naudos. Ypač šiandien svarbu – mokslo humanizacija, t. y. jo, mokslo sąmonė ir sąžinė. Bešių privalumų mokslas gali būti (jau akivaizdu) pražūtingas” (Kudaba, 1988).Kryptingos žmogaus veiklos traktuotė būdinga ir katalikiškam religiniam mokymui.Štai 1954 m. Brooklyne (JAV) išleistoje žymaus visuomenės veikėjo ir filosofo AntanoMaceinos knygoje labai įdomiai nagrinėjamas ir komentuojamas Šventojo PranciškausAsyžiečio santykis su <strong>gamta</strong> ir mokslu (Maceina, 1991). Joje rašoma: ,,Žmogus buvo sukurtasne tik <strong>kaip</strong> pasaulio valdovas, bet ir <strong>kaip</strong> jo gelbėtojas. Konkreti atrama šiam gelbstimajam jodarbui buvo paties Dievo įsteigtas rojus. Tai buvo žemės kampelis, kuriame velnio pagadintosgamtos siautėjimas neturėjo dalios. (…) Išlaikyti rojų ir jį išplėsti buvo pirmykščiai patiesDievo žmogui pavesti uždaviniai. Kadangi rojinis žmogus turėjo daugintis ir pripildyti žemę,tuo pačiu jis turėjo rojų nešti visur, kur tik jis pats ėjo ”. Nors Šv. Pranciškus pasižymėjosavo negatyviu požiūriu į mokslą <strong>kaip</strong> žmogiškojo išdidumo šaltinį ir savo išganytojiškojeveikloje visaip jo vengė, A. Maceinai vis tik teko išsakyti savo nuomonę apie objektyviąmokslo vietą žmonijos gyvenime: ,,Į šią kultūros paskirtį įsijungia ir mokslas <strong>kaip</strong> viena išpagrindinių jos sričių. Kad žemė galėtų būti įdirbta, kitaip sakant, kad ji būtų paruošta virstiDievo padangte, ji turi būti visų pirma pažinta pačia giliausia bei plačiausia šio žodžioprasme. Pažinimas kūrinio gyvenime visados yra pirmesnis už veikimą. (…) Tuo tarpužmogaus veikimas pasaulyje apima ne tik praktinį jo ir jo giminės išsilaikymą, bet sykiu dar irpaties pasaulio pertvarkymą pagal aukštesnes idėjas. Žmogus turi pareigų ir žemei <strong>kaip</strong>tokiai, kadangi jis yra jos valdovas”. (…) ,,Kai šitas jo pažinimas esti sudedamas į tam tikrąsistemą ir sujungiamas tam tikrais dėsniais, jis virsta mokslu. Mokslas yra žmogiškojopažinimo objektyvizacija istorijoje. Tai suvisuomenintas pažinimas, pralaužęs atskiro asmenssąmonės sritį ir tapęs bendruomenės turtu. Tačiau jo šaknys visados laikosi individualiamepažinime <strong>kaip</strong> sąlygoje žemei įdirbti ir jai apvaldyti”.Grįžtant prie V. Vernadskio, reikia pridurti, kad jo mokslinis palikimas, nors kasmetvis sunkiau beskaitomas dėl mokslinių faktų tikslumo bei senstančios ir kintančios terminijos,yra fundamentinis darbas apie mūsų planetos ir jos augintinės – biosferos raidą bei ateitį.Pateiktasis biosferos raidos modelis turi didelę mokslinę, filosofinę ir etinę reikšmę sparčiaicivilizacijos keliu žengiančiai mūsų laikų nevienalytei ir prieštaravimų draskomai žmonijai.Procesų kryptingumo geologinių jėgų stichijoje idėja ir ją grindžiantys moksliniai faktaisuteikia planetos gyventojams egzistavimo prasmės pojūtį, skatinantį į aplinką, jos ir savoateitį žvelgti su atsakomybe ir tam tikra viltimi. Be abejo, laikas ir naujos žinios padarys darne vieną pataisą šiame moksle apie biosferą. Svarbu tai, kad šis mokslas (ar mokymas) atliktųmokslinės minties katalizatoriaus vaidmenį, verstų visuomenę kritiškai mąstyti, suprastigamtos ir visuomenės raidos dėsningumus, ieškoti bet kurio reiškinio priežasčių.124
