išraiškingesnė kraštovaizdžio įvairovė, o taip pat ilgiau užtruko kai kurių geologinių procesų(glaciokarsto, solifliukcijos, dirvodaros ir kt.) vyksmas (19 pav.). Kiek mažiau šių galiūnųveiklos pėdsakų yra moreninėse lygumose ir visai retai – buvusių prieledyninių mariųlygumose (Nemuno žemupio, Dainavos ir kt.). Pastebėta, kad milžino personažas dažnesnisprie didelių upių (Nemuno, Neries, Šventosios) ir pamaryje. Įdomu tai, kad didesnė stambiųriedulių, paskelbtų net gamtos paminklais bei ištisų riedulynų–draustinių koncentracija, pagalturimą medžiagą, visai ,,nepagausino” tautosakos su velnių ar milžinų veikla. Tačiaupastebimos savotiškos velnių ir milžinų ,,sostinės”. Tai Salako, Dusetų, Anykščių, Kupiškio,Aukštadvario, Varnių ir kai kurios kitos apylinkės. Tris pirmąsias paminėtas apylinkes vienijaper jų žemes srovenanti Šventoji…Stebinantis senųjų mitologinių personažų ,,veiklos” sutapimas su geologinių procesų,vykusių prieš 12–8 tūkst. metų, arealais kelia daug klausimų. Ta proga tenka prisimintipoledynmečio paleogeografijos tyrinėtojo, paleogeografinės toponimikos Lietuvojepradininko doc. Algirdo Seibučio darbus. Būtent jis teigė, kad kai kurie vietovardžiaiLietuvoje galėjo atsirasti dar nykstančio ledyno pašonėje. Štai iš dažnai mūsų kraštepasitaikančių vietovardžių su šaknimi arba sudedamąja dalimi sal-, sala net 38 yra arba buvoholoceno laikotarpio ežerų, 31 – prieledyninių marių ir 8 – fliuvioglacialinių upių salomis(Seibutis, 1974). Dažnai pasitaikantis toponimas Dunojus atsirado prieledyninių mariųpakrantėse. Vietovardžiai su ava (Dainava) reiškė prieledyninių marių įlankas, Dainavosatveju – įlankas su bangomūša į akmenuotas pakrantes (Seibutis, 1976). Yra ir daugiauįdomių paleogeografinės toponimikos analizės pavyzdžių. Tačiau ir šiuo atveju, panašiai <strong>kaip</strong>ir padavimuose, susiduriama su laiko problema. Ar galėjo šie toponimai atsirasti prieš 17–12tūkst. metų ir išlikti iki šių dienų? Ar gali indoeuropietiški vietovardžiai būti iš tokių tolimųlaikų? A. Seibutis tuo beveik neabejoja. Jis taip pat įsitikinęs, kad: ,,ledynmečio atgarsiailietuvių tautosakoje taip pat laikytini rimtais liudininkais, kad tiesioginiai mūsų protėviai yraatsikraustę į dar neapgyventą nykų Nemuno kraštą. Tuomet čia dar tebetirpo liekaniniailedkalniai, klostėsi žvyras, smėlis, molis, dramblinėjo mamutai. Slinko tūkstantmečiai,laipsniškai keitėsi kraštovaizdžiai, iš tų pirmųjų indoeuropiečių protautės medžiotojų ilgainiuiišsirutuliojo ir lietuvių tauta. Vadinasi, <strong>Lietuvos</strong> <strong>gamta</strong> ir žmonės yra glaudžios raidospagimdyta darni vienovė. Štai čia veikiausiai ir slypi lietuvių begalinio prieraišumo savoTėvynei šaknys” (Seibutis, 1992).Baigdamas velnių ir milžinų temą, noriu dar pabrėžti mano profesijos žmonių –geologų savotišką simpatiją velniui, iš dalies įkūnijusiam galingo požemio valdovo ir žemėspaviršiaus kūrėjo personažą lietuviškojoje mitologijoje. Dar 1983 metais Vievyje esančiam<strong>Lietuvos</strong> geologijos muziejui elektrėniškis dailininkas Adulis Medžiūnas iš ąžuolo išdrožė 244
