gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

vėliau atsirastų kitas proto ,,nešėjas”. Bet jau ne žmogus. Žmogaus misija bus buvusi tokia patbiogeochemiškai prasminga, bet primityvi, kaip ir kadaise žuvusių dinozaurų ar trilobitų.Mes dažnai skaitome ir girdime, kad didysis rusų mokslininkas V. Vernadskisyra ,,mokymo apie noosferą” kūrėjas. Tai nevisai tikslu. Kad jis yra mokymo ar mokslo apiebiosferą kūrėjas – abejonių nekyla. Tai liudija ir šioje studijoje pateikta medžiaga. ,,Noosfera”V. Vernadskio darbuose egzistuoja kaip artėjantis biosferos raidos etapas, kaip neišvengiamabūsena. Paties mokymo apie ,,noosferą”, jo darbuose nėra. Geriausiu atveju, tėra prielaidųišsakymas ar tik įžanga į tokį mokymą (Моисеев, 1990). P. Tejaro de Šardeno knygoje,,Žmogaus fenomenas'', ko gero, toks mokymas yra ir pagrįstas jis Dievo Alfa, įkvėpusioevoliuciją, ir Dievo Omega, ją užbaigusio, sinteze (Kuzmickas, 1995). Iš kitos pusės, šiandienir pati ,,noosferos'' sąvoka yra kiek kitaip traktuojama. Manoma, kad biogeosferos (pagal V.Vernadskį – biosferos) vystymosi naująja stadija yra ekosfera, o ne noosfera (,,proto sfera”)(Круть, 1978). Noosfera iš principo nepriklauso geo-, geobio- ir biosistemoms. Noosfera irtechnosfera sudaro taip vadinamą sociosferą, kaip žmonijos veiklos ir jos produktų sistemą, t.y. dvasinę ir materialiąją kultūrą. Todėl tenka stebėtis ir džiaugtis šio didžio mokslininkoįžvalgumu, enciklopedine erudicija, įspūdingais apibendrinimais. Aš manau, kad giliaispecializuoti šiandieniniai mūsų mokslininkai V. Vernadskio kūryboje ras daug diskutuotinųdalykų, gal net ,,klaidų”. Tačiau jo mokslinės minties raida, sugebėjimas sintezuoti,,empirinius duomenis”, suvokti reiškinius globaliame kontekste, pateikti mūsų planetos beijos biosferos raidos ir ateities suvokimo įspūdingą (o gal ir objektyvų) modelį – tai tikradovana žmonijai. Dabar galime svarstyti, aptarinėti šį modelį, kurti kitas biosferos raidoskoncepcijos ir ateities vizijas. Tai, beje, ir daroma. Labai svarbu žinoti savo pirmtakų darbusir mokytis iš jų patyrimo (76 pav.).Tuo požiūriu yra labai įdomios profesoriaus Č. Kudabos mintys apie V. Vernadskiomokslo darbus: ,,Pripažindami Vernadskio noosferos koncepciją, nūdienos protai dažnaisvarbius jo teiginius numano, bet neįsigilina į juos. Ir čia ne vien autotrofiškumas, nuo kuriopriklauso požiūris į visus komponentus. Vienas svarbesnių noosferos teiginių – realesnisgamtos dėsnių supratimas. Štai pusiausvyros, gamtinio vyksmo ritmų supratimas tebėra toks,koks buvo suformuluotas XVIII a. Gamtoje nuolat einama į pusiausvyrą, dėl to vykstanuolatinis judėjimas. O mums įprastas ritmiškas judėjimas yra vienkartinis perėjimas išpakopos į pakopą. Laiko jutimas pagal socialinio vyksmo skalę mums atrodo švytuokliškairitmiškas (ypač gamtos sezoniškumo įtakoje), betgi viskas juda negrįžtamai, nuolat auginakiekybę, pereina į kokybę, kurios pasukti atgal neįmanoma (…). Mokslo mintis skverbėsi gilynir toliau skverbsis. Visuomenė jo atveriamų galimybių dėka naudojo gamtos išteklius ir toliau123