gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Nuo XV a. šiaurinėje jotvingių gyventoje dalyje apsigyveno lietuviai, kurie susiliejo sulikusiais vietiniais gyventojais. Tačiau yra duomenų, kad XIX a. viduryje Gardino gubernijojejotvingiais save laikė dar virš 30 tūkstančių gyventojų. Tai tik patvirtina, kad didelė dalisjotvingių tautosakos, ypač padavimų, tradicijų ir papročių galėjo būti sėkmingai perduotivėlesnėms kartoms. Jau nekalbant apie išlikusius skambius jotvingiškus vietovardžius.Žmogus – kultūros kūrėjas. Kaip matome iš aukščiau pateiktos medžiagos, DidiejiSūduvos ežerai bei jų apylinkės yra labai įdomūs tiek gamtotyriniu, tiek ir archeologiniupožiūriu. Akivaizdus yra ilgai trukęs vietinių gyventojų bei vaizdingos ir įvairios gamtossąlytis, kuris geriausiai patvirtinamas išlikusiais padavimais. Padavimai kaip gausiostautosakos dalis ir meninės kūrybos išraiška, tuo pačiu yra ir mokslinių tyrimų objektas. Todėlnoriu stabtelėti prie žymios mūsų tautosakos tyrinėtojos B. Kerbelytės studijos ,,Dusia –gyvas ežeras” (Kerbelytė, 1964). Mokslininkė rašė, kad tuo metu jau buvo žinoma virš šimtovietovių, kur buvo aiškinama ežerų kilmė. Daugeliui jų užrašyta po kelis padavimų variantus,kartais labai prieštaringus. Padavimai apie Dusios ežero atsiradimą taip pat labai prieštaringi,tuo pačiu ir įdomūs. Vienuose jų sakoma, kad Dusia atėjusi per Lazdijų upę. Tik jos galas –Galadūsio ežeras – likęs Galinių kaime prie Lenkijos sienos. Kiti padavimai aiškina, kadDusia atėjusi debesimi ir nukritusi į dabartinę vietą. Pasakojama, kad Galadūsis (Dusalis) yraišėjęs iš Dusios ežero, kuris likęs ten kur ir buvo. Kai kuriuose padavimuose vaizduojamasfantastiškas ežero keliavimas, kuris paprastai baigdavosi nusileidimu ant žemės. Kartaisreikėdavo atspėti jo vardą. Išvakarėse pasirodydavę ežero pasiuntiniai – gyvuliai (jautis,paršas) arba žmonės. Tai tarsi jo antrieji pavidalai. Negana to, Dusia vis nerimsta, vis nori vėlišeiti. Vienais metais vos vos neišėjo, tik žmonės maldomis sulaikė. Pasakojama, kad Dusianorinti vėl susieiti su Galadūsiu arba Daugų ežeru. Ežerų antropomorfizacija – gana retas irlabai įdomus reiškinys lietuvių padavimuose. Ir šiuose padavimuose matome, kad ežeras, kaipžmogus, ilgisi, kenčia, siekia tikslo. Kartu tai grėsminga jėga, galinti atnešti nelaimęžmonėms, bet kartu kažkokių dar galingesnių jėgų suvaržyta ir nuskriausta. B. Kerbelytė rašė,kad gamtos kūnų antropomorfizacija yra vėlyvesnis reiškinys už įsitikinimą, kad juos galimapaveikti magišku žodžiu. Padavimų apie Dusią gausa rodo, kad kartu su visuomenės raidavyko ir siužetų kaita. Senieji maginiai ir animistiniai įsitikinimai, kurie išliko užkonservuotikai kurių padavimų siužetuose, vėliau buvo antropomorfizuoti naujesnių religinių irmitologinių vaizdinių įtakoje. Vėlesnėje savo stambioje studijoje B. Kerbelytė išreiškė mintį,kad padavimai apie nugrimzdusius blogų žmonių miestus ir piktų ponų dvarus per ilgą savogyvavimą buvo ne kartą perprasminti, keitėsi jų visuomeninė paskirtis. Taip atsirado naujasiužetų kryptis, atspindinti ne tiek objektų kilmės aplinkybių aiškinimą, kiek išreiškiantisocialinius žmonių siekius (Kerbelytė, 1970). Galima manyti, kad ir padavimas apie Dusioje95