tonas sveriantį bareljefą tema ,,nešė velnias akmenį…”, o vilnietis dailininkas Ričardas Zovė1990 metais sukūrė <strong>Lietuvos</strong> geologų sąjungos emblemą, kur puikuojasi stilizuotas galiūnassu puse Žemės rutulio ant pečių, primenantis tautosakinį velnią su milžinišku akmeniurankose (20 pav.)Ežerų atsiradimas – kita įdomi ir dažna tema padavimuose, aiškinančiuose atskirųgamtos objektų kilmę. Jei tik vieną kitą delne atnešė iš jūros (Masčio ežeras) ar priverkėmilžinas (Bulėnų ežeras), iš kaušelio netyčia išpylė velnias (Kaušelio ežeras), tai dauguma jųyra atsiradę prasmegusių bažnyčių ir dvarų vietoje ar debesiu nusileido, atspėjus vardą.Kartais prasmegimai įvyksta ką nors prakeikus (Vėlio ežeras) ar už blogus darbus savotiškainubaudus tuoj po mirties (Dusios ežeras). Ne visada pasakoma, kodėl ežeras nusileido antkokio nors miesto ar bažnyčios. Lūksto ežeras, matyt, netyčia užliejo senuosius Varnius subažnyčia. Kai kurie ežerai garsėja į juos įkritusiais ledu vežtais ar vėjų nupūstais varpais,kurie ir dabar kartais skamba (Sartų, Saločiaus ežerai). Daug padavimų apie debesiuatskridusius ir nusileidusius žemėn ežerus. Tačiau tam reikėjo kai kurių sąlygų. Vyraujantisąlyga – tai netyčinis, rečiau sąmoningas ežero vardo atspėjimas (Dusios, Rimiečio, Vištyčio,Anykščio, Kapstato, Platelių, Krokų lankos, Vilkokšnio, Kalvių, Masčio ir kt. ežerai). Kaikuriuose padavimuose atsiranda keisti personažai (vokietukas, ponaitis, burliokai, ,,kokia taimoteris”, ,,kažkoks balsas”), kurie iš anksto žmones įspėja apie būsimą svečią (Platelių,Paršežerio, Kapstato ir kt.). Gal tie personažai – tai įvairiai vadinami to paties velniopavidalai? Kartais prieš atskrendant ežerui matomas jautis arba iš anksto žinoma, kad reikiavadinti jaučio vardu (Krokų lankos, Rimiečio, Bulėnų ežerai). Dar dažniau prieš nusileidžiantežerui ant žemės, vietovę išknisa arba išguli kiaulė, paršas, kuiliai ar šernas (Platelių,Paršežerio, Kašučių, Lūksto, Draudenių ir kt.). Apie vieną ir tą patį ežerą yra net keli skirtingipadavimų variantai. Labai įdomūs tie padavimai, kuriuose pasakojama apie ežerų,,keliavimą”. Pavyzdžiui, Dusia atėjo per Lazdijų upę ir Lazdijų balas, prie Lenkijos palikusisavo dukrą Galadusę, dar vadinama Mažąja Dusia, Galadusiu. Salotės ežeras atėjo perRatnyčią, Ratnyčėlės upelį, Latežerį ir Nemuną. O Kašučių ir Kurėnų ežerai atėjo iš netolimųdurpynų, kur nebeliko vandens. Samaninės pelkės vietoje buvęs ežeras nuėjo prie Anykščių, otie patys Anykščiai yra buvę Rubikių ežero vietoje. Palyginti nedaug ežerų, kurie dėl vienokiųar kitokių priežasčių yra ištekėję iš požemio (Dyvičio, Dubinio, Krokų lankos, Rimiečioežerai), o taip pat atsirado iš mažo upelio vandens (Žirnajų ežeras).Štai tokie mano pastebėjimai. O <strong>kaip</strong> gi ežerų kilmę padavimuose vertina tautosakostyrinėtojai? B. Kerbelytė savo knygoje ,,Lietuvių liaudies padavimai” rašo, kad užrašyta net244 siužetiniai variantai apie keliaujančius 127 ežerus ir ežervietes (pelkes) (Kerbelytė, 1970).Panašūs padavimai apie ežerų keliavimą debesies pavidalu žinomi mūsų kaimynų latvių ir45
- Page 1 and 2: VALENTINAS BALTRŪNASGAMTA KAIP KUL
- Page 3 and 4: V. Baltrūnas. Gamta kaip kultūros
- Page 5 and 6: Į V A D A SGamtos ir kultūros są
- Page 7 and 8: folklorinio ir profesionaliojo meno
- Page 9 and 10: klausimu ir bent kelių vyraujanči
- Page 11 and 12: suakmenėjusių fosilijų amžius P
- Page 13 and 14: tik šiek tiek jaunesnė yra prie V
- Page 15 and 16: pogonoforai, forominiferai, akritar
- Page 17 and 18: anteklizė) kaip kalnodaros kituose
- Page 19 and 20: terigeninių nuogulų (molio, aleur
- Page 22 and 23: Didžiausias Lietuvoje neogeno nuog
- Page 24 and 25: Dideles nuogulų storymes, paprasta
- Page 26 and 27: Europos šiaurinės dalies nuosekli
