gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Lyg nežinotumėt,Jog mano džiaugsmo vasarasAtšaldė Arktikos ledaiIr gintaro bangaNusinešė į Baltiją.”Leonardas Andriekus. ,,Vabzdys gintare” Iš rinkinio ,,Pasilikau tikdangų mėlyną (1991)KELIOS PASTABOS PABAIGAIVienas iš šios knygos uždavinių – įrodyti, kad gamtos pažinimas, gauta mokslinėinformacija, kartu su kitomis iš gamtos išplaukusiomis kultūros vertybėmis sudaro tą dvasinįantstatą, kuris gamtai ir žmogui padeda ir padės gyventi santarvėje. Dar 1926 metais savo,,Kultūros filosofijoje” S. Šalkauskis rašė, ,,kad pažinimas tampa kultūriniu veiksniu sulig tuomomentu, kai juslinėje patirtyje žmogaus protas paskaito įvystytą joje idėją. Žmogaus protas,taip sakant, skelia iš patiriamosios medžiagos tiesos, kaip kad skiltuvu galima skelti ugnies ištitnago (…). Būdama protinga ir laisva iš prigimties, žmogaus siela gali sąmoningai suvoktigamtos priežastingumą bei tikslingumą, kuriamai papildyti išvidinį šitą tikslingumą išviršiniugamtai tikslingumu, nustatomu proto pajėgomis, ir pagaliau laisvai pasinaudoti būtinųgamtos dėsnių veikme, kreipdama ją tinkamu savo tikslams būdu” (Šalkauskis, 1990, I t.).Būtent, tas panaudojimas ,,savo tikslams” laikui bėgant pradėjo kelti pavojų visai planetai.Kiek kitaip gamtą vertina žymus amerikiečių filosofas ir rašytojas H. D. Toro (1817–1862): ,,Pradžioj jis eina į mišką kaip medžiotojas ir žvejas ir tik vėliau, jei turi savyjekilnesnio gyvenimo sėklą, jis suranda savo pašaukimą – gal kaip poetas ar gamtininkas, irpalieka šautuvą ir meškerę. Dauguma žmonių šiuo atžvilgiu taip ir neišauga iš šio jaunystėsamžiaus” (Toro, 1985). Kaip teisingai rašo mūsų filosofas Rolandas Pavilionis H. D. Toroknygos ,,Voldenas arba gyvenimas miške” pratarmėje: ,,Toro – mokslininkui ir filosofui, betdar daugiau poetui – gamta buvo begalinė būties knyga, kurią reikia išmokti skaityti josnesunaikinant. Kur visa – kiekvienas gyvis ir augalas, žemė, ugnis, vanduo ir oras – kalbažmogui apie nesibaigiantį, nenutrūkstamą pasaulio kūrimo vyksmą, apie neaprėpiamą jomastą ir harmoniją. Štai kodėl kiekviename šių reiškinių ir kiekviename žmogaus sąlyčio sugamta akte Toro matė neišsakytą, paslėptą, simbolinę, transcendentinę prasmę. Štai kodėlkonkretumas ir simboliškumas, pojūčiais fiksuojami ir proto bei vaizduotės galiaapibendrinami gamtos faktai ir reiškiniai – nedalomi Toro poetinio pasaulio suvokimoelementai (ten pat). A. Maceina, ko gero, tokį santykį su gamta apibrėžtų kaip ,,vaikišką”arba, kitaip sakant, būdingą senoviniam pradinės kultūros žmogui. Pagal jį ,,pradiniam141