daugyvenės krašto šviesuoliai - Panevėžio rajono savivaldybė

Daugyvenės kultūros istorijosmuziejus – draustinisLietuvos istorijos draugijos Panevėžio skyriusKonferencijos,įvykusios 2006 m. spalio 14 d. Burbiškio dvare,pranešimų tezėsPanevėžys 2006

DAUGYVENĖS KULTŪROS ISTORIJOS MUZIEJUS –DRAUSTINISLIETUVOS ISTORIJOS DRAUGIJOS PANEVĖŽIO SKYRIUSDAUGYVENĖS KRAŠTO ŠVIESUOLIAI – 4Konferencijos, įvykusios 2006 m. spalio mėn. 14 d. Burbiškio dvare,pranešimų tezėsPANEVĖŽYS 2006

UDK 908.474.5 (063)947.45Da 56© Daugyvenės kultūros istorijos muziejus draustinis© Lietuvos istorijos draugijos Panevėžio skyrius

Demokratas nuo Baisogalos - Jonas GoštautasAsta Karaliūtė, Giedrė MateikaitėJonas Goštautas gimė 1800 m. liepos 3 d. Šiaulių apskrityje,Šilelių dvarelyje (netoli Baisogalos), smulkių dvarininkų šeimoje.Kėdainiuose baigęs vidurinę mokyklą, studijavo Vilniausuniversitete. Tuo metu universitete veikė Šubravcų (Nenaudėlių)draugija, kuri galėjo turėti įtakos J. Goštauto pažiūrų į baudžiavąsusiformavimui. Mirus tėvui, 1823 m. jis grįžo į Šilelius,šeimininkavo savo dvarelyje, auklėjo jaunesnįjį brolį, buvo žemėssienų teisėjas. Prasidėjus 1831 m. sukilimui, J. Goštautassuorganizavo būrį, su kuriuo Baisogaloje užėmė ceihauzą, paėmė įnelaisvę apie 100 kareivių. Vėliau vadovavo Šiaulių apskritiessukilėlių raitininkams. Baigiantis sukilimui, su generolo H.Dembinskio daliniais pasitraukė į Varšuvą, po to perėjo Vokietijossieną ir atsidūrė Prancūzijoje, kur vertėsi visokiais atsitiktiniaisdarbais. 1848 m. sužinojęs apie sukilimą Poznanėje, prisidėjo priesukilėlių.Jonas Goštautas mirė Prancūzijoje (Ruffece) 1871 m. liepos20 d.Nedaug ką žinome apie J. Goštauto jo šeimą. Jo sūnusBronislovas žuvo 1863 m. sukilime.J. Goštautas Prancūzijoje 1839 m. išleido anoniminę knygelęlenku kalba „Ponas Teisėjaitis, arba pasakojimas apie Lietuvą irŽemaitiją“. (Lietuvių kalba išleista 1967 m.). Ją dedikavo 1832 m.Prancūzijoje įsteigtai Demokratinei lenkų draugijai. Leidinyjedrąsiai, be jokių užuolankų, smerkiama bajorija ir užjaučiamibaudžiauninkai. Jame aprašomi autentiški 1830 – 1831 m. įvykiai.Knygelė yra beletrizuoti memuarai, artimi apysakai.1836 m. J. Goštautas parašė Demokratinės lenkų draugijosmanifestą. Rankraščiuose liko jo darbai: „Žinia apie Kuršą irŽemaitiją“, „Šiaulių apskrities sukilimo 1831 m. aprašymas“,„Pastabos apie partizaninį karą“, „Apie Lenkijos padalijimą“.Rankraščiai buvo Tautinėje bibliotekoje Varšuvoje ir,greičiausiai, buvo sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metais.4

