(46 pav.), R. Kalpoko ,,Kaimo gatvė Juodkrantėje” (1967), ,,Juodkrantėje” (1976), ,,Raganųkalnas Juodkrantėje” (1982) (47 pav.), ,,Nūdienė Juodkrantė” (1982), I. Budrio ,,Juodkrantė”(1983) labai įvairiai ir savitai perteikia šios vietovės sukeliamą įspūdį. Tai tik nedidelė dalisdailės kūrinių apie šį Kuršių nerijos kampelį, tuo labiau, kad Juodkrantės apylinkių gamtossukeltas įspūdis, matyt, daug kur ,,paslėptas” po kitokiais paveikslų pavadinimais.Juodkrantės prireikė ir kompozitoriams (J. Bašinsko ,,Juodkrantės raganų kvartetas”),ir poetams. Robertas Keturakis poemoje ,,Juodkrantė” pamario vaizdus naudoja <strong>kaip</strong> fonąsudėtingo gyvenimo apmąstymams: ,,Gal tvirčiau /žmogus pažvelgs į savo veidą, jei bent/sykį /matys, <strong>kaip</strong> ūkana nusėda į lomas / tarp kopų miegančių, <strong>kaip</strong> palvėj žydi/ mėlynės, <strong>kaip</strong>lengvai nuo ruzgos iki/ ruzgos / keliauja skruzdėlė, žarstydama /ūseliais smėlį nuo takų…”O štai Judita Vaičiūnaitė viename savo eilėraštyje labai filosofiškai ir įtaigiai nusakotolimos praeities ir dabarties santykį:,,Čia kvepia kuršių prakaitu,kaitra, pušim.Čia vėjų metraščiai ant smėlio…<strong>kaip</strong> tave pažint,mažytis gintaro dievuk,Smiltim ir plėnim užneštas,negyvas žodžių skambesy,ištirpęs vėjy, užmirštas?..Tik saulė <strong>kaip</strong> tuomet, kai gintarėjo girios,ji sukasi lyg pramotės pirmykštės girnos…”,,Juodkrantė”, 1967Taigi, apie kuršius. Kur jie ir kas paveldėjo jų palikimą: gamtą, vietovardžius,padavimus, kalbą, papročius? Kuršiai pirmą kartą paminėti apie 1225–1227 metus SenojojeLivonijos kronikoje bei apie 1240 metus Baltramiejaus Anglo veikale ,,Apie daiktų savybes”.Deja, tikrųjų kuršių, <strong>kaip</strong> ir prūsų, kitų senųjų genčių nebeliko. Per daugelį metų įvairiųbadmečių ir epidemijų, užpuolikų ir kolonistų, gyventojų migracijos ir maišymosi dėkasusiformavo taip vadinami kuršininkai. Kaip Interneto svetainėje (www.elnet.lt/vartiklis/voruta)rašo klaipėdietė doc. dr. Dalia Kiseliūnaitė, XIX amžiuje šiame krašte vyravo kuršininkųtarmė, kuria kalbėjo dauguma žvejų šeimų. XX amžiaus pradžioje stiprėjo vokiečių kalbosvaidmuo, ypač didesnėse gyvenvietėse, o vėliau – ir lietuvių. Kuršininkų kalba netapo neirašytine, nei religijos kalba. Žmonių, mokančių kuršininkų kalbą, pavardės rodo didelę etninęįvairovę: latviškos, kai kurios su senosios kuršių kalbos pėdsakais, o taip pat lietuviškos,vokiškos, vokiškos su baltų ir slavų kalbų elementais. Antrojo pasaulinio karo pabaigojepasitraukę kuršininkai stengėsi išsaugoti savo gyvenseną. Deja, etninė grupė, praradusi savokraštą, prarado ir kitas etniniam savitumui išlaikyti būtinas sąlygas: bendravimą gimtąjakalba, verslą, gamtinę aplinką, religinę bendruomenę, kaimynus ir t. t. Docentė teigia, kad82
