graikai galėjo ramiai plaukti toliau. Tik Zefyras buvo paliktas laisvas, kad laivus nuvarytų ikiOdisėjo tėvynės. Tačiau neištikimi kelionės draugai, Odisėjui miegant, smalsumo ir godumoskatinami, slapčia atrišo maišą su vėjais ir jie išlėkė į laisvę. Pakilus baisiai audrai, laivai vėlbuvo nunešti atgal prie Eolo salos. Visa tai baigėsi dideliu Eolo pykčiu ir didžiojo keliautojoišvarymu iš salos. Panašus personažas buvęs ir senojoje lietuvių mitologijoje. Štai DionizasPoška (apie 1765–1830) savo straipsnyje ,,Apie senovės pagoniškas religines apeigas<strong>Lietuvos</strong> ir Žemaičių kunigaikštijose” (1823) rašė: ,,Pagonybės laikų vėjų dievas buvo Eolus,o Lietuvoje ir Žemaičiuose tas pats dievas vadinosi Gardaitis. Jo šventėje mėsosnevalgydavo, tik žuvį. Be to, dar buvo keturi jam pavaldūs dievaičiai, būtent: Šiaurys –šiaurės vėjo, Peitvis – pietų, Rytvėjis – rytų, Vakarinis – vakarų, kurių šaukdavosi prireikusjūrininkai ir artojai” (Lietuvių mitologija, 1997. 1 t.). N. Vėliaus šio teksto komentaruoseteigiama, kad prūsų dievas Gardaitis minimas ir kitų autorių raštuose ir apibūdinamas <strong>kaip</strong>,,laivų dievas”, ,,jūreivių dievas” ir pan. Taip pat dažnai sutinkami ir tokie senosiosmitologijos personažai, <strong>kaip</strong> Vandenis ir Vėjas (T. Narbutas, 1835), Vėjopatis ir Bangpūtis(H. Uzeneris, 1896). A. Šleicheris (1835) pastebėjo L. Rėzos 32-je dainoje minimą Bangpūtį,kuris kaitaliojasi su žodžiais ,,bangų dievaitis”. Panašu, kad senovės kuršiai, <strong>kaip</strong> ir kitos baltųgentys, turėjo savo mitinius vandens ir vėjo stichijos valdovus.Vėjo stichija nebuvo draugiška ir Kuršių nerijoje. 1728 metais užpustytas nuoXV amžiaus žinomas Senųjų Naglių kaimas, buvęs tik už pustrečio kilometro nuo Avikalnio,o 1831 metais ir Naujųjų Naglių kaimas. Pasirodo šis kaimas net keturis kartus keitė savovietą, traukdamasis pietų link, deja, neilgam… Kaip rašo kopų tyrinėtojas V. Minkevičius,šios kopos skiriasi nuo kitų nerijos pustomų kopų (Minkevičius, 1983). Jų priešvėjinis šlaitasišraižytas senojo dirvožemio atlaikais bei kupstais, tarpkopiniais slėniais ir daubomis,iškylančiomis aukštų kopų – Vingių ir Agilos (Naglių) – viršūnėmis. Priešvėjinis šlaitaspaprastai ilgas ir lėkštas, o užuovėjinis (rytinis) – statesnis ir trumpesnis. Kadaise šios koposbuvo apaugusios žole. Vėjas ir iš paskutiniųjų besilaikanti augalija suformavo savitą plokščiąir išgaubtą viršūnę. Apskaičiavimai rodo, kad šiame ruože kopos į marias kasmet ,,įžengia” pokelis metrus. Kažkur šiose vietose, į pietus nuo Juodkrantės 1922 metais birželio 5 dienąįvyko viena didžiausių kopų griūčių. Kaip rašo V. Gudelis, atplyšo didelė nuobirinio šlaitodalis. Į vandenį sugriuvęs smėlis sukėlė net 3 metrų aukščio bangą. Dar didesnė griūtis įvykopo ketverių metų (Gudelis, 1970).Kitokios kopos yra ties pačia Juodkrante. Tai iki 40–45 metrų virš jūros iškilusios taipvadinamos parabolinės kopos, tarp kurių aukščiausios Ievos, Garnių (Geišių), Raganų (Jono).Šio tipo kopos parabolių formą įgavo taip pat augalijos ir pustomo smėlio dvikovos dėka, kaiaukštesnioji centrinė kopos dalis buvo vėjo genama pirmyn, rytų link, o jos pakraščiai,78
