gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Tačiau pabaiga būdavo panaši. Gintaro keliu į Lietuvą pateko romėniški bronziniai indai,sparninės ir labai profiliuotos segės, monetos, kai kurie emaliuoti papuošalai, emalės ir stiklokaroliai, spalvotųjų metalų žaliava. Iš baltų kraštų, o taip pat ir iš Vakarų Lietuvos į Romosimperiją buvo gabenamas gintaras. Ir gabenama jo nemažai. Vroclavo apylinkėse Lenkijojebuvo rasti trys dideli gintaro lobiai, kurių bendras svoris sudarė apie 3000 kg. Gintaras buvogabenamas į Akvilėjos miestą prie Adrijos jūros, kur jis būdavo apdirbamas. Čia iš gintarogamino antkakles, žiedus, tualetines dėžutes, flakonėlius kvepalams, miniatiūrines figūrėles,amuletus. Gintaras buvo naudojamas ir kaip vaistas nuo akių ir skrandžio ligų. Reikia manyti,kad iš Vakarų Lietuvos buvo gabenamas ne tik gintaras, bet, matyt, ir vaškas, odos, kailiai,kai kurie papuošalai (Michelbertas, 1972). Žinoma, prekyba vyko ir kitais keliais (jūroskelias, rytiniai keliai palei Dneprą, Pietinį Bugą, Dnestrą, Prutą). Tačiau atvežtinių dirbiniųgausumas mūsų pajūryje ir Žemaitijoje, liudija, kad tam didelės reikšmės turėjo gintaras irpatogi prekybai geografinė padėtis. Kaip teisingai pastebi M. Michelbertas, prekyba suromėnų pirkliais buvo pastariesiems pelninga. Tačiau ši prekyba, tarpusavio bendravimasprisidėjo prie pirmaisiais mūsų eros amžiais Lietuvos materialinės kultūros suklestėjimo, kuritęsėsi ir vėliau, nutrūkus prekybiniams ir kultūriniams ryšiams su Romos imperija. Panašu,kad gintaras savotiškai ,,išvedė” mūsų tolimus protėvius į Europą.Kaip rašo V. Katinas, graikai ir romėnai labai vertino gintarą, vadino jį šiaurės auksu(Katinas, 1983). Labai vertintas skaidrus rausvas ir auksaspalvis gintaras, kurį naudojopapuošalų ir smulkių buitinių dirbinėlių gamybai. Neskaidrus vaško spalvos gintaras naudotassmilkalams. Žinomas antikinių laikų gydytojas Kalistratas (II a. p. m. e. vidurys) rašė, kadgintaras saugąs žmogų nuo beprotystės, o sutrintas su medumi – gydąs ausų ligas. Geriamastam tikromis dozėmis su vandeniu išgydąs visas skrandžio ligas. Rašoma, kad gintaras saugąsnuo įvairių gerklės negalavimų, net nuo blogos akies. Ypač buvo vertinamas gintaras suinkliuzais. Finikiečiai tokio gintaro gabalėlį mainydavo į dešimtis kardų ir durklų (ten pat).Feliksas Tiškus gintaro gavybos istorijos pastabose rašo, kad žalvario amžiuje Baltijosgintaras prekybinių mainų dėka pasiekė Mažąją Aziją, Šiaurės Kaukazą, Balkanus, Egiptą irkitus kraštus (Tiškus, 1982). Jis mini kupoliniuose Mikėnų kultūros kapuose (apie 1600 m. p.m. e.) Graikijoje aptiktus gintaro dirbinius, o taip pat vokiečių archeologo H. Šlimano aptiktusBaltijos gintaro karolius legendinės Trojos griuvėsiuose (apie 1000 m. p. m. e.). H. Šlimanosvajonė buvo įrodyti, kad ,,Iliadoje” ir ,,Odisėjoje” aprašyti įvykiai nėra vien poeto fantazijosvaisius, o realių įvykių atgarsiai. Iš šiaurės šalių atgabentas gintaras minimas karaliausLanheribo dantiraštyje (X a. p. m. e.), istoriko Herodoto aprašyme (480–425 m. p. m. e.),rašytojo Plinijaus Vyresniojo veikale (23–79 m. e. m.), o gintaro vėrinius mini ir Homeras(ten pat). Gintaro radinių sumažėja pirmaisiais mūsų eros amžiais. Nedaug jų ir IX–XIII74