už 0,005 mm. Yra ir kitokių molio apibūdinimo kriterijų, tarp kurių molio dalelėmisvadinamos tik smulkesnės už 0,002 mm. Iš esmės tai nieko nekeičia. Lietuvoje molio irpriemolio, tinkamo keramikai bei pastatų apglaistymui ar mūrijimui visą laiką buvopakankamai. Prieledyniniuose ežeruose nusėdęs tikras molis tokio tipo darbams yra per daugriebus ir plastiškas. Kad degant puodą molis nesutrūkinėtų, teko žaliavą ,,liesinti”, dedant į jąsmėlio, sutrupinto granito ar moliuskų kiautelių, sukapotų augalų ar net šerių (Rimantienė,1995). Pastatų apglaistymui, žinoma, tiko ir dažniau sutinkamas moreninis molis ar priemolissu natūralia žvirgždo priemaiša.Per daug nesibraunant į naujesnius laikus, galima tik priminti, kad žalvario amžiujeatsiradus piliakalniams, ant jų taip pat vyko statybos – pintos sienos būdavo užglaistomosmoliu, o kai kurios patalpos išgrindžiamos akmenimis. Tuo metu plokšti akmenys ir molisbuvo naudojami žalvario liejimo formų gamybai. Didelis molinių liejimo įrankių rinkinys(formelės, tigliai, samteliai) aptiktas Narkūnų piliakalnyje (Utenos raj.). Pačioje laikotarpiopabaigoje atsirado pirmieji bandymai išgauti geležį iš vietinės balų rūdos bei gamintismulkius ir paprastus geležinius dirbinėlius.Lietuva – piliakalnių šalis. Drėgnėjant klimatui, žmonės pradėjo kurtis aukštesnėsevietose, ant kalvų, kurios vienaip ar kitaip tvirtinamos virto piliakalniais. Tai vyko daržalvario amžiaus pabaigoje, apie I tūkstantmečio pr. Kr. vidurį. Kaip rašo A. Tautavičius irE. Grigalavičienė <strong>Lietuvos</strong> TSR archeologijos atlaso II tome, skirtame piliakalniams (1975),prie neabejotinų piliakalnių priskirta 600 šių unikalių archeologijos paminklų. Tai piliakalniai,turintys kultūrinį sluoksnį ir įtvirtinimus arba bent vieną iš tų požymių ar jų pėdsakus. Prietariamųjų (spėjamųjų) priklausė dar apie 200 piliakalnių. Tai kalvos, kurios nors ir vadinamospiliakalniais, tačiau neturi aiškesnių žmogaus gyvenimo pėdsakų. Šie pėdsakai galėjo būti kolkas paprasčiausiai neaptikti, o ir paties žmogaus ar gamtos vėliau sunaikinti. Trečią grupęsudaro sunaikintieji piliakalniai, kurių buvo priskaičiuojama apie šešiasdešimt. Šiandien, kogero, šie skaičiai nežymiai pakitę. Yra neidentifikuotų piliakalnių, t. y. įvairiuose šaltiniuoseminimų, tačiau vietovėje dėl kažkokių priežasčių neatrandamų. Taigi, bendroje sumoje netolitūkstančio…Pažvelgus į archeologijos atlaso piliakalnių išsidėstymo žemėlapį matyti, kad jiepaplitę netolygiai. Jų ypač gausu Aukštaičių, Dzūkų, Sūduvių ir Žemaičių aukštumose,Nemuno pakrantėse nuo Liškiavos (Varėnos raj.) iki Sudargo (Šakių raj.), šiaurės vakariniamekrašto pakraštyje. Žymiai retesni piliakalniai Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, Suvalkijos lygumųrajonuose, šalies pietrytiniame pakraštyje. Be abejo, atlikus piliakalnių ,,rūšiavimą” pagal jųnaudojimo laikotarpį, paskirtį ar būdingus radinius, pasimato skirtingų archeologinių kultūrų38
