augalų, užgyvenusių sausžemius ir mares, visiškai nėra pirmutinė arba pirmykštė, bet jogprieš ją buvo kitos, o prieš tas dar vėl kitos, visiškai į jas nepanašios. Tai-gi gyvi sutvėrimai,lygiai, <strong>kaip</strong> ir negyva medega, turi teip-gi savo istoriją” (Geikie, 1901) (79 pav.).Galiu užtikrinti, kad ir dabartiniuose geologijos vadovėliuose rašoma taip pat, tik šiektiek modernesniais terminais, pasiremiant nauja medžiaga. Tuo požiūriu smagiai nuteikė kątik mūsų spaudoje pasirodęs jaunimui skirtos ir Londone atspausdintos Lindos Gamlin knygos,,Evoliucija” (iš serijos ,,Žvilgsnis į pasaulį”) vertimas į lietuvių kalbą (Gamlin, 2001). Labaivaizdingai iliustruotoje knygoje taikliai ir ironiškai nuvainikuojamas krikščionių skatintomokymo iki pat XVIII a. pabaigos teiginys, kad visos Žemės nuosėdinės uolienos nugulė per40 tvano dienų ir kad tuo pačiu metu susiformavo visos fosilijos. Įrodymui autorė pasitelkiaŽano Baptisto de Lamarko (1744-1829), Čarlzo Darvino (1809-1882), kitų mokslininkųdarbus, Žemės sluoksnių struktūros ir amžiaus nustatymo pavyzdžius, dinozaurų tyrimopatirtį, dabartinių žinduolių panašią kaulų struktūrą, gyvūnų ir augalų pasiskirstymą planetoje,organizmų kintamumą ir paveldimumą, genų teoriją ir DNR (deoksiribonukleorūgšties)struktūros tyrimus.Būčiau neobjektyvus, jeigu gyvybės evoliucijos gynėjų tarpe akcentuočiau monolitinęvienybę. Laimei, tokios vienybės nėra. Ir tai liudija jau cituoto gyvybės evoliucijos tyrinėtojo,ekosistemų evoliucijos teorijos kūrėjo E. Lekevičiaus (2001) nusivylimas ,,ortodoksiniu”evoliucijos mokymu: ,,Ir vėl tas pats siaurai genetinis (nuo ,,genezė”) požiūris į evoliuciją!Kladogramos rodo, kas iš ko kilo, kokia organizmų giminystė, bet neinformuoja apie nemažiau svarbų, funkcinį, aspektą, būtent, <strong>kaip</strong> tuo pačiu metu koegzistavę organizmaisąveikavo tarpusavyje, kokia buvo to meto ekosistema ir medžiagų ciklas, kokią vietą jameužėmė viena ar kita organizmų grupė. Filogenetiniai medžiai ir kladogramos negalipatenkinti reiklaus ir mąstančio biologo todėl, kad jos išplėšia organizmus iš jų natūraliosterpės, iš gyvybiškai svarbių sąsajų tinklo ir perkelia juos į konceptualų vakuumą, kuriame jieatrodo ne daugiau gyvi, nei tas uodas, kuris 40 mln. metų pratūnojo gintaro gabale.”Na, o mūsų aptariamos knygelės teiginys, kad visi sluoksniai susiformavo vienu metuyra šokiruojantis ir stebina savo keista argumentacija: ,,Šia tema Biblija mus moko trečiolabai svarbaus dalyko. Pradžios knygos 6–8 skyriuose skaitome, kad visa žmonija ir net Žemėvienu metu buvo užlieta Potvynio. Tai buvo nepaprastas potvynis. Perskaityk visą aprašymąir pamatysi, kad, pavyzdžiui, Žemės pluta suskilo taip, jog visas Žemės paviršius buvosuplaktas <strong>kaip</strong> košė. Jei tiki Dievu bei Jo žodžiu ir suvoki, kokiu mastu Jis kartą sugriovėŽemę, turėtum paklausti bet kurio geologo, kokios būtų panašaus į aprašytąjį Biblijojepotvynio pasekmes” (Ouweneel, 1995).128
