angų, graibyti iš jūros dugno, o pakrantėje ir net krašto gilumoje kai kuriose vietovėse kastijį iš žemės (Tiškus, 1982). Būtent tai mini 1264 metų sutartis tarp Ordino magistro irSambijos vyskupo. Netrukus Ordinas pasiglemžė visą gintaro gavybą sau, organizavęscentralizuotą jo kontrolę. Ši kontrolė lėmė ,,gintaro teismo” ir jam priklausiusių kartuviųatsiradimą ant Kartuvių kalno prie Kirpėnų. 1623 metų instrukcijoje Klaipėdos pajūrioprižiūrėtojui labai detaliai reglamentuojama gintaro gavyba, ypač Kuršių nerijoje. Tarpdaugybės paragrafų yra ir toks: ,,Surinktą gintarą pajūrio prižiūrėtojas turi tučtuojau (išrinkėjų) išreikalauti ir pas save pasiimti, jokiu būdu neleidžiant, kad valstiečiai jį namoparsineštų ir pas save per naktį laikytų”.F. Tiškus savo studijoje mini J. F. Goldbeko 1789 metais aprašytą gintaro gavybąKuršių nerijoje tarp Smiltynės ir Juodkrantės, konstatuodamas jau iš anksčiau žinomąnašiausią ,,vietovę prie juodųjų krūmų” ir ,,…įlankos, kur gintaras jūros pakrantėje dažnairenkamas…”. Praeito šimtmečio pradžioje gyventojai prievarta nebevaryti rinkti gintaro.Pradėta samdyti šiam sunkiam darbui darbininkus, patiems pajūrio gyventojams nuomotipajūrio ruožus gintaro gavybai. ,,Pramoninė” gintaro kasyba <strong>Lietuvos</strong> pajūryje pradėta 1854metais, kai gilinant laivybinį farvaterį Kuršių mariose ties Juodkrante buvo aptiktos didelės josankaupos (Katinas, 1983). 1862 metais, kai Klaipėdos pirklys Štantynas (V. Stantien) irviešbučio savininkas Bekeris (M. Becker) įsteigė firmą, kuri kasė gintarą marių pakrantėje, ovėliau ir marių dugne gariniais bageriais, pradėtas statyti Gintaro uostas (Gintaro įlanka),esantis Juodkrantės šiauriniame pakraštyje (Mažosios <strong>Lietuvos</strong> enciklopedija. 2000)(40 b pav.). Jeigu 1864 metais buvo iškasta tik 17 tonų gintaro, tai vėliau per metus būdavoiškasama vidutiniškai apie 75 tonos, o 1868 metais – net 94 tonos (Baranauskas, 1979). Išviso per tris dešimtmečius buvo iškasta apie 2500 tonų gintaro. Deja, amžiaus pabaigojegintaro gavyba buvo nutraukta, pirmenybę atidavus jo gavybai Palvininkuose. 1890 metaisgintaro kasimas Juodkrantėje buvo nutrauktas. Nesėkmingai buvo bandyta atnaujinti gintarogavybą 1921 ir 1928–1929 metais. Tad Lietuvoje iki šiol nėra tikros pramoninės gintarokasybos ir pasitenkinama renkamu gintaru. Tuo labiau, kad tikrai didelė jo gavyba yrakaimyninėje Karaliaučiaus srityje, Palvininkuose.Apie tai, kad gintaras nuo seno buvo papuošalų, meniškų dirbinių žaliava jau rašėme.Bene stambiausias meno kurinys iš gintaro – tai 1709 metais Dancigo architekto A. Šliuterioir meistro G. Tuso sukurtas garsusis ,,Gintaro kambarys”, kurį iš Puškino (Carskoje Selo,Rusija) karo metais pagrobė hitlerininkai. Šiandien, deja, šio lobio vieta viešai dar nežinoma.Gintaras taip pat buvo naudojamas optikoje, gintaro lako, ypač reikalingo muzikosinstrumentams, gamyboje. Mūsų laikais vertinamas geros kokybės izoliacinis lakas, kurisnaudojamas aviacijos ir raketų technikoje, o gintaro rūgštis naudojama medicinoje.76