aida per pastaruosius kelis tūkstančius metų. Man, <strong>kaip</strong> geologui, buvo įdomu žvilgterėti į šiųpaminklų paplitimą geomorfologiniu požiūriu.Kas lėmė piliakalnių gausumą aukštumose ir paupiuose, turbūt, nesunku atsakyti – beabejo palankesnės įsikūrimui gamtinės sąlygos: reljefo suskaidymas aukštumose bei upiųslėnių ir ežerų dubenų šlaituose, sausesnės vietovės, lengvai prieinami vandens telkiniai. Tuotarpu molingos ir priemolingos lygumos Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje pasižymėjo šlapiais,sunkiai įžengiamais mišriais ir lapuočių miškais. Tai ir lėmė gerokai retesnį piliakalnių tinkląjose. Smėlingose Kazlų Rūdos, Rūdninkų apylinkėse, Druskininkų–Varėnos ruože, kurvyrauja vėjų supustytas kopų reljefas, piliakalniams atsirasti taip pat nebuvo gerų sąlygų.Miško iškirtimas bei velėnos suardymas nestabiliose kopose sudarydavo sąlygas lakaussmėlio pustymui. Tai, žinoma, trukdė piliakalnių atsiradimui, o taip pat jau įsigalinčiaižemdirbystei. Be to, skurdesnė pušynų gyvūnija nelabai viliojo senovės medžiotojus.Būtų logiška manyti, kad piliakalniais turėjo būti aukščiausios krašto kalvos. Taip yraŽemaitijoje, kur piliakalniais buvo tose vietovėse aukščiausios Medvėgalio (234 m), Šatrijos(227 m), Girgždūtės (228 m), Žąsūgalos (209 m), Moteraičio (Burbiškių) (217 m) ir kitosmoreninės kalvos. Kiek kitaip yra Aukštaitijoje, kur Juozapinės (292 m), Nevaišių (289 m),Būdakalnio (Ažušilės) (285 m), Gedanonių (257 m) ir kai kurios kitos aukščiausios kalvosnėra žinomos <strong>kaip</strong> piliakalniai. Gal ilgesniam įsikūrimui jos buvo per daug aukštos, plačios irlėkštos, savaip nepatogios, nutolusios nuo vandens telkinių… Greičiausiai, tokios iškilusiosvietos tarnavo žvalgakalniais, įvairių sutartinių ženklų (liepsnos fakelo, dūmų stulpo)perdavimui toliau ir žemiau buvusioms piliavietėms.Ta proga negaliu nepaminėti žymaus mūsų krašto žemės paviršiaus tyrinėtojo,geologinio kartografavimo specialisto Vinco Vaitonio požiūrio į piliakalnių išsidėstymąLietuvoje ir gretimų šalių pakraščiuose. Per daug nesigilindamas į šių archeologinių paminklųnaudojimo laikotarpį bei galimą paskirtį, jis įžiūrėjo palyginti taisyklingą tinklinį jųišsidėstymą mūsų krašte. Anot jo, šis piliakalnių tinklas turėjo dar vieną svarbią paskirtį – taisignalo perdavimas visam kraštui ar tik norima kryptimi nelaimės (užpuolimo ir pan.) atveju.Deglo šviesa naktį ar dūmų stulpas dieną būdavo perduodami iš piliakalnio į piliakalnį suvienokia ar kitokia žinia. Būtų galima paminėti vieną ,,pilnesnę” piliakalnių, nutolusių vienasnuo kito per 5–25 km, grandinę, kuri kerta Lietuvą nuo Lenkijos pasienio iki Latvijos. TaiElveriškių (Lazdijų raj.), Bambininkų (Alytaus raj.), Pabrasčių, Birštono, Paverknių irPaukščių (Prienų raj.), Burčiakų ir Buivydonių (Kaišiadorių raj.), Latvių (Trakų raj.),Kernavės ir Laužiškio (Širvintų raj.), Ambraziškių, Malkėsto ir Kulionių (Molėtų raj.),Kuktiškių, Kačiūnų, Kalvių ir Utenėlės (Utenos raj.), Degučių (Zarasų raj.) didesniejipiliakalniai. Mūsų laikais net būta bandymų pakartoti tokį signalo perdavimo būdą viena ar39
- Page 1 and 2: VALENTINAS BALTRŪNASGAMTA KAIP KUL
- Page 3 and 4: V. Baltrūnas. Gamta kaip kultūros
- Page 5 and 6: Į V A D A SGamtos ir kultūros są
- Page 7 and 8: folklorinio ir profesionaliojo meno
- Page 9 and 10: klausimu ir bent kelių vyraujanči
- Page 11 and 12: suakmenėjusių fosilijų amžius P
- Page 13 and 14: tik šiek tiek jaunesnė yra prie V
- Page 15 and 16: pogonoforai, forominiferai, akritar
- Page 17 and 18: anteklizė) kaip kalnodaros kituose
- Page 19 and 20: terigeninių nuogulų (molio, aleur
- Page 22 and 23: Didžiausias Lietuvoje neogeno nuog
- Page 24 and 25: Dideles nuogulų storymes, paprasta
- Page 26 and 27: Europos šiaurinės dalies nuosekli
- Page 28 and 29: Šis skyrius yra tarsi ankstesniojo