V. Vernadskio mokymas apie biosferą ir prielaidų apie prasidedančią jos dabartinę(noosferos) stadiją, papildytas šiuolaikinio ekologijos mokslo, kitų mokslų žiniomis, gali būtituo moksliniu ir ideologiniu pagrindu šiandieninei gamtosaugos ir gamtonaudos strategijai,mokslinių tyrimų problematikos rutuliojimui, tausojančios (subalansuotos) plėtros politikai,kurios esmę sudaro tausojanti ir subalansuota ekonominių, ekologinių bei socialinių sąlygųplėtra, kitaip tariant, ūkio, gamtos ir visuomenės interesų derinimas. Kitos alternatyvos,matyt, nėra.Polemikos įkarštyje,,Kaip evoliucionistai nustato Žemės klodo amžių? Jie negali nustatyti pagal jame randamasmedžiagas. Aišku, kad nepagelbės jiems ir sluoksnių eilės tvarka, nes vadinamieji ,,jauniausieji” sluoksniai galibūti giliau, o ,,seniausieji” aukščiau. Gal manai, kad evoliucionistai amžiui nustatyti turi kokius nors ypatingusmetodus (galbūt girdėjai apie radioaktyvius datavimo metodus, apie kuriuos kalbėsime vėliau). Tai vėlklystkelis: tokie datavimo metodai šio tipo Žemės sluoksniui netinka. Tad <strong>kaip</strong> evoliucionistai nustato, kadvienas sluoksnis senesnis ar jaunesnis už kitą? Niekada neatspėsi: iš klode esančių suakmenėjusių organizmųliekanų! Ypatingai daug informacijos suteikia vadinamosios ,,indeks-liekanos”, kurios charakteringos (taip jiesako) tik tam tikram geologinio periodo amžiui.Nuostabus metodas! Jei sluoksnyje yra paprastų organizmų liekanų, vadinasi jis senas, o jei yra labiauišsivysčiusių sudėtingesnių organizmų liekanų – jaunas. Galbūt aš truputį supaprastinu, bet esmė išlieka. Šitasnenormalus ir ratu besisukantis samprotavimas pripažintas net moksliniuose geologiniuose straipsniuose”(Ouweneel, 1995).,,Iškasenų tyrimai rodo, kad egzistavę organizmai nekito. Rūšys atsiranda staiga, visai susiformavusios,ir išnyksta beveik nepakitusios. Laipsniška evoliucija nepasitvirtina, nes nei lengvai atpažįstamų protėvių, neipakitusių palikuonių nėra (…). Jei evoliucijos teorija būtų teisinga ir viskas būtų atsiradę tik dėl atsitiktiniųprocesų, tai skatintų manyti, kad gyvybė neturi prasmės ir kad aukščiausios etinės ir moralinės vertybėsniekuomet neegzistavo. Tada vertėtų paklausti, ar teisinga teorija, turinti tokią potekstę” (Lutz, Junker, 1998).Spausdinant kompiuteriu aukščiau pateiktas citatas baiminausi ar po ankstesnioknygos poskyrio skaitytojas teisingai supras jų paskirtį. Taip, tai konfrontuojančios gamtosmokslams pažiūros, gerokai besiskiriančios nuo biosferos mokslo teiginių, tačiau patraukliaiišdėstytos ir, kas svarbiausia, orientuotos į jaunimą. Būtent, į jaunimą ir tai verčia neliktiabejingu. Tiesą sakant, visai nenoriu užimti kokios nors kategoriškos pozicijos vienu ar kitusu mokslu susijusiu klausimu. Prisimenu neseniai Karelijos sostinėje Petrozavodske (RusijosFederacija) vykusią mokslinę konferenciją kontinentinių apledėjimų klausimais. O <strong>kaip</strong>žinome, ledynų nuogulų (morenų) tyrinėtojų tarpe dar teberusena ginčas tarp taip125
- Page 1 and 2:
VALENTINAS BALTRŪNASGAMTA KAIP KUL
- Page 3 and 4:
V. Baltrūnas. Gamta kaip kultūros
- Page 5 and 6:
Į V A D A SGamtos ir kultūros są
- Page 7 and 8:
folklorinio ir profesionaliojo meno
- Page 9 and 10:
klausimu ir bent kelių vyraujanči
- Page 11 and 12:
suakmenėjusių fosilijų amžius P
- Page 13 and 14:
tik šiek tiek jaunesnė yra prie V
- Page 15 and 16:
pogonoforai, forominiferai, akritar
- Page 17 and 18:
anteklizė) kaip kalnodaros kituose
- Page 19 and 20:
terigeninių nuogulų (molio, aleur
- Page 22 and 23:
Didžiausias Lietuvoje neogeno nuog
- Page 24 and 25:
Dideles nuogulų storymes, paprasta
- Page 26 and 27:
Europos šiaurinės dalies nuosekli
- Page 28 and 29:
Šis skyrius yra tarsi ankstesniojo
- Page 30 and 31:
kalvos (19 pav.). Čia reikia pridu
- Page 32 and 33:
kituose kraštuose. Šiuo metu Liet
- Page 34 and 35:
pasaulėžiūroje ir kurie yra įpr
- Page 36 and 37:
Santykis su aplinka: praktinis aspe
- Page 38 and 39:
už 0,005 mm. Yra ir kitokių molio
- Page 40 and 41:
kita kryptimi. Deja, šiandieninė
- Page 42 and 43:
žmogiškojo kalvio kovos ir kalvys
- Page 44 and 45:
išraiškingesnė kraštovaizdžio
- Page 46 and 47:
estų tautosakoje, kitų tautų fol
- Page 48 and 49:
Naujojo akmens laikotarpiu jau lank
- Page 50 and 51:
mokslinės minties įkvėpėją. Pa
- Page 52 and 53:
pastraipoje rašoma: ,,Greitas mar
- Page 54 and 55:
Nepaprastai didelę Šventosios ir
- Page 56 and 57:
spėjamas alkavietės aukuras. Žmo
- Page 58 and 59:
padavimai apie vieną ar kitą būd
- Page 60 and 61:
Vidudienį paleido arklį ir atsigu
- Page 62 and 63:
nuosėdų). Ir tik juros periodo pa
- Page 64 and 65:
šiaurinių ir dalies vakarinių to
- Page 66 and 67:
sudeginti kaip raganas keturias mot
- Page 68 and 69:
vėjas, išsklaidęs po visą salą
- Page 70 and 71:
Baltijos ledyninio ežero metu (pri
- Page 72 and 73:
pabaigoje surado A. Becenbergeris,
- Page 74 and 75: Tačiau pabaiga būdavo panaši. Gi
- Page 76 and 77: angų, graibyti iš jūros dugno, o
- Page 78 and 79: graikai galėjo ramiai plaukti toli
- Page 80 and 81: poetas, savo akimis matė gimtojo k
- Page 82 and 83: (46 pav.), R. Kalpoko ,,Kaimo gatv
- Page 84 and 85: visuomet protu ir širdimi taps ind
- Page 86 and 87: tai iš pietų į šiaurę besitęs
- Page 88 and 89: ežeruose, paminimas faktas, kad Du
- Page 90 and 91: udės (Aythya nyroca) perimvietė.
- Page 92 and 93: smailiomis viršūnėmis, daugelis
- Page 94 and 95: lipdytos keramikos grublėtu pavir
- Page 96 and 97: nugrimzdusius mūrus yra gerokai v
- Page 98 and 99: elaukiant Trejybės šventės prie
- Page 100 and 101: darbai). Mūsų krašte žinoma nem
- Page 102 and 103: usvai pilkos ir rudos spalvos tanki
- Page 104 and 105: pakrantėje pasiekia 12 m. Su I vir
- Page 106 and 107: Džiūstantis II viršsalpinės ter
- Page 108 and 109: patikslintos viduramžių kapinaič
- Page 110 and 111: Tai V. Vėlyvio, M. Jankaus, S. Rud
- Page 112 and 113: ir pasitikint, jai lemta efemerišk
- Page 114 and 115: sudėties, fizinių savybių, papli
- Page 116 and 117: taip pat su savitu kai kurių termi
- Page 118 and 119: Pripažįstama, kad požeminė gyvy
- Page 120 and 121: Knyga baigiama skyriumi ,,Keli žod
- Page 122 and 123: E. Lekevičiaus mintis (Lekevičius
- Page 126 and 127: vadinamų ,,glacialistų” ir ,,ma
- Page 128 and 129: augalų, užgyvenusių sausžemius
- Page 130 and 131: ,,Tejaras sukūrė krikščionišk
- Page 132 and 133: įvykęs susiderinimas, susiformavi
- Page 134 and 135: apkaltinant ,,mitomanija” ir menk
- Page 136 and 137: istorinėje atmintyje fiksuotą žy
- Page 138 and 139: pėdos/šlaite ledynmečio kalvos
- Page 140 and 141: daug reiškia gimtoji jų žemės
- Page 142 and 143: žmogui gamta yra ne kas kita kaip
- Page 144 and 145: prigimtį, abejonių nekelia kultū
- Page 146 and 147: Ne visi gamtos objektai išraiškin
- Page 148 and 149: Jablonskis K. ir kt. Raganų teisma
- Page 150 and 151: Pranaitis A., Sinkevičius Ž., 200
- Page 152 and 153: In this book the development of the
- Page 154 and 155: 9 pav. Juros ir kreidos perioduose
- Page 156 and 157: 38 pav. Litorinos lagūninio gintar
- Page 158: 70 pav. M. K. Čiurlionis. Raigarda