gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

ne apledėjimų, o tų ,,krizinių” (,,revoliucinių”) laikotarpių priežasčių, kurie fiksuojami jaunuo kambro periodo. Apledėjimai, savo ruožtu, susiję su dar dviem sudėtingais procesais:blokų judėjimais viršutinėje Žemės plutos dalyje bei ryškiais planetos gyvosios medžiagosrūšinės (grupinės) sudėties pasikeitimais. Kvartero metu tai buvo žmogaus atsiradimas, ypačper pastaruosius 100 000 metų, kai jo ūkinė veikla pradėjo daryti žymesnį poveikį aplinkai.Biosferos sandaros nevienalytiškumas. V. Vernadskis ir čia pateikia dar vienąbiosferos sampratos aiškinimą. Pagal jį, biosfera – tai mūsų gyvenimo aplinka, tai ta,,gamta”, kuri mus supa, apie kurią kasdien kalbame. Žmogus susijęs daugybe ryšių su ta,,gamta”, nežiūrint, kur begyventų. Biosferos cheminė sudėtis įvairiose planetos vietoseskirtinga, tačiau dėsninga. Tai susiję su Žemės geomorfologija, landšaftais. Mokslininkoteigimu, biosferos sudėtis susijusi su vietovės geologine sandara, su litologine sudėtimi.Kitaip tariant, akivaizdus ,,ryšys” su geologiniu žemėlapiu, su kuo geochemikai dažnainesiskaito. Ir atvirkščiai, geologiniame žemėlapyje dažnai taip pat nebūna geocheminiųduomenų. Litosferos viršutinė dalis beveik atitinka biosferai, kurios cheminė sudėtis yralitologinės sudėties ir klimatinių zonų funkcija. Paminėtina Filipso–Klarko–Vogto lentelė irjos geologinė reikšmė. Ši lentelė, dar vadinama Klarko lentele, atspindi Žemės plutosgranitinio sluoksnio sudėtį, kuri nepriklauso nuo vietos planetoje ir landšaftinių zonų(geochorų). Tuo tarpu konkreti biosferos sudėtis priklauso nuo landšafto ir negali būtilyginama klarkais. Šioje apibendrintoje lentelėje atsispindi kažkoks svarbus atomų planetinispasireiškimas. Pasirodo, panaši cheminė sudėtis yra Saulės ir žvaigždžių paviršiuje. V.Vernadskio nuomone, tai rodo jų ir Žemės materialius mainus.Žemės pluta – tai buvusių biosferų sritis, dabartinės biosferos sausumoje paviršius. Kątik minėtoji cheminės sudėties lentelė rodo Žemės granitinio sluoksnio sudėtį, kuris atitinkametamorfizuotą, migmatizuotą ir perlydytą geologinėje praeityje buvusią biosferą (biosferas).Dūlėjimo žievės, dirvožemiai pasižymi nemažu dujų (O 2 , CO 2 , H 2 O, N) kiekiu. Su gyliu O 2mažėja – oksiduojasi. Dūlėjimo plutoje, siekiančioje iki kelių šimtų metrų, uolienų mineralaivirsta kitais dariniais. Štai esant žemės paviršiuje palankioms sąlygoms jie iš dalies virstakaolinitiniu moliu. Prie dūlėjimo prisideda ir mikroorganizmai. Pagrindinis biosferos požymis– tai gyvosios medžiagos dalyvavimas visuose procesuose. Taip pat labai didelės reikšmėsturi vanduo. Kaip sakoma: kur vanduo, ten ir gyvybė.Gyvybės planetinė reikšmė. Knygos autorius mano, kad gyvybės raidos šuoliskambre susijęs ne su gyvosios medžiagos kiekio staigiu padidėjimu, o su staigiu evoliucijosproceso pagreitėjimu, savotišku evoliuciniu ,,sprogimu”, morfologinių pakitimų labai didelevienalaike įvairove. Būtent, ne kiekybe, bet įvairove, su kuria susijusi gyvybės ekspansija įnaujas gyvenamąsias aplinkas. Taip pat teigiama, kad biosfera geologiškai amžina.117