apkaltinant ,,mitomanija” ir menka intelektualumo doze kūryboje, gal ir kenkia jų <strong>kaip</strong>klasikų įvaizdžiui, nors to meto Lietuvoje, vargu, ar kitokia literatūra būtų atlikusi įspūdingątautos žadinimo misiją. O jeigu būtų buvę kitaip (t. y. klestėjęs vakarietiškas saloninis menas),kažin kiek čia tų lietuvių šiandien turėtume ir ar dauguma iš mūsų dabar nekalbėtumevokiečių, rusų ar lenkų kalba. Ta proga pateiksiu trijų mūsų žymių literatūros rytinėtojųmintis šiuo klausimu.Regina Mikšytė, aptarinėdama gamtos ir žmogaus santykius Vinco Krėvės kūryboje,rašė: ,,Natūralu, kad to meto kaimo žmogui <strong>gamta</strong> ir buvo tas vienintelis ir universalusšaltinis, iš kurio jis sėmėsi visa, ko reikėjo jo buičiai ir būčiai. Jos padedamas žmogus kaupėne vien materialines gėrybes. Gamta formavo jo sąmonę, moralę, ugdė fantaziją, skatinomąstyti, jį paprastą kaimo žmogų darė daktaru ir filosofu (...). O Lapino monologas apiemiško gėrį ir grožį liudija, <strong>kaip</strong> paprastas žmogus jautriai suvokė žmogaus ir gamtos dvasinįryšį, jo esmę (...). Gyvybiniai žmogaus ir gamtos ryšiai, taip mąsliai užčiuopti Vinco Krėvėskūriniuose – vienas amžinųjų meno ir filosofijos klausimų (Mikšytė, 1982).Žymioji mūsų literatūros tyrinėtoja Vanda Zaborskaitė, rašydama apie ,,žemės gaivalųir sukultūrintos gamtos dainių” – Vaižgantą – mini, kad ,,Vaižgantas gamtos jausmointensyvumu ir raiškos įspūdingumu stovi pačioje mūsų literatūros viršūnėje, šaliaA. Baranausko. Į gamtą jis nerte pasineria, ekstaziškai ja žavisi ir garbina. Jo proza mirgėtemirga susižavėjimo šūksniais: ,,Ak, <strong>kaip</strong> gamtos mokama viską pinti į vieną visumą!”,,,Žiūrėk, koks gamtos įvairumas!”, ,,Koks vienumas, koks sukibimas visoje gamtoje!”,,,Gamtoje betgi (…) svarbiausia Vaižganto gamtos filosofijoje yra tautos ir jos žemės, josdirvų ir klimato, jos dangaus ir vandenų neatmezgamas ryšys. Tauta visomis savo būtiesšaknimis įaugusi į žemę, kuri jai likimo, Apvaizdos ir istorijos paskirta. Ta žemė formavožmogų, jo fizinį tipą ir temperamentą, jo psichiką ir sielą” (Zaborskaitė, 1989). Mokslininkėcituoja ir patį rašytoją, kuriam ,,Upės ir kalnai – tai pačios įdomiausios ir gražiausiosgeologinės šnekos. Jos ir jie ne tiktai reiškia gamtos revoliucijas, bet kaupia ir savo apylinkėstautų istoriją” (ten pat).Savitu poetiniu gamtos suvokimu pasižymi Maironis. Anot V. Zaborskaitės, ,,Jam<strong>gamta</strong> – tai visų pirma tėvynės <strong>gamta</strong>, tasai kraštas, kur ,,broliai artojai lietuviškai šneka”,kur ,,mūsų sodybos, kur bočių kapai”, (…) visi šie kalnai yra ne tik kraštovaizdįapibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo ženklai, suteikią peizažui kilnumo iriškilmingumo” (Zaborskaitė, 1982). Tyrinėtoja pastebi, kad ,,Maironio gamtos vaizdassudėstytas iš tokių realybės duomenų, kurie visiems pažįstami, savi; jie susieti su tokiaisišgyvenimais, kuriuos visi jaučiasi patyrę. Tik iki Maironio niekas nebuvo radęs žodžių visamtam pavadinti ir išreikšti. Ir dėl to susidaro įspūdis, kad jis prabilo už mus visus (ten pat). O134