- Page 30 and 31: kalvos (19 pav.). Čia reikia pridu
- Page 32 and 33: kituose kraštuose. Šiuo metu Liet
- Page 34 and 35: pasaulėžiūroje ir kurie yra įpr
- Page 36 and 37: Santykis su aplinka: praktinis aspe
- Page 40 and 41: kita kryptimi. Deja, šiandieninė
- Page 42 and 43: žmogiškojo kalvio kovos ir kalvys
- Page 44 and 45: išraiškingesnė kraštovaizdžio
- Page 46 and 47: estų tautosakoje, kitų tautų fol
- Page 48 and 49: Naujojo akmens laikotarpiu jau lank
- Page 50 and 51: mokslinės minties įkvėpėją. Pa
- Page 52 and 53: pastraipoje rašoma: ,,Greitas mar
- Page 54 and 55: Nepaprastai didelę Šventosios ir
- Page 56 and 57: spėjamas alkavietės aukuras. Žmo
- Page 58 and 59: padavimai apie vieną ar kitą būd
- Page 60 and 61: Vidudienį paleido arklį ir atsigu
- Page 62 and 63: nuosėdų). Ir tik juros periodo pa
- Page 64 and 65: šiaurinių ir dalies vakarinių to
- Page 66 and 67: sudeginti kaip raganas keturias mot
- Page 68 and 69: vėjas, išsklaidęs po visą salą
- Page 70 and 71: Baltijos ledyninio ežero metu (pri
- Page 72 and 73: pabaigoje surado A. Becenbergeris,
- Page 74 and 75: Tačiau pabaiga būdavo panaši. Gi
- Page 76 and 77: angų, graibyti iš jūros dugno, o
- Page 78 and 79: graikai galėjo ramiai plaukti toli
- Page 80 and 81: poetas, savo akimis matė gimtojo k
- Page 82 and 83: (46 pav.), R. Kalpoko ,,Kaimo gatv
- Page 84 and 85: visuomet protu ir širdimi taps ind
- Page 86 and 87: tai iš pietų į šiaurę besitęs
- Page 88 and 89:
ežeruose, paminimas faktas, kad Du
- Page 90 and 91:
udės (Aythya nyroca) perimvietė.
- Page 92 and 93:
smailiomis viršūnėmis, daugelis
- Page 94 and 95:
lipdytos keramikos grublėtu pavir
- Page 96 and 97:
nugrimzdusius mūrus yra gerokai v
- Page 98 and 99:
elaukiant Trejybės šventės prie
- Page 100 and 101:
darbai). Mūsų krašte žinoma nem
- Page 102 and 103:
usvai pilkos ir rudos spalvos tanki
- Page 104 and 105:
pakrantėje pasiekia 12 m. Su I vir
- Page 106 and 107:
Džiūstantis II viršsalpinės ter
- Page 108 and 109:
patikslintos viduramžių kapinaič
- Page 110 and 111:
Tai V. Vėlyvio, M. Jankaus, S. Rud
- Page 112 and 113:
ir pasitikint, jai lemta efemerišk
- Page 114 and 115:
sudėties, fizinių savybių, papli
- Page 116 and 117:
taip pat su savitu kai kurių termi
- Page 118 and 119:
Pripažįstama, kad požeminė gyvy
- Page 120 and 121:
Knyga baigiama skyriumi ,,Keli žod
- Page 122 and 123:
E. Lekevičiaus mintis (Lekevičius
- Page 124 and 125:
naudos. Ypač šiandien svarbu - mo
- Page 126 and 127:
vadinamų ,,glacialistų” ir ,,ma
- Page 128 and 129:
augalų, užgyvenusių sausžemius
- Page 130 and 131:
,,Tejaras sukūrė krikščionišk
- Page 132 and 133:
įvykęs susiderinimas, susiformavi
- Page 134 and 135:
apkaltinant ,,mitomanija” ir menk
- Page 136 and 137:
istorinėje atmintyje fiksuotą žy
- Page 138 and 139:
pėdos/šlaite ledynmečio kalvos
- Page 140 and 141:
daug reiškia gimtoji jų žemės
- Page 142 and 143:
žmogui gamta yra ne kas kita kaip
- Page 144 and 145:
prigimtį, abejonių nekelia kultū
- Page 146 and 147:
Ne visi gamtos objektai išraiškin
- Page 148 and 149:
Jablonskis K. ir kt. Raganų teisma
- Page 150 and 151:
Pranaitis A., Sinkevičius Ž., 200
- Page 152 and 153:
In this book the development of the
- Page 154 and 155:
9 pav. Juros ir kreidos perioduose
- Page 156 and 157:
38 pav. Litorinos lagūninio gintar
- Page 158:
70 pav. M. K. Čiurlionis. Raigarda