gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

žmogui gamta yra ne kas kita kaip praplėstasis jo paties Aš. (…) Pradinis žmogus yrasąmoningas ir aiškiai suvokia, kad jo būtybė nėra tas pat, kas akmuo, medis ar gyvulys. (…)Kiek pradinei kultūrai pasaulis yra pilnas paslapčių, pilnas gyvybės ir net sielos, pilnasprasmės ir šitą prasmę atskleidžiančių ženklų, tiek aukštosios kultūros žmogui pasaulispasidaro ,,aiškus”, ,,suprantamas” ir ,,ištirtas”. Gamtos paslaptys jam virsta mechaniškaisdėsniais, gamtos dvasios esti paverčiamos pasakomis ir legendomis” (Maceina, 1991 b).Šiandien žmogaus poveikis aplinkai nenusileidžia kalnodaros, vulkanizmo, upiųgaliai, nors praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje tai buvo tik prielaida. Žymieji mokslininkaiV. Vernadskis, P. Tejaras de Šardenas, E. Le-Rua įžvelgė, kad artėja metas, kai biosferosraida pateks į ,,Žemės proto sferos” (noosferos) dėsnių įtaką. Ir kaip rašė Č. Kudaba, ,,tolesnėbiosferos raida pagal gamtos dėsnius eis tenlink, kur kreips biosferos protas. Tiktai biosferosdėsnių ribose!” (Kudaba, 1982). Sunku pasakyti, koks bus tas ,,biosferos protas” ateityje,tačiau šiandieninio žmogaus proto galia mums siūlo didelį alternatyvų diapazoną nuosusinaikinimo ir globalių katastrofų iki biosferos turtingos įvairovės bei palankių sąlygųžmogaus sveikatai ir dvasinei veiklai. Č. Kudaba įsitikinęs, kad ,,globaliniu mastu ekologijosmoksliniai pagrindai bei kultūra lygiai taip būtini, kaip senovėje buvo iškilusi neišvengiamabūtinybė apgyvendinti visą sausumą; vėliau ekonominis būtinumas privertė žmoniją pažintivisą sausumą, plėsti bendradarbiavimą ir mainus” (ten pat). Nors žymus ekologijosspecialistas, ekologinio profilio žodynų rengėjas N. Reimersas ir mano, kad ,,nėra ekologinėskultūros kaip tokios, yra ,,ekologinis” bendros žmonijos kultūros plėtojimo etapas.,,Ekologinė” posistemė visada buvo bendros žmonijos vertybių sistemos dalis, ji nuo tųvertybių neatplėšiama, kaip ir gamta neatskiriama nuo žmonių kultūrinio palikimo”(Reimersas, 1983). Deja, įvykiai rutuliojasi ne taip, kaip norėtųsi, ir pragmatiniai interesaidažnai ima viršų.Sociologas ir filosofas V. Kavolis neabejoja, kad ,,Liberalų kuriama antroji gamtaturi stiprų polinkį, vyraujantį tradicijoje, kurios pradininkas buvo Hobbesas, tapti fabriku,gaminančiu saugumą, galią ar turtą. Priklausomai nuo šios transformacijos laipsnio tiekgamta, tiek kultūra nustoja moralinių savybių – pirmoji redukuojama į išteklius, lengvaiprieinamus moraliai nevaržomam naudojimui, o antroji tampa šių išteklių naudojimopriemone, vertinama tik pagal tai, kaip veiksmingai ji tarnauja tiems tikslams, kurie jaipaskiriami tam tikrame socialiniame kontekste (Kavolis, 1998). Filosofas Česlovas Kalenda,tarsi pratęsia šią mintį, tvirtindamas, kad ,,Mokslo paskirtis – adekvačiai pažinti tikrovę.Susikoncentruodamas išimtinai į gnoseologinį uždavinį, mokslas ima pretenduoti į visiškąnepriklausomybę nuo bet kokių kitų žmogaus sąmonės formų, taip pat nuo dorovės.Racionalios žinios apie gamtą autonomizuojasi, atitrūksta nuo realios, gyvos būties ir,142