gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Aplinkos mitologizavimas, milžinų ir velnių galybėPavarčius ,,Lietuvių tautosakos” IV tomą, ypač padavimų dalį, o taip pat kituspadavimų ir sakmių rinkinius, matyti, kad vieni dažniausių mūsų gamtą formavusių personažųyra velniai ir milžinai. Tai Mikierių ir Legų prie Anykščių, Džiugo prie Telšių, Ventės irLiekų pamaryje, Jurgis ir Barkus prie Jurbarko, Paketurių ir Aukštupėnų prie Kupiškio ir daugkitų milžinų, vienaip ar kitaip palikusių pėdsakus aplinkoje. Tai ir smėlio, išbyrėjusio išmilžino prijuostės ar klumpės, kalnelis, ir iš milžino ašarų pasidaręs ežeras, ir rankomis ar išpypkių pelenų supiltas piliakalnis. Kita galiūnų grupė, ko gero skaitlingesnė, yra susijusi suvelnio gimine. Tai jie nešė milžiniškus akmenis Anykščių, Senųjų Trakų, Pabaisko bažnyčiųdurims užremti, išlaužti ar visiškai sugriauti, Liškiavos piliai užbaigti, bent keliose vietoseNemuną užtvenkti. Velniai yra palikę ir akmenimis pribarstytų laukų, ir nebaigtų statyti tiltų,ir netyčia iš kaušelio išpiltų ežerų, ir aukštų supiltų kalvų, ir savo pėdų ar nagų žymesakmenyse. Jų vardu pavadintos įvairios prakeiksmu palydėtos duobės, pelkės, raistai. Panašu,kad šiandieninis sukarikatūrintas velnio paveikslas yra, ko gero, nutapytas vėlesniais, jaukrikščionybės laikais, norint sumenkinti ir sukompromituoti senąjį pagonišką milžiną. Matyt,būta ,,politinio” tikslo – žmonių ilgai garbintus milžinų nuveiktus darbus suniekinti, susieti sunelabojo piktais kėslais. Padavimų tyrinėtoja Bronislava Kerbelytė savo knygoje ,,Lietuviųliaudies padavimai” (Kerbelytė, 1970) jau senokai labai teisingai pastebėjo, kad ,,Velnias –nepaprastai stipri, reljefą keičianti būtybė – iš esmės nepakinta nuo to, kad jis pavaizduotasbažnyčios priešu, bet sakmiškas įvykių posūkis jį tarsi sumenkina, suniekina. Čia pat,trumpame padavimo tekste, velnias pavaizduotas ir hiperbolizuotu stipruoliu, ir kartu nuokažkokių jėgų priklausomu padaru”.Žymi mūsų istorikė Pranė Dundulienė knygoje ,,Pagonybė Lietuvoje” (Dundulienė,1989), rašydama apie moteriškųjų dievybių atstovę Velioną teigia, kad ,,Velionos, kaip irvėlės, pavadinimas tapatus su velione ar velioniu, vėliau velniu. Lietuvių sakmėse pirminisvelnias laikomas dievo bendrininku kuriant kosmosą…”. Pasak mokslininkės, Veliona buvochtoninė mitinė būtybė, kurios žinioje buvusios vėlės, vanduo, oras, ugnis, žemė, požemiai irjo lobiai. Garsioji mūsų archeologė Marija Gimbutienė, kalbėdama apie baltiškąjį vyriškąjįpanteoną, skyrė tris pagrindinius ir lygiateisius dievus: Dievą, Veliną ir Perkūną. Kiekvienasjų turėjo savo gyvulius, medžius, pasireiškimo sferą. Štai ,,Velinas – slibiną, juodus gyvuliusir paukščius, baisius, plėšrius žvėris bei spygliuočius medžius, akmenis, šaknis ir visa, kas povelėna” (Gimbutienė, 1988).Reikia paminėti Algirdo Juliaus Greimo labai įdomią studiją ,,Tautos atmintiesbeieškant” (Greimas, 1990). Jos pratarmėje jis rašo: ,,Prisiminus dažnai sutinkamą velnio ir41