gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

kategoriškų antigeologinių ir antievoliucinių pasisakymų, sakyčiau, kartais net labaipaviršutiniškų ir primityvių. Kad ir teiginys: ,,Kai kuriose vietose aiškiai matom, kadsluoksniai apversti aukštyn kojom, lyg po žemės drebėjimo, tačiau dažniausiai Žemės plutojenepavykdavo aptikti jokių žymesnių katastrofų pėdsakų. Taigi belieka pripažinti, kad Žemėssluoksniai neabejotinai susiformavo tokia eilės tvarka, kokia randami. Kodėl tad geologaievoliucionistai nepaisydami viso šito drįsta teigti, kad Žemės sluoksniai apversti?”(Ouweneel, 1995). Mat paneigus sluoksnių suraukšlėjimo galimybę, geologai iškart prarandagyvūnijos ir augmenijos raidos kryptingumo argumentą. Deja, šių žodžių autoriusnepagalvojo, kad geologai sluoksnius atpažįsta ne tik pagal juose randamas fosilijas, bet irpagal daugelį kitų požymių: uolienų specifinę sudėtį (pvz., dolomitas su kalcito kristalųintarpais ir kt.) ir savybes (spalvą, kietumą, tekstūrą ir pan.). Jau pirmo kurso geologas yraišmokomas naudotis specialiu geologiniu kompasu, kuriuo išmatuojamos sluoksnių tįsos irpolinkio kryptys (azimutai). Geologas, tarsi pėdsekys, savo geologinių maršrutų metuatodangose matuoja sluoksnio polinkio kampą, kuris dėsningai didėja arba mažėja, keičiasavo kryptį. Elementari struktūrinės geologijos metodika leidžia kartografuoti įvairiausiasuolienų sluoksnių suraukšlėjimo variacijas: nuo sinusoidę primenančio sluoksnių bangavimo,vertikalaus pastatymo ir apvertimo iki giluminiais lūžiais ,,nukirstų” sluoksnių, kartaisužstumtų vienas ant kito (77 ir 78 pav.).Tokio suraukšlėjimo priežastis – Žemės plutos vertikalūs ir horizontalūs tektoniniaijudėjimai, bene įspūdingiausias raukšlėjimo formas palikę buvusių ir dabartinių kalnųrajonuose, ypač ten, kur senieji kontinentai ,,užšliauždavo” ant okeaninės Žemės plutos arbasusidurdavo tarpusavyje. Tai buvo milijonus metų trukę kalnodaros procesai, nebūtinai lydimikatastrofinių reiškinių, nebent žemės drebėjimų. Tuo požiūriu labai vertingą knygelę neseniaiatradau antikvariate. Tai Plimute (JAV) 1901 metais atspausdinta Archibald Geikieknygelė ,,Geoliogija”, kurią išvertė S. M. (greičiausiai Stasys Matulaitis – V. B.). 144puslapių knygelėje, kaip vadovėlyje, Edinburgo universiteto profesorius pateikė bendrosiosgeologijos pagrindus, tarp kurių ir ,,Darodymai, kad uolos, iš kurių susideda žemės pluta,tapo pajudintos, nustumtos ir sulankstytos”. Taigi, jau prieš šimtą metų mūsų tautiečiai galėjoskaityti tokias šios knygelės eilutes: ,,Tokiu tad būdu, geoliogija duoda mums daugybę faktųnišpasakytai svarbių musų protui, nes supažindina mus su dideliu musų planetos senumu ir sustebuklinga atmainų eile, dėlei kurių pasidarė šiądienykštė dalykų tvarka. Ji mokina mus, jogkalnai ir kloniai ne staiga pasidarė toki, kokius juos šiandien matome, bet darėsi palengva,įvykus ištisai eilei procesų, panašių į tuos, kurie šiądien darosi. Toliaus, iš jos persitikriname,jog kiekviena po mūsų kojomis gulinti sausžemio dalelė, gali papasakoti mums savo istoriją,jeigu tik pataikysime ją tyrinėti. O keisčiausias yra tas dalykas, jog dabartinė veislė gyvulių ir127