Švietėjas Leonas DaraškevičiusPetras Juknevičius, Kristina NavalinskaitėKraštiečio, bibliografo Jono Koncevičiaus bendramokslisLeonas Daraškevičius gimė apie 1840 m. Nemaniūnuose, Šeduvosvalsčiuje, tuometinėje Panevėžio apskrityje (dabar – Radviliškio r.).Apie 1862 m. jis buvo Maskvos universiteto studentas, 1863 m. išėjoį sukilimą, kur kovėsi Dluskio – Jablonovskio būryje ir žuvokautynėse ties Stempliais (12 km nuo Švėkšnos) 1863 m. gegužės 11d.Nors ir trumpai gyvenęs Leonas Daraškevičius minimasistorinėje literatūroje. Jam studijuojant Maskvos universitete, 1863 –1864 metų sukilimo išvakarėse Maskvoje susikūrė nelegalus lietuviųstudentų būrelis. Jam priklausė Jonas Koncevičius, Pranas Lipštas,Juozas Savickas, Leonas Daraškevičius ir kiti. Pagrindinis būreliotikslas buvo rengti elementorius, vadovėlius lietuvių kalba, Lietuvosistoriją ir kitą literatūrą, reikalingą liaudžiai šviesti. Būrelio nariaiėmėsi leisti rankraštinį laikraštį, rengti švietėjišką literatūrą liaudžiai.Iki 1863 m. studentai sugebėjo parengti šiuos planuotus darbus:„Lietuvių geografija“, „Apie gaspadorystę“, „Ką tėvas mano tėvuipasakojo“ (parengė L. Daraškevičius), pasaką „Kada šventieji požemę vaikščiojo“ (J. Savickas), „Mineralogija“ (parašė P. Lipštas).Tačiau tolesnį kultūrinės maskviškių programos realizavimąnutraukė sukilimo slopintojai.1900 m. Tilžės Mitteilungen J. Koncevičius išspausdino„Dorniaus nusidavimai, kaip mona tetušiu tetušiai pasakoje“, kurbuvo pridėta pastaba, kad darbas gautas iš brolių J. ir L.Daraškevičių, kilusių nuo Nemaniūnų.Aušrininkas ir advokatas Stanislovas RailaPetras JuknevičiusStanislovas Raila gimė 1844 m. Plaučiškių k. Rozalimo vals.Panevėžio apsk. (dabar Pakruojo r. Šiaulių aps.), pasiturinčių5

valstiečių Jono Railos ir Aleksandros Polujanskaitės šeimoje (tėvaiturėjo apie 30 dešimtinių žemės). Stanislovas mokėsi Panevėžiobajorų mokykloje, gimnazijoje. Baigęs mokslus Panevėžyje, jis įstojoį Sankt Peterburgo universitetą studijuoti teisės.Po studijų, 1875 m. persikėlė gyventi ir dirbti į Bielooziorską.Vėliau, dėl sveikatos sutrikimų, persikėlė į Krymą: Feodosijoje dirboteismo tardytoju.1883 m. pabaigoje Stanislovas Raila su šeima atvyksta įKauną ir pradeda dirbti advokatu. Čia aktyviai įsijungia įvisuomeninę veiklą. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime.Dėl sveikatos ar Pirmojo pasaulinio karo audrų nublokštasStanislovas Raila mirė Ukrainoje, Baltos mieste, 1918 metais.Visą gyvenimą jis rūpinosi lietuvybės reikalais. 1883 m.pasirodžius „Aušrai“, S. Raila tapo vienu aktyviausių josbendradarbių. Istorikai priskiria jį liberaliajai aušrininkų srovei.Nuo 1894 m. jis rašė į „Varpą“, „Lietuvių laikraštį“,„Vilniaus žinias“.Stanislovas Raila pasirašinėjo slapyvardžiais Szunbajoris,Szunbajoris Staje, Šunbajoris, Šunbajoris St., Šunbajoris Staje, St.Szunb., S.R., A.R., S. Lietuvys, S. Lizdeika, Senas Lizdeika.Nedaug žinome apie S. Railos šeimą. Žmona lenkė buvokilusi iš Ukmergės apskrities. Sūnus Algimantas bandė įsidarbintiVytauto Didžiojo universitete, Šiaulių gimnazijoje dirbo fizikos –matematikos mokytoju, vėliau išvyko į Tarybų Rusiją, kur buvopakviestas profesoriauti Maskvos universitete.Visuomenės veikėjas Vladas RailaRasa UrbonaitėVladas Raila gimė 1904 m. kovo 24 d. Plaučiškių k.Rozalimo v., Panevėžio aps. (dabar Pakruojo r. Šiaulių aps.),pasiturinčių valstiečių Kazimiero Railos ir Kastancijos Rukenskaitėsšeimoje. Užaugo 3 broliai ir viena sesuo: Stasys, Vladas, Bronys irKaziūnė. Vladas mokėsi pas daraktorę, vėliau – Rozalimo dviklasėjevaldinėje mokykloje. 1924 – 1926 m. jis tarnavo savanoriu Lietuvos6