Baigiant savo pastebėjimus apie lietuviškąjį, didele dalimi ir Juodkrantės gintarą,reikėtų šį unikalųjį mineralą įvertinti ir mokslinio pažinimo požiūriu. Gintaras – senosiospaleogeno periodo eoceno laikotarpio paleogeografinių sąlygų rodiklis (subtropinis klimatas,drėgnų ir sausų sezonų kaita, klestėję gintarmedžių miškai su gausia, dažnai gintareužsikonservavusia augalija ar gyvūnija), o taip pat senesnių nuosėdų ardymo, pernešimo irsuklostymo Baltijos jūroje vėlesniais laikais liudininkas. Senovės graikai šiam mineraluisuteikė vardą elektron (spinduliuojantis). Tai siejama su gintaro sugebėjimu įsielektrinti, t. y.įtrintam pritraukti lengvas medžiagas. Vėliau (1650 metais) iš šio graikiško žodžio ir kilošiandien plačiai pripažinta elektros sąvoka, o pačiam mineralui liko dar romėnų duotas vardassuccinum (sukcinitas). Ko gero, turėtume didžiuotis, kad mūsų krašto gelmių puošmenosgraikiškasis vardas tapo reiškinių, susijusių su elektros krūvių buvimu, judėjimu, sąveika beijų sukurtais laukais, apibendrinta sąvoka ir vienu didžiausių mūsų civilizacijos laimėjimu –elektros energijos panaudojimu kasdieniniame gyvenime. Tad iš <strong>Lietuvos</strong> svetur iškeliavęsgintaras paliko ženklų pėdsaką Europos kultūroje. Deja, nevisada tai buvo siejama su mūsųkraštu ar jo žmonėmis, daug kas pamiršta ar tiesiog nežinoma.Vėjo ir vandens stichijos užgrūdinti. Atitraukę savo įdėmų žvilgsnį nuo šiltų iršvelnių atspalvių ,,saulės akmens”, grįžkime į Kuršių neriją ir pakilkime į paplentėje piečiauJuodkrantės esantį Avikalnį (Avinkalnį) – gana aukštą, apie 40 metrų virš jūros iškilusią,pušimis apaugusią kopą. Pietų link atsiveria Naglių kraštovaizdžio rezervatas su netoliesestūksančiu Avių kalnu. Kopų ruožas besitęsiantis per devynis kilometrus rytiniu nerijospakraščiu yra vadinamas Negyvosiomis, Mirusiomis ar Pilkosiomis kopomis (41 pav.).Pastarasis pavadinimas, matyt, tiksliausias ir susijęs su pilkšva (padūmavusia) kopų spalva,kurią suteikia reta, bet tvirtai į lakų smėlį įsikibusi augmenija. Tai žolinės augalų bendrijos:smiltininio šepetukyno (Crynephoretum canescentis) ir šlamutinio austėjino (Helichryso–Jasionetum) su kopiniu eraičinu (šlamutinio austėjino bendrijai priklauso čia augančios 57augalų rūšys) (Bandžiulienė, 1983). Taip pat gausiai auga samanos (balkšvoji trumpė,paprastoji rausvutė ir kt.) ir kerpės (šiurių genties, kerpenų genties, pelkinė biatora ir kt.),pasitaiko krūmokšnių ir krūmų bendrijų. Deja, <strong>kaip</strong> besistengtų įsitvirtinti augalija, jos sunkųir kantrų triūsą dažniausiai sunaikina vėjas, karts nuo karto išpustydamas dar netvirtą iršaknimis nesutvirtintą dirvožemį bei po juo tūnantį birųjį smėlį ir vėl supustydamas naujaskopas bei kaubrus. Gamtininkai tai vadina eoliniais procesais. Karaliaus Desmonto dukrosgražuolės Melanipės ir dievaičio Poseidono vienas iš dvynių Eolas (gr. Aiolos) – tai senovėsgraikų mitologijos dievybė, vėjų valdovas, kurio ,,darbai” nevisada vertinami palankiai.Homero ,,Odisėjoje” pasakojama, kad Odisėjas buvo atplaukęs į Eolo salą. Eolas, vėjų dievas,mielai jį priėmė, o išvykstant, įdavė jaučio odos maišą, kuriame buvo užrišti vėjai. Tuomet77
- Page 1 and 2:
VALENTINAS BALTRŪNASGAMTA KAIP KUL
- Page 3 and 4:
V. Baltrūnas. Gamta kaip kultūros
- Page 5 and 6:
Į V A D A SGamtos ir kultūros są
- Page 7 and 8:
folklorinio ir profesionaliojo meno
- Page 9 and 10:
klausimu ir bent kelių vyraujanči
- Page 11 and 12:
suakmenėjusių fosilijų amžius P
- Page 13 and 14:
tik šiek tiek jaunesnė yra prie V
- Page 15 and 16:
pogonoforai, forominiferai, akritar
- Page 17 and 18:
anteklizė) kaip kalnodaros kituose
- Page 19 and 20:
terigeninių nuogulų (molio, aleur
- Page 22 and 23:
Didžiausias Lietuvoje neogeno nuog
- Page 24 and 25:
Dideles nuogulų storymes, paprasta
- Page 26 and 27: Europos šiaurinės dalies nuosekli
