus - draustinisKrašto paveldas – 7Konferencijos,skirtos Tarptautinei kultūros paminklų apsaugos dienai paminėti,pranešimų tezės2007 m. balandžio 20 d.Panevėžys 2007

UDK: 719(474.5)(063):903Kr 88© Panevėžio rajono savivaldybės administracija© Panevėžio miesto savivaldybės administracija©Daugyvenės kultūros istorijos muziejus – draustinis

Panevėžio legendinė praeitisLoreta PaškevičienėKalbėdami apie Panevėžio praeitį dažnai prisimename legendą,pasakojančią apie kairiajame Nevėžio krante, prie Sirupio santakos,kalnelyje buvusią pagonišką šventyklą, kurią sudaužė ir aukuro akmenį įNevėžį įstūmė iš Žemaitijos grįždamas Vytautas. Tarpukario spaudoje J.Sakalas teigia, kad dar 1410 m. „.. kai Vytautas su Jogaila pradėjokrikštyti Žemaičius ir naikinti paskutines žinyčias, ši romuva buvosugriauta...“. Kaip to meto spaudoje rašė vyskupas K. Paltarokas, prieššimtą metų kalnelis buvo apjuostas 1,5 - 2 m. aukščio žemės pylimu irapaugęs žole. Jo viduryje buvo aikštelė, kurią nuolatos darkė gyventojai,imdami žemes visokiems miesto reikalams. Kalnelyje gyveno kriviųkrivaitis, kuris, tekant saulei, persikėlė į Truskavos miškus ir mirėOkainių kaime. Piliakalnio požymius turėjusi kalva sunaikinta XIX a.pirmoje pusėje. Galutinai kalva nukasta statant žydų gimnaziją XX a.(dabar toje vietoje Panevėžio apygardos teismas). J. Kozakevičius„Amžiaus kronikoje“ pastebėjo, kad nukasant kalnelį nebuvo rastąpelenų, anglių ar kitokių žmonių veiklos pėdsakų.Šią gražią legendą patvirtino kraštotyrininkas J. Atkočiūnas,teigdamas, kad matė šį legendinį akmenį ir 1959 m. parašė žymiamarcheologui P. Tarasenkai. Archeologas atsakė, kad žinių apie akmenįneturi ir liepė jo neliesti, kol neapžiūrės archeologai, istorikai. J.Atkočiūnas pasakojęs, kad akmuo dingo, dar nepradėjus tvarkytiSenvagės. R. Matulis, remdamasis šiomis žiniomis ir B. Mažylio laišku1990 metais išleistoje knygoje „Istoriniai akmenys“ tą akmenį įrašė įaukojimo akmenų sąrašą..Istorinių ir archeologinių įrodymų, kad apleistame piliakalnyjegalėjo būti įrengta pagoniška šventovė, nepakanka. Bet visiškai atmestitokios versijos taip pat nereikėtų. Juolab, kad yra nuorodų į Nevėžyjenuskandintą akmenį – aukurą. Bet akmuo nesurastas. Šiuo klausimu yrarašę mūsų istorikai P. Juknevičius, L. Kaziukonis ir kiti. P. Juknevičiusyra pateikęs duomenų apie miesto teritorijoje esančius dubeniuotusakmenis.Atskiri radiniai liudija, kad žmonės dabartinėje miesto teritorijojegalėjo gyventi ir X –X II amžiais. Neabejotinai šioje teritorijoje gyventaXVI a. (buvę Plukių, Venslaviškių kapinynai). Bet tą jau patvirtina iristoriniai šaltiniai.3

Nors pagoniškojo paveldo klausimas dabartinio miesto teritorijojetebėra problematiškas, Panevėžio miesto savivaldybė 2006 m. gavoUAB „Kelio“ restoranai“ prašymą, kuriame siūloma idėja: miestoširdyje Senvagėje įrengti unikalią pagonybės laikų ritualinių akmenųkompoziciją. Tam pritaria ir specialistai (dr. Vykintas Vaitkevičius,astrominerologijos centro vadovai Audronė ir Petras Ilgevičiai, senovėsBaltų religijos bendrijos „Romuva“ vyriausiasis Krivis Jonas Trinkūnas,Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astrauskas).Savivaldybės administracija paprašė parengtį akmenųkompozicijos projektinį pasiūlymą.Naurašilių MukolaiAsta KaraliūtėAkmenys, vad. Mukolu ir Mukoliuku, yra Naurašilių k. Smilgiųsen., 0,03 km į š. r. nuo Naurašilių k. kapinių, Švaininkų - Klovainiųkelio p. v. pusėje, Panevėžio miškų urėdijos Gustonių girininkijos 5 kv.,Sujetų miške. Anksčiau akmuo buvo kaimo laukuose, bet įrengiantkarjerą kilo grėsmė jo saugumui. 1984 m. akmens aplinką ištyrėarcheologas, habil. dr. V. Urbanavičius (Istorijos institutas). Kultūriniosluoksnio nerasta. Tais pačiais metais akmuo buvo perkeltas į dabartinęvietą. Vietos gyventojai parodė ir Mukoliuką, buvusį sename karjere. Jistaip pat pervežtas prie Naurašilių kapinaičių.Apie akmenis išlikę padavimai byloja, kad tai suakmenėjęžmonės: valstietis Mukolas, nepaklusęs Dievo draudimui, trečiąjąVelykų dieną ėjęs arti lauko; už tai Dievas jį ir jo šeimą pavertęsakmenimis.Naurašilių akmuo Mukolas buvo archeologijos paminklų sąraše(AR 740). 2000 m. abu akmenys įrašyti į Lietuvos Respublikosnekilnoajamųjų kultūros vertybių registrą, kaip mitologinė vieta (M158).4