Štai kitoje E. Lutzo ir R. Junkerio knygelėje (1998) visas dėmesys taip patsukoncentruotas evoliucijos mokslo kritikai, pateikiant ,,10 tezių apie evoliucijos moksloanalizę”. Bene pagrindinis kaltinimas, kad ,,evoliucijos teorija atsakymų į klausimą apiegyvybės kilmę neturi”, kad tai ,,pasaulėžiūros dalis, prisisunkusi natūralizmo ir ateizmo”.Apskritai, ši knygelė parašyta žymiai patraukliau, negu pirmoji. Joje diskusine formaaptariamos tokios fundamentinės problemos <strong>kaip</strong> Visatos kilmė, gyvybės ištakos, žmogausatsiradimas ir pan., viską suvedant į mokslo bejėgiškumą tai paaiškinti be Kūrėjo pastangų.Autoriai įsitikinę, kad ,,mokslui ir tikėjimui esminis dalykas yra diskusija dėl ištakų (…),ištakų ieškojimas ir tyrinėjimas <strong>kaip</strong> tik veda tolyn nuo natūralizmo ir ateistinės filosofijos”.Autoriai skiria mikro- ir makroevoliucijas ir tvirtina, kad mokslas pagrindžia tikmikroevoliucinius pakitimus (odos spalva, sparnelių ilgis, veislių ir rūšių formavimasis irt. t.). O taip vadinami makroevoliuciniai pakitimai (šeimų, giminių ir klasių raida), deja, nėraįrodyti ir dažniausiai tai yra tik ekstrapoliacija. Pastarasis teiginys grindžiamas įsitikinimu,kad geologinėse iškasenose nėra tam įrodymų, kad ,,atrandame ne tarpines grandis, ostabilias rūšis”. Autoriai kritikuoja ,,punktyrinės pusiausvyros modelį”, pagal kurį ,,Žemėsorganizmai likdavę nepakitę iki tam tikrų laikotarpių, kai jie keisdavosi taip greitai, kadnepalikdavo pėdsakų iškasenose…”.Tiesą sakant, sunku polemizuoti su specialiu tikslu parašytos knygelės autoriais, kurieteigia aptarę visus pagrindinius evoliucionistų teiginius, cituoja daug žinomų mokslininkų irneva objektyviai remiasi jų patirtimi bei samprotavimais. Tačiau užvertus paskutinį knygelėspuslapį, galvoje tuoj pat ,,susirikiavo” ištisa eilutė pastabų ir klausimų: labai jau akivaizdusišankstinis nusistatymas ir antipatija evoliucijos mokslui; ar ne be reikalo priešpastatomasKūrėjas ir evoliucija; ką sakys evoliucijos kritikai, jeigu vieną dieną mokslininkailaboratorijoje sukurs ,,gyvąją medžiagą”; kažkodėl autorių liko ,,pamirštas” toksevoliucionistų argumentas, <strong>kaip</strong> panaši žinduolių kaulų struktūra bei žmogaus ir kitųstuburinių raida dar gimdoje, kai per kelis mėnesius ,,praeinamos” evoliucijos fazės,liudijančios gyvūnijos bendrą praeitį; visai be reikalo ir labai jau primityviai natūraliosatrankos dėsniai perkeliami į visuomenę, tarsi norint skaitytojus pagąsdinti moralinių vertybiųpraradimu, jeigu gyvosios gamtos evoliucijos dėsningumai būtų objektyvūs ir taikomivisuomenei; neaptariami labai įdomūs tuo požiūriu Rytų šalių religiniai mokymai, o taip patnaujausi evoliucijos teorijos puoselėtojų darbai.Pjeras Tejaras de Šardenas 1938-1940 m. parašytame, tačiau tik 1955 atspausdintamepagrindiniame savo veikale ,,Žmogaus fenomenas” pabandė savo teoriją kurtikrikščioniškosios pasaulėžiūros ir šiuolaikinės gamtotyros sandūroje. Kaip lietuviško šiosknygos leidimo (1995) įvadiniame straipsnyje rašo filosofas Bronislovas Kuzmickas,129
- Page 1 and 2:
VALENTINAS BALTRŪNASGAMTA KAIP KUL
- Page 3 and 4:
V. Baltrūnas. Gamta kaip kultūros
- Page 5 and 6:
Į V A D A SGamtos ir kultūros są
- Page 7 and 8:
folklorinio ir profesionaliojo meno
- Page 9 and 10:
klausimu ir bent kelių vyraujanči
- Page 11 and 12:
suakmenėjusių fosilijų amžius P
- Page 13 and 14:
tik šiek tiek jaunesnė yra prie V
- Page 15 and 16:
pogonoforai, forominiferai, akritar
- Page 17 and 18:
anteklizė) kaip kalnodaros kituose
- Page 19 and 20:
terigeninių nuogulų (molio, aleur
- Page 22 and 23:
Didžiausias Lietuvoje neogeno nuog
- Page 24 and 25:
Dideles nuogulų storymes, paprasta
- Page 26 and 27:
Europos šiaurinės dalies nuosekli
- Page 28 and 29:
Šis skyrius yra tarsi ankstesniojo