- Page 28 and 29: Šis skyrius yra tarsi ankstesniojo
- Page 30 and 31: kalvos (19 pav.). Čia reikia pridu
- Page 32 and 33: kituose kraštuose. Šiuo metu Liet
- Page 34 and 35: pasaulėžiūroje ir kurie yra įpr
- Page 36 and 37: Santykis su aplinka: praktinis aspe
- Page 38 and 39: už 0,005 mm. Yra ir kitokių molio
- Page 40 and 41: kita kryptimi. Deja, šiandieninė
- Page 42 and 43: žmogiškojo kalvio kovos ir kalvys
- Page 44 and 45: išraiškingesnė kraštovaizdžio
- Page 46 and 47: estų tautosakoje, kitų tautų fol
- Page 48 and 49: Naujojo akmens laikotarpiu jau lank
- Page 50 and 51: mokslinės minties įkvėpėją. Pa
- Page 52 and 53: pastraipoje rašoma: ,,Greitas mar
- Page 54 and 55: Nepaprastai didelę Šventosios ir
- Page 56 and 57: spėjamas alkavietės aukuras. Žmo
- Page 58 and 59: padavimai apie vieną ar kitą būd
- Page 60 and 61: Vidudienį paleido arklį ir atsigu
- Page 62 and 63: nuosėdų). Ir tik juros periodo pa
- Page 64 and 65: šiaurinių ir dalies vakarinių to
- Page 66 and 67: sudeginti kaip raganas keturias mot
- Page 68 and 69: vėjas, išsklaidęs po visą salą
- Page 70 and 71: Baltijos ledyninio ežero metu (pri
- Page 72 and 73: pabaigoje surado A. Becenbergeris,
- Page 74 and 75: Tačiau pabaiga būdavo panaši. Gi
- Page 78 and 79: graikai galėjo ramiai plaukti toli
- Page 80 and 81: poetas, savo akimis matė gimtojo k
- Page 82 and 83: (46 pav.), R. Kalpoko ,,Kaimo gatv
- Page 84 and 85: visuomet protu ir širdimi taps ind
- Page 86 and 87: tai iš pietų į šiaurę besitęs
- Page 88 and 89: ežeruose, paminimas faktas, kad Du
- Page 90 and 91: udės (Aythya nyroca) perimvietė.
- Page 92 and 93: smailiomis viršūnėmis, daugelis
- Page 94 and 95: lipdytos keramikos grublėtu pavir
- Page 96 and 97: nugrimzdusius mūrus yra gerokai v
- Page 98 and 99: elaukiant Trejybės šventės prie
- Page 100 and 101: darbai). Mūsų krašte žinoma nem
- Page 102 and 103: usvai pilkos ir rudos spalvos tanki
- Page 104 and 105: pakrantėje pasiekia 12 m. Su I vir
- Page 106 and 107: Džiūstantis II viršsalpinės ter
- Page 108 and 109: patikslintos viduramžių kapinaič
- Page 110 and 111: Tai V. Vėlyvio, M. Jankaus, S. Rud
- Page 112 and 113: ir pasitikint, jai lemta efemerišk
- Page 114 and 115: sudėties, fizinių savybių, papli
- Page 116 and 117: taip pat su savitu kai kurių termi
- Page 118 and 119: Pripažįstama, kad požeminė gyvy
- Page 120 and 121: Knyga baigiama skyriumi ,,Keli žod
- Page 122 and 123: E. Lekevičiaus mintis (Lekevičius
- Page 124 and 125: naudos. Ypač šiandien svarbu - mo
- Page 126 and 127:
vadinamų ,,glacialistų” ir ,,ma
- Page 128 and 129:
augalų, užgyvenusių sausžemius
- Page 130 and 131:
,,Tejaras sukūrė krikščionišk
- Page 132 and 133:
įvykęs susiderinimas, susiformavi
- Page 134 and 135:
apkaltinant ,,mitomanija” ir menk
- Page 136 and 137:
istorinėje atmintyje fiksuotą žy
- Page 138 and 139:
pėdos/šlaite ledynmečio kalvos
- Page 140 and 141:
daug reiškia gimtoji jų žemės
- Page 142 and 143:
žmogui gamta yra ne kas kita kaip
- Page 144 and 145:
prigimtį, abejonių nekelia kultū
- Page 146 and 147:
Ne visi gamtos objektai išraiškin
- Page 148 and 149:
Jablonskis K. ir kt. Raganų teisma
- Page 150 and 151:
Pranaitis A., Sinkevičius Ž., 200
- Page 152 and 153:
In this book the development of the
- Page 154 and 155:
9 pav. Juros ir kreidos perioduose
- Page 156 and 157:
38 pav. Litorinos lagūninio gintar
- Page 158:
70 pav. M. K. Čiurlionis. Raigarda