gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

padavimai apie vieną ar kitą būdingą gamtos ,,detalę” yra autentiški, lietuviški, ko gero,siekiantys tolimus baltų formavimosi neolite laikus.Labai įdomi yra padavimuose minimų faktų tikroviškumo problema. Apiepadavimuose išlikusį ,,racionalųjį grūdą” dar diskutuosime skyrelyje ,,Prasmegusio Raigardopaslaptis”. Dabar tik norime akcentuoti, kad ir Šventosios slėnyje esantys Puntukas ir Puntukobrolis, Karalienės liūnas, Marčiupio upokšnis, šiek tiek nutolęs Rubikių ežeras su iš joištekančia Anykšta yra ,,atsinešę” iš gilios senovės po vieną ar kelis padavimus. Dalis jų,žmonių atmintyje neišsaugoti, nuėjo į nebūtį, kitiems ,,pasisekė” – į juos atkreipė dėmesįtautosakininkai, kraštotyrininkai, poetai, dailininkai. Ir ne visada lengva atskirti tikrąjįfolklorinį padavimą nuo menininko kūrybinės fantazijos pagražinto kūrinio. Ar buvo darviena padavimo apie velnią, norėjusį akmeniu užtvenkti Šventąją versija ar tai tik poetoišsakyta abejonė? Sunku pasakyti ir šiandien tai jau nesvarbu. Svarbu tai, kad padavimo keliasnenutrūko. Su garsiąja Antano Baranausko poema ,,Anykščių šilelis” prasidėjo naujasPuntuko ir visos jo aplinkos įamžinimo kelias. Štai ką rašė E. Mieželaitis 1985 m. keturiomiskalbomis atspausdintame A. Baranausko ,,Anykščių šilelyje” savo įvadiniame žodyje: ,,Po,,Šilelio” jau nebeįmanoma buvo rašyti taip, kaip buvo rašoma iki šio – stambaus kaipPuntukas – lietuvių poezijos šedevro. Puntuko akmuo, kurį iš visų pusių supa tiesios lyg arfosstygos šilelio pušys, didelio meistro-juvelyro rankose, vaizdingai tariant, sužibo milžiniškodeimanto šviesa, o liemeningi pušų kamienai prabilo auksinių arfų stygų pasažais. ,,Anykščiųšilelis” atliko unikalų vaidmenį: nuo deimantu paversto Puntuko akmens pro skambiaspušyno arfos stygas pakreipė lietuvių poezijos kelią į jos aukso amžių”.Šiandien būtų sunku tiksliai ir išvardinti visas – o jų per šimtą – mokslines, mokslopopuliarinimo, publicistines, menotyrines bei menines publikacijas lietuviškoje spaudoje.Šventoji prie Anykščių, čia esančios gamtinės bei kultūrinės vertybės daugiau ar mažiau yrapavaizduotos R. Baraniko, A. Bivainienės, R. Kalpoko, L. Katino, R. Kavaliausko,J. Kuzminskio, P. Lapės, A. Makūnaitės, B. Mingilaitės, B. Pajarsko, V. Remeikos, P.Tarabildos, I. Užkurnio, V. Valiaus, A. Varno, J. Vienožinskio, E. Žiauberio, B. Žilytės,A. Zmuidzinavičiaus, A. Žviliaus ir, tikriausiai, kitų dailininkų kūryboje (28, 29, 30 pav.).Atskirai reikia paminėti Anykščiuose gyvenantį ir dirbantį liaudies menininką, buvusį kariškįStanislovą Petrašką, kuris savo paveikslus tapo ne dažais, o trupintų spalvotų akmenųklijuotomis smiltimis. Įspūdingų didelio formato peizažų tarpe matyti paveikslai,,Puntukas”, ,,Puntuko brolis”, ,,Vetygala”, ,,Karalienės liūnas”, ,,Šilelis”, ,,Pašventupys” irkai kurie kiti, vaizduojantys mūsų paminėtas vietoves. Anykščių šilelis ,,surado” sau vietą irmuzikinėje kūryboje – turiu galvoje B. Kutavičiaus ,,Anykščių šilelį”. O Anykščiuosegyvenusios Bronės Buivydaitės (Tyrų Duktės) (1895–1984) kūryba, verta didesnės studijos.58