gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

vaizduoti tada, kai žmogaus sąmonė jau buvo tiek išaugusi, kad jis pasijuto galįs valdytigamtą (…). Reikėtų manyti, kad ir kiti, net paprastieji papuošalai buvo įprasminti. Po truputįgilindamiesi į kitų savų ir kaimyninių kraštų radinius, galėsime daugiau ką išsiaiškinti, tačiaupati gilioji prasmė visada liks paslaptis. O paslaptys traukia ir vilioja, todėl nors irpražuvusiu, tik nupieštu ar atkurtu Judkrantės lobiu mes visada žavėsimės” (Rimantienė,1999, 51–53 p.). Daug įdomaus apie šį lobį neseniai perskaitėme Algirdo Gaigalopublikacijoje (Gaigalas, 2000). Joje profesorius pateikia vertingą informaciją iš lenkų kolegųB. Kosmovska–Ceranovič ir H. Panera redaguotos knygos su 37 straipsniais apie gintarotyrimus (Investigations into Amber. Gdansk. 1999. 285 p.). Šioje knygoje išsamiai aprašytiketuri unikalūs neolito gintaro meno dirbiniai iš Juodkrantės lobio, kurie šiuo metu saugomiGetingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje (40 a pav.).Apskritai, neolito–žalvario amžiaus gintaro dirbinių rasta ir vėliau, tik, galbūt, ne tiekgausiai. Tai 1905–1907 metais grafo Tiškevičiaus netolimose pajūrio pelkėse surinktas 153dirbinių rinkinys (,,Palangos lobis”), 1963 metais kopose į šiaurę nuo Pervalkos rasti gintaropapuošalai. Rasta jų Šventosios, Palangos, Klaipėdos, Priekulės apylinkėse. Nemažai tolaikotarpio gintaro dirbinių rasta Latvijoje ir Estijoje bei pietinės Baltijos pakrantės šalyse:Danijoje, Pietų Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, o taip pat ir šiek tiek nutolusioje Anglijoje.Manoma, kad tų šalių pagrindinis gintaro gavybos, apdirbimo ir prekybos centas buvoJutlandijos pusiasalyje (Danijoje) (ten pat). Kadangi žalvario amžiaus laidojimo papročiaibuvo siejami su mirusiųjų deginimu, tai laidojimo vietose gintaro dirbinių nerandama. O iraptikti radiniai liudija, kad žalvario laikotarpio pabaigoje gintaro apdirbimo lygis gerokaismuko, sumažėjo dirbinių įvairovė. Taip atsitiko ir gretimose šalyse. Vėl gausūs gintarodirbinių radiniai aptinkami geležies amžiaus pajūrio kapinynuose, kuršių ir skalvių gyventosesrityse, rečiau kituose Lietuvos rajonuose. Apie neolito, žalvario ir geležies amžiaus gintarodirbinius gana daug parašyta archeologinėje literatūroje, taip pat dažnai mano cituojamojeV. Katino monografijoje (ten pat).Gintaro kelias iš Lietuvos. Norėčiau grįžti šiek tiek ,,atgal”, į žalvario amžiauspabaigą bei geležies amžiaus pradžią ir apsistoti prie žymaus mūsų archeologo MykoloMichelberto prekybinių ryšių su Romos imperija analizės (Michelbertas, 1972). O būtent, prietaip vadinamo ,,Gintaro kelio”. Tai buvo pagrindinis prekybos kelias, jungiantis romėniškasPadunojės provincijas su Šiaurės Europa. Šiuo keliu gintaru apsirūpindavo ir pati Roma, irkiti Italijos miestai. Šio kelio pradžia pietuose buvo Karnuntumo (Carnuntum) miestas šaliaVienos. Toliau jis ėjo per Klodzko perėją tiesiausia kryptimi link Baltijos, per dabartinįVroclavą, palei Prosną ir Vislos žemupį, toliau link Sembos ir vakarinių Lietuvos rajonų. NuoI m. e. a. šio kelio pradžia, priklausomai nuo valstybių tarpusavio santykių pobūdžio, keitėsi.73