Lelijų kalnelio padavimaiKristina NavalinskaitėPuziniškio k., miške yra nedidelė kalvelė, vadinama Lelijųkalneliu. Vietiniai gyventojai vietą laikė paslaptinga, užkeikta. Vietąmėgo rašytoja G. Petkevičaitė – Bitė. Čia ji palaidojo ir savižudybegyvenimą baigusį savo augintinį.Pasakojama, kad kalnelyje vidurnaktį pražysdavusios nepaprastogrožio lelijos, bet jei kas norėdavo jas nuskinti, jos staigapranykdavusios.Viename padavime teigiama, kad toje vietoje buvęs dvaras,kuriame gyveno ponia su trimis dukterimis. Ponia buvusi ragana.Susipykusi su dukterimis, pati paukščiu pasivertusi ir išskridusi, odukteris su visu dvaru prakeikusi. Tuomet ir nugrimzdęs dvaras, ovėliau toje vietoje išdygę 3 lelijos.Kitose padavimo versijose pasakojama, kad toje vietojesudegintos dvi raganavimu apkaltintos merginos; kad čia švedųužkapotos 3 merginos; kad toje vietoje sukilimo malšintojų pakartos 3merginos, nešusios sukilėliams maistą.Kalnelis buvo įrašytas į Panevėžio rajono savivaldybės vietinįkultūros vertybių registrą (M 1; L 7)..Kiaužerių akmenysPetras JuknevičiusAkmenys yra Kiaužerių k. Smilgių sen., 2 km į v. nuo kelioSmilgiai - Rozalimas, 0,9 km į š. v. nuo Kiaužerių k. šiaurinės sodybos,0,4 km į š v. nuo Mažupės kanalizuoto upelio kairiojo kranto, 0,35 km įr. nuo Panevėžio ir Radviliškio rajonų ribos, Kiaužerių (Raintynės)miško r. dalyje, apie 0,05 km į v. nuo šio miško r. pakraščio, į š. nuomiško keliuko, lygioje drėgnoje vietoje.Į Kultūros paminklų sąrašą buvo įrašytas akmuo su „Paukščiopėdomis“ (AV 852).Padavimų apie šį akmenį nėra. Bene pirmasis jį paminėjo J.Elisonas. Remdamasis J. Elisonu, akmenį mini P. Tarasenka. 1970 m.akmenį žvalgė archeologas M. Černiauskas. Iš kultūros paminklų akmuobuvo išbrauktas 1984 m., remiantis tuometinės Mokslinės – metodinės5

kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologų 1982 m. žvalgomosiosekspedicijos duomenimis. Buvo siūloma akmenį saugoti kaip gamtospaminklą, bet gamtosaugininkai atsisakė tai daryti.Rajono paminklosaugininkams pavyko rasti papildomų duomenų:viename prof. P. Dundulienės darbe akmuo aprašytas kaip turintis žalčiųatvaizdus. 1987 m. archeologas V. Urbanavičius tyrinėjo akmensaplinką. Jam talkino paleogeografas R. Kunskas, buvo panaudotas irnetradicinis tyrimas – dalyvavo ekstrasensas (dėl suprantamų priežaščiųšie duomenys į mokslinę ataskaitą nebuvo įrašyti). Padaryti gręžiniaiparodė, kad miško pakraštys ties akmeniu praeityje buvo dirbamas. Taipatvirtino ir vietos gyventojai (D. Burba, O. Šontienė).Tyrimų metu akmuo buvo nuvalytas nuo samanų. Didysisakmuo apie 3 m. ilgio, ištęstas pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi. Jisyra netaisyklingos piramidės formos, pilkai rausvo granito. Jo pietinėdalis viršuje greičiausiai nuskelta, nes už kelių metrų yra panašiosspalvos ir faktūros apie 1 m luitas – atskala. Pietvakariniame didžiojoakmens šone, prie pat viršaus, yra pagilėjimas, primenantis dešinęžmogaus pėdą. Nuo akmens iš viršaus į pietų pusę yra dar vienaspagilėjimas, kurį vieni tyrinėtojai (P. Dundulienė) laikė žalčio atvaizdu,kiti (M. Černiauskas, J. Elisonas, P. Tarasenka) – paukščių pėdomis. Šiųeilučių autorius akmenyje įžiūri žalčio atvaizdą. Už kelių metrų įpietryčius nuo didžiojo akmens pietinės dalies yra kitas, žemesnis,plokščiu paviršiumi, ištęstas ta pačiame kryptimi trikampio formosakmuo. Jo rytiniame kampe yra pagilėjimai. Akmuo panašios spalvos irfaktūros.Nors kultūrinio sluoksnio nepastebėta, padavimų nėra užrašyta,mūsų giliu įsitikinimu šiuos akmenis reikia saugoti:1. Jų topografinė padėtis artima daugeliui žinomų ikikrikščioniškųšventviečių topografijai.2. Negalima atmesti ir netradicinių tyrimų, kurių metu paliudyta,kad akmenys turi stiprų biolauką.Tuo vadovaujantis buvo nutarta siūlyti Kiaužerių akmenis grąžinti įKultūros paminklų sąrašą. Lietuvos kultūros paveldo inspekcija 1991 m.įrašė akmenis į laikinąją archeologinių paminklų apskaitą (IP 2573/A).Kiaužerių akmenys 1998 įrašyti į Lietuvos Respublikosnekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip mitologinė vieta (M 70).6

Raginėnų piliakalnio padavimaiEgidijus PrascevičiusRaginėnų piliakalnio padavimai daugiausia susiję su mitinėmisbūtybėmis. Neatsitiktinai ir piliakalnis vadinamas Raganų kalnu.Padavimuose bylojama apie čia gyvenusias deives, laumes, raganas. Beto, senovėje čia buvusi raganų susitelkimo vieta. Pasakojama ir tai, kadčia buvo žudomos ir gyvos sudeginamos raganos.Daug mažiau padavimų apie čia buvusį miestą, dvarą; apie tai,kad kalnas supiltas.Kituose pasakojimuose teigiama, kad naktimis žmonės čiagirdėdavę gaidžius giedant, šunis lojant, mergas verkiant.Kadangi daugiausia padavimų yra apie raganas, galima išvada,jog čia buvusi deivės Raganos šventykla. Tam neprieštarauja irbiolokaciniai tyrimai.Įdomi Raganų kalno aplinka: į pietus nuo jo yra kalva, vadinamaRinkakalniu; į šiaurę nuo piliakalnio teka upelis Skerdupis; į rytus,kitame Daugyvenės krante yra miškas Girelė.Archeologinė kultūra - „vaiduoklis“: Raginėnų kultūraMilda SamulionytėRaginėnų kultūros sąvoka atsirando XX amžiaus 3–ajamedešimtmetyje, A. Spycino darbe, skirtame Lietuvos archeologijai, kurisbuvo paskelbtas 1925 m. Lietuvos spaudoje rusų kalba. Tai Lietuvosarcheologijos vadovėlis „Lietuvos senienos“. Jame pirmą kartą buvobandoma visos Lietuvos mastu susisteminti iki tol žinomą archeologijosmedžiagą, iškelti jos reikšmę senovei pažinti. Lietuvos archeologijaapžvelgta anuo laiku Lietuvoje gana neįprastu skirstymo pagal kultūrasbūdu, bet tai ir atspindi to meto archeologijos mokslo būklę.Raginėnų kultūros sąvoka archeologijos moksle vyravo iki 6dešimtmečio pabaigos. Ja žavėjosi P. Tarasenka.7

Tezių autoriaiPetras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos vyr.specialistas paveldui.Asta Karaliūtė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio fakulteto studentė.Kristina Navalinskaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivėLoreta Paškevičienė, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vyriausia kultūrospaveldo apsaugos specialistė.Egidijus Prascevičius, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus draustinio direktoriusMilda Samulionytė, archeologė, VšĮ „Kultūros paveldo akademija“ programųkoordinatorė.TurinysPanevėžio legendinė praeitis............................................................................3Naurašilių Mukolai..........................................................................................4Lelijų kalnelio padavimai.................................................................................5Kiaužerių akmenys...........................................................................................5Raginėnų piliakalnio padavimai.......................................................................7Archeologinė kultūra - „vaiduoklis“: Raginėnų kultūra..................................7Tezių autoriai...................................................................................................3Turinys.............................................................................................................3Sudarytojas ir redaktorius Petras JuknevičiusKorektorė Ilma VienažindytėMaketavo Svetlana JerpyliovaSpaudė UAB „Sagros reklama“,Stoties g. 42, PanevėžysTiražas 150Panevėžys 2007