gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

kultūrinių vertybių (ugnies, darbo įrankių ir pan.) savininko ir išradėjo vaizdiniui susiformuotipadėjo senovės protėvių (neretai įsivaizduojamų milžinais) kultas.Trečia – velnio antagonizmas dangaus mitinėms būtybėms, ypač Perkūnui, liudija, kadjau praindoeuropiečių laikais buvo prasidėjęs šio galingo, veiklaus žemės ir požemio mitiniodievo (tiksliau – jo prototipo) nužeminimo procesas, kurį galutinai užbaigė krikščionybė.Mažai kuo nuo lietuvių folklorinio velnio tesiskiria folklorinis latvių velnas, prūsų mirusiųjųir žynių globėjas Patulas, slavų gyvulių dievas Velesas/Volosas, graikų mirusiųjų karalystėsvaldovas Aidas bei tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio Hermis, daug kitųmitologinių personažų.Tai, kad Lietuvoje esama daug vietovių, susijusių su mitologinio velnio veikla,natūraliai kyla noras tas vietoves išryškinti krašto žemėlapyje ir pabandyti surasti tų vietoviųteritorinio pasiskirstymo ypatybes. Panašų bandymą yra padaręs geologas dr. GediminasMotuza, kuris su savo sūnumi Vykintu, taip pat studijuojančiu geologiją, ryžosi panagrinėtiestų epo herojaus Kalevipoego – galingo ir įnoringo milžino – nuveiktų darbų geografinę irgeologinę analizę (Motuza G., Motuza V., 1999). Rezultatas buvo labai įdomus, patvirtinantissenai vykusių geologinių procesų bei iki šių dienų mus pasiekusio folkloro sąryšį. Straipsniopabaigoje autoriai visai pagrįstai klausia: ,,Ar galėjo poledynmečio mitologijos elementaipasiekti mūsų laikus ir kaip tai įvyko? Geologai, remdamiesi savo duomenimis, gali tikužduoti klausimą, o atsakyti į jį jau turėtų archeologai ir etnografai. Tačiau, jei tikrai yratoks ryšys su praeitimi, tai rodo, kaip glaudžiai esame susiję su savo Žeme, ir tai, kad mūsųistorijos ištakos – geologijoje”.Su lietuviškųjų milžinų ir velnių žygdarbiais susijusių vietovių lokalizavimas,paremtas tik padavimų ir etiologinių sakmių medžiaga, yra komplikuotas keleto aplinkybių.Visų pirma, labai daug padavimų ir sakmių, kuriuose neminimi vietovardžiai ar konkretūsgamtos objektai. O padavimo ar sakmės užrašymo vieta ne visada sutampa su liaudieskūrinyje vaizduojama vietove. Antra, dažnai senokai užrašytame padavime minima vietovė argamtos objektas sunkiai surandami arba visai nesurandami dabartiniuose žemėlapiuose, okartais ir pačioje apylinkėje, dėl išnykusių sodžių ir ištisų kaimų, piliakalnių ir pilkapių,upelių, ežerėlių ir pelkių, pasikeitusių pavadinimų. Todėl darant šį darbą, kartais tekopasitenkinti tik apylinkės ar valsčiaus pavadinimu ir orientuotis apytikriai. Žinoma, senųjųžemėlapių ir planų analizė, konkrečių vietovių aplankymas, kitų duomenų patikslinimaspadėtų išspręsti medžiagos patikimumo problemą. Manau, kad tam dar ateis laikas. Tačiau irturima apžvalginė informacija taip pat leidžia padaryti vieną kitą pastebėjimą.Akivaizdu, kad absoliuti dauguma lietuviškųjų milžinų ir velnių veiklos vietoslokalizuojasi aukštumose (Aukštaičių, Dzūkų, Sūduvių ir Žemaičių), kuriose didesnė ir43