- Page 28 and 29: Šis skyrius yra tarsi ankstesniojo
- Page 30 and 31: kalvos (19 pav.). Čia reikia pridu
- Page 32 and 33: kituose kraštuose. Šiuo metu Liet
- Page 34 and 35: pasaulėžiūroje ir kurie yra įpr
- Page 36 and 37: Santykis su aplinka: praktinis aspe
- Page 38 and 39: už 0,005 mm. Yra ir kitokių molio
- Page 40 and 41: kita kryptimi. Deja, šiandieninė
- Page 42 and 43: žmogiškojo kalvio kovos ir kalvys
- Page 46 and 47: estų tautosakoje, kitų tautų fol
- Page 48 and 49: Naujojo akmens laikotarpiu jau lank
- Page 50 and 51: mokslinės minties įkvėpėją. Pa
- Page 52 and 53: pastraipoje rašoma: ,,Greitas mar
- Page 54 and 55: Nepaprastai didelę Šventosios ir
- Page 56 and 57: spėjamas alkavietės aukuras. Žmo
- Page 58 and 59: padavimai apie vieną ar kitą būd
- Page 60 and 61: Vidudienį paleido arklį ir atsigu
- Page 62 and 63: nuosėdų). Ir tik juros periodo pa
- Page 64 and 65: šiaurinių ir dalies vakarinių to
- Page 66 and 67: sudeginti kaip raganas keturias mot
- Page 68 and 69: vėjas, išsklaidęs po visą salą
- Page 70 and 71: Baltijos ledyninio ežero metu (pri
- Page 72 and 73: pabaigoje surado A. Becenbergeris,
- Page 74 and 75: Tačiau pabaiga būdavo panaši. Gi
- Page 76 and 77: angų, graibyti iš jūros dugno, o
- Page 78 and 79: graikai galėjo ramiai plaukti toli
- Page 80 and 81: poetas, savo akimis matė gimtojo k
- Page 82 and 83: (46 pav.), R. Kalpoko ,,Kaimo gatv
- Page 84 and 85: visuomet protu ir širdimi taps ind
- Page 86 and 87: tai iš pietų į šiaurę besitęs
- Page 88 and 89: ežeruose, paminimas faktas, kad Du
- Page 90 and 91: udės (Aythya nyroca) perimvietė.
- Page 92 and 93: smailiomis viršūnėmis, daugelis
- Page 94 and 95:
lipdytos keramikos grublėtu pavir
- Page 96 and 97:
nugrimzdusius mūrus yra gerokai v
- Page 98 and 99:
elaukiant Trejybės šventės prie
- Page 100 and 101:
darbai). Mūsų krašte žinoma nem
- Page 102 and 103:
usvai pilkos ir rudos spalvos tanki
- Page 104 and 105:
pakrantėje pasiekia 12 m. Su I vir
- Page 106 and 107:
Džiūstantis II viršsalpinės ter
- Page 108 and 109:
patikslintos viduramžių kapinaič
- Page 110 and 111:
Tai V. Vėlyvio, M. Jankaus, S. Rud
- Page 112 and 113:
ir pasitikint, jai lemta efemerišk
- Page 114 and 115:
sudėties, fizinių savybių, papli
- Page 116 and 117:
taip pat su savitu kai kurių termi
- Page 118 and 119:
Pripažįstama, kad požeminė gyvy
- Page 120 and 121:
Knyga baigiama skyriumi ,,Keli žod
- Page 122 and 123:
E. Lekevičiaus mintis (Lekevičius
- Page 124 and 125:
naudos. Ypač šiandien svarbu - mo
- Page 126 and 127:
vadinamų ,,glacialistų” ir ,,ma
- Page 128 and 129:
augalų, užgyvenusių sausžemius
- Page 130 and 131:
,,Tejaras sukūrė krikščionišk
- Page 132 and 133:
įvykęs susiderinimas, susiformavi
- Page 134 and 135:
apkaltinant ,,mitomanija” ir menk
- Page 136 and 137:
istorinėje atmintyje fiksuotą žy
- Page 138 and 139:
pėdos/šlaite ledynmečio kalvos
- Page 140 and 141:
daug reiškia gimtoji jų žemės
- Page 142 and 143:
žmogui gamta yra ne kas kita kaip
- Page 144 and 145:
prigimtį, abejonių nekelia kultū
- Page 146 and 147:
Ne visi gamtos objektai išraiškin
- Page 148 and 149:
Jablonskis K. ir kt. Raganų teisma
- Page 150 and 151:
Pranaitis A., Sinkevičius Ž., 200
- Page 152 and 153:
In this book the development of the
- Page 154 and 155:
9 pav. Juros ir kreidos perioduose
- Page 156 and 157:
38 pav. Litorinos lagūninio gintar
- Page 158:
70 pav. M. K. Čiurlionis. Raigarda