šiandieninė kuršininkų karta dar prisimena folklorą ir sugeba jį autentiškai pateikti. Geriausiaiišsilaikė sakmės ir prietarai. Juose dominuoja baltiškasis folkloro sluoksnis pateikiamasturtinga ir raiškia kalba. Lietuvoje išliko nedidelė 9 žmonių grupė, laikanti save kuršininkais.Jie save identifikuoja <strong>kaip</strong> senuosius neringiškius, solidarizuodamiesi su po karo atsikėlusiaisgyventojais daugiausia religijos požiūriu. Autorė su tam tikru liūdesiu konstatuoja: ,,SenųjųKuršių nerijos gyventojų likimas jau nulemtas, tačiau jų etninė kultūra turi tapti mūsųkultūros dalimi ir nulemti tolimesnes šio krašto kultūrinės raidos tendencijas, o naujuosiusgyventojus paversti išmintingais šio krašto šeimininkais”.Taip, tai kilni misija, tačiau sunkiai įgyvendinama šiais intensyvaus urbanizavimo irkomercializacijos laikais. Todėl ir atsiranda įvairūs valstybiniai parkai, draustiniai, JUNESCOsąrašai… Ta proga, gal kiek ir provokaciniu tikslu, norėčiau prisiminti mūsų poeto SigitoGedos ,,aršias” pastabas ,,Šiaurės Atėnų” puslapiuose (Geda, 1996), kur piktinamasinerijos ,,bjaurojimu” klaikiomis medinėmis skulptūromis ir klaikiausiu ,,šedevru” –Juodkrantės Raganų kalnu: ,,Prisikėlę Rėzos ir Donelaičio laikų kuršiai – paklaiktų. Raganaar velnias (plg. ,,pasaulinio garso” velnių muziejų Kaune) kažin kas be formos. Nebent būtųinkų ar actekų lygio skulptūros”. Nors mes šiame kalne esančioje liaudies meistrų kūriniųgalerijoje ir radome vieną šiai knygai tinkamą skulptūrą (,,Legenda apie Neringą”) (48 pav.),vis tik ir mums kelia tam tikrą abejonę Kuršių nerijos nacionalinio parko puošmenoje –Juodkrantėje atsiradę, šiam kraštui nebūdingi laukų akmenys, tiek sutvirtinantys mariųpakrantę, tiek ir ,,puošiantys” greta esančią žaliąją veją (49 pav.). Jei akmeninė pakrantė dargali būti pateisinama praktiniais sumetimais (<strong>kaip</strong> ir asfaltuotos kelių dangos ar betoninėsprieplaukos), tai meniniai ieškojimai senąsias kuršininkų tradicijas puoselėjančiamenacionaliniame parke (o ne kurorte!) turėtų būti labiau orientuoti į vietinį gamtos ir kultūrospaveldą.∗ ∗ ∗Taigi, Kuršių nerija, Juodkrantė, gintaras, senieji kuršiai… ir mūsų dabartis. Kas musjungia? Bendra genezė, bendra raida, istorija…? Ar dabartiniai Neringos ,,kolonistai” gali tuopasigirti? Ar, apskritai, gali kas nors tuo pasigirti? Ar europietiškos (afrikietiškos) kilmėsamerikiečiai gali ,,perimti” vietinių indėnų senosios kultūros paveldą? Kas tai lemia?Kaip matome, klausimų daugiau, nei atsakymų. Manyčiau, kad į visus iškeltusklausimus gali padėti atsakyti tik viena - ž i n o j i m a s. Būtent, krašto gamtinės aplinkoskilmės ir raidos, senųjų vietovės gyventojų įsikūrimo ir jų prisitaikymo eigos, dvasinėskultūros ypatybių, gamtos ir gyventojų tarpusavio santykių mokslinio pažinimo raidosžinojimas. O žinojimas užkrauna atsakomybę. Tai suvokęs amerikietis, rusas ar lietuvis83
- Page 1 and 2:
VALENTINAS BALTRŪNASGAMTA KAIP KUL
- Page 3 and 4:
V. Baltrūnas. Gamta kaip kultūros
- Page 5 and 6:
Į V A D A SGamtos ir kultūros są
- Page 7 and 8:
folklorinio ir profesionaliojo meno
- Page 9 and 10:
klausimu ir bent kelių vyraujanči
- Page 11 and 12:
suakmenėjusių fosilijų amžius P
- Page 13 and 14:
tik šiek tiek jaunesnė yra prie V
- Page 15 and 16:
pogonoforai, forominiferai, akritar
- Page 17 and 18:
anteklizė) kaip kalnodaros kituose
- Page 19 and 20:
terigeninių nuogulų (molio, aleur
- Page 22 and 23:
Didžiausias Lietuvoje neogeno nuog
- Page 24 and 25:
Dideles nuogulų storymes, paprasta
- Page 26 and 27:
Europos šiaurinės dalies nuosekli
- Page 28 and 29:
Šis skyrius yra tarsi ankstesniojo
- Page 30 and 31:
kalvos (19 pav.). Čia reikia pridu
- Page 32 and 33: kituose kraštuose. Šiuo metu Liet
