gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Naujojo akmens laikotarpiu jau lankytasi žmonių ir kalvotose srityse; tur būt, paežerės traukėjų stovyklas. Lyg ir tolygesnį mūsų krašto apgyvendinimą galima spėti buvus žalvario,geležies epochose, kada buvo imta jaukinti gyvulius, dirbti žemę. Ir visgi, tur būt, daug kassavaip darėsi, pavyzdžiui, vienapus ir kitapus Aukštaičių kalvotosios takoskyros. Juk skersaiAukštaičių aukštumos upių nėra, todėl ir natūralaus bendravimo keliai buvo sunkūs. Matyt,dėl to net archeologiniai žemėlapiai nemažai išryškina skirtumų vienapus ir kitapusAukštaičių takoskyros; kitaip puoštasi, kitos ir įkapės dėtos, savaip net mirusieji laidoti” (tenpat).Žinomas lietuvių visuomenės veikėjas ir filosofas Antanas Maceina (1908–1987) 1939m. ,,Židinyje” paskelbė straipsnių seriją ,,Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra”, daugdėmesio paskirdamas gyvenamajai lietuvių tautos aplinkai (Maceina, 1991 b). Jis buvoįsitikinęs, ,,kad tautinės individualybės bruožus sukuria trys pagrindiniai veiksniai:etnologinė tautos struktūra, gyvenamoji tautos aplinka ir istorinis tautos likimas”.Gyvenamosios aplinkos įtaka reiškiasi trimis pagrindiniais veiksniais: klimatu, žeme irkraštovaizdžiu. Pastarąjį A. Maceina yra linkęs ypač sureikšminti, kadangi tai ,,nėra tiktaigamtinis, bet ir kultūrinis dalykas”. ,,Savo pasakomis, legendomis, dainomis, pasakojimais irpamokymais tauta perduoda psichinį savo santykį su gyvenamąja aplinka būsimosiomskartoms ir tuo pačiu jas apsprendžia ne tik objektyvinėmis aplinkos ypatybėmis, bet irsubjektyvine, amžiais susiformavusia nuotaika” (ten pat).Žinoma, natūraliai gali kilti klausimas apie pirmųjų mūsų krašto gyventojų,,kultūringumą”. Štai prancūzų mokslininkas ir filosofas, geologas ir paleoantropologas,jėzuitas Pjeras Tejaras de Šardenas (1881-1955) savo knygoje ,,Žmogaus fenomenas”neabejoja mūsų tolimų protėvių intelektualumu: ,,Tačiau mes negalime klysti, kai judesių beisiluetų tobulume ir netikėtame raižytinių ornamentų žaisme įžiūrime tų tolimų laikų dailininkųpastabumą, vaizduotę ir kūrybos džiaugsmą, - tai ne tiktai gebančios mąstyti, bet ir mielaiapie save mąstančios sąmonės žiedai. Taigi griaučių ir kaukolių tyrinėjimai mūsų neapvylė.Viršutinio kvartero periodu prieš mus iškyla dabartinis žmogus tikrąja šio žodžio prasme –dar ne visai suaugęs, bet jau sulaukęs ,,sąmoningo amžiaus” (Tejaras de Šardenas, 1995).Nesileidžiant į materialinės ir dvasinės kultūros pradų formavimosi pirmykštėje visuomenėjenagrinėjimą, noriu tik nurodyti, kad pastarieji klausimai yra plačiai aptarimi EdmundoGendrolio labai informatyvioje knygoje ,,Kultūros ištakos” (1994). Šioje knygoje autoriusaptaria pagrindinius antropogenezės etapus nuo Homo habilis iki Homo sapiens sapienssusiformavimo, taip pat pirmykštį meną, dvasinę kultūrą, sąmonės ir kalbos formavimąsi.Teigiama, kad naujausi atradimai pasaulyje leidžia ,,tarsi kitomis akimis pažiūrėti į tolimus48