po 5 metų, minint poeto 125 gimimo metines, literatūros kritikas Vytautas Kubilius rašys:,,Nežinia, kokią mes matytum Lietuvą, <strong>kaip</strong> ją suvoktumėm, mylėtumėm ir vaizduotumėm, jeiMaironis nebūtų sukūręs eilėraščių ,,Lietuva brangi”, ,,Kur bėga Šešupė”, ,,Manogimtinė”, ,,Nuo Birutės kalno”, ,,Daina”, ,,Milžinų kapai”. Jau kelios žmonių kartos atėjo įsavo ,,prosenių žemę” ir išėjo, deklamuodamos ar dainuodamos šiuos eilėraščius. Jie įaugo įmūsų psichiką <strong>kaip</strong> pastovūs regėjimo taškai, vertybių kriterijai, emociniai impulsai, <strong>kaip</strong>tautinio identiškumo balsas (…). Tik gimtojo krašto gamtoje – prie banguojančio Nemuno,raudant volungei, žaliuojant vasarojui <strong>kaip</strong> rūtai – lietuvis patiria šventą tapatybę su savotauta. Peizažas virsta nacionalinės savimonės aktu ir tėvynės jausmo poetine išraiška, kuriskamba <strong>kaip</strong> iškilminga priesaika: ,,Lietuvi! pabučiuok po kojų / Krauju permirkusią čiąžemę!” (Kubilius, 1987).Kaip čia neprisiminsi ir šio posmelio:,,Atminimuos lankos ramunių baltų,Senos pilys prie Nemuno seno krantų,Baltija ir aukštaičių pagojai – tai tu,Mano protėvių žemė”(B. Brazdžionis. Poezijos pilnatis. 1989)Mitologinės ir istorinės žinios. Prie jų priskirtini padavimai ir sakmės, legendos irmitai, taip pat istoriniai faktai ir asmenybės, vienaip ar kitaip susiję su konkrečia vietove aratskiru gamtos objektu. Kitaip sakant, tai visas vietovės folklorinis, istorinis ir kultūrinispaveldas. Kaip rodo ką tik aptartų literatūros klasikų kūryba, šios žinios dažnai susijusios sugražiausiais gamtos kampeliais, sukeliančiais pasididžiavimą savo krašto <strong>gamta</strong> ir jojetriūsiančiais žmonėmis. Žinoma daug atvejų, kai vietovės padavimas ar su ja susijęs istorinisįvykis tampa naujo kūrinio pagrindu. Tarsi antrą kvėpavimą vietovei suteikia jos sąsajos suistorinės asmenybės (kunigaikščio, sukilėlių vado, mokslininko, rašytojo ir pan.) biografiniaismomentais.Šiai įkvėpimo išteklių grupei pailiustruoti iš dalies tinka jau minėtas Puntukopavyzdys. Jei palyginsime šį, netoli Šventosios gulintį, daug metų buvusį didžiausią Lietuvojeriedulį su neseniai atkastu Puokės kaimo milžinu netoli Barstyčių, tai matysime, kadpastarasis tėra unikalus gamtos paminklas – didžiausias Lietuvoje akmuo. Ir tiek. Tuo tarpuPuntukas su savo padavimais, sakraline praeitimi, įamžininimu A. Baranausko poemoje,,Anykščių šilelis” ir kituose meno kūriniuose, iškaltu Dariaus ir Girėno bareljefu yra ne tikgamtos, bet ir archeologijos, literatūros, dailės paminklas, tapęs jau neatsiejama lietuviųdvasinės kultūros dalimi. Savotiška kai kurių gamtos vertybių ,,sėkme” galima pavadinti135
- Page 1 and 2:
VALENTINAS BALTRŪNASGAMTA KAIP KUL
- Page 3 and 4:
V. Baltrūnas. Gamta kaip kultūros
- Page 5 and 6:
Į V A D A SGamtos ir kultūros są
- Page 7 and 8:
folklorinio ir profesionaliojo meno
- Page 9 and 10:
klausimu ir bent kelių vyraujanči
- Page 11 and 12:
suakmenėjusių fosilijų amžius P
- Page 13 and 14:
tik šiek tiek jaunesnė yra prie V
- Page 15 and 16:
pogonoforai, forominiferai, akritar
- Page 17 and 18:
anteklizė) kaip kalnodaros kituose
- Page 19 and 20:
terigeninių nuogulų (molio, aleur
- Page 22 and 23:
Didžiausias Lietuvoje neogeno nuog
- Page 24 and 25:
Dideles nuogulų storymes, paprasta
- Page 26 and 27:
Europos šiaurinės dalies nuosekli
- Page 28 and 29:
Šis skyrius yra tarsi ankstesniojo
- Page 30 and 31:
kalvos (19 pav.). Čia reikia pridu
- Page 32 and 33:
kituose kraštuose. Šiuo metu Liet
- Page 34 and 35:
pasaulėžiūroje ir kurie yra įpr
- Page 36 and 37:
Santykis su aplinka: praktinis aspe
- Page 38 and 39:
už 0,005 mm. Yra ir kitokių molio
- Page 40 and 41:
kita kryptimi. Deja, šiandieninė
- Page 42 and 43:
žmogiškojo kalvio kovos ir kalvys
- Page 44 and 45:
išraiškingesnė kraštovaizdžio
- Page 46 and 47:
estų tautosakoje, kitų tautų fol
- Page 48 and 49:
Naujojo akmens laikotarpiu jau lank
- Page 50 and 51:
mokslinės minties įkvėpėją. Pa
- Page 52 and 53:
pastraipoje rašoma: ,,Greitas mar
- Page 54 and 55:
Nepaprastai didelę Šventosios ir
- Page 56 and 57:
spėjamas alkavietės aukuras. Žmo
- Page 58 and 59:
padavimai apie vieną ar kitą būd
- Page 60 and 61:
Vidudienį paleido arklį ir atsigu
- Page 62 and 63:
nuosėdų). Ir tik juros periodo pa
- Page 64 and 65:
šiaurinių ir dalies vakarinių to
- Page 66 and 67:
sudeginti kaip raganas keturias mot
- Page 68 and 69:
vėjas, išsklaidęs po visą salą
- Page 70 and 71:
Baltijos ledyninio ežero metu (pri
- Page 72 and 73:
pabaigoje surado A. Becenbergeris,
- Page 74 and 75:
Tačiau pabaiga būdavo panaši. Gi
- Page 76 and 77:
angų, graibyti iš jūros dugno, o
- Page 78 and 79:
graikai galėjo ramiai plaukti toli
- Page 80 and 81:
poetas, savo akimis matė gimtojo k
- Page 82 and 83:
(46 pav.), R. Kalpoko ,,Kaimo gatv
- Page 84 and 85: visuomet protu ir širdimi taps ind
- Page 86 and 87: tai iš pietų į šiaurę besitęs
- Page 88 and 89: ežeruose, paminimas faktas, kad Du
- Page 90 and 91: udės (Aythya nyroca) perimvietė.
- Page 92 and 93: smailiomis viršūnėmis, daugelis
- Page 94 and 95: lipdytos keramikos grublėtu pavir
- Page 96 and 97: nugrimzdusius mūrus yra gerokai v
- Page 98 and 99: elaukiant Trejybės šventės prie
- Page 100 and 101: darbai). Mūsų krašte žinoma nem
- Page 102 and 103: usvai pilkos ir rudos spalvos tanki
- Page 104 and 105: pakrantėje pasiekia 12 m. Su I vir
- Page 106 and 107: Džiūstantis II viršsalpinės ter
- Page 108 and 109: patikslintos viduramžių kapinaič
- Page 110 and 111: Tai V. Vėlyvio, M. Jankaus, S. Rud
- Page 112 and 113: ir pasitikint, jai lemta efemerišk
- Page 114 and 115: sudėties, fizinių savybių, papli
- Page 116 and 117: taip pat su savitu kai kurių termi
- Page 118 and 119: Pripažįstama, kad požeminė gyvy
- Page 120 and 121: Knyga baigiama skyriumi ,,Keli žod
- Page 122 and 123: E. Lekevičiaus mintis (Lekevičius
- Page 124 and 125: naudos. Ypač šiandien svarbu - mo
- Page 126 and 127: vadinamų ,,glacialistų” ir ,,ma
- Page 128 and 129: augalų, užgyvenusių sausžemius
- Page 130 and 131: ,,Tejaras sukūrė krikščionišk
- Page 132 and 133: įvykęs susiderinimas, susiformavi
- Page 136 and 137: istorinėje atmintyje fiksuotą žy
- Page 138 and 139: pėdos/šlaite ledynmečio kalvos
- Page 140 and 141: daug reiškia gimtoji jų žemės
- Page 142 and 143: žmogui gamta yra ne kas kita kaip
- Page 144 and 145: prigimtį, abejonių nekelia kultū
- Page 146 and 147: Ne visi gamtos objektai išraiškin
- Page 148 and 149: Jablonskis K. ir kt. Raganų teisma
- Page 150 and 151: Pranaitis A., Sinkevičius Ž., 200
- Page 152 and 153: In this book the development of the
- Page 154 and 155: 9 pav. Juros ir kreidos perioduose
- Page 156 and 157: 38 pav. Litorinos lagūninio gintar
- Page 158: 70 pav. M. K. Čiurlionis. Raigarda