gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

metodu. Manoma, kad dabartis yra raktas praeičiai pažinti, t. y. dabartinių geologinių procesų(pavyzdžiui, jūrose, upėse, ledynuose ir pan.) pažinimas leidžia panašius procesus atpažintitolimoje praeityje pagal tų procesų paliktus pėdsakus (uolienas, mineralus, cheminiuselementus, suakmenėjusius organizmus, mikrodalelių orientaciją ir t. t.).Fragmentiška Lietuvos ir kitų šalių geologinė medžiaga apie Žemės plutos raidospirmuosius etapus mūsų regione leido atkurti tokią apytikrę eigą. Žemės pluta mūsų kraštoteritorijoje pradėjo formuotis skilus kažkokiam senam, dar archėjaus laikotarpio žemynui(Motuza, Skridlaitė, 1999) (5a pav.) . Šiandien žinoma, kad viena šio žemyno dalis sudarodabartinę Kareliją, Šiaurės Suomiją, didelę Kolos pusiasalio dalį. Manoma, kad kitasuskilusio žemyno dalis sudaro dabartinės Pietų Amerikos Brazilijos skydą. To žemyno dalysatsiskyrė prieš 2,1 mlrd. metų. Tarp tolstančių dalių susidarė jūra, vėliau vandenynas, kuriamevyko vulkanizmas, o dugne kaupėsi bazaltai, diabazai, arčiau krantų – nuosėdinės uolienos.Tokiu būdu formavosi nauja Žemės pluta dabartinio Skandinavijos pusiasalio, Baltijosvalstybių, iš dalies Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos teritorijoje. Vėliau, prieš 1,93–1,90 mlrd.metų prasidėjo priešpriešinis kontinentų judėjimas, sukėlęs litosferos plokščių susidūrimus irakrecijos procesą, t. y. metamorfizuotų vulkaninių ir nuosėdinių uolienų priaugimą prieslenkančių žemynų, lydimą magmatizmo, kalnodaros ir kitų reiškinių. Galima teigti, kad prieš1,7–1,4 mlrd. metų Lietuvos teritorija buvo kalnuota, vėliau pastoviai ardoma, skaldomalūžių, drebinama giluminių smūgių ir ugnikalnių išsiveržimų. Tik prieš 600–570 mln. metų šįseną, smarkiai nuardytą kristalinių uolienų paviršių ilgam užklojo jūrose susidariusinuosėdinių uolienų danga.Čia galima prisiminti dar vieną reiškinį, keitusį Lietuvos paviršių. Tai,,bombardavimas” iš Kosmoso, kai Žemę pasiekdavo meteoritai. Vienos tokios kosminėskilmės katastrofos pėdsakai yra išlikę Pietų Lietuvoje netoli Druskininkų. 1969–1971 metaisgeologai aptiko ir ištyrė seną astroblemą (meteoritinį kraterį), kurios paviršiuje nesimato – jipalaidota po 300 metrų įvairaus amžiaus nuogulų storyme. Ši įduba yra beveik taisyklingosapvalios formos, apie 5 km skersmens ir 230 metrų gylio (Gailius, Motuza, 1977; Gailius,1988). Jos centras yra prie Mizarų kaimo kairėje Nemuno pusėje (5 pav.). Kraterio dugneuolienos yra sutrupintos, permaišytos, su lydymosi žymėmis bei slysmo paviršiais. Tiriantuolienas mikroskopu pasimatė požymiai, liudijantys apie labai stiprų smūgį arba sprogimą irmilžinišką slėgį. Tai plyšių sistemos kvarco grūdeliuose, amorfiniai ploteliai putnagųkristaluose, sumaigytos žėručio plokštelės ir kt. Panašu, kad šioje vietovėje dideliu greičiu įžemės paviršių trenkėsi maždaug 200 metrų skersmens dangaus kūnas. Kraterį užpildančiųnuosėdų viršutinėje dalyje aptikti smulkūs organizmai – akritarchai, gyvenę maždaug prieš550–600 mln. metų. Matyt, tuo metu šis krateris ir susidarė. Manoma, kad panaši astroblema,12