gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

įvykęs susiderinimas, susiformavimo ir subrendimo darbas, pasąmonio pajėgos turitendencijos prie pirmos tinkamos progos prasiveržti į dienos šviesą ir susijungti susąmoningu kūrybos darbu tikro įkvėpimo pavidalu. Menininkas ir pasižymi intensyviupasąmonio gyvenimu, kuris jame nuolat rusena ir dirba savo paruošiamąjį darbą. Kūrybosmetu šis menininko pasąmonės darbas turi gaivališkos tendencijos susiderinti su sąmoningudarbu ir sykiu su juo sukurti harmoningą veikalą” (Šalkauskis, 1990, I t.). ,,Leiskime, mumstenka domėtis saulėlydžiu. Tai, kas čia gali turėti pripuolamos lyties reikšmę, bus šviesa, kurijungia atskirus daiktus į vieną reginį. Jei reginys sudaro vieną visumą, jei jo dalysharmoningai susiderina tam tikroje tvarkoje ir jei šviesos gaivalas tiek ryškiai įsigali tamsiojemedžiagoje, kad perveria savo esme, turėsime visas sąlygas, kad reginys būtų gražus. Šviesoslytis tarsi perkeičia čia belytį medžiagos gaivalą ir pateikia jam savo ypatybių (Šalkauskis,1990, I t.). Nesu tikras, kad šios citatos nusako kūrybinio įkvėpimo ar grožio suvokimo esmę,tačiau ,,užveda” į ieškojimo kelią, kur jau galime diskutuoti, ypač apie įkvėpimo išteklius.Kalbant apie gamtos, atskirų jos objektų įkvėpimo išteklius (resursus), matyt, būtų galimaskirti kelias jų grupes, kurios realybėje dažniausiai būna mišrios ir sunkiai skaidomos.Estetinės vertybės yra labai seniai žinomos ir vertinamos. Įspūdingi ar išskirtiniaigamtovaizdžiai, unikalūs gamtos objektai žavėjo ir jaudino nebūtinai menininkus armokslininkus, bet ir, apskritai, žmogų, tuo labiau kūrybingą asmenybę (80 pav.). Įdomu tai,kad kraštovaizdžio estetinę vertę, atrodytų sunkiai apčiuopiamą ir nusakomą, mokslininkaipraktiniais sumetimais bando sėkmingai formalizuoti. Lietuvos gamtovaizdžių ir jų estetiniųišteklių žemėlapis masteliu 1:400 000 jau buvo sudarytas 1968 metais, o peizažų detalausekologinio–estetinio tyrimo esmė ir metodika buvo apibendrinta 1975 metais specialiaiparengtame straipsnių rinkinyje ,,Landšafto ekologija ir estetika” (rusų k.) (Eringis,Budriūnas, 1968, 1975). Kraštovaizdžio suvokimo teorinius aspektus ir jo grožio išmatavimobūdus yra aptaręs P. Kavaliauskas (1975, 1978). Ir visai neseniai A.–R. Budriūnas ir K.Eringis naujai parengė ,,Kraštovaizdžio estetinio rekreacinio vertinimo metodiką”, kurisusilaukė didelio specialistų susidomėjimo (Budriūnas, Eringis, 2000). Pagal šią metodikągamtovaizdžio estetiškumas yra vertinamas balais pagal bendrąjį gamtovaizdžio įspūdingumą(dominanto gamtovaizdyje ryškumas, planiškumas, spalvingumas ir t. t.), reljefoišraiškingumą (bendras gamtovaizdžio kalvotumas, slėnių, daubų ir ežerų gausumas, atodangųir pakrantės juostų ryškumas ir kt.), augalijos erdvinį įvairumą (augmenijos juostų įvairumas,medynų sudėties mišrumas, vandens augalijos bendrijų gausumas ir pan.), antropogeniniųobjektų įvairumą ir tikslingumą (gamtovaizdžio urbanizuotumas, melioracinių sistemųpritapimas, piliakalnių ryškumas, apeigų, legendų ir tradicijų vietų įvairumas ir t. t.). Panašiaiyra vertinamos ir regyklos, t. y. vietos, iš kurių žvelgiant gamtovaizdis yra įspūdingiausias.132