augalijos stabdomi, turėjo atsilikti. Šiandien šios kopos apaugusios senu mišku ir yra tarsisustingusios šimtmečius menančiame judesyje. Kaip rašo V. Gudelis, Kuršių nerijojedažniausiai paplitę 3–4 palaidoti dirvožemiai, kurie liudija senojo kopų miško sunaikinimądideliame plote ir vėlesnį jo užpustymą (Gudelis, 1998). Seniausi du apatiniai palaidotodirvožemio sluoksniai, kurių minimalus amžius apie 4200–3500 metų. Jų paviršiuje kai kurrasta vėlyvojo neolito gyventojų dirbinių. Sprendžiant iš augalijos liekanų, klimatas tada buvošiek tiek šiltesnis ir drėgnesnis negu dabar. Trečiasis palaidotas kopų dirvožemis yra dargeriau išsivystęs už antrąjį ir rodo ilgesnį kopų stabilizacijos laikotarpį, kuriam datuoti kol kasnėra patikimų duomenų. Ketvirtasis (viršutinysis) kopų dirvožemis buvo palaidotas po smėliu,išnaikinus nerijos miškus kryžiuočių antpuolių laikais, nes senieji nerijos gyventojai –pagonys miškų masiškai nekirto. Nuo XV amžiaus pabaigos įvairiuose dokumentuose dažnairašoma apie miško paruošas, kirtimą (Gudelis, 1986). Mažiausiai miškų buvo likę1859 metais. Ir tik XIX amžiaus trečiame dešimtmetyje prasidėjo žmogaus kova su vėjo irsmėlio stichijomis. Profesoriaus V. Gudelio paskelbta istorinė kartografinė medžiaga taip patliudija ir apie Juodkrantės apylinkų sudėtingą raidą. Per pastaruosius 300 metų dabartinėJuodkrantės vieta kelis kartus buvo tarp miškų pustoma sala (1713, 1733 metais) ir miškingasalele greta pustomų plotų (1760, 1800, 1859 metais). 1910 metais pustomi smėlynai šiauriauJuodkrantės pagaliau buvo apsodinti mišku. Kaip rašo didelis Kuršių nerijos ir Juodkrantėsistorijos žinovas Mamertas Baranauskas (1982 m), išnagrinėjęs senus dokumentus, galėjo būtidvi Juodkrantės. Viena – senoji buvo prie jūros ir minima jau 1437 metų mokesčių sąskaitose.Senoji kaimo vieta buvo apie 1,5–2,5 km šiauriau dabartinės Juodkrantės. 1641 metais čiategyveno tik 5 žvejai. 1673 metais senu mišku apaugusių kopų priedangoje prie marių,dabartinės Juodkrantės vietoje buvo atidaryta smuklė medžiotojams. Senasis kaimas egzistavodar apie pusę amžiaus, savo vardą (ir žmones) galutinai perduodamas šalia didžiojo kelioesančiam naujajam kaimui (42 pav.).Žmogaus pasiaukojanti kova su vėjo ir smėlio stichija Kuršių nerijoje jau yra virtusilegenda. Jau vien ko vertas Karvaičių gyvenvietės, žinomos nuo XV amžiaus likimas…Pietinėje Pervalkos rago dalyje stovėjusius Karvaičius nuo smėlio gynęs miškas apie 1600metus jau buvo retas. 1641–1642 metais skolų registruose rašoma, kad smėlyje nuskendusibažnyčia. Kaimas traukėsi į pietus. Tačiau po 30 metų smėlis pasivijo ir NaujuosiusKarvaičius. 1797 metais kopa galutinai palaidojo kaimą. Žmonės išsikėlė į Nidą, Naglius,Juodkrantę. Į Juodkrantę buvo perkelta ir medinė Karvaičių bažnyčia (Telksnytė, 1979).Karvaičių žvejo sūnus, vėliau Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza (1776–1840), išgarsėjęs <strong>kaip</strong> vienas žymiausių Rytų Prūsijos lietuvių literatūrinio ir kultūriniogyvenimo organizatorių, K. Donelaičio ,,Metų” ir lietuvių liaudies dainų rinkinio leidėjas,79
- Page 1 and 2:
VALENTINAS BALTRŪNASGAMTA KAIP KUL
- Page 3 and 4:
V. Baltrūnas. Gamta kaip kultūros
- Page 5 and 6:
Į V A D A SGamtos ir kultūros są
- Page 7 and 8:
folklorinio ir profesionaliojo meno
- Page 9 and 10:
klausimu ir bent kelių vyraujanči
- Page 11 and 12:
suakmenėjusių fosilijų amžius P
- Page 13 and 14:
tik šiek tiek jaunesnė yra prie V
- Page 15 and 16:
pogonoforai, forominiferai, akritar
- Page 17 and 18:
anteklizė) kaip kalnodaros kituose
- Page 19 and 20:
terigeninių nuogulų (molio, aleur
- Page 22 and 23:
Didžiausias Lietuvoje neogeno nuog
- Page 24 and 25:
Dideles nuogulų storymes, paprasta
- Page 26 and 27:
Europos šiaurinės dalies nuosekli
- Page 28 and 29: Šis skyrius yra tarsi ankstesniojo
- Page 30 and 31: kalvos (19 pav.). Čia reikia pridu
- Page 32 and 33: kituose kraštuose. Šiuo metu Liet
- Page 34 and 35: pasaulėžiūroje ir kurie yra įpr
- Page 36 and 37: Santykis su aplinka: praktinis aspe
- Page 38 and 39: už 0,005 mm. Yra ir kitokių molio
- Page 40 and 41: kita kryptimi. Deja, šiandieninė
- Page 42 and 43: žmogiškojo kalvio kovos ir kalvys
- Page 44 and 45: išraiškingesnė kraštovaizdžio
- Page 46 and 47: estų tautosakoje, kitų tautų fol
- Page 48 and 49: Naujojo akmens laikotarpiu jau lank
- Page 50 and 51: mokslinės minties įkvėpėją. Pa
- Page 52 and 53: pastraipoje rašoma: ,,Greitas mar
- Page 54 and 55: Nepaprastai didelę Šventosios ir
- Page 56 and 57: spėjamas alkavietės aukuras. Žmo
- Page 58 and 59: padavimai apie vieną ar kitą būd
- Page 60 and 61: Vidudienį paleido arklį ir atsigu
- Page 62 and 63: nuosėdų). Ir tik juros periodo pa
- Page 64 and 65: šiaurinių ir dalies vakarinių to
- Page 66 and 67: sudeginti kaip raganas keturias mot
- Page 68 and 69: vėjas, išsklaidęs po visą salą
- Page 70 and 71: Baltijos ledyninio ežero metu (pri
- Page 72 and 73: pabaigoje surado A. Becenbergeris,
- Page 74 and 75: Tačiau pabaiga būdavo panaši. Gi
- Page 76 and 77: angų, graibyti iš jūros dugno, o
- Page 80 and 81: poetas, savo akimis matė gimtojo k
- Page 82 and 83: (46 pav.), R. Kalpoko ,,Kaimo gatv
- Page 84 and 85: visuomet protu ir širdimi taps ind
- Page 86 and 87: tai iš pietų į šiaurę besitęs
- Page 88 and 89: ežeruose, paminimas faktas, kad Du
- Page 90 and 91: udės (Aythya nyroca) perimvietė.
- Page 92 and 93: smailiomis viršūnėmis, daugelis
- Page 94 and 95: lipdytos keramikos grublėtu pavir
- Page 96 and 97: nugrimzdusius mūrus yra gerokai v
- Page 98 and 99: elaukiant Trejybės šventės prie
- Page 100 and 101: darbai). Mūsų krašte žinoma nem
- Page 102 and 103: usvai pilkos ir rudos spalvos tanki
- Page 104 and 105: pakrantėje pasiekia 12 m. Su I vir
- Page 106 and 107: Džiūstantis II viršsalpinės ter
- Page 108 and 109: patikslintos viduramžių kapinaič
- Page 110 and 111: Tai V. Vėlyvio, M. Jankaus, S. Rud
- Page 112 and 113: ir pasitikint, jai lemta efemerišk
- Page 114 and 115: sudėties, fizinių savybių, papli
- Page 116 and 117: taip pat su savitu kai kurių termi
- Page 118 and 119: Pripažįstama, kad požeminė gyvy
- Page 120 and 121: Knyga baigiama skyriumi ,,Keli žod
- Page 122 and 123: E. Lekevičiaus mintis (Lekevičius
- Page 124 and 125: naudos. Ypač šiandien svarbu - mo
- Page 126 and 127: vadinamų ,,glacialistų” ir ,,ma
- Page 128 and 129:
augalų, užgyvenusių sausžemius
- Page 130 and 131:
,,Tejaras sukūrė krikščionišk
- Page 132 and 133:
įvykęs susiderinimas, susiformavi
- Page 134 and 135:
apkaltinant ,,mitomanija” ir menk
- Page 136 and 137:
istorinėje atmintyje fiksuotą žy
- Page 138 and 139:
pėdos/šlaite ledynmečio kalvos
- Page 140 and 141:
daug reiškia gimtoji jų žemės
- Page 142 and 143:
žmogui gamta yra ne kas kita kaip
- Page 144 and 145:
prigimtį, abejonių nekelia kultū
- Page 146 and 147:
Ne visi gamtos objektai išraiškin
- Page 148 and 149:
Jablonskis K. ir kt. Raganų teisma
- Page 150 and 151:
Pranaitis A., Sinkevičius Ž., 200
- Page 152 and 153:
In this book the development of the
- Page 154 and 155:
9 pav. Juros ir kreidos perioduose
- Page 156 and 157:
38 pav. Litorinos lagūninio gintar
- Page 158:
70 pav. M. K. Čiurlionis. Raigarda