gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Keliaujančių ežerų idėja neaplenkė ir poetų:,,Taip lėtai ateina per dangų/Debesis. Lygmedžiai ant rankų/Neštų ežerą – dar bevardį./Lyg stovėtum aukštai ant skardžio –“(iš O.Baliukonytės ,,Vakare. Prieš lietų”, 1983).∗ ∗ ∗Baigdamas poledynmečio paleogeografijos ir žmogaus įsikūrimo santykį, negaliunepaminėti geologo G. Motuzos ir archeologo A. Girininko bandymo susieti Lietuvos gelmiųsandarą su etnogeneze (Motuza, Girininkas, 1989). Buvo sugretinti mūsų krašto geologiniai irgeografiniai žemėlapiai su archeologiniais, etnografiniais bei antropologiniais žemėlapiais.Pastebėtas daugelio ribų sutapimas, panašus apibrėžiamų plotų išsidėstymas. Iš kristaliniopamato geologinio, tektoninio, magnetinio lauko bei geomorfologinio žemėlapių matytididelis skirtumas tarp vakarinės ir rytinės Lietuvos dalių. Tektoninių blokų, lineamentų,anomalijų ir kitų geologinių objektų išsidėstymas rytinėje dalyje dažnai linijiškas,besitęsiantis iš šiaurės rytų į pietvakarius. O vakarinėje dalyje – be aiškesnės orientacijos.Lietuvos archeologiniuose žemėlapiuose taip pat pastebimas rytinės ir vakarinės krašto daliųskirtingumas, būdingų radinių ir archeologinių paminklų linijiškas išsidėstymas, kultūriniųsričių ir atskirų genčių paplitimo plotų sutapimas su geologinės sandaros kai kuriaiselementais. Ypač akivaizdus tarmių išplitimo plotų ir klimatinių rajonų, kurie savo ruožtusąlygoti ir geologinės sandaros ypatybių, sutapimas. Manoma, kad geologinė sandara turipoveikį visai gamtinei sistemai, o taip pat antropofiziologinių požymių ir kalbos raidairegione. Toks poveikis įmanomas tik tuo atveju, jei žmonės pakankamai ilgai gyveno sėsliai irnejautė žymesnio kitų kultūrų ir antropologinių tipų įtakos. Taigi, ir vėl laiko faktorius.Kiek žinau, paminėti mokslo vyrai savo pradėtą darbą tęsia. Man teko skaityti irekspertuoti jų naujausią mokslinio tyrimo darbą, parengtą naujos medžiagos pagrindu.Rezultatai iš tikro verti dėmesio ir, manau, greitai visuomenė galės spaudoje su jaissusipažinti. Ką tik išdėstyta informacija susišaukia su profesoriaus Č. Kudabos mintimirašinyje ,,Takoskyros”, skirtame labai reikšmingo takoskyrų vaidmens mūsų kraštovaizdyjeišryškinimui, kad jos skiria ne tik upių baseinus, bet ir tarmes (Kudaba, 1969). Turėta galvoje,kad senieji Lietuvos gyventojai buvo linkę daugiau migruoti išilgai upių, negu brautis perrečiau gyvenamas ir sunkiai praeinamas, dažnai šlapias takoskyrų girias. Manyčiau, kad taipbuvo ir vasarą, ir žiemą, kai užšaldavo upės bei ežerai ir ledo kelias būdavo ypač populiarus.Č. Kudaba rašė: ,,Reljefas, stambūs takoskyriniai gūbriai turėjo nemažos įtakos žmogausgyvenimui. Tik pasekime senut senučiausius žmogaus pėdsakus archeologiniuosežemėlapiuose. Jie paupiuose, sausose miškingose terasose, prie vandenų. Štai viduriniojoakmens laikotarpio žmogaus gyventa prie Nemuno, Neries, Merkio, pajūryje – visžemiausiose upių baseinų vietose. Takoskyros, tur būt, dar buvo tuščios, žmogaus neįveiktos.47