gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

kalvos (19 pav.). Čia reikia pridurti, kad naujausių geologinių ir geomorfologinių tyrimųšviesoje, Žemaičių aukštuma iš esmės buvo suformuota neseniai nustatytos besitraukiančioledyno Aukštaičių fazės metu, kai ledyno pakraštys nežymiai vingiuodamas ėjo tiesiai iš rytų įvakarus (14a pav.) (Guobytė, 2002).Prieš 14,5 tūkst. metų ledynas vėl suaktyvėjo. Taip vadinamos Vidurio Lietuvos fazėsmetu išryškėjo labai taisyklinga ledo plaštaka Vidurio Lietuvos lygumoje. Jos rytinispakraštys siekė Šventosios slėnį, vakarinis – Radviliškio apylinkes, o pietinis – Kauną. Būtentties Kaunu, ledynui įsirėmus į anapus Nemuno esantį Veiverių moreninį gūbrį, pasitvenkėKauno–Kaišiadorių prieledyninės marios, į kurias iš pietų plūdo Simno–Balbieriškio–Stakliškių ežero vandenys vis papildomi Nemuno, o iš rytų ir šiaurės – Strėvos, Neries irŠventosios vandenys. Šių marių vandens lygis iš pradžių siekė apie 120, vėliau – 100–105 mvirš dabartinio jūros lygio. Tuo metu ledyno Kuršių plaštaka, patvenkdama plačias Jūros–Šešupės prieledynines marias, stabtelėjo vakariniame Žemaičių aukštumos šlaite, ties Kulių,Endriejavo, Pajūralio, Sartininkų apylinkėmis ir kirto dabartinio Nemuno slėnį ties Ragaine(Nemanu). Ledynui pasitraukus nuo Kauno apylinkių gilyn į Vidurio Lietuvos lygumą,atsivėrė kelias Kauno–Kaišiadorių prieledyninio ežero vandenims į vakarus. Įkandin šiųištekančių marių skubėjo ir Nemunas, kuris šį kartą savo slėnį gilino ir platino iki patRaudondvario žemiau Kauno, kur jo ,,laukė” labai plačių Jūros–Šešupės prieledyninių mariųpakrantė. Tarp Zapyškio ir Raudondvario į šias marias gausiai liejosi pilni nešmenųbesitraukiančio ledyno tirpsmo vandenys. Marių dugne tarp Zapyškio ir Kazlų Rūdos buvosuklostyta stora smulkaus deltinio smėlio storymė, kuri vėliau, nuslūgus marioms, buvovakarinių ir pietvakarinių vėjų supustyta į kopas.Nuslūgus Jūros–Šešupės baseino vandens lygiui, Nemunas su savo gilinamu irplatinamu slėniu ,,pasistūmėjo” iki Jurbarko. Vakariau vėl buvo suklostyti smulkūs deltiniaismėliai, kurie, nuslūgus marioms, vietomis vėjų supustyti į kauburius ir nedideles kopas.Daug smėlingų sąnašų tirpsmo vandenys plukdė Jūros upės slėniu, kitais nuo Žemaičiųaukštumos srūvančiais upeliais. Pati Žemaičių aukštuma, greičiausiai, priminė ledo kalnyną,patamsėjusį nuo moreninės medžiagos, su kur ne kur kyšančiomis moreninėmis kalvomis, otaip pat gausiais upeliais ir ežerėliais ledo paviršiuje, tuštumose, plyšiuose. Vėliau, galutinaiištirpus ledui, šių upelių ir ežerėlių dugno nuosėdos virto aukštesnėmis ar žemesnėmiskalvomis ar jų virtinėmis (keimais, ozais ir kt.). Kai kur tirpsmo vandenys pasitvenkė iššiaurės ir vakarų – tarp Žemaičių aukštumos ir Vidurio Lietuvos fazės ledyno pakraščio.Tokios marios tyvuliavo Ventos aukštupyje, ryčiau Telšių, Rietavo apylinkėse ir kitur.Ledynas, tįsantis Vidurio Lietuvos lygumoje, matyt, buvo atitrūkęs nuo pagrindinėsŽiemgalos plaštakos. Tai lėmė likusio ledyninio liežuvio ,,plotinį” tirpimą ir eižėjimą plyšiais.30