kariuomenėje. 1926 m. V. Raila emigravo į Kanadą, nuo 1937 m.gyveno JAV: pradžioje Čikagoje, vėliau – Los Andžele. Emigracijojejam teko dirbti įvairius fizinius darbus, galiausiai išsimokęsmašinistu – dirbo gamykloje.Dar gyvendamas Lietuvoje jis garsėjo apylinkėje kaip garsussaviveiklos teatro artistas. Kanadoje ir JAV lietuvių kolonijose jisorganizavo teatro mėgėjų grupes, chorus, pats režisavo ir vaidino. V.Raila dalyvavo „Bangos“ chore, vadovavo teatro mėgėjų rateliui.Pastatė keliolika spektaklių, jų tarpe Vinco Mykolaičio – Putino„Valdovo sūnų“. Parašė Daratos Muralienės operetės „Kada kaimasnemiega“ libretą, choro dainų tekstus. J. Pipiro slapyvardžiuLietuvoje išleista jo satyrinės publicistikos knyga „Vyrai ir moterys,nesijuokite“ (1977), atsiminimai „Nuo Rozalimo iki Kalifornijos“(1981).V. Raila yra nutapęs per 30 paveikslų.Vladas Raila buvo vedęs Birutę Sarapaitę.Mirė 1997 m. gegužės 27 d. Los Andžele.Žurnalistas Bronys RailaLina RumbutytėŽmogus, plačiausiai visuomenei pažįstamas kaip AmerikosLaisvės radijo balsas, gimė 1909 m. kovo 10 d. Plaučiškių kaime,Rozalimo valsčiuje, tuometinėje Panevėžio apskrityje (dabar –Pakruojo r., Šiaulių aps.). Stambių ūkininkų vaikas neapsiribojoRozalimo keturklase, (mokėsi 1919 – 1923 m.) ir 1927 m. baigėPanevėžio gimnaziją. 1927 – 1932 m. jis studijavo lietuvių, anglų,rusų literatūrą Kauno universitete. Metus Bronys Raila lankė teatroseminarą, 1932 - 1934 m. Kauno konservatorijoje mokėsi muzikos irdainavimo.Bronys Raila pasižymėjo ypač aktyvia idėjine bei kūrybineveikla. Jis priklausė keturvėjininkams, bendradarbiavo įvairiuoseleidiniuose, buvo vienas „Trečiojo fronto“ įkūrėjų ir redaktorių.Po karinės tarnybos 1937 m. Išvyko į Prancūziją, baigėParyžiaus universiteto Aukštųjų tarptautinių mokslų institutą.7

Baigęs studijas Prancūzijos sostinėje, 1939 m. Bronys Railagrįžo į Lietuvą, tačiau vėl pasitraukė į užsienį po sovietų okupacijos.Berlyne jis prisidėjo prie Lietuvos aktyvistų fronto steigimo.1942 m. Bronys Raila vėl grįžo tėvynėn, rašė kultūrinetematika, bet po dvejų metų vėl emigravo į Paryžių, dalyvavoLietuvos pogrindžio rezistencijoje.Nuo 1948 m. iki pat Nepriklausomybės atkūrimo žurnalistasir visuomeninkas gyveno JAV, ir, nors iki pensijos dirbo Reynoldsmetalo kompanijoje, laisvas valandas skirdavo rašiniams į Amerikoslietuvių leidinius.Nuo 1975 m. Sovietinę Lietuvą pasiekdavo draudžiamoLaisvės, vėliau Laisvosios Europos radijo bangos, su jomis ir BronioRailos balsas.Gausus B. Railos kūrybinis palikimas. Išleido eilėraščiųrinkinį „Barbaras rėkia“ (1930), publicistikos knygas „Tamsiausiaprieš aušrą“ (1960), „Iš paskendusio pasaulio“ (1962), „Laumiųjuosta“ (1966), „Tave mylėti tegalima iš tolo“ (1986), „Kryžkelės“(1989), „Kodėl antraip?“ (1991), „Kitokios Lietuvos ilgesys“ (1993),„Kuo alsavom“ (1994), „Rašalo ašaros“ (1995) [už pastarąją 1996 m.paskirta V. Kudirkos premija],.“Liudininko pozicijos“ (1997) ir kt.Kūryboje vyrauja avangardiniai technikos, miesto, maišto priešmiesčioniškumą motyvai.Žurnalistas B. Raila apdovanotas Lietuvos Didžiojokunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.Bronys Raila mirė 1997 m. balandžio 13 d. Los Andžele.Pulkininkas Jonas PetruitisAgnė MiškinytėPulkininkas Jonas Petruitis gimė 1891 m. lapkričio 6 d.Rozalimo mst., dabartiniame Pakruojo r. 1912 metais Liepojojebaigęs šešias gimnazijos klases, kurį laiką dirbo „Šaltinio“redakcijoje korektoriumi. Tais pačiais metais, jis buvo pašauktas įRusijos kariuomenę. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui,1915metais baigė Tbilisio karo mokyklą ir pradėjo karininko karjerą8