- Page 30 and 31:
kalvos (19 pav.). Čia reikia pridu
- Page 32 and 33:
kituose kraštuose. Šiuo metu Liet
- Page 34 and 35:
pasaulėžiūroje ir kurie yra įpr
- Page 36 and 37:
Santykis su aplinka: praktinis aspe
- Page 38 and 39:
už 0,005 mm. Yra ir kitokių molio
- Page 40 and 41:
kita kryptimi. Deja, šiandieninė
- Page 42 and 43:
žmogiškojo kalvio kovos ir kalvys
- Page 44 and 45:
išraiškingesnė kraštovaizdžio
- Page 46 and 47:
estų tautosakoje, kitų tautų fol
- Page 48 and 49:
Naujojo akmens laikotarpiu jau lank
- Page 50 and 51:
mokslinės minties įkvėpėją. Pa
- Page 52 and 53:
pastraipoje rašoma: ,,Greitas mar
- Page 54 and 55:
Nepaprastai didelę Šventosios ir
- Page 56 and 57:
spėjamas alkavietės aukuras. Žmo
- Page 58 and 59:
padavimai apie vieną ar kitą būd
- Page 60 and 61:
Vidudienį paleido arklį ir atsigu
- Page 62 and 63:
nuosėdų). Ir tik juros periodo pa
- Page 64 and 65:
šiaurinių ir dalies vakarinių to
- Page 66 and 67:
sudeginti kaip raganas keturias mot
- Page 68 and 69:
vėjas, išsklaidęs po visą salą
- Page 70 and 71:
Baltijos ledyninio ežero metu (pri
- Page 72 and 73:
pabaigoje surado A. Becenbergeris,
- Page 74 and 75:
Tačiau pabaiga būdavo panaši. Gi
- Page 76 and 77:
angų, graibyti iš jūros dugno, o
- Page 78 and 79: graikai galėjo ramiai plaukti toli
- Page 80 and 81: poetas, savo akimis matė gimtojo k
- Page 82 and 83: (46 pav.), R. Kalpoko ,,Kaimo gatv
- Page 84 and 85: visuomet protu ir širdimi taps ind
- Page 86 and 87: tai iš pietų į šiaurę besitęs
- Page 88 and 89: ežeruose, paminimas faktas, kad Du
- Page 90 and 91: udės (Aythya nyroca) perimvietė.
- Page 92 and 93: smailiomis viršūnėmis, daugelis
- Page 94 and 95: lipdytos keramikos grublėtu pavir
- Page 96 and 97: nugrimzdusius mūrus yra gerokai v
- Page 98 and 99: elaukiant Trejybės šventės prie
- Page 100 and 101: darbai). Mūsų krašte žinoma nem
- Page 102 and 103: usvai pilkos ir rudos spalvos tanki
- Page 104 and 105: pakrantėje pasiekia 12 m. Su I vir
- Page 106 and 107: Džiūstantis II viršsalpinės ter
- Page 108 and 109: patikslintos viduramžių kapinaič
- Page 110 and 111: Tai V. Vėlyvio, M. Jankaus, S. Rud
- Page 112 and 113: ir pasitikint, jai lemta efemerišk
- Page 114 and 115: sudėties, fizinių savybių, papli
- Page 116 and 117: taip pat su savitu kai kurių termi
- Page 118 and 119: Pripažįstama, kad požeminė gyvy
- Page 120 and 121: Knyga baigiama skyriumi ,,Keli žod
- Page 122 and 123: E. Lekevičiaus mintis (Lekevičius
- Page 124 and 125: naudos. Ypač šiandien svarbu - mo
- Page 126 and 127: vadinamų ,,glacialistų” ir ,,ma
- Page 130 and 131: ,,Tejaras sukūrė krikščionišk
- Page 132 and 133: įvykęs susiderinimas, susiformavi
- Page 134 and 135: apkaltinant ,,mitomanija” ir menk
- Page 136 and 137: istorinėje atmintyje fiksuotą žy
- Page 138 and 139: pėdos/šlaite ledynmečio kalvos
- Page 140 and 141: daug reiškia gimtoji jų žemės
- Page 142 and 143: žmogui gamta yra ne kas kita kaip
- Page 144 and 145: prigimtį, abejonių nekelia kultū
- Page 146 and 147: Ne visi gamtos objektai išraiškin
- Page 148 and 149: Jablonskis K. ir kt. Raganų teisma
- Page 150 and 151: Pranaitis A., Sinkevičius Ž., 200
- Page 152 and 153: In this book the development of the
- Page 154 and 155: 9 pav. Juros ir kreidos perioduose
- Page 156 and 157: 38 pav. Litorinos lagūninio gintar
- Page 158: 70 pav. M. K. Čiurlionis. Raigarda