- Page 34 and 35: pasaulėžiūroje ir kurie yra įpr
- Page 36 and 37: Santykis su aplinka: praktinis aspe
- Page 38 and 39: už 0,005 mm. Yra ir kitokių molio
- Page 40 and 41: kita kryptimi. Deja, šiandieninė
- Page 42 and 43: žmogiškojo kalvio kovos ir kalvys
- Page 44 and 45: išraiškingesnė kraštovaizdžio
- Page 46 and 47: estų tautosakoje, kitų tautų fol
- Page 48 and 49: Naujojo akmens laikotarpiu jau lank
- Page 50 and 51: mokslinės minties įkvėpėją. Pa
- Page 52 and 53: pastraipoje rašoma: ,,Greitas mar
- Page 54 and 55: Nepaprastai didelę Šventosios ir
- Page 56 and 57: spėjamas alkavietės aukuras. Žmo
- Page 58 and 59: padavimai apie vieną ar kitą būd
- Page 60 and 61: Vidudienį paleido arklį ir atsigu
- Page 62 and 63: nuosėdų). Ir tik juros periodo pa
- Page 64 and 65: šiaurinių ir dalies vakarinių to
- Page 66 and 67: sudeginti kaip raganas keturias mot
- Page 68 and 69: vėjas, išsklaidęs po visą salą
- Page 70 and 71: Baltijos ledyninio ežero metu (pri
- Page 72 and 73: pabaigoje surado A. Becenbergeris,
- Page 74 and 75: Tačiau pabaiga būdavo panaši. Gi
- Page 76 and 77: angų, graibyti iš jūros dugno, o
- Page 78 and 79: graikai galėjo ramiai plaukti toli
- Page 80 and 81: poetas, savo akimis matė gimtojo k
- Page 84 and 85: visuomet protu ir širdimi taps ind
- Page 86 and 87: tai iš pietų į šiaurę besitęs
- Page 88 and 89: ežeruose, paminimas faktas, kad Du
- Page 90 and 91: udės (Aythya nyroca) perimvietė.
- Page 92 and 93: smailiomis viršūnėmis, daugelis
- Page 94 and 95: lipdytos keramikos grublėtu pavir
- Page 96 and 97: nugrimzdusius mūrus yra gerokai v
- Page 98 and 99: elaukiant Trejybės šventės prie
- Page 100 and 101: darbai). Mūsų krašte žinoma nem
- Page 102 and 103: usvai pilkos ir rudos spalvos tanki
- Page 104 and 105: pakrantėje pasiekia 12 m. Su I vir
- Page 106 and 107: Džiūstantis II viršsalpinės ter
- Page 108 and 109: patikslintos viduramžių kapinaič
- Page 110 and 111: Tai V. Vėlyvio, M. Jankaus, S. Rud
- Page 112 and 113: ir pasitikint, jai lemta efemerišk
- Page 114 and 115: sudėties, fizinių savybių, papli
- Page 116 and 117: taip pat su savitu kai kurių termi
- Page 118 and 119: Pripažįstama, kad požeminė gyvy
- Page 120 and 121: Knyga baigiama skyriumi ,,Keli žod
- Page 122 and 123: E. Lekevičiaus mintis (Lekevičius
- Page 124 and 125: naudos. Ypač šiandien svarbu - mo
- Page 126 and 127: vadinamų ,,glacialistų” ir ,,ma
- Page 128 and 129: augalų, užgyvenusių sausžemius
- Page 130 and 131: ,,Tejaras sukūrė krikščionišk
- Page 132 and 133:
įvykęs susiderinimas, susiformavi
- Page 134 and 135:
apkaltinant ,,mitomanija” ir menk
- Page 136 and 137:
istorinėje atmintyje fiksuotą žy
- Page 138 and 139:
pėdos/šlaite ledynmečio kalvos
- Page 140 and 141:
daug reiškia gimtoji jų žemės
- Page 142 and 143:
žmogui gamta yra ne kas kita kaip
- Page 144 and 145:
prigimtį, abejonių nekelia kultū
- Page 146 and 147:
Ne visi gamtos objektai išraiškin
- Page 148 and 149:
Jablonskis K. ir kt. Raganų teisma
- Page 150 and 151:
Pranaitis A., Sinkevičius Ž., 200
- Page 152 and 153:
In this book the development of the
- Page 154 and 155:
9 pav. Juros ir kreidos perioduose
- Page 156 and 157:
38 pav. Litorinos lagūninio gintar
- Page 158:
70 pav. M. K. Čiurlionis. Raigarda