penktajame Kaukazo šaulių pulke. J. Petruitis dalyvavo 1915-1918metais rusų - turkų fronte, tris kartus buvo sužeistas.1918 metais grįžęs į Lietuvą, J. Petruitis organizuoja Šauliųapsaugos būrį. 1919 metais vadovauja kuopai, vėliau - batalionui,gauna kapitono laipsnį. Dalyvavo kovose su bolševikais,bermontininkais, lenkais. 1924 metų rugpjūtį jis sėkmingai baigiaaukštuosius karininkų kursus ir pradeda vadovauti antrajampėstininkų pulkui. Jo vadovaujamas pulkas 1926 metų gruodžiomėnesį aktyviai dalyvavo perversme. Turėdamas pulkininko laipsnį,J. Petruitis skiriamas vadovauti Antrajai karo apygardai. 1927 m.gruodžio 7 d. jis paleidžiamas į atsargą.Išėjęs į atsargą, J. Petruitis su šeima apsigyveno Dauguose,vėliau Alytuje. Atsargos pulkininkas Alytuje dirbo Autobusųkompanijos įgaliotiniu. 1940 m. bolševikų areštuotas ir pasodintas įKauno kalėjimą, pulkininkas Jonas Petruitis turėjo būti sušaudytasBaltarusijoje, tačiau jam pasisekė pabėgti ir grįžti į Kauną.Pulkininkas Jonas Petruitis mirė 1943 m. rugsėjo 28 d.Kaune.Išėjęs į atsargą, bendradarbiavo spaudoje: „Karyje“, „Karde“,„Mūsų Žinyne“, „Ryte“, „XX Amžiuje“. Paskelbė savo atsiminimus„Mūsų žygiai I“ (1935), apie kovas su bolševikais ir bermontininkais,„Mūsų žygiai II“ (1937) apie kovas su lenkais. Šių atsiminimų antrasleidimas „Laisvę ginant“ išėjo JAV (1953). Taip pat yra parašęs„Didysis karas“ bei „Kaip jie mus sušaudė“ (1942).Su žmona Janina Mikuževičiūte Jonas Petruitis augino 4vaikus: sūnus Justiną ir Mykolą, dukras Jonę ir Redą.Juo gali didžiuotis KlovainiaiVaida BaltušytėRašytojas, dailininkas, teatralas, pedagogas, politikasVytautas Bičiūnas gimė 1893 m. rugsėjo 1 d. Klovainiuose,dabartiniame Pakruojo r. . Mokėsi Šiaulių gimnazijoje ir Kazanėsmeno mokykloje. V. Bičiūnas dirbo Sankt Peterburgo lietuviųkomitete ir „Lietuvos balso“ redakcijoje. 1919 m. sugrįžo į Lietuvą.9

Dėstė Kauno meno mokykloje. 1920 – 1923 m. Vytautas Bičiūnasbuvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu.1927 m. įsteigė „Vyties“ teatro grupę, o 1931 m.„Žvaigždinio“ teatrą ir jam vadovavo. 1939 m. jis įkūrė Oro skautųdraugiją.1941 m. V. Bičiūnas sovietų buvo suimtas ir kalintas, o 1942m. spalio 30 d. sušaudytas Susvos lageryje (Sverdlovsko sr., Rusija).Kaip dramaturgas V. Bičiūnas debiutavo 1911 m. scenosvaizdeliais, atsiskleidė „Vilkolakio“ teatre pastatytomis satyrinėmiskomedijomis „Varnalėšos“, „Velniava“, „Chlestakovas Lietuvoje“.Paskelbė pjeses: „Brolio Vitalio naktys“(1928), „Savanoriai“ (1930),Vytauto Didžiojo literatūros konkursui parašė dramą „Žalgiris“(1932). Scenos mėgėjams skirta jo populiari knygelė „Liaudiesteatras“ (1936). Jis kūrė lyrines miniatiūras, impresijų pynes, išleidoeiliuotų parodijų rinkinį „Mano raštai“ (1922), „Mano apysakas“(1928), apysaką „Paskendę milijonai (1928), apysaką vaikams„Aukšlytė“ (1938), išspausdino stambių teorinio pobūdžio rašinių(„Lietuviškoji poetika“, „Tarp romantizmo ir realizmo“, „Menokultūra“ ir kt.), parengė studijas apie Vaižganto „Pragiedrulius“(1922), Vinco Krėvės „Likimo keliais“ (1930).V. Bičiūnas iliustravo ir apipavidalino daugelį literatūrosleidinių („Vaivorykštę“, „Gaires“ ir kt.), dalyvavo dailės parodose,dirbo scenografu. Be to, išleido menotyros, istorijos, publicistikosknygas „M. K. Čiurlionis“ (1927), „Kaunas, 1030–1930“ (1930),„Tiesa apie Vilnių“ (1931), „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“ (1934).Nuo Pakalniškių iki KinijosPetras JuknevičiusPetras Urbaitis gimė 1911 m. kovo 15 d., Pakalniškių k.,Šeduvos v.., Panevėžio aps. (dabar – Radviliškio r., Šiaulių aps.).Mokėsi Šeduvos progimnazijoje. Mokymosi metais jis aktyviai veikėateitininkų ir sporto organizacijose.Nuo 1928 m. P. Urbaitis apsigyveno Italijoje. Nemažągyvenimo dalį, 1931 – 1951 metais, jis gyveno Kinijoje. Studijavo10

Hon Konge. 1940 m. Petras Urbaitis buvo įšventintas kunigu irpradėjo dirbti misijoje.1951 m. komunistinė Kinijos valdžia jį areštavo ir apkaltinošnipinėjimu. 1952 m. P. Urbaitis buvo ištremtas iš Kinijos.Jis grįžo į Italiją, kur Castelnuovo (Asti provincijoje) buvomokytojas ir dvasios tėvas.Nuo 1977 m. P. Urbaitis apsigyveno Brazilijoje, dirbo šv.Petro lietuvių parpijoje San Paule, redagavo ir leido esperanto kalbatrimėnesinį leidinį „Brazila“.Misininkas kunigas Petras Urbaitis mirė 1994 metais, SanPaule.Petras Urbaitis bendradarbiavo spaudoje, ypač religinėmis irsocialinėmis bei lietuvybės temomis. Bendradarbiavo su UniversalaEsperanto Asoscio, kovojančia už žmonijos suartėjimą ir taiką.Išvertė ir išspausdino J. Keller „Šiai dienai ir rytojui“.Yra parašęs knygas: “Kinija – Azijos milžinas” (1974), PetroPerkumo slapyvardžiu “Dvasinio idealo keliu” (1979), iliustruotąlietuvių almanachą (1981).11

Tezių autoriaiVaida Baltušytė, Šiaulių universiteto Menų fakulteto studentė.Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono savivaldybėsadministracijos vyr. specialistas paveldui.Asta Karaliūtė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniofakulteto studentė.Giedrė Mateikaitė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetostudentė.Agnė Miškinytė, Panevėžio kolegijos Sveikatos, socialinespriežiūros ir edukologijos fakulteto studentė.Kristina Navalinskaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijosmoksleivė.Lina Rumbutytė, Klaipėdos universiteto Socialinių mokslųfakulteto studentė.Rasa Urbonaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijosmoksleivė.12

TurinysAsta Karaliūtė, Giedrė Mateikaitė............................................................................. 4Petras Juknevičius, Kristina Navalinskaitė................................................................5Petras Juknevičius .....................................................................................................5Rasa Urbonaitė.......................................................................................................... 6Lina Rumbutytė......................................................................................................... 7Agnė Miškinytė......................................................................................................... 8Vaida Baltušytė..........................................................................................................9Petras Juknevičius ...................................................................................................10Tezių autoriai..........................................................................................................................11Sudarytojas ir redaktorius Petras JuknevičiusKorektorė Ilma VienažindytėMaketavo Svetlana JerpyliovaSpaudė UAB „Sagros reklama“,Stoties g. 42, PanevėžysTiražas 